Korupcija

Korupcija

TURINYS
ĮVADAS 3
1. KORUPCIJOS SAMPRATA 4
a. Korupcijos apibrėžimas 4
b. Korupcijos sąvoka Lietuvos įstatymuose 7
c. Politinė korupcija 9
2. KORUPCIJOS TYRIMŲ METODAI 9
3. KORUPCIJOS PASIREIŠKIMAS 11
4. MOKYMAS APIE KORUPCIJOS PRIEŽASTIS IR KOVOS SU JA PRIEMONĖS 11
a. Organizacinė teorija. Korupcija ir tarnybinės kontrolės trūkumas 12
b. Valdžia ir korupcija 12
c. Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema 14
IŠVADOS 18
LITERATŪRA 20

ĮVADAS

Pastaraisiais metais į korupcijos reiškinį ypatingą dėmesį atkreipė mokslininkai, politikai, valstybės tarnautojai ir visuomenė. Žodis „korupcija“ tapo populiarus ir plačiai vartojamas ne tik Lietuvos, bet ir įvairių pasaulio valstybių žiniasklaidoje bei literatūroje. Kiekviena visuomenė smerkia korupciją, tačiau kai bandoma ją apibrėžti, nuomonės išsiskiria.
Pats korupcijos terminas kilęs iš lotyniško žodžio „corruptio“, reiškiančio „gadinimą“, „papirkimą“. Koorupcijos reiškinys senas kaip pasaulis. Kiek egzistuoja tarnyba, pareigos, pasitikėjimas jų vykdytojais, tiek egzistuoja ir korupcija.
Visi pripažįsta, kad korupcija yra blogybė. Dažnai ji yra laikoma neišvengiamu šiuolaikinės visuomenės bruožu. Toks požiūris atsirado dėl to, kad, nepaisant atkaklių bandymų įvairiomis priemonėmis kovoti su korupcija, nė viena pasaulio šalis negali pasigirti apčiuopiamais rezultatais.
Tradicinės kovos su korupcija priemonės – griežtos baudos, valdininkų atlyginimų didinimas, „švarių rankų“ komisijos ar verslininkų „auklėjimas“ – kol kas nedavė laukiamų rezultatų, nes jos yra nukreiptos į korupcijos pasekmes, o ne į jos išštakas. Korupciją lemiantys veiksniai ir prielaidos dažniausia lieka nepaliestos.
Siekiant sumažinti korupcijos mastus, būtina šalinti korupcijos ištakas, kurios slypi valdžios galiose ir jų vykdymo laisvėje. Tai reiškia žmonių veiklos dereguliavimą ir debiurokratizavimą plačiąja prasme.
Veiksnių ir prielaidų, sąlygojančių korupcinius santykius, yra daugybė. Ad

dministruojant verslo rėmimo programas, pareigūnams suteikiama laisvė savavališkai skirti privilegijas: atleisti nuo mokesčių, suteikti lengvatines paskolas arba dosniai dalinti kapitalą siauroms, politiškai suinteresuotoms grupėms. Politinis favoritizmas ir korupcija yra plačiai išsikeroję viešųjų pirkimų sistemoje, muitinėse, privatizavime, valdžios ūkinėje veikloje. Lengvatos ir atleidimai nuo mokesčių, neskaidrios mokesčių skaičiavimo taisyklės bei mokėjimo procedūros – kiti gajūs veiksniai, lemiantys piktnaudžiavimą valdžia.
Paskelbtas naujas KORUPCIJOS SUVOKIMO INDEKSAS. Tarp 133 valstybių, dalyvavusių tyrime, Lietuva užima 41 vietą ir ženkliai lenkia Latviją (57 vieta), tačiau per 8 pozicijas atsilieka nuo Estijos (33 vieta). Per paskutinius keturis metus Lietuvoje pirmą kartą pablogėjo Korupcijos suvokimo indeksas (KSI).

KORUPCIJOS SAMPRATA

Korupcijos apibrėžimas

Tiksliai apibrėžti korupciją nelengva. Korupcijos reiškiniai tokie sudėtingi, jos formos atskirose šalyse tokios įvairios, kad po ilgų bandymų surasti visoms šalims vienodą definiciją buvo suabejota, ar taai įmanoma apskritai (pasaulyje egzistuoja daugiau nei 300 korupcijos apibrėžimų). „Ką vienas laiko kyšiu, kitas laiko dovana. Politinis lyderis ar valstybės pareigūnas, padedantis draugams, Šeimos nariams ir savo šalininkams, vienose visuomenėse gali būti laikomas vertu pagyrimo, o kitose korumpuotų“.
Labiausiai paplitusi yra korupcijos definicija, kurioje pateikiamas korupcija laikomų nusikalstamų veikų sąrašas. Dažniausiai tai kyšininkavimas (kyšių davimas arba ėmimas), piktnaudžiavimas tarnybiniais įgaliojimais, neteisėtas visuomeninių lėšų pasisavinimas, nepotizmas (kai valdininkas priima nepagrįstus sprendimus giminaičių naudai) ir kiti nusižengimai.
Vienas iš jų – asmeninės naudos siekimas. Ko

