“Kodėl lietuvių kalba mokoma užsienio universitetuose?”
Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės ir visos vadinamos Baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi. Kadangi lietuviai sudaro apie 80% Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat įvairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybę gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto Antoine Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.
Tikrai, svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gramatika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam dabartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Pavyzdžiui, jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir daugiskaitos linksniais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pastangų. Anglakalbiam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra lengvai suvokiama. Neretas nusivilia, sužinojęs apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris ir patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.Lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t. y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Šia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Paskutinis rašytojas anglų kalba, kuris dar džiaugėsi raidės koreliacija su garsu, buvo Goffrey’is Chauseris XIV amžiuje, bet jau Williamas Shakespeare’as to džiaugsmo nepatyrė, anglų raštas ėmė prarasti „fonetiškumą“. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skaityti lietuviškai lengviau, negu angliškai, nes suskaitęs raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdęs lietuvišką žodį, italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdęs anglišką. Galima sakyti, kad nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti. Dabar, skirtingai nuo sovietinių laikų, Lietuvos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Vadinasi, ji turi būti vartojama visose oficialiose valstybės srityse. Ją privalo mokėti visi valstybės tarnautojai ir paslaugų srities darbuotojai. Lietuvos valstybė yra sukūrusi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kuri stebi kalbos vartojimo lygį ir stengiasi veikti jos viešąją vartoseną. Įvairiai mąsto lietuviai apie savo kalbos ateitį. Vieniems atrodo, kad nelikus sovietinės unifikavimo politikos lietuvių kalbos vartojimo sritys maksimaliai išsiplėtė ir tuo džiaugiasi, kiti atsargiai klausia, ar nelikus vidinio pasipriešinimo prievartai, neatsiranda dar didesnio pavojaus lietuvių kalbai būti nupūstai kitų kalbų vėjų. Antra vertus, Lietuvoje ganėtinai mėgstama mokytis užsienio kalbų, nes visiems aišku, kad bendrauti su pasauliu vien lietuvių kalbos neužtenka.