TurinysĮvadas 3Pažintis su Kennethu Waltzu 4Neorealizmas pagal Kennethą Waltzą 6Tarptautinės sistemos struktūra 6Galios pasiskirstymas 8Kas sąlygoja bendradarbiavimą? 9Išvados 11Naudota literatūra 12ĮvadasPolitinis realizmas yra politologijos kryptis ir viena iš pagrindinių tarptautinių santykių paradigmų, kurioje teigiama, kad karo tarp valstybių grėsmė praktiškai egzistuoja nuolat. Realistai tiki, kad valstybės veikia turėdamos bene vienintelį tiesioginį tikslą – įgyvendinti nacionalinį interesą, kurį, anot Hanso Morgenthau, galima apibrėžti kaip galią. Taigi valstybės nuolat siekia padidinti ar bent išlaikyti savo galią, dėl to ilgainiui ima varžytis tarpusavyje, nes kai kurios jaučiasi nesaugiai, o kitos bando tuo pasinaudoti. Tokiomis aplinkybėmis tarp valstybių tvyro įtampa, kuri taip suintensyvėja, kad neišvengiamai kyla karo grėsmė . Tačiau po Šaltojo karo politikos moksluose atsirado nauja teorija, Kennetho Waltzo neorealizmas. Kodėl ši teorija buvo neorealizmas? Kuo ji skyrėsi nuo senojo realizmo? Ką naujo įžvelgė Waltzas tarptautinėje sistemoje, kad jam teko sukurti savo teoriją? Į šiuos klausimus ir bus pamėginta atsakyti šaime darbe, o viską išsiaiškinti padės šios knygos ir leidiniai: Waltz: Neo-Realism in Gabriel J.M., Worldviews and Theories of International Relations, New York: Saint Martin’s Press: 1994, p. 81-88. Theory and International Politics: Conversation with Kenneth N. Waltz”, Conversations with History, Institute of International Studies, UC Berkeley http://globetrotter.berkeley.edu/people3/Waltz/waltz-con0.html. Karen Mingst, Essentials of International Relations, New York-London: W.W.Norton & Company, 1999, p. 65-71. Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, http://kazkas.kobra.ktu.lt/index.php?sid=a3dea31e065e99edc4602aeed19d0ce6&Nr=11402. Dovilė Jakniūniatė, „Alexanderio Wendet‘o iššūkis tarptautinių santykių teorijai“, Politologija Nr.40, 2005, http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/40/straipsniai/str4.pdf.Pažintis su Kennethu WaltzuKennethas Waltzas – nusipelnęs politologijos profesorius. Waltzas gimė 1924 metais Ann Arbore, Mičigano valstijoje, JAV. Baigė Ann Arboro vidurinę mokyklą. Oberline studijavo matematiką ir jau rašė savo matematikos magistro darbą, tačiau persigalvojęs ėmė mokytis ekonomikos. Kolumbijos universitėte Waltzas baigė ekonomikos studijas ir gavo ekonomikos magistro laipsnį. Domėtis politika profesorius ėmė todėl, kad suprato nenorįs dirbti pagal įgautą specialybę, ir kad labiausiai jam patinka ne tikslieji mokslai, o anglų literatūra bei politikos mokslai. Taip pat domėtis politika jį pastūmėjo teorijų ir Amerikos valdžios studijos pas dėstytoją Johną Lewisą bei pokalbiai su tuo pačiu dėstytoju ir jo žmona Ewarta Lewis, pas kuriuos profesorius gyveno vieną semestrą. Taigi, lemtingą žingsnį, būti politologu, Waltzas priėmė kartu su žmona atvykęs ir pasitaręs su Johnu Lewisu .
Dabar Kennethas Waltzas yra pripažintas politologijos profesorius. Taip pat buvo išrinktas Amerikos Politologijos Asociacijos prezidentu ir yra Amerikos Menų ir Mokslo Akademijos narys. Šiuo metu Waltzas taip pat yra Kolumbijos Universiteto politikos mokslų fakulteto narys.Kennethas Waltzas yra parašęs nemažai knygų susijusių su politikos mokslais. Pagrindinė jo knyga, kuri nuolatos aptarinėjama, giriama ir kritikuojama, yra „Tarptautinės politikos teorija“ („Theory of International Politics“). Šioje knygoje profesorius detalizuoja daugelį pagrindinių neorealistinės