informacinis karas

ĮVADAS

Atėjus XXI a., informacijos amžiui, pakito ir mūšių samprata. W. Cohenas 1997 m. pranešime apie ateinančių ketverių metų JAV gynybos strategiją teigė: “ Informacinė revoliucija daro tokį perversmą karo srityje, kuris iš esmės pakeis JAV kariavimo principus. Mums reikia pasinaudoti šiomis ir kitomis technologijomis, kad dominuotume ateities mūšiuose“. Naujų karinių technologijų raida bei senesnių tobulinimas iš esmės keičia mūšių koncepcijas. Nuo akmens amžiaus iki pat šaltojo karo pabaigos vyravusi nuomonė, mūšį laimės tas, kurio karinės pajėgos ir ginklų skaičius didesnis, visiškai pasikeitė peer paskutinį dešimtmetį, kai įsivyravo supratimas, kad sėkmingą mūšio pabaigą lems moderniausios karinės technologijos, informacijos kontrolė ir informacinės technologijos.

1. Šiuolaikinio mūšio koncepcija

1.1. Informacijos kontrolės raida

Informacijos kontrolės klausimai rūpėjo ir senovės karo strategams , kurie taip pat suvokė, kad konflikto metu ypatingą svarbą įgyja sugebėjimas paveikti priešo priimamus sprendimus. Tačiau reikia pabrėžti, kad informacijos kontrolės reikšmė karo strategijos kontekste ilgainiui keitėsi – ji tolygiai didėjo vykstant technologinei pažangai. Todėl galima teigti, kad senovėje informacijos kontrolė buvo taktinio lygio problema, tuo tarpu moderniais laikais ji tapo sttrateginio lygio problema. Geras informacijos kontroliavimo ir manipuliavimo pavyzdys yra Čingischano kariuomenė. Jos antpuoliai buvo vykdomi grindžiantis šia taktika. Teigiama, kad dar neatplūdus Čingischano pulkams visada pirmiau atkeliaudavo gandai apie jų žiaurumą. Pasakojimai apie žudynes ir šių karių barbariškumą iš an

nksto priversdavo pasiduoti miestų gynėjus ir jų vadus; tai buvo tikslinga šios kariuomenės taktika, kuri palauždavo priešų kariuomenės moralę, bet ir priversdavo jų vadus priimti Čingischanui palankų sprendimą – pasiduoti be kovos. Šį informacijos manipuliavimą galima pavadinti karo propaganda, be kurios neapsieina bet kurie šiuolaikiniai karai.
Suprantama, kad senovėje informacijos kontrolę ribojo ir erdvė, ir laikas, tačiau, kaip minėta, jos reikšmė augo vykstant technologijų evoliucijai. Ypatingą postūmį tam suteikė industrinė revoliucija. J. Gutenbergui atradus galimybę greitai dauginti spausdintą tekstą, prasidėjo spaudos era. Taigi atsirado platesnės informacijos kontrolės galimybės, taip pat išsiplėtė potenciali auditorija. Tokia tendencija reiškėsi Pirmojo pasaulinio karo metu, kuris dažnai dar vadinamas atsišaukimų karu. Rašyti propagandinius atsišaukimus buvo pasitelkiami rašytojai, poetai, juos apipavidalindavo dailininkai.
Taigi Pirmojo, o vėliau ir Antrojo pasaulinio kaaro metu informacijos kontrolė bei bandymai tokiomis to meto naujomis techninėmis priemonėmis kaip garsiakalbiai bei radijas priversti priešo kariuomenės vadus priimti vienokius ar kitokius sprendimus buvo svari, tačiau tik taktinio lygio priemonė bendroje karo strategijoje. Tačiau Antrasis pasaulinis karas šiame kontekste išsiskyrė tuo, kad informacijos kontrolė jo metu jau nebuvo vien į psichologinį poveikį orientuota veikla. Technologinė pažanga tuomet pasiekė tokį lygį, kad beveik visi karinės beveik visi karinės vadovybės pranešimai galėjo būti užšifruojami.
Šaltojo karo metu ne tik išsiplėtė potenciali auditorija, be
et ir įvyko ypač reikšmingas technologinis postūmis – atsirado plačiajai visuomenei prieinama televizija, o kartu ir galimybė perteikti karinių konfliktų vaizdus beveik tuo pat metu, kai realiai vykdavo. Taip vietiniai konfliktai, anksčiau nepatraukdavę didesnio dėmesio, televizijos dėka galėjo staiga atsidurti pasaulio visuomenės dėmesio centre. Esant tokiai situacijai modernių komunikacijos priemonių paveikta visuomenės nuomonė gali priversti valstybės vadovus imtis veiksmų ar net įsitraukti į karinius konfliktus, į kuriuos kitu atveju valstybė net nekreiptų didesnio dėmesio.
Šaltojo karo metu vyko ir kiti labai svarbūs technologiniai procesai. Vienas iš jų – kosminių palydovų technologija grindžiama veikla, kuri apėmė ir komunikacijų, ir karinės žvalgybos sritis. Jau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje aplink Žemę skriejo per 180 kosminių palydovų. Dauguma jų priklausė JAV ir Sovietų Sąjungai, o pagrindinės jų funkcijos buvo karinio pobūdžio. Būtent kosminiai palydovai iš esmės pakeitė žvalgybos principus: anksčiau šioje veikloje pagrindinis vaidmuo tekdavo žmogui, siunčiamam į kitą valstybę rinkti informacijos, o šaltojo karo metu svarbiausias vaidmuo atiteko technologijoms. Ypatingą reikšmę įgijo pasinaudojant kosminiais žvalgybos palydovais ir žvalgybos lėktuvais surinkta informacija.
Padidėjo technologijos reikšmė ir kitose srityse. Pagrindinis šio proceso katalizatorius buvo kompiuterių atsiradimas. Kompiuterinės technologijos imtos taikyti visose srityse, tiek karinėj, tiek civilinėj. Ir jos buvo nuolat tobulinamos , siekiant efektyvumo.
Būtent šie technologiniai procesai karinėj srityje sukūrė prielaidas atsirasti tokioms st
trategijoms kaip JAV “Žvaigždžių karų” programa. Šios programos kontekste atsirado karo tarp kosminių palydovų samprata. Nors dabar pripažįstama, jog JAV taip siekė ekonomiškai išsekinti Sovietų Sąjungą.

1.2. Šiuolaikinio mūšio apibrėžimas

Jau pats pavadinimas parodo kuo šiuolaikinis mūšis skiriasi nuo kitų mūšių. Tai yra būtent“ šiuolaikinis”. Į šią sąvoką įeina naujausia karinė technologija, kuri yra naudojama kariniams konfliktams spręsti, informacijos kontrolė, nuo kurios priklauso mūšio rezultatas. Mano įsitikinimu, būtent informacijos kontrolė ir efektyvus ją užtikrinančių priemonių taikymas šiuolaikiniame mūšyje turi lemiamą reikšmę. Atsižvelgiant į tai galima palyginti branduolinio ir informacijos amžių karo strategijos piramides:

Branduolinė ginkluotė
Konvencinė ginkluotė
Telekomunikacijos
Žmonės – mobilizacija
Transportas
Gamyba

INDUSTRINIS AMŽIUS

Ateities ginklai
Branduolinė ginkluotė
Transportas
Telekomunikacijos
Žmonės – žinios
Informacijos kontrolė

INFORMACIJOS AMŽIUS

Yra tendencija, kad ateities mūšiuose informacijos kontrolė, informacijos manipuliavimas ir ateities ginklai taps pagrindiniais elementais lemiančiais mūšio baigtį, o mūšiai persikels į virtualią erdvę, kur dominuos įsilaužimai į informacines sistemas ir karai internete, tačiau tai yra tik viena iš daugelio vizijų, kurias mato šiandienos mokslininkai. Ypač kibernetinio karo bei karo tinkle idėjas plėtoja mokslininkai J. Arquilla ir D. Ronfeldtas. Tačiau šių mokslininkų idėjos kartais atrodo dar per daug fantastiškos, todėl didesnės taikomosios vertės neturi. Kas nepasakytina apie JAV karinių oro pajėgų universiteto mokslininkus G. Steiną, R. Szafranskį bei O. Jenseną, kurie analizuoja, kaip moderni valstybė gali užsitikrinti informacinį dominavimą karinio konflikto atveju ir pabrėžia kovos su

u vadovybe ir kontrole, žvalgybos, elektroninio karo reikšmę atribojant priešą nuo jam gyvybiškai svarbios informacijos. Galima paminėti kad visos šios informacinio karo priemonės 1993 m. formaliai buvo įtrauktos į JAV informacinio karo koncepciją. Tačiau tai yra tik techninio lygio informacinio karo priemonės, o dar yra karo propaganda, arba psichologinės operacijos, o pasak Ukrainos mokslininko G. Počepcovo ypatingą reikšmę turi ir informacijos apie ekonomiką ir finansus kontrolė. Taigi norint tiksliai apibrėžti, kas yra šiuolaikinis mūšis reikia susisteminti tiek techninio lygio, tiek psichologinio lygio priemones, moderniausią karinę technologiją, padalinių mobilumą bei karių moralę. Taigi galima apibendrinant teigti, kad šiuolaikinio mūšio turinį sudaro šios priemonės:
• karas su vadovybe, kontrole ir komunikacijomis;
• žvalgybos karas;
• elektroninis karas;
• karas virtualioje erdvėje;
• psichologinės operacijos;
• informacijos apie ekonomiką ir finansus kontrolė;
• moderniausia karinė technologija.

• Karo su vadovybe ir kontrole samprata yra sena kaip ir patys kariniai konfliktai. Priešo kariuomenės vadovybės eliminavimas visada buvo laikomas vienu iš pagrindinių būdų pasiekti pergalę. Kariuomenė, netekusi savo vadovybės, būtų ne tik demoralizuota – svarbiausia, ji nesugebėtų efektyviai organizuoti ir koordinuoti savo veiksmų.
• Kaip ir karas su vadovybe ir kontrole, taip ir žvalgybos karas nuo seno buvo sudedamoji karo strategijos dalis. Tačiau pabrėžtina, kad XX amžiaus pabaigos kariniuose konfliktuose žvalgybos karo svarba ypač išaugo. Pažangios komunikacinės technologijos kariuomenių vadams ir kariams leidžia aiškiai įsivaizduoti vykstančius karo veiksmus. Žvalgybos karo efektyvumas užtikrinamas įgyvendinus tris sąlygas: „<.> pirma, žinios apie savo kariuomenės pozicijas, antra, žinios apie priešo pozicijas ir, trečia, žinios apie sąjungininkų pozicijas”. Visas šias sąlygas tapo įmanoma įgyvendinti atsiradus kosminiams palydovams, kurie leido įdiegti globalaus pozicionavimo sistemą (GPS). Tačiau reikėtų pabrėžti, kad imtina ne tik veiksmingai įvykdyti minėtas tris sąlygas, bet ir sugebėti nuslėpti savo veiksmus bei planus nuo priešo.
• Elektroninio karo atsiradimas siejamas su Antruoju pasauliniu karu, vėliau tokio karo priemonės buvo tobulinamos. Elektroninį karą galima apibrėžti kaip „priemones, kurias taikant priešas netenka galimybės naudotis elektromagnetinio spektro prietaisais, o kartu yra apsaugomi savi prietaisai”.
• Moderniausia karinė technologija – vienas iš veiksnių, lemiantis mūšio baigtį, tačiau ne lemiamas. Yra daug atveju karo istorijoje, kai pralaimėdavo kariuomenės, turinčios žymiai modernesnę ginkluotę. Tačiau tai yra vienas iš daugelio elementų ilgoje grandinėje, nulemiančioje sėkmingą mūšio baigtį. Tai suprasdamos supervalstybės kuria ir tobulina ginklus, skirtus tiek gynybai, tiek puolimui. Ryškiausi pavyzdžiai moderniausių karinių technologijų yra šie:

∙ B-2 SPIRIT

Tai pats brangiausias pasaulyje lėktuvas – vienas kainuoja 2.2 mlrd. JAV dolerių. Tolimųjų nuotolių bombonešis. Padengtas medžiaga, kuri padaro jį nematomą radarų ekranuose. Gali apskristi visą pasaulį tik vieną kartą pasipildęs ore degalų. Pirmą kartą koviniuose veiksmuose buvo panaudotas 1999 m. Kosove. Paaiškėjo, kad antiradarinę medžiagą gali pažeisti drėgnas oras. Afganistane šios klaidos buvo ištaisytos. Beje, šio tipo lėktuvų pirmtakas buvo F – 117A. Tai buvo pirmasis pasaulyje“ nematomas” lėktuvas, padengtas specialia medžiaga, kuri sugeria radarų spindulius ir padaro lėktuvą nepastebimą radarų ekranuose. Šiaip jis yra naikintuvas, bet yra naudojamas ir kaip bombonešis. Geriausiai kaip staiga ištobulėjo šio tipo lėktuvai, parodo kainų santykis tarp F – 117A ir B –2 SPIRIT. F – 117A kainuoja 45 mln. JAV dolerių, kai tuo tarpu B –2 SPIRIT – 2.2 mlrd. JAV dolerių. Beje F – 117A pradėtas gaminti 1982 m., o B –2 SPIRIT – 1993 m. B –2 SPIRIT ginkluotas aviacinėm arba atominėm bombomis. Šio bombonešio galingomis atakomis galėjo jau įsitikinti Osamos Bin Ladeno pasekėjai Afganistane, kai JAV su viso pasaulio parama vykdė atsaką į rugsėjo 11 d.

