KAS YRA IR KO SIEKIA NATO

NATO – tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę.
NATO, kaip gynybinio aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5--asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: “Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad <.> kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai <.>, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione<.>. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.”
Būtent 5-asis Šiaurės Atlanto suutarties straipsnis padaro organizaciją tokią patrauklią, ypač mažesnėms valstybėms, nesugebančioms apsiginti nuo išorės priešo vien tik savo pajėgomis. Aljanso šalių karinių pajėgų sujungimas ir įsipareigojimas ateiti į pagalbą nelaimės atveju gerokai padidina kiekvienos NATO narės saugumą ir stabilumą.

NATO ISTORIJA
Pasibaigus An

ntrajam pasauliniam karui, Europai iškilo nauja Sovietų Sąjungos grėsmė. Dar prieš karą Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos šalis, dalį Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos – iš viso 23 mln. žmonių. Okupuotuose kraštuose buvo įvestas totalitarinis režimas, prasidėjo žmonių trėmimai. Pokarinė Sovietų Sąjungos grėsmė buvo dar didesnė: nusilpusi ir karo nuniokota Europa vien tik savo jėgomis nebegalėjo pasipriešinti Maskvai. Raudonosios armijos, o vėliau ir komunistinės ideologijos skverbimasis į Vakarus vertė demokratines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes susivienyti. Tik susivienijusios į gynybinę organizaciją ir tik veikdamos kartu Vakarų demokratijos galėjo įgyvendinti atgrasymo ir apsisaugojimo nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo politiką.
Todėl 1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria buvo sukurtas Vakarų valstybių gynybinis aljansas NATO.
Sutartį pasirašė: Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Kaaralystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija.
1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, 1955 m. – Vokietijos Federacinė Respublika, 1982 m. – Ispanija, 1999 m.- Lenkija, Čekija, Vengrija.
Per daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsusį Šaltąjį karą NATO, kaip blokas, niekuomet nekariavo. Nėra abejonių, kad Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės ir politinės Vakarų Europos padėties stabilumą – ir taip prisidėjo prie Vakarų Europos gerovės kūrimo.

NAUJASIS NATO po 1989 m.
Naujojo NATO atsakas į iššūkius: saugumo euroatlantinėje erdvėje stiprinimas per partnerystę bei pe

