Europos viršūnių taryba
Europos viršūnių taryba (angl. European Council, pranc. Conseil européen, vok. Europäischer Rat) – Europos Sąjungos valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas.Europos viršūnių tarybos istorija Europos viršūnių tarybos susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974m.1974m. gruodį, susitikime Paryžiuje , buvo formaliai nuspręsta, jog ES valstybių narių vyriausybių vadovai turėtų susitikti kiekvienais metais tris kartus ir šitas susitikimas turėtų būti vadinamas Europos Viršūnių taryba. Vėliau buvo nuspręsta , kad per metus galima surengti ir 4 susitikimus. Europos Viršūnių Taryba nėra paminėta Romos sutartyje, įsteigusioje Europos Bendrija, kaip oficiali Europos Sąjungos institucija. Vis gi Europos Suvestiniais aktais davė teisinį pripažinimą Europos Viršūnių Tarybai, bet neapibrėžė jų galių. Nors Europos viršūnių taryba de facto pradėjo veikti nuo 1974 m., bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte. 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis jai suteikė aukščiausios politinės Europos Sąjungos vadovybės statusą. Europos viršūnių tarybos sudėtis Europos Viršūnių Tarybą sudaro valstybių narių vadovai kartu su Europos komisija. Paprastai Europos viršūnių tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzijai ir Suomijai atstovauja valstybių vadovai, t. y. prezidentai, kitoms šalims – vyriausybių vadovai, taip pat dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų, o kaip svečias neretai ir Europos Parlamento pirmininkas. Kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą, minėtuose vadovų posėdžiuose Lietuvai atstovaus Prezidentas arba Ministras Pirmininkas (priklausomai nuo jų susitarimo). O kol kas mums pravartu stebėti šiuos vadovų susitikimus, mat jų metu brėžiamos artimiausios Europos Sąjungos ateities gairės.
Funkcijos
Jei ankščiau Europos Viršūnių Tarybos posėdžiai panašėjo tiesiog į informacinius pokalbius tarp valstybių vadovu, tai šiandiena Viršūnių Taryba vykdo žymiai platesnes funkcijas. Ji visų pirma sprendžia problemas, kurios nebuvo išspręstos žemesniame sprendimų priėmimo lygyje. Šiame politiniame lygyje problemos gali būti sprendžiamos kiek kitaip nei kitose Europos Sąjungos institucijose- būtent pasitelkiant neformalų įtikinėjimą ir panašius metodus. Europos Viršūnių Taryba yra ir politinis Europos Sąjungos lyderis. Jos pagrindinė funkcija- „nubrėžti bendras politines ES veikimo kryptis“
Per paskutinius dešimtmečius Europos Viršūnių Taryba pagal sprendimų priėmimo hierarchiją atsidūrė pačiame viršuje. Tiesiogiai Europos Parlamento rinkimai, monetarinė sąjunga- būtent šios ir kitos svarbios Europos Sąjungos iniciatyvos buvo priimtos Europos Viršūnių susitikimų metu.Darbo organizavimasTais atvejais, kai pagrindinė Bendrijoje sprendimus priimanti institucija, Taryba (atsižvelgiant į sudėtį dažnai dar vadinama Ministrų Taryba), neįstengdavo priimti svarbių sprendimų, ginčus išspręsdavo EB valstybių “viršūnės”, t. y. valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki dviejų per metus, tačiau susitarta, jei iškiltų reikalas, rengti neeilinius susitikimus. Vienoje prie 2001 m. pasirašytos Nicos sutarties pridėtoje deklaracijoje numatyta, kad nuo 2002 m. bent vieną kartą per pusmetį EVT susitikimai vyks Briuselyje, o kai ES narių bus 18, visi susitikimai vyks tik Briuselyje, o ne pirmininkaujančioje valstybėje. Paprastai reguliarūs Europos viršūnių tarybos susitikimai rengiami kas pusmetį ES pirmininkaujančioje šalyje baigiantis jos pirmininkavimo kadencijai (t. y. birželio ir gruodžio mėn.) ir trunka dvi dienas. Neeiliniai susitikimai rengiami pagal atskirą susitarimą. Europos viršūnių taryba sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. Europos viršūnių taryba visus sprendimus priima bendru sutarimu, todėl į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai, dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba jos labai artimos kompromisui. Nepavykus sutarti kokiu nors klausimu, jis paprastai atidedamas, o kitoms institucijoms nurodoma ieškoti visoms valstybėms priimtino sprendimo. Susitikimuose kartu su valstybių ar vyriausybių vadovais dažniausiai dalyvauja užsienio reikalų ministrai. Kiekvienas EVT susitikimas paprastai baigiamas pirmininkavimo išvadų paskelbimu. Jos EVT tvirtinamos bendru sutarimu, todėl kartais valstybių lyderiams tenka ilgai derėtis, kol dokumento formuluotės tampa visiems priimtinos. Patvirtintas šis dokumentas tampa visos Sąjungos, ne tik pirmininkaujančios valstybės nuostatas atspindinčiu dokumentu. Pirmininkavimo išvados gana išsamios. Jų apimtis apie 30-40 puslapių. Šis dokumentas nėra teisiškai privalomas aktas, bet jis –vienas iš svarbiausių ES politinių dokumentų, atspindinčių ES valstybių politinę valią. Todėl pirmininkavimo išvados visų pirma yra labai svarbios ES institucijoms, kurioms iš esmės ir tenka ne tik vadovautis jomis, bet neretai ir vykdyti jose suformuluotas užduotis. Pirmininkavimo išvados yra ne mažiau svarbios ir valstybėms, pageidaujančioms stoti į ES. Pvz., 1993 m. birželio mėn. Kopenhagoje Europos viršūnių taryba būtent pirmininkavimo išvadose suformulavo kriterijus, kuriuos turi atitikti pageidaujančios stoti į ES valstybės. Šiais vadinamaisiais Kopenhagos kriterijais iki šiol vadovaujasi ir ES institucijos, ir valstybės kandidatės. Nuo 1994 m. į EVT susitikimus (o tiksliau – antrąją jų dieną) kviečiami ir asocijuotųjų valstybių kandidačių politiniai lyderiai, kuriems paprastai surengiamas trumpas susitikimas (darbiniai pietūs) su EVT.
Šalių vadovai sprendimus priima bendru sutarimu. Kