F.A.Hajekas “Kelias į vergovę“

F.A.Hajekas “Kelias į vergovę“

Hajeko knyga „Kelias į vergovę“ („The Road to Serfdom“) yra vienas iš ryškiausių radikalios socializmo kritikos pavyzdžių. Pasirodžiusi 1944 m., ji susilaukė daugybės pakartotinų leidimų, buvo išversta į daugelį Europos kalbų, į japonų ir kinų kalbas. Būtent dėl šios knygos Vakaruose pradėta vis dažniau socializmą sieti su totalitarizmu.
Gali būti įdomu, kaip pats Hajekas po daugelio metų įvertino šią savo knygą. Įvade rašo 1976 m. leidimui jis rašo: „Nors per šį laikotarpį sužinojau daug, ko nežinojau ją rašydamas, dabar dažnai nusistebiu, kiek daug jau tada suupratau iš to, ką mano vėlesnis darbas patvirtino. dabar nedvejodamas rekomenduoju šį savo ankstyvąjį darbą plačiajam ratui skaitytojų, kuriems reikalingas paprastas ir nespecializuotas įvadas į problemą, kuri, man regis, vis dar lieka viena iš lemtingiausių spręstinų mūsų problemų“.
Jau vien dėl savo biografinių aplinkybių Hajekas yra palankioje padėtyje socializmo ir totalitarizmo sąsajos problemai spręsti. Savo karjeros pradžioje patrauktas populiarių marksizmo doktrinų, vėliau jis nuėjo teorinį kelią prie jų antipodo – austrų ekonominės mokyklos. O Vokietijos ir Rusijos totalitarizmo kaimynystė išmokė jį įžvelgti jo pradmenis kiitur greičiau, negu įmanoma gyvenant liberalaus politinio ir ekonominio rėžimo sąlygomis. Dėl to nuo Europos kiek izoliuotame anglosaksų pasaulyje jis bene pirmasis pastebėjo ten pradėjusius keroti socializmo ūgius, įspėdamas apie jų pavojų liberaliajai visuomenės santvarkai. Vakarams pavyko tokių žmonių kaip Ha

ajekas dėka pristabdyti socializmo subujojimą, Rytai iki šiol kapanojasi jo mauruose. Galbūt įspėjimas apie tai, kaip galima į socializmą įbristi, gali padėti mums iš jo išbristi, o išbridus – įbristi vėl atgal.
Iš tikrųjų ši knyga Vakaruose vaidino savo vaidmenį tokiomis aplinkybėmis, kurios primena mūsų dabartines aplinkybes. Tada Vakaruose pokario metais ji atvėrė akis daugeliui naivuolių, svajojusių turimą demokratinę santvarką paskiepyti socializmo principais. Mūsuose šiandien ji galėtų atvėsinti galvas tiems, kurie esamą socialistinę tvarką tikisi paskiepyti demokratijos ūgliais.
Tiesa, galima būtų paprieštarauti, kad dabar mes jau nusigręžiame nuo paties socializmo. Bet ar nėra taip, kad nusigręžimas skatinamas tik paviršutiniškų motyvų ir mūsų nepasitenkinimas nukreiptas tik į padarinius, o ne priežastis? Juk kas daugiausia šį nepasitenkinimą žadina? Socializmo nesugebėjimas „žmogų pamaitinti“ ir nedemokratinis , prievartinis jo pobūdis. Bet kaas gi lemia šią padėtį? Paviršutiniškas žvilgsnis čia iš kart krypsta į valdžią – valdžia kalta, ji buvo nekompetentinga ir savavališka, ji sugadino pirminę socializmo idėją,ji sulaukė visus gerus planus, ji savo interesams pajungė valstybės galią. Nuo čia tik vienas žingsnis prie išvados, kad pakanka pakeisti valdžią, leisti, kad į ją ateitų visuomenės pasitikėjimą turintys žmonės – specialistai ir dori piliečiai, – ir padėtis pasikeis į gerąją pusę.