er Aljanso plėtimąsi
Nauja aplinka – naujos grėsmės
Berlyno sienos griuvimas simbolizavo autoritarinių komunistinių režimų žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje.
Tačiau atsiranda kitokio pobūdžio, ne mažiau pavojingos grėsmės, kylančios ne veikiant vienoms valstybėms prieš kitas, bet dažniausiai atsirandančios nepriklausomai nuo valstybių politikos. Šios naujos grėsmės apima: vidinį šalių nestabilumą, ekologines ir ekonomines grėsmes, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei narkotinių medžiagų platinimą, nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą, etninius konfliktus, nusikaltimus žmonijai ir t.t. Kovodamos su šiomis naujomis grėsmėmis valstybės siekia užtikrinti tiek savo nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą.
Aljansas, Šaltojo karo metu buvęs atgrasymo prieš Sovietinio bloko puolimą priemone, šiandieną pamažu tampa regioninio stabilumo garantu.
Taigi, NATO buvo viena iš organizacijų, kuri ėmėsi atsakomybės, kovojant su šiomis naujomis grėsmėmis; NATO buvo vienintelė organizacija, galinti efektyviai ir adekvačiai reaguoti į naująsias grėsmes. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad pasikeistų pati NATO.
NATO keitimasis
Nors NATO ir keičiasi, Aljanso pagrindinis uždavinys lieka kolektyvinė gynyba.
1991 m. NATO priėmė naują strategijos koncepciją, kuri išplėtė saugumo supratimą.
Naujoji saugumo samprata yra pagrįsta dialogu ir bendradarbiavimu, kartu siekiant išlaikyti bendros gynybos pajėgumus. Ši samprata taip pat apima bendrus taikos, stabilumo ir ekonominio vystymosi siekius, karinių pajėgų sumažinimą ir jų restruktūrizavimą. Neatskiriama šios strategijos dalimi tapo buvusių komunistinių valstybių laipsniškas integravimas į Vakarų st
truktūras, pirmiausia į 1991 m. įkurtą Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą (NACC), kuri 1997 m. pakeista į Euroatlanto partnerystės tarybą (EAPC). Bendradarbiavimas taip pat vyksta ir pagal 1994 m. įkurtą Partnerystės taikos labui (PTL) programą.
NATO taip pat nusprendė sumažinti savo karines pajėgas (30-50%).
Aljansas ėmėsi atsakomybės užtikrinti saugumą ir stabilumą ir už NATO teritorijos: Bosnijos ir Hercegovinos bei Kosovo krizės buvo pirmieji naujojo NATO išbandymai.
Ypač sudėtinga dilema buvo Kosovo krizė. Serbijos vyriausybės vykdomas etninis valymas Kosovo provincijoje iškėlė klausimą: ar galima, susitarus demokratinėms visuomenėms, sustabdyti etninį valymą ir diktatoriaus savivalę suverenioje valstybėje?
Nors NATO ir bandė taikiu būdu užbaigti Kosovo konfliktą (derybos Rambouillet pilyje, Prancūzijoje), bet Serbijos vyriausybė neketino nusileisti. Kad sustabdytų humanitarinę katastrofą ir etninį valymą, 1999 m. kovo mėnesį NATO nusprendė imtis karinių veiksmų. Šiandieną, po karinės operacijos, jau daugiau kaip 1 300 000 pabėgėlių grįžo į savo namus Kosove. NATO pajėgos taip pat padeda civilinei valdžiai atstatyti kraštą ir sukurti sąlygas taikos bei ekonominės gerovės įsigalėjimui Kosove.
NATO siekis užtikrinti saugumą per plėtimąsi
1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.