orumpuotas asmuo, pavyzdžiui, valdininkas, piktnaudžiauja savo įgaliojimais siekdamas naudos sau. Iš tikrųjų kiekvienu atveju pareigūnas, imdamas kyšį, proteguodamas giminaitį arba pasisavindamas valstybės lėšas, siekia asmeninės naudos. „Korupcija – tai piktnaudžiavimas valstybine valdžia siekiant asmeninės naudos“. Jau iš šio apibrėžimo matyti, kad korupcija neapsiriboja kyšininkavimu. Sis supratimas apima ir nepotizmą, ir neteisėtą lėšų pasisavinimą.
Aišku, kad pirmiausia tai – materialinė nauda – pinigai. Tačiau ji gali būti ir daug platesnio pobūdžio – dovanos, protekcija, susijusi su nauja darbo vieta, prestižas, karjera, atsakomosios paslaugos ir pan. Naudos gali būti siekiama nebūtinai tik sau, bet ir savo šeimos nariams, giminėms, draugams arba tam tikrai organizacijai (pvz., partijai). Taigi piktnaudžiavimas valstybės tarnyba siekiant naudos sau yra esminis korupcijos bruožas, kurį pripažįsta beveik visi.
Skirtingai apibrėžiama to piktnaudžiavimo sritis. Kalbant apie korupciją dažniausiai turimas omeny valstybės valdymo, jos administracinio aparato pareigūnas bei jo tarnyba. Tai gali būti mokesčių inspektorius, muitininkas, policijos pareigūnas, bet kuris kitas pareigūnas, priimantis sprendimus valstybės vardu. O kaip gi vadinti papirkimą ir kitus panašius reiškinius, pasilaikančius ne valstybės valdymo, o privačioje srityje. Sakykime, privačios firmos direktorius paima kyšį iš konkuruojančios firmos ir priima jai naudingus, o jo vadovaujamai firmai ir jos savininkui nenaudingus sprendimus, suteikia komercinės informacijos ir pan. Ar galime vadinti korumpuotu žurnalistą, kuris siekdamas as
smeninės naudos ir pažeisdamas žurnalisto etiką už atlygį „nepastebi“ tikrai kritikuotinų reiškinių?
Daug autorių terminą „korupcija“ vartoja siaurai – kalbėdami tik apie valstybės valdymo sritį. Visais kitais atvejais piktnaudžiavimas siekiant asmeninės naudos – tai ne korupcija. Kiti korupciją supranta plačiai. Jų nuomone, nėra didelio skirtumo kas kyšį ima – privačios kompanijos atstovas ar valstybės valdininkas. Abu dėl asmeninių paskatų piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, abu vadovaujasi tais pačiais motyvais.
Platus yra, pavyzdžiui, Europos Tarybos kovos su korupcija grupės apibrėžimas: „Korupcijų – tai kyšininkavimas ir kitoks elgesys asmenų, kuriems valstybiniame arba privačiame sektoriuje yra pavestos tara tikros pareigos, susijusios su įpareigojimais, patikėtais jiems kaip turintiems valstybės pareigūno, privataus darbuotojo, nepriklausomo agento statusą, ar kitokiais santykiais, ir kurių tikslas – bet kokia neteisėta nauda sau ir kitiems“. Pagal šį apibrėžimą korupcinių veiksmų subjektas gali būti ne tik valstybės valdininkas, bet ir bet kuris tarnautojas.
Lygiai taip pat Europos Taryba Baudžiamosios teisės konvencijoje Nr. 173 apibrėžė aktyvųjį ir pasyvųjį kyšininkavimą ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuose.
Taigi plati korupcijos definicija apima tokias sritis:
• politinės partijos veikla;
• įtaka rinkimams ir kandidatams;
• įtaka privataus verslo darbuotojams;
• įtaka valstybės valdininkams;
• įtaka žurnalistams.
Pagaliau tarpinę vietą užima įtakinga tarptautinė kovos su korupcija organizacija „Transparency International“. Korupciją ji apibrėžia kaip „piktnaudžiavimą siekiant asmeninės naudos viešojo gyvenimo srityje“.
Kalbėdami apie viešąjį gyvenimą šios organizacijos nariai, be
e valstybės aparato, turi omenyje ir parlamentą, teismą, visuomenines organizacijas, spaudą, televiziją. Taigi pagal apibrėžimą papirkimas valstybiniame aparate, parlamente, netgi laikraštyje, jų manymu, yra korupcija, o privačioje įmonėje-jau ne.
Kuris apibrėžimas – siauras, platesnis ar platus yra geriausias?
Nuomonė, jog korupcija valstybės valdymo srityje yra pavojingesnė vien dėl to, kad jos objektas – valstybė, tikriausiai atėjusi iš tų laikų, kai valstybė buvo keliama virš piliečio, virš privataus gyvenimo. Tais laikais tas pats nusikaltimas valstybei automatiškai buvo traktuojamas kaip daug pavojingesnis ir visai kitokio pobūdžio. Pavyzdžiui, nusikaltimas valstybės nuosavybei buvo suprantamas kaip daug pavojingesnis nei lygiai toks pat nusikaltimas asmens nuosavybei.
Manytume, kad mūsų laikais toks atskyrimas ir priešpastatymas jau neturi didelės reikšmės. Neturime jokio pagrindo teigti, kad nusikaltimas valstybei yra pavojingesnis nei lygiai toks pat nusikaltimas privačiai įmonei. Paprastai, kalbant apie korupciją, turima omenyje tik veiksmai šalies viduje.
Svarbią reikšmę apibrėžiant terminą „korupcija“ vaidina „tarnybos“ sąvoka. Korumpuotas gali būti tik asmuo, turintis tam tikrų tarnybinių įsipareigojimų. Terminas „tarnyba“ labiausiai siejamas su valstybės vykdomąja valdžia – jos biurokratiniu aparatu. Kai sakome „tarnyba“, dažniausiai turime omeny valdininką – valstybės tarnautoją, kuriam valstybė patiki tam tikras pareigas ir už jų vykdymą moka tam tikrą atlygį.
Tačiau šiek tiek platesne prasme tarnybos santykis yra būdingas ir politikui, ir žurnalistui, ir privataus verslo darbuotojui. Politikas „tarnauja“ savo rinkėjams, privataus verslo darbuotojas – įmones akcininkams, pareigūnas – savo įstaigai ir valstybei. Net ir privalaus laikraščio arba televizijos kanalo darbuotojas „tarnauja“ visuomenei.
Visais šiais atvejais tarnyba reiškia pirmiausia pasitikėjimo santykį tarp to, kam tarnaujama, ir to, kas tarnauja. Pasitikėjimas politiku pasireiškia tuo, kad jo atstovaujami žmonės tiki, jog politikas tarnauja jiems, jie leidžia kalbėti ir veikti jų vardu. Pasitikėjimas žurnalistu – lai laikraščio skaitytojų pasitikėjimas juo, jo sąžiningumu, objektyvumu. Pasitikėjimas visuomeninės organizacijos vadovu – tai tos organizacijos tikėjimas, jog vadovas rūpinasi organizacija, vadovaujasi jos interesais. Su tuo susijusi teisinė-visuomeninė asmens pozicija ir atlygis – materialinis arba nematerialinis (pripažinimas, autoritetas, pagarba). Korupcija visais šiais atvejais – tai piktnaudžiavimas tuo pasitikėjimu siekiant asmeninės naudos.
Taigi korupcija – tai reguliari, besikartojanti, integrali nusikalstama veikla, kurią vykdo individas, palaikantis tarnybos santykius su valstybės aparatu, su privačiu verslo subjektu, rinkėjais, su žiniasklaidos auditorija (skaitytojais, žiūrovais), ir kuri pasireiškia piktnaudžiavimu savo padėtimi bei pasitikėjimu siekiant asmeninės naudos. Tą naudą turėtume suprasti ne tik kaip materialine, bet ir kaip kitokią, pavyzdžiui, kaip prestižą, galimybę siekti karjeros, kaip atsakomąją paslaugą.

Politinė korupcija

Jai pirmiausia priskirtinos veikos, nukreiptos prieš rinkimų teise. Mat svarbiausią vaidmenį organizuojant rinkimus į Šalies Seimą arba savivaldybę vaidina visuomeniniais pagrindais organizuojamos rinkimų komisijos. Darbas jose nėra valstybės tarnyba. Tai jau „politinė tarnyba“ – tarnyba tiesiogiai įgyvendinant visuomenės pasitikėjimą. Pažeidimai tokios komisijos veikloje dažniausiai yra siejami su savanaudiškais materialiniais arba politiniais motyvais. Įstatymo leidėjas numato šias veikas: rinkimų arba referendumo dokumentų suklastojimą, balsavimo slaptumo pažeidimą, taip pat rinkimų arba referendumo suklastotų dokumentų panaudojimą; žinomai neteisingą balsų suskaičiavimą; tyčinį rinkimų arba referendumo dokumentų sugadinimą, sunaikinimą, paslėpimą, taip pat šių dokumentų pagrobimą. Kai visa tai daroma už slaptą atlygį, turime reikalą su korupcija.

KORUPCIJOS TYRIMŲ METODAI

Korupcija – vienas iš sunkiausiai tiriamų reiškinių. Korupciniais ryšiais susiję asmenys daro viską, kad tie ryšiai neišaiškėtų. Tam tikslui imamasi įvairiausių slaptumo ir saugumo priemonių.
Kuo ilgiau trunka korupciniai santykiai, tuo daugiau sukaupiama patirties slepiant juos. Tam tikslui nustatomi ryšiai, kurie gali padėti apsaugoti korupcinius santykius, imamasi atsargumo priemonių ir pan.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis labai neveiksmingos įvairiausios apklausos priemonės. Tai, kas veiksminga per įprastas apklausas, pavyzdžiui, respondento įtikinimas, kad apklausa yra anoniminė, neveiksminga tiriant korupciją. Mat teigiamai atsakydamas į tiesioginius klausimus „ar jūs duodate kyšį?“, „ar jums siūlomas kyšis?“, „ar jūs imate kyšį?“ respondentas kartu prisipažįsta, kad padarė tikrai sunkų ir griežtai baudžiamą nusikaltimą. Todėl į tokius klausimus dažniausiai atsakoma neigiamai. Ir ne dėl to, kad tokie nusikaltimai nedaromi, o dėl to, kad visomis išgalėmis siekiama nuslėpti padarytus nusikaltimus.
Tiriant korupciją mažai veiksmingi ir viktimologijos metodai, kurie vaidina didelį vaidmenį tiriant kitus nusikaltimus. Mat korupcijos, priešingai nei kitų nusikaltimų, atveju auka irgi nusikalsta. Įstatymui nusižengia tiek duodantis, tiek imantis kyšį asmuo.
Bandymai išspręsti šią problemą formuluojant netiesioginius, „užmaskuotus“ klausimus buvo nesėkmingi.
Taigi apklaustųjų rezultatus galima panaudoti tik atsižvelgiant į tą faktą, kad tikrasis skaičius daug didesnis. Apklausos duomenys rodo, kiek mus dominančių nusikaltimų padaroma mažiausiai. Paklausę respondentų, ar jiems teko imti ar duoti kyšį, ir sulaukę teigiamą atsakymą, sužinome tik tai, kad korupcijos atvejų yra ne mažiau negu prisipažinusiųjų. Pavyzdžiui, jeigu tik apie 3 proc. teisėjų prisipažįsta, kad per pastaruosius 5 metus juos bandė papirkti, tai nereiškia, kad bandymai papirkti visai nebūdingi mūsų teismų sistemai. Tiesiog tiek teisėjų pripažįsta, jog tokių bandymų buvo. Nežinome, kiek respondentų korupcijos faktą nuslėpė. Pavyzdžiui, turime pagrindo manyti, kad teigiamai į šį klausimą atsakė tie valdininkai, kurie atsisakė paimti kyšį. O tie, kurie siūlomą kyšį paėmė, tikriausiai neprisipažino gavę tokį pasiūlymą.
Tačiau, kaip rodo korupcijos tyrimų patirtis, net ir tokie duomenys gali būti labai svarbūs ir įdomūs nagrinėjant jos paplitimą ir tendencijas mūsų visuomenėje.
Korupcijos tyrimų patirtis parodė, kad apklausos ypač tinkamos „korupcijos diskursams“ tirti, t.y. tirti, ką žmonės mano ir kalba apie korupciją, kaip supranta jos priežastis, padarinius, kiek jie apskritai linkę galvoti arba kalbėti apie ją. Tai savo ruožtu svarbu norint suprasti, kaip žmonės reaguoja į korupciją ir su ja susijusius reiškinius. Tokie tyrimai ypač svarbūs siekiant nustatyti, kiek pati visuomenė linkusi kasdieniame gyvenime kreipti dėmesio į korupcijos faktus, pastebėti, aptarti ir galiausiai pasmerkti korupciją (t.y. ar ji „jautri korupcijai“).

KORUPCIJOS PASIREIŠKIMAS

Apibendrinant įvairiausius korupcijos tyrimų rezultatus galima išskirti tris žinių apie korupciją sritis:
• korupcijos pasireiškimą, atpažinimą, diagnostiką (korupcijos požymių problema);
• jos priežastis (vadinamoji priemonių katalogo problema);
• socialinius ir kitus padarinius (korupcijos padarinių problema).
Panagrinėkime kiekvieną iš šių sričių.
Korupcija – vienas iš labiausiai slepiamų reiškinių. Kyšiai duodami kruopščiai uždarius duris ir patikrinus, ar nėra nepageidaujamų liudininkų. Įstatymui ir valstybės interesams prieštaraujantys sandėriai sudaromi be liudininkų. Tam tikroje institucijoje atsiradus sisteminei korupcijai, kai korupciniai santykiai nusistovi, korumpuoti tarnautojai pradeda vienas kitą slėpti.
Aišku, kad tiek teisėtvarkos institucijoms, tiek visuomenei labai svarbu sugebėti pagal išorinius požymius nustatyti, kad tam tikroje institucijoje palaikomi korupciniai santykiai.
Teisėtvarkos institucijoms svarbu tiksliai nustatyti, kur labiausiai reikalingos kovos su korupcija priemonės. Verslo atstovams visa lai svarbu nustatant savo partnerių patikimumą, visuomenei – sprendžiant, kokią partiją ar judėjimą reikia palaikyti.
Korupciją tirti pradėta neseniai. Tačiau per palyginti neilgą laikotarpį buvo pateikta dešimtys išorinių korupcijos požymių bei jų sistemų.

MOKYMAS APIE KORUPCIJOS PRIEŽASTIS IR KOVOS SU JA PRIEMONĖS

Korupcijos mokslinio tyrimo istorija dar visai trumpa. Todėl nenuostabu, kad dar nesukurtos specialios biologinės, psichologinės, socialinės teorijos, šių teorijų sistema. Tačiau jau dabar egzistuoja skirtingi požiūriai į korupciją ir pirmiausia į jos priežastis. Svarbiausias korupcijos priežastis skirtingų požiūrių atstovai tiria labai kruopščiai.
Pagrįsdami savo teiginius skirtingų požiūrių atstovai dažniausiai remiasi skirtingomis kriminologinėmis teorijomis. Įvairūs požiūriai į korupciją skiriasi pagal tai, kokiomis būtent kriminologijos teorijomis vadovaujamasi aiškinant korupcijos reiškinius. Dažnai korupcijos reiškinius bandoma paaiškinti kartu su kitais panašiais reiškiniais (organizuotu nusikalstamumu, „baltųjų apykaklių“ nusikaltimais ir kt.) – pagaliau kiekvienas požiūris siūlo kitokias kovos su korupcija priemones.

Organizacinė teorija. Korupcija ir tarnybinės kontrolės trūkumas

Šio požiūrio šalininkai mano, kad korupcija dėsningai atsiranda visada, kai stokojama geros valdininkų sprendimų kontroles. Dėl tokio teiginio nesiginčytų nė vienas vadovas. Nuo seniausių laikų buvo stengiamasi kontroliuoti valdininkus, išaiškinti ir griežtai bausti tuos, kurie bando pasinaudoti tarnybine padėtimi savo savanaudiškiems tikslams pasiekti. Tam tikslui buvo kuriamos įvairiausios kontroliuojančios instancijos. Tačiau jų nariai patys piktnaudžiaudavo turima padėtimi. Dėl to prireikdavo juos kontroliuoti. Vėliau dėl tos pačios priežasties tekdavo kontroliuoti kontrolierių kontrolierius. Buvo tikimasi pagaliau sukurti „dorą” kontrolės instanciją, kuri kontroliuotų kitus, o jos pačios kontroliuoti nereikėtų. Šio požiūrio šalininkai pabandė atsakyti, kodėl valdininko sprendimus būna taip sunku kontroliuoti ir kas yra tas „doras“ kontrolierius.

