Konferencija

TURINYS

1. Įvadas
2. Reformacijos ištakos
3. Reformacijos eiga
4. Kontrreformacija
4.1. Kontrreformacija Anglijoje
4.2. Kontrreformacija Prancūzijoje
4.3. Kontrreformacija Nyderlanduose
4.4. Kontrreformacija nuo Augsburgo religinės taikos iki

Vestfalijos taikos sutarties
4.5. Jėzuitų ordinas ir inkvizicija
5. Išvados
6. Literatūros sąrašas

Įvadas

Katalikų Bažnyčia ilgus šimtmečius buvo stipri ir galinga organizacija. Iki Reformacijos visa vakarų ir vidurio Europa buvo katalikiška. Europiečius jungė bendras tikėjimas, bendra moralė, taip pat visos pažiūros priklausė nuo Bažnyčios. Bažnyčia buvo tarsi organizacija, jungusi visą Europą į vieną visumą. Bet netgi pati stipriausia organizacija negali išvengti sukrėtimų. Ne vieną jų patyrė ir Katalikų Bažnyčia. Bet vienas iš tokių sukrėtimų, galima sakyti, sudrebino nee tik Katalikų Bažnyčią, bet ir visą Europą. Niekada prieš tai ir niekada po to Bažnyčia nepatyrė tokių permainų kaip reformacijos metu.

Viduramžiai buvo tuo ypatingi, kad žmonės siekė išsivaduoti iš bažnyčios priespaudos, neatmesdami pačios religijos, o tik siekdami ją “apvalyti” nuo bažnyčiai būdingų trūkumų. Popiežiaus rūmų prabanga, popiežiaus valdžios paperkamumas, kyšininkavimas ir piktnaudžiavimas visoje bažnyčios organizacijoje, visa tai davė pagrindą aštriai kritikai. Taip pat vienas iš svarbiausių bruožų šiame laikotarpyje yra ginčas dėl absoliučios popiežiaus valdžios Bažnyčioje. Popiežiaus rankose buvo Euuropos politinės funkcijos, kurios buvo dar viena priežastis atsirasti Reformacijai. Viduramžiams būdinga dvasinės ir politinės valdžios koncepcija. Taip pat atsirado teologinių skirtumų. Visa tai paskatino Reformacijos atsiradimą. Bažnyčia, tai matydama, norėjo išsaugoti savo poziciją, todėl pradėjo vykdyti Kontrreformaciją, kuri pasižymėjo ži

iaurumu ir negailestingumu, bet tai nepadėjo Bažnyčiai išsaugoti savo galybę Europoje.

Norėčiau pabrėžti, kad savo darbe nagrinėdamas Kontrreformacijos politinę reikšmę viduramžių Europoje, užsiminsiu ir apie pačią Reformaciją, nes Kontrreformacija – tai katalikų bažnyčios reakcija į Reformaciją. Taip pat savo darbe pateiksiu Kontrreformacijos eigą įvairiose Europos šalyse, apžvelgsiu Kontrreformaciją nuo Augsburgo religinės taikos iki Vestfalijos taikos sutarties, parodysiu Jėzuitų ordino politinę reikšmę Kontrreformacijos metu viduramžių Europoje.

Reformacijos ištakos

Reikia pasakyti, jog mėginimų reformuoti Bažnyčią buvo ir anksčiau. Džonas Viklifas (John Wycliff, 1320-1384), gyvenęs Anglijoje dar XIV a. pradėjo maištauti prieš, kaip jis pats sakė, Bažnyčios nuosmukį. Savo pamoksluose, kurių pasiklausyti susirinkdavo minios, Dž. Vikliffas ima neigti popiežiaus valdžią ir reikalauja konfiskuoti visą Bažnyčios turtą. Dž. Viklifas tęsė savo veiklą netgi po to, kai popiežius Grigalius XI jįį pasmerkė. Viklifo nuomone, tikintiesiems turi būti leista patiems interpretuoti Bibliją, todėl ji turi būti išversta į anglų kalbą. Ypač pasipiktinęs Dž. Viklifas buvo indulgencijomis, padirbtų šventųjų relikvijų pardavinėjimu ir jų garbinimu. Dž. Viklifas netgi atmetė Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo buvimą eucharistijoje – komuną (2;188). Taip pat Viklifas įrodinėjo, kad karalius yra Dievo vietininkas ir priešintis jam yra nuodėmė, todėl šiame pasaulyje karaliaus valdžia yra didingesnė negu kunigų, nes dvasinė valdžia nereikalauja nei žemiškos galios, nei turto. Tad karaliaus teisė ir pareiga yr

ra pašalinti piktnaudžiavimus iš bažnyčios valdymo(5;337).

Kitas žmogus mėginęs pertvarkyti Bažnyčią – Janas Husas (1369-1415) iš Čekijos. Būdamas Prahos universiteto rektoriumi jis pritarė Dž. Viklifo mokymui. Būdamas įtaigus pamokslininkas J. Husas sugeba religinius klausimus susieti su tautiniais, taip patraukdamas į savo pusę daug žmonių, tarp jų Prahos arkivyskupą bei karalių Vaclovą. J Huso teiginiai iš esmės sutapo su Dž. Viklifo mokymu, tik J. Husas savo pasisakymuose akcentavo ir tautinius klausimus. 1411m. J. Husas popiežiaus buvo pasmerktas ir ekskomunikuotas. Vėliau dėl įnirtingos kovos prieš prekybą indulgencijomis J. Husas užsitraukia karaliaus nemalonę ir yra ištremiamas iš Prahos. Pagaliau Konstanco susirinkime jis pasmerkiamas kaip eretikas ir kaip neatsisakęs savo idėjų 1415 sudeginamas ant laužo (2;188).

Viklifo ir Huso mintį skatino opozicija ceremoniškumui, hierarchijai, monopolizavusiai dvasinį autoritetą, ir absoliučiai popiežiaus valdžiai. Jie, neturėdami aiškios bažnytinės valdžios teorijos, tapatino bažnyčią su visais krikščionimis, ir pasauliečiais, ir dvasininkais. Bažnyčia, o ne hierarchija gauna dieviškąją teisę ir dvasinę valdžią. Šių reformatorių manymu, dvasinis šios visuomenės ryšys, tiesioginis tikinčiojo santykis su Dievu, išreikštas tikėjimu ir gerais darbais, – tik tai suteikia reikšmę religinėms apeigoms, o ne ceremonialas ar sakramentas. Bažnyčia, jų manymu, kaip tobula bendrija privalo turėti jai pačiai regeneruoti reikalingas galias, todėl yra teisinga, kad pasauliečiai reformuotų blogus dvasininkijos papročius. Viklifo ir Huso vadovaujami re
eformų judėjimai perkėlė popiežiaus valdžios klausimą ir visas nesuskaičiuojamas jo atšakas į liaudinio svarstymo forumą.(5;337).

Trečias garsus maištautojas – tai Džinolamas Savonanola (1452-1498). Dž. Savonanola savo pamoksluose smerkia Romoje ir Florencijoje vyraujančią prabangą bei moralinį supuvimą. Ėmęsis politinės veiklos jis tampa faktišku Florencijos valdovu ir paskelbia, jog Florencijos karalius – Jėzus Kristus. Organizuoja demonstraciją, kurios metu sudegina daiktus, jo nuomone esančius prabangos ir išlaidavimo atributais: knygos, meno kūriniai, muzikos instrumentai. Bet 1497 Dž. Savonanola atskiriamas nuo Bažnyčios, o 1498m. pakariamas.

Visi šie mėginimai reformuoti Bažnyčią baigėsi nesėkme. Tai buvo tik trumpalaikiai blykstelėjimai, kurie užgesdavo nutildžius lyderį. Bet visi šitie bandymai rodė, jog Bažnyčia praranda savo tvirtą padėtį. Šaknų galime ieškoti kad ir XIV a. pradžioje, kai 1309m. popiežius Klemensas V iš Romos į Avinjoną ir praktiškai tampa žaisliuku Prancūzijos karaliaus Pilypo IV rankose. 1377m. popiežiui grįžus į Romą iškilo dilema – Bažnyčia turi du popiežius, vieną Prancūzijoje, kitą Italijoje. 1409m. situacija jau tapo kurioziška. Tais metais Pizos mieste buvo sušauktas visuotinis vyskupų sinodas. Jo metu abu popiežiai buvo nušalinti nuo pareigų ir išrinktas naujas popiežius – Aleksandras V, bet pirmieji du atsisakė paklusti. Rezultatas – katalikų pasaulis turi tris popiežius. Tik 1414 metų Konstancos visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo nušalinti visi trys popiežiai ir išrinktas naujas – Martynas V. Šitaip galų gale popiežius vėl bu
uvo vienas ir vėl valdė iš Romos. Bet, aišku, šitokie skandalai nepraėjo be pasekmių – krito Bažnyčios prestižas, ima vis daugiau rastis eretikų ar eretiškų sektų. Prie būtinumo pradėti Bažnyčios reformą prisideda ir tai, jog vis daugiau Bažnyčios tarnų stengiasi ne išganyti savo aveles, o susikrauti turtus( ;62,63). Bažnyčia tampa viena iš turtingiausių organizacijų, o jos skelbiamas tikėjimo žodis dažnai skiriasi nuo darbų. Bažnyčia ėmė siekti piniginės naudos(ir, reikia pasakyti, pasipelnė) ten, kur rodos negali būti nė kalbos apie jokį biznį – dvasiniame gyvenime. Šios ir kitos priežastys privedė prie to, kas jau buvo minėta anksčiau: 1517 metais Martynas Liurteris pradeda Reformaciją.

Reformacijos eiga

M. Liuterio tezės labai greitai išplito tuometinėje Vokietijoje ir sukėlė aštrias diskusijas. Aišku, jog tai nepraslydo pro Bažnyčios akis. M. Liuteris greitai buvo įskųstas Romai. Ypač dėl to pasistengė Mainco vyskupas ir vienuoliai dominikonai. Taip pat aktyvus buvo vienuolis Johanas Tecelis, kuris ypač pasižymėjo papardavinėdamas indulgencijas. Aišku, M. Liuterio pasisakymai prieš indulgencijas negalėjo patikti J. Teceliui(2;192). J. Tecelis įsitraukė į poleminius ginčus su M. Liuteriu, tuo pat metu surengdamas viešą M. Liuterio tezių sudeginimą. J. Tecelis gynė indulgencijų pardavinėjimą. J. Tecelis rėmėsi Tomu Akviniečiu, kuris manė, jog popiežius turi neribotą dvasios galios tobulumą ir neklaidingumą, o tuo pačiu, viskas ką nusprendžia popiežius, yra neginčijama(3;19). Bet J. Tecelis savo karštakošiškumu ir fanatišku užsispyrimu negalėjo numatyti, jog Reformacija bus tokia pavojinga Bažnyčiai. Žymiai labiau išsilavinęs ir įžymesnis buvo Ingalštadto universiteto profesorius Jonas Ekas. Abu, ir M. Liuteris ir J. Ekas apsikeitė raštais, kur gynė savo pozicijas(3;19).

Aišku, prasidėjus tokiems įvykiams, popiežius nebegalėjo likti nuošalyje, juo labiau, jog M. Liuteris popiežiui Leonui X nusiuntė raštą, kuriame pareiškė, jog, kad ir gerbdamas popiežių, jis negali atsisakyti nei vieno žodžio iš savo tezių(3;19). Popiežius pradžioje manė, jog tai tik eilinis išsišokėlis. Jis liepė M. Liuteriui atsižadėti savo idėjų. M. Liuteris atsisakė tai padaryti ir buvo iškviestas į Augsburgą. M. Liuteris vyko į Augsburgą manydamas, jog sugebės apginti savo pažiūras, bet apsiriko. Jis beveik neturėjo galimybės pasisakyti. Iš jo buvo pareikalauta atsisakyti pažiūrų, nes priešingu atveju, jis bus ekskomunikuotas, o jo globėjai bus nubausti. M. Liuteris supranta, jog užsitraukė didelį pavojų. Jis, aišku, žinojo Huso ir Savonanolos likimus ir savo atveju nesitikėjo, jog bus kitaip. Todėl iš Augsburgo M. Liuteris išvyko slapta. Kitas Bažnyčios ir M. Liuterio susidūrimas įvyko 1519 metais kai, jau anksčiau minėtas Jonas Ekas, raštu susiginčijo Andriumi Bodenšteinu, Vitenbergo profesoriumi ir pamokslininku. M. Liuteris pats pasiūlė išspręsti klausimą disputų pagalba. Per aštuonias disputų dienas J. Ekas disputavo su A. Bodenšteinu. Galų gale į disputą įsijungė ir pats M. Liuteris. M. Liuteris ypatingai akcentavo tai, jog popiežystė nėra dieviška, o žmogaus įsteigta institucija. Popiežius yra, nors apie jį kaip Bažnyčios valdovo nėra nei žodžio Šventajame Rašte. Graikai ir husitai neturi popiežiaus, bet kokiu atveju reikia pripažinti, jog jie yra krikščionys(3;21).

J. Ekas išvyko iš Leipcigo jausdamasis nugalėtoju – jis privertė M. Liuterį pasakyti tai, ko jis anksčiau nebuvo sakęs, o tuo pačiu M. Liuteris paneigė nutarimus, kurie buvo priimti Konstancoje. Padaręs tai, jis viešai, nors ir netiesiogiai, pareiškė, jog išsižada katalikybės. Bet J. Ekas nenumatė, jog jis nors ir išvyko kaip nugalėtojas, bet iš esmės Katalikų Bažnyčiai jo disputai padarė meškos paslaugą – disputų klausėsi daugybė žmonių, kuriuos sužavėjo ir patraukė M. Liuterio tvirtybė, jo ryžtas bet kokiomis aplinkybėmis kalbėti tai ką manai. Po Leipcigo disputų M . Liuterio šalininkų gretos ėmė augti ne dienomis, o valandomis. M. Liuteris supratęs, jog dabar jau nebegali trauktis atgal ir vengdamas Bažnyčios reformą politizuoti sumanė išleisti reformą pagrindžiančius 3 raštus, kuriuose gynė Evangelijos tiesas, krikščionių sąžinės laisvę, kurių taip stengėsi suvaržyti Roma. 1520 m. išėjo trys didieji Reformacijos raštai:
1. Vokiečių tautos krikščioniškąjai bajorijai apie krikščioniškojo luomo pagerinimą. Šiame rašte M. Liuteris karalių ir bajorus pakvietė reformuoti bažnyčią ir daryti tai ne smurtaujant, bet nuolankumu. M. Liuterio manymu, yra trys pagrindinės reformą stabdančios kliūtys:
a) Dvasininkai, kurie stovi aukščiau pasauliečių. Todėl išdidūs ir pasipūtę aukštieji Bažnyčios valdininkai turi būti pašalinti.
b) Tik popiežius gali aiškinti Šventąjį Raštą. M. Liuterio nuomone, kiekvienas krikščionis jau savaime priklauso dvasininkų luomui, o tuo pačiu pats, savo nuožiūra gali aiškinti Šventąjį Raštą, kiekvienas krikščionis pats sau gali būti popiežius ir aiškinti Bibliją taip, kaip jam leidžia išsimokslinimas ir tikėjimo gilumas.
c) Tik popiežius gali sušaukti susirinkimą. M. Liuteris sugebėjo, remdamasis Nikėjos susirinkimo pavyzdžiu įrodyti, jog šita taisyklė nėra visada teisinga, t.y., jog ne visada popiežius sušaukia susirinkimą. M. Liuterio nuomone, susirinkimas turėtų būti viena iš pagrindinių priemonių pertvarkant Bažnyčią. Susirinkimas turėtų uždrausti mokėti popiežiui mokesčius, panaikinti bažnytinius papročius, vadinamus “gerais darbais”, o iš tikro lupikavimą. Taip pat siūloma universitetų reforma, mokyklų steigimas, prabangos uždraudimas(3;24,25).
2. Apie Babilonišką bažnyčios nelaisvę. Šis raštas buvo nukreiptas prieš septynis sakramentus ir jų naudojimą nedoriems tikslams. M. Liuterio manymu, šiais sakramentais popiežius laiko Bažnyčią ir tikinčiuosius savo vergovėje. M. Liuteris pripažino tik tris Šv. Rašte minimus sakramentus: Krikštas. Atgaila ir Vakarienė(3;25).
3. Apie krikščioniškojo žmogaus laisvę. M. Liuteris teigė, jog žmogus laisvas savo tikėjimu, bet tikrai laisvas jis tampa tik Dievo žodžio pagalba. M. Liuterio nuomone, krikščionis yra pats sau viešpats iškilęs virš visų daiktų ir niekam nepriklauso(3;25,26).
Šiais trimis raštais M. Liuteris išdėstė pagrindines mintis ir idėjas apie tai, kaip reikia reformuoti Bažnyčią – turi dalyvauti kuo daugiau žmonių, turi būti pakeistos apeigos, pripažįstama kiekviena krikščionio teisė į sąžinės laisvę. M . Liuteris tiesiai pasakė, jog kiekvieno krikščionio autoritetu turi būti ne popiežius, ne aukštieji dvasininkai.Vienintelis krikščionių autoritetas – Biblija.
Jau minėtasis J. Ekas 1520 m. vasarą išgauna iš popiežiaus M. Liuterio ekskomunikacijos bulę. Joje popiežius pasmerkė 41 sakinį iš M. Liuterio raštų, įsakė juos viešai sudeginti ir paskelbė M. Liuteriui ekskomunikaciją jeigu M. Liuteris neatsisakys savo pažiūrų. Bet M. Liuteris eilinį kartą įrodė esąs tvirtas, drąsus ir principingas žmogus. Profesorių ir studentų lydimas M. Liuteris tų pačių metų gruodį sudegino popiežiaus bulę, tuo parodydamas, jog nutraukia visus ryšius su Roma ir nesirengia nė per žingsnį trauktis atgal. 1521 metų sausio 3 dieną popiežius Leonas X išleidžia naują bulę, kuria paskelbia atskiriąs M. Liuterį nuo Bažnyčios. Ryšiai su Roma nutraukti(3;26).
M. Liuteris, suprasdamas, jog jam gresia pavojus, stengiasi susirasti galingą užtarėją. Juo tampa Saksonijos Kurfuerstas Fridrichas Išmintingasis. Savo ruožtu popiežius ėmė spausti karalių V ir Fridrichas Išmintingasis susitaria, jog leis M. Liuteriui apsiginti Vormso seime. Bet eilinį kartą M. Liuteris neturėjo galimybės visapusiškai apginti savo pažiūrų. Tik kitą dieną jis buvo įsileistas į posėdžių salę, kur trumpoje kalboje pareiškė, jog negali atsisakyti nė žodžio iš to, ką yra padaręs apie Bažnyčios reformą ir netgi paprašė dalyvaujančių, jeigu jie sugeba, tegu įrodo, kad jo žodžiai yra neteisingi.Galų gale M. Liuteriui buvo leista grįžti į Vitenbergą, kartu su juo išvyko ir daug jo šalininkų. Pasilikęs Vormse popiežiaus legatas paruošė ediktą prieš M. Liuterį. Vormse ediktas paskelbė M. Liuterį užsispyrusiu atskalūnu. Jam ir jo šalininkams paskirta valstybės infamija: kiekvienam uždrausta duoti jam pastogę, valgyti ir gerti. Kiekvieno piliečio pareiga suimti jį ir išduoti karaliui. Buvo uždrausta ne tik skaityti, bet ir laikyti jo knygas(3;27,28,29).
Nebuvo abejonės, jog M. Liuteriui gresia pavojus. Jį ginti ėmėsi tas pats Fridrichas Išmintingasis. Bet dar didesnis pavojus M. Liuterio darbams iškilo prasidėjus neramumas valstiečių tarpe(3,32).
To meto valstiečių padėtis buvo nepavydėtina: sunkūs darbai savo ir dvarininko žemėje, dideli mokesčiai, valstiečių beveik negynė įstatymai.M. Liuterio mokymui ėmus plisti tarp valstiečių, ypač mintys apie krikščionių laisvę, jų tarpe prasidėjo bruzdėjimai. Galų gale valstiečių judėjimas, dar palaikomas fanatiškų Tomo Miuncerio pamokslų, išsiplėtė į sukilimą, kurio reikalavimai buvo išdėstyti “Dvylikoje valstiečių reikalavimų”. Valstiečiai reikalavo panaikinti baudžiavą, teisės rinktis dvasininkus ir teisės laisvai skelbti evangeliją.
Nors M. Liuteris smarkiai puolė esamą dvasininkų tvarką, tačiau tvirtai laikėsi pasaulietinės valdžios, skelbdamas, jog Evangelija išvaduoja sielą, bet ne kūną. Matydamas sunkią valstiečių padėtį ir gerai ją žinodamas (pats buvo valstiečio ūkininko sūnus(3;11)), užjautė valstiečius ir manė, jog savo autoritetu sugebės juos suvaldyti. Bet sukilimas plėtėsi ir netgi, kai M. Liuteris pats nuvyko pasikalbėti su sukilimo vadais, jis nieko nepasiekė. Galų gale jis išleido atsišaukimą, kuriame ragino vyriausybę panaudoti karinę jėgą prieš sukilėlius. 1525 metais mūšyje prie Frankenhauseno maištininkai buvo sumušti, o T. Miunceris suimtas ir nubaustas mirties bausme(3;33).
Valstiečių sukilimas turėjo neigiamų pasekmių. Valstiečiai jautėsi išduoti M. Liuterio, tapo abejingi religijai ir bažnyčiai. Reformacija, anksčiau buvusi visos tautos reikalu, tokia nebebuvo. Nuo M. Liuterio nusigręžė ir dalis bajorų. Bet svarbiausi buvo tai, jog M. Liuteris atsisakė planų kurti liaudies bažnyčią ir buvo priverstas Bažnyčią steigti prie pasaulietinės valdžios(3;33).

Kontrreformacija

M. Liuteriui, aktyviai skleidžiant savo mokymą, Katalikų Bažnyčios veiksmai stabdant protestantizmo plitimą, buvo vangūs. Bažnyčia suaktyvino veiklą tik iškilus dideliems nesutarimams. Tuo tarpu protestantizmo banga ritosi per Europą. Pavyzdžiui, praėjus vos dviem savaitėm po to, kai M. Liuteris prikalė savo tezes Vitenburge, po dviejų savaičių jos jau buvo skaitomos Jeruzalėje(3;18,19). Rimtų priemonių stabdant plintantį M. Liuterio mokymą, Bažnyčia ėmėsi tik sušaukus Tridento susirinkimą, bet apie jį bus kalbama vėliau. O šiaip labiausiai Reformacijos judėjimą stabdė nesutarimai tarp naujojo ir senojo tikėjimo priešininkų. Tokie nesutarimai svyravo nuo paprastų religinių disputų iki tikrų religinių karų. Tokie karai, pavyzdžiui, kilo Šveicarijoje. Ten gyvenantis Ulrichas Cvingelis su įkarščiu ir entuziazmu skleidė M. Liuterio tikėjimą. Į jo pusę perėjo ištisi kantonai ir greit protestantizmas suskaldė Šveicariją. Kilo du Kapelio karai, o per antrąjį žuvo net pats U. Cvinglis(3;43,44). Karų buvo ir daugiau ir net pačioje Vokietijoje. 1547 metais prie Miulbergo Karolio kariuomenė sumušė protestantus ir atsikovojo iš jų visą Pietų Vokietiją.
Bet tikroji kontrreformacija prasidėjo su Tridento Bažnyčios susirinkimu, kuris su pertraukomis vyko net 18 metų, nuo 1545 iki 1563 metų. Pačią kontrreformacijos sąvoką įvedė Leopoldas fon Rankė(4;77). Sąvoka kontrreformacija įvardijamas protestantizmo užgniaužimas politinėmis ir karinėmis priemonėmis. Tai visuma politinių, teisminių, baudžiamųjų ir karinių pastangų, kurių dėka katalikų kunigaikščiai, vyskupai ir kurija bandė susigražinti prarastas katalikybės įtakos sferas. Kontrreformaciją reikia skirti nuo “katalikiškosios reformos” nors ji ir kontrreformacija glaudžiai susijusios ir viena be kitos neįsivaizduojamos(4;77). Kontrreformacija kaip reiškinys atsirado tik XVI amžiaus viduryje ir priklausomai nuo atskiros šalies politinės situacijos įgavo skirtingas formas. Politika ir Reformacija buvo taip susipynusios, kad popiežių, vyskupų, ordinų, o ypač pasaulietinių valdovų veikloje buvo sunku jas išskirti. Kuo daugiau laiko ėjo nuo Reformacijos pradžios, juo glaudžiau buvo siejami religiniai ir politiniai aspektai, juo reikšmingesnį vaidmenį konfesinis faktorius vaidino politikoje. Popiežiaus diplomatinės atstovybės Vienoje, Paryžiuje, Madride, Lisabonoje ir Venecijoje tapo svarbiu politiniu ir bažnytiniu įrankiu. Būtent kontrreformacijos metu įkurtos nuolatinės nunciatūros Lincernoje (1579), Grace (1580) ir Kelne (1568) (4;77).
1545 metais prasidėjęs Tridento Bažnyčios susirinkimas priėmė svarbius nutarimus. Buvo patvirtintas tradicinis Bažnyčios mokymas: sielos išganymas per gerus darbus, Švenčiausiosios Panelės ir šventųjų garbinimą, visišką Bažnyčios pavaldumą popiežiui. Imtasi priemonių, kad būtų padarytas galas Bažnytinių pareigų pirkimui ir pardavimui, tarnybinės padėties naudojimui giminėms proteguoti, pareigų kaupimui vienose rankose. Dar kartą patvirtinta, jog kunigams privalu laikytis celibato ir skaistybės(2;200). Aišku, šių nutarimų ne visada ir ne visi klausė. Kilmingi ir turtingi žmonės, o taip pat dvasininkai sunkiai įsisąmonino, jog norint įveikti Reformaciją, reikia dėti visas pastangas ir tik tada katalikybė nugalės. Todėl daug kur Tridento Bažnyčios susirinkimo nutarimai nepadarė norimo efekto.
Daugiausia kovodami su Reformacija nuveikė popiežiai, kurie, priešingai negu monarchai ar atskirų teritorijų valdovai, nuosekliai laikėsi bažnytinės politikos linijos, nubrėžtos Tridento susirinkime(4;78).
1547 metais katalikai, nugalėję protestantus mūšyje prie Minlbergu, o vėliau patyrę keletą pralaimėjimų, nusprendė sudaryti taiką. Su ja sutiko ir protestantai. Abi pusės suprato, jog jų jėgos apylygės ir karas galėtų tęstis keletą dešimtmečių. Tuo tarpu nei protestantai, nei katalikai neturėjo laiko kariauti. Tridente jau buvo prasidėjęs susirinkimas ir katalikams rūpėjo kuo greičiau persitvarkyti iš vidaus, taip įgyvendinant Tridento nutarimus. Protestantai, po M. Liuterio mirties 1546 metais, pasijuto truputi sutrikę ir jiems taip pat rūpėjo pertvarkyti jėgas. Bet abi pusės suprato, jog taika tikriausiai laikina ir sudaryta tik todėl, jog karo padėtis buvo nepalanki abiem šalim. Šitokiom aplinkybėm susiklosčius 1555 metais ir buvo pasirašyta vadinamoji Augsburgo religinė taika.
1555 metų religinė taika leido Bažnyčiai toliau vystyti pertvarkymus savo viduje. Tuo metu , kai kitose šalyse vyko religiniai karai, ši sutartis užtikrino laikiną taiką, pagrįsta tvirta imperijos teisine sistema. Lyginat su pirmąja amžiaus puse, Vokietijos politinė ir kultūrinė reikšmė buvo gerokai sumažėjusi. Imperijos valdžią religijos reikaluose sunaikino teritorinių bažnyčių sistema. O tai, kad taika buvo laikina, įrodė Trisdešimties metų karas, prasidėjęs atskirais vietiniais religiniais karais(4;82).
To meto imperijoje egzistavo nuolat stiprėjanti ir besiplečianti protestantų Bažnyčios sistema, kita vertus, vis tvirtėjo ir į atsakomąjį puolimą vis aršiau perėjo katalikų Bažnyčia. Tam kad išlaikytų, o ypač atkovotų prarastas teritorijas, senoji Bažnyčia nebegalėjo tenkintis vidiniu atsinaujinimu ir sąmoningu katalikų kartos išugdymu. Grąžinti katalikybę buvo galima tik tuo atveju, jei naująją jos formą sutiks paremti pasaulietinė valdžia. Tai, kad kartais kai kurie katalikai buvo praradę viltį atgauti prarastą galybę, rodo popiežiaus legato Aleandro, kuris nuo pat 1520 metų įvykius stebėjo iš arti, jis Pietų Vokietijoje rado tik vieną vienintelį ištikimą Bažnyčios sūnų, karalių Ferdinandą, o šiaip visa, kas susiję su religija, buvo tik protu nesuvokiamas chaosas(1;119). Kova su šiuo chaosu, kaip protestantizmą pavadino Aleandras, ištisose srityse prasidėjo tik tada, kai katalikų kunigaikščiai, sekdami seniai protestantų parodytu pavyzdžiu, ėmė naudotis reformacinio sąjūdžio teise ir katalikybės išpažinimą savo valdose paskelbė vieninteliu galiojančiu išpažinimu(4;83).
Nuo 1555 metų savo keliu žengiantys liuteronai atsidūrė akligatvyje, kadangi paprastiems žmonėms renkantis religiją lemiamą vaidmenį čia vaidino žemės valdovo išpažįstama religija. Nuo 1555 metų protestantizmas pradėjo įsigalėti naujose teritorijose ne tik pasaulietiniame, bet ir bažnytiniame gyvenime. Vienu ar kitu būdu katalikai neteko Magdenburgo ir Hamburgo-Bremeno arkivyskupijų bei per tuziną kitų vyskupijų. Visa Šiaurės Vokietija tapo protestantiška(4;84). Bet katalikai nepasidavė. Alberchtas V pirmasis pradėjo taikyti Reformacijos teisę katalikybei. Nepaisydamas aristokratų pasipriešinimo Alberchas įdiegė katalikų išpažinimą, kurio pergalė 1575-ais nebekėlė abejonių. Kontrreformacija pabudo ne tik Zalcburgo arkivyskupijoje, bet vėliau ir Augsburgo, Fuldos, Miunsterio, Mainco, Viucburgo ir Paderborno vyskupijose. Katalikybės stiprinimui padėjo ir dinastinė vyskupijų politika. Tokiu būdu buvo išvengta pavojaus, kad protestantai įsigalės ir išstums katalikus. Vyskupijų politika, kai buvo siekiama kaupti beneficijas, labai padėjo katalikams: Kelno kurfiurstui Gebhandui Truksesui Valdburgiečiui tapus protestantu ir vedus miesto tarybą, kuri vykdė popiežiaus politiką, tam pasipriešino, todėl vyskupu buvo išrinktas hercogas Ernstas Bavarietis, kuris pagal įstatymus to padaryti negalėjo, nes jam jau priklausė Freizingo, Hidelsheimo ir Lježo vyskupijos. Po Kelno panašiai katalikai apgynė ir Paderborną bei Miunsterį.
Kaip giliai protestantizmas buvo giliai įsigalėjęs katalikų valdose, rodo Austrijos pavyzdys: visos jos žemės po Ferdinando I mirties 1564 metais buvo padalintas trims valdovams ir visose, išskyrus Tinelį, vyravo protestantizmas. Netgi imperatorius Maksimilijonas II, Valdęs 1564-1576 metais, labiau linko į protestantizmą ir katalikybę pasirinko vadovaudamasis politiniais sumetimais. Žemių valdovai, atsidūrę sunkioje padėtyje, dažnai darydavo nuolaidų protestantams ir kuo stipresni buvo protestantai, tuo didesnes nuolaidas jie gaudavo. Bet Austrijoje protestantams nepavyko įsteigti teritorinės evangelikų Bažnyčios, kadangi nebuvo kunigaikščių – žemės valdytojų protestantų. Liuteronybė reikalavo iš kunigaikščių besąlygiško paklusnumo, atmetė aktyvaus pasipriešinimo galimybę ir taip paspartino savo žlugimą Austrijoje(4;85).
Tikrąją kontrreformaciją pirmasis patyrė Austrijos žemės į šiaurę nuo Enso upės po to, kai bandymai restauruoti katalikybę 1579 metais sukėlė valstiečių sukilimą. Vidurio Austrijos priklausomybę nuo Bavarijos liudija tai, kad Miuncheno konferencijos metu, 1579 metais, buvo sudarytas Kontrreformacijos planas. Karolis II nebespėjo iki galo įgyvendinti šio plano, nes 1590 metais jis mirė. Karolio II pradėtą darbą tęsė jėzuitų išauklėtas jo sūnus Ferdinandas II, kuris malšindamas protestantizmą, panaudojo karinę jėgą. 1619 metais, tapęs imperatoriumi, kontrreformacinę politiką Ferdinandas II tęsė visos imperijos mastu(4;85).
Įgyvendinus Reformacijos teisę Bavarijoje, 1600 metais situacija dvasininkų valdomose žemėse ir Vidurio Austrijoje, lyginant su 1570 metais, pasikeitė katalikybės naudai. Protestantai reichstage neteko persvaros, kai 1598 metais, jame uždrausta dalyvauti vyskupijų administratoriams(4;85).
Kontrreformacija ir Reformacija vyko ne vien Vokietijoje. Manau verta apžvelgti, kaip kontrreformatamas sekėsi kitose šalyse.

Kontrreformacija Anglijoje

Anglijoje, 1553 metais, mirus karaliui Edvardui VI, katalikybė buvo tokia gaji, kad mirusio karaliaus sesuo, Marija Katalikė, atsidūrė palankioje situacijoje ir pabandė sugrąžinti katalikybę į Angliją. Tuo metu protestantizmas Anglijoje buvo plačiai išsiplėtęs, nors, aišku, buvo daug katalikų, kurie esama situacija nebuvo patenkinti. Tačiau Marijos padėtis buvo dviprasmiška, kadangi anglai manė, jog ji yra Bažnyčios galva, o pati Marija Katalikė manė, jog Bažnyčios galva yra popiežius. Marija, remiama katalikiškos reformos šalininko kardinolo Redžinaldo Polo, pradėjo Kontrreformaciją. Kontrreformacija buvo vykdoma labai žiauriomis priemonėmis. Daugybė Reformacijos šalininku pabėgo iš šalies, o 273 žmonės buvo sudeginti ant laužo. Žymiausia šio persekiojimo auka buvo Kenterberio vyskupas Tomas Krenmeris. Už savo žiaurumą karalienė gavo naują pravardę – “kruvinoji”. 1558 metais jai mirus, jos įpėdinė Elžbieta I, būdama protestantiškų pažiūrų, pasinaudodama sesers sudarytu nepakenčiamos katalikų bažnyčios įvaizdžiu, galėjo sugniuždyti katalikybę pritariant kone visai tautai(4;78).
Vėlesni mėginimai restauruoti katalikybę baigėsi nesėkme, o paskutinis tai bandęs padaryti Jokūbas II turėjo bėgti į Prancūziją. Tapo aišku, jog net ir žiauriomis priemonėmis vykdoma nieko nepakeis. Anglijoje nugalėjo protestantizmas. Viena iš Kontrreformacijos pralaimėjimo priežasčių buvo ta, jog Marija Katalikė ir Redžinaldas Polas veikė per daug tiesmukai – bandė grąžinti katalikybę ugnimi ir kardu.

Kontrreformacija Prancūzijoje

Prancūzijoje kontrreformacija daugiausia rūpinosi vyskupai ir naujai įkurti ordinai. Prancūzijoje protestantizmas apie amžiaus vidurį virto kalvinizmu, o vietoj “liuteronų” atsirado hugenotų sąvoka. 1559 metais Paryžiaus Nacionalinis Sinodas priėmė Kalvino “Confessio Gallicana” ir jo sukurtą Bažnyčios susitvarkymą. Kai į hugenotų pusę perėjo žymiausios aristokratų dinastijos, hugenotų Bažnyčia dar labiau nei kalvinistų buvo įtraukta į Prancūzijos politiką ir galiausiai tapo tarsi atskira politine partija, priešiška kilmingiesiems Lotaringijos Gizams, kurie vadovavo katalikams ištikimiems karaliui. Iš esmės tai buvo kova dėl valdžios, nes karaliaus dvaras, prisidengdamas religiniais tikslais norėjo nugalėti opoziciją ir įtvirtinti savo absoliučią valdžią. Nors popiežiai iš esmės stengėsi išgelbėti katalikybę bei sutramdyti hugenotus, bet tiesiogiai į kovą nesikišo. Į 1562 metų Tolerancijos ediktą Gizai atsakė kruvinomis Vasy skerdynėmis, taip padidindami aštuonių hugenotų karų seriją, kurie vyko 1562-1598 metais. Regentė Kotryna Mediči iš pradžių mėgino vykdyti tolerancijos politiką, kuriai turėjo patarnauti ir jos suplanuotos hugenoto lyderio Henriko Navariečio ir karaliaus Karolio IX sesers vedybos. Kadangi hugenotų admirolas Kasparas Kolinji darė didelę įtaką karaliui, buvo nuspręsta jį pašalinti. Žlugęs pasikėsinimas sukėlė kruvinąsias Paryžiaus vestuves ir Baltramiejaus naktį (1572 m. rugpjūčio 23-24 d.)(4;79). Kotryna Mediči nesistengė stabdyti įvykių. Žudynių aukomis tapo hugenotų vadai ir tūkstančiai kitų žmonių Paryžiuje bei visoje Prancūzijoje. Neaišku ar apie įvykius iš anksto žinojo Pijus V ir Grigalius XIII, bet pastarasis, išgirdęs apie “pergalę” prieš hugenotus, bažnyčiose įsakė sugiedoti “Te Deum”(4;60).
Katalikų gretas sustiprino 1576 metais įkurta Lyga prieš reformatus ir sosto įpėdinį Henriką Naravietį, o katalikybės restauracija liaudyje labai propagavo jėzuitai. Karalius Henrikas III siekė palaužti Gizų galybę, liepdamas nužudyti hercogą Henriką ir kardinolą Liudviką de Gizą, tačiau pats buvo priverstas bėgti pas hugenotus, kur jį nudūrė fanatikas domininkonas Žakas Klemanas. Su Henriko III mirtimi baigėsi ir Valua dinastija(4;80).
Henrikas Navarietis, po Baltramiejaus nakties priverstas tapti kataliku, pabėgo pas hugenotus ir vėl sugrįžo į kalvinistų gretas. Nors Sikstas V atėmė iš jo kaip užkietėjusio eretiko teisę į sostą, jis, pripažintas daugybės katalikų, pasiskelbė Henriku IV. Tačiau tam, kad jį pripažintų Paryžiuje, Henrikas IV turėjo pakartotinai atsiversti į katalikybę. Tokiu būdu Prancūzijos karaliaus dvaras liko katalikiškas. 1598 metų Nanto ediktu hugenotai gavo teisių, kurios buvo dar didesnės nei anksčiau: teisę praktikuoti savo religiją, sąžinės laisvę, teisę turėti savo mokyklas ir “saugias gyvenamąsias vietas” aštuoniems metams. Katalikai savo ruožtu atgavo nusavintus Bažnyčios turtus, o jų pamaldos vėl galėjo vykti ten kur anksčiau buvo uždraustos. Šitaip katalikybė užsitikrino vyraujančios religijos statusą(4;80).
Hugenotai Prancūzijoje tapo uždara ir nuovokia partija, o jų įsteigtos akademijos virto kalvinistinės teologijos centrais. Tačiau 1685 metais Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą ir visi hugenotai turėjo arba tapti katalikais, arba palikti Prancūziją(4;80).

Kontrreformacija Nyderlanduose

Tuo tarpu Nyderlanduose taip pat plito protestantizmas. Katalikiškąją Ispaniją valdė Karolis V ir Pilypas II. Nyderlanduose buvo susidariusi priešiška Ispanijai opozicija, kuriai priklausė įtakingi aristokratai. Kaip taisyklė, dauguma aristokratų buvo linkę atsisakyti katalikybės ir pereiti į protestantizmo pusę. Tuo metu, popiežius, vykdydamas Ispanijos karaliaus Pilypo II norą, keturias buvusias Nyderlandų vyskupijas pertvarkė į tris arkivyskupijas ir 15 vyskupijų. Protestantai tam priešinosi ir įtampa pradėjo augti.
Padėtis komplikavosi 1564 metais. Vilhelmas Nasau Oranietis, vadovavęs politiniam opozicijos judėjimui, siekė religijų suvienijimo arba bent jau taikaus religinio sambūvio. Tačiau šito nepavyko pasiekti, kadangi pasipriešino ir katalikai, ir protestantai. Kai 1566 metais fanatikai kalvinistai ėmė siaubti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, prasidėjo Nyderlandų kova už laisvę. Numalšinus sukilimą, hercogas Alba, turėdamas karaliaus įgaliojimus, įvedė teroristinį rėžimą, kurio aukomis tapo daugybė gezų, tūkstančiai jų pabėgo iš šalies.
Vilhelmas Oranietis, remiamas visų Gento susitaikymo(1576)provincijų, pradėjo įnirtingą kovą prieš Ispaniją. Bet Aleksandras Farnezė politinėmis ir karinėmis priemonėmis sugebėjo pietines provincijas išlaikyti katalikiškomis. Taip 1579 metais Nyderlandai galutinai suskilo į pietines katalikiškas ir šiaurines neformatoriškas žemes. Šiaurinės žemės Vestfalijos taikos sutartimi pripažintos nepriklausoma respublika. Ispanijos valdžioje likusios pietinės provincijos vėl tapo katalikiškomis(4;81,82).

Kontrreformacija nuo Augsburgo religinės taikos iki Vestfalijos taikos sutarties

1555 metais sudaryta Augsburgo religinė taika buvo labai nestabili ir nei viena ją pasirašiusių pusių nesitikėjo, jog ji ilgai išsilaikys. Šios prognozės pasiteisino prasidėjus Trisdešimties metų karui. Iš esmės šis karas buvo ištisa karų virtinė, kuriuos siejo tai, jog jie kilo daugiausia dėl konfesinių ginčų.
Kai 1606 metais protestantų valdomame, bet imperatoriui pavaldžiame mieste Donauverte buvo sutrukdyta švento Markaus šventės procesija, kurią surengė imperatoriui pavaldus vienuolynas. Donauvertas buvo paskelbtas už įstatymo ribų, aneksuotas ir paverstas katalikišku. Atsakas į tai buvo 1608 metais susikūrusi ir Pfalco kunigaikštystės vadovaujama Protestantų unija. Katalikai neatsiliko ir 1609 metais įkūrė katalikų lygą, kuriai vadovavo Bavarija. Nors įtampa buvo didelė ir smulkių susidūrimų neišvengta, bet tikro karo dar keletą metų nebuvo(4;86).
Karas prasidėjo Čekijoje kai katalikai ėmė griauti ir uždarinėti protestantų bažnyčias. 1618 metais Prahoje prasidėjo sukilimas. Sukilėliai protestantai iš atskirų luomų išsirinko vyriausybę, susivienijo su Aukštutinės Austrijos luomais ir Transilvanija. Jie atsisakė pripažinti naująjį imperatorių Ferdinandą II ir Bohemijos karaliumi išsirinko Pfalco kurfiurstą Frydrichą V. Kaip buvo minėta, Pfalco kunigaikštystė vadovavo Protestantų unijai ir sukilėliai iš ten išsirinkdami karalių aiškiai parodė, jog atsisako katalikybės ir pripažįsta vien protestantizmą. Ferdinandas II pajuto, jog net ir Čekijoje jam darosi nesaugu (pavojus grėsė ir iš Vengrijos ir netgi Austrijos, kur Ferdinandas, rodos, turėjo stipriausias pozicijas). Bet imperatorius greitai sulaukė pagalbos iš Bavarijos, Ispanijos, Katalikų lygos, finansiškai Ferdinandą II parėmė popiežius Paulius V. 1620 metais mūšyje prie Byla Hora Ferdinandas iškovojo pergalę prieš protestantus. Frydrichas V pabėgo į Olandiją, o Protestantų unija, išsilaikiusi dvylika metų, suiro. Bohemijos- Pfalco karo metu, kuris vyko 1618-1623 metais, katalikai sustiprino savo pozicijas: protestantai buvo nugalėti, Unija subyrėjo.
Antrajame Trisdešimties karo tarpsnyje, vykusiame 1625-1629 metais, vyko Danijos-Žemutinės Saksonijos karas. Katalikams ir vėl sekėsi. Dviejų gabių karvedžių – Tilio ir Vlenšteino vadovaujama imperatoriaus kariuomenė sugebėjo nugalėti protestantus. Bohemijoje ir kitose Habsburgų žemėse buvo imtasi griežtų katalikybės restauracijos priemonių, o vietinė aristokratija neteko ypatingų privilegijų. Bet tikro, nuoširdaus palankumo katalikai, veikdami tokiomis griežtomis priemonėmis tikrai nepasiekė(4;86).
1629 metais Ferdinandas II paskelbė Restitucijos ediktą, kuriuo norėjo sugražinti katalikų Bažnyčiai po Pasau sutarties ir Augsburgo religinės taikos nusavintą katalikų turtą. Restitucijos veiksmai apėmė didelę teritoriją ir rodėsi, jog protestantai buvo palaužti. Bet politiniu požiūriu Restitucijos ediktas katalikams pridarė daugiau žalos negu naudos. Švedijos karalius Gustavas Adolfas II susirūpinęs dėl protestantizmui gręsiančio pavojaus, o taip pat dėl sumažėjusios Švedijos įtakos Baltijos jūros regione pradėjo trečiąjį Trisdešimties metų karo etapą – Švedijos karą. Sėkmingai įsiveržęs į Vokietijos gilumą, jis žuvo ties Liucenu, bet ir po jo mirties antihabsburgiškas frontas neiširo. Žuvus karvedžiui Valenšteinui, o švedams 1634 metais pralaimėjus prie Nerdlingeno, buvo pasirašyta Prahos taikos sutartis su Saksonija. Prie šios sutarties prisijungė dauguma imperijos protestantų. Sutartyje buvo atsisakyta Restitucijos edikto, o Bavarija gavo teisę rinkti imperatorių.
Ketvirtame karo etape – Prancūzijos-Švedijos kare – buvo kovojama ir už Švedijos, ir už Prancūzijos siekius, o konflikto priežastys (katalikų ir protestantų nesantaika) pamažu nebeteko svarbos, o pats karas virto beprasmėmis skerdynėmis (4;87).
Didysis konfliktas baigėsi tik 1648 metais, kai buvo pasirašyta Vestfalijos taikos sutartis. Bažnytinė nuosavybė buvo grąžinta atsižvelgiant į tai, kam ji priklausė 1624 metais, o tai reiškė Reformacijos suvaržymą. Dar 1555 metais, po Augsburgo taikos sutarties buvo vilčių, jog katalikai ir protestantai gali susivienyti. Po Vestfalijos taikos šios viltys galutinai žlugo ir tapo aišku, jog katalikai ir protestantai, nors ir būdami krikščionys, žengia visiškais skirtingais keliais.

