Europos Sajunga

Europos Sąjunga ( ES ) mums dažniausiai asocijuojasi su įvairiais dalykais: vieninga ir taikia Europa, bendra valiuta, regionine parama, bendra Europos pilietybe, laisvąja prekyba, netrukdomu asmenų judėjimu, subsidijomis ūkininkams, produktų standartais ir kt. Iš tiesų per savo gyvavimo beveik penkiasdešimtmetį ES labai išsiplėtojo ir jos vaidmuo pačiose įvairiausiose valstybių narių gyventojų veiklos srityse yra daugiau ar mažiau svarbios. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. km, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekė 86 350.4 mln. euurų, arba 362 671.68 mln. litų.
Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Europos Sąjunga, jos kilmė ir kūrimosi istorija

Vienyti Europą ėmėsi traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų Europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Ligtolinis jų sugyvenimas panašėjo į “sanmūšį”. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi apkasuose. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Išeitį iš šios situacijos pasiūlė prancūzai. Kai pokario Europoje vėl pakvipo paraku, Prancūzijos užžsienio reikalų ministras R. Schumanas 1950 m. gegužės 9 – ąją pakvietė susitaikyti dvi senas varžoves – Prancūziją ir Vokietiją. Kaip pirmą žingsnį susitaikymo link R. Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Vyriausiajai valdybai. Tuo me

etu nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R. Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Prancūzų pasiūlymą sujungti anglių ir plieno pramonę taip pat parėmė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. 1951 metais įkurtai ES pirmtakei – Europos anglių ir plieno bendrijai – ėmė vadovauti bendros institucijos. Šios Vakarų Europos šalys nutarė toliau kartu siekti gerovės. 1957 m. tos pačios šešios šalys įkūrė dar dvi bendrijas – Europos ekonominę ir Europos atominės energetikos bendriją. Jos dar labiau susiejo šių valstybių ekonomikas. Žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo kelyje iš vienos

šalies į kitą nyko užkarda po užkardos, barjeras po barjero, muitas poo muito. Asigauti Europos ūkiui padėjo ir amerikiečių finansinė parama. Europos Bendriją 1973 m. praplėtė Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1981 m. Ispanija ir Portugalija. Europos Bendrijų sėkmė didelė ir dinamiška, jų rinka bei augantis politinis svoris masino ir kitas Europos šalis. Bendrijų valstybės laipsniškai tobulino bendrąją rinką, plėtojo bendrą žemės ūkio, prekybos, socialinę, regioninę, transporto, energetikos, aplinkosaugos, švietimo, kultūros ir kitas politikas.
1992 m. Europos Bendrijų šalys Mastrichto sutartimi įkūrė Europos Sąjungą. Pačios Bendrijos po šios sutarties neišnyko, jos išliko kaip ES su

udedamosios dalys, bet greta jų atsirado Mastrichto sutarties įkurta bendra užsienio ir saugumo politika bei bendradarbiavimas vidaus ir teisingumo srityse. Taigi Europos Sąjungos plėtra tęsėsi, 1995 m. ją papildė Austrija, Suomija ir Švedija. Šiai dienai ES yra 15 lygiateisių šalių. 1998 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija. 2000 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Latvija, Bulgarija, Rumunija, Malta ir Lietuva. 1991-08-27 Europos Bendrijos valstybės pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1995-12-08 Lietuva pateikė oficialią paraišką tapti ES nare. 1999 m. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Ir, minėta, 2000 m. vasario mėn 15 dieną Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES jau oficialiai.
ES struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai:

Europos Sąjungos Struktūra

Europos Sąjunga – unikalus ekonominis ir politinis darinys. Ji neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės.Briuselis yra vienas iš centrų, kuriame įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Tačiau sprendimai priimami ne tik Briuselyje, bet ir Europos Sąjungos šalių sostinėse.
Strategines ES užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus per metus ( vadinamoji Europos Viršūnių Taryba ). Sprendimus priima bendru sutarimu. Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie susitikimai vadinami ES tarybos posėdžiais. Kiekvieną ministrų posėdį parengia šalių narių nuolatinių at

tstovų ( ambasadorių ) prie ES komitetas, Briuselyje žinomas “Coreper” vardu ( “nuolatinių atstovų komiteto trumpinys” ). Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir 19 komisarų penkerių metų kadencijai skiria šalys narės. Komisarų sudėtį turi patvirtinti ir Europos parlamentas. Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Europos Parlamentas nėra vienintelis aktų leidėjas. Šia funkcija ji dalijasi su ES Taryba. Europos Parlamente dirba 626 parlamentarai. 2000 m. Nicoje ES vadovai susitarė, kad 27 šalių narių Sąjungoje europarlamentarų bus 732. Lietuva Parlamente tures 13 atstovų ( balsų ).
Tarp svarbesnių ES institucijų yra ES Tesingumo teismas, kuris aiškina ES teisę; ES audito rūmai, kurie kontroliuoja kaip Europos komisija įgyvendina ES biudžetą; ES regionų komitetas – patariamoji institucija ir kt.. Be bendrųjų institucijų, ES esmė yra ir tai, ką šalys narės daro kartu.Keli dešimtmečiai prieš griūvant Berlyno sienai šešios Vakarų Europos šalys pradėjo ardyti jas skyrusias ekonomines ir biurokratines sienas, kliudžiusias bendrai gerovei. Vienas iš vienijimosi tikslų buvo sukurti jos šalių narių bendrą rinką, kurioje neliktų kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui.

Kodėl Lietuva stoja į ES ir kodėl ES priima Lietuvą?

Lietuva stoja į ES, nes tai atitinka jos nacionalinius interesus, o rimtų ir realių alternatyvų narystei ES, bent jau kol kas, nepateikiama. Pirmiausia Lietuva stoja į ES siekdama saugumo ir st

tabilumo. Tai suprantama, nes 50 SSRS okupacijos metų negali dingti be pėdsakų. ES žino kaip siekti politinių tikslų ( saugumo ) ekonominėmis priemonėmis. Stodama į ES Lietuva siekia ne tik politinio, bet ir teisinio, socialinio, ekonominio saugumo. Lietuva yra valstybė, dar palyginti neseniai pati pradėjusi ekonominės sistemos pertvarką ir
6

kurti rinkos ekonomiką. Narystė ES leidžia Lietuvai perimti ES patirtį, kaip sėkmingai plėtoti ir vystyti rinkos ekonomiką. Šiam tikslui ES skiria lėšas, dalijasi patirtimi ir žiniomis.
ES – tai ir gausybė įvairių kultūros, mokslo, švietimo projektų. Tai įdomus, dinamiškas ir margas šliuolaikiškas gyvenimas. Ko gero aiškiausiai Lietuvos stojimo į ES priežastį nusakė LR Prezidentas V. Adamkus 2000 m. Metiniame pranešime: “Žinoma, šiandien galime mėginti dešimtmečių atotrūkį nuo Vakarų gyvenimo laimėjimų įveikti patys, be kitų paramos. Tik neužmirškime, kad Vakarų pasaulis nestovi vietoje. Dažnu atveju jis atsinaujina daug sparčiau už mus. Todėl vienintelis realus būdas Lietuvai išvengti provincijos atsilikimo – įlipti į greitąjį Europos traukinį, tapti visateise šio traukinio keleive”.
Neretai girdime, kad ES plėtra – tai procesas, kurio spartesne eiga pirmiausia suinteresuotos Vidurio ir Rytų Europos šalys kandidatės, neišskiriant ir Lietuvos. Aišku, kad šios šalys turi labai svarių motyvų įstoti į šią Sąjungą, bet plėtra nevyktų ir be kitos pusės, t.y. ES, intereso. Pirmiausia plėtra ES surantama kaip vienintelė glimybė galutinai užbaigti Europos vienijimąsi. Tai yra didžiosios politikos strateginis tikslas. Bet, aišku, kad yra ir paprastesnių bei labiau suprantamų plėtros motyvų. ES viliasi, kad Lietuvos ir kitų Vakarų ir Rytų Europos valstybių narystė bus gera priemonė palaikyti normaliems Vakarų ir Rytų Europos valstybių tarpusavio santykiams. Europa bus apsaugota nuo naujų konfliktų židinių atsiradimo. Be ES intereso, grindžiamo idealizmo motyvais, jos elgesį kuria ir materialinės paskatos. Vakarų ir Rytų Europos regionas, kuriam priklauso ir Lietuva, – tai 100 milijonų naujų vartotojų rinka, masinant daugelį ES gamintojų. Tai taip pat galimybė perkelti gamybą į pigenės darbo jėgos kraštus ir taip padidinti savo produkcijos konkurencingumą. Laisvas darbo jėgos judėjimas ir dėl integracijos spartėsiantys Lietuvos ir kitų Vakarų – Rytų Eropos valstybių ekonominio augimo tempai ilgainiui mažins nelegalią migraciją iš Vakarų Rytų Europos šalių, o tai iš tiesų aktualu greta jų esančioms valstybėms ( ypač Vokietijai ir Austrijai ). Ne mažiau svarbus Lietuvos įnašas į ES bus jos nacionalinė kultūra – kalba, literatūra, menas, liaudies tradicijos, pagaliau – kraštovaizdis.
Narystės ES kriterijai buvo apibrėžti 1993 m. Kopenhagos Europos viršūnių tarybos susitikime, kuriame derybos dėl ES plėtros Europos politikų pirmą kartą buvo įvardytos ne kaip derybos tarp “mūsų ir jų”” o kaip derybos dėl “mūsų ateities”.
Narystės ES reikalavimai:
– tapti demokratiška valstybe;
– sukurti veikiančią rinkos ekonomiką ir sugebėti išlaikyti ES – je veikiančių rinkos jėgų konkurencinį spaudimą;
7