tarptautinių santykių teorijos principų, pasirinkta struktūrinė perspektyva parodo jo teorijos skirtumus nuo ankstesniųjų realistų E.H. Carro ir Hanso Morgenthau teorijų, ir leidžia profesoriui savo teoriją pateikti kaip visiškai naują politikos mokslų teoriją. Kennethas Waltzas taip pat yra parašęs šias knygas: „Vyras, valstybė, ir karas: Teoriška Analizė“ („Man, the State, and War: A Theoretical Analysis“), kurioje yra apibūdinti trys požiūriai į tarptautinius santykius. Pirmas požiūris – žmogaus kaip viento, antras – nacijos, o trečias – visos tarptautinės sistemos, į kurią įeina visos valstybės. Paminėti galima ir šias ne mažiau svarbias profesoriaus parašytas knygas, už kurias jis yra gavęs apdovanojimų: „Užsienio ir demokratinė politika: amerikiečių ir britų patirtis“ („Foreign Policy and Democratic Politics: The American and British Experience“), “Tarptautinės Politikos Teorijos atspindžiai. Atsakymas Mano Kritikams” (“Reflections on Theory of International Politics. A Response to My Critics”), „Branduolinių ginklų Paplitimas: Debatai“ („The Spread of Nuclear Weapons: A Debate“), „Jėgos Naudojimas: Karinė jėga ir Tarptautinė Politika“( „The Use of Force: Military Power and International Politics“).Būtina paminėti, kad profesorius už savo darbus buvo apdovanotas. Profesorius gavo Heinz Eulau apdovanojimą už geriausią straipsnį „Nuclear Myths and Political Realities“ amerikiečių Politikos Mokslų Apžvalgoje 1990 metais, o taip pat James Madison apdovanojimą nuo Amerikos Politologijos Asociacijos už “didžiulį įnašą į politikos mokslus” 1999 metais . Šie apdovanojimai parodo, kad profesoriaus darbai yra vertinami, kaip tinkami politikos mokslų darbai ir yra svarbūs, aiškinantis tarptautinių santykių teorijas, ypač – neorealizmą.Neorealizmas pagal Kennethą WaltząKenneth Waltz savo knygoje „Theory of lnternatiorial Politics“ (1979) aprašė naują realizmo teoriją, kuri buvo paremta mokslinių bihevioristų tikslų. Jo teorija yra vadinama neorealizmu. Neorealizmo teorija atsirado Šaltojo karo metais. Šioje teorijoje Waltzas bando suformuluoti panašias į įstatymą formuluotes apie tarptautinius santykius, kuriomis pasiektų mokslinį pagrįstumą. Waltzo neorealizmas labai skiriasi nuo klasikinio realizmo. Jo teorijoje faktiškai neskiriama reikšmė valstybės etikai, valdymui ir užsienio politikos problemos, kurios yra akivaizdžios Morgenthau realistinės teorijos aprašyme. Waltzas pabrėžia tarptautinės sistemos struktūrą ir tos struktūros pasekmes tarptautiniams santykiams. Pirma, anot Waltzo, tarptautinė sistema yra anarchija, tai reiškia, kad nėra jokios pasaulinės vyriausybės, kuri valdytų tarptautinius santykius. Anarchija yra nuolatinė tarptautinių santykių sistemos palydovė, nes valstybės bet kokia kaina siekia išlaikyti savo suverenitetą. Antra, tarptautinė sistema yra sudaryta iš panašių vienetų – valstybių, kurios, nesvarbu yra maža ar didelė valstybė, turi įvykdyti panašų komplektą vyriausybinių funkcijų, tokių kaip: valstybės gynybos užtikrinimas, mokesčių rinkimas, ekonomikos reguliavimas ir pan. Ir trečia, yra vienas požiūris, kuris rodo, kad valstybės yra skirtingos ir dažnai labai skirtingos – tai jų galios laipsnis . Toliau šiame darbe bus aptarti pagrindiniai neorealizmo teorijos tarptautinės sistemos struktūros požymiai.Tarptautinės sistemos struktūraPasak Kennetho Waltzo, tarptautinė sistema yra anarchija ( anarchija – tai valdžios nebuvimas, bevaldystė ), kurioje nėra vyriausybės, galinčios prižiūrėti, kaip vystosi