Pasaulinio vandenyno užterštumas

::: Turinys :::

Įžanga ..............................1 psl.
Užteršti vandenynai – užteršti paplūdymiai ........2-3 psl.
Tušti tinklai ...........................4-6 psl.
Sergančios jūros.........................7-9 psl.

::: Įžanga :::

Vandens ekologinė būklė biosferoje ypač reikšminga. Tai pagrindinė terpė visiems svarbiems ekologiniams procesams. Liūdna, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonija pamiršta šiuos faktus. Jiems nerūpi kiti, jiems rūpi jų pačių gerovė. Todėl vandenynai, jūros bei kiti vandens telkiniai yra negailestingai teršiami. Pamažu jų reikšmė silpsta, užteršti vandenynai teikia daug mažiau naudos, tačiau daug daugiau atneša žalos žmonėms, gyvūnams, augalijai. Nereikėtų būti abejingiems, nes pamažu skaudžiai gailėsimės susidūrę su baisiomis taaršos pasekmėmis. Sudrauskime tą, kuris pila atliekas į vandenį, mokykimes iš svetimų klaidų! Vanduo neturi kentėti!

::: Užteršti vandenynai – užteršti paplūdimiai ::::

Pastaraisiais metais žmogus vis dažniau paverčia jūras savo pagamintų atliekų sąvartynais. Į jūras atliekos patenka tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Netiesioginiu būdu į vandenynus iš upių sunešamos žemės ūkio trąšos ir kovos su kenkėjais priemonės. Fosfatai ir nitratai sukelia stiprią eutrofiją – maistingų medžiagų kiekio padidėjimą pakrančių vandenyse. Eutrofija skatina dumblių augimą, šie irdami naudoja deguonį, paimtą iš jūros vandens. O deguonies stygius vandenyje gali sukelti išštisų gyvūnų bendrijų (žuvų, moliuskų ir kt.) nykimą.
Nuodingos kovos su kenkėjais priemonės irgi prisideda prie jūros gyvūnų nykimo. Be to, upėmis į jūrą patenka buities ir pramonės nutekamieji vandenys, kurių sudėtyje yra ne tik nuodingų chemikalų bei sunkiųjų metalų, bet ir

r naftos bei kitų organinių medžiagų. Į jūrą laivais gabenamos ir išverčiamos pramoninės ir radioaktyvios atliekos (pvz., pramoninis nutekamųjų vandenų dumblas).
Avarijas patyrę tanklaiviai palieka jūroje milžiniškas naftos dėmes. Tačiau net ir pačius tanklaivių maršrutus galima be vargo atpažinti pagal jų paliekamus naftos pėdsakus.
Visa tai kelia didelį pavojų vandenynų gyvūnų bendrijoms, o kartu ir žmonėms. Del vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos nė viena pakrantės ir aplinkinė sritis negali išvengti taršos. Jos pasekmės labiausiai jaučiamos tose pakrančių teritorijose, kurios yra tankiai apgyventų sričių kaimynystėje.
Šiuo metu minėtus dalykus reguliuoja tarptautinė MARPOL konvencija, kuri:

* Riboja laivų išleidžiamos į jūrą naftos kiekį.
* Draudžia naftos produktų išleidimą itin jautriuose regionuose (pvz., Baltijos jūroje, Juodojoje jūroje, Viduržemio jūroje, Persų įlankoje).
* Kontroliuoja atliekų išpylimą ir skandinimą.
* Nustato mažiausią atstumą nuo sausumos nutekamiesiems vandenims išleisti beei buities ir pavojingoms atliekoms pilti.

Kiti tarptautiniai susitarimai reglamentuoja labiausiai užterštų laivybos rajonų apsaugą, pvz., Šiaurės ir Baltijos jūrų.

Viena iš jūros apsaugos priemonių – nykstančių rūšių gyvūnų (pvz., jūrų vėžlių, banginių, ruonių, jūros paukščių ir kt.) draustinių ir rezervatų steigimas bei naujų technologijų tanklaivių naftos rezervuarams valyti kūrimas.

::: Tušti tinklai :::

Vandenynas pavojuje! Gresia svarbaus maisto šaltinio išsekimas! Nuo neatmenamų laikų žmonės žvejojo vandenynų pakrančių vandenyse, pakraštinėse jūrose. Šių vandenų žuvys yra svarbūs ištekliai, nes jie nuolat atsinaujina. Nors jūros gėrybės sudaro tik 2

% žmogaus mitybos raciono, tačiau jos suteikia 14 % reikalingų gyvulinių baltymų.
Kai kuriose pramoninėse šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Norvegijoje ar Portugalijoje, 60 % žmogui reikalingų baltymų gaunami iš jūros gėrybių. O daugeliui vakarų Afrikos ir pietryčių Azijos atsilikusias ekonomikos šalių gyventojų, tai – vienintelis gero maisto šaltinis.
Šiuo metu žvejojamos penkios svarbiausios jūros gyvūnų grupės:

* Dugninės žuvys, tokios kaip menkė, raja, jūros liežuvis, jūrinė plekšnė, kurios labia vertinamos ekonomiškai stipriose šalyse.
* Atviroje jūroje gyvenančios žuvys: silkės, skumbrės ir sardinės, kurios daugiausia perdirbamos į žuvų miltus, naudojamus pašarams arba trąšoms. Labai vertingos žuvys, pavyzdžiui, tunas, lašiša, naudojamos tik žmonių maistui.
* Vėžiai (krabų bei omarų rūšys krevetės) daugiausiai gaudomi vakarinėje vidurio Atlanto dalyje, Indijos bei Ramiajame vandenynuose.
* Svarbus baltymų šaltinis gretimoms pietvakarių Atlanto, Viduržemio jūros bei vakarinės Ramiojo vandenyno dalies šalims yra galvakojai (kalmarai, aštuonkojai).
* Jūrų žinduoliai, medžiojami dėl riebalų ir mėsos. Kai kurios banginių rūšys (melynasis, kuprotasis ir finvalas) buvo šiek tiek išnaikintos. Del to šiuo metu pradėtos medžioti ir mažųjų banginių rūšys.

1950 metais buvo sugauta 21 mln. t. žuvies, o 1898 m. – jau 84 mln. t. Tokie laimikiai buvo sužvejoti pradėjus naudoti žvejybos laivynus. Jie gali žvejoti nutolusiuose nuo tėvynės žūklės rajonuose. Didžiausią laivyną su 8 mln. BRT (brutto registro tonų) 1989 m. turėjo buvusi Sovietų Sąjunga. Mažai atsiliko Japonija, buvusi VDR, Lenkija, Danija, Norvegija ir kt. Šių šalių žū

ūklės rajonuose buvo reguliariai žvejojama tankiais tinklais. Tokiu būdu buvo gerokai nuskurdintos žuvies atsargos pietryčių Atlante, rytinėje Atlanto dalyje bei Ramiojo vandenyno vakaruose. Maždaug trečdaliu jos sumažėjo ir šiaurinėje vakarų Atlanto dalyje bei Ramiojo vandenyno piretyčiuose. Kai kurioms žuvų rūšims net gresia išnykimas. Beveik išnaikintos svarbiausios banginių rūšys. Tas pats pasakytina apie Kalifornijos sardinių atsargas. Vertingų žuvų rūšių nykimas paskatino žvejoti mažavertes žuvis. Dėl to gerokai pasikeitė kokybinė žūklės sudėtis. 1990 m. vien tik Japonija sužvejojo 11 mln. t. žuvies. Ne ką nuo Japonijos atsiliko ir NVS šalys bei Kinija. Norvegijos, Danijos, JAV ir Indijos laimikiai svyruoja nuo 2 iki 5 mln. t. 32 % visos sugautos žuvies būdavo perdirbama į aliejų ir žuvų miltus, 16 % – konservuojama arba sūdoma ir 35 % žuvies – sušaldoma arba sunaudojama šviežia.
Jei sutiksime su kai kurių žvejybos ekspertų nuomone, kad sužvejojamų žuvų kiekį galima padidinti iki 100 mln. t. per metus (kuo, beje, kiti ekspertai abejoja), tai teks sutikti, kad 1987 m. sužvejoti 84 mln. t. jau priartina mus prie galimybių ribos. Šiaurės pusrutulio žūklės rajonuose, kuriuose sukaupta 40 % visų vandenyno žuvies atsargų, minėta riba jau peržengta. Ką galima padaryti, kad jūra, kaip vienas svarbiausių kaskart gausėjančių Žemės gyventojų maisto šaltinių, būtų išsaugota ateinančioms kartoms?
* Reikia įvesti žūklės kvotas, kurios būtų realios ir remtųsi mokslinėmis išvadomis.
* Šias kvotas turėtų įvesti kompetetingos ta
arptautinės institucijos pagal atitinkamus susitarimus, be to, būtina užtikrinti jų vykdymą ir kontrolę.
* Turi būti uždrausta žvejoti tose vietose, kur žuvų atsargos išseko.
* Reikia saugoti nykstančias žuvų rūšis.

::: Sergančios jūros :::

Kaip teigia daugelis futurologų, nuolat gausėjanti žmonija bus priversta vis dažniau ieškoti sau maisto bei žaliavų ir jūrose. Juk maistui tinka ne tik žuvys, bet ir greitai augantys bei daug baltymų turintys mažyčiai vėžiukai – kriliai. Iš jūros dugno pramonė gali gauti įvairiausių mineralinių žaliavų (naftos gavyba iš jūros dugno davė apčiuopiamą naudą daugeliui valstybių), tos valstybės, kurioms trūksta geriamo vandens, jo galėtų imti iš jūros (tik iš jūros vandens būtina pašalinti druską), o ateities energetika kuria planus, kaip panaudoti jūros vandenyje slypinčią šiluminę bei kinetinę energiją. tačiau ateities viltys bus nė sudilusio skatiko nevertos, jei šiandien suniokosime du trečdalius Žemės rutulio užimančius vandenynus bei jūras, jų vandens turtus iššvaistysime ar su jais neapdairiai elgsimės. Tiek daug kuriantis ir kartu nepaprastai smarkiai viską griaunantis mūsų amžius jau ėmė niokoti labai ilgą laiką žmogaus neliestas jūras, ir vienur jas siaubia lėčiau, o kitur – ir visai greitai. Mūsų dienomis jūrų erdvėms netoli kranto iškyla vis daugiau ir didesnių problemų, pavojų. Palei visų penkių žemynų pakrantes jūrų dugnas sudumblėjo, cheminėmis medžiagomis užterštas vandens sluoksnis jau pasiekė maždaug 400 metrų gylį. O jūrų dugne susidarė 6-12 metrų storio dumblo sluoksnis, jo plotis jau daug kur siekia 40 kilometrų.
Pasaulinis vandenynas yra didžiausia Žemės ekosistema, ji yra ir vientisa, ir kartu nevientisa. Vientisa, nes visur aptinkamos tos pačios mitybos graindinės grandys. Taip pat ji nėra vientisa, nes paskirose vietose ji vis kitokia priklausomai nuo bendros terpės – vandens fizinės būklės. Tad nė kiek neperdėsime, sakydami, kad organizmų visuma daug tiklsiau “matuoja” ir palyginti visai menkus vandens fizinės bei cheminės būklės pokyčius ir į juos jautriau reaguoja negu žmogaus sukurti matavimo prietaisai. Nors gerai pagalvojus, pasidaro neaišku, kokie tie “visai menki” pokyčiai. Juk šitaip teigiame mes, savavališkai viską vertindami pagal savo vertybių skalę, tai tik mums atrodo, kad pokyčiai visai menki, tačiau apskritai nežinome, kokie (kitais žodžiais tariant, kokio masto, kokios svarbos) tie pokyčiai yra kuriems nors kitiems organizmams. Štai, sakykim, mums 1 milimetras yra visai menkas atstumas, o erkei – didelis; mums nelabai užuodžiamas, gal net malonus kvapas šuniui gali būti nepakeliama smarvė; arba dar – mums gardus agurkų marinatas su actu kirmėlei gali būti pražūtingi nuodai.
Galime drąsiai teigti, kad paskiros pasaulinio vandenyno vietos yra gan jautrios vandens būklės pasikeitimams – ypač tiems, prie kurių jie neturėjo sąlygų priprasti. O mūsų amžiui kaip tik ir būdingi tokie pasikeitimai (juos sukelia teršalai). Pavojingiausias teršalas yra nafta. Kodėl ji pavojingiausia? Todėl, kad sukelia ligų ir labai didelių pasikeitimų. Ji netirpsta vandenyje (taigi ir nesuskystėja), o plaukioja paviršiumi. Nepraleidžia šviesos (žūva dumbliai, o jie yra visos mitybos grandinės pagrindas), smarkiai sumažėja deguonies (nevyksta dujų apykaita su atmosfera, arba, kitiap sakant, dumbliai negamina deguonies), daugėja anglies dioksido (nevyksta dujų apykaita, arba, kitaip sakant, jo neusvartoja dumbliai), pasikeičia šilumos apykaita (vanduo negaruoja), vandenyje tirpsta naftos nuodingosios medžiagos (pirmiausia sieros junginiai ir fenoliai), užteršiamos pakrantės bei potvynių ir atoslūgių zonos. Padaroma žalos visiems organizmams, kurie arba gyvena jūroje, arba yra su ja susiję, naudojasi jos gėrybėmis (paukščiai ir žmonės).
Taigi, visiškai suprantama kodėl šiandien naftą daug kas vadina jūros vėžio liga, – juk vienas kubinis metras naftos 400 kubinių metrų vandens plote sunaikina deguonį, o kartu su juo ir gyvybę. Taigi šitaip į jūrą išpilta nafta gali sukelti ir katastrofiškų padarinių žmonijai – juk 75 procentus oro deguonies pagamina (papildo) jūrų fitoplanktonas.
Nafta teršia jūras ne tik šiais laikais. Šie teršalai į jas pasipylė jau tada, kai garlaiviai ėmė deginti naftos produktus. Daug naftos į jūrą pateko per dviejų pasaulinių karų jūrų mūšius. Štai per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos povandeninius laivus medžiojantys sąjungininkų naikintuvai – bombonešiai apsisukdavo ir grįždavo į savo aerodromus tik tuomet, kai po jų antksrydžio jūroje atsirasdavo naftos dėmės. Tačiau tada jūros nebuvo smarkiai užterštos. Į jas labai daug naftos teršalų pateko septintajame dešimtmetyje, kai buvo imta vartoti labai daug naftos (kai uždarius Sueco kanalą, buvo pradėta statyti nepaprastai didelius tanklaivius). PABAIGA.

Leave a Comment