– gebėti prisiimti narystei ES įsipareigojimus bei siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos;
– pertvarkyti administracines struktūras ir gebėti įgyvendinti ES teisės normas.

Ar valstybės kandidatės ir Lietuva yra pakankamai pasirengusios narystei?

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva padarė ryškią pažangą rengdamasi narystei. Narystės tikslas paskatino aktyviau vykdyti reformas. Lietuva ėmėsi ekonominių reformų, kurios kai kada buvo skausmingos, tačiau būtinos net ir nesiekiant narystės ES, kadangi valstybė nusprendė reformuotis ir sukurti atviros rinkos ekonomiką. Tuo pačiu metu ES teikia Lietuvai paramą, kurios pagrindinis komponentas yra PHARE programa. 2000-2002 m. bendra finansinė pagalba Lietuvai siekė apie 126 mln. eurų pagal PHARE programą, 90 mln.eurų pagal SAPARD programą ir apie 155 mln. Eurų pagal ISPA programą. Pastaraisiais metais vis daugiau ES pagalbos buvo skiriama Lietuvos institucijų kūrimui arba stiprinimui. Tai reiškia, kad kuriamos ir stiprinamos demokratinės organizacijos ir viešosios institucijos, kurios įgyvendina ir įtvirtina ES acquis. Todėl 1998 m. Europos Komisija pradėjo vadinamąją poravimo programą, finansuojamą PHARE lėšomis, kuri inicijavo institucijų kūrimo procesą. Remiantis valstybių narių valstybės tarnautojų patirtimi, pagal poravimo programą padedama kandidatėms įgyti struktūrinių, personalo valdymo ir vadovavimo įgūdžių, reikalingų įgyvendinti acquis, ir siekti valstybių narių standartų. Lietuvos pažangą įgyvendinant stojimo kriterijus stebi Europos Komisija, kuri ES Tarybai pateikia reguliarias ataskaitas apie kiekvieną kandidatę. 2001 m. reguliariojoje ataskaitoje apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES gerai vertinamos Lietuvoje vykdomos reformos ir ji pripažįstama funkcionuojančios rinkos ekonomikos valstybe. Tačiau ataskaitoje nurodoma, kad Lietuva vis dar turi nemažai atlikti kovodama su korupcija, mažindama nedarbą, gerindama bendradarbiavimą tarp institucijų ir pasirengdama naudotis ES struktūriniais fondais.

Lietuvos dalyvavimas ES vidaus rinkoje

Vienas dalykas ES yra pats svarbiausias. Jis yra jos pagrindas, klojamas nuo pat Europos Bendrijų įsikūrimo. Šis pagrindas – vidaus rinka, kurią sudaro vadinamosios keturios laisvės:
– laisvas prekių judėjimas;
8

– laisvas asmenų judėjimas;
– laisvas paslaugų judėjimas;
– laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių.
Vidaus rinka yra esminis integracijos tikslas, taip pat pagrindinis ES startyje įtvirtintas siekis, kurį įgyvendinus turbūt labiausiai pasikeitė ES ekonomika ir jos piliečių gyvenimas. Žmonės įgijo daugiau galimybių, daugiau erdvės verslui, studijoms, o taip pat ir kelionėms. Mums svarbu ką vidaus rinkoje ir laisvosios prekybos, judėjimo bei verslo sąlygos reiškia mums visiems Lietuvos gyventojams, įmonėms, vartotojams? Bandysime į šį klausimą atsakyti.
Naujos Europos sukūrimo motyvas, bene svarbiausias, – ekoniminis, todėl svarbu akcentuoti ekonominius rezultatus. Trumpai apžvelgiant ES ekonomikos laimėjimus, pažymėtinas ES vidaus rinkos dydis ( 376 mln. vartotojų ) bei būsimos plėtros įtaka, dėl kurios vidaus rinka sieks beveik 500 mln, vartotojų. 1999 m. ES sukurto Bendrojo Viduas Produkto ( BVP ) dydis sudarė 7900 mlrd. eurų ir buvo maždaug lygus JAV, bet beveik du kartus viršijo Japonijos BVP. Visoje ES BVP išaugo 4,8%. Vienam gyventojui 1999 m. sukurtas BVP sudarė 21 131 eurą. Infliacija Es šalyse sudarė 1,2%, 2000 m. siekė beveik 2%. Nedarbas ES yra gana aukšto lygio: 1999 m. 15 – oje šalių narių siekė 9,2%. Aukščiausiu nedarbo lygiu pasižymi Ispanija ir Italija. Mažiausias nedarbas yra Liuksemburge ( 2,3% ). Paslaugų sektorius yra svarbiausias ES ekonomikos struktūroje ( 65% užimtųjų, apie 70% sukurto BVP ). Žemės ūkis ES sukuria
šiek šiek tiek daugiau nei 2% BVP, perdirbimo pramonė
– 23%, statybos – apie 5%BVP ( žr. 1 diagramą ).

ES šalių narių eksporte vyrauja mašinos ir tansporto priemonės, pramoninės prekės ( 2 diagrama ). ES taip pat daugiausia importuoja mašinų ir transporto priemonių, kitų pramoninių prekių ir energijos bei žaliavų ( žr. 3 diagramą ).

ES pagrindinės prekybos partnerės yra JAV ( žr. 4,5 diagramas ). Aktyvi prekyba vyksta su Europos ekonominės erdvės šalimis. Tačiau Europos vidaus rinkoje suvartojama daugiau kaip pusė šalių narių pagamintos produkcijos.

