GINČŲ DĖL POPIEŽIAUS IR PASAULIETINIŲ VALDOVŲ ĮTAKA EUROPIETIŠKAI POLITINEI TRADICIJAI

GINČŲ DĖL POPIEŽIAUS IR PASAULIETINIŲ VALDOVŲ ĮTAKA EUROPIETIŠKAI POLITINEI TRADICIJAI

Vakarų Europos Bažnyčia viduramžiais ėjo tarsi dviem skirtingais keliais: vienas jų vedė prie pasaulietinės valdžios, politinės įtakos; antrasis davė žemišką gyvenimą neigiančią vienuolijos tradiciją. Abu šie keliai buvo poliai, tarp kurių viduramžiais dažnai kildavo konfliktų.
Regioninių bažnyčių dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Stojimą į dvasininkijos luomą sankcionavo karalius arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skirstomos ir užimamos ne pagal kanonų teisę, o karaliaus teikimu. Jis ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Daavę priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę feodalo teises, vyskupai buvo valstybių valdininkijos dalis. Pasaulietinės valdžios skverbimasis į dvasininkijos luomą Frankų valstybėje tūkstantmečio pabaigoje sukėlė didžiausią vokietijos imperijos ir Bažnyčios konfliktą, t.y. ginčą dėl investitūros.
Vakaruose viduramžių pradžioje atsirado daug ordinų. Pirma, jie lyg ir buvo paklusnūs Romai; antra, jie stengėsi atsiskirti nuo valstybinės valdžios, steigė savarankiškus, nuo tos valdžios nepriklausomus vienuolynus. Būtent šis vienolynų nusišalinimas nuo pasaulietinio gyvenimo, paskatino bažnyčios reformą X amžiuje. Prieky žengė Kliuni vienuolija. Ji siekė išvaduoti Bažnyčią iš vaalstybės įtakos, stojo už nepriklausomą nuo valstybės Bažnyčią. Labiausiai vienuoliai kritikavo Bažnyčios postų pardavimą, vyskupų skyrimą remiantis lenų privilegijomis, o ne kanonų teise.
Frankų imperijai galutinai subyrėjus, vienuolynai tapo švietimo ir moklo židiniais. Galima teigti, kad bažnytinės įtakos srityje atsidūrė ir vi

isas visuomeninis gyvenimas, kuris viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo.
Viduramžiai Krikščionybės pozicija buvo nauja tuo, kad pripažino dvilypę žmogaus prigimtį ir dvigubą žmogaus gyvenimo kontrolę, atitinkančią dvilypę to gyvenimo paskirtį. Krikščioniško požiūrio esmė buvo dvasinių ir žemiškųjų dalykų atskyrimas, todėl religinių ir politinių institucijų santykis iškėlė krikščioniui naują problemą. Krikščioniui religinės priedermės buvo aukščiausia pareiga, skirta paties Dievo, dvasinės dievybės ir dvasinio žmogaus prigimties prado ryšio rezultatas.
Krikščionis, tikėjęs, kad jo religija yra Dievo apreikšta tiesa , rodanti jam kelią į išganymą, kur kas aukštesnė už šio pasaulio likimą, gerai žinojo, kad ši religija jam skyrė pareigas, nuo kurių jo negali atleisti joks imperatorius ir kurių šviesoje turi būti pasverta ir įvertinta prisiimama pilietinio paklusnumo pareiga. Šis principas – kad kiekvienas žmogus yra dviejų vaalstybių pilietis – tam tikra prasme nebuvo senas, bet jo taikymas buvo naujas, nes krikščioniui: didžioji valstybė buvo ne paprasta žmonių šeima, o dvasios buveinė, tikroji Dievo karalystė, kurioje žmogus gaus amžinąjį gyvenimą ir likimą, neišmatuojamai pranokstantį tą gyvenimą, kurį jam gali pasiūlyti žemiškoji karalystė.
Bažnyčios ir valstybės nepriklausomybė buvo suprantama kaip apimanti ir jų pagalbą viena kitai, nes abi yra Dievo paskirtos tvarkyti žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje ir būsimajame. Bažnyčia ir valstybė nebuvo iš tikrųjų nepriklausomos, nes įteisinimo periodu bažnyčia turėjo di
idele dalimi priklausyti nuo imperatoriaus paramos, o vėliau padidėjusi jos galia galėjo kelti grėsmę pasaulietinės valdžios autonomijai.

