Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
1. ANALITINIS IR SINTETINIS KUBIZMAS..................... 4
2. KUBIZMAS LITERATŪROJE .............................. 7
3. ŽYMIAUSI ATSTOVAI:
 PABLAS PICASSO.............................. 8
 ŽORŽAS BRAKAS ............................. 9
 ALBETAS DŽAKOMETIS ......................... 10
IŠVADOS .............................. 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS............................. 12

ĮVADAS
Kubizmas (pranc. cubisme, iš lot. Cubus – kubas) – viena savičiausių modernizmo krypčių, kuri, susiformavusi XX amžiaus pirmame dešimtmetyje, gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors jos įtaka architektūroje ir taikomojoje dailėje buvo gana ryški iki septinto dešimtmečio.
Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai formalių siekių.
Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čiia ir daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybę neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.
Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino fo

orma.
Kubistai savo dailėje nuosekliai jungė skirtingu kampu regimų objektų vaizdus, gretindami ir sluoksniuodami priekines bei šonines jų plokštumas. Dailininkus domino ne realūs aspektai, o tapomų daiktų esmė. Pati meninės kūrybos prigimtis skatino juos siekti didesnių tikslų, kurių įgyvendinimui prireiktų visų kūrybinių galių ir užsispyrimo.
Tapytojo, kuriančio abstrakcijas, padėtis tikrai nepavydėtina. Jis gali kaitalioti formas drobėje, išbandyti nesuskaičiuojamą daugybę galimybių ir nežinoti, kada jam yra laikas sustoti.

ANALITINIS IR SINTETINIS KUBIZMAS
Kubizmą galima skaidyti į kelias fazes: į ankstyvąjį laikotarpį (dar vadinamą prekubistiniu, arba sezaniniu; “Avinjono merginos”, Picasso, 1907), analitinį kubizmą ir sintetinį kubizmą.
Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque) objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei daiktų sttruktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai pabertas spalvoto kartono skiautes.

Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės tendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą, žalią ir gelsvą (ochros).
Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Pi