tarptautiniai santykiai tarp valstybių. Anarchija išliks, nes valstybės bet kokia kaina sieks išlaikyti savo nepriklausomybę. Waltzas teigia, kad anarchinėje sistemoje yra būdingas savo karinės ir ekonominės galios demonstravimas. Jis sutink, kad karų priežastys glūdi sistemoje, o ne jos dalyse, t.y. ne valstybėse, kurios priklauso šiai sistemai. Anarchinei sistemai priklausančioms šalims yra būdinga didinti savo šalies apsaugos būklę, t.y. rūpintis savimi ir teikti savipagalbą, tačiau savipagalba (apsiginklavimas ar tarptautinės gynybos didinimas) iššaukia nesaugumo problemas tarp sistemai priklausančių valstybių . Tačiau dėl tokios savo nuomonės Waltzas yra kritikuojamas. Dovilė Jakniūnaitė savo straipsnyje „Alexanderio Wendet‘o iššūkis tarptautinių santykių teorijai“ teigia: „Wendt’o įsitikinimu, Waltzas nepastebėjo svarbiausio dalyko – pasaulyje lemia ne tiek materialių pajėgumų pasiskirstymas, kiek intersubjektyvios idėjos, kurios formuoja valstybių identitetą ir elgesį. Tai yra idėjos, o ne materialūs veiksniai daro įtaką socialinėms struktūroms, o žmonių individualumą, tapatybę lemia šios bendros idėjos, kurios apibūdinamos kaip struktūra. Būtent šis idealistinis ir struktūralistinis požiūris yra Wendt’o teorinis pagrindas, kurio jis remiasi kritikuodamas Waltzo neorealizmo teoriją“ . Tačiau Waltzas tik pateikia atsaką savo kritikams (“Tarptautinės Politikos Teorijos atspindžiai. Atsakymas Mano Kritikams” (“Reflections on Theory of International Politics. A Response to My Critics”)) ir toliau nekeičia savo teorijos. Visi šie faktai parodo, kodėl tarptautinę sistemą kontroliuoja tam tikras kiekis valstybių, kurios savo galia pralenkia kitas. Priklausomai nuo to, kiek valstybių kontroliuoja sistemą, ji gali būti: vienpolė arba poliarinė, kai tarptautinėje sistemoje didžiausią galią turi viena valstybė, bipoliarinė arba dvipolė, kai didžiausia galia priklauso dviems valstybėms, ir multipoliarinė, kai tarptautinę sistemą kontroliuoja trys ir daugiau valstybių, turinčių didžiausią ekonominę ir karinę galias. Tačiau Waltzas teigia, kad bipoliarinė sistema yra geresnė už bet kokią kitą. Kodėl jis taip tegia ir bus bandoma atsakyti šioje darbo dalyje.Po II Pasaulinio karo tarptautinė sistema iš multipoliarinės tapo bipoliarinė, t. y. ją valdė dvi supervalstybės: JAV ir Sovietų Sąjunga. Šaltojo karo metais vykusios ginklavimosi varžybos patvirtina Waltzo teiginį, kad šalys, šiuo atveju JAV ir Sovietų Sąjunga, siekia bet kokia kaina pirmauti ir demonstruoti savo galią. Kol vyko šis ginklavimusi, o ne kova paremtas karas, tol tarptautinė sistema gyvavo be didžiulių ginkluotų konfliktų ir kitokių karą nulemenčių veiksnių. Taip buvo todėl, kad nei viena iš galingųjų valstybių nenorėjo veltis į karą su kita galingąja valstybe, nes žinojo, kad viena iš jų butinai pralaimės. Būtent šis teiginys ir paneigia kitų mokslininkų teiginius, kad bipoliarinė sistema negali funkcionuoti. Waltzas yra įsitikinęs, kad būtent bipoliarinė sistema yra geriausia ir tinkamiausia tarptautiniams santykiams, nes esant šiai sistemai, ji tampa stabili. Sistema tampa stabili, nes, anot Waltzo, abi šalys siekia arba išlyginti atsiradusius skirtumus, arba išlyginti ir net pralenkti šalį, kuri tuo metu pirmauja. Šis siekis ir leidžia išlaikyti stabilumą tarp valstybių ir išvengti karo, nes valstybės supranta, kad jam prasidėjus kažkuri vistiek bus pralaimėtoja. Multipoliarinė sistema yra netinkama tarptautiniams santykiams, nes, anot Waltzo, norint išlaikyti