Europos pokario metų integracija, paskatinta saugumo, politinių ir ekonominių motyvų, įgyvendinta ir išplėtota bendrijų steigimų pagrindu, pasiekė savo pagrindinį ekonominį tikslą – sukūrė bendrąją rinką, kurios funkcionavimas ir plėtra yra visuomenės gerovės pagrindas.
ES ekonomikos laimėjimai, jos vieta ir vaidmuo pasaulio ekonomikoje yra patrauklus ir siektinas pavyzdys postsocialistinėms valstybėms. Ypač svarbus ES plėtros motyvas Lietuvai yra akivaizdūs mažųjų šalių narių laimėjimai, skatinantys jau pasirengimo narystei laikotarpiu dėti visas pastangas siekiant įsitraukti į ES bendrąją rinką, ugdyti gebėjimą pasinaudoti ekonominės integracijos teikiamais privalumais ir išvengti galimų neigiamų pasekmių.
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje apibrėžtas svarbiausias Bendrijos tikslas: “.kuriant bendrąją rinką ir derinant šalių narių ekonominę politiką, skatinti bendrijos ekonominės veiklos harmoningą raidą, nuolatinį ir subalansuotą augimą, stabilumo didėjimą, gyvenimo standartų paspartintą augimą ir artimus santykius tarp šalių narių”.
Bendrijos veikla pagal sutarties sąlygas ir numatytus įgyvendinimo terminus turi apimti:
 Muitų ir kiekybinių apdorojimų bei kitų priemonių, turinčių analogišką poveikį, pašalinimą prekių importui ir eksportui tarp šalių narių;
 Bendrų muitų tarifų ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu sukūrimą;
 Kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui pašalinimą;
 Bendrosios žemės ūkio politikos sukūrimą;
 Bendrosios transporto politikos suderinimą;
 Sistemos, užtikrinančios konkurenciją bendrojoje rinkoje, sukūrimą;
 Procedūrų, leidžiančių koordinuoti ekonominę šalių narių politiką ir padedančių išvengti mokėjimo balanso pusiausvyros pažeidimų, patvirtinimą;
 Šalių narių teisės suderinimą, leidžiantį tinkamai funkcionuoti bendrajai rinkai;
 Europos socialinio fondo įkūrimą, siekiant pagerinti užimtumo galimybes ir pagerinti darbuotojų gyvenimo standartus;
 Europos investicijų banko sukūrimą, siekiant palengvinti Bendrijos ekonominę plėtrą, panaudojant naujus išteklius;
 Bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir teritorijomis, siekiant didinti prekybą ir skatinti bendrą eonominę ir socialinę plėtrą.
Romos sutarties nuostatos vėliau buvo išplėstos kituose teisės aktuose: Suvestiniame Europos akte, apimančiame Europos pinigų sistemą, aukštesnio integracijos lygio bendrosios rinkos sukūrimą iki 1992 m. pabaigos, Mastrichto, Amsterdamo sutartyse, kurių įgyvendinimas užtikrina Europos Sąjungą su bendra valiuta, bendru centriniu banku, bendra pinigų politika.
12

Nors Bendrijos vidaus muitų ir kiekybinių apribojimų panaikinimas vyko sparčiai, tačiau skirtingas valstybių narių teisinis reglamentavimas, skirtingos gamybos ir pateikimo rinkai taisyklės trukdė laisvam prekių judėjimui. Skirtingą profesinę kvalifikaciją liudijantys dokumentai ribojo asmenų judėjimo laisvę ir teisę apsistoti, įsidarbinti kitoje Bendrijos šalyje. Skirtingi valstybių narių teisės aktai trukdė ir laisvam paslaugų judėjimui. Aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo pirmoje pusėje iškilusias ekonomines ir socialines problemas dar labiau paaštrino santykinis integracijos proceso sąstingis. Buvo ieškoma būdų, kaip spręsti iškilusias ekonomines ie socialines problemas bei kaip suderinti visų valstybių narių skirtingas politines nuomones dėl Europos integracijos. Norint sukurti efektyviai veikiančią bendrąją rinką tarp Europos valstybių, reikėjo ne tik pašalinti visas kliūtis keturioms laisvėms, bet ir panaikinti rinką iškraipančias vyriausybių intervencines ir kitas priemones. Tai galėjo būti įgyvendinta plėtojant bendrąją rinką, gilinant inegraciją, šalinant kliūtis visoms keturioms laisvėms įgyvendinti. Vidaus rinkos taisyklių suderinimas apėmė tokias sritis kaip produktų standartai, sertifikavimas, viešieji pirkimai, intelektinė nuosavybė, transportas, naujos technologijos ( prekių ir paslaugų judėjimas ), reglamentuojamas ES acquis, bei kitas vidaus rinkos sritis.

Laisvas prekių judėjimas

Lietuvos ekonominė inetgracija į ES prasidėjo nuo tarpusavio prekybos liberalizavimo. Pagal laisvosios prekybos sutartį ES nuo 1995 m. panaikino importo muitus ir kiekybinius ribojimus iš Lietuvos įvežamiems pramonės gaminiams. Lietuva savo ruožtu nuo tada ėmė palaipsniui mažinti importo muitus iš ES įvežamieims pramonės gaminiams ir visiškai juos panaikino 2001 m. Liberalizavus prekybą akivaizdžiai padidėjo tarpusavio kelių srautai.

Auganti Lietuvos prekyba su ES rodo didėjančią ekonominę integraciją tarp ES ir Lietuvos. Ji teikia apčiuopiamą naudą Lietuvos įmonėms, kurios įsiveža iš ES žaliavas ar eksportuoja į ES. Auganti prekyba akivaizdžiai naudinga ir vartotojams, kurie turi vis platesnį pigesnių ir geresnės kokybės prekių pasirinkimą, pradedant buitine technika ar maisto produktais ir baigiant automobiliais bei kitais gaminiais. Prekybos su ES liberalizavimas buvo esminis žingsnis tolesnės politinės integracijos link. Stodama į ES Lietuva šalina kliūtis ir prekybai su kitomis valstybėmis kandidatėmis. Tiesa, prekyba žemės ūkio produktais tarp Lietuvos ir ES buvo liberalizuojama daug lėčiau nei prekyba pramonės gaminiais. Žemės ūkio produktams ir dabar galioja importo muitai bei kiti ribojimai, kuriuos taiko ir ES, ir Lietuva. Prekybą kol kas riboja skirtingi produktų kokybės standartai ir muitinės procedūros. Pastarosios ypač daug kainuoja įmonėms, įsivežančioms produkciją iš kitų šalių ar eksportuojančioms iš Lietuvos.
Pašalinus jau minėtas ir kitas kliūtis tiesioginę naudą gaus Lietuvos gyventojai. Lietuvoje, didėjant konkurenciaji, mažės prekių kainos, plėsis jų pasirinkimas. Tai jau dabar pasakytina ir apie mobilius telefonus, ir apie buitinę techniką, ir apie kitas prekes. Konkurencija taip pat skatina didinti verslo efektyvumą, plėtoti pažangias technologijas, tobulinti darbo organizavimo metodus.Visa tai leidžia geriau tenkinti vartotojų poreikius, taigi ir kelti gyventojų gerovę.

Atlikta nemažai tyrimų, kurie duoda informacijos apie galimus Lietuvos užsienio prekybos pasikeitimus įstojus į ES. Keltas pagrindinių šių tyrimų išvadų:
 Šiek tiek pakils bendras importo muitų su trečiosiomis šalimis lygis. Jei lietuva taptų ES nare šiuo metu, jos taikomi importo muitai padidėtų apie 90 mln. litų, o sumažėtų apie 11 mln. litų. Tai reiškia, kad bendras muitų lygis šiek tiek pakiltų.
 Didžiausi būtų prekybos su JAV, Japonija ir Rusija pokyčiai. Skirtumas tarp importo muitų padidėjimo ir sumažėjimo prekiaujant su JAV būtų apie 11 mln. litų, su Jponija – apie 16 mln. litų, Su Rusija – apie 27 mln. litų.
 Padaugėtų antidempingo ir kitų apsaugos priemonių. ES yra viena iš daugiausia antidempingo su kitų prekybos apsaugos priemonių taikančių PPO narių. Šios priemonės galios ir į Lietuvą įvežamoms prekėms.
 Poveikis makrolygiu priklausys nuo konkrečios prekių grupės. Norint įvertinti poveikį konrečioms įmonėms ir vartotojams, reikia įvertinti muitų pokyčius konkrečioms prekių grupėms. Pavyzdžiui, prekyboje su Rusija išaugs muitai branduolinių reaktorių elementams, gamtinėms dujoms, kai kurioms chemijos prekėms, trąšoms, automobiliams, o sumažės muitas benzinui.
Narystė ES vidaus rinkoje bus naudingiausia jau šiuo metu su ES prekiaujančioms įmonėms. Jos jau dabar yra prisitaikiuosios prie ES galiojančių produktų standartų, o Lietuvai įstojus į ES ir panaikinus tebegaliojančias prekybos kliūtis jų išlaidos dar sumažės. O įmonėms, šiuo metu dirbančioms tik Lietuvos vidaus rinkai reikės prisitaikyti prie ES galiojančių standartų. Joms reikės investuoti į naują įrangą, į naujas sertifikavimo procedūras ir pan. Dėl tos priežasties mažiau lėšų liks kitoms reikmėms. Kai kurioms įmonėms šios investicijos gali būti per didelės, tada įmonės greičiausiai arba jungsis, arba sieks pritraukti užsienio investicijų, arba keis veiklos pobūdį.. Investicijas, įdėtas tobulinant produktų ar aplinkos apsaugos standartus, atspindės parduodamos produkcijos kainos. Taigi, teikiamų prduktų kokybė gerės, kainos kils. Kainų kilimą gali riboti didesnė konkurencija Lietuvos rinkoje, kuri priklausys nuo laisvo prekių judėjimo vidaus rinkoje sąlygų ir tolesnio prekybos su ES nepriklausančiomis valstybėmis liberalizavimo. Atsižvelgiant į tai, jog ES sutartyje yra įtvirtintas tikslas nuosekliai naikinti tarptautinės prekybos ribojimus, reikia tikėtis, kad ateityje ES toliau mažins kliūtis prekybai su jai nepriklausančiomis valstybėmis, o tai bus ypač naudinga tokioms valstybėms kaip Lietuva, kurios dalis sienų taps išorinėmis Sąjungo sienomis.