icasso, Leger ir Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu – išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota formos sandara.
Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina, atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas, F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija), R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančių formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų, apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik kompozicijomis.
Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais, pilkšvais tonais. Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus, la
aikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu (pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo sankirtoje.
Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.
Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.
Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo kampuotumą ir atšiaurumą, arba kaip abiejų siekimas išplėsti tapybos paveikslo ribas. Koliažas atėmė iš paveikslo daiktų dublerio vaidmenį. Jis pavertė paveikslą savarankišku nauju daiktu, įtraukė jį į estetinės aplinkos vyksmą.
Dar kiti tvirtina, kad paveiksle esantieji natūralūs daiktai sužmogina meno kūrybą, tačiau išėjo paradoksas: ant paveikslo buvo klijuojami pašto ženklai, laikraščių antraštės kaip žmogiškumo elementai, bet visiškai pamirštamas, išbraukiamas pats žmogus, – koliažuose nebebuvo vaizduojamos žmogaus rankos, veidas, figūra.
Koliažas nėra tik kubistų noras išsilaikyti realybės paviršiuje ir nepaskęsti abstrakcijose, bet tai yra ir jų atsitraukimas atgal, prisipažinimas, kad labai sunku grafiškai atskleisti ir parodyti daiktų vidų.. Atsiradus koliažui prasidėjo daiktų agresija, kuri baigėsi nauja srove – popmenu, tai yra daiktų įsiviešpatavimu tapyboje, ir tų pačių daiktų išjuokimu.
Kubizmas – tai dailės noras didelio darbo ir
r kančios pastangomis sukurti savą tvarką, kiek galima labiau išsivaduojant iš esamos. Ši meno srovė – tai estetiniai bandymai suvaržyti save analitiniais, formaliais tikslais.
Daugelio to meto dailininkų dirbtuvėse klostėsi dvi pozicijos: neturėti jokių taisyklių ir nesikartoti. Plokščia drobė kai kuriems menininkams pasidarė kliūtimi, su kuria verta pakovoti. Jie manė, jog reikia pasiekti, kad plokštuma atsivertų prieš žiūrovo akis, netrukdytų parodyti daiktų vidų. O jos negalima nugalėti, negalima atskleisti daiktų sandaros be geometrijos, matematikos pagalbos. Pasirodė kubu, kvadratu, kaip pagrindine plastinės minties atskleidimo priemone, pagrįsti paveikslai.
Kovojant su plokštuma, kubistiškai analizuojant daiktų vidų, šiuo konkrečiu atveju nedaug pagelbėjo ir Afrikos, Azijos tautų liaudies menas, kuriuo taip žavėjosi kubistai. Būdamas artimai susijęs su savo laiko žmonėmis ir įvykiais, atviras ir paprastas, šis liaudies menas tarsi privalėjo tarpininkauti tarp dabartinės kubistinės dailės ir amžininkų. P.Picasso, M.Diušano žmonės įgavo negrų skulptūrų veido bruožų. Betarpiškos nuoširdžios ir dažnai naivios negrų skulptūros nepritapo prie įmantrių, agresyvių kubistų plokštumų. Pastangos civilizuotą, ironija užsikrėtusią visuomenę pasukti naivumo ir primityvizmo keliu buvo nenašios. Tai matydami, dailininkai dar labiau primityvino dailę, o nuo to, ji darėsi tik dar labiau sudėtingesnė, painesnė, nesuprantamesnė.
Turbūt iš čia ir atsirado kubizmo dvilypumas: kubistai savo kūrybiniu patyrimu skelbė kryžiaus karą visiems ligi tol egzistavusiems grožio idealams, o patys lenkėsi savo susikurtam stabui ir teigė, jog jie sukūrė aiškią, griežtą harmoniją, o iš tikrųjų jie pasinėrė į supaprastintos formos chaosą.
Kubistai buvo įsitikinę, kad kuria ne atitraukto filosofavimo trumpaamžį meną, o pozityvios reikšmės, nuolatinio veikimo meną. Kubizmas paliko teigiamą pėdsaką – tai jo poveikis ano meto ir vėlesniųjų laikų taikomajai dekoratyvinei dailei; kryptis skatino funkcinių ir estetinių sprendimų paprastumą, lakoniškumą, organišką ryšį su daiktiškąja aplinka.
Geometrinė schema neatstojo tų uždavinių, kurie žadino dideles ir reikšmingas pastangas, ir tapo Prokrusto lova (Prokrustas – sen. graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavo kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavo). Formalus siekimas suvaržyti save paskatino atsirasti naujas sroves su griežtais kanonais ir taisyklėmis. Dailininkai, taip labai bijoję pasikartoti, vengę kanonų, pakliuvo į supaprastinto pasikartojimo ir žiaurių taisyklių nelaisvę. Tai toli gražu patiko ne visiems. Kai kurie iš jų vėl pradėjo ieškoti naujų, didelių idėjų, siekių. Tapo aišku, kad be įprastinio (pasakojamojo individualaus ir psichologinio) siužeto, vien tik geometrija ir spalvomis atskleisti reiškinių, daiktų esmę sunku. Netgi iki begalybės skaidant vaizduojamų daiktų tūrius, paveikslo plokštuma vis tiek nepasiduoda. Neįveikiama plokštuma siutino temperamentinguosius kubistus, stūmė juos į pačius žiauriausius eksperimentus, o “ramesnius” šaldė ir vertė trauktis atgal.
Kubizmas yra panašus į siaurą lieptą per gilią prarają. Vieni dailininkai perėjo per jį ir nuėjo savais keliais tolyn. Kiti neišlaikė pusiausvyros ir nukrito į abstrakcionizmą. Treti, o jų dauguma, visai atsisakė per jį eiti. Kubizmas – pirmoji srovė, stipriau pastūmėjusi moderniąją dailę formalizmo linkme.

Kubizmas literatūroje

Literatūroje kubizmas pasireiškė nežymiai.

