Konstitucionalizmo raida Lietuvoje

ĮVADAS

Žmonija per tūkstantmečius sukaupė didžiulį raštijos palikimą. Tačiau iš jo galima išskirti tik nedaug dokumentų, kurie turi didžiulės reikšmės tautų ir valstybių istorijai. Visų tautų ir valstybių gyvenime svarbią vietą užima konstitucijos – pagrindiniai valstybės įstatymai. Jų teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu auksčiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomenės santvarkos ir politikos pagrindus.Žodis “konstitucija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio “constitutio“. Jis lietuviškai reiškia nusistatymą, įrengimą, sukūrimą. Istoriškai tai senovės Romos imperatorių aktai: ediktai, dekretai, mandatai, reskriptai. Tačiau senovės Romoje šiuolaikine prasme konstitucijų kaip pagrindinių įstatymų, tautos įstatymų valdžiai ir konstitucinės teisės nebuvo. Vėlesniais laikais, tik nuo Amerikos 1787 metų konstitucijos priėmimo, prasidėjo šiuolaikinių konstitucijų raida pasaulyje, ėmė formuotis konstitucinė teisė. Europoje 1791 metais buvo priimtos Žečpospolitos Gegužės 3-osios konstitucija ir Prancūzijos konstitucija su 1797 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurios turėjo didelės įtakos daugelio valstybių konstitucijoms.Lietuvoje konstitucionalizmas prasidėjo nuo XX amžiaus. Šiame referate bandysime apžvelgti konstitucionalizmo raidą Lietuvoje valstybės istorijos kontekste.

Konstitucoionalizmo užuomazgoms atsirasti Lietuvoje didelės įtakos turėjo išorinės aplinkybės. Trumpai jas aptarsiu.Taigi, įvykus spalio socialistinei revoliucijai Rusijoje, atsirado galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos Taryba 1918 metais vasario 16 dieną ryžosi paskelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes, jog remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia ”atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybe su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Nors ši politinė deklaracija yra laikoma Valstybės atkūrimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisinių padarinių neturėjo. Negana to, politiniuose Vokietijos sluoksniuose buvo pradėtas brandinti planas sujungti Lietuvą su Prūsija ir Saksonija. Šoimis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybos dauguma nutarė ieškoti ryšių su katalikiška vokiečių Viurtembergo valstybėle, pasiūlidama hercogui Vilhelmui fon Urachui Lietuvos karaliaus sostą. 1918 metų birželio 4 dienos aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija, o gavus Uracho sutikimą – liepos 11 dieną Tarybos narių balsų dauguma jis buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II. Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikinosios Konstitucijos Pagrindų) projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės.

Tik 1918 metų rudenį paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas Pirmąjame pasuliniame kare neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21 dieną Valstybės tarybai buvo leista priimti Lietuvos konstituciją ir sudaryti vyriausybę. 1918 metais spalio 28 dieną Vilniuje susirinko Valstybės taryba. Motyvuodama tuo, kad Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi, lapkričio 2 dienos posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Konstitucijos Pamatinius Dėsnius (1918 Nr.1 papildymas), nustatančius savo pačios teisinę padėtį. Tai trumputis dokumentas, turintis 7 skyrius ir 29 straipsnius.1918 metų lapkričio 2 dienos Lietuvos Valstybės Konstitucijos Pamatiniai DėsniaiĮstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų prezidentų, ir Ministrų kabinetui atsakingam Valstybės tarybai. Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bet ir valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Be to, konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karaui, taip pat valstybei gręsiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti laikinai suvaržytos. Tačiau konstitucija neaptarė daugelio principinę reikšmę turinčių klausimų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai, nustatant tam reikalui kvalifikuotą balsų daugumą. Siekdama plėsti valdžią, laikinoji Vyriausybė kreipėsi į Lietuvos gyventojus atsišaukimu, kviesdama nedelsiant rinkti parapijų komitetus ir imti valdžią į savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsaugą. Aktyviausi gyventojai aktyviai atsišaukė į raginimą. Tačiau kai kuriose vietovėse susidurta iš Rusijos grįžtančių komunistine ideologija persiėmusių asmenų priešiška veikla. Negana to, 1918 metais gruodžio 8 dieną Vilniuje jie įformino Maskvoje suorganizuotą bolševikinę vadinąmąją laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko, kuri kitą dieną paskelbė manifestą. Manifesto turinys rodė, kad komunistai ignoruoja lietuvių tautos apsisprendimo teisę ir siekius sukurti savarankišką Lietuvos valstybę. Valstybės tarybos padėtį komplikavo dar ir tai, kad okupacinei vikiečių kariuomenei 1918 metų gale susirengus palikti Lietuvą, jai iš paskos į Lietuvos gilumą pradėjo brautis Raudonosios armijos daliniai. Lietuvos Valstybės tarybos ir jos laikinosios Vyriausybės gyvavimui iškilo pavojus. Tarybos pirmininkas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kai kurie kiti politikai, ieškodami efektyvesnės pagalbos buvo priversti išvykti į užsienį.
Pradėta organizuoti centrinių valstybės organų sistema, kurioje dominavo Valstybės taryba, dėl nepakankamo lankstumo, trukdančio operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, krizinei padėčiai netiko. Tai atspindėjo Valstybės tarybos 1919 metais sausio 24 dienos priimtame Lietovos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildyme, suteikusiame Ministrų kabinetui teisę tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kuriuos ji privalėjo pateikti artimiausiai tarybos sesijai. Faktiškai šios tvarkos jau buvo laikomasi nuo sausio 9 dienos, o pirmuoju tokiu įstatymu buvo Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, piliečiais laikęs gyvenančius Lietuvoje asmenis, kurių tėvai ir seneliai joje gyveno, asmenis, ne mažiau 10 metų išgyvenusius Lietuvoje iki 1914 metų; kitiems pilietybę galėjo suteikti vidaus reikalų ministras (V. Stašinskis), susitaręs su teisingumo ministru (P. Leonas), jei to pageidaujantys asmenys išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip 5 metus, turi nuolatinį užsiėmimą ir nebuvo teismo bausti.1919 metų balandžio 4 dienos Konstitucijos YpatumaiSiekdama tęsti pradėtą valdžios konsentravimą, 1919 metais balandžio 4 dieną Valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.Ji įsteigė Valstybės Prezidenti instituciją ir pirmuoju Lietuvos Prezidentu išrinko A. Smetoną. Valstybės Prezidentas perėmė Valstybės Tarybos Prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai buvo palikta teisė rinkti Valstybės Prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Tai buvo antroji Valstybės tarybos priimta to paties pavadinimo laikina konstitucija, kuri reformavo daugelį valstybės institucijų. Be to, ji įsteigė Valstybės kontrolės instituciją. Valstybės Prezidento skiriamas kontrolierius buvo nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų Kabineto posėdžiuose turėjo patariamąjį balsą. 1918 ir 1919 metais Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais buvo pavesta visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu išrinkatam būsimajam Steigiamajam Seimui nustatyti valstybės valdymo formą bei priimti Konstituciją.
Netrukus politinė situacija stabilizavosi: 1919 metais liepos 11 dieną vokiečių kariuomenė paliko Kauną, suteikdama laisvę tautiniams valstybės organams, kur nuo 1918 m. gruodžio 31 d. buvo persikėlusi laikinoji vyriausybė, rugpjūčio mėnesį Lietuvos kariuomenė išstūmė Raudonosios armijos dalinius iš Lietuvos teritorijos. Taigi visas dėmesys buvo sutelktas į Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie įvyko balandžio 14 – 16 diennomis. Istorikas Z. Ivinskis rašė, kad rinkimai buvo demokratiškiausi, kokių Lietuva iki tol nežinojo. Rinkimuose dalyvavo 90 procentų rinkimų teisę turėjusių piliečių. Susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1920 metais gegužės 15 dieną Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis“.Tai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Labai svarbu ir tai, kad, nurodydamas konkrečią tos valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė Lietuvos valstybės pamatus, t.y. atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba.

1920 metų birželio 10 dienos KonstitucijaDemokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas paruošė ir 1920 metų birželio 10 dieną priėmė naują laikiną Lietuvos Valstybės Konstituciją. Ji pakartojo Steigiamojo seimo nuostatą dėl valstybės valdymo formos, skelbdama Lietuvą esant demokratine respublika.Be to konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą. Konstitucija sumažino ir prezidento reikšmę – dabar jo įstatymų leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Vykdomoji valdžia bivo pavesta Steigiamojo seimo renakamam Respublikos prezidentui ir jo tvirtinamam Ministrų kabinetui, kuris taip pat atsakingas Steigiamajam seimui: pareiškus nepasitikėjimą, Ministrų kabinetas privalėjo atsistatydinti.