Valdžia ir korupcija

Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas. Kova prieš korupciją ir biurokratizmo mažinimą susiveda į valdžios funkcijų ir galių, ypač ekonomikoje, ribojimą ir mažinimą, šių funkcijų privatizavimą ir perdavimą į privačias rankas.
Šalyse, kuriose korupcija įsišaknijusi, ji stabdo reformą skatinančias jėgas. Stipriausią korupcijos smūgį tenka atlaikyti neturtingiausiems. Dėl korupcijos prasčiau veikia valstybės tarnyba, valstybės ištekliai patenka į svetimas rankas, stabdomas augimas. Kova su korupcija turi būti kompleksiška, pripažįstanti įvairius korupcijos paplitimą sąlygojančius veiksnius. Korupciją sąlyginai galima skirstyti į Valstybės užvaldymą ir Administracinę korupciją. Valstybės užvaldymas – tai viešajame ir privačiame sektoriuose veikiančių asmenų, grupių ar firmų veiksmai, siekiant palenkti įstatymų, taisyklių, nutarimų, valstybės politikos formavimą savo labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant valstybės tarnautojams privačios naudos. Galima išskirti atskiras valstybės valdžios šakas, kurios gali būti užvaldytos – įstatymų leidybos, vykdomoji, teismų, kontrolės ir priežiūros tarnybos. Valstybės užvaldymo korupcija užtikrina naudą tam tikriems asmenims ar jų grupei teisės reguliavimo sferoje, tuo tarpu administracinė korupcija – tai tyčinis jau esančių įstatymų, taisyklių ir nuostatų iškraipymas juos vykdant valstybės ar ne valstybės veikėjų labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant privačios naudos valstybės pareigūnams. Paprastai kovojant su korupcija patariama sutelkti dėmesį į administracinę korupciją ir reformuoti viešąjį administravimą bei valstybės finansų valdymą. Tačiau suvokiant, kad korupcijos šaknys yra gilesnės nei valstybės valdymo trūkumai, į antikorupcinį repertuarą įtraukiamos ir platesnio pobūdžio temos – politinės sistemos vidaus organizacija, kertinių valstybės institucijų santykiai, sąsaja tarp valstybės ir pilietinės visuomenės.
OECD surašė ir susistemino rekomendacijas, skirtas etikos vadybai:
• Etikos standartai valstybės tarnybai turi būti aiškūs.
• Etikos standartai turi atsispindėti įstatymuose.
• Etikos gairės reikalingos kiekvienam valstybės tarnautojui.
• Valstybės tarnautojas turi žinoti savo teises ir pareigas kuomet atskleidžia blogą elgesį.
• Politinis atsidavimas etikai turi skatinti valstybės tarnautojų etišką elgesį.
• Sprendimų priėmimo procesas turi būti skaidrus ir atviras tyrimui.
• Turi būti aiškios gairės dėl viešo ir privataus sektorių sąveikos.
• Vadovai turi demonstruoti ir skatinti aiškų elgesį.
• Vadovavimo politika, procedūros ir praktika turi skatinti etišką elgesį.
• Valstybės tarnyboje turi būti tinkami atskaitomybės mechanizmai.
• Valstybės tarnybos sąlygos ir vadovavimas žmogiškiems ištekliams turi skatinti etišką elgesį.
Turi būti numatytos tinkamos procedūros ir sankcijos kovai su blogu elgesiu.

Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema

Tema „Korupcija žiniasklaidoje“ skamba dviprasmiškai. Viena vertus ši tema įpareigoja kalbėti apie žiniasklaidą kaip apie vieną iš efektyviausių antikorupcinių įrankių, kurie viešai kalba apie tokius negatyvius valdininkavimo aspektus kaip kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas – visas tas veiklas, kurios Lietuvos Baudžiamajame kodekse įvardijamos kaip „Nusikaltimai valstybės tarnybai“. Tačiau yra ir kitoks šios temos aspektas, kuris vargu ar gali būti reglamentuotas baudžiamaisiais įstatymais, ir kuris suponuoja korupcijos supratimą ne tik teisiniame, bet ir platesniame politiniame moraliniame diskurse. Čia korupcija suprantama kaip valdžios liga, jos veiklos neskaidrumo, žemo jos atstovų profesinio bei moralinio lygio išdava. Tokiame kontekste korupcijos tema gali būti siejama ir su ketvirtosios valdžios fenomenu: ar visada žiniasklaida teisingai panaudoja savo simbolinę galią, ar visada jos veiksmai atitinka pilietinės visuomenės interesus? Kitaip tariant, ar mes neidealizuojame žiniasklaidos kaip efektyvaus ginklo prieš valdininkų korupciją, manydami, kad šis demokratijos sargas (watchdog) negali būti šeriamas iš svetimų rankų, arba turėti savų privataus pobūdžio interesų? Pabandykime aptarti šiuos aspektus.
Gerai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai režimai, kad nuo jos, deja, neapsaugotos ir demokratinės vyriausybės, ir kad ji tampa ypač pražūtinga toms valstybėms, kurios dėl politinių ir socialinių permainų nesugeba sukurti efektyvios tiek vidinės tiek viešosios valdžios kontrolės formų. Tokiose visuomenėse nekontroliuojama valdžios viešųjų funkcijų „privatizacija“ trikdo demokratines ir ekonomines reformas, skatina nesveiką socialinę diferenciaciją, demoralizuoja visuomenę. Suprantama, kad šiandieną antikorupcinės veiklos organizavimas yra opi tiek Lietuvos, tiek kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių problema. Korupcijos problema negali būti efektyviai išspręsta vien kuriant antikorupcinius įstatymus, organizuojant atitinkamus padalinius teisėsaugos institucijose arba viešai deklaruojant gerus ketinimus. Ne atsitiktinai Europos komisija neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie ES narėmis siekiančių tapti valstybių pažangą specialiai akcentavo efektyvių antikorupcinių veiksmų nebuvimą visose šiose valstybėse.
Todėl antikorupcinėje veikloje daugiau vilčių siejama su tomis institucijomis, kurios nepriklauso nuo valdžios struktūrų, gali tiesiogiai atstovauti ir ginti piliečių interesus. Nepriklausoma žiniasklaida demokratinėje visuomenėje visada buvo laisvo žodžio ir nuomonių įvairovės sinonimas. Tradiciškai žiniasklaida reiškė pilietinės visuomenės interesus, padėdama apsaugoti jos narius nuo valdžios savivalės bei valdininkų bandymų „privatizuoti“ savo tarnavimo visuomenei funkcijas. Tokiame kontekste laisva ir nepriklausoma žiniasklaida ne be pagrindo įsivaizduojama kaip veiksmingas visuomenės ginklas prieš valdžios korupciją. Kaip teigiama viename Jungtinių tautų dokumente: „Žiniasklaida potencialiai gali vaidinti didelį vaidmenį gydant ir užkertant kelią socialinėms ligoms, tarp jų ir nusikaltimams, tirti korupciją, kelti klausimus dėl įstatymų, institucijų bei valdžios teisėtumo, o taip pat dalyvauti arba net ir skatinti procesus, vedančius sveikesnės visuomenės link“.
Nenuostabu, kad demokratėjant Lietuvos visuomenei Lietuvos žiniasklaida vis intensyviau atlieka ir savo demokratinę valdžios veiksmų priežiūros funkciją. Keli pavyzdžiai, parodantys kaip keitėsi pagrindinių dienraščių dėmesys tokiai temai kaip nusikaltimai valstybės tarnybai.
