Mikroekonomika

2 paskaita IŠTEKLIŲ RIBOTUMAS IR PASIRINKIMO PROBLEMA

1. EKONOMINIAI IŠTEKLIAI

2. EKONOMINĖS GĖRYBĖS

3. GAMYBOS GALIMYBIŲ RIBA: 3.1. GAMYBOS GALIMYBIŲ KREIVĖ. 3.2. GAMYBOS GALIMYBIŲ KREIVĖ IR ALTERNATYVIEJI KAŠTAI 3.3. EFEKTYVUS IŠTEKLIŲ PASKIRSTYMAS IR EKONOMIKOS AUGIMAS.

————————————————————————————————————————-1. EKONOMINIAI IŠTEKLIAI

Ištekliais vadiname tai, kas potencialiai gali dalyvauti prekių ir paslaugų kūrimo procese. Dauguma išteklių, naudojamų gėrybių gamybai, yra santykinai arba absoliučiai riboti. Ištekliai yra laikomi ribotais, jeigu jų yra mažiau, negu kad reikia tam, kad patenkintume poreikius. Esant tokiai situacijai (kai paklausa viršija pasiūlą), išteklius įsigyja tas, kas pasiūlo didesnę kainą. Kitaip tariant, dėl savo ribotumo ištekliai įgauna ekonominį vertingumą, t.y. turi kainą. Taigi, ekonominiai ištekliai – tai riboti ištekliai, kurie turi kainą. Ir atvirkščiai – neriboti ištekliai, kurie neturi kainos, nėra laikomi ekonominiais ištekliais. Ekonominių išteklių kategorija (apibrėžimas) ekonomistams yra reikalingas tam, kad būtų galima analizuoti ir vertinti rinkos dalyvių sprendimus dėl išteklių pasirinkimo ir įsigijimo, t.y. ekonomikos teorija nagrinėja tik ekonominius išteklius. Santykinai ribotais laikomi ištekliai, kurių apimtis, esant reikalui, galima padidinti arba atgaminti. Absoliučiai ribotų išteklių padidinti negalima.Ta ekonominių išteklių dalis, kuri jau dabar naudojama gamybos procese, vadinama gamybos ištekliais arba gamybos veiksniais. Pvz., visi darbingi visuomenės nariai galėtų būti priskirti ekonominiams ištekliams, o ta jų dalis, kuri jau dalyvauja gamybos procese – gamybos veiksniams. Gamybos veiksnius skiriame į 4 pagrindines kategorijas: žemė, kapitalas, darbas (darbo jėga), verslumas (organizaciniai sugebėjimai). Individai, kurių nuosavybėje yra šie gamybos veiksniai, įgyja teisę į pajamas, gautas juos panaudojus. Žemė. Šiai gamybos veiksnių kategorijai priskiriami visi gamtiniai ištekliai: dirva, naudingos iškasenos, miškas, upės, vanduo, lietus ir netgi saulės energija, naudojami gamyboje. Daugumos gamtinių išteklių pasiūla yra absoliučiai ribota, kadangi jie negali būti atnaujinami, reprodukuojami. Kai kurie iš jų yra sunkiai atrandami ar auginami. Pvz., naudingos iškasenos atrandamos ir išgaunamos taip sunkiai, kad jas galima priskirti prie neatnaujinamų išteklių. Tačiau kai kurie gamtiniai ištekliai gali būti atnaujinti arba vėl užauginti (pvz. miškas), arba padidinti (užtvanka padidina žemės derlingumą). Riboti gamtos ištekliai yra dar ir ta prasme, kad jų nebūtinai turima ten, kur jie reikalingi.

Žemės išteklių savininkų pajamos yra vadinamos renta. Kapitalas. Skiriamas fizinis (arba realus) ir finansinis kapitalas. Fizinis kapitalas apima visas reprodukuojamas (atnaujinamas) gėrybes, naudojamas kitoms gėrybėms gaminti. Tai – mašinos, įrengimai, pastatai, komunikacijos priemonės, transportas, medžiagos, žaliavos. Fizinis kapitalas yra pagamintas žmogaus rankomis, naudojant darbo jėgą ir gamtinius išteklius. Fizinio kapitalo savininkai gauna pajamas dividendų forma. Finansinis kapitalas – investicijos, pinigai, skirti fizinio kapitalo įsigijimui. Mokestis už pasinaudojimą kieno nors pinigais ar kapitalu, yra palūkanos. Darbas (arba darbo jėga) – fiziniai ir protiniai individų sugebėjimai bei pastangos, skirti prekėms ir paslaugoms kurti. Šis gamybos veiksnys, kaip ir kapitalas, yra santykinai ribotas, t.y. jo apimtis kiekvienu konkrečiu momentu yra ribota, bet laikui bėgant kinta dėl demografinių procesų, migracijos. Žmogaus protiniai sugebėjimai gali būti tobulinami mokymosi, naujų įgūdžių įgijimo procese, taip kaip ir atstatomi gamtos ištekliai arba pagaminamos naujos mašinos, t.y. darbo jėgos apimtis gali būti didinama kokybine prasme. Šia prasme žmogaus sugebėjimus galima prilyginti kapitalui. Todėl kartais šie įgyti žmogaus sugebėjimai, įgūdžiai dar vadinami žmogiškuoju kapitalu. Darbo pajamos yra darbo užmokestis, atlyginimas. Verslumas galėtų būti priskirtas prie darbo jėgos išteklių, kadangi tai – tam tikra žmogaus sugebėjimų rūšis. Tačiau dėl savo ypatingumo ir svarbos gamybos procese ekonomistai išskiria jį į atskirą gamybos veiksnių kategoriją. Verslumas yra žmogaus sugebėjimas organizuoti prekių ir paslaugų gamybą, sėkmingai derinti kitus gamybos veiksnius darbo procese. Verslininkai yra tokie žmonės, kurie organizuoja gamybą, diegia naujausią technologiją, nebijo rizikos. Verslininkas turi sugebėti įgyvendinti savo ar kitų idėjas, sumanymus gamyboje. Daug žmonių gali turėti gerų sumanymų, tačiau tik nedaugelis gali sėkmingai organizuoti verslą. Dar mažiau yra tokių, kurie pasiruošę tam paaukoti savo laiką ir rizikuoti savo turtu.
Verslumas – gebėjimas numatyti strateginį bendrovių veiklos kursą. Tai – specialios žmogaus pastangos, sprendimai, kaip naudoti darbą, žemę ir kapitalą, gebėjimas siūlyti naujoves ir rizikuoti. Šio ištekliaus savybė yra ta, kad būtent jis ieško geriausios visų išteklių koordinavimo ir naudojimo alternatyvos. Verslumo pajamos vadinamos pelnu. Jeigu gamybos organizatorių sprendimai nepasiteisina, jie patiria nuostolių. Šios keturios gamybos veiksnių kategorijos apima visus ribotus gamybos išteklius. Gaminant prekes ir paslaugas, jie įvairiai derinami, priklausomai nuo to, kokių išteklių konkreti šalis turi daugiau, kurie iš jų yra pigesni (JAV ir Honkongo pavyzdys). Norint pagaminti daugiau ir įvairesnių gėrybių, siekiama efektyviau panaudoti turimus išteklius arba juos didinti. Tačiau kiekvienu duotu momentu visuomenė turi tik tam tikrą išteklių kiekį, kokybę, įvairovę, ir tai sudaro gamybos išteklių ribotumo problemą.

2. EKONOMINĖS GĖRYBĖS

Kaip ir išteklių atveju, ekonomistai skiria gėrybes ir ekonomines gėrybes. Gėrybė – realios tikrovės objektas, tenkinantis žmogaus poreikius. Ne visos gėrybės, kurios reikalingos žmonių poreikiams patenkinti, yra ekonominės gėrybės. Prie tokių priskiriame prekes ir paslaugas, kurios yra ribotos ir todėl turi ekonominį vertingumą. Tai – tokios gėrybės, kurioms sukurti yra panaudojami riboti ištekliai, todėl pasirinkdami gaminti kokią nors konkrečią gėrybę, mes turime atsisakyti kitos gėrybės gaminimo. Tai, kad ekonominės gėrybės yra ribotos, nereiškia, kad jos yra retos ar sunkiai gaunamos. Tiesiog tai gėrybės, kurios nėra gaunamos veltui, nereikalaujant nei pastangų, nei kaštų. Pagrindinis skiriamasis ekonominių gėrybių bruožas yra tas, kad jos yra perkamos ir parduodamos, t.y. turi kainą. Ir atvirkščiai – oro arba saulės šviesos mes neperkame, jais galime naudotis be apribojimų, todėl šios gėrybės nėra priskirtinos ekonominėms gėrybėms. Norėdami vartoti kokią nors ekonominę gėrybę, turime ją pagaminti arba keisti į kitą gėrybę.

Prekėmis vadiname įvairias ekonomines gėrybes, turinčias materialų pavidalą. Paslaugos – tai ekonominės gėrybės, kurios yra suvartojamos jų gamybos metu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagrindinė ekonominė problema, kurią sprendžia visos visuomenės visais laikais, yra išteklių stygius – santykinis išteklių ribotumas, lyginant su beribiais žmonių poreikiais. Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu išteklių nepakanka, kad būtų galima pagaminti visas gėrybes, kurias norėtų vartoti žmones. Ekonomikos mokslas tiria, kaip skirtingos visuomenės sprendžia išteklių stygiaus problemą. Tuo tikslu bet kokia visuomenė kasdien turi spręsti tris klausimus, kurie yra vadinami pagrindiniais ekonomikos klausimais:1) ką gaminti? – kiek ir kokių gėrybių (kokį gėrybių rinkinį) pagaminti, kad visos visuomenės ir kiekvieno jos nario poreikiai būtų kuo geriau patenkinti.2) kaip gaminti? – kokius gamybos būdus, technologijas pasirinkti, kiek ir kokiomis proporcijomis naudoti ekonominius išteklius, kad būtų pagaminta didžiausia galima produkcijos apimtis.3) kam gaminti? – kas bus pagamintų gėrybių vartotojas, t.y. kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad šis paskirstymas būtų teisingas ir efektyvus.Taigi, išteklių stygiaus sąlygomis labai svarbi yra pasirinkimo problema – pasirinkti geriausią iš visų galimų išteklių panaudojimo variantų, kad būtų pagaminta kuo daugiau reikalingų gėrybių. Pasirinkimo būtinumą galima iliustruoti ir nagrinėti, pasinaudojant gamybos galimybių ribos modeliu.

3. GAMYBOS GALIMYBIŲ RIBA3.1. GAMYBOS GALIMYBIŲ KREIVĖ

Gamybos galimybių riba – tai supaprastintas ūkio modelis, kuris atspindi maksimalią dviejų gėrybių gamybos apimtį, panaudojant visus turimus išteklius ir pažangiausią technologiją.Konstruodami šį modelį, pirmiausia padarykime keletą tikrovę supaprastinančių prielaidų:1) ūkyje yra gaminamos tik dvi gėrybės, gėrybė A ir gėrybė B;2) šių gėrybių gamybai panaudojami visi ūkyje turimi ekonominiai ištekliai;3) išteklių apimtis bei gamybos technologija nekinta.Turėdami tam tikrą ribotą išteklių kiekį, galime gaminti arba A, arba B, arba abi gėrybes tam tikromis proporcijomis. 1.1 lentelėje matome keletą galimų išteklių paskirstymo abiejų gėrybių gamybai variantų.