šią sistemą stabilią, reikia, kad didelę galią turėtų daugiau nei trys šalys. Kitu atveju, t.y. esant trims didelę galią turinčioms šalims, kažkuri viena ar dvi šalys ims didinti savo galią ir bandis nuslopinti savo priešininkų galias. Šis savo galios didinimas sužlugdys multipoliarinę sistemą ir pavers ją bipoliarine… arba vienpoline. Vienpolė sistema yra netinkama tarptautiniams santykiams, nes tada didžiausią galią turinti šalis ima pasyviai žiūrėti į savo pareigas ir nesistengia tinkamai tvaryti tarptautinėje arenoje vykstančių įvykių. Taip nutiko JAV, kai žlugus Sovietų Sąjungai ji tapo vienintele galinga valstybe visame pasaulyje. Ji, anot Waltzo, tapo „miegančiu hegemonu“ ir ėmė pasyviai dalyvauti tarptautiniuose reikaluose. Savo galią pademonstruodavo tik tuo atveju, kai tai būdavo palanku jai , . Šį faktą puikiai atspindi Lietuvai suteiktas bevizis rėžimas vykti į JAV, nes prasidėjus ekonomikos krizei, JAV ėmė matyti nors ir menką galimybę gauti naudos iš Lietuvos.Dėl visų šioje dalyje išvardintų priežasčių Waltzas ir teigia, kad bipolinė sistema yra tinkamiausia prižiūrėti tarptautinių santykių areną.Galios pasiskirstymasBe to, kad tarptautinė sistema yra anarchija, joje taip pat akivaizdžiai yra parodomas galios tarp valstybių skirtumas. Dėl to, galios laipsnis yra dar vienas svarbus rodiklis tarptautiniuose santykiuose. Šioje dalyje bus aptarta, kas nulemia valstybių galią, ką įtakoja didžiausios galios turėjimas. Waltzas teigia, kad nuo to, kokią galią turi valstybė, tokią vietą ji užima tarptautinių santykių sistemoje. Kuo didesnė šalies galia, tuo daugiau ji gali įtakoti tarptautinėje arenoje vykstančius įvykius. Ir kadangi, pasak Waltzo, sistemai būdingas savipagalbos principas, tai valstybė, turinti didžiausią galią „diriguoja“ mažiau galingom valstybėm. . Šį Waltzo teiginį puikiai atspindi šiuo metu pasaulyje vykstanti ekonomikos krizė, nes JAV prasidėjusi krizė tiesiogiai įtakoja kitų šalių ekonomikos rodiklius. Kol galingiausia valstybė neišsikapstys iš šios ekonominės problemos, tol kitos šalys, turinčios mažesnę galią, patirs finansinius nuostolius. Kitas teiginys apie galią, kurį pateikia Waltzas, yra, kad galia – tai būdas nežlugti tarptautinėje arenoje ir gebėjimas apsaugoti save be kitų pagalbos, yra turimos galios įrodymas. Vienas iš labiausiai paplitusių būdų padidinti savo galią, yra maksimizuoti savo šalies saugumą ir sudaryti sąjungas su potencialiais priešininkais. Toks susijungimas su priešininkais yra palankus ir netgi būtinas silpnesnėms ir mažesnėms šalims, nes sąjunga gali garantuoti joms aukščiausią autonomijos laipsnį. Tačiau didžiosios šalys nesijungia į jokias sąjungas (nebent su mažomis valstybėmis, kaip jų remėjos), o siekia bet kokia kaina subalansuoti viena kitos galias. Vykstant Šaltajam karui tai darė JAV ir SSRS, o žlugus SSRS, tai turės daryti kitos valstybės ir taip išlyginti galių balansą tarptautinių santykių struktūroje. Šiuo metu tai puikia stengiasi padaryti Kinija, kuri ne tik nepatyrė jokių ekonominių nuostolių dėl savo vykdomos ekonomikos politikos, bet gali net gi padėti JAV ir Europai sušvelninti krizės padarytus nuostolius. Tokiu būdu Kinija įsitvirtins tarptautinėje arenoje ir bus puikus priešininkas atsigavusiai JAV.Tačiau viso šio galios balanso nebūtų be bendradarbiavimo, kuris trumpai bus aptartas kitoje šio darbo dalyje.Kas sąlygoja bendradarbiavimą?