Laikinoji Konstitucija, palyginti su 1919 metų Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą įtraukdama į jį dar streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą. Kartu nurodyta, kad kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelbti karo ar kitą nepaprastąją padėtį, kuriai galiojant sustabdomas deklarotų teisių ir laisvių veikimas. Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos: tai turėjo būti savaime aišku iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties. Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios valstybės veiklos laikotarpį.Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus. Per tą laikotarpį Lietuva pasirašė taokos sutartus su Rusijos TFSRS (Dar anksčiau 1918 m. tai buvo padariusu Vokietija) , buvo priimta į Tautų Sąjungą, bei pripažinta didžiųjų pasaulio valstybių de jure.1922 metų nuolatinė Lietuvos KonstitucijaPagrindinis Steigiamojo Seimo nuopelnas buvo tas, kad 1922 metais rugpjūčio 1 dieną ji priėmė nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kur suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai ir kad ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir teismas. Seimas renkamas trejiems metams. Konstitucija skelbė, kad seimo rinkimai vykdomo visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymo sistemą (26 str.). Rinkti atstovus į Seimą turėjo teisę pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turį nemažiau kaip 21 metus. Rinkimams buvo sudarytos devynios rinkimų apygardos, Seimą sudaro tautos atstovai, tirintys reprezentacinį įgaliojimą, ir yra neatšaukiami. Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Respublikos Prezidentas renkamas Seimo slaptu balsavimu, absoliučia atstovų balsų daugma trejiems metams, ne jaunesnis kaip 35 metų amžiaus. Taigi kiekvienas naujai išrinktas Seimas turėjo rinkti prezidentą. O kai prezidentas mandatą gauna iš Parlamento ir dar visiškai sutampa jų galiojimo terminai, jo savarankiškumas apribojamas ir įsigali taip vadinamoji seimokratija. Šiou laikotarpiu, t.y. 1922 –1926 metais du kartus Respublikos Prezidentu buvo išrinktas A. Stulginskis. 1922 metais gruodžio 21 dieną į Seimo posėdį susirinkę Krikščionių demokratų bloko atstovai , nedalyvaujant kitoms frakcijoms, 36 balsais iš bendro 78 balsų skaičiaus išrinko prezidentą. Opozicija šiuos rinkimus užprotestavo. Ji tvirtino, kad prezidentui išrinkti reikia absoliučių visų, o ne dalyvaujančių posėdyje Seimo narių daugumos.
Konstitucija paskelbė, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba ir kad vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas. Ji suteikė plačias teises ir bažnyčiai: įtvirtino privalomą religijos mokymą mokyklose (80 str.), suteikė bažnyčiai išimtinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus (85 str.). Religinės organizacijos gavo teisę laisvai steigti mokyklas ir kitas auklėjomo įstaigas, įsigyti kilnojamo ir nekilnojamo turto. Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomenio gyvenimo centru, deklaruodama galimą jo teisių ir laisvių ribojimą išimtinai įstatymu, Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.Tačiau ne viskas klostėsi taip sklandžiai kaip buvo numatyta Konstitucijoje. Seime susiformavusi seimokratija kėlė tam tikrą painiavą, nes pirmąjame Seime, kuris buvo išrinktas1922 metais spalio 10 – 11 dienomis, jokia partija ar blokas absoliučios daugumos neturėjo. Tik Steigiamajame ir antrajame seimuose krikščionių demokratų blokui buvo pavykę gauti absoliučią balsų daugumą. Tokia padėtis trukdė Seimui normaliai veikti, tapo uždaras partiškumas, kompromisų nepripažinimas, demagogija. Įprastu reiškiniu tapo opozicijos keliami nesutarimai, netaktiški Seimo atstovų tarpusavio santykiai. Todėl 1922 metais išrinktą Seimą teko po 5 mėnesių paleisti. Daugiau nei per 6 metus pasikeitė 8 Ministrų Kabinetai. Tokiu būdu vaidai parlamente, sudėtingi santykiai tarp Seimo ir Vyriausybės griovė seimų autoritetą, visuomenės pasitikėjimą jais ir kurstė nepasitikėjimą parlamentizmu. Visa tai kartu su išaugusiomis ir sutvirtėjusiomis valdžios siekusiomis dešiniosios pakraipos jėgomis parengė 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmą.Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo. 1927 metais balandžio 12 dieną Respublikos Seimas buvo paleistas. Nauji rinkimai nebuvo paskirti nors to ir reikalavo 1922 metų Konstitucija. Atsistatydinus tuometiniam Lietuvos Prezidentui K. Griniui, nedalyvaujant pašalintųjų nuo valdžios partijų atstovams, 38 Seimo atstovų balsais prezidentu buvo išrinktas A. Smetona. Perrinkta ir Seimo vadovybė, atiduota į krikščionių demokratų bloko rankas.
Konstitucijos valdant Antanui Smetonai1928 metais gegužės 15 dieną Respublikos Prezidentas, pritariant Ministrų Kabinetui, nesilaikydamas Konstitucijos pakeitimo ir papildymo procedūros, nustatytos 1922 metų Konstitucijoje, išleido naują Konstituciją. Pastaroji pažodžiui pakartojo daugelį 1922 metų Konstitucijos bruožų, bet būdingiausias skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžos, pirmiausiaRespublikos Prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių galių įdiegimas. Tam tikslui atsisakyta Prezidento rinkimų Seime, nurodoma, kad prezidemtą rinks ypatingieji tautos atstovai, prezidento koalicija išplečiama ik 7 metų, nesiejant jos su seimų kaita. Ši Konstitucija sustiprino prezidento įtaką Seimui. Viena svarbiausių šio pobūdžio priemonių – prezidento teisė, nasant Seimo arba pertraukos tarp sesijų metu, pačiam vukdyti Seimo funkcijas: laisti įstatymus, tvirtinti tarptautines sutartis, iškelti ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo baudžiamąją bylą. Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Taigi 1928 metų Konstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą.Lietuvos Respublikos ketvirtasis seimas, neatsiklausės taytos, 1938 metais vasario 11 dieną priėmė šeštą Kostituciją. Jos 3 straipsnis teigė: “Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“. Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų valstybės institucijų santykiai. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Konstitucijai nustačius dvi Seimo sesijas per metus, prezidentui buvo pavesta jas sušaukti ir suteikta teisė baigti sesijos darbą anksčiau laiko. Prezidentas galėjo paleisti Seimą. Jo galioje buvo teisė ratifikuoti tarptautines sutartis, tvirtinti seimo priimtą valstybės biudžetą. Seimui Konstitucija pavedė svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tik prezidento patvirtinti ir paskelbti.Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas, at sakomybėn, kol vadovauja valstybei.

Konstitucijos okupacinio rėžimo Lietuvoje metuTačiau Lietuvos Valstybės gyvenime netrukus vėl didžiulis pokytis – įvedamas okupacinis rėžimas (pagal 1939 08 23 slapto protokolo I punktą Lietuva pateko į Sovietų Sjungos gniaužtus). 1940 metais rugpjūčio 25 dieną buvo priimta LTSR Konstitucija. Ją priėmė nedemokratiškai sukurtas nepaprastasis Liaudies seimas. Konstitucija skelbė. kad Lietuvos TSR yra socialsitinė darbininkų ir valstiečių valstybė, politinį jos pagrindą sudaro Darbo žmonių deputatų tarybos. Ji užfiksavo trijų socialinių – ekonominių sanklodų – socializmo, privataus ūkio (kapitalizmo) ir smulkiosios prekių gamybos buvimą. Konstitucija veikė su papildymais ir pakeitimais iki 1978 metų. 1978 metais balandžio 20 dieną buvo priimta antroji LTSR Konstitucija, kuri galiojo iki 1990 metų kovo 11 dienos.

Nepriklausomos Lietuvos konstitucionalizmo raidaAtkūrus Lietuvos Nepriklausomą valstybę, 1990 metų kovo 11 dienos įstatymu“Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo nutrauktas 1978 m. balandžio 20 d. LTSR Konstitucijos, TSRS Konstitucijos galiojimas ir atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos veikimas, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą. Šis įstatymas turėjo principinę reikšmę siekiant išsugoti valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą ir identitą.Tą pačią dieną buvo patvirtintas Lietuvos RespublikosLaikinasis Pagrindinis įstatymas – laikinoji pereinamojo laikotarpio Konstitucija ir sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas.Naujos Konstitucijos kūrimo darbas prasidėjo 1990 metais, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Teisinės sistemos komiteto iniciatyva AukščiausiosTarybos Prezidiumas lapkričio 7 dienos nutarimu “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo“ patvirtino darbo grupę, kurią sudarė žymūs teisės specialistai, valstybės ir visuomenės veikėjai. Šiai grupei vadovavo Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis.Ilgas ir prieštaringas buvo Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto parengimas. Tačiau galutinis arba sutartinis, visų parlamento jėgų parengtas, Konstitucijos projektas buvo išspausdintas laikraščiuose 1992 m. spalio 15 d. Tai buvo skubos darbas, tačiau Aukščiausios Tarybos deputatai nutarė jį pateikti referndumui, kuris įvyko tų oačių metų spalio 25 dieną. Referendume Konstitucija buvo priimta, nes jai pritarė 56,76 proc. visų rinkėjų.1922 metais lapkričio 6 dieną įvyko iškilmingas Konstitucijos pasirašymas ir paskelbimas. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, pasirašęs specialiuosius dokumentų egzempliorius, pažymėjo, kad Konstitucija yra kertinis nelengvai atkuriamos valstybės pamatų akmuo, kad ji yra susitarimas, kaip visuomenė turi gyventi tvarkytis, kokią valstybę turėti, kaip ginti nuosavybės ir piliečių teises bei laisves.Tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įkūrimo penkerių metų sukakčiai, buvo pažymėta, kad valstybės, kurių konstitucijos yra stabilios ir keičiamos retai, paprastai apubūdinamos kaip išvystytos demokratijos šalys.