∙ F-15E STRIKE EAGLE

Tai pagrindinis JAV karinių oro pajėgų naikintuvas. Gali skristi net 2.5 kartus greičiau už garsą. Naudojamas, kai reikia nedideliame aukštyje labai greitai prasiveržti į priešo teritoriją ir nepaprastai tiksliai sunaikinti taikinius.
Pradėtas gaminti: 1988 m. balandis
Greitis: iki 3240 km/val.
Ginkluotė: 20 mm kulkosvaidis, 4 AIM – 7F/M Sparrow ir 4 AIM – 9L/M Sidewinder raketos arba 8 AIM – AMRAAM raketos. Gali gabenti bet kokias aviacines bombas ir branduolinį ginklą.
Kaina: 31.1 mln. JAV dolerių.

∙ AH-64 APACHE LONGBOW

Tai pagrindinis atakuojantis JAV armijos malūnsparnis. Jis aprūpintas sudėtinga elektronine sistema, kuri leidžia apžvelgiamoje aplinkoje aptikti daugiau kaip 100 taikinių ir automatiškai nustatyti, kurie iš jų kelia didžiausią grėsmę. Kompiuteris informaciją iš karto derina su kitų malūnsparnių surinkta medžiaga.
Ginkluotė: 33 mm ginklas M230, 70 mm Hydra – 70 raketos, AGM – 114 prieštankiniai užtaisai, AIM – 9 Sidewinder oras – oras raketos, naktinio matymo įranga.
Kaina: 450 mln. JAV dolerių.
Didžiausias skridimo greitis: 279 km/val.

∙ FIM-92A STINGER (JAV)

Tai labai populiarios pasaulyje raketos, skirtos neaukštai skrendančių oro taikinių naikinimui. Labai tinka šaudyti sraigtasparniams ir propeleriniams lėktuvams. Jos labai efektyvios todėl, kad visas raketos paleidimo mechanizmas yra nedidelis, raketos paleidžiamos tiesiog nuo kario peties, todėl gali būti naudojamos iš bet kurios vietos. Raketos veikia “ Fire and forget” (iššauk ir pamiršk) principu. Užtenka paleidžiant raketą pažymėti taikinį specialiame taikiklyje, ir raketa pati jį sekioja tol, kol numuša. Stingers raketose įmontuoti infraraudonųjų spindulių davikliai reaguoja į lėktuvo išskiriama šilumą ir atakuoja į karščiausią tašką (paprastai tai būna variklis). Trūkumas yra tas, kad negalima iš anksto aptikti taikinio, o atakuojama tik pamačius.
Svoris su paleidimo mechanizmu: 15.66 kg
Naikinimo nuotolis: 1 – 8 km
Greitis: viršgarsinis
Šaudymo dažnis: po 1 raketą kas 3 – 7 s

Kaina: 38 000 dolerių.

∙ T-12 BLACK EAGLE (Rusija)

Tai galingiausias iš visų šiuo metu sukurtų tankų pasaulyje. Rusai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti paslaptyje visus jo techninius duomenis. Užsienio karo specialistams jis buvo parodytas vienintelį kartą 1997 m. Omske. Jį leido apžiūrėti tik iš 200 m atstumo, o bokštelis buvo paslėptas po maskuojančiu tinklu( jis lauke nenuimamas iki šiol). Keli šio tanko atlikti manevrai ir parodomieji šūviai susargdino nemiga visus pasaulio generolus.
Iš to, kiek prasitarė gamintojai, galima spręsti, kad T – 12 kimšte prikimštas elektronikos. Yra įmontuotas aktyvios apsaugos komplektas “ Drozd-2”, oro kondicionierius, optiniai apsaugos kompleksai “ Štora-6” ir “ Štora-8B”, priešlėktuvinės apsaugos radaras, fiksuojantis lėktuvą už 16 km. Periskopai didina vaizdą iki 100 kartų, infraraudonųjų spindulių stebėjimo prietaisai veikia iki 3.2 km, lazerinio ginklo efektyvumas – 3 km, šaudymo nuotolis – 9.4 km. Yra įtaisyta 140 mm patranka, kuri gali iššauti 12 kartų per minutę. Ekipažas šarvuota pertvara atskirtas nuo amunicijos saugyklos ir išlieka gyvas net jai susprogus. Nors tai pats žemiausias tankas pasaulyje, bet gali šaudyti ilgiausiais šaudmenimis.
Svoris: _ 50 t
Didžiausias greitis: _ 75km/val.
Variklio galia: 1500(su turbina)AJ
Nuvažiuoja be kuro papildymo: _ 1000km
Ekipažas: 3 žm.
Kaina: _ 3 – 5 mln.

∙ BOFORS TRIDON 40 (Švedija)

Šį zenitinės (oro taikinių) artilerijos kompleksą sudaro patranka ir vilkikas. Jis skirtas karo bazių apsaugai nuo atakuojančių bombonešių, sraigtasparnių ir kitos aviacijos. 1998 m. pasirodė naujausias patobulintas variantas, kuriame patranka tiesiog buvo įmontuota vilkiko kėbule. Šis kompleksas buvo pavadintas TriKA (Tridon Kust Artilleriet). Jame įmontuota 40 mm patranka L/70. dabar nebereikia jos kaskart atkabinėti ir ruošti kovai. Naudojamas padidinto pravažumo vilkikas VOLVO A25C (6×6). Komplekse yra elektroninė patrankos valdymo įranga, elektros generatorius, automatiškas šaudmenų tiekimas iš konvejerio, kuriame telpa 340 sviedinių. BOFORS TRIDON 40 aprūpintas naujausia optikos ir navigacijos įranga. Infraraudonųjų spindulių stebėjimo prietaisai leidžia šaudyti bet kuriuo paros metu. Yra radarų sistema, o patranka gali būti naudojama kartu su 7.62 mm kulkosvaidžiu. Ekipažą sudaro nuo 5 iki 12 karių, iš kurių 2 aptarnauja patranką. Kompleksas paruošiamas kovai per 1 minutę.
Masė: 23 t
Ekipažas: 5 – 12
Pabūklas: 40 mm Bofors L/70
Kulkosvaidis: 7.62 mm
Sviedinių kiekis: 340
Didžiausias greitis: 70 km/val.