Kubistinės poezijos pradininku ir žymiausiu jos kūrėju literatūros tyrinėtojai laiko Gijomą Apolinerą (1880-1918), „Alkoholio“. „Kaligramų“ ir kitų poezijos rinkinių autorius. G.Apolineras kūrybos procesą aiškina taip: poetas yra atradėjas; jo vaizduotėje knibžda tūkstančiai žodžių ir vaizdų kombinacijų; iš jų poetas rinkdamas, derindamas, grupuodamas, jungdamas sukuria naujas. Kūrėjas turi stebinti naujumu ir mesti akibrokštą įprastinėms schemoms, įprastiniam vaizdų ir žodžių derinimui.

Kubistinė poezija atrodo tarsi analogiška vaizdų sandūra su grafiškais eksperimentais (antai G. Apolineras nevartoja skyrybos ženklų).
Gijomas Apolineras (Guillome Apolinaire — tikr. pavardė Apolinarijus Kostrovickis, 1880 – 1918) debiutavo XX a. pradžioje gausiais vertimais (Bokačio), originalia kūryba, recenzijomis. Labai greitai jis išsikovojo lyderio vietą tarp Paryžiaus avangardistų. Susižavėjęs tapyba, ėmė ieškoti ir žodžio meno naujų formų. Vienas iš būdingų Apolinero eksperimentų – eilėraščiai-kaligramos.
Jį intrigavo kubizmas – linijų paprastumas – tai, kuo išpuoselėtus meno vertintojus žavėjo fovizmas, naivioji dailė. Apolineras netrukus nusitvėrė žodį „sur-realisme“. Poetui šis žodis visų pirma buvo antonimas „simbolistiniam šnabždėjimui“, būdas pažinti ne svajones, sapnus, o tikrovę. Ir savo manifestuose, ir eilėraščiuose aiškiai sakė, kad žmonija atsidūrė prie naujos epochos slenksčio. Šią epochą eilėraščiuose reprezentavo Eifelio bokštas, lėktuvai, kosmopolitizmas.
Be poezijos G. Apolineras parašė kelias pusiau pornografines knygas, kūrė absurdo teatrą, propagavo kubizmą savo meno kritikos darbuose.

Žymiausi atstovai
Pablas Picasso
Kubizmo pradininku laikomas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973). P.Picasso savo kūryboje išbandė daugelį XX a. menininkų srovių ir eksperimentų. Jis buvo ne vien tik kubistas, darbavęsis daugiau kaip septynis dešimtmečius.Dailininko kūryboje atsispindi daugelis permainų ir pasikeitimų mūsų amžiaus mene. O be to, jo kūriniuose jaučiama stipri kūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti – nepriklausomai nuo to, kokiu stiliumi nutapyti. Jis sukūrė apie 13 000 darbų (paveikslų, eskizų, piešinių, etiudų). Picasso dirbo daugelyje meno sričių – tapyboje, grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje, scenografijoje.
P.Pikasui gyvenimas, kūryba, menininko pašaukimas niekada nebuvo tik malonumas. Tai – ir didelė atsakomybė, sunkus darbas.
Ryškiausi dailininko kubistiniai darbai – “Ambroise Vollard’o” portretas, “Gernika”.
Picasso niekada netvirtino, kad kubizmas gali pakeisti visus kitus regimojo pasaulio vaizdavimo būdus. Atvirkščiai. Jis nuolat imdavosi vis kito metodo, o nuo drąsių eksperimentų grįždavo prie tradicinio meno formų. Nebuvo pasaulyje tokio metodo ar technikos, kurie šį menininką būtų ilgiau patenkinę.Kartais jis netapydavo, o lipdydavo puodus ir lėkštes. Pats Picasso neigdavo, kad jis eksperimentuoja. Jis sakydavo, kad niekada neieško, bet vis tik randa. Ir jis juokdavosi iš tų, kurie bandydavo suprasti jo meną. “Visi nori suprasti meną. Kodėl nepabandžius suprasti paukščio giesmės?”. Ir jis buvo teisus.
Visame pasaulyje gerai žinomas P.Pikaso posakis: “Aš esu komunistas, noriu, kad mažiau būtų skurdo”.Iš įvairaus formato menininko popieriaus lakštų bei skiaučių ryžtingai ir skausmingai žvelgia paprasti darbo žmonės, varganos moterys, nieko nematančiomis akimis elgetos, luošiai, klajojantys artistai. Jie pažįstami iš dailininko pirmojo darbų ciklo – “mėlynojo periodo” (žym. paveikslas “Senis su berniuku”, Maskva, Valstybinis A.Puškino dailės muziejus).
Pirmas menininko žingsnis kubizmo link – “Avinjono merginos”(kubizmo gimimas). Šį paveikslą būtų galima pavadinti “Paryžiaus merginomis”, kadangi jos buvo nutapytos Paryžiuje Daugiau kaip per 70 metų paveikslas nuėjo neramų, prieštaringą kelią, sulaukė nemažai pagyrimų, bet dar daugiau priekaištų.