Šis valdžios demokratizavimo reikalavimas, toks savaime suprantamas ir populiarus, iš tikrųjų yra be galo naivus ir paviršutiniškas. Jis dar ir
r pavojingas, nes naujai – „gerai“ – valdžiai jis iš naujo yra linkęs suteikti visiškai nežabotas galias. Juk valdžios apimties ir jos ribų toks reikalavimas visai neapibrėžia. Ir labai gali būti, kad net demokratiškiausiu būdu išrinkta valdžia toli gražu nebus demokratinė. Demokratinė yra ne ta valdžia, kuriai daugumos nubalansavimu suteiktos neribotos galios, o ta valdžia, kurios galios apribotos bendrų ir nešališkų įstatymų apsauga.
Hajekas piešia plačią panoramą tos politinės evoliucijos, kuri Vakaruose, o vėliau dar sėkmingiau Rytuose materialios gerovės ir „socialinio“ teisingumo gynimo vardu ištisas tautas nuvedė į istorijos akligatvius. Faktiškai tai buvo reakcijos puolimas prieš materialios gausos ir nelygybės šaltinį – laisvąją rinką, tik ką išsivadavusią iš slogių feodalinės valstybės ir feodalinių luomų varžtų.
Iš tikrųjų dabar dažnai užmirštama, kad laisvosios rinkos atsiradimas kadaise buvo tikras išsivadavimas, tikrojo teisingumo įsiviešpatavimas, nes būtent jis panaikino luomines privilegijas kuriant ir skirstant visuomeninį produktą. Veiklos pasirinkimo laisvė, paslaugų ir prekių mainų laisvė, viduramžiškų „teisingų“ kainų pakeitimas sutartinėmis, valdžios kišimosi į ūkį ir mainus apribojimas – visa tai buvo išsikovotos laisvės. Tolydžio siaurindamos valstybės valdžios ribas iki nešališko arbitro ir „naktinio sargo“ funkcijų, kaip tik jos atvėrė neregėto masto erdvę asmeniniai iniciatyvai, atsakomybei ir rizikai. Nuo viduramžių valdžios ir korporacijų išlaisvinti prekių ir paslaugų mainai – laisvoji rinka – leido susiklostyti konkurencinei ekonominei si
istemai, kurioje asmeninės naudos, pelno galimybė tapo priklausoma ne nuo luomo teikiamų privilegijų, bet tik nuo siūlomos paslaugos ar prekės poreikio visuomenėje. Stichiškai – rinkos laisvę ginančių įstatymų užuovėją – išaugo ir subrendo pati save reguliuojanti paklausos ir pasiūlos sistema, veiksmingiau nei kada nors anksčiau tenkinanti įvairiausius poreikius. „Aklas“ konkurencinių jėgų žaismas, nepaisantis asmenų skirtumo, neatsižvelgiantis į subjektyvių pastangų skirtingumus vertinant jų rezultatą, kaip tik dėl šių savo savybių gamyba padarė priklausomą nuo vartojimo, prekės kaina – nuo jos vertės visuomenėje, asmeninę gerovę – nuo sugebėjimo įtikti bejausmei rinkai ir per ją – kiekvienam žmogui. Privati nauda kaip niekada anksčiau tapo galingiausiu visuotinės gerovės varikliu.
Svarbu suprasti, kad tai buvo pasiekta ne visiems vadovaujantis kokiu nors bendru tikslu, o leidžiant kiekvienam siekti savojo tikslo – sutarus dėl viešų, iš anksto nustatytų bendrabūvio sąlygų. Kad šios sąlygos būtų visiems vienodai naudingos, kad jos būtų vienodai nešališkos visų dalyvaujančių individų atžvilgiu – štai kas tik ir galėjo lemti sutarimą dėl jų. Kad man būtų verta jų laikytis, jos turėjo būti tokios, kurios galioja kiekvienam. Nešališkumas ir bendrumas – šios dvi pofeodalinės visuomenės įstatymų savybės nulėmė ir liberalią Vakarų valstybių santvarką, kurioje individas laisvas visame kame, kas neprieštarauja bendram įstatymui.
Tokioje santvarkoje joks privatus atskirų individų ar jų grupių interesas negalėjo, bent jau pa
agal jos intenciją, tapti įstatymu kitiems individams ar jų grupėms. Kalbant rinkos terminais, joks privatus ekonominis interesas negalėjo teisėtai tapti monopolizuotas, t.y. palaikomas ne pačios rinkos išgalėmis, bet išorine – ir pirmiausia valstybine – galia. O kad monopolistinių kėsinimųsi į rinką niekuomet nestigdavę – apie tai byloja visa naujųjų laikų istorija. Ir čia pasižymėjo ne tik darbdaviai, bet ir darbininkai. Profsąjunginės koalicijos, ne mažiau kaip monopoliniai verslininkų terštai, kišosi į laisvos rinkos veiklą, valdžiai padedant čia vienur, čia kitur apribodamos laisvo pasirinkimo sąlygas ir taip trikdydamos natūralią rinkos tvarką. Ką jau čia bekalbėti apie socialistinę pertvarka, šią tvarką panaikinusią apskritai ir pakeitusią ją tiesioginiais valdžios dekretais.
Rinkos monopolizacijos padariniai reiškiasi ne tik ekonominiame visuomenės gyvenime, jie reiškiasi visame viešame gyvenime. Nesunku pastebėti, kad monopolijos tikslas – grąžinti visuomenę prie luominės santvarkos, kur individo gerovė priklauso ne nuo jo paslaugų kokiam nors kitam individui,bet tik nuo luomo išsikovotos valstybinės privilegijos. Kad tokia sistema ekonomiškai negali būti veiksminga, matyti jau iš to, kaip joje pasikeičia individualių pastangų kryptis. Kitaip nei laisvos konkurencijos sąlygomis, kur asmeninė gerovė priklauso nuo individo gebėjimo įtikti beasmenės rinkos poreikiams, t.y. visiems kitiems individams, luomų sistemoje asmeninė gerovė priklauso nuo padėties luomų hierarchijoje. Todėl konkurenciją dėl geresnio rinkos poreikių tenkinimo pakeičia kova dėl aukštesnės padėties privilegijų hierarchijoje. Ši kova, kitaip nei konkurencinė kova rinkoje, maža ką turi bendra su kitų visuomenės narių poreikių tenkinimu. Ji yra užslėptas arba net atviras pilietinis karas, ir visuomeninio turto pyragas, dėl kurio dalybų šis karas įsiliepsnojo, būtent dėl pastarojo virsta mažyčiu riestainiu. Taip rinka keršija už jos laisvės apribojimą.