DVIEJŲ KALAVIJŲ TEORIJA
Būdingas krikščionių mąstytojų požiūris, susiformavęs Bažnyčios Tėvų laikais, teigė, dvigubą organizacijų ir dvigubą žmonių visuomenės kontrolę, siekiant išsaugoti dvi dideles vertybių rūšis.
Dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi Bažnyčia, kuriai priklauso mokymo sritis, vadovaujama dvasininkų; žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisigumo palaikymas priklauso pilietinei valdžiai, ir tiems tikslams pasiekti skirta magistratų veikla.
Ši koncepcija dažnai vadinama dviejų kalavijų, t.y. dviejų valdžių doktrina, kurią V a. pabaigoje pripažino popiežius Gelazijus I. Tai tapo ankstyvųjų viduramžių tradicija, kuri suteikė atramos tašką abiem pusėms, kai dėl popiežiaus ir imperatoriaus varžytuvių pasaulietinių ir dvasinių dalykų santykis tapo diskusijų tema. Dvigubai valdomos, vadovaujant giminiškoms hierarchijoms su skirtingomis jurisdikcijomis, visuomenės koncepcija, matyt, net ginčų laikais liko idealu daugumai nuosaikių pažiūirų žmonių, kuriems nepatiko kraštutiniai abiejų besivaidančių pusių reikalavimai.
Taigi ši koncepcija krikščioniui skyrė dvejopus įstatymus ir dvejopą valdžią. Šis krikščioniškos visuomenės dvilypumas iškėlė unikalią problemą, kuri apskritai gal labiau už visas kitas praturtino Europos politinę mintį. Ir pasibaigus laikotrarpiui, kai dviejų valdžių tarpusavio santykis buvo svarbiausias ginčų objektas, išliko tikėjimas dvasine autonomija ir teise į dvasios laisvę, be kurio naujųjų laikų idėjos apie individo privalumą būtų sunkiai suprantamos.

VIDURAMŽIŲ BA

AŽNYČIA –VALSTYBĖ
Taigi, XI – XII a.dėmesio centre buvo imperatorių ir popiežių kova dėl pasaulietinės ir bažnytinės valdžios ribų ir išeities taškas buvo jau aprašytoji Gelazijaus dviejų kalavijų teorija, kurioje buvo apibendrinta Krikščionybės Tėvų doktrina. Skirtumas tarp dvasinių ir pasaulietinių dalykų, tarp sielos ir kūno interesų buvo ir pačios krikščionybės amžinas rūpestis. XI a. vyravo visuotinai pripažintas požiūris – kurio, tiesą sakant, aiškiai nebuvo atsisakyta ir vėlesniais amžiais, – kad žmonių visuomenei Dievo yra skirtos dvi valdžios – dvasinė ir pasaulietinė; pirmoji patikėta kunigams, o antroji pasaulietiniams valdovams, ir abi vadovaujasi dieviškuoju bei prigimtiniu įstymais. Nė vienai iš tų valdžių nebuvo priskiriama lemiama galia, nes abi buvo laikomos pavaldžiomis įstatymui ir vykdančiomis būtinas pareigas, kurias joms skiria Dievas, valdantis žmones ir gamtą. Vadinasi, iš esmės tarp šių valdžių negali kilti konfliktų, nors nuodėminga didybė arba valdžios troškulys gali paskatinti žmones, atstovaujančius šioms valdžioms, peržengti įstatymo nubrėžtą ribą. Kaip vieningingo dieviškojo plano dalys, abi šios valdžios privalo teikti viena kitai pagalbą ir paramą.
Šių dviejų valdžių atskyrimo teorija niekada nebuvo labai griežtai igyvendinama: niekas nemanė, kad ji neigia jų sąsajas atliekant žemiškąsias pareigas arba tai, jog abi pareigūnų grupės privalo padėti viena kitai vykdyti tiesiogines funkcijas. Todel ginčo pradžioje buvo galima nurodyti kiekvienos grupės istorinių veiksmų, ku
urie buvo laikomi pateisinamais, bet vis dėlto galėjo būti vertinami kaip vienos hierarchijos pastangos kontroliuoti kitą. Romos saulėlydžio laikais Grigalius Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią.Tiek bažnyčios sinodai, tiek pavieniai dvasininkai sekė Ambraziejumi ir kritikavo karalius už jų blogus darbus; vyskupai buvo priskiriami prie didikų, su kurių pritarimu buvo leidžiami įstatymai; dvasininkai turėjo didclę įtaką renkant ir nušalinant valdovus.
Karolio Didžiojo karūnaciją 800 m.,puikiausiai buvo galima vertinti kaip imperijos perdavimą frankų karaliams, pasinaudojant bažnyčiai suteikta valdžia, panašiai kaip Samuelis įsteigė žydų karaliaus instituciją. Karunavimo priesaika visuotinai buvo laikoma turinčia tam tikrą religinę prasmę ir, kaip ir visos priesaikos, ji galėjo atspindėti drausminančią bažnyčios galią doravės srityje.
Tačiau apskritai iki pat to meto, kai XI a. kilo ginčas dėl bažnyčios ir imperatoriaus jurisdikcijos, imperatoriaus įtaka popiežiaus institucijai buvo didesnė ir veiksmingesnė negu popiežiaus įtaka imperatoriui.

