INTERESŲ GRUPĖS IR JŲ TIPAI

TURINYS

1. Lietuvos interesų grupės 2
1.1. Lietuvos pramonininkų konfederacijos
1.2. Interesų grupės žemės ūkio srityje
1.3. Kitos interesų grupės
1.4. Interesų grupės ir lobizmas
2. Profesinės sąjungos 6
2.1. Verslo interesų grupės
2.2. Viešūjų interesų grupės
3. Lietuvos prekybininkų, amatininkų ir pramonininkų sąjunga 12
4. literatūra 17

LIETUVOS INTERESŲ GRUPĖS

I. Lietuvos pramonininkų konfederacijos
Š A K I N Ė S A S O C I A C I J O S

1. Lietuvos aludarių asociacija
2. Lietuvos aukštesniųjų mokyklų direktorių asociacija
3. Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacija
4. Lietuvos cukraus pramonės įmonių asociacija “CUKRUS”
5. Durpių įmonių asociacija “Lietuviškos durpės”
6. Inžinerinės ekologijos asociacija
7. Lietuvos nacionalinė ekspeditorių asociacija “LINEKA”
8. Lietuvos farmacijos pramonės įmonių asociacija
9. Geležinkelių paslaugų įmonių asociacija GELPA
10. Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacija
11. Investicinių koompanijų asociacija
12. Jūrų krovinių kompanijų asociacija
13. Baltijos Respublikų ir Kazachstano informacinė prekybos ir pramonės asociacija “KAZBALT”
14. Laivų savininkų asociacija
15. Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacija
16. Lietuvos Aprangos ir tekstilės įmonių asociacija
17. Liejyklų asociacija
18. Liftų įmonių asociacija
19. Asociacija “Lietuvos keliai”
20. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija “LINAVA”
21. Asociacija “Lietuvos maisto pramonė”
22. Lietuvos Mašinų ir prietaisų gamintojų asociacija
23. Asociacija “Nerūdinės statybinės medžiagos”
24. Asociacija “Lietuvos mediena”
25. Lietuvos melioracijos įmonių asociacija
26. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija
27. Nacionalinė muitinės tarpininkų asociacija
28. Lietuvos odos gamintojų ir vartotojų asociacija
29. Asociacija “Lietuvos oro uostai”
30. Lietuvos pienininkų asociacija “PIENO CENTRAS”
31. Lietuvos profesinių mokyklų direktorių asociacija
32. Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija
33. Telekomunikacijų statybos įmmonių asociacija
34. Lietuvos statybininkų asociacija
35. Statybos industrijos asociacija
36. Lietuvos stiklininkų asociacija
37. Kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga
38. Nacionalinė verslo administratorių asociacija
39. Lietuvos žemės ūkio technikos asociacija

II. Interesų grupės žemės ūkio srityje

1. Žemės ūkio rūmai
2. Lietuvos ūkininkų sąjunga
3. Žemės ūkio bendrovių asociacija
4. Lietuvos grūdų augintojų asociacija
5. Lietuvos daržovių augintojų asociacija,
6. Lietuvos rapsų augintojų ir pe

erdirbėjų asociacija
7. Sėklininkystės asociacija
8. Lietuvos paukštininkystės asociacija,
9. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija
10. Lietuvos avių augintojų asociacija
11. Lietuvos ožkų augintojų asociacija
12. Lietuvos kiaulių augintojų asociacija
13. Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacija
14. Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija
15. Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacija
16. Lietuvos galvijų veisėjų asociacija
17. Lietuvos arklių augintojų asociacija
18. Lietuvos verslinių sodų asociacija “Vaisiai ir uogos”

III. Kitos interesų grupės

1. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija
2. Lietuvos savivaldybių asociacija
3. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
4. Lietuvos trišalė taryba
5. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
6. Darbo federacija

Interesų grupės ir lobizmas:
Paskaitose ir diskusijose kalbant apie interesų grupes ar lobizmą dažniausiai girdėtas komentaras ar supratimas buvo toks: interesų grupės yra blogas dalykas, lobizmas – niekas kitas, kaip korupcija ir “blatas”. Tačiau akivaizdu, kad kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo daugiau joje organizuotų interesų grupių, o kartu ir lobistų, kurie atstovauja toms interesų grupėms, padeda joms pasiekti norimą reezultatą: įstatymo pakeitimą, naujo įstatymo priėmimą, apskritai bet kokį vietos ar nacionalinės valdžios sprendimą. Ir nieko smerktino tame nėra, jei tik veikiama pagal įstatymą.
Bet kurią visuomenę galima suskirstyti bent jau į dvi interesų grupes: moteris ir vyrus. Be to, bet kurioje visuomenėje žmones galima skirstyti į interesų grupes pagal daugybę kitų takoskyrų: amžių, išsilavinimą, pajamas, gyvenamąją vietą, politines pažiūras ir t.t. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė – tuo daugiau interesų ir jų grupių. Interesų grupės dažniausiai turi savo lobistus, t.y. žmones, kurie už atlygį ar

r be jo atstovauja tos grupės interesams. Plečiantis interesų grupių veiklai blėsta skirtumas tarp jų, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų.
Dauguma interesų grupių tampa “interesų partijomis” – siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, susitelkiančiomis prie vieno tikslo ir siekiančiomis gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius (ryškiausias pavyzdys – Verslo darbdavių konfederacija ir tuometinis jos prezidentas Viktoras Uspaskichas 2000 m. Seimo rinkimuose).
Interesų grupės – organizuotos individų, pripažįstančių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygmenų valdžios politikai, grupės, kurios nesiekia tiesiogiai laimėti vietų atstovaujamojoje valdžioje. Dalyvaujant tokių grupių veikloje, formuojamas tam tikras mąstymo ir elgesio modelis. Jis atsiranda kolektyvinės patirties ir veiklos pagrindu ir yra struktūruojamas savitų vertybių ir principų. Pripažįstama, jog egzistuoja skirtingi grupių interesai, kurie gali būti prieštaringi, todėl siekiama sukurti mechanizmą tiems prieštaringiems tikslams ir siekiams suderinti.

Pasiūlymai dėl interesų poveikio ir korupcijos apribojimo
Norint efektyviai apriboti valdžios atstovų galimybę piktnaudžiauti valdžia ir sumažinti interesų poveikį ir korupcijos galimybę reikia pernešti reguliavimo fokusą nuo interesų reiškėjų į sprendimų parengimo ir priėmimo lygmenį, t.y. į valdžią. Reguliavimas arba saugiklių taikymas šiame lygyje yra daug efektyvesnis, nes apima daug mažesnį žmonių ratą. Reikia pažymėti, kad reguliavimui šiame lygmenyje galima pasitelkti esamas vienos ar kitos organizacijos taisykles. Be to, daug le

engviau kontroliuoti labiau apibrėžtas organizacijas, kurių valdymas ir griežta atskaitomybė jau įtvirtinta įstatymu. Dažniausiai, kaip matysime iš pavyzdžių, visos priemonės jau yra apibrėžtos, bet nėra įgyvendintos arba efektyviai panaudojamos. Kalbant apie dabar esančių valstybės tarnautojams ir politikams uždėtų pareigų nevykdymą galima minėti bent kelis pavyzdžius:
1. Seimo komiteto išvadoje turi būti išsamus sąrašas pasiūlymus teikusių asmenų ir organizacijų ir asmenų, kas teikė pasiūlymus. Palyginimui, nors VTEK pateikiamose lobistų ataskaitose ( http://www.vtek.lt/lobizmas_info.html ) yra minima, kad registruoti lobistai vykdė lobistinę veiklą dėl šio įstatymo, tačiau Seimo komiteto išvadoje to nėra pažymėta, nepaisant 57 straipsnio, kuriame apibrėžiama, jog ???Komiteto išvada yra išsamus svarstymo komitete aprašymas. Joje nurodoma, kokie svarstymo metu buvo gauti pasiūlymai, pataisos, kokie ekspertai dalyvavo, kokias pataisas projekte siūlo daryti komitetas arba kokias išvadas dėl svarstyto klausimo komitetas padarė. Komitetų išvadų ir jų formos tikslius reikalavimus nustato Seimo valdyba.”
2. Teikiant pasiūlymą įstatymo keitimui būtina pateikti aiškinamąjį raštą, kuriame turi būti nurodoma svarbi ir reikšminga informacija. Atkreipkime dėmesį tik į kelis reikalavimus teikiamiems registruoti projektams, kurie turėtų būti atspindėti kartu su įstatymo projektu pateikiamame aiškinamajame rašte, kuriame turėtų būti aiškiai nurodomi:
a) parengto projekto tikslai ir uždaviniai;
b) kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai sureglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių pozityvių rezultatų laukiama;
c) galimos ne
eigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta;
d) įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados;
e) įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai;
3. Taip pat pažymėtina, kad dauguma valdžios institucijų nenoriai vykdo įsipareigojimus skaidrinti savo veiklą informuojant visuomenę apie ruošiamų teisės aktų pakeitimų iniciatyvas, teisės aktų projektus ir kviečiant nevyriausybines organizacijas į platesnį dialogą apie valdžios institucijų veiklą ir veiklos rezultatus. Pastaruoju metu pastebima priešinga tendencija – riboti informaciją nuo nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos atstovų pateikiant ją paskutiniu metu, kai įstatymai arba kiti teisės aktai jau svarstomi arba jau yra priimti.
Deja, peržvelgus daugumą svarstymui pateikiamų įstatymų projektų aiškinamųjų raštų matyti, kad labai retai nurodomi iniciatoriai, inicijavimo motyvai ir realios pasekmės verslui ir biudžetui. Skaidrumo nebuvimas šiame lygyje sumažina galimybę aptikti interesų poveikį ir numatyti galimas pasekmes ne tik tiems, kurių tikslas yra kontroliuoti politinio proceso skaidrumą, bet ir aktyviajai visuomenės daliai: žurnalistams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, analitikams, kurių veikla iš visuomenės pusės skaidrina politinius procesus ir didina jų atsakomybę.