1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, buvusios Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO.
br />2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. Pasibaigus deryboms prasidės ratifikacijos procesas – Lietuvos įstojimą į NATO turės ratifikuoti visų NATO valstybių parlamentai.
NACIONALINIO SAUGUMO SAMPRATA
Lietuvos istorija akivaizdžiai iliustruoja, kad be aiškios nacionalinio saugumo užtikrinimo sampratos mažai tautai išlikti pasaulyje yra sudėtinga. Šiandien, žvelgdami iš naujo amžiaus į praeitį, matome, kad XX a. Lietuvos nepriklausoma valstybė egzistavo 30 metų iš kurių tik puse gyveno demokratijos sąlygomis. Istorijos pamokos Lietuvos valstybei buvo skaudžios, todėl sunku pateisinti kai kurių politikų ir partijų pasisakymus, kad esame maži ir apsiginti nuo didelių priešų vis tiek nepajėgsime. Dar sunkiau suprasti, kai teigiama, kad kariuomenė nereikalinga, o jungimasis į NATO yra tik papildomos išlaidos. Saugumo užtikrinimui nėra daug alternatyvų. Galima rinktis neutraliteto politiką, mažų valstybių sąjungą, sąjungą su viena didele valstybe arba kolektyvinio saugumo sistemą. Trumpai apžvelkime kiekvieną iš šių alternatyvų.Neutraliteto politika nedidelei valstybei yra labai patraukli. Tačiau šią politiką sąlygoja du faktoriai: geopolitinė padėtis ir finansiniai ištekliai. Lietuvai dėl geopolitinės padėties ir nestiprios ekonomikos neutraliteto politikos būtų sunku laikytis. Be to, ir istorinė patirtis, ir dabartinės Europos raida rodo, kad ši politika yra neperspektyvi.Kitas saugumo užtikrinimo būdas būtų Baltijos valstybių sąjunga. Tačiau istorinė patirtis ir šių dienų Baltijos valstybių skirtingi interesai rodo, kad šis kelias nėra pats optimaliausias. Baltijos šalių sukurta karinė sąjunga nebūtų stiprus karinis vienetas, kuris agresijos sąlygomis sugebėtų ilgai priešintis didesniam agresoriui.Dar vienas būdas – ieškoti vieno stipraus sąjungininko, kuris padėtų užtikrinti saugumą. JAV su tokiu siūlymu greičiausiai nesutiktų, nes jau priklauso kolektyvinio saugumo sistemai. Sąjunga su Rusija negalima, nes ši valstybė Lietuvai istoriškai buvo didžiausias grėsmės šaltinis. Be to, yra priimtas Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovieties Rytų sąjungas”.Ketvirtas būdas garantuoti nacionalinį saugumą būtų jungimasis į kolektyvinio saugumo sistemą, kuriai atstovauja NATO. Šios organizacijos egzistavimo patirtis patvirtina, kad nei viena šalis, priklausanti NATO, per 50 metų nuo jos įkūrimo nebuvo užpulta. Aljanso suteiktos saugumo garantijos sudarytų palankias sąlygas investicijoms, užtikrintų šalies politinį stabilumą bei spartesnę ekonominę pažangą. Lietuvai būtų žymiai pigiau dalyvauti kolektyvinės gynybos sistemoje nei laikytis neutraliteto, nes gynybai reikėtų skirti mažesnį procentą lėšų nuo bendro valstybės biudžeto.1990 m. atsikūrusios Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirinko kolektyvinį nacionalinio saugumo užtikrinimo būdą, pareiškusi valią jungtis į NATO. 1996 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuriame suformuota nacionalinio saugumo užtikrinimo būdai ir priemonės