Kūrinys atsidūrė estetinio dėmesio centre dėl keleto priežasčių. Pirmiausia – tai staigus posūkis ne tik P.Picasso kūryboje, bet ir visoje dailėje. Paveikslo siužetas aiškus ir paprastas: priešais tarytum atvertas viešųjų namų langas pro kurį žvelgia keletas moterų. Jos nėra įžūlios ar susigėdusios gražuolės, o jų laukiančios ateities vizija, portretas. Tai neišvengiamo likimo regima nuojauta – praeis grožis, lengvas pasisekimas, kaupsis dabar patiriama nuoskauda, ir merginos taps beformėmis būtybėmis, kurių veidai primins Afrikos liaudies meno kaukes su vietoje spindinčių akių telikusiomis kiaurymėmis. Dailininkas paveiksle pavaizdavo to, ko dar nėra, bet kas beišvengiamai artėja, formuojasi.
Šiame paveiksle autorius norėjo sukurti ateities realybę iš vidinių žmogaus pergyvenimų. Moterų figūros padalytos į geometrines plokštumas, smarkiai deformuojančias jų kūnus. Tiesa, čia geometrinis konstravimas, susikertančios plokštumos sutinka dar nemažą ligi tol įprastų tapybos formų bei išraiškos priemonių pasipriešinimą. Koloritas dar švelnus, gana skaidrus, nors merginų rankos, krūtinės ir menkų drabužių klostės jau lūžta aštriais kampais. O ir visas paveikslo fonas, primenantis uolų ar ledynų nuolaužas, jau žymiai grėsmingesnis ir dinamiškesnis.
“Gernika” (Madridas, Moderniojo meno muziejus) – paveikslas 28 m2 plote vaizduojantis ispanų miestelio Gernikos žvėrišką sunaikinimą. Jis tapo didžiulės reikšmės XX a. estetiniu ir politiniu aktu. Paveiksle nėra faktų atpasakojimo, tradicinio siužeto, nors apskritai dailininkas nevengia literatūriškumo siužetinės linijos. Erdvėje lakstančios žmonių, gyvulių, daiktų dalys formos agoniją perteikia mirties ir beatodairiško naikinimo tragizmą, grėsmingai slenkančio ant Europos fašistinio siautėjimo nuojautą.
Prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963) – vienas žymiausių kubizmo atstovų. Jis buvo tapytojas ir grafikas, iš pradžių priklausęs fovistams (1905-1907).
1912 m. savo paveiksluose ėmė vartoti popieriaus atraižas, foliją ir tuo būdu atrado sintetinio kubizmo papier colle. Nuo to laiko pradėjo dirbti su įvairiomis grafikos technikomis.
Po I-ojo pasaulinio karo ėmė formuotis daiktškesnis Brako kūrybos stilius. 3 dešimtmetyje jis labiausiai pamėgo natiurmortą, o nuo 4 dešimtmečio ėmėsi trimačių kūrinių. Jo ceuvre dar sudaro sienų tapyba, scenografija, vitražų projektai. Jis buvo vienas pirmųjų dailininkų, Paryžiaus Luvro muziejuje surengęs savo kūrinių parodą.