Ši atomazga nėra atsitiktinis rinkos suvaržymo padarinys, ji nėra tokia vien dėl to, kad suvaržymai padaryti ne toje vietoje arba ne tų rinkos dalyvių atžvilgiu. Bet koks jos suvaržymas siekiant išorinių tikslų, tebūnie tai nevienodų mokesčių įvedimas, pajamų lygio išankstinis nustatymas ar apribojimas, gamybos apimties ir asortimento reguliavimas, darbo pasirinkimo laisvės apribojimas ar kainų centralizuotas reguliavimas, – vos šios priemonės yra prielaidos liūdnai atomazgai, kad ir kokios geidžiamos iš pradžių jos kai kam atrodo. Ryškus tokių priemonių pavyzdys – kainų reguliavimas valdžios dekretais. Laisvoje rinkoje kainos yra universalus visų paklausos ir pasiūlos svyravimų indikatorius, teikiantis rinkos dalyviams patikimą orientyrą kreipiant savo pastangas vienokia ar kitokia linkme. Bet toks indikatorius jos yra tik tuomet, jei klostosi natūraliai ir stichiškai. Bet koks dirbtinis, išorinis jų reguliavimas yra jų falsifikavimas, jų indikacinės, informacinės funkcijos naikinimas – tokiu atveju jos atspindi ne tiek visuomeninę ir šia prasme objektyvią paslaugos ar prekės vertę, kiek jų reguliuotojo subjektyvų vertinimą. Kainoms prarandant indikacinę funkciją, rinkos dalyviai atsiduria tarytum tamsoje, ir suirutė tampa neišvengiama. Todėl valstybei tenka griebtis kitų rinkos aspektų vis smulkmeniškesnio reguliavimo, kol galiausiai savo kontrolėn ji perima visą ekonominį gyvenimą, o per jį – visą viešą visuomenės gyvenimą. Įsiviešpatauja totalitarinė tvarka, kur politinė valdžia tampa nesaistomai laisva savo valdinių laisvės sąskaita. Matėme, jog ekonomiškai tokia tvarka neveiksminga. Bet galbūt ji teisingesnė už tą tvarką, kurią pakeičia? Juk ji įsigali būtent „socialinio“ teisingumo reikalavimų potvynyje. Iš tiesų tai labai gaji, bet visiškai nepagrįsta iliuzija.
Knyga – tai rezultatas patirties, artimos dukartiniam to paties periodo pergyvenimui ar dukartiniam labai panašios idėjų evoliucijos stebėjimui. Plačiąja prasme mes esame savo likimo kalviai, siaurąja – mūsų pačių susikurtų idėjų belaisviai. Jėgos sunaikinusios laisvę Vokietijoje, taip pat veikia ir Austrijoje, pavojaus pobūdis bei šaltiniai čia net menkiau suvokiami. Laiku suvokus gali būti užkirstas kelias fašizmui ir nacionalizmui. Socializmo judėjimą žmonės mėgina palenkti tam tikros klasės ar grupės link. Svarbiausi socializmo klausimai: Kur šis judėjimas mus nuves? Ar tai nėra vienos partijos, bet ir visų mūsų lemiamos reikšmės problema. Ar tai ko siekiama yra visiškai priešinga tam ką sukuriame pagal aukštus idealus. Mes žinome , kad kovojame už laisvę tvarkyti savo gyvenimą pagal savo pačių idėjas, bet: A. To nepakanka suformuoti tvirtiems įsitikinimams, reikalingiems atsispirti priešui naudojančiam propagandą; B. To nepakanka parodyti kitiems, kad tai už ką kovojame, yra verta jų paramos ir tai nepakankamas orientyras kuriant naują pasaulį. Nesuprasdami vokiečius valdančių idėjų pobūdžio ir kilmės, neturėsime sėkmingų santykių su jais. Tikroji problema – suvokti ir atskleisti aplinkybes kurios leido įsiviešpatauti tam tikrų idėjų grupei ir kodėl ši pergalė iškėlė į paviršių bjauriausius jų elementus. Vokiškosios kilmės priežastis yra ta, kad jų, kaip buvusių socialistų, patirtis buvo nuvedusi juos toliau, nei buvo pasiekią socialistai Anglijoje bei Amerikoje. Idėjos kurios tapo pripažintos daugumos žmonių ir kurios