IŠVADOSPo pirmojo pasaulinio karo atgimusios Lietuvos valstybės teisinės sistemos principai užfiksuoti jau pirmuosiuose Lietuvos Tarybos priimtuose dokumentuose. Tai – būsimas teisinės sistemos demokratiškumas, kuris atsispindi jau 1918 metų vasario 16 dienos akte, skelbiančiame valstybės atkūrimą demokratinias principais. Pirmųjų laikinųjų konstitucijų pamatiniuse dėsniuose įtvirtinama nuostata, kad teisė – įstatymu ginamos elgesio taisyklės, nustatytos palamento ir jo įgaliotos įstaigos. Atidžiau pažvelgus į pirmuosius valstybės atkūrimo aktus bei vėlesnio laikotarpio norminių dokumentų raidą, galima pastebėti bendruosius teisinės sistemos kūrimo dėsningumus, valstybės valdžios, įstatymų leidėjų dėsnį šios sistemos sudėtinėms dalims – viešajai ir privatinei teisei ir jos kaitą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1918 – 1920m.) tai ypač ryškiai atsispindi laikinųjų konstitucijų pamatiniuose dėsniuose ir Laikinojoje konstitucijoje, o vėliau (1922 – 1938 m.) tai rodo konstitucijose įtvirtinamų valstybės reguliuojamų vertybių hierarchijos kaita.Akyvaizdu, kad nuo pirmųjų valstybės atkūrimo dienų pagrindinės pastangos nukreipiamos politiniams institutams sudaryti, t.y. viešajai teisei kurti. Nekelia abejonių tai, kad šiomis pastangomis siekiama modeliuoti teisinę valstybę.Nuo pat valstybės atkūrimo pradžios kristalizuojasi du požiūriai dėl parlamento ir ir vykdomosios valdžios prioritetų pasidalijimo. Parlamento viršenybė fiksuojama 1918 m. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, 1920 m. Laikinojoje konstitucijoje ir 1922 m. Konstitucijoje, o 1919 metų – Laikinosios konnstitucijos pamatiniuose dėsniuose, 1928 metų ir 1938 metų konstitucijose įtvirtinama prezidento kaip valstybės vadovo prioriteto idėja.Taigi ilgas ir sunkus buvo Lietuvos konstitucionalizmo raidos kelias. Iš viso buvo paskelbtos septynios konstitucijos ( įskaitanat dabar veikiančią ir nepriskaičiuojant tų kostitucijų, kurios buvo priimtos įvedus okupacinį rėžimą Lietuvoje). Dažnas konstitucijų kaitaliojimas, jų nestabilumas rodė politinio kurso nepastovumą, gausius vidinius prieštaravimus. Tačiau, nepaisant to, jose sukauptas didžiulis istorinės konstitucionalizmo, įvairių konstitucinių institutų raidos patyrimas svarbus mūsų tautos istorijoje ir gyvenime.

Literatūra:1. Andriulis V. Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918 II 16 – 1940 VI 15) teisinės sistemos kūrimo bruožai. Vilnius: Lietuvos teisės akademijos leidybos centras, 1998.P. 26 –35.2. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justia, 1997. P. 128 – 150.3. Šapoka A. Lietuvos istorija. Kaunas: Mokslas, 1990. P. 570 – 575.4. Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Mokslas,1989. P. 3 – 5. 5. Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Ekonomikos mokymo centras, 2001. P. 3 – 25.