1.1 lentelė. Gėrybių A ir B gamybos galimybės, panaudojant visus turimus ištekliusGalimybės A B1 0 152 1 143 2 124 3 95 4 56 5 0

Gamybos galimybių ribos modelį patogiausia aiškintis grafiškai. Panaudodami lentelėje pateiktus duomenis, pabandykite patys brėžti gamybos galimybių ribą. Grafike horizontalioje koordinačių ašyje atidėkime gėrybės A gamybos apimtis, o vertikalioje – gėrybės B. Koordinačių sistemoje raskime taškus, rodančius įvairius abiejų gėrybių pagaminimo variantus, naudojant visus turimus išteklius. Sujungę šiuos taškus gauname kreivę, kuri yra vadinama gamybos galimybių kreive. Kiekvienas kreivės taškas vaizduoja maksimalią dviejų gėrybių derinio gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta panaudojant visus turimus išteklius. Matome, kad tuo atveju, jei visi ištekliai būtų panaudoti tik gėrybės B gamybai, jų būtų pagaminama 15, o A gėrybės išvis nebūtų gaminamos. Tačiau jeigu norime gaminti ir A, tai dalį turimų išteklių teks skirti šios gėrybės gamybai, ir tuo būdu sumažinti B gamybą. Atkreipkite dėmesį, kad sujungę taškus, greičiausiai gausite laužtę, tačiau praktikoje dažniausiai naudojama nuosekli kreivė, kuri gaunama apibendrinant (aproksimuojant) laužtę. Tokia kreivė yra vadinama apibendrintu gamybos galimybių ribos modeliu.Šio modelio pagalba galime aptarti keletą pagrindinių neoklasikinės ekonomikos idėjų, kuriomis remiasi šiuolaikinė teorinė ekonomika:1) gamybos galimybių kreivė labai aiškiai demonstruoja išteklių ribotumo problemą: kiekvienu konkrečiu laikotarpiu, turėdami tik tam tikrą kiekį išteklių, mes negalime pagaminti be galo daug ir vienos, ir kitos gėrybės, o turime rinktis tam tikrą išteklių paskirstymo variantą, kuris leistų patenkinti mūsų poreikius ir vienai, ir kitai gėrybei. Visi variantai į dešinę nuo gamybos galimybių ribos yra neįgyvendinami trumpu laikotarpiu. Esant duotam išteklių kiekiui, įmanomi tik tie variantai, kuriuos atspindi taškai ant kreivės arba į kairę nuo jos;

2) nors turimi ištekliai ir riboja mūsų galimybes gaminti norimus ir vienos, ir kitos gėrybių kiekius, tačiau mes galime “keisti” vieną gėrybę į kitą, t.y. norėdami gaminti daugiau vienetų vienos gėrybės, mes turime atsisakyti tam tikro kiekio kitos gėrybės. Dėl šios priežasties gamybos galimybių kreivė leidžiasi žemyn iš kairės į dešinę (turi neigiamą nuolydį – kreivės nuolydis gali būti apskaičiuotas kaip dviejų kintamųjų pokyčio santykis: Δy/Δx). Taigi, modelis aiškiai demonstruoja, kad būtina pasirinkti tarp įvairių išteklių derinimo gėrybių įvairovės variantų. Pasirinkimas priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė atsako į pagrindinius ekonomikos klausimus: ką? kaip? kam? 3) galime pagaminti daugiau vienos gėrybės tik “perkėlę” dalį išteklių iš kitos gėrybės gamybos, todėl prarandame tam tikrą antrosios gėrybės kiekį, t.y. netenkame naudos, kurią galėjome turėti, vartodami prarastąją dalį antrosios gėrybės. Šis praradimas yra vadinamas alternatyviaisiais arba galimybės kaštais.

3.2. GAMYBOS GALIMYBIŲ KREIVĖ IR ALTERNATYVIEJI KAŠTAI

Alternatyviaisiais kokios nors gėrybės kaštais laikome vertę kitų gėrybių, kurios galėjo būti pagamintos, jeigu ištekliai būtų buvę panaudoti kitaip. Grįžkime prie gamybos galimybių kreivės. Matome, kad norint pagaminti bent vieną A gėrybės vienetą, turime vienetu sumažinti B gėrybės gamybą (nuo 15 iki 14 vienetų). Reiškia, vieno A vieneto alternatyvieji kaštai šiuo atveju yra lygūs vienam B gėrybės vienetui. Jeigu nuspręsime A gėrybės gamybą padidinti dar vienu vienetu, B gamybą teks sumažinti dviem vienetais (nuo 14 iki 12). Taigi, šiuo atveju vieno A vieneto alternatyvieji kaštai yra lygūs dviem B gėrybės vienetams. Judėdami gamybos galimybių kreive žemyn pastebėsime, kad norint pagaminti daugiau A gėrybių, tenka atsisakyti vis didesnio skaičiaus B gėrybių. Kitaip tariant, alternatyvieji A gėrybių pagaminimo kaštai didėja. Todėl A ir B gėrybių gamybos galimybių kreivė įgauna išgaubtą pavidalą. Reikia pastebėti, kad gamybos galimybių kreivės forma priklauso nuo to, kokios gėrybės yra analizuojamos, t.y. koks išteklių derinys yra reikalingas vienos ir kitos gėrybės gamybai, ar jis yra toks pat, ar skirtingas. Gamybos galimybių kreivė gali būti ir tiesės pavidalo tuo atveju, jei abiejų gėrybių gamybai yra naudojamas vienodas išteklių derinys. Tada kiekviename GGK taške bet kurios iš gėrybių alternatyvieji kaštai bus vienodi. Mūsų konkrečiu A ir B gėrybių atveju akivaizdu, kad išteklių derinys, reikalingas A ir B gėrybių pagaminimui, yra skirtingas, t.y. norint gaminti daugiau A gėrybės vienetų, kiekvienam papildomam vienetui tenka panaudoti vis daugiau išteklių ir atitinkamai – atsisakyti vis daugiau gėrybės B vienetų.

Alternatyviųjų kaštų kategorija yra labai svarbi ekonomikoje. Kadangi ištekliai yra santykinai riboti ir tenka pasirinkti jų panaudojimo variantus, teisingas sprendimas turi remtis ne tik tiesioginių gamybos kaštų, bet ir alternatyviųjų kaštų skaičiavimu. Kitaip tariant, pasirinkdami gaminti kokią nors gėrybę, turime įvertinti ne tik jos pagaminimo kaštus, bet ir tą naudą, kurią galėtume gauti, jeigu gamintume kitą gėrybę, panaudoję tuos pačius išteklius. Jeigu pagamintos gėrybės naudingumas yra mažesnis už jos alternatyviuosius kaštus (už tą naudą, kurią galėjome gauti) reiškia, ištekliai buvo panaudoti ne pačiu racionaliausiu būdu. Ištekliams esant ribotiems, labai svarbu teisingai nuspręsti, kur panaudoti jie duos didžiausią naudą su mažiausiais alternatyviaisiais kaštais. Pavyzdžiui, individas, organizavęs savo verslą, gavęs pajamas ir įvertinęs kaštus, apskaičiavo, kad jo pelnas per mėnesį sudaro 500 Lt. Jeigu jis dirbtų kokioje nors įmonėje, jis galėtų tikėtis algos apie 1000 Lt. Atsiriboję nuo kitų įvairiausių motyvų, kurie paskatintų šį individą organizuoti nuosavą verslą, galime teigti, kad verslo organizavimo alternatyvieji kaštai (alga 1000 Lt) viršija naudą, gaunamą iš nuosavo verslo, t.y. gamybos ištekliai – darbo jėga ir verslumas – yra panaudojami neracionaliai. Alternatyvieji kaštai svarbūs ir vartojimo procese. Turėdami savo rankose tam tikrą pinigų sumą, jūs sprendžiate, ką jums geriau nusipirkti – dviratį ar televizorių. Nusipirkus televizorių, jo alternatyviuosius kaštus sudaro ne tik dviračio kaina, bet ir, pvz., tai, kad važinėdami dviračiu į paskaitas, jūs sutaupytumėte važiavimo autobusu kaštus ir pan. Baigę vidurinę mokyklą, jūs nusprendėte studijuoti universitete, o ne įsidarbinti. Šiuo atveju jūsų studijavimo alternatyvieji kaštai apims ir tas pajamas, kurias jūs galėjote gauti dirbdamas.
Taigi, kiekviena ekonominė gėrybė turi alternatyviuosius kaštus, kadangi prekės ar paslaugos pagaminimas reikalauja ribotų išteklių, kurie galėtų būti panaudoti ir kitur.