lėmė svarbiausius pokyčius mūsų visuomeniniame gyvenime, negali būti klaidingos. Nepriimtini mums civilizacijos krizės aiškinimai: dabartinė pasaulio būklė gali būti padarinys mūsų pačių padarytos klaidos; kai kurių labiausiai mūsų puoselėjamų idealų siekimas lėmė padarinius, visiškai skirtingus nuo tų, kurių tikėjomės. Išorinį konfliktą sąlygojo europinio mąstymo transformacija: kiti žengė sparčiau ir suėjo į nesutaikomą konfliktą su mūsų idealais. Idealai, kurie rodo kelią mums ir šiai kartai, kaip idealus įgyvendintinus tik ateityje, transformavo ne tik visą pasaulį, bet ir mūsų pačių kraštus. Esminis dalykas, yra ne vien mastas šios kartos amžiuje įvykusių pokyčių, bet ir tai , kad jie išreiškė visišką krypties pasikeitimą mūsų idėjų ir visuomenės tvarkos evoliucijoje. Ši civilizacijos raida patvirtina liberaliosios filosofijos įspėjimą, nes: vis labiau išsižadame tos laisvės ekonominiuose reikaluose, be kurios niekada neegzistavo asmeninė ir politinė laisvė; pamatę naują, mūsų akyse išaugusią vergovės formą užmiršome įspėjimą, kad socializmas glaudžiai susijęs su vergove. Esmingiausi individualizmo bruožai galutinai išsirutuliojo Renesanso laikais ir vėliau išaugo į tai ką mes vadiname vakarų civilizacija. Civilizacija – tai pagarba individualiam žmogui, kaip žmogui , pripažinimas jo paties pažiūrų ir skonio prioriteto jam priklausančioje srityje. XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje naujas požiūris į gyvenimą ima plisti , tik jau tobulesne forma, į Vakarus ir Rytus, kur niokojantys karai ir politinė priespauda nuskandino ankstesnes panašaus vystymosi užuomazgas. Europos istorijos naujų laikų visuomenės raidos kryptis vedė prie: Individo išsilaisvinimo iš saitų, kaustančių jį prie paprotinių ar nustatytų veiklos formų. Supratimo, kad spontaniškomis ir nekontroliuojamomis individų pastangomis galima sukurti sudėtingą ekonominės veiklos tvarką. Individualios energijos išlaisvinimo padarinys buvo – mokslo suklestėjimas. Mėginimai išplėsti pramoninį mechaninių išradimų pritaikymą, buvo iškart slopinami, o pažinimo geismas tvardomas. Mokslas pakeitė pasaulį, kai: pramoninė laisvė įgalino laisvą naujų žinių taikymą; atsirado galimybė viską išmėginti – jei tik būdavo tokių, kurie rizikuotų. Civilizacijos vystymosi rezultatai: Žmogus greitai tapo pajėgus patenkinti vis plėtojančią savo norų sritį. Žmonės nebesitaikė su iškilusiomis labai tamsiomis visuomenės dėmėmis. Bendra pažanga buvo naudinga visoms klasėms. Sėkmė žadina ambicijas, pyliojantys pažadai – nepakankami, praeities principai atrodo kaip prastesnės pažangos kuo greičiau šalinti kliūtis, bet ne kaip sąlygos išsaugoti ir plėtoti tai, kas jau pasiekta. Aklas liberalų užsispyrimas laikytis tam tikrų praktinių taisyklių, didelę žalą daro liberalizmui. Kilo pagunda, įsitvirtinusią stiprią palankumo laisvam pramonės vystymuisi nuostatą, paversti taisykle, išreiškusios devynioliktojo amžiaus ekonominės politikos principus, buvo tik pradžia, būtina suprasti, kad dar esama neaprėpiamų galimybių judėti kryptimi, kuria mes žengiame. Liberalizmo sėkmė tapo jo nuosmukio priežastimi. Žmogus tampa vis labiau nepakantesnis jį supančioms blogybėms, kurios yra nepakeliamos ir nebūtinos. Imta pripažinti, kad tolesnės pažangos reikia tikėtis ne einant senąją kryptimi pagal bendrąją schemą, bet tik visiškai pertvarkant visuomenę.
