Kad galėtų plėstis, Europos Sąjunga turi sugriauti demokratiją savo narėse

Kad galėtų plėstis, Europos Sąjunga turi sugriauti demokratiją savo narėseTikroji ES įtaka demokratijai geriausiai matoma neturtingose šalyse, jau tapusiose ES narėmis ar dar tik siekiančiose narystės. Formaliai, Europos Sąjunga kelia griežtus reikalavimus narystės siekiančioms šalims. Jei spręsime pagal vadinamuosius „Kopenhagos kriterijus“, valstybė turi tapti pavyzdinga demokratija jau prieš pradėdama derybas dėl narystės. Tačiau kiti ES reikalavimai savo naujoms narėms paverčia politinius kriterijus tuščiu formalumu.Kai vis dar klestinčios turtingosios Europos Sąjungos narės dar tik pradeda suprasti, kokius nuostolius joms teks patirti atsisakius savo nacionalinių valiutų, jau seniai aišku, kad daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė ES yra iš esmės ekonomiškai žalingaNaujos narės turi perimti faktiškai visą Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), nors pastaroji yra pritaikyta pasiturinčiųjų šalių poreikiams ir todėl visiškai netinka neturtingosioms. Taigi, kai vis dar klestinčios turtingosios ES narės dar tik pradeda suprasti, kokius nuostolius joms teks patirti atsisakius savo nacionalinių valiutų, jau seniai aišku, kad daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė ES yra iš esmės ekonomiškai žalinga.Dauguma Europos Sąjungos įstatymų netinka silpnoms naujųjų narių ekonomikoms, todėl niekaip ten negalėtų būti priimti demokratinio politinio proceso būdu. Todėl, kad patenkintų nesibaigiančius ES biurokratų reikalavimus, daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių turi aukoti daugumos savo piliečių interesus. Nors vyriausybės ir vadina Europos integraciją nacionaliniu prioritetu, augant ES teisės apimtims, pati narystė ES tampa vis sunkesne našta šių šalių piliečiams. Taigi neturtingos šalys tiesiog privalo paaukoti demokratiją, kad taptų „geromis“ ES narėmis. 2003 m. „aukojimas“ įvyko valstybėse, kuriose vyko referendumai dėl stojimo į Europos Sąjungą. Lietuvoje demokratija buvo taip ciniškai suluošinta, kad net buvo pradėta kalbėti apie jos mirtį.

Referendumas dėl Lietuvos narystės Europos SąjungojeReferendumas vyko 2003 m. gegužės 10-11 dienomis. Kad užtikrintų jo sėkmę, Lietuvos Seimas specialiai pakeitė Referendumo įstatymą, ir netgi buvo nustatytas precedentų neturintis dviejų dienų balsavimo laikas. Šis referendumas įvyko dėka tokių begėdiškų ir neteisėtų valdžios veiksmų, kad netgi Lietuvos žiniasklaidoje kartais buvo prilyginamas „demokratijos laidotuvėms“.Agitacija už stojimą į Europos SąjungąSpecialiu įstatymu Seimas įgaliojo Europos Komitetą prie Lietuvos Vyriausybės informuoti visuomenę apie ES ir stojimo į ją pasekmes. Šiam tikslui Europos Komitetas gavo tris milijonus litų iš valstybės biudžeto.Oficialios visuomenės informavimo kampanijos metu, visuomenei praktiškai nebuvo nieko pasakyta apie neigiamas narystės Europos Sąjungoje pasekmesTačiau oficialios visuomenės informavimo kampanijos metu, visuomenei praktiškai nebuvo nieko pasakyta apie neigiamas narystės Europos Sąjungoje pasekmes. Dar daugiau, Europos Komitetas apsiėmė koordinuoti visą agitaciją už stojimą į ES, ir to pasekmėje stojimo priešininkai negavo iš valdžios jokios paramos. Visos jų lėšos tebuvo tūkstantis svarų sterlingų (!), paaukotas Britanijos piliečio.Visuomenės informavimas virto begėdiška europropagandos kampanija. Užuot vykdęs įstatymą ir pateiktęs žmonėms informaciją narystės ES įtaką ekonomikai bei eilinių piliečių gyvenimui, Europos Komitetas finansavo spausdinimą dešimčių tūkstančių plakatų su akivaizdžiai absurdiškais lozungais, tokiais kaip „Tapkime europiečiais“ ar „Lietuva eina į Europą“ (į patį geografinį Europos centrą iš Vilniaus galima nuvažiuoti per pusvalandį).