∙Lėktuvnešis “USS HARRY S. TRUMAN” (CVN-75)

Pirmą kartą lėktuvas pakilo nuo kreiserio “Birmingham” denio 1910 m. Jo pilotas buvo amerikietis Eugene Ely.
Pirmasis lėktuvnešis “ Ark Royal” 1914 m. buvo perdarytas iš prekybinio laivo.
Dabar viso pasaulio laivynų sudėtyje yra apie 30 lėktuvnešių.
Lėktuvo pakilimo takas yra tik kelių šimtų metrų, o lėktuvai sveria beveik 30 t, todėl jiems pagreitinti naudojamos garo katapultos. Jos leidžia lėktuvui per 2 s pasiekti 260 km/val. Greitį. Laivo priekyje, kur baigiasi pakilimo takas, yra tramplinas “ ski – jump”, kuris padeda lėktuvui aukščiau pakilti. “USS HARRY S. TRUMAN” lėktuvnešyje yra net keturios katapultos, todėl lėktuvai gali kilti kas 20 sekundžių.
Sudėtingiausia skrydžio dalis yra nusileidimas. Jis atliekamas įstrižame nusileidimo take, skersai kurio būna ištempiami 4 lynai. Užsikabinęs už vieno iš jų specialiu kabliu, lėktuvas sustabdomas.
∙Lėktuvnešis “USS HARRY S. TRUMAN” buvo paskutinis JAV Lėktuvnešis, pastatytas 1998m. netrukus į rikiuotę stos dar vienas – “USS RONALD REAGAN”.
Atominis lėktuvnešis “USS HARRY S. TRUMAN” yra 102 tūkst. t talpos laivas, kurio įgula sudaro daugiau kaip 6000 žmonių, ir jis gali gabenti 80 lėktuvų ir sraigtasparnių. Laivas yra 317 m. ilgio (ant denio galima būtų paguldyti Empire State Building dangoraižį) ir 40.8 m pločio. 64 kovos lėktuvai suskirstyti I penkis dalinius: 2 naikintuvų (F–14 Tomkat), 2naikintuvų – bombonešių (F/A – Hornet) ir 1 atakos lėktuvai (A–6 Intruder). Taip pat yra du kovos su povandeniniais laivais daliniai: lėktuvų S – 3 Viking dalinys ir sraigtasparnių SH – 60F bei HH – 60H Sea Hawk dalinys. Dar lėktuvnešyje yra žvalgybos ir valdymo lėktuvai E-2C Hawkeye ir radioelektroninės kovos lėktuvai EA-6B Prowler.
Radarų sistema kontroliuoja erdvę 400 km spinduliu ir vienu metu seka iki 2000 taikinių. Klaidinimo sistema nustato priešo radarų vietą ir detekuoja jų skleidžiamus spindulius.
Lėktuvnešis veikia kovinės grupės sudėtyje, kurią sudaro AEGIS tipo kreiseris ir keli eskorto laivai, ginkluoti Standart (veikimo nuotolis 40 km) ir SM2-ER (nuotolis 100- 120 km) raketomis. Juos visada lydi Tomcat naikintuvai, atliekantys 300-350 km. Nuotolio patrulinius skrydžius.

∙ RAYTHEON BGM – 109 TOMAHAWK

Sparnuotoji raketa su turboreaktyviniu varikliu. Nuskrenda iki 1100 km, naudodama savo elektroninę navigacijos sistemą, ir pati suranda užduotą taikinį. Gali skristi nedideliame aukštyje ir zigzagais, todėl labai sunku ją susekti ir numušti.
Pradėta gaminti: 1983 m.
Ilgis: 6.25 m
Skersmuo: 51.81 cm
Sparnų plotis: 2.67 m
Svoris: 1192.5 kg
Greitis: 880 km/val.
Kaina: 500 000 – 1 400 000 JAV dolerių (pagal įmontuotą įrangą).

• Karą virtualioje erdvėje prilyginus simuliuotiems kariniams konfliktams, ši samprata informacinio karo koncepcijos modelyje balansuotų tarp fantastikos ir realybės. Tačiau karas virtualioje erdvėje iš esmės atitinka karo internete erdvėje, kuris, kaip parodė praėjusio dešimtmečio konfliktai, gali būti labai aršus, sampratą. Reikia turėti omenyje, kad internetas tėra technologinė priemonė psichologinėms operacijoms vykdyti. Kartu tai yra labai efektyvus psichologinių operacijų įrankis, nes internetas yra mažiausiai kontroliuojama ir cenzūruojama informacijos skleidimo priemonė. Kita vertus, technologiškai išsivysčiusių visuomenių ekonomikos, transporto sritys vis labiau kompiuterizuojamos, o vykstančius procesus valdo automatizuotos sistemos. Čia didžiulę grėsmę kelia įsilaužimo, kurio metu būtų sunaikinama arba modifikuojama informacija, į šias sistemas galimybė.
• Psichologinės operacijos – tai karo propagandos, taikytos visų karinių konfliktų metu, sinonimas. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad informacinio karo koncepcijos kontekste jos apibrėžiamos plačiai: tai yra „suplanuotos psichologinio poveikio priemonės, naudojamos taikos arba karo metu ir nukreiptos į priešiškas, draugiškas ar neutralias auditorijas siekiant paveikti jų nuomonę ar elgesį ir taip prisidėti prie politinių ar karinių tikslų įgyvendinimo”, t. y. šie veiksmai gali būti nukreipti prieš kareivius ir prieš civilius, be to, jie gali būti vykdomi ir karinio konflikto, ir taikos metu. Pagrindinės psichologinių operacijų priemonės yra laikraščiai, radijas, televizija, atsišaukimai, t. y. svarbiausias vaidmuo tenka žiniasklaidai.
• Dar viena informacinio karo koncepcijos modelio priemonė yra informacijos apie ekonomiką ir finansus kontrolė. Tai suprantama, nes ekonomika yra labai svarbus valstybės galios elementas, o globaliame pasaulyje besiformuojančios naujosios ekonomikos remiasi informacija ir žiniomis. Tuo paremtas ir ekonomikos „triadų” – JAV, Europos ir Japonijos – klestėjimas.
Taigi siekiant pergalės modernaus karinio konflikto metu turėtų būti efektyviai taikomos visos informacinio karo koncepcijos priemonės. Pirmosioms keturioms – karui su vadovybe, kontrole ir komunikacijomis, žvalgybos karui, elektroniniam karui bei moderniausiai karinei technologijai – būdinga tai, kad jos išskirtinai naudojamos karo metu ir yra orientuotos į priešo kariuomenę. Kitos trys – karas virtualioje erdvėje, psichologinės operacijos bei informacijos apie ekonomiką ir finansus kontrolė – gali būti naudojamos ir karinio konflikto, ir taikos metu, be to, jos gali būti orientuotos tiek į priešininko ar savo kariuomenę, tiek į oponento ar savo visuomenę.
Todėl remiantis šiuo skirstymu galima apibrėžti informacinių operacijų sąvoką. Informacinės operacijos – tai minėtos paskutinės trys informacinio karo koncepcijos priemonės, kurios nebūtinai yra karinio pobūdžio. Tuo tarpu informacinis karas siaurąja prasme – tai karas su vadovybe, kontrole ir komunikacijomis, žvalgybos karas ir elektroninis karas.
Norint pateikti informacinio karo sąvokos apibrėžimą reikia pabrėžti, kad modernių karinių konfliktų metu svarbu yra užtikrinti informacinį saugumą. Todėl galima teigti, kad koncepcija gali būti dvejopa: orientuota į puolimą arba į gynybą. Informacinio saugumo užtikrinimas yra ypač svarbus dėl informacinio karo priemonių taikymo patrauklumo:

• pirma, mažos išlaidos.
• antra, žaibiškas greitis (tokių priemonių taikymui nereikalingas ilgalaikis pasiruošimas, atakos gali būti įvykdomos momentaliai, ir dėl savo greičio jos sunkiai nuspėjamos);
• trečia, globalus mastas – nesiejama su teritorija (vykstant konfliktui tarp dviejų valstybių informacinį puolimą gali vykdyti neformali grupė iš trečios valstybės, kuri gali būti net oficiali sąjungininkė);
• ketvirta, anonimiškumas (ypač sunku nustatyti tokios atakos šaltinį);
• penkta, minimalus aukų skaičius (todėl informacinis karas tampa politiškai patrauklia priemone tarptautinės politikos klausimams spręsti).
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad net ir tokių techninių priemonių kaip elektroninis karas objektas išlieka žmogaus protas. Visos pažangios informacinės technologijos tėra priemonė, padedanti žmogui priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Kitaip tariant, net ir potencialių ateities informacijos ginklų panaudojimo tikslas tebebus žmogaus sprendimų priėmimo mechanizmas.

2. Šiuolaikiniai mūšiai

2.1. Persijos įlankos karas – pirmasis informacinis karas

Šį karą pirmuoju informaciniu karu galima pavadinti vien dėl to, kad pirmą pasaulio istorijoje karo pradžia buvo tiesiogiai transliuojama televizijos kanalu. Karo vaizdus galėjo matyti ne tik JAV televizijos žiūrovai, bet ir visas pasaulis. Dabar jau nieko nestebina, kad JAV atakos Afganistane yra tiesiogiai transliuojamos CNN televizijos kanalu. Nors JAV šio konflikto metu taikė industrinio amžiaus karo strategijos priemones – laivyną ir lėktuvus. Jais su didele griaunamąja jėga naikino Irako kariuomenę bei karinius objektus, kadangi didžioji dalis naudotų bombų nebuvo “protingos”, tačiau tuo metu buvo taikyta ir nauja karo strategija – imta bombarduoti tiksliniais smūgiais “protingomis” bombomis į Irakui ypač svarbius objektus, kurie atnešdavo mažai žmonių aukų ir suteikdavo visam pasauliui tiesiogiai pamatyti šias atakas bei iš karto įvertinti rezultatus. Būtent tokie veiksmai buvo svarbiausi JAV strategijoje, kuri padarė didžiulį įspūdį pasauliui, morališkai gniuždė priešą ir darė prielaidas galvoti, kad tai potenciali ateities strategija. JAV strategijos pagrindiniai aspektai buvo psichologinės operacijos ir tiksliniai oro antpuoliais vykdomas karas su vadovybe, kontrole ir komunikacijomis.
Psichologinių operacijų planas pasiteisino 100%. Karo ekspertai apskaičiavo šių operacijų efektyvumą, ir rezultatai buvo stulbinantys: psichologinių operacijų Persijos įlankos konflikto metu biudžetą sudarė 16 mln. dolerių, tai buvo 0.03% bendro biudžeto lėšų, o privertė 44% Irako kariuomenės nutraukti pasipriešinimą. Tai parodo didelį psichologinių atakų efektyvumą ir JAV kariuomenės strategijos pranašumą prieš Irako kariuomenės.
1990 m. gruodžio mėn. JAV kariuomenės generolas N. Schwarzkopfas pabrėžė, kad “psichologinės operacijos bus lemiamas veiksnys ateities konfliktuose, kuriuose mums teks dalyvauti”. JAV psichologinių operacijų planą sudarė trys etapai: pirmajame JAV turėjo užsitikrinti paramą savo veiksmams tarptautinėje arenoje ir žlugdyti paramą Irakui; antrajame JAV tikslas buvo užsitikrinti ją palaikančių valstybių informacinę apsaugą; trečiajame etape JAV psichologinės operacijos turėjo paremti puolamuosius veiksmus ir kart užtikrinti tarptautinę ir regioninę paramą. Bene geriausias psichologinės operacijos pavyzdys buvo, kai JAV nuo pat konflikto pradžios stengėsi įtikinti Irako kariuomenę, kad JAV ketina išlaisvinti Kuveitą iš jūros pusės, dalyvaujant jūrų pėstininkams, o iš tikro visą laiką buvo rengiama sausumos operacija. Taip Irako kariuomenei buvo įteigta tokia realybė, kokia atitiko JAV interesus.
JAV vykdomo informacinio karo principus įrodo ne tik vykdomos psichologinės operacijos, bet prevencija nuo priešo psichologinių operacijų, kai JAV subombardavo Irako karo propogandos priemones: Šventosios Mekos radiją, Irako taikos radiją, tautos balso radiją 1991 m.
JAV kare su Iraku vykdė ne vien tik psichologines operacijas ir karą su vadovybe ir komunikacijomis, bet ir aktyviai vykdė žvalgybos karą. JAV naudodama tiek kosminę, tiek kitą žvalgybą turėjo aiškų mūšio vaizdą ir kartu sugebėjo nuslėpti savo vykdomus veiksmus nuo Irako. Ir kas įdomiausia, pasak P. M. Tayloro, “Sadamas Huseinas apie įvykius mūšio lauke greičiau sužinodavo iš tiesioginių CNN transliacijų nei iš savo pavaldinių.
JAV taip pat vykdė ir elektroninį karą. Pagrindinės tokio karo priemonės buvo JAV karinių oro pajėgų lėktuvai 64 F–G ir dvylika modifikuotų F-16.
Karas virtualioje erdvėje šio konflikto metu praktiškai nevyko dėl dviejų priežasčių: pirma, interneto technologija praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje dar nebuvo taip ištobulinta ir prieinama visuomenei kaip šiais laikais; šioje srityje egzistavo labai ryškus technologinis skirtumas tarp šių valstybių.
Todėl galima teigti, kad JAV taikytos informacinio karo priemonės buvo labai efektyvios, turint omenyje, kad JAV pasiekė nesunkią pergalę, nors Irako kariuomenė buvo laikoma ketvirta, o jos karinės oro pajėgos – šeštos pagal dydį pasaulyje [prieš karą.