Publikacijose ir reportažuose apie korupciją galima aptikti įvairių valstybinių institucijų atstovus, piktnaudžiaujančius savo tarnybinėmis pareigomis. Suprantama, ne visos publikacijos arba reportažai baigdavosi teisminiais procesais, ir ne visa publikuojama arba rodoma medžiaga buvo originalus tiriamosios žurnalistikos darbo rezultatas. Tačiau tokios publikacijos ir reportažai turėjo didelį atgarsį visuomenėje, įtakojo tam tikrus politinius sprendimus ir nemažai prisidėjo prie aukšto žiniasklaidos reitingo.
Lietuvos žurnalistai ne be pagrindo gali teigti, kad jų veikla skatina demokratijos procesą visuomenėje, padeda praskaidrinti valdžios veiksmus ir apginti piliečių interesus. Tačiau, ar visada taip deklaruojami tikslai atitinka realius žiniasklaidos interesus? Žymus žiniasklaidos tyrėjas P. Lazarsfeldas dar prieš 50 metų buvo pastebėjęs, kad modernioji žiniasklaida gerokai skiriasi nuo tos žiniasklaidos, kuri 19 amžiuje buvo tiesioginė visuomenės atstovė, kuomet spaudos laisvė reikšdavo kartu ir piliečių nuomonę (žodžio laisvę). Dichotominis opozicinis modelis: valdžia – žiniasklaida, kaip piliečių balsas, pasikeitė ir šiandieną geriau gali būti pavaizduotas trikampiu, kurio kampus sudaro vadžia, žiniasklaida kaip industrija ir piliečiai.

Interesų trikampis pagal P. Lazarsrfeldą.

Kaip teigia Lazerfeldas, šiame trikampyje įmanomi bet kurie aljansai. Iš tikrųjų, šiandieną mes puikiai matome, kad žiniasklaida, kaip ir senais laikais, gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu ji gali rūpintis ir savo komerciniais interesais, ir būti viešosios nuomonės manipuliacijos įrankiu dominuojančios valdžios rankose. Viskas priklauso nuo vadinamos „vidinės“ žiniasklaidos ideologijos, kitaip tariant nuo informacijos atrankos, apdorojimo ir skleidimo principų. O jie savo ruožtu priklauso nuo tokių konkrečių veiksnių kaip:
– informacijos šaltiniai;
– profesionalizmas ir personalinės preferencijos;
– komercinis interesas;
– bendra leidinio arba programos orientacija;
– leidėjo ir kolegų įvertinimas;
– skaitytojų, klausytojų arba žiūrovų nuomonės ir t.t.
Suprantama, kad tiriamoji žurnalistika, reikalaujanti nemažų finansinių investicijų, žurnalistinio talento ir profesionalumo, ne visada „įsirašo“ į konkretaus leidinio arba programos vidinės ideologijos principus. Todėl nereikia stebėtis, jeigu valdžios korupcijos temos gali atsidurti komerciniame-pramoginiame arba politiniame-manipuliaciniame minėto trikampio kampe. Lietuvoje, kaip beje ir kitose pokomunistiniuose kraštuose, yra pakankamai šio fenomeno pavyzdžių. Ar tokios publikacijos ir reportažai skatina antikorupcinę veiklą visuomenėje ir stiprina pilietinės visuomenės pamatus yra atviras klausimas. Tačiau, kaip rodo nūdienos Rusijos žiniasklaidos pavyzdys, nuo tokios „antikorupcinios veiklos“ gali nukentėti, visų pirma, pati žiniasklaida, kuri tampa dezinformacijos šaltiniu ir praranda visuomenės pasitikėjimą.
Tačiau kritinis žiniasklaidos vertinimas negali būti interpretuojamas kaip pretekstas tramdyti žiniasklaidą, uždėti jai cenzūros apynasrį arba bausti „blogus“, „korumpuotus“ žurnalistus. Žiniasklaidos „neskaidrumas“ nėra vien „gerų“ ir „blogų“ žurnalistų problema, nors žurnalistų profesionalizmo temos negalima ignoruoti. Galima tik pritarti Fr. Folgu, kuris faktiškai sieja efektyvią žiniasklaidos antikorupcinę veiklą tiek su bendra visuomenės pažanga kuriant atvirą pilietinę visuomenę, tiek su žurnalistikos etikos principais. Kitaip tariant, žiniasklaidos skaidrumas neatsiejamas nuo pačios visuomenės pilietinio brandumo. Todėl piliečiai, skatindami aktyvų ir profesionalų žiniasklaidos dalyvavimą antikorupcinėje veikloje padeda ne tik kurti brandesnę visuomenę, bet kartu ir skaidresnę žiniasklaidą.