Asmenų judėjimo laisvė

Žmonių judėjimo laisvė yra kita svarbi vidaus rinkos dalis. Kaip teigiama ES sutartyje, kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijose. Taip pat suteikiama teisė dalyvauti balsuojant ar keliant savo kandidatūrą per vietos rinkimus, net jei asmuo gyvena ne toje valstybėje , kurios pilietybę turi. ES piliečiai turi teisę balsuoti ir siūlyti savo kandidatūrą per Europos Parlamento rinkimus, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje jie gyvena. Būdami užsienyje, t.y. ES nepriklausančiose valstybėse, ES piliečiai gali kreiptis į bet kurios valstybės narės diplomatinę ar konsulinę tarnybą ir būti ginami tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiai. ES vidaus rinka yra rinka be sienų. Tai aktualu ne tik netrikdomam prekių judėjimui, bet ir žmonėms, darbo ar poilsio tikslais keliaujantiems iš vienų valstybių narių į kitas. ES sutartyje įtvirtinta darbuotojų judėjomo laisvė. Ji reiškia, kad bet kurios valstybės narės pilietis turi teisę kitose valstybėse narėse laisvai įsidarbinti pagal pateiktus siūlymus.
Svarbu tai, kad tikslas šalinti kliūtis gamybos veiksnių – darbo jėgos ir kapitalo – judėjimui siejamas su ekonomine nauda valstybių narių ūkiams. Taip sukuriamos sąlygos tinkamiau pasiskirstyti ištekliams – darbo jėga juda ten, kur jos trūksta, o kapitalas – ten, kur jo labiausiai reikia. Tiesa, darbo judėjimas ES buvo liberalizuojamas lėčiau nei prekių judėjimas.
Teisinis pagrindas nediskriminacijai buvo sukurtas jau 1968 m., bet tik pastaraisiais dešimtmečiais įtvirtintas abipusis kvalifikacijų pripažinimas, suteikiantis galimybę tokiems specialistams kaip teisininkai, gydytojai, architektai laisvai dirbti kitose valstybėse narėse, nors iki šiol jose veikia skirtingos socialinės bei sveikatos apsaugos sitemos.
Darbo jėgos judėjimą riboja ir su šia laisve tiesiogiai nesusijusios valstybių narių vidaus teisės nuostatos. Pavyzdžiais gali būti darbo santykių reguliavimas, darbo laiko, darbo užmokesčio, įsidarbinimo formos ir kitos normos. Todėl šiuo metu yra diskutuojama apie darbo santykių taisyklių reformą.
Tačiau ne vien lėtai kuriamos teisinės sąlygos ir nelanksčios darbo santykių taisyklės sąlygojo tai, kad darbuotojų judėjimas ES yra gana vangus, palyginti, pvz., su darbuotojų migracija tarp JAV valstijų. ES valstybėse narėse gyvena vidutiniškai apie 2% kitų valstybių narių piliečių. Darbuotojų migracija ES yra gana maža ir dėl natūralių kalbos, kultūros, istorijos skirtumų.
16

Į Europos Bendriją stojant Ispanijai ir Portugalijai buvo baiminamasi, kad padidės migracija iš šių valstybių į Šiaurės Europos šalis. Tačiau tai nepasitvirtino. Migracija iš pietinių EB valstybių į šiaurines padidėjo tik apie 2%. Labiausia išaugo migracija iš Šiaurės Afrikos valstybių į pietų Europos šalis, o per jas – į turtingiausias EB valstybes nares. Didžiausia migracija Vakarų Europoje buvo septintame dešimtmetyje. Tuomet žmonių judėjimas iš Pietų Europos į EB buvo pasiekęs viršūnę. Pastaruoju metu migracijos srautai netgi sumažėjo. Dabar migracija tarp valstybių narių ES sudaro tik 3 – 5% visos darbo jėgos. Daugiausia visų ES imigrantų tenka Vokietijai, po jos eina Jungtinė Karalystė ir Italija. 1998 m. valstybėse narėse gyvenantys kitų valstybių narių ir ne ES piliečiai sudarė apie 5% visų gyventojų, o iš jų apie 30% buvo ES valstybių narių piliečiai, gyvenantys kitose valstybėse narėse, daugiausia Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Kaip ir prekių judėjimo atveju, kitas asmenų judėjimo vidaus rinkoje laisvės aspektas yra bendra išorės apsaugos sistema. Siekiant suderinti vidaus judėjimo laisvę ir išorės kontrolę, gerinamas valstybių narių muitinių, policijos bendradarbiavimas ir keitimasis informacija. ES veikia Šengeno sistema, kuri nustato bendrus ribojimus iš trečiųjų šalių atvykstantiems asmenims. Tiesa, jose nedalyvauja keletas ES valstybių narių, pvz., Jungtinė Karalystė ir Airija. Tačiau Šengeno sistema ateityje greičiausiai apims ir naujas nares, tarp jų ir Lietuvą, ir taps viena didžiausių pasaulyje erdvių, kurioje piliečiai galės laisvai judėti, neribojami pasienio procedūrų.
Lietuvos integracija į ES asmenų judėjimo srityje taip pat jau yra prasidėjusi. Tai parodo bevizis režimas Lietuvos piliečiams, vykstantiems į ES. Šiuo metu Lietuvos piliečiams nuvykti į ES valstybes yra paprasčiau nei į daugelį Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių.
Įstojus į ES Lietuvai bus panaikinti dabar galiojantys ribojimai, pvz., kontrolė prie vidaus sienų su kitomis valstybėmis narėmis – Lenkija ir Latvija. Tai palengvins judėjimą tarp Lietuvos ir kaimyninių šalių, leis žmonėms sutaupyti laiko ir lėšų. Lietuvos pasienio institucijos prie Rusijos Federacijos ( Kaliningrado srities ) ir Baltarusijos sienų turės įdiegti tokias pat kontrolės procedūras, kokias ES taiko prie išorės sienų. Dėl šios priežasties atsiras papildomų ribojimų šių šalių piliečiams, vykstantiems į Lietuvą. Pavyzdžiui, kol kas Kaliningrado srities gyventojams, atvykstantiems į Lietuvą ne ilgiau kaip 30 dienų ar keliaujantiems per Lietuvą į kitus Rusijos regionus, nereikia vizos. Nuo 2003 m. planuojama įvesti vizas Kaliningrado srities gyventojams, atvykstantiems į Lietuvą.

Lietuvoje, kai ji taps ES nare, įsigalios nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo. Tiesa, Lietuvai ir kitoms valstybėms kandidatėms bus taikomas laisvo darbuotojų judėjimo pereinamasis laikotarpis nuo dviejų iki septynerių metų. Taip Lietuvos piliečių laisvė įsidarbimti kitose ES valstybėse narėse gali būti ribojama. Tačiau yra šalių, kurios nusprendė jokio preinamojo laikotarpio netaikyti, tai Airija, Danija, Nyderlandai ir Švedija. Lietuvoje nerimaujama dėl galimo “protų nutekėjimo” . Ir dabar nemažai Lietuvos piliečių yra išvykę ar vyksta dirbti į JAV, Jungtinę Karalystę ar Skandinavijos šalis, bet laikui bėgant ir augant Lietuvos ekonomikai, paskatos išvykti iš Lietuvos turėtų silpnėti. Kartu turėtų didėti darbuotojų paklausa ir pačioje Lietuvoje. Tai liudija ir anksčiau į ES įstojusių valstybių, pvz., Airijos, patirtis.

Ar galima laukti didelės gyventojų emigracijos į ES?

Įvairiais vertinimais, iš dešimties Vidurio ir Rytų Europos valstybių per pirmuosius dešimt narystės ES metų į ES gali emigruoti apie 1,8 mln. darbuotojų, arba 335 tūkst. žmonių per metus. Per kitus dešimt metų šis skaičius gali sumažėti apie penkis kartus. Šiuo metu imigrantai iš šių valstybių sudaro tik apie 0,2% ES gyventojų, arba 0,3% darbo jėgos. Apie 80% visų imigrantų iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių gyvena Austrijoje ir Vokietijoje. Naujausiais tyrimais, Lietuvos gyventojų emigracija dėl narystės ES per pirmuosius penkerius metus padidėtų tik 2,3%. Taigi ir nestojant į ES nemažai Lietuvos gyventojų emigruoja. Įvairiais vertinimais, iš Lietuvos išvykti ieškoti darbo ketina 2 – 4% darbuotojų. Istojus į ES padaugės ir keliaujančių poilsio tikslais ar studijuojančių kitose valstybėse narėse. Didelio “protų nutekėjimo” turbūt neverta bijoti, ypač jei pačioje Lietuvoje bus sudarytos palankios sąlygos plėtoti verslą, dirbti ir užsidirbti. Galimybė užsidirbti Lietuvoje ar už jos ribų yra ypatingai svarbi Lietuvos piliečiams. Galėdami pasirinkti ir matydami, kad Lietuvoje gyvenimo sąlygos gerėja, daugelis turbūt išvyks ne visam laikui, o grįš turtingesni, labiau kvalifikuoti ir taip tik prisidės prie gerovės augimo Lietuvoje.

Laisvė teikti paslaugas

Laisvė teikti paslaugas yra glaudžiai susijusi ir su darbo jėgos judėjimu, ir su prekyba. Atskirai reglamentuojamos tik kai kurios ekonimiškai svarbiausiomis laikomos paslaugos:
 Finansų,
18

 Tarnsporto,
 Telekomunikacijų,
 Pašto.
ES sutartyje yra skiriamos dvi paslaugų rūšys: laikinai ir nuolatos teikiamos paslaugos. Laikinosios paslaugos yra tos, kurių tiekėjai ar vartotojai atvyksta į kitą valstybę. Laisvė teikti nuolatines paslaugas kitoje valstybėje narėje apibrėžiama kaip verslo steigimo laisvė. Laisvė teikti paslaugas EB buvo įgyvendinama palyginus lėtokai. Daugelį sričių valstybės narės ne tik intensyviai reguliavo – jose ilgą laiką veikė valstybės monopolijos, todėl verslo ir vartotojų galimybės pasinaudoti šia laisve buvo ribotos. Didžiausią postūmį šalinti kliūtis paslaugų teikimui vidaus rinkoje suteikė Bendrosios rinkos programa. 1985m. pradėta šalinti kliūtis, trukdančias teikti transporto paslaugas vidaus rinkoje, vėliau liberalizuotos bankininkystės, draudimo investicijų paslaugos tarp valstybių narių, dar vėlaiu imta naikinti kliūtis telekomunikacijų ir pašto paslaugų teikimui.
Kliūtys paslaugų teikimui vidaus rinkoje yra šalinamos ir šiuo metu. Pavyzdžiui, 2002 m. buvo patvirtinti nauji Europos Komisijos siūlymai, kaip kurti konkurencijos sąlygas telekomunikacijų paslaugų rinkoje, numatyti tolesni pašto paslaugų liberalizavimo planai. Dėl to turėtų didėti konkurencija šiose srityse, būtų sukurtos palankesnės sąlygos teikti paslaugas vidaus rinkoje, o vartotojai turėtų didesnį pasirinkimą ir geresnes paslaugų kainas.

LIETUVA ir laisvė teikti paslaugas

Stodama į ES Lietuva derina teisės nuostatas, reglamentuojančias paslaugų teikimo laisvę. Kaip ir prekių judėjimo srityje, įsitraukimas į vidaus rinką apima dvi priemonių grupes. Viena vertus, šalinamos kliūtys, trukdančios paslaugų tiekėjams plėtoti savo veiklą vidaus rinkoje, pvz., leidimai Lieuvos vežėjų veiklai ES valstybėse narėse, papildomi leidimai teikti kai kurias finansines paslaugas. Kita verus, Lietuvoje įgyvendinamos ES veikiančios vienodos normos, reglamentuojančios kai kurių paslaugų teikimą, pvz., transporto priemonių licencijavimas, draudimo ir bankų veiklos nuostatos.
Šiuo metu Lietuvos vežėjai, vykdantys tarptautinius vežimus, turi ne tik laikytis galiojančių techninių reikalavimų, darbo bei poilsio ir licencijavimo nuostatų, bet ir gauti leidimus vežti krovinius ES valstybėse.
2001 m. gautų leidimų skaičius viršijo 387 tūkst. Šiuo metu beveik 3,5 tūkst. Lietuvos vežimo įmonių, naudojančių apie 12 tūkst transporto priemonių, turi licencijas teikti vežimo
19

paslaugas ir laikosi visų ES galiojančių normų. Lietuvai įstojus į ES, šioms įmonėms nereikės papildomų investicijų, tuo tarpu išnyks būtinybė gauti leidimus vežimams vidaus rinkoje. Panaikinus tam tikrus leidimus ir sumažėjus prastovoms prie ES vidaus sienų turėtų didėti Lietuvos vežėjų konkurencingumas. Kita vertus, tik vidaus vežimais užsiimančioms įmonėms reikės investuoti į tachografų ir greičio ribotuvų įrengimą, laikytis finasninio patikimumo ir kitų licencijoms gauti būtinų reikalavimų. Todėl Lietuva derėjosi dėl pereinamųjų laikotarpių kai kurių šių reikalavimų įgyvendinimui.
Didžiausią naudą įstojus į ES patirs jau dabar ten veikiančios Lietuvos įmonės ir paslaugų tiekėjai. Pavyzdžiui, sėkminga Lietuvos prekybos tinklų veikla Baltijos šalyse leidžia tikėtis, kad jie plėtos savo veiklą ir ES vidaus rinkoje. Šių kompanijų veikla kaimyninėse šalyse yra glaudžiai susijusi su kliūčių prekybai šalinimu, kuris yra pirmasis ekonominės integracijos žingsnis. Plečiantis ekonominiams ryšiams tarp Lietuvos ir ES valstybių, tikėtinas sėkmingai veikiančių Lietuvos įmonių ėjimas į ES vidaus rinką.
Paslaugų teikimo laisvė bus naudinga ir jų vartotojams Lietuvoje. Besiplečiančią Lietuvos ekonominę integraciją į ES rodo ir didėjantis užsienio bankų, draudimo bei kitų finansinių paslaugų teikėjų skaičius. Vartotojai turi didesnį paslaugų pasirinkimą, o siūlomų paslaugų kainos dėl augančios konkurencijos mažėja. Pavyzdžiui, smarkiai didėjantis mokėjimo kortelių skaičius rodo, jog vartotojai vis dažniau linksta jomis naudotis. Didesnė bankų konkurencija taip pat sąlygoja kreditų palūkanų normų mažėjimą.
Integracija į ES bu naudinga ir kitų paslaugų vartotojams. Manoma, kad ekonominė integracija padės didinti įvairių indivdualių paslaugų pasirinkimą ir gerinti kokybę. Kitų ES valstybių narių piliečiai galės steigti savo įmones Lietuvoje. Tokios pat galimybės atsivers ir Lietuvos verslininkams: amatininkams, prekybininkams, ūkininkams ir kitų sričių atstovams, norintiems pritaikyti savo įgūdžius kitose vidaus rinkos šalyse. Tiesa, ar dėl to išaugs ekonominis aktyvumas Lietuvoje, priklausys ir nuo paslaugų teikimo reglamentavimo, pvz., būtinų veiklos leidimų, reikalavimų norintiems verstis tam tikrų paslaugų teikimu ir panašiai. Kuo paprastesnė ir aiškesnė bus verslo steigimo tvarka, tuo didesnė bus reali dalyvavimo vidaus rinkoje nauda.