BAŽNYČIOS NEPRIKLAUSOMYBĖ
XI a. ginčas prasidėjo išaugus bažnytininkų savimonei ir sustiprėjus nepriklausomybės jausmui bei siekimui padaryti bažnyčią autonomiška dvasine valdžia, atitinkančia pripažintas jos teises. Augustino tradicija Europą žmogaus sąmonei teigė ęsant iš esmės krikščioniską visuomenę, kuri yra unikali pasaulio istorijoje, nes pirmą kartą pasaulietinę valdžią pajungė tarnauti dieviškajai tiesai. Pasak šios koncepcijos, antikinis teisingumui tarnaujančios valdžios idealas buvo pasiektas ne tik suteikus kiekvienam žmogui jo teises, bet ir įdiegus kur kas svarbesnę pareigą garbinti Dievą kaip pridera. Gelazijus, savo rašiniais priešinęsis bažnytinės politikos priklausomybei nuo Konstantinopolio imperatoriaus rūmų, teigė, kad kunigo atsakomybė, nukreipta į amžinąjį išganymą, yra svaresnė negu karaliaus.
IX a bažnyčioje vyko pokyčiai, kurie suteikė veiksmingumo valstybės reikalavimams, kai XI a. prasidėjo nuoseklesnis atgimimas. Šie pokyčiai iš dalies padarė poveikį popiežiaus valdžios ir bažnytinės organizacijos centralizavimui bažnyčios viduje, iš dalies paskatino bažnytininkus dar rimčiau ir atkakliau siekti krikščioniškojo idealo. Pirmasis pokytis buvo susijęs su IX a. klastotėmis, kurios žinomos kaip Pseudoizidoriaus dekretalijos, antrasis – su Kliuni vienuolyno reformomis Xa.
Dekretalijos aiškiai buvo suklastotos siekiant sustiprinti vyskupų pozicijas, ypač apsaugoti, kad pasaulietiniai valdovai nenušalintų jų ir nekonfiskuotų turto, taip pat stengiantis sutvirtinti jų valdžią vyskupijų kunigams, panaikinti jų tiesioginį pavaldumą kam nors, išskyrus jų pačių sinodus.
XI a., kai Pseudodekretalijos visuotinai buvo laikomos autentiškomis, jos tapo tikra kasykla argumentų už bažnyčios nepriklausomybę nuo pasaulietinės kontrolės ir už suverenią popiežiaus galią bažnyčios valdyme. Popiežiaus ir imperatoriaus ginčą nemaža dalimi nulėmė kad pirmasis dabar faktiškai jau buvo tapęs bažnyčios galva ir nebesijautė, priklausomas nuo imperatoriaus.
Antras įvykis, labai sustiprinęs bažnycios autonomijos siekimą, buvo reformų banga, užplūdusi formuojantis vienuolynų kongregacijai, kuri buvo pavaldi Kliuni abatui. Kliuni vienuolynas labai tiko skleisti bažnyčios reformos idėjas.
Reforma reiškė, kad bažnyčia privalo siekti tapti savivaldžia bendruomene, bažnyčios politika ir administravimas turi buti dvasininkų rankose.
Bažnyčios autonomijos siekimas iš tikrųjų buvo reakcija į tvirtai įsišaknijusius ir nuolat didėjančius piktnaudžiavimus. Dar gerokai iki IXa., dvasininkai jau buvo stambūs žemvaldžiai. Aukštesniems dvasininkams dėl jų turtų ir padėties buvo labai svarbus, kiekvienas pasaulietinės politikos krausimas; jie buvo didikai, kurių galios bei įtakos negalėjo ignoruoti joks karalius. Dvasininkai buvo pati tinkamiausia klasė, iš kurios karalius galėjo rinktis aukštuosius karalystės pareigūnus. Po Romos žlugimo bažnyčia ištisus amžius buvo pagrindinė antikinių valstybinės valdžios bei pilielinės tvarkos idealų saugykla ir dvasininkai buvo geriausi tarpininkai vykdant bet kokią karaliaus politiką, kai buvo reikaringa tam tikra karaliaus kontrolė. Todėl XI a. tiek dėl pačiame feodalizme glūdinčių priežasčių, tiek dėl su juo nesusijusių politinių motyvų dvasininkai aktyviai dalyvavo pasaulietinėje potitikoie. Per aukštuosius, bažnyčios asmenis buvo susijusios ir susipynusios dvasinės ir vablybinės struktūros. Šis ryšys buvo toks glaudus, kad radikaliai atskirti šias dvi hierarchijas, dvasininkams atsisakius politinių funkcijų, buvo tiesiog neįmanoma.
Kalbant tiksliau, t.y istoriniais faktais, šis ginčas prasidėjo kai į popiežiaus sostą 1073 m. įžengė Grigalius VII. Iš pradžių buvo ginčijamasi iš esmės dėl pasaulietinės vyskupų investitūros, t.y. dėl pasaulietinių valdovų vaidmens skiriant aukštuosius dvasininkus.