Jėzuitų ordinas ir inkvizicija

Kontrreformatai veikė ne tik anksčiau minėtuose valstybėse, bet ir kitur. Ypač aktyviai kontrreformaciją vykdė įvairūs vienuolių ordinai, ypač Jėzuitų ordinas. Tai kariuomenės pavyzdžiu sukurtas vienuolių ordinas. Priešingai nei kiti ordinai, kurie gyveno izoliuotą gyvenimą, jėzuitai tvirtai įsitraukė į visuomenė gyvenimą. Jėzuitų pagrindinė veikla buvo pamokslų sakymas, švietimas ir misijos. Jie savo veikla apėmė ne tik visą Europą, bet ir Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje(2;200)/ Įsteigtas 1540 metais Jėzuitų ordinas susilaukė didžiulio pasisekimo ir visada buvo kontrreformacijos pusėje. Kaip tik jėzuitams katalikų Bažnyčia turi būti dėkinga už naujų dvasinių jėgų atsiradimą. Iš atnaujintos katalikybės naudos galėjo turėti ir Bažnyčia, ir liaudis, todėl jėzuitai šiuo lygmeniu daug ir intensyviai dirbo: visada būdavo pabrėžiama priešprieša protestantizmui, organizuojamos maldingos kelionės, skatinamas šventųjų ir jų relikvijų garbinimas, aukštinamas altoriaus sakramentas ir remiamas bažnytinis menas. Katalikybės restauracijos procesas kurioje nors teritorijoje skyrėsi nuo protestantizmo priėmimo toje pačioje teritorijoje tuo, jog protestantizmas dažniausiai buvo priimamas savanoriškai, o vėliau, norint susigrąžinti tuos žmones į katalikybę, tai daryti reikdavo naudojant prievartą, dažniausiai prieš daugumos valią. Todėl administraciniai ir kariniai kontrreformacijos metodai turėjo būti labai apgalvoti. Katalikų Bažnyčios noras bet kokia kaina susigrąžinti katalikybę dar labiau padidino prieštaravimus tarp abiejų konfesijų ir dvasinėje, ir politikos bei karo srityje. Jėzuitai būdami visur ir visada, ne visada padėdavo užglaistyti tuos nesutarimus. Dažniausiai taip atsitikdavo dėl kartais nesveiko jėzuitų įkarščio ar netgi fanatizmo. Šalia jėzuitų ordino kontrreformatoriai turėjo ir dar vieną priemonę, kurios vien pavadinimas dažnam to meto gyventojui kėlė siaubą – inkvizicija. Inkvizicija nebuvo naujas dalykas, ji jau buvo nuo XIII amžiaus pradžios. Tai Bažnyčios įsteigta institucija, kurios pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti ir bausti eretikus. Inkvizicija naudojo visas įmanomas priemones – įskundimai, kankinimai, kalėjimas, turto konfiskacija, deginimas ant laužo(2;200). Ypač ji siautėjo Portugalijoje ir Ispanijoje. Ten kur buvo inkvizicija buvo deginamos įvairaus amžiaus moterys, vaikai. Nukentėdavo visų sluoksnių atstovai, netgi burmistrai(1;123). Visi jie mirdavo dėl vieno nusikaltimo – susidėjimo su velniu. Reformacijos laikais inkvizicija labai atsigavo ir virto grėsmingu ginklu stengiantis atgauti prarastas pozicijas.
Nors protestantizmo ekspansija XVII a. pabaigoje ir sulėtėjo, bet išliko gyva.

Išvados

Katalikų Bažnyčios prabanga, nutolimas nuo religijos, užsiėmimas ne dvasiniais, bet moraliniais dalykais paskatino pradėti Reformaciją. Per trumpą laiką protestantizmas išplito visoje Europoje, o po Didžiųjų geografinių atradimų ir kituose pasaulio kraštuose.
Katalikų Bažnyčia padarė didelę klaidą pirmoje XVI a. pusėje į protestantizmą žiūrėdama kaip į trumpalaikį ir nereikšmingą reiškinį. Per tuos kelis dešimtmečius protestantizmas spėjo išplisti ir įsitvirtinti daugelyje šalių.
Katalikų Bažnyčia aktyvių kontrreformacijos veiksmų imasi tik antroje XVI amžiaus pusėje. Tridento Bažnyčios susirinkimas, Jėzuitų ordino įsteigimas ir inkvizicija yra vieni svarbiausių veiksnių kalbant apie Kontrreformacijos eigą.
Pradėti aktyvūs Kontrreformacijos veiksmai sukėlė eilę religinių karų, kartais tokių aršių, jog pradinis tikslas (protestantizmas ar katalikybė?) būdavo užmirštamos. Reikia paminėti, jog ne vienas valdovas kariavo užsidėjęs protestantizmo ar katalikybės gynėjo kaukę, bet iš tikrųjų turėjo visai kitokių tikslų, o Reformacija ar Kontrreformacija tebuvo priedanga.
Kontrreformacijos veikimą – eretikų persekiojimus, religiniai karai, religiniai ginčai – galima vertinti kaip savotiškus vidinius kryžiaus žygius.
Nors Kontrreformacija neatsiejama nuo Reformacijos, vis dėl to ji stipriai paveikė tuometinį pasaulį, o tuo pačiu atspindėjo katalikų siekius Reformacijos ir Kontrreformacijos tarpusavio kovoje. Tačiau, kad ir kaip sėkmingai veikė Kontrreformacija, jos sėkmė buvo ribota, nes Katalikų Bažnyčia niekada nebeatgavo anksčiau turėtas įtakos sferas, kurias prarado dėl Reformacijos.

Literatūros sąrašas

1. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, Aidai, 1998.
2. N. Davies. Europa: istorija. V, 2002.
3. Jakubėnas. Bažnyčios istorijos pagrindai. Vilnius
4. Katalikų bažnyčios istorija. Vilnius, Katalikų pasaulis, II tomas, 1997.
5. George H. Sabine, Thomas L. Thorson. Politinių teorijų istorija. Vilnius, Pradai, 1995.

Leave a Comment