2.2. Kosovo krizė

1999 m. kovo mėnesį prasidėjo JAV ir NATO bendra karinė kompanija prieš Jugoslaviją. JAV galima pavadinti tikruoju karo veiksmų prieš Jugoslaviją vadovu ir pagrindiniu koordinuotoju, todėl Kosovo krizės metu vykdytas informacinis karas buvo grindžiamas JAV požiūrių bei patirtimi, įgyta Persų įlankos kare, tačiau Kosove įgyvendinta informacinio karo koncepcija skyrėsi nuo Persijos įlankos karo metu taikytos koncepcijos šiais aspektais:
• Kosove, skirtingai nuo Persų įlankos karo, vienodai daug dėmesio buvo skiriama visoms informacinio karo priemonėms.
• Kosovo krizės metu S. Miloševičiaus režimas, ne taip, kaip S. Huseino, sugebėjo pasipriešinti NATO informacinio karo “fronte”.

Per karinę kampaniją Kosove buvo panaudota 1260 lėktuvų, 30 karo laivų, kurie iššovė 15 tūkst. bombų ar raketų. Be to, NATO naudojo naujausią tuometinę karinę techniką: bombonešius “Stealth” B-2 ir F-117, “protingas” bombas bei raketas, įsodrinto urano amuniciją ir net lėktuvų modelius, kurie atlikdavo žvalgybinius skrydžius. Visą šią karinę galią NATO panaudojo pirmą kartą per 50 savo egzistavimo metų, todėl svarbu atkreipti dėmesį, kad karo veiksmų imtasi ne remiantis 5 NATO sutarties straipsniu, o dėl žmogaus teisių pažeidimo, kai serbai vykdė etninius valymus. Tai dar kartą parodo, kokią įtaką tarptautiniams santykiams, o kartu ir karo strategijai, turi informacinė revoliucija. Svarbiausią vaidmenį šiame procese suvaidino žiniasklaida, jai pradėjus eskaluoti žmogaus teisių pažeidimo temą Kosove, Vakarų valstybės buvo priverstos imtis veiksmų, reaguodamos į viešąją nuomonę. Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad žiniasklaidos vaidmuo buvo nepriklausomas. Jos veiksmuose galima įžvelgti JAV ir NATO įtaką.
Tai, kad Kosovo krizę galima priskirti šiuolaikiniam karui įrodo, naujausios karinės technologijos naudojimas jau žvalgybos veiksmuose. Žvalgybai NATO, o tiksliau JAV, panaudojo ne kosmines stebėjimo priemones, t. y. karinius ir civilius palydovus, bet ir papildomas karinių oro pajėgų priemones, pilotuojamus žvalgybos lėktuvus AWACS (skraidanti įspėjimų kontrolės sistema) bei JSTARS (jungtinė žvalgybos ir radarų nutaikymo sistema). Abiejų tipų lėktuvuose buvo įrengtos moderniausios radarų, kompiuterių ir komunikacijos sistemos. Jie buvo pranašesni už palydovus tuo, kad galėjo stebėti bet kuriuo oru žemėje vykstančius karo veiksmus. Be to palydovinė žvalgyba galėjo turėjo dar vieną problemą, ne taip kaip lėktuvai, įvykius žemėje galėjo stebėti tik tada, kai skrisdavo tam tikra orbita virš konkrečios vietos. AWACS yra skirti žvalgybai ore, todėl JAV turėjo visišką pranašumą šioje srityje, palyginimui, NATO surengė 37 000 karinių skrydžių, o serbai sugebėjo surengti tik 10. JSTARS vykdė kitokią funkciją – žvalgybą žemėje, t. y. tankų karo mašinų stebėjimą ir “protingų” bombų nutaikymą į šiuos taikinius. Žvalgybinė NATO veikla tapo tikslinių smūgių, skirtų karui su vadovybe, kontrole bei komunikacijomis, pagrindu. Jugoslavijoje vykdyta tikslinių smūgių taktika nebuvo analogiška taktikai, taikytai Persijos įlankos kare, kadangi Irako kariuomenė buvo įžengusi į kitos valstybės teritoriją ir JAV siekė ją atkirsti nuo vadovybės Bagdade, o serbų karinės pajėgos nebuvo įžengusios į kitą valstybę ir nebuvo taip toli nutolusi nuo vadovybės, kaip Irako karinės pajėgos. NATO karinės oro pajėgos ypatingą dėmesį kreipė transportų komunikacijų ir, ypač naikinimui. Taip pat NATO atakavo ir karinę techniką. NATO tiksliniai smūgiai Kosove, kaip ir Persijos įlankos karo metu, buvo sudedamoji psichologinių operacijų dalis. Jais buvo siekiama dvejopo tikslo:
• pirma, “protingose” bombose įtaisyta telekomunikacinė aparatūra visam pasauliui pademonstruoti NATO atakų efektyvumą;
• antra, šiomis atakomis demoralizuoti serbų kariuomenę.
Antruoju atveju buvo viešai skelbiama, jog bus naikinami visi daliniai ar karinė technika, kuri nepasitrauks iš Kosovo, todėl kai šiuos grasinimus imta realiai įgyvendinti, tai padarė didžiulį psichologinį poveikį.
Elektroniniame kare buvo naudojami jau išbandyti lėktuvai FG ir modifikuoti F-16, buvo naudojama taktika turėjo savo ypatumų. Svarbiausiu karo veiksmų, nukreiptų prieš elektromagnetinių bangų šaltinius, taikiniu iš esmės civiliai objektai – elektrinės, vandens tiekimo sistemos. Plačiai buvo naudojamos granitinės bombos, kuriomis buvo atakuojamos vien elektrinės: sprogusios virš elektros laidų, jos išvesdavo elektrines iš rikiuotės. Kosovo krizės metu buvo sunaikintos visos Jugoslavijos elektros pastotės, užtikrindavusios avarinį elektros tiekimą. Viešai buvo skelbiama, jog šie taikiniai pasirinkti dėl to, kad jie palaiko karinio komplekso funkcionavimą, tačiau pagrindinė tokios taktikos priežastis, matyt, taip pat buvo susijusi su psichologinėmis operacijomis: šiomis priemonėmis buvo bandoma sukelti visuomenės nepasitenkinimą, kad ji nepalaikytų S. Miloševičiaus režimo.
Kitame psichologinio karo fronte, Kosove, JAV naudojo moderniausias technologijas. Užtenka paminėti tai, kad 1999 m. JAV savo arsenale turėjo tris lėktuvus EC-130J Command Solo, skirtus vien psichologinėms operacijoms. Šie lėktuvai – tai skraidančios radijo ir televizijos stotys, kurios gali transliuoti visomis radijo ir televizijos bangomis, užgoždamos apačioje esančių stočių transliacijas. Minėti lėktuvai kuru pasipildo ore, todėl jų transliacijos yra nepertraukiamos. Tačiau išskirtinis vaidmuo šiame fronte teko tikslinėms atakoms prieš Jugoslavijos telekomunikacines sistemas: be to, kad Jugoslavijoje buvo sužlugdytas elektros energijos tiekimas, -.tai sutrikdė radijo ir televizijos transliacijas, – per tikslines atakas buvo sunaikinta beveik pusė visų televizijos ir radijo stočių, tarp jų ir svarbiausioji – Belgrado televizijos centras.
Karas Kosove taip pat vadinamas pirmuoju interneto karu, ir šioje srityje serbai gana sėkmingai pasipriešino NATO. Šio konflikto metu buvo aktyviai įsilaužiama į informacines sistemas bandant jas sugadinti. Serbai atakavo NATO interneto tarnybinę stotį, griebęsi bombardavimo elektroninio pašto žinutėmis strategijos. Tokios atakos buvo nukreiptos ir į oficialius NATO valstybių interneto tinklalapius.JAV karinių oro pajėgų tarnybinę stotį atakavo ne tik Jugoslavija, bet ir Rusija bei Kinija, ir, kaip teigiama oficialioje ataskaitoje, adresuotoje NATO Parlamentinės asamblėjos komitetui, neaišku, ar šiuos veiksmus vykdė minėtų valstybių remiami specialistai, ar pavieniai „įsilaužėliai”. Kita vertus, internetas buvo aktyviai naudojamas kaip propagandos priemonė.
Analizuojant Kosovo krizę būtina pabrėžti, kad jos metu Jugoslavija, kitaip nei Irakas Persijos įlankos karo metu, sugebėjo aktyviai kariauti informacinį karą su NATO. Jugoslavijos informacinio karo strategija buvo pagrįsta pasinaudojimu NATO silpnosiomis vietomis. Serbai per NATO antskrydžius vietoj karinių taikinių pakišdavo traktorius bei civilinę technika, siekdami sudalyti įspūdį, kad buvo puolami civiliai gyventojai. Taigi Jugoslavija sėkmingai priešinosi psichologinių operacijų srityje. S. Miloševičius sumaniai manipuliavo valstybine televizija ir užsitikrino visuomenės paramą pačioje valstybėje. Jugoslavijos psichologinių operacijų strategai parengė kampaniją, kuri ne tik suvienijo Jugoslavijos visuomenę, bet ir – tai svarbiausia -patraukė tarptautinės bendruomenės dėmesį, – būtent „taikinio” kampaniją: per NATO atakas žmonės išeidavo į gatves, stovėdavo ant tiltų, laikydami didelius ar mažus nupieštų taikinių plakatus. Reikia pabrėžti, kad S. Miloševičius tokiomis akcijomis sugebėjo patraukti pasaulio žiniasklaidos dėmesį, o pačioje valstybėje užsitikrinti visuomenės paramą dėl ilgalaikio karinio konflikto, ko NATO visokiais būdais siekė išvengti.