Laisvas kapitalo judėjimas

Ketvirtoji ES vidaus rinkos pagrindą sudaranti laisvė yra nekliudomas kapitalo judėjimas tarp valstybių narių. Kaip ir laisvo asmenų judėjimo atveju, kliūčių kapitalo

20

judėjimui šalinimas yra grindžiamas tuo, kad šitaip sukuriamos sąlygos efektyviau naudoti gamybos veiksnius. Kapitalas juda ten, kur jo grąža yra didesnė ir kur jis yra reikalingesnis. Pašalinus kliūtis jo judėjimui galima lengviau ir pigiau suderinti kapitalo paklausą ir pasiūlą. Kalbant apie kapitalo judėjimą paprastai išskiriamas pinigų ir finansinio kapitalo judėjimas, tiesioginės investicijos ir kitos su įmonių kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos.
ES valstybių narių ekonominės ir pinigų politikos integracijos etapas, kuriam būdinga bendra valiuta ir Europos Centrinio Banko ( ECB ) vykdoma bendra pinigų politika. Ekonominė ir pinigų sąjunga pradėta kurti 1990 m. Ji grindžiama siekimu visiškai pašalinti valiutų kursų svyravimo riziką ir kaštus, atsirandančius dėl valiutų keitimo. Norinčios joje dalyvauti ES valstybės turėjo atitikti vadinamuosius konvergencijos kriterijus – neviršyti nustatytų infliacijos, biudžeto deficito, valstybės skolos, palūkanų normų dydžių. Jų valiutų svyravimai neturėjo viršyti nustatytų ribų. Taip buvo siekiama, kad prieš susiejant valstybių narių valiutas fiksuotu kursu ir įvedant bendrą valiutą būtų suderinta jų ekonominė politika. 1998 m. pagal šiuos kriterijus ir norą dalyvauti Ekonomikos ir Pinigų Sąjungoje buvo atrinkta vienuolika ES valstybių, kurios buvo pasirengusios dalyvauti pinigų sąjungoje. Vėliau prisijungė Graikija. Iki šiol šioje sąjungoje nedalyvauja Danija, Jungtinė Karalystė ir Švedija, nors visose vyksta diskusijos dėl prisijungimo. 1999 m. tarpusavio atsiskaitymams pradėta naudoti bendra valiuta – euras. Nuo 2002 m. euras pradėjo cirkuliuoti banknotų ir monetų forma, o euro zonos valstybių nacionalinės valiutos išimtos iš apyvartos. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, įstojusios į ES, taip pat turės derinti savo pinigų politiką su Europos Centrinio Banko politika, o vėliau, išpildžiusi reikiamas sąlygas, taps pinigų sąjungos nare ir įsives eurą.

LIETUVA ir laisvas kapitalo judėjimas

Lietuva jau beveik netaiko kapitalo judėjimo ir atsiskaitymų su užsieniu ribojimų. Dar praėjusio dešimtmečio viduryje ji liberalizavo atsiskaitymus su užsieniu ir sudarė sąlygas laisviems mokėjimams, komerciniams sandoriams ar kreditams ir paskoloms. Taip pat netaikomi ribojimai atsidarant sąskaitas bankuose Lietuvoje užsienio piliečiams ir užsienyje Lietuvos piliečiams. Lietuvos pinigų politika nuo 1994 m. grindžiama valiutų tarybos modeliu, kuris sudaro stabilios pinigų sistemos pagrindą. Dėl šio modelio litas jau senai yra visiškai konvertuojamas šalyje, netaikant tam jokių ribojimų.
Lietuvoje panaikinti beveik visi tiesioginių užsienio investicijų ribojimai. Vienas iš paskutinių pasikeitimų, susijusių su stojimu į ES, yra tas, kad naikinamos užsienio investicijų į loterijų
21

verslą kliūtys. Taip pat turėtų būti supaprastinta užsienio draudimo įmonių ir investuotojų veikla. Investicijos savo ruožtu yra svarbios diegiant naujas technologijas ir įrenginius bei toliau plėtojant Lietuvos ūkį.
Pagrindinis ir daugiausia diskusijų Lietuvoje sukėlęs klausimas laisvo kapitalo judėjimo srityje yra žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims. Stojant į ES būtina panaikinti Lietuvoje tebegaliojančius ribojimus, trukdančius įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kurią šiuo metu gali pirkti tik Lietuvos fiziniai asmenys.
Prieš kalbant apie ekonominius laisvos prekybos žeme pranašumus galima pažymėti, kad pašalinus kliūtis, trukdančias parduoti žemę, pirmiausia būtų užtikrinta Lietuvos Konstitucijoje numatyta privačių asmenų teisė disponuoti savo nuosavybe. Panaikinus kliūtis prekiauti žeme, padidėtų žemės paklausa, išaugtų ir žemės vertė, būtų lengviau ją įkeisti imant paskolą iš banko, pelningiau išnuomoti. Jei prekiauti žeme bus lengviau, atsiras daugiau galimybių investuoti į žemės ūkio ir kitokią veiklą kaimo vietovėse, stambėti ūkiams, plėstis ekonominei veiklai.
Nepaisant visų minėtų ekonominių prananšumų, Lietuvoje nemažai žmonių baiminasi neigiamų padarinių. Lietuvos ūkininkai nuogąstauja, kad bus priversti pigiai parduoti žemę.
Tačiau reikia prisiminti, kad niekas neverčia nei dabar, nei vėlaiu parduoti turimos žemės. Kiekvienas žemės savininkas galės nuspręsti, ar siūloma kaina yra patraukli, ar verta palaukti ir neparduoti. Nuogąstavimų dėl prekybos žeme esama ir daugiau, tačiau, reikia pabrėžti tai, kad kliūtis prekybai žeme reikia šalinti nepriklausomai nuo narystės ES. Šiuo atžvilgiu stojimas į ES tik atkreipia mūsų dėmesį į dar neišspręstas problemas ir nebaigtas reformas siekiant, kad kaimo vietovėse ekonominė veikla būtų normali.

Tai, kad Lietuva įsitrauks į ES vidaus rinką ir dalyvaus plėtojant keturias laisves, bus svarbiausias ekonominės narystės ES pranašumas. Tuomet bus sudarytos sąlygos lengviau prekiauti ir be muitų bei fizinių kliūčių prie valstybių sienų steigti naujus verslus didžiausioje pasaulyje rinkoje. Suprantama, kad tai, kiek pasinaudosime vidaus rinkoje atsiveriančiomis galimybėmis, pirmiausia priklausys nuo mūsų pačių.

ES ir Ignalinos AE

Kalbėdami apie Lietuvos integraciją, negalime nepaminėti Ignalinos AE problemos. 1994 m. Lietuva su Europos rekonstrukcijos ir plėros banku ( ERPB ), atstovaujančiu Didžiojo septyneto šalims, sudarė sutartį dėl saugos gerinimo ir pirmojo Ignalinos AE bloko
22

licencijavimo sąlygų. Šia sutartimi Vakarų šalys įsipareigojo suteikti 33 mln. eurų šiems darbams finansuoti, o Lietuva pažadėjo patobulinti elektrinės saugumą.
Ignalinos AE pirmąjį bloką namatoma uždayti iki 2005 metų
Remiantis šia sutartimi Seimas 1999 m. priėmė Nacionalinę energetikos strategiją, kur numatė Ignalinos AE pirmąjį bloką uždaryti iki 2005 metų Šį sprendimą lėmė būtinybė:
 laikytis 1994 m. pasirašytos sutartis sąlygų;
 visiškai išnaudoti dabar reaktoriuje esamų kuro kanalų darbo laiką;
 sukurti palankias sąlygas antrai nepriklausomai stabdymo sistemai antrajame bloke įrengti;
 parengti išsamų ir tarptautinius reikalavimus atitinkantį pirmojo bloko uždarymo, išmontavimo, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro sutvarkymo, tarpinio saugojimo ir galutinio laidavimo planą;
 gerai suplanuoti ir pradėti vykdyti darbo vietų kūrimo Ignalinos AE regione programą.
Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymo procedūrą galutinai patvirtino 2000 m. gegužės 4 d. Seimo priimtas įstatymas.
Dėl antrojo Ignalinos AE bloko sprendimas nepriimtas, tačiau ES pareigūnai visuose aukšto lygio susitikimuose pabrėžia, jog derybose dėl narystės ES energetikos srityje norėtų iš mūsų išgirsti, kada tiksliai bus žinoma Ignalinos AE sustabdymo data.
ES ne kartą yra pabrėžusi, kad Ignalinos AE yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos problema. 1999 m. gruodžio mėn. PHARE memorandumu ES skyrė Lietuvai 10 mln. eurų Ignalinos jėgainės uždarymui. Nuo 2000 m. iki 2006 m. ES vien Ignalinos AE uždarymui skirs 20 mln. eurų kasmet. Konkrečiai šios lėšos yra skiriamos pasirengti elektrinės eksploatavimo nutraukimo darbams.
2000 m. birželio 20-21 d. Lietuvoje įvyko Ignalinos AE uždarymo donorų konferencija. Konferencijoje nuspręsta, kad Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymui Vakarų šalys ir tarptautinės organizacijos skirs beveik 216 mln. eurų. Iš jų didžiausią dalį – 165 mln. eurų – skirs ES.
Siekiant nustatyti Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo pasekmes, rengiama speciali studija. Ją rengia PHARE programos finansuojamas projektas “Techninė pagalba Ignalinos
23

AE uždarymo socialinių sąnaudų studija”, kurį vykdo Didžiosios Britanijos, Suomijos ir Lietuvos kompanijų konsorciumas.
Per metus ( turint galvoje 10 metų laikotarpį ) apskaičiuotos vidutinės sąnaudos būtų tokios:
1. Išlaidos užimtumo skatinimo priemonėms ( profesinis rengimas, nuosavo verslo skatinimas, regiono vystymo priemonės, Ignalinos AE restruktūrizavimas ) – 56 mln. litų.
Iš dalies sušvelninti socialines ir ekonomines pasekmes regione galėtų pasirengimo nutraukti eksploatavimą metu atliekama Ignalinos AE reorganizacija ir darbuotojų suskirstymas pagal kategorijas:
 darbuotojai, kurie, be veiklos elektrinėje, gali rasti pakankamai jų kvalifikaciją atitinkančių darbų visoje Lietuvoje;
 darbuotojai, kurie tikrai dirbs elektrinėje visą eksploatavimo nutraukimo laikotarpį;
 darbuotojai, kurie užsiims panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymu, transportavimu, apdorojimu, saugojimu, laidojimu;
 darbuotojai, pageidaujantys tęsti profesinę karjerą atominėse
2. Negautos pajamos ir netekimai ( nesumokėti mokesčiai savivaldybėms, valstybės biudžetui, socialinio draudimo fondui, žmogiškųjų išteklių kokybės praradimas ) būtų vertinamas 88 mln. litų.
3. Liekamieji socialiniai efektai ( išeitinės išmokos, bedarbių pašalpos, socialinė parama, migracijos išlaidos ) – 25 mln. litų.
Preliminariais paskaičiavimais elektrinės uždarymo darbai truks iki 60 metų ( nuo demontavimo darbų pradžios iki atliekų saugyklų pastatymo, atliekų perkėlimo ir galutinio jų palaidojimo ).
Taigi per metus bendros vidutinės socialinės ir ekonominės sąnaudos būtų apie 169 mln. litų.
Rengdamasi Ignalinos AE pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimui Vyriausybė 2001 m. vasario 19 d. priėmė Ignalinos AE pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo programą. Ši programa skirta pasirengimo nutraukti pirmojo bloko eksploatavimą etapui ir bus įgyvendinama 2001-2004 metais. Tolesniems etapams bus rengiamos atskiros programos, kai bus turima daugiau konkrečios informacijos ir bus įvertinta pirmojo etapo patirtis.

Uždarius Ignalinos AE pirmąjį bloką, turimų galių šalies poreikiams tenkinti pakaktų iki 2020 m. Ignalinos AE gaminama elektros energija bus pakeista termofikacinių ir kombinuoto
24

ciklo elektrinių gaminama elektros energija. Didžiąją dalį šios energijos galėtų pagaminti Lietuvos elektrinė Elektrėnuose, tačiau reikia investicijų elektrinės pajėgumams atnaujinti ir
pastatyti kombinuoto ciklo generatoriams, kurie kaip kurą vartotų dujas. Investicijų taipogi reikės Vilniaus ir Kauno termofikacinėms elektrinėms modernizuoti.
Lietuvos elektrinė šiuo metu veikia rezerviniu režimu ir formaliai kartu su Vilniaus ir Kauno termofikacinėmis elektrinėmis užtikrina elektros gamybos alternatyvą, tolygią Ignalinos AE dviejų reaktorių galingumui.
Elektros gamybos potencialą planuojama plėsti ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje bei Marijampolėje, čia galėtų būti statomos naujos kombinuoto ciklo elektrinės. Šioms elektrinėms reiktų didelių investicijų, norint, kad jos dirbtų kuo efektyviau, o jų tarša būtų nedidelė ir neviršytų tarptautinių įsipareigojimų normų.
Bendra įrengtoji Lietuvos elektrinių galia yra 6543 MW, iš jų Ignalinos AE galia 3000 MW ( ši galia saugumo sumetimais buvo sumažinta iki 2600 MW ), Lietuvos elektrinės – 1800 MW, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės – 800 MW, termofikacinių elektrinių – 767 MW ir t.t. Tuo tarpu energijos poreikis 2000 metų maksimalumo metu buvo tik 1776 MW.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvoje, net ir uždarius Ignalinos AE, netrūks pajėgumų. Todėl dabartinio pernelyg didelio rezervo, kuris yra tris kartus didesnis nei mūsų poreikiai, išlaikymas Lietuvai papildomai kainuos, o rezervinė elektros energija yra nenaudojama.

Europos Sąjungos programos

Dar iki Lietuvos narystės ES mūsų šalis pradėjo gauti ES techninę ir finasinę pagalbą per PHARE programą, nuo 2000 m. atsirado galimybė pasinaudoti tokių fondų kaip SAPARD ir ISPA lėšomis.
Siekdami užtikrinti ES plėtros proceso finansavimą, ES valstybių ir vyriausybių vadovai 1999 m. Berlyne vykusiame susitikime 2000 – 2006 metams šalims kandidatėms per PHARE programą numatė skirti 10,9 mlrd. eurų. Be to, ES nuo 2000 m. šalims kandidatėms skiria pagalbą per dvi struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo tipo programas: ISPA ir SAPARD.

Visoms trims programoms taikomos bendrojo finansavimo principas. Daugeliu atvejų Lietuvos indėlis į ES finansuojamus projektus turi būti ne mažesnis nei 25%. Kitas svarbus aspektas – lėšos turi būti naudojamos pagal ES standartus.
Šių programų dėka Lietuva gauna daugiau kaip 120 mln. eurų kasmet. Tapusi ES nare, tinkamai pasirengusi, Lietuva iš šių fondų gali tikėtis apie 500 mln. eurų kasmetinės paramos.

PHARE programa

1989 m. gruodžio mėnesį Europos Sąjungos Ministrų Taryba priėmė nutarimą remti permainas, vykstančias Lenkijoje ir Vengrijoje. Šiam nutarimui įgyvendinti buvo sukurta PHARE programa, kuri pradėjo veikti 1990 metais. Pagrindinis šios programos tikslas – įtvirtinti šiose šalyse demokratiją bei padėti joms įgyvendinti rinkos ekonomikos principus. Šiuo metu PHARE programoje dalyvaija Albanija, Bosnija ir Hercogovina, Bulgarija, Estija, Čekija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Makedonija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija.
Lietuva, 1991 m. gruodžio 12 dieną pasirašiusi sutarį su Europos Komisija, dalyvauja PHARE programoje. Šios programos įgyvendinimą Lietuvoje koordinuoja Finansų ministerija.
PHARE programos skiriamos į nacionalines ir daugiašales. Nacionalinė PHARE programa apima projektus, parengtus pagal Europos Komisijos reikalavimus ir priemones. Nacionalinė PHARE bendradarbiavimo abipus sienos programa pradėta įgyvendinti 1994 metais. Jos tikslas – skatinti ir plėtoti regionų bndradarbiavimą, ES ir Vidurio bei Rytų Europos šalių ryšius, padėti spręsti specifines regionų problemas. Programa apima tokias sritis, kaip kultūriniai mainai, vietinės demokratijos stiprinimas, žmogiškieji ištekliai, erdvinis planavimas ir plėtros studijos, ekonominė plėtra ir turizmas, valdymas ir techninė parama.
Daugiašalės progeamos naudojamos kelių PHARE šalių bendroms problemoms spręsti, pvz., aplinkos apsaugos, sienų perėjimo ir muitinių modernizavimo, telekomunikacijų. Šias programas inicijuoja ir koordinuoja pati Europos Komisija. Joms priklauso ACCESS programa, Verslo paramos programos, smulkiųjų ir vidutinių įmonių finansavimo instrumentas ir kt.

ISPA programa

2000 – 2006 m. šalims kandidatėms per ISPA programą kasmet numatyta skirti apie 1 mlrd. eurų transporto ir aplinkos apsaugos infrastruktūtrai gerinti. Ši programa panaši į ES sanglaugos fondą, kurio lėšomis Lietuva pradės naudotis tik tapusi ES nare.
ISPA finansuoja didelius transporto ir aplinkos apsaugos projektus, kurių vertė ne mažesnė kaip 5 mln. eurų. Nuo 2000 m. iki įstojimo į ES Lietuvai kasmet skiriama apie 50 mln. eurų.

SAPARD programa

Ši programa yra analogiška struktūriniams fondams, kurių lėšomis naudojasi ES šalys narės. Pagrindiniai SAPARD tikslai: padėti šalims kandidatėms suderinti nacionalinę politiką su ES bendrąja žemės ūkio politika, patenkinti prioritetinius poreikius žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse, suteikti galimybę susipažinti praktiškai su struktūrinių fondų tipo prodramų principais.
Visoms šalims kandidatėms numatoma kasmet skirti 520 mln. eurų, tarp jų Lietuvai – 29,8 mln. eurų. Lėšos šalims kandidatėms paskirstomos atsižvelgiant į ūkininkų skaičių, žemės ūkio naudmenų plotą, BVP bei specifinę šalies situaciją.
Kaip ir kitos šalys kandidatės, Lietuva, atsižvelgdama į Europos Komisijos pateiktas gaires, parengė Nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros programą 2000 – 2006 m., kuria remiantis yra įgyvendinama SAPARD programa. Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje patvirtintos aštionios žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetinės paramos krytptys ir numatytas šių krypčių finansavimas:
1. Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą;
2. Žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir rinkodaros tobulinimas;
3. Ekonominės veiklos įvairinimas ir alternatyvių pajamų skatinimas;
27

4. Kaimo infrastruktūros plėtra, kaimų renovacija ir kaimo paveldo išsaugojimas;
5. Žemės ūkiui skirtos žemės apželdinimas mišku ir miškų infrastruktūros tobulinimas;
6. Aplinkosauginių ūkininkavimo būdų skatinimas;
7. Profesinis mokymas;
8. Techninė parama ir informavimas.
Už SAPARD paramos administravimą Lietuvoje atsakinga Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

Išvados

Išvada turbūt aiški: stojimas į ES mus skatina sparčiau, nei tai darytume vieni patys, modernizuoti savo valstybę, jos teisinę sistemą ir administravimą, jos ūkio funkcionavimo taisykles. Modernesnė valstybė greičiau ir lengviau įsijungs į formalų ir neformalų, ekonominį ir politinį, komercinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tiek Europoje, tiek pasaulyje.
Stojimas į ES nėra abstrakcija, tai konkretus ir darantis didžiulį poveikį Lietuvai procesas. Tarkim, Seimo priimami įstatymai, suderinti su ES teise, daro įtaką mūsų verslui, žemės ūkiui, bendrąja prasme – ekonomikai. Per tai – paprastiems žmonėms.
Europėja ir mūsų teisė, teismų ir valstybinių institucijų darbas. Demokratijos, žmogaus ir tautinių mažumų teisių puoselėjimas, pagarba įstatymui yra dabartinės Lietuvos valstybės pamatas. To mes iš dalies mokomės ir iš ES.
Kaip tai atsiliepia piliečiams? Irgi tiesiogiai. Iš ES lėšų ir investicijų tiesiami ir taisomi keliai,statomi vandens valymo įrenginiai ir sąvartynai, katilinės. Tai reiškia, kad mes turime
galimybę gerti švaresnį vandenį, kvėpuoti grynesniu oru, jaustis saugesni keliuose, mėgautis šiluma.

Ne pirmus metus vykdomi įvairūs bendri ES ir Lietuvos projektai kultūros, švietimo ir mokslo srityje. Taip sudaroma galimybė studentams ir moksleiviams mokytis ir studijuoti ES šalyse, kultūros organizacijoms, menininkams ir mokslininkams gauti lėšų savo idėjoms įgyvendinti, susirasti partnerių užsienyje, pasisemti idėjų ir patirties.

Iš ES lėšų Lietuvoje kuriamos ir darbo vietos. Juk daugumą ES finansuojamų projektų įgyvendina Lietuvos privačios bendrovės, nevyriausybinės organizacijos.

O didžiausias poveikis, aišku, yra mūsų mąstymui. Mes norime gyventi gerai, saugiai ir turtingai. Norime, kad būtų paisoma mūsų interesų ir nuomonės. Norime uždirbti tiek, kiek manome esantys verti. Todėl mokomės dirbti gerai, gaminti kokybišką produkciją, gerbti įstatymus, savo valstybę ir jos piliečius. Tai nelengva, ir to greitai neišmokstama. Tačiau niekas, net ir ES, už mus šito nepadarys. Todėl nereikėtų manyti, kad galutinis tikslas yra ES. Galutinis tikslas yra Lietuvos valstybės ir jos piliečių gerovė. ES tėra priemonė ir naujos galimybės šiam tikslui pasiekti.
Lietuvos įstojimas į ES reikš, kad dar vienas plotelis Europos šiaurės rytuose įsijungia į demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir ekonominės gerovės bei stabilumo
zoną. Taiki, santykinai turtinga, demokratiška, stabili ir patikima Europos Sąjunga, įstojus Lietuvai į ją, padidės ir sustiprės. Nuo to ramiau ir geriau ir jai, ir visam pasauliui.
Ekonomine prasme Lietuva Europos Sąjungai neša ūkio plėtros galimybes. Ūkis veikia esant paklausos ir pasiūlos sąveikai. Jei Lietuvos gyventojai turėtų triskart daugiau pajamų, jie pirktų triskart daugiau prekių ir paslaugų, o tai reiškia, kad ir gamyba (bendrasis vidaus produktas), ir darbo vietų skaičius taip pat padidėtų trigubai.
Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis narystės ES pranašumas – tai atsivėrusios naujos galimybės. Ir tik nuo mūsų visų (tiek valstybės, tiek kiekvieno piliečio) priklausys, ar mes sugebėsime jomis pasinaudoti.

ES sprendimų priėmimo sistema – painus ir sudėtingas mechanizmas, teikiantis iš tiesų labai plačių veiklos ir įtakos galimybių įvairiausioms interesų grupėms, verslo asociacijoms ar nevyriausybinėms organizacijoms. Todėl nereikėtų jau dabar manyti, kad Lietuvos interesams nebus tinkamai atstovaujama ES – prie šio atstovavimo, pasitelkę iniciatyvą, idėjas ir pasiryžimą tas idėjas įgyvendinti, galės prisidėti kiekvienas iš mūsų.

Leave a Comment