PROFESINĖS SĄJUNGOS

Interesų grupės gali būti suskirstyto į daugelį pogrupių. Jos gali jungti individus, kompanijas, sąjungas ar viešąsias korporacijas vietos, regionų, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu ir pasižymi skirtingais bruožais. Pagal interesų turinį ir kokybę interesų grupės skirstomos į septynias grupes:
1. specialistų asociacijos;
2. verslo, prekybos ir pramonės grupės;
3. profesinės sąjungos;
4. žemės ūkio organizacijos;
5. vieno intereso grupės;
6. viešųjų interesų grupės;
7. socialinės paramos sąjungos;
Profesinės sąjungos istoriškai yra viena iš seniausių interesų organizacijų šakų. Beveik visose pokomunistinėse šalyse profsąjungų judėjimui būdingas pliuralizmas, konfliktas, decentralizacija ir fragmentacija. Reorganizuotoms arba naujai susikūrusioms profsąjungoms sunku identifikuoti savo tikslus, jų veikla dažnai būna priklausoma nuo politinių partijų veiklos. Neatsitiktinai pokomunistinėse šalyse profsąjungos klasifikuojamos į keletą grupių: reformuotos, nepriklausomos, krikščioniškosios, komunistinės ir kt. Tokia klasifikacija atspindi profsąjungų santykį su praeitimi ir su veikiančiomis politinėmis partijomis, taip pat – tarpusavio kontaktų pobūdį.
Profesinių sąjungų narystė laikoma vienu iš kriterijų, leidžiančių įvertinti interesų sklaidą visuomenėje ir profsąjunginio judėjimo sėkmę. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse profsąjungos vienija 80-90 proc. dirbančiųjų. Tuo tarpu Lietuvoje profsąjungos vienija maždaug 20-25 proc. visų dirbančiųjų.
Profsąjungų veiklą ypač silpnina jų nesutarimai dėl perimamo „sovietinių“ profsąjungų turto. Dėl jo vienos profsąjungos skaidėsi, o kitos jungėsi. Pavyzdžiui, 1992m. nuo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atskilo keletas profsąjungų ir įkūrė savarankišką Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą; 1995m. kelios smulkios profesinės sąjungos susivienijo ir įstojo į dar 1991m. įkurtą Lietuvos darbo federaciją.
2001m. pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruota apie130 profesinių sąjungų. Lietuvai, kaip ir kitoms pokomunistinėms šalims, būdinga, kad profsąjunginis judėjimas yra labai fragmentuotas, trūksta veiksmų koordinavimo, interesai atstovaujami nevieningai. Iš gausaus profsąjungų būrio savo ištekliais bei įtaka išsiskiria Lietuvos profesinių sąjungų centras, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lietuvos darbo federacija.
Lietuvos profesinių sąjungų centras narių skaičiumi yra didžiausias profesinių sąjungų susivienijimas, vienijantis apie 100 tūkst. narių. Lietuvos profesinių sąjungų centras įkurtas 1990m. balandžio 19d. Centras vienija 14 šakų. Didžiausią dalį Centro narių sudaro valstybinio sektoriaus darbuotojai. LPSC turi nemenką materialinę bazę, nes praktiškai perėmė buvusiųjų profsąjungų organizacines struktūras, nemažai turto, specialistus.
Lietuvos darbininkų sąjunga vienija apie 70 tūkst. narių, 35 miestų ir rajonų teritorines darbininkų profesines sąjungas bei 11 šakinių profesinių sąjungų. LDS visuomenė laiko „dešiniąja“ profesine sąjunga, nors jos vadovai tai ir neigia. Šis faktas tam tikra prasme iliustruoja išlikusį profsąjungų polinkį į ideologinį angažuotumą bei veiklos politizavimą. Kita vertus, tai galima laikyti praeities reliktu visuomenės sąmonėje, nes profsąjungas vis dar linkstama tapatinti su politinėmis organizacijomis.
Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas įsteigtas 1992m., dabar vienija 12 savarankiškų šakinių profesinių sąjungų ir turi apie 40 tūkst. narių. LPSS, kaip ir LDS yra Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos narė, o nuo 1998m. – ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos asocijuota narė. LPSS palaiko glaudžius santykius su Skandinavijos profesinėmis sąjungomis.
Lietuvos darbo federacija įkurta 1991m. Federacija turi apie 15 tūkst. narių, vienija apie 10 šakinių profsąjungų ir 13 regioninių junginių. LDF yra Pasaulio darbo konfederacijos narė, bendradarbiauja su krikščioniškos orientacijos Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos profsąjungomis. LDF savo veiklą stengiasi grįsti katalikišku socialiniu mokymų, glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos kriščionų demokratų partija.
Taigi, kalbant apie profsąjungas, akivaizdūs mažiausiai du faktai: pirma, iš darbo interesams atstovaujančių profesinių organizacijų tarpo išsiskiria ryškūs lyderiai, antra, įtakingiausios profsąjungos ne tik įsitikino kontaktų su politinėmis organizacijomis reikšmingumu, bet ir nemažai nuveikė, kad šie kontaktai iš fragmentiškų taptu ilgalaikiais ir nuolatiniais.

VERSLO INTERESŲ GRUPĖS
Šiandien beveik nesiginčijama, jog įtakingiausios ir efektyviausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai. Visų pirma jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo lobistinei veiklai, kita vertus, pvz., palyginti su visuomeninio intereso grupėmis, jos pakankamai sutelktos ir turi aiškias bei neginčijamas preferencijas. Lietuvos atveju taip pat galima pastebėti, jog verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo lobistinei veiklai finansuoti, be to, jų organizacinė struktūra ir bent jau formalios sąsajos su politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis yra tvirčiausios. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką. Pakankamai efektyviai veikia ir bendrovės, turinčios didelę įtaką šalies ekonomikai. Kitos veiklos formos pastebimos menkai. Ypač tai pasakytina apie lobistines įmones, kurioms veikti tiesiogiai deklaruojant savo tikslus trukdo netobula Lietuvos įstatyminė bazė. Tačiau nacionalinių asociacijų efektyvumas bei daugelio pramonės sektorių orientacija į Vakarų rinkas leidžia sėkmingai Lietuvos verslo interesų grupėms įsitraukti į europines asociacijas.
Verslo asociacijos savo veikloje vadovaujasi visiškai kita logika nei profesinės organizacijos. Pagal vadinamąją organizacinės asimetrijos teoriją šių interesų grupių prigimtį ir veiklos logiką, nulemia skirtingos struktūrinės pozicijos ir tai, kad šios asociacijos atstovauja skirtingiems socialiniams interesams. Verslo asociacijos remiasi turimais finansiniais pajėgumais, nesiekia masiškumo, vadovaujasi ne politine, o ,,pragmatine logika”. Tuo tarpu profsąjungos, neturėdamos pakankamų finansinių išteklių, priverstos siekti masiškumo, o savo interesus į politinę darbotvarkę ,,pramuša” politiniais veiksmais bei susitarimais su politinėmis partijomis. Būtent dėl šių priežasčių dviejų lygmenų – politinio (makro) ir interesų (mezo) – susitarimai dažniausiai būna visiškai skirtingi. Verslo pasaulis vengia viešumo, čia priimtinesni lyderių privatūs susitarimai, veikloje dominuoja ,,pacifistiniai” metodai; tuo tarpu profsąjungų veikla visuomenei matomesnė, nevengiama ,,spaudimo” ar protesto metodų.
Verslo asociacijų veiklos specifiškumą lemia keletas svarbių veiksnių. Pirma, verslininkas paprastai veikia ne kaip individas, bet reprezentuoja firmą ir jos kolektyvą,. Taigi jis atstovauja funkciniams interesams, o jiems būdingas beasmeniškumas; antra, atstovaujami interesai yra tokie pat kaip ir kitų firmų, veikiančių tokioje pat srityje. Taigi atstovaujant kokiam nors sektoriui pasirinkimo laisvė nėra didelė; trečia, verslo asociacijos pasižymi tuo, kad jų organizacijai būdingas hierarchiškumas žemesnės grandys priklauso aukštesnėms, pirmosioms užtikrinant pasitraukimo iš asociacijos teisę. Taigi užtikrinamas žemutinių grandžių interesų autonomiškumas, dėl to jų interesai organizacijoje tampa fragmentuoti. Visos šios sąlygos lemia, kad verslo asociacijos yra priverstos savo sprendimuose ieškoti bendrų interesų ,,aukso vidurio”, kas leidžia apsisaugoti nuo didelių kaštų, kraštutinumų ir galimų piktnaudžiautojų.
Lyginant su kitomis interesų grupėmis, verslo asociacijų startas Lietuvoje buvo sunkesnis, jų kūrimasis užtruko ilgiau. Beje, ir šiandien verslo interesams atstovaujančių organizacijų nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, profsąjungų. Tai lėmė tokios priežastys: (a) verslo asociacijos neturėjo pirmtakų, iš kurių galėtų pasi¬semti patirties; (b) jų organizacinė natūra sąlygojo, kad atstovaujami labai platūs ir fragmentuoti interesai; juos organizuoti yra gana sunku dar ir dėl to, kad čia save primena ir vienas pagrindinių laisvosios rinkos dėsnis – konkurencija, todėl tenka konkuruoti ne tik su profsąjungomis, bet ir tarpusavyje.
Pažymėtina, kad verslo interesams atstovaujančių organizacijų įtaka keletą metų Lietuvoje buvo nenusistovėjusi ir jų reikšmingumas smarkiai kisdavo. Vie¬nas organizacijas dažnai keisdavo kitos, ir tai savaime sunkindavo verslo intere¬sų gynimą. Antai praeityje tokios įtakingos organizacijos kaip Lietuvos verslininkų sąjunga, Lietuvos nuosavybės saugos kongresas, Lietuvos privataus kapitalo al¬jansas šiandien jokio vaidmens nebevaidina. Tik pastaraisiais metais yra išryškė¬ję aiškūs verslo interesams atstovaujantys lyderiai, vienijantys daugelį šakinių or¬ganizacijų, visų pirma, – tai Lietuvos pramonininkų konfederacija bei Lietuvos verslo darbdavių konfederacija. Iš viso priskaičiuojama apie 300 organizacijų, at¬stovaujančių verslo interesams.
Verslo organizacijos į makropolitiką pastaraisiais metais Lietuvoje yra įtrau¬kiamos vis labiau galbūt todėl, kad valstybės prisiimamos reguliacinės funkcijos vis plečiasi, o verslo sąlygų liberalizacija lieka tik deklaracijomis. Verslo asocia¬cijos priimamus sprendimus siekia paveikti pirmiausia nacionaliniu mastu, todėl neatsitiktinai jų dėmesio epicentre vis dažniau atsiduria Vyriausybė ir Seimas. Taip yra todėl, kad būtent šiose institucijose priimami ilgalaikių pasekmių nacionali¬nio masto sprendimai.
Verslo ir darbdavių interesų atstovavimas Lietuvoje iškart suponuoja dvi problemas. Pirma, nuo pat laisvosios rinkos formavimosi pradžios ir naujų ver¬slo struktūrų atsiradimo paaiškėjo, kad Lietuvoje linkstama į tai, kad stambiojo verslo ir smulkiojo bei vidutinio verslo interesams siekia atsto¬vauti nemažai skirtingų ir neretai labai smulkių interesų grupių. Su šia susijusi ir antroji problema, nes sunku apibrėžti, kas yra stambus ir kas smulkus arba vidu¬tinis verslas. Tam tikslui galima naudoti formalius apibrėžimo kriterijus, pavyz¬džiui, kas yra maža ar vidutinė įmonė. Vis dėlto neformalūs kriterijai, kaip an¬tai įmonių apyvartos ar pelno rodikliai, gali visiškai neatitikti „mažos” įmonės kriterijų. Pavyzdžiui, „mažos” įmonės apyvarta ir pelnas gali būti keleriopai di¬desni nei stambaus pramoninio komplekso. Įdomu ir tai, kad neretai Lietuvoje smul¬kių ir vidutinių įmonių interesams atstovauja grupės, besiskelbiančios stambiojo kapitalo interesų atstovėmis, ir atvirkščiai.
Smulkaus ir vidutinio verslo interesų atstovavimas

Lietuvoje jau 1989 m. buvo susikūrusios 1569 smulkios įmonės (kooperatyvai). Kooperatyvų interesus netrukus pradėjo ginti 1989 m. sausio 17 d. įkurta Lietu¬vos kooperatyvų nacionalinė asociacija (LKNA), kurios prezidente buvo išrinkta K. Prunskienė. Netrukus, 1990 m. birželio 30 d., LKNA pakeitė pavadinimą į Lie¬tuvos verslininkų asociaciją. Dar po metų- 1991 m. gegužės 25 d. Kauno versli¬ninkų iniciatyva buvo įkurta Lietuvos verslininkų sąjunga, kurios prezidentu ta¬po A. Stašaitis.
Maždaug tuo metu išryškėjo verslininkų interesams atstovaujančių organi¬zacijų veiklos prioritetai:
1) visuomenės nuomonės apie verslininkus formavimas;
2) lobistinė veikla apskritai;
3) politinio bendradarbiavimo partnerio pasirinkimas.
1992 m. spalio 17 d., įsteigus Nuosavybės saugos kongresą, ši organizacija jau atstovavo daugiau kaip 130 tūkst. verslininkų, bankininkų, ūkininkų interesams. 1993 m. kovo 24 d. buvo įsteigtas Lietuvos privataus kapitalo aljansas (LPKA) -„verslo, pramonės, žemės ūkio, komercijos, paslaugų įmonių, finansinių institu¬cijų, kuriose vyrauja privatus kapitalas, asocijuotų struktūrų savanoriškas susi¬vienijimas”. Įdomūs du aspektai: pirma, aljansas atstovavo labai plačiam spek¬trui verslo interesų, antra, jo asocijuota nare tapo net po¬litinė partija – Lietuvos liberalų sąjunga.
Steigiamąją LPKA deklaraciją pasirašė dvi didžiausios tuo metu verslinin¬kų organizacijos – Lietuvos verslininkų asociacija (vad. J. Šarkus) ir Lietuvos ver¬slininkų sąjunga (vad. A. Stašaitis). Vėliau LPKA parėmė apie 40 asocijuotų verslo struktūrų.
1996-1998 m. laikotarpiu verslo interesų atstovavimui naują impulsą su¬teikė dvi naujai susikūrusios organizacijos. 1996 m. lapkričio 15 d. LPKA kole¬gijos koordinatoriai, atskirų šakinių bei teritorinių verslo struktūrų atstovai įstei¬gė Nacionalinę smulkaus ir vidutinio verslo konfederaciją, kurios prezidentu ta¬po LR Seimo narys A. Butkevičius. 1998 m. kovo 20 d. ši organizacija praktiškai buvo panaikinta pakeičiant jos pavadinimą į Nacionalinę verslininkų konfedera¬ciją. Jos prezidentu tapo V. Uspaskich.
1998 m. vasario 27 d. buvo įsteigta Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija (prezidentas R. Jasinavičius), kuri tapo Lietuvos verslininkų asociacijos teisiu perėmėja.
1999 m. balandžio 24 d., susijungus Nacionalinei verslininkų konfederacijai ir Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijai, buvo įkurta Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK), vadovaujama V. Uspaskich. Šiuo metu LVDK vienija apie 480 įmonių, 63 asociacijas, apimančias apie 1500 smulkių įmonių,
kuriose dirba apie 400 000 žmonių.
LVDK ne kartą pareiškė, kad politinės partijos vis dar siekia išlaikyti spren¬dimų priėmimo monopolį savo rankose ir ignoruoja verslui atstovaujančias inte¬resų grupes. Prieš porą metų LVKD ėmėsi aktyvios politinio spaudimo taktikos. Tai leido sėkmingai dalyvauti 2000 m. savivaldybių tarybų bei LR Seimo rinki¬muose. LVDK taktika užmegzti kuo glaudesnius ryšius ir bendradarbiauti su po¬puliariausiomis politinėmis partijomis visiškai pasiteisino Dabar organizacija tu¬ri savo atstovus parlamente bei daugelyje savivaldybių.53 Tai suteikė galimybes su LVDK susijusioms įmonėms aktyviai dalyvauti ir rimtai veikti svarbius politi¬nius sprendimus, ypač privatizuojant vadinamuosius strateginius objektus (pvz., LISCO, „Lietuvos dujas” ir kitus).

Stambaus verslo (pramonininkų) interesų atstovavimas

Pagrindinė stambaus verslo interesams atstovaujanti organizacija yra Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK). Priešingai nei smulkiam ir vidutiniam verslui atstovaujančių organizacijų, stambiojo verslo interesams atstovaujančių organizacijų daug neįsisteigė. 1989 m. įsisteigusi LPK praktiškai iki šiol išlaikė interesų atstovavimo monopolį. Sociologiniai tyrimai rodo, kad LPK jau kuris laikas yra ir pati popu¬liariausia, ir pati įtakingiausia verslo interesams atstovaujanti organizacija.
LPK vienija 40 šakinių ir 8 regionines pramonės įmonių asociacijas. LPK sudaro ne tik stambios gamybinės, bet ir prekybos kompanijos, užsienio kompanijų atstovybės, komerciniai bankai, aukštosios mokyklos, tyrimų institucijos. Išskyrus stambiąsias valstybines ir įmones, esančias valstybinio reguliavimo sferoje, visos didžiausios Lietuvos įmonės priklauso LPK. Iš viso LPK vienija apie 2200 įmonių.
Politikos ir verslo elitas sutinka, kad LPK ir jos lyderis B. Lubys turi didžiulę įtaką ne tik verslo, bet ir politikos pasaulyje. Pavyzdžiui, prieš porą metų atlikus tyrimą, kurie asmenys turi didžiausią įtaką valdžios sprendimams Lietuvoje, paaiškėjo, kad pirmoji vieta atiteko LPK prezidentui B. Lubiui.
Įdomu, kad LVDK prezidentas V. Uspaskich, turintis didelę įtaką verslo pasaulyje, užėmė tik 14 vietą. Šiandien, aišku, V. Uspaskich reitingas būtų kur kas didesnis.
A. Steen verslo aplinkos tyrimai Baltijos šalyse parodė, kad Lietuvos ver¬slo lyderiai kur kas rečiau kontaktuoja su politiniu elitu nei Estijos ar Latvijos verslininkai. Pavyzdžiui, kas savaitę kontaktus su politikos lyderiais Lietuvoje pa¬laiko tik 4 proc. verslo lyderių, tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje – atitinkamai 19 ir 21 proc. Kur kas dažniau visose trijose šalyse kontaktuojama su biurokratija -atitinkamai 27, 31 ir 35 proc. verslininkų.55
Tačiau LPK, matyt, galime laikyti išimtimi iš šios taisyklės, nes organiza¬cija ne tik kontaktuoja, bet ir dažnai atvirai spaudžia politines struktūras, pri¬imančias sprendimus. Tai pripažino ne kartą ir ne viena vyriausybė. Prieš 1996 m. Seimo rinkimus, pasirašydama bendradarbiavimo memorandumą su TS(LK).-“‘ LPK sukūrė precedentą, skatinantį ir kitas verslo interesams atstovaujančias or¬ganizacijas siekti kuo glaudžiau bendradarbiauti su politinėmis partijomis. Me¬morandumo pasirašymas tapo atviru verslo interesų grupių pareiškimu, kad jos rūpinasi savo kontaktais su politine valdžia, priimamais sprendimais ir galimybė¬mis šiems sprendimams daryti įtaką. Taip pat tai buvo pirmas atviras pareiškimas visuomenei apie politinių partijų ir interesų grupių sąveiką ir abipusę įtaką.
LPK taktika siekti kuo glaudesnių ryšių su valdančia arba populiariausio¬mis politinėmis partijomis sukūrė ir kitą precedentą. Jos taktika tapo pavyzdžiu ir LVDK, kuri dar prieš 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimus pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su NS(SL). Galima pastebėti, kad verslo interesų grupių moty¬vus bendradarbiauti su viena ar kita partija lemia, kaip populiariai aiškinama, ne programinių nuostatų priimtinumas, o partijos populiarumas visuomenėje ir tiki¬mybė, kad po rinkimų ji įgis realią valdžią. Beje, panašiai verslui atstovaujan¬čios organizacijos elgiasi visame pasaulyje.

VIEŠŲJŲ INTERESŲ GRUPĖS
ES mastu šios interesų grupės pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos ar ad hoc koalicijos atskiram vienetiniam tikslui pasiekti. Palyginti su verslo interesų grupėmis, pastarosios nedisponuoja dideliais finansiniais resursais, tačiau turi kur kas didesnes viešosios nuomonės poveikio galimybes, kurias lemia jų narystės dydis bei potencialiai suinteresuotųjų ratas. Lietuvos atveju tenka konstatuoti, jog net ir nacionaliniu mastu šias interesų grupes galima laikyti nebent potencialiai galinčiomis daryti įtaką. Viena vertus, tai yra nulemta nepakankamos visuomenės politinės kultūros, ir tai sąlygoja žemą politinio dalyvavimo lygį. Kita vertus, egzistuojančios institucijos, turinčios užsiimti vartotojų interesų agregacija bei jų projektavimu į šalies politinę dienotvarkę (pvz., Lietuvos vartotojų institutas), neatlieka savo misijos. Dėl to narystė ES Lietuvos viešųjų interesų grupėms turi atnešti vienintelę teigiamą perspektyvą – postūmį iš didesnę patirtį turinčių ir aktyviau veikiančių tenykščių analogiškų interesų grupių.

LIETUVOS PREKYBININKŲ, PRAMONININKŲ IR AMATININKŲ SĄJUNGA

Prieš 74 metus, 1930 metų balandžio 12 dieną buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje gamybininkų ir prekybininkų organizacija – Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, kuri vėliau pasivadino Verslininkų sąjunga.

Pagrindiniai šios sąjungos tikslai, kaip skelbė jos įstatai, buvo “kelti ekonominę lietuvių tautos gerovę, jungiant visus lietuvių prekybininkus, pramonininkus ir amatininkus, rūpinantis jų teisiniais, ekonominiais ir kultūriniais reikalais, keliant jų specialybės kvalifikaciją, remiant Lietuvos prekybą, pramonę ir amatus”. Sąjunga gynė savo narių interesus valstybinėse įstaigose, visuomeninėse organizacijose, organizavo juridinę pagalbą.
Pirmuoju Sąjungos pirmininku buvo išrinktas M. Šlepavičius.
tikslams pasiekti Sąjunga numatė steigti ekonomines organizacijas, pašalpų, taupomąsias ir kitokias kasas, knygynus, fondus, klubus, informacinius biurus, organizuoti paskaitas, kursus, suvažiavimus, rengti parodas, skelbti konkursus.
Verslininkų sąjungos centro valdybos lėšas sudarė nario mokesčiai ir rėmėjų aukos, taip pat lėšos už krautuvininkų taip vadinamųjų “mėlynųjų ženklų” platinimą, pardavinėjamų Sąjungos nariams krautuvininkams, kurie juos dalydavo pirkėjams, o šie, surinkę jų tam tikrą skaičių gaudavo premijas.
Sąjungos iniciatyva buvo įsteigtas bankas “Amatbankas” ir pirmoji Lietuvoje verslo ir amatų pobūdžio prekybos mokykla Kaune. Du kartus per mėnesį buvo leidžiamas laikraštis “Verslas”. Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos veikla turėjo didžiulę reikšmę vystant prekybą, pramonę ir verslus Lietuvoje, taip pat apribojant bendrovių ir prekybininkų veiklą, kurių tikslas buvo tik savas pelnas, o ne visos valstybės nauda.
Deja, kartu su Lietuvos okupacija II Pasaulinio karo metais, buvo nutraukta ir Verslininkų sąjungos veikla.
Prieš 74 metus, 1930 metų balandžio 12 dieną buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje gamybininkų ir prekybininkų organizacija – Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga.
Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos įstatai

Praėjus beveik 60 metų, 1989 metų birželio mėn. 17 dieną įvyko Steigiamasis Lietuvos pramonininkų asociacijos suvažiavimas, kuris atkūrė prieškaryje veikusią sąjungą. Asociacijos prezidentu buvo išrinktas Rimvydas Jasinavičius Steigiamajame suvažiavime asociacija buvo įpareigoti kurti tokį Lietuvos pramonės modelį, kuris atitiktų šalies gamtinius, intelektualinius, energetinius ir kitus išteklius, puoselėtų tautinę kultūrą ir tradicijas, keltų Lietuvos piliečių gerovę. Lietuvos pramonininkų asociacija, pasisakydama už ekonomikos dėsniais grindžiamą ūkio tvarkymą, siekė aktyviai bendradarbiauti su vyriausybinėmis, politinėmis, ūkinėmisbei visuomeninėmis organizacijomis stengdamasi, kad Lietuvos pramonė, jos infrastruktūros plėtra taptų Lietuvos, jos gyventojų suklestėjimo prielaida. 1990-1993 metais Lietuvos pramonininkų asociacijai vadovavo Algimantas Matulevičius
1993 metais įvykęs neeilinis Lietuvos pramonininkų asociacijos suvažiavimas asociaciją reorganizavo į Lietuvos pramonininkų konfederaciją (LPK). Prezidentu buvo išrinktas ir juo yra iki šiol dr. Bronislovas Lubys. Šiuo metu LPK vienija 37 šakines ir 8 regionines asociacijas,
jungiančias daugiau negu 2700 įvairaus profilio įmonių. Tačiau yra ir asociacijoms nepriklausančių LPK narių, į Konfederaciją įstojusių individualiai. Konfederacijai priklauso ne tik dauguma gamybos įmonių, bet ir bankai, prekybos įmonės, užsienio firmų atstovybės, moksliniai tiriamieji institutai, mokymo įstaigos. LPK narių veikla apima visas pagrindines pramonės šakas – beveik visos Lietuvoje pagamintos prekės yra jų produkcija.
Lietuvos pramonininkų konfederacija yra ne politinė, visuomeninė organizacija, ji nepriklausoma nuo valstybės. Savo politiką LPK vykdo savarankiškai. Konfederacija turi ženklią įtaką Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei.

Svarbiausi Konfederacijos tikslai

-Atstovauti ir ginti LPK narių interesus vyriausybinėse, socialinėse bei tarptautinėse organizacijose
-stiprinti Lietuvos ekonomiką, padėti įmonėms rasti naujas rinkas bei sudaryti kuo palankesnes sąlygas lietuviškų gaminių eksportui
– siekti, kad Lietuvoje būtų laikomasi ekologinių reikalavimų
– ginti socialinius ir teisinius Lietuvos darbdavių interesus, stiprinti socialinį dialogą
– plėtoti ryšius su tarptautinėmis pramonės, verslo ir darbdavių organizacijomis

Narystė ir dalyvavimas Konfederacijoje pagal Konfederacijos įstatus yra savanoriška. Lietuvos pramonininkai gerai supranta, kad tik vienybėje jėga. Savo veikloje Konfederacija remiasi kolegialumo principu. Konkrečios problemos yra sprendžiamos Konfederacijos Prezidiumo ir konsultaciniuose posėdžiuose, kuriuose aptariami aktualiausi respublikos ekonomikos, finansų, socialiniai ir kiti klausimai, priimami nutarimai, pareiškimai, kreipimaisi ir kiti dokumentai. Visi LPK nariai privalo laikytis Konfederacijos Garbės kodekso.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos struktūra.Aukščiausi LPK valdymo organai – Konfederacijos narių suvažiavimas (šaukiamas kartą per 4 metus).
Prezidiumas (sudaro 50 narių). Prezidiumas posėdžiauja kiekvieną mėnesį ir sprendžia Tarybos jam deleguotus klausimus, kontroliuoja Vykdomosios direkcijos darbą.
Valdyba.Ji sprendžia Konfederacijos organizacinius, finansinius, ūkinius klausimus, operatyviai reaguoja į iškilusias problemas, kontroliuoja kaip vykdomi Suvažiavimo, Tarybos, Prezidiumo priimti sprendimai.
Einamuosius Konfederacijos reikalus tvarko Vykdomoji direkcija. Konfederacijos dokumentus ruošia 16 nuolatinių komitetų, kuriuose visuomeniniais pagrindais dirba pramonės įmonių vadovai ir kvalifikuoti savo sričių ekspertai.
Svarbiausi Konfederacijos tikslai

atstovauti ir ginti LPK narių interesus vyriausybinėse, socialinėse bei tarptautinėse organizacijose

stiprinti Lietuvos ekonomiką, padėti įmonėms rasti naujas rinkas bei sudaryti kuo palankesnes sąlygas investicijoms Lietuvoje

siekti, kad Lietuvoje būtų laikomasi ekologinių reikalavimų

ginti socialinius ir teisinius Lietuvos darbdavių interesus, stiprinti socialinį dialogą
Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos Garbės Kodekso Nuostatai
1. Bendroji dalis
1.1. Garbės kodeksas – dorovės normų, kurių laikymasis užtikrina garbingą LPK narių elgesį, visuma.
1.2. Garbingas elgesys – subjekto poelgių visuma, kuri neprieštarauja visuomenėje pripažintoms ir galiojančioms dorovės ir teisės normoms.

2.LPK GK nuostatų tikslai ir uždaviniai
2.1. LPK GK paskirtis – siekti LPK narių garbės ir orumo prioriteto, panaudojant Lietuvos pramonės suklestėjimui etikos, moralės ir dorovės galią. Šis siekis įgyvendinamas panaudojant visuomenėje galiojančias dorovės ir teisės normas bei jų sampratas. LPK GK nuostatai yra poveikio priemonė, kuri taikoma visiems be išimties LPK nariams.
2.2. Remdamasi Lietuvos žmonių pripažintomis dorovės ir teisės normomis, LPK siekia padėti savo nariams ugdyti demokratiškumą, ūkinės veiklos kultūrą, derinti interesus, siekti santarvės, humaniškų tarpusavio santykių.
2.3. LPK skelbia, kad Konfederacijos nario statusas įpareigoja kiekvieną LPK narį Lietuvos ir visuomenės interesus laikyti aukštesnėmis vertybėmis negu ūkiniai, grupiniai, asmeniniai ar partiniai interesai.
2.4. Remdamasi Lietuvos žmonių dorovės, moralės ir teisės normomis, LPK įsipareigoja, reikalui esant, analizuoti ir įvertinti LPK narių (jų vadovų ir įgaliotų atstovų) elgesį.

3. LPK GK taikymo procedūra.
3.1. LPK GK taikymo procedūrą nustato atitinkami LPK organai ir jų sąveikos taisyklės.
3.2. Garbės kodekso nuostatomis įgyvendinti Konfederacija sudaro tokias institucijas:
3.2.1. LPK etikos ir moralės komisija.
3.2.2. LPK referentas etikos ir moralės klausimais.
3.2.3. LPK ekspertų grupė etikos ir moralės klausimais.
3.3. Lėšas LPK GK nuostatams įgyvendinti skiria LPK Vykdomoji direkcija.
3.4. LPK GK įgyvendinimą kuruoja LPK viceprezidentas

4. LPK etikos ir moralės komisija.
4.1. Komisija sudaroma iš penkių narių LPK tarybos prezidiumo teikimu vieneriems metams ir tvirtinama LPK tarybos posėdžio nutarimu. Pirmame komisijos posėdyje balsų dauguma išrenkamas komisijos pirmininkas.
4.2. Eiliniai komisijos posėdžiai kviečiami vieną kartą per mėnesį. Ne eiliniai posėdžiai gali būti kviečiami komisijos pirmininko siūlymu arba ne mažiau kaip dviejų komisijos narių reikalavimu, taip pat LPK tarybos ar jos prezidiumo teikimu. Į komisijos posėdžius gali būti kviečiamas svarstomo ūkinio subjekto – LPK nario – vadovas, svarstymą inicijavęs LPK tarybos narys. Komisijos pirmininko sprendimu arba daugiau nei pusės komisijos narių reikalavimu gali būti rengiami atviri komisijos posėdžiai. Komisijos posėdžiui pirmininkauja komisijos pirmininkas arba, jei jo nėra, komisijos narių susitarimu posėdžiui gali pirmininkauti komisijos narys. Posėdžio darbotvarkė nustatoma posėdyje dalyvaujančių komisijos narių daugumos nutarimu.

Klausimai komisijos posėdžiuose svarstomi:
– referento siūlymu;
– komisijos narių iniciatyva;
– LPK narių iniciatyva.
4.3. Komisija sprendimus priima balsų dauguma. Jei, svarstant klausimus, nuomonės pasiskirsto po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas.
4.4. Komisijos narių pareigos ir teisės.
4.4.1. Komisijos narys privalo:
– dalyvauti komisijos posėdžiuose. Jei komisijos narys į posėdį atvykti negali, jis apie tai turi iš anksto pranešti komisijos pirmininkui, nurodydamas priežastį;
– vykdyti komisijos, jos pirmininko pavedimus;
4.4.2. Komisijos narys turi teisę:
– siūlyti komisijai svarstyti klausimus, susijusius su LPK narių elgesio etika, veiksmais, prieštaraujančiais moralės ir teisės normomis;
– teikti komisijai išvadų bei sprendimų, projektus, pasiūlymus;
– dalyvauti komisijos posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise;
– jei nesutinka su komisijos išvadomis ar sprendimu, pareikšti savo nuomonę ir reikalauti, kad ji būtų paskelbti kartu su komisijos priimtu nutarimu.
4.5. Komisija svarstomais klausimais priima sprendimus, išvadas, pareiškimus ar kitokius dokumentus. Išnagrinėjusi svarstomus dalykus komisija gali:
4.5.1. Nustatyti, kad buvo pažeisti LPK nario garbė ir orumas;
4.5.2. Siūlyti, kad klausimo svarstymas komisijoje būtų atidėtas;
4.5.3. Siūlyti LPK prezidiumui atlikti papildomą tyrimą, sudarant ekspertų grupę;
4.5.4. Įvertinti priežastis, dėl kurių nusižengta etikos ir moralės principams.
4.5.5. Pareikšti komisijos išvadą (nuomonę) dėl LPK nario veiklos (elgesio);
4.5.6. Nurodyti LPK nariui, kuo jo elgesys nusižengia etikos ir moralės principams;
4.5.7. Pasiūlyti LPK tarybai įspėti LPK narį;
4.5.8. Įrašyti svarstomą LPK narį į posėdžio protokolą;
4.5.9. Pranešti komisijos išvadas visiems LPK nariams

5. LPK referentas etikos ir moralės klausimais
5.1. Referentas yra etatinis LPK vykdomosios direkcijos darbuotojas. Referentą parenka komisijos pirmininkas konkurso tvarka. Referento kandidatūrą, pareiginius nuostatus, pareiginį atlyginimą ir skatinimo sistemą tvirtina LPK prezidiumas.
5.2. Referentas rengia klausimus ir medžiagą komisijos posėdžiams, sudaro komisijos posėdžių darbotvarkės projektus, organizuoja komisijos nutarimų vykdymą.
5.3. Tuo tikslu referentas:
5.3.1. Nuolat analizuoja Lietuvos masinės informacijos priemonių publikacijas apie LPK narių veiklą;
5.3.2. Apibendrina publikacijas apie veiklą, neatitinkančią garbingo elgesio sampratos;
5.3.3. Atsižvelgia į visus žinomus atvejus, kai pažeistas LPK nario orumas ir garbė, elgesio etika, veiksmai prieštaraujantys moralės ir teisės normoms;
5.3.4. Sukauptos medžiagos pagrindu rengia komisijos pasiūlymų, išvadų bei nutarimų projektus;
5.3.5. Parenka bei siūlo ekspertus;
5.3.6. Pristato klausimus ir surinktą medžiagą komisijos posėdžiuose;
5.3.7. Tvarko komisijos posėdžių protokolus;
5.3.8. Įteikia (perduoda, išsiunčia) komisijos sprendimus juose nurodytiems adresatams
5.4. Referento siūlymas svarstyti klausimą komisijos posėdyje pateikiamas raštu, išdėstant klausimo esmę, motyvus, argumentus, nurodant pažeistas etikos ir moralės nuostatas, pridedant atitinkamus dokumentus – spaudoje skelbtų straipsnių kopijas, radijo ir televizijos laidų garso bei vaizdo įrašus.

6. LPK ekspertų grupė etikos ir moralės klausimais
6.1. LPK ekspertų grupė sudaroma sudėtingiems etikos ir moralės klausimams išnagrinėti ir komisijos sprendimams pagrįsti.
6.2. Klausimą dėl ekspertų grupės sudarymo tikslingumo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia savo posėdžiuose etikos ir moralės komisija.
6.3. Atlikdama įsipareigojimą, ekspertų grupė privalo veikti viešai ir oficialiai, neskleisti informacijos tais klausimais, kuriuos komisija tiria, bet dar nėra priėmusi sprendimo.
6.4. Ekspertų grupė apie užduoties įvykdymą atsiskaito etikos ir moralės komisijos posėdyje, pateikdama savo išvadas raštu.

LITERATŪRA

1. http://www.euroverslas.lt/?1058555909
2. http://www.geocities.com/vykintas/m2igvp2.html
3. http://www.lrinka.lt/Pranesim/ut3.phtml
4. http://www.euro.lt
5. http://www.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/vvf/pk/dokumentai/dokumentai/Programos_2004-2005
6. http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2575

Leave a Comment