2.3. Pirmasis Čečėnijos karas

Mano nuomone, pirmąjį Čečėnijos karą galime laikyti geriausiu Rusijos kariuomenės nuosmukio įrodymu. Per pirmąjį Čečėnijos karą Rusija kariavo tradicinį karą, t. y. sukilėlius siekė įveikti naudodama žmogiškuosius išteklius ir sunkiąją karinę ginkluotę, visiškai nevykdydama informacinio karo priemonių. Rusija taikė tik vieną iš šių priemonių – psichologines operacijas, tačiau ir jos buvo neveiksmingos, nes, tariant rusų terminologija, nebuvo vykdoma strateginė maskuotė, kai yra užsitikrinamas karo veiksmų palaikymas pačioje valstybėje ir kartu žlugdoma parama priešui, o šios operacijos kilus moderniems konfliktams turi ne tik taktinę, bet ir strateginę reikšmę: jos daro poveikį ne tik priešo kariuomenei, bet ir vyriausybėms bei tarptautinėms organizacijoms, kurių požiūris į konfliktą gali turėti lemiamos reikšmės. Be to Rusijos kariuomenė nesulaukė visuomenės palaikymo nei konflikto pradžioje, nei vėliau, kadangi sprendimas imtis karo veiksmų Čečėnijoje buvo priimtas, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, mažai dėmesio kreipiant į viešąją nuomonę. Rusai taip pat neįtikimai aiškino dėl karinių veiksmų reikalingo Čečėnijoje, teisindamasi tuo, kad bando užtikrinti konstitucinę tvarką arba, kad kovoja su banditais.
Vis dėlto, kad Rusija bandė kovoti informacinio karo fronte įrodo tai, kad kampanijos pradžioje, bandydami priversti čečėnus pasiduoti, naudojo tradicines karo propagandos priemones – atsišaukimus ir garsiakalbius. Čečėnai taip pat naudojo garsiakalbius, tačiau ėmėsi ir kitų priemonių. Pavyzdžiui, Rusijos kariuomenei judant į priekį, keliuose buvo organizuojamos žmonių blokados, daugiausia iš protestuojančių moterų, kartais net su vaikais. Taip pat rusai plačiai taikė dezinformaciją: antai žiniasklaida būdavo informuojama, kad rusai nebevykdo naktinių karo aviacijos atpuolių, o Grozne vykstantys sprogimai, pasak Rusijos kariuomenės vadų, buvo inspiruoti paties Dž. Dudajevo. Dž. Dudajevas taip pat nevengė dezinformacijos. Konflikto metu jis buvo pareiškęs turįs branduolinį ginklą ir kvietė Jungtinių Tautų ekspertus tuo įsitikinti. Panašių pareiškimų būta ne vieno, o jiems skleisti buvo pasitelkta ir Lietuva: viceprezidentas Z. Jandarbijevas per atstovus Lietuvoje išplatino pareiškimą, esą rusai Čečėnijoje naudoja cheminį ginklą. Tačiau pažymėtina, kad didžiausia propagandinė kova vyko ne karo fronte – Čečėnijoje, o Rusijoje, ir, svarbiausia, ji vyko ne tarp Rusijos ir Čečėnijos, bet tarp Rusijos valdžios ir žiniasklaidos. Visų pirma Rusijos kariuomenės intervencija į Čečėniją buvo pirmas atvejis, kai žiniasklaida palyginti nevaržoma galėjo informuoti apie Rusijos kariuomenės veiksmus karinio konflikto metu. Rusijos kariuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam žiniasklaidos dėmesiui. Netrukus televizijoje ir spaudoje pagrindinėmis naujienų temomis tapo deganti technika, žuvusių rusų karių skaičius ir jų sumaitotų kūnų vaizdai. Kita vertus, Rusijos vadovybės kontroliuojama žiniasklaida visuomenės akyse prarado pasitikėjimą, nes jos pateikiama informacija apie naktinius bombardavimus, žuvusiųjų skaičių ir pan. neatitiko nepriklausomos žiniasklaidos informacijos, kuri buvo grindžiama vaizdais iš kovos lauko ir kitais akivaizdžiais faktais. Rusijos valdžia pralaimėjo kovą su nepriklausoma žiniasklaida. Atrodė, kad Čečėnija laimi propagandinį karą Rusijoje ir užsienyje, o žmonėms užsienyje atrodė, kad rusų kariai tapo niekieno nevertinamais daiktais, kurie šimtais yra metami į karo pragarą.
Taip buvo prarasta visuomenės parama karo veiksmams, ir tai tapo viena iš pagrindinių Rusijos kariuomenės pasitraukimo iš Čečėnijos priežasčių.
Karas Čečėnijoje atskleidė ir naujus aspektus, reikšmingus ateities karybai. Matyt, ateityje jie bus nuodugniai išnagrinėti, bet keletą iš jų galima paminėti.
Visų pirma, Europos žemyne tai buvo antras atvejis po 1940 m. Suomijos pasipriešinimo Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms, kai maža šalis išdrįso pasipriešinti galingai. Ir abiem atvejais gerokai pranašesnės žmonių, ginkluotės ir technikos skaičiumi ginkluotosios pajėgos taip ir neįstengė nugalėti daug silpnesnių, net jei jos ir neturėjo tarptautinės paramos. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, ar gali galinga valstybė laimėti tarpusavio dvikovoje užpuldama mažą, jeigu tauta pasiryžusi iki galo priešintis visomis įmanomomis priemonėmis? Jeigu į šią dvikovą neigiamai žiūri kitos pasaulio valstybės.
Antra, čečėnų pasipriešinime Rusijos federacinėms pajėgoms išskirtinos karinės teroristinės operacijos, turėjusios didžiulę įtaką tolesnei karo eigai. Ir tai pasirodė esanti viena iš veiksmingiausių mažos šalies panaudotų priemonių, siekiant sustabdyti karo veiksmus. Karinis terorizmas tapo ne vien tik sąvoka karo teorijoje, bet ir įgavo realią išraišką mažos šalies ginkluoto pasipriešinimo praktikoje.