3.3. EFEKTYVUS IŠTEKLIŲ PASKIRSTYMAS IR EKONOMIKOS AUGIMAS.

Gamybos galimybių kreivės pagalba galime tyrinėti, ar visuomenė efektyviai paskirsto ir naudoja turimus išteklius. Grafike matome, kad pasiekti bet kurį tašką vidinėje gamybos galimybių ribos pusėje yra įmanoma, tačiau gamybos galimybės nėra išnaudotos pilnutinai. Jeigu norėtume pagaminti daugiau kurios nors gėrybės, negu kad rodo vidinis taškas, galėtume tai padaryti nemažindami kitos gėrybės gamybos. Tai reiškia, kad išteklių paskirstymas taške nėra pats geriausias, efektyvus, kadangi esant duotam išteklių kiekiui ūkis galėtų gaminti daugiau ir vienos, ir kitos gėrybės. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti daugiau vienos gėrybės, nesumažinant kitos gėrybės gamybos. Jeigu tokios galimybės nėra – pagaminti vienos gėrybės daugiau galima tik sumažinus kitos gėrybės gamybą – išteklių paskirstymas ir panaudojimas laikomas efektyviu. Tokį išteklių paskirstymą atspindi taškai ant gamybos galimybių kreivės. Aptarta efektyvumo samprata yra vadinama ekonominiu efektyvumu arba Pareto efektyvumu, italų ekonomisto, pateikusio šią sampratą, garbei. Egzistuoja ir kitos efektyvumo sampratos, su kuriomis susipažinsime vėliau. Pavyzdžiui, gamybos efektyvumas pasiekiamas, kai naudojant turimą išteklių pagaminama maksimaliai įmanoma produkcijos apimtis. Ekonominis efektyvumas neįmanomas be gamybos efektyvumo, tačiau gamybos efektyvumas nebūtinai reiškia ekonominį efektyvumą. Galiausiai, gamybos galimybių riba gali iliustruoti ekonomikos augimą, kai per laiką gali būti pagaminama daugiau ir vienos, ir kitos gėrybės. Tada gamybos galimybių kreivė pasislenka į dešinę. Gamybos augimas pasiekiamas įvairiais būdais. Vienas jų galėtų būti vartojimo reikmenų ir kapitalinių gėrybių gamybos santykio keitimas. Pvz., vienais metais šalis nusprendžia gaminti mažiau vartojimo reikmenų, o sutaupytus išteklius skirti kapitalinių gėrybių gamybai, investicijoms. Šiuo atveju šalis atsisako dalies dabartinio vartojimo būsimo vartojimo padidėjimo vardan, kadangi papildomos investicijos padidins gamybos veiksnių apimtį, o tai savo ruožtu padidins gamybą.

Taip pat gali būti sukurta naujų, pažangesnių ir efektyvesnių gamybos veiksnių, naujų technologijų, patobulinti jau turimi gamybos veiksniai. Bet kurio ištekliaus padidėjimas, kiekybiškai ar kokybiškai, pastumia gamybos galimybių kreivę į dešinę. Jeigu išteklių padidėjimas vienodai padidina abiejų gėrybių gamybą, nauja kreivė yra lygiagreti senajai. Tačiau gali būti, kad naujas išteklius padidina vienos ar kitos gėrybės gamybos galimybes, tada nauja kreivė nėra lygiagreti senajai.