IŠVADOS

Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas „gyvenimu“,- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios funkcijos lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu).
Praktiškai neliko nė vieno aktyvesnio žmogaus Lietuvoje, kuris vienaip ar kitaip nesusidūrė su šiuo reiškiniu. Korupcija tapo neatskiriama lietuvio sąmonės dalimi. Su kokia problema lietuvis nesusidurtų, jos sprendimą pradeda nuo „savų” paieškos bei galvojimo, kaip prie kokio valdininko ar pareigūno reikia „prieiti”. Pavyzdžiui, vairuotojai žino, jog su kažkuo nepatenkintu kelių policininku reikia tiesiog susitarti, o žmogui einant pas gydytoją, yra nešama „dovanėlė“.
Kodėl žmonės duoda kyšius ar kitaip naudojasi korupcine sistema? Žmonės įsivelia į korupcinius santykius ne todėl, kad jie taip nori. Tai daroma tik tam, kad būtų išvengta oficialių sankcijų, reguliavimo ar kitokio neigiamo valstybės poveikio. Tais atvejais, kai nuo valdžios atstovų priklauso leidimų, licencijų bei pažymų gavimas arba negavimas, kyšio davimas dažnai tampa neišvengiama išlikimo rinkoje sąlyga.
Kodėl žmonės ima kyšius? Žmogus visuomet siekia naudos sau. Todėl visuomet, jei yra galimybė gauti papildomų pajamų, žmogus yra linkęs tuo pasinaudoti, netgi jei tai neteisėta. Tvirtos moralės arba pakankamai materialiai apsirūpinęs žmogus rečiau pasiduos tokiai pagundai, tačiau kyšių ėmimo pagrindinė priežastis slypi žmogaus galimybėje savarankiškai priimti tokį sprendimą, nuo kurio priklauso kito žmogaus padėtis. Tol, kol tokios galimybės bus, visuomet atsiras tokių, kurie ima kyšius. Beje, tokiu atveju didžiausia blogybė yra netgi ne kyšio paėmimas, o galimybė naudotis savo galiomis: licencijos, leidimo, pažymos neišdavimas, privilegijų suteikimas.
Kaip kovoti su korupcija? Galima išskirti tradicines kovos su korupcija priemones, kurios iš esmės kovoja su korupcijos apraiškomis ir pasekmėmis (bausmių prasižengusiesiems didinimas, atlyginimų didinimas tiems, kurie potencialiai gali prasižengti, korupcijos židinių ir struktūrų demaskavimas, „švarių rankų“ komisijos, žiniasklaidos aktyvumas), ir tas priemones, kurios skirtos pakirsti korupcijos šaknis. Antrąją, labiau kompleksinių priemonių grupę LLRI laiko efektyvesne ir siūlo taikyti plačiau.
Ši karikatūra aiškiai parodo, jog korupcija sunkiai išnaikinamas dalykas. Skraidantys vokeliai simbolizuoja nešvarius sandėrius, už kuriuos gaunami pinigai vokeliuose. Taip statomi „nešvarių“ pinigų bokštai, kuriuos griauna žmonės, kovojantys su korupcija. Tačiau, kad ir kiek jie kurtų priemonių, naikinti tai, tuo pačiu metu kitos rankos statys vėl ir vėl naujus bokštus, ir kaskart atsiras vis daugiau tokių rankų, kurios norės užsidirbti daug nelegalių pinigų, ir ar atsilaikys tos, kurios gebės priešintis joms?.

Leave a Comment