2.4. Antrasis Čečėnijos karas

1999 m. rugpjūčio 2 d. Š. Basajevas ir Khatabas kartu su savo kovotojais įžengė į istorines avarų žemes Dagestane, kad ten įkurtų islamo respubliką. Galima teigti, kad jie vadovavosi senu Šiaurės Kaukazo gyventojų posakiu: „Kas valdo Avaristaną, tas valdo Dagestaną, o kas valdo Dagestaną, tas valdo Šiaurės Kaukazą”. Basajevas ir Khatabas tikėjosi sulaukti Dagestano musulmonų paramos, tačiau jėga įsiveržę į jų žemes pažeidė Kaukazo tradicijas ir užsitraukė kraujo kerštą, remdamiesi pirmojo Čečėnijos karo patirtimi jie tikėjosi, kad Rusija nesugebės greitai mobilizuoti savo karinių pajėgų, Š. Basajevas ir Khatabas manė, kad Rusija nepasimokė iš savo klaidų ir taikys analogišką karo strategiją. Tačiau per trejus metus Rusijos karinės vadovybės mąstymas gerokai pakito. Rusija ne tik pasimokė iš pirmojo Čečėnijos karo klaidų, bet ir perėmė NATO patirtį, įgytą Kosovo krizės metu. Rusai ėmė aktyviai taikyti informacinio karo priemones, ėmė ieškoti paramos visuomenėje: televizijose prasidėjo kampanija, kai ištisai buvo rodomos čečėnų laikomų įkaitų kankinimo, žudymo scenos bei buvo eskaluojama teroristinių antpuolių Dagestane ir sprogimų didžiuosiuose Rusijos miestuose (dėl jų žuvo daugiau kaip 300 žmonių) tema. Žiniasklaidoje atsirado pranešimų, kad S. Basajevas ir Khatabas yra tiesiogiai susiję su garsiausiu tarptautiniu teroristu O. bin Ladenu. Taigi Rusija nuo pat šio konflikto pradžios kūrė ir pateikė savo bei pasaulio visuomenei tokį realybės modelį, kuris ilgam užtikrintų viešosios nuomonės paramą Rusijos kariuomenės veiksmams Čečėnijoje: antrasis Čečėnijos karas oficialiosios valdžios yra vadinamas „antiteroristine operacija”, t. y. šiems veiksmams yra pateikiamas aiškus pateisinimas, kurio anksčiau nebuvo.
Antrojo Čečėnijos karo metu vyksta karas virtualioje erdvėje. Jo pagrindinis akcentas – propagandinis karas internete, kuris vyko ir pirmojo Čečėnijos karo metu, tačiau dabartiniame kare jis tapo dar aršesnis – tai galima pamatyti apsilankius oponuojančių pusių interneto tinklalapiuose.
Apibendrinant pažymėtina, kad Rusija tikrąją informacinio karo priemonių galią suvokė tik po NATO kampanijos Kosove.. Pasimokiusi iš pirmojo karo klaidų, per antrąjį karą Rusija pakeitė psichologinių operacijų strategiją. Ji taip pat pasimokė iš NATO veiksmų Kosove ir tiek, kiek leidžia technologinės bei finansinės galimybės, taiko kitas informacinio karo koncepcijos modelio priemones, siekdama užsitikrinti informacinį dominavimą.

Išvados

Taigi, galima teigti, kad tiek šiuolaikiniai mūšiai, tiek ateities mūšiai turi tendenciją peržengti valstybių sienas. Mūšiai persikelia į virtualią tikrovę – internetą. Todėl visi tarptautinių santykių subjektai, tarp jų ir Lietuva, turi suvokti, kad informaciniai konfliktai gali paliesti ir juos, tai suprasdama ir JAV nacionaliniame gynybos universitete buvo įsteigtas Informacinio karo ir strategijos fakultetas. JAV kilus moderniems kariniams konfliktams yra linkusios taikyti visas informacinio karo priemones. Informacinį dominavimą konflikto metu ši valstybė siekia užsitikrinti taikydama pažangiausias technologijas. Mano manymu, modernūs konfliktai po truputi įgauna ir ateityje bus informacinio karo pobūdžio. Tai patvirtina, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio ir šio amžiaus karai, kuriuose pagreitį įgyja informacinio karo priemonių naudojimas, bet svarbiausia tai, kad tos priemonės tampa po truputi efektyvesnėmis, už paprastą jėgos naudojimą.

Šaltiniai ir literatūra

Stasys Knezys. Čečėnijos karas. – Aidai. 1997.
Nerijus Maliukevičius. Informacinio karo koncepcija: JAV ir Rusijos požiūriai. – Vilnius Eugrimas. 2002.
Žurnaliukais “Flintas”.
Interneto puslapiais:

www.kam.lt;

www.lka.lt;

www.guns.ru

Leave a Comment