NARYSTĖS VEIKSMŲ PLANAS
Narystės Aljanse siekiančioms šalims veiksmų programoje yra siūlomas veiksmų sąrašas, iš kurių jos gali išsirinkti tuos, kurie joms atrodo naudingiausi pasiruošti narystei. Narystės siekiančių šalių, norinčių ir toliau gilinti savo politinį ir karinį įsitraukimą į Aljanso veiklą, aktyvus dalyvavimas “Partnerystės taikos labui” ir Euroatlantinės partnerystės tarybos veikloje ir toliau lieka esminis dalykas.Narystės veiksmų planas, kuris yra praktinė atvirų durų politikos išraiška, yra suskirstyta į penkis skyrius: Politiniai ir ekonominiai klausimai. Gynybos/kariniai klausimai. Resursų klausimai. Saugumo klausimai. Teisiniai klausimai.
LIETUVOS INTEGRACIJA
LIETUVOS IR NATO BENDRADARBIAVIMAS
Pastarąjį dešimtmetį vienas iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos strateginių tikslų yra narystė NATO. Integruotis į NATO siekė LDDP, konservatorių vyriausybės, tiek ir dabartinė – koalicinė liberalų ir socialliberalų – vyriausybė. 2000 m. integracijos į NATO siekį patvirtino Lietuvos seimo parlamentinių partijų vadovų ir atstovų komunikatas. 1991 m. buvo užmegzti pirmieji Lietuvos ir NATO kontaktai, kai Lietuva kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis buvo pakviesta įkurti Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą. Tokiu būdu Lietuva siekė užmegzti neformalius ryšius su kitomis valstybėmis, spręsti savo valstybės saugumo klausimus, bendradarbiauti įvairių lygių NATO institucijose. Politinio bendradarbiavimo pradžioje buvo pasikeista aukščiausių pareigūnų vizitais. 1992 m. Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius M. Verneris, o Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis viešėjo NATO būstinėje Briuselyje. Kitas svarbus Lietuvos integracijos į NATO etapas buvo 1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko oficialus laiškas NATO generaliniam sekretoriui. Šiame laiške buvo oficialiai paprašyta priimti Lietuvą į NATO. Prezidentas rašė: “Lietuva siekia įnešti savo indėlį į Šiaurės Atlanto saugumą įstodama į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją”. 1994 m. Briuselyje buvo atidarytas Lietuvos biuras prie NATO. Ilgainiui jis buvo reorganizuotas į aukštesnio rango nuolatinę atstovybę – Lietuvos misiją prie NATO, vadovaujamą ambasadoriaus L. Linkevičiaus. 1994 m. įkūrus Taikos Partnerystės programą, Lietuva kartu su kitomis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos šalimis pradėjo konsultuotis dėl karinio bendradarbiavimo. Mūsų šalis buvo antroji Vidurio Europos valstybė, prisijungusi prie Taikos partnerystės programos ir tapo viena aktyviausių jos dalyvių. Ši programa turi padėti Lietuvai geriau pasiruošti narystei NATO. Per kelerius metus buvo suformuotas teisinių santykių su Aljansu pagrindas. Sutartyse buvo numatyta rengti karines pratybas Lietuvos teritorijoje, keistis informacija apie gynybos ir finansinius planus bei bendradarbiavimui reikalinga slapta informacija. Šie susitarimai sudarė galimybę mūsų šaliai dalyvauti tarptautiniuose taikos palaikymo pratybose bei plėsti ryšius su Aljansu ir jo partneriais. Vykstant diskusijoms Aljanse dėl plėtros į Rytus, tapo aišku, kad ne visos Taikos partnerystės dalyvės vienu metu įstos į NATO. 1995 m. Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, buvo pateikta, ką kandidatės turėtų padaryti, norėdamos tapti Aljanso narėmis. Lietuva viena pirmųjų pradėjo dalyvauti politinėse NATO plėtros konsultacijose, kurios vyko su kiekviena kandidate atskirai. Tokiu būdu NATO gauna informaciją apie konkrečius Lietuvos žingsnius siekiant narystės bei šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuva aktyviai dalyvauja diskusijose dėl plėtros ir teikia pasiūlymus, kaip šį procesą ne tik paspartinti, bet ir pritaikyti prie kiekvienos šalies galimybių. 1996 m. Lietuva įteikė dokumentą, kuriame pasiūlė visas šalis partneres pakviesti derybų dėl narystės vienu metu, o tik po to jas diferencijuoti pagal kiekvienos šalies padarytą pažangą. Vėliau Lietuva pradėjo propaguoti idėją, kad bent viena Baltijos šalis būtų priimta. Tokia šalis realiausiai galėtų būti Lietuva, kadangi iš kitų Baltijos šalių ji yra padariusi didžiausią pažangą. Lietuvoje sparčiausiai pagal NATO standartus plėtojamos ginkluotosios pajėgos ir teisinė bazė, skiriami finansiniai ištekliai. Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių turi sieną su NATO nare Lenkija, be to palaiko geriausius santykius su kaimyninėmis valstybėmis. 1999 m. priėmus Lenkiją, Čekiją ir Vengriją į NATO tapo aišku, kad NATO plėtra bus tęsiama toliau. NATO viršūnių susitikime Vašingtone buvo pripažinta Rumunijos, Slovėnijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pažanga. Nors Lietuva diplomatiškai paminėta su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, jai kaip aktyviausiai Taikos partnerystės programos dalyvei atsiveria geriausios perspektyvos tapti NATO nare. Lietuvos priėmimą lems ryžtingas ir aiškus politinis sprendimas. Paskelbus NATO “atvirų durų politiką”, Rusijos politikai sunerimo dėl Aljanso plėtros į Rytus. Jie pradėjo siekti, kad Vakarų politikai Rytų Baltijos regioną paskelbtų ypatingu geopolitiniu dariniu, kuriame neturėtų būti svetimų valstybių karinių pajėgų. Tačiau Lietuva atmetė Rusijos argumentus, nes yra įsitikinusi, kad Baltijos šalių narystė NATO tik sustiprintų stabilumą regione, o Rusija tuo turėtų būti suinteresuota. Šalies vyriausybė konkrečiais darbais rodo, kad yra pasirengusi prisiimti ne tik narystės teikiamus privalumus, bet ir įsipareigojimus. Jau keletą metų Lietuva siunčia savo taikdarius į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas bei vykdo Aljanso standartus atitinkančias kariuomenės reformas. 2001 m. Lietuva yra įsipareigojusi padidinti išlaidas gynybai iki 2% bendrojo vidaus produkto.

Leave a Comment