Žoržas Brakas stiliaus atžvilgiu buvo vienodesnis nei P.Pikasas, jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas – “Žmogus su gitara”, “Klarnetas”, “Balta staltiesė”.
Jeigu kubizmą padalintume į: kubizmo pirmtakus, užgimimą ir brendimq, tai Ž.Brako paveikslas “Pagyrimas J.S.Bachui”(1912, Paryžius, P.Roše rinkinys) atstovautų brendimą. Iš pirmo žvilgsnio šis paveikslas atrodo kaip labai sudėtingas rudų ir žydrų plokštumų derinys, mąslus, spiralinių ir tiesių linijų susipynimas. Jeigu ne aiškus užrašas, tiksliau, stambios raidės “Bach J.S.” paveikslą greičiausiai suvoktume kaip grynai dekoratyvinės dailės kūrinį. Iš tiesų sekdamas paskui raides, žiūrovas, galima sakyti, praregi, išvysta vargonų kontūrus, natų siluetus, dar spalvų darną, ir visa tai atveria jam autoriaus pajaustą muzikinę nuotaiką, skambančius akordus. “Pagyrimas J.S.Bachui” – savotiškas vidurys, riba tarp to, ką jaučią ir ką regi žmogus, kiek siekia jo akies galimybės.
Sektinu pavyzdžiu Pikasui ir Brakui tapo tuo metu į Europą atvežta negrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezano kūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokais vadinama “kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiai kampuotas.
Pagrindinis Pikaso ir Brako principas – ne mėgdžioti matomą realybę, o pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingoms meno taisyklėms.
Žymiausiais kubizmo atstovais be pradininko P.Picasso laikomi: Ž.Brakas, Ch.Grisas, Ž.Metsenže, F.Leže, R.Delone, M.Diušanas, A.Glezas ir kt.
Šveicaras Albetas Džakometis (Alberto Giacometti, 1901-1966) – skulptorius, tapytojas ir grafikas, domėjęsis kubizmu, tačiau vėliau prisijungė prie siurrealistų.

Jam be galo rūpėjo specifiniai jo pašaukimo uždaviniai ir jis manė, kad žmonėms tai gali būti įdomu. Problema, kurią jis norėjo išspręsti, nebuvo prasimanyta naujaisiais laikais (skulptorius turi pažadinti ir išvaduoti formas, kurios tarsi snaudžia marmure, suteikti figūrai gyvybės ir judėjimo, bet išsaugoti ir natūralų akmens kontūrą). Džakomatis šios užduoties ėmėsi iš kito galo. Jis norėjo išsiaiškinti, ar skulptorius gali kuo daugiau išsaugoti pirminę plokštės formą ir kartu paversti plokštę galvos užuomina. Kad pavaizduotų akis, jam pasirodė visai nebūtina pažeisti paviršiaus, t.y gręžti skyles. Jis padarė tik dviejų paprastų pavidalų įdubas ir tikėjosi, kad nepanašiame objekte netikėtai pastebėtas panašumas paveiks žiūrovą stipriau nei iš vaško padaryta galva, kurioje pavaizduota viskas iki blakstienų.

IŠVADOS:

Kubizmas — viena iš XXa. moderniojo meno krypčių, atsiradusi Prancūzijoje. Ši meno srovė labiausiai pasireiškė dailėje. Žymiausias tuo laikotarpiu kūręs dailininkas — Pablas Pikasas. Kiti dailininkai priklausę tai mero srovei: Žoržas Brakas, Roberas Delonė, Chuanas Grisas, Fernano Ležė. Kubistų tikslas buvo – realybės pažinimas, daiktų filosofinės esmės atskleidimas, naudojantis naujais būdais. Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma.

Literatūros sąrašas:

 Universalus meno žodynas. Nuo seniausiųjų laikų iki dabarties, 1998
 Lionginas Šepetys “Modernizmo pradmenys”, 1982
 E.H.Gombrich “Meno istorija”, 1993
 Tiju Vijrand “Jaunimui apie meną”, 1994
 Janina.Celiešienė “Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”, 2000,
 Angelė Narčiūtė ir Adriadna Čiurlionytė “Dailė. Trumpas dailės kursas”, 2000

Leave a Comment