Šioje darbo dalyje bus toliau nagrinėjamas Waltzo neorealistinės teorijos teiginys apie valstybių bendradarbiavimą. Bendradarbiavimo tarp valstybių teiginys bus aptariamas kaip neorealistų argumentas prieš neoliberalus.Waltzo neorealizmas skiriasi nuo klasikinio realizmo tuo, kad valstybių elgsena jis aiškina ne žmogaus, bet tarptautinės sistemos prigimtimi. Tai labai svarbus neorealistų argumentas prieš neoliberalus, kurie remdamiesi valstybių bendradarbiavimo faktais, bando paneigti neorealizmą ir jo galios pusiausvyros teoriją. Neorealistai neneigia, pačio valstybės bendradarbiavimo fakto (tai būtų absurdiška), tačiau teigia, kad valstybių bendradarbiavimas viena su kita yra tiktai valstybių santykinės galios stiprinimo forma. Valstybės bendradarbiauja, tik tuo atvėju, jeigu tai leidžia padidinti savo santykinę galią, ir nutraukia bendradarbiavimą, jeigu valstybės galia dėl bendradarbiavimo santykinai silpnėja. Aštuntame ir devintame dešimtmečiais tam empirinių įrodymų netrūko. Be JAV ir SSRS konfrontacijos, vyko prekybiniai “karai” tarp liberaliųjų demokratijų – JAV, Europos ir Japonijos. Šie faktai leido neorealistams patvirtinti savo teiginius apie bendradarbiavimą, o neoliberalams teko sutikti su tokiomis išvadomis, o po kurio laiko netgi atsirado tokių tirinėtojų, kurie stengėsi sujungti šių teorijų pagrindinius teiginius .IšvadosTaigi, atsižvelgiant į visus darbe pateiktus teiginius, apie neorealistinę teoriją galime daryti tokias išvadas:1. Tarptautinė sistema yra anarchija, tai reiškia, kad nėra jokios pasaulinės vyriausybės, kuri valdytų tarptautinius santykius. Anarchija yra nuolatinė tarptautinių santykių sistemos palydovė, nes valstybės bet kokia kaina siekia išlaikyti savo suverenitetą.2. Tarptautinė sistema yra sudaryta iš panašių vienetų – valstybių, kurios, nesvarbu yra maža ar didelė valstybė, turi įvykdyti panašų komplektą vyriausybinių funkcijų, tokių kaip: valstybės gynybos užtikrinimas, mokesčių rinkimas, ekonomikos reguliavimas ir pan.3. Egzistuoja vienas esminis skirtumas tarp valstybių, tai jų galios laipsnis. Šiuo atžvilgiu didžiosios galingosios valstybės stengiasi balansuoti viena kitos galią. Taip darė SSRS, siekdama atsverti JAV. SSRS suirus tą turėtų daryti kitos valstybės. Šiais laikais tai bando padaryti Kinija. 4. Mažesnės ir silpnesnės valstybės siekia užmegzti sąjunginius ryšius su tomis didžiosiomis valstybėmis, kurios garantuoja joms didžiausią autonomijos laipsnį5. Valstybės linkusios bendradarbiauti tik tol, kol tai leidžia joms santykinai didinti savo galios laipsnį. Kitu atvėju jos nutraukia bendradarbiavimą.Literatūros sąrašas:• Waltz: Neo-Realism in Gabriel J.M., Worldviews and Theories of International Relations, New York: Saint Martin’s Press: 1994, p. 81-88. • Theory and International Politics: Conversation with Kenneth N. Waltz”, Conversations with History, Institute of International Studies, UC Berkeley http://globetrotter.berkeley.edu/people3/Waltz/waltz-con0.html.• Karen Mingst, Essentials of International Relations, New York-London: W.W.Norton & Company, 1999, p. 65-71.• Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, http://kazkas.kobra.ktu.lt/index.php?sid=a3dea31e065e99edc4602aeed19d0ce6&Nr=11402.• Dovilė Jakniūniatė, „Alexanderio Wendet‘o iššūkis tarptautinių santykių teorijai“, Politologija Nr.40, 2005, http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/40/straipsniai/str4.pdf.• „ Chapter 2. IR as an Academic Subject” in Robert Jackson & Georg Sorensen, “ Introduction to International Relations. Theories and Approches”, Oxford University Press, 1999, p. 51 – 53.