Šios knygos tikslas nebuvo pateikti detalią siektinos ateities visuomeninės santvarkos programą. Jeigu tarptautinių santykių atžvilgiu mes pažengėme kiek toliau už savo esmingai kritinį uždavinį, tai todėl, kad šioje srityje mums netrukus gali iškilti reikalas kurti projektą, kuriuo ateities raida gal būt turės ilgai remtis. Daug kas priklausys nuo to, kaip mes išnaudosime tada mums atsivėrusią progą. Tačiau kad ir ką bedarytume, tai galės būti tik pradžia naujo, ilgo ir sunkaus proceso mums, kaip visi tikimės, laipsniškai kuriant pasaulį, labai skirtingą nuo to, kurį pažinome per pastarąjį šio šimtmečio ketvirtį.
Mažų mažiausiai abejotina, ar šiame etape detalus siektinos visuomenės vidinės santvarkos projektas būtų labai naudingas ir ar apskritai kas nors kompetentingas jį pateikti. Svarbiausias dalykas dabar yra tai, kad mes sutartume dėl tam tikrų principų ir išsilaisvintume nuo kai kurių iliuzijų, kurios mus valdė netolimoje praeityje. Kad ir kaip būtų nemalonu, privalome pripažinti, kad prieš šį karą mes dar kartą pasiekėme tą stadiją, kuomet svarbiau pašalinti kliūtis, kuriomis žmogiškasis paikumas užgriozdė mūsų kelią, ir išlaisvinti kūrybinę individų energiją, o ne išradinėti dar vieną mechanizmą jiems „vadovauti“ ir juos „valdyti“; kurti pažangai palankias sąlygas, o ne „planuoti pažangą“. Pirmiausia mums reikia išsilaisvinti iš tos aršiausios šiuolaikinio obskurantizmo formos, kuri mėgina mus įtikinti, kad visa, kas mūsų padaryta netolimoje praeityje, buvo išmintinga arba neišvengiama. Mes netapsime išmintingesni, kol nesuprasime, jog daugelis mūsų padarytų dalykų buvo labai kvaili.
Jeigu norime sukurti geresnį pasaulį, privalome turėti drąsos pradėti vėl iš pradžios. Šią drąsą rodo ne tie, kurie tiki neišvengiamomis tendencijomis, ne tie, kurie skelbia “Naująją Santvarką“, esančią ne daugiau kaip pastarųjų keturiasdešimties metų tendencijų projekcija, ir kurie nepajėgia sugalvoti nieko geriau, kaip mėgdžioti Hitlerį. Būtent tie, kurie garsiausiai šaukiasi Naujosios Santvarkos, yra labiausiai veikiami idėjų, sukėlusių šį karą ir atnešusių daugiausia blogybių, nuo kurių dabar kenčiame. Jaunesnioji karta teisi menkai tepasitikėdama idėjomis, valdžiusiomis daugumą vyresniosios kartos žmonių. Tačiau ji klysta arba yra suklaidinta, jei mano, jog tai tebėra liberalios devynioliktojo amžiaus idėjos, kurias jaunesnioji karta iš tikrųjų vargu ar žino. Nors nenorime ir negalime sugrįžti į devynioliktojo amžiaus tikrovę, mes turime galimybę įgyvendinti jo idealus, kurie tikrai prakilnūs. Šiuo požiūriu neturime teisės jaustis pranašesni už mūsų senelius; ir mums niekad nevalia užmiršti, kad kaip tik mes, ne jie, sugadinome visą reikalą. Jeigu jie žinojo dar ne viską, kas buvo būtina kuriant jų geidžiamą pasaulį,tai mūsų nuo to laiko įgyta patirtis turėjo mus geriau šiam uždaviniui paruošti. Jeigu pirmasis mūsų mėginimas sukurti laisvų žmonių pasaulį nepavyko, turime mėginti iš naujo. Pagrindinis principas, kad individo laisvės politika yra vienintelė tikrai pažangi politika, šiandieną lieka toks pat teisingas, koks jis buvo devynioliktajame amžiuje.

Leave a Comment