Pasaulietinė investitūra 1075 m. buvo Grigaliaus uždrausta. Kitais metais imperatorius Henrikas IV mėgino nušalinti Grigalių, kuris atsakė ekskomunikuodamas Henriką ir atleisdamas jo vasalus nuo priesaikos feodalui. 1080 m. Henrikas pamėgino iškelti antipožių ir pakeisti Grigalių, o Grigalius parėme Rudolfo Švabo pretenzijas į Henriko karūną. Po abiejų pagrindinių veikėjų mirties svarbiausias įvykis buvo Henriko V ir Paskalio II pastangos susitarti su sąlyga, kad dvasininkai atsisako visų polilinių funkcijų, tačiaus tai pasirodė visiškai neįgyvendinama. Pirmoji ginčo fazė užsibaigė Vormso konkordatu 1122 m., ir tai buvo kompromisas, kuriuo imperatorius atsisakė formaliosios investitūros teisės iteikiant regalias ir turėti balsą skiriant vyskupus.Tačiau vėliau panašus ginčas su pertrūkiais truko iki XII a. pabaigos.
Nagrinėjant Grigaliaus poziciją, popiežius jo nuomone buvo ne kas kita, kaip visos bažnyčios suverenus vadovas. Jis vienintelis galėjo skirti ir atleisti vyskupus; jo legatas buvo viršesnis už vyskupus ir kitus bažnyčios pareigūnus; jis vienas tegalėjo sušaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą ir patvirtinti jo dekretus. Popiežiaus dekretų niekas negalėjo anuliuoti, ir byla, pateikta popiežiaus teismui, jau nebegalėjo būti nagrinėjama jokios kitos valdžios. Grigaliaus bažnytinės valdžios teorija buvo monarchinė, tik ne feodalinės monarchijos, o veikiau Romos imperinės tradicijos prasme; po Dievo ir dieviškojo įstatymo popiežius buvo absoliutus . Taigi, abi pusės teigė pripažystančios seniai egzistuojantį dviejų kalavijų, iš kurių kiekvienas turi viršenybę savo srityje, principą.
Bet ši teorija galėjo būti įgyvendinta tik tada, jeigu bažnyčia būtų pajėgusi užimti vadovaujančią ir diktuojančią padėtį, kurios ji neužėmė ir kuri būtų padėjusi jai atmesti pasaulietinės valdžios pretenzijas į tokią pat galią Dievo valia. Tikriausiai nei viena pusė neketino uzurpuoti valdžios, kuri iš tikrųjų priklausė kitai. Abiejų pusių pretenzijas sunku įvertinti, nes Xl a. teisinės sąvokos neturėjo tokios tikslios reikšmės, kokią įgijo vystantis romenų ir kanonų teisei.
Tai, kad Grigalius stojo prieš Henriką IV, buvo natūralus, gal kiek kraštutinis bažnyčiai priskirtos jurisdikcijos dorovės klausimais išplėtimas.Už nusikaltimą simoniją Grigalius siūlė teisti ne tiktai nusižengusį dvasininką bet ir pasaulietinį vaIdovą, kuris esąs lygiai kaltas. Uždraudęs pasaulietinę vyskupų investitūrą ir pamatęs, kad imperatorius šiam draudimui nepaklūsta, jis savo dekretą parėmė Henriko IV ekskomunika.
Atrodo, būtų teisinga manyti, kad visą šią problemą Grigalius suprato tiktai kaip klausimą dėl bažnyčios teisės rūpintis dorove, o ne kaip pretenziją į jūrinę viršenybę. Jis skelbė, kad jo tikslas buvo apginti bažnyčios nepriklausomybę dvilypėje sistemoje, apie kurią sava teorijoje kalbėjo Gelazijus. Todėl tikriausiai nėra pagrindo manyti, kad jis ketino iš esmės pasisavinti pasaulietinių valdovų valdžią pasaulietinėse srityse.Jis tik pretendavo į teisę drausminti imperatorių, nes kaip popiežius tokią teisę jis turėjo kiekvieno krikščionio atžvilgiu. Tačiau jis aiškiai pasakė, kad drausminimas reiškia bažnyčios teisę būti Europos doroviniu teisėju ir kad dvasinės bei dorovinės priežiūros neturi sustabdyti prieštaraujantis valdovas.Grigalius savo teiginiuose, be abejo, dvasinę valdžią laikė aukštesne už pasaulietinę.
Tačiau didesnė dvasinių dalykų svarba pati savaime dar negalėjo įrodyti, kad pasaulietiniai valdovai savo valdžią gauna iš bažnyčios. Gelazijus niekada nedarė tokios išvados, nedarė jos ir Grigalius.Tačiau, be abejo, nesunku butų buvę suteikti šiam ginčui tokią formą, galutinai pamiršus tradicinę dviejų kalavijų teoriją. Šį žingsnį bažnyčia žengė XII a., o XIII-XIV a. polemika labai pasistumejo į priekį. Čia tikriausiai lėmė tai, kad abi pusės sukonkretino savo teiginius, taip pat didesnis konstitucinių bei teisinių santykių apibrėžtumas. Galbūt tam turėjo įtakos ir sistemiškesnė feodalizmo koncepcija, taip pat pupiežiaus tendencija pajungti savo siuzcrenitetui pietinę Italiją ir kitas Europos sritis. Vėliau, grįžus prie Aristotelio, dvasinės valdžios didesnė svarba jau pati savaime buvo argumentas už žemesnės valdžios priklausomybę nuo jos, nes Aristotelio teorija teigė, kad pagal visuotinį gamtos dėsnį žemesnės formos egzistuoja dėl aukštesniųjų ir yra joms pavaldžios.
Pasaulietinės valdžios kilmė iš dvasinės pirmą kartą aiškiai teigiama Honorijaus Augsburgiečio veikale Didižausia garbė, parašytame apie 1123 m. Autorius manė, kad imperatoriai turi būti skiriami popiežiaus, pritariant kunigaikštysčių valdovams.
Tvirtesnę poziciją užėmė Jonas Solsberietis savo Polikratikoje maždaug trisdešimt metų vėliau. Jis rėmėsi prigimtine dvasinės valdžios viršenybe įrodinėdamas, kad abu kalavijai teisėtai priklauso bažnyčiai ir kad bažnyčia suteikė prievartos galią valdovui.
Imperatoriaus šalininkų pozicija investitūros ginče apskritai buvo labiau gynybinė negu popiežininkų. Iš esmės jie kovojo dėl to, kas buvo status quo (esama padėtis), kai vyskupų skyrimas ir popiežiaus rinkimai daugiausia priklausė nuo imperatoriaus. Atmesdami praktiškai naują dvasininkų pretenziją į nepriklausomybę, jie galėjo remtis visuotinai pripažinta dviejų viena nuo kitos nepriklausomų valdžios sferų teorija. Todėl imperatoriaus pozicijos kertinis akmuo buvo pripažinta doktrina, kad visa valdžia yra iš Dievo – ir imperatoriaus, ir žinoma popiežiaus.
Pats Henrikas savo laiške pabrėžė, kad jo valdžia yra tiesiogiai gauta iš Dievo, o ne per bažnyčią tai jis už naudojimąsi ja turi būti atsakingas tiktai Dievui. Vadinasi, jis gali būti teisiamas tiktai dievo ir negali būti nušalintas, nebent už ereziją.
Reimso vyskupo Hinemaro IXa. teorija, kad “Karaliai yra pavaldūs tiktai Dievo įstatymams ir Dievo teismui”, nuo pat XIa. buvo svarbi imperatoriaus šalininkų pozicijos dalis. Tai, ką davė Dievas, atimti tegali tiktai Dievas ir niekas kitas. Šis argumentas buvo stiprus, nes atsisuko prieš pačią popiežiaus reformą.
Dar viena svarbi teorija, kuri buvo svarbi ne tiek savo vidinėmis ypatybėmis, o veikiau tuo, kad išryškino tendenciją remti pasaulietinę valdžią pasitelkiant teisines koncepcijas, buvo Petro Kraso (romėnų teisės mokytojo Ravenoje), kuris siūlė spręsti Henriko ir Grigaliaus ginčą teisiškai. Teorija teigė ęsant būdingą ryšį tarp dieviškosios teisės ir neliečiamos paveldėjimo teisės.
Taigi šis ilgai užsitęsęs ginčas dėl investitūros XI – XIIa., parodė, koks nestabilus ir neaiškus buvo pasaulietinės ir bažnytinės valdžių santykis pagal Gelazijaus tradiciją. Abi pusės akcentavo skirtingus šios tradicijos aspektus, kurie buvo vienodai įsigalėję. Popiežininkai pabrėždavo moralinį bažnytinės valdžios pranašumą, o imperatoriaus šalininkai – abiejų valdžių tarpusavio nepriklausomybę. Abi pozicijos tebebuvo pagrindiniai argumentai tęsiantis diskusijai ir XIII – XIVa.
Tam, kad bažnyčios pretenzijos į dorovinę viršenybę virstų pretenzijomis į teisinį siuzerentitetą, tereikėjo tik to, kad įsigalėtų labiau apibrėžtos teisinės bei konstitucinės idėjos. Ir vien šios padėties konstatavimas, iškėlė kontrargumentus, kuriais buvo siekiama apriboti bažnytines pareigas neprievartiniu mokymu bei pamokslavimu. Pasaulietinė valdžia pateikė taip pat dvi plėtojamas argumentų kryptis – pabrėžiančią pasaulietinių valdovų atsakomybę tiesiogiai Dievui be jokio tarpininko žemėje ir teigiančią pasaulietinės visuomenės teisę pasirūpinti savo pačios valdymu vadovaujant Dievui.

Taigi, pasaulinė imperija visais laikais buvo neįmanoma be religijos paramos. Daugybė tautų, genčių ir miestų, stokojusių tokio stipraus saito kaip naujųjų laikų nacionalumo jausmas, negalėjo rasti kito praktiškai įmanomo vienijančio veiksnio, kaip tik religija.
Viduramžiais Kriščionybė iškėlė problemą, kurios antikinis pasaulis nežinojo, – bažnyčios ir valstybės problemą ir pasiūlė lojalumo padalijimą bei individualų apsisprendimą, kurio nebuvo antikinėje pilietybės sąvokoje.Sunku patikėti, kad laisvė butų suvaidinusi tokį vaidmenį Europos politinėje mintyje, jei etinės ir religinės institucijos nebūtų suvoktos kaip iš esmės nepriklausomos nuo valstybės bei teisinės prievartos ir svarbesnės.

SIMONIJA – viduramžiais plačiai praktikuotas bažnytinių tarnybų pardavinėjimas ir pirkimas.
SIUZERENTITETAS – siuzereno (aukštesniojo senjoro) aukščiausioji teisė vasalo atžvilgiu.
STATUS QUO – esanti šiuo metu arba buvusi kuriuo nors laiku padėtis.
SINODAS – dvasisininkų ir pasauliečių susirinkimas bažnytiniams reikalams spręsti (protestantų bažn.)
INVESTITŪRA – įvedimas į pareigas vyskupų, kurie ta proga gaudavo bažnytines žemes su jų gyventojais ir auščiausia valdžią jiems ( XIa. įsiliepsnojusi karaliaus valdžios kova prieš popiežius dėl teisės skirti vyskupus)

Naudota LITERATŪRA:

• Sabine G. H., Thorson Th.L. “Politinių teorijų istorija” Vilnius: Pradai, 1995.
• Jokimaitis R., Kasperavičius A., Manelis E., Stukienė B. “Pasaulio ir Lietuvos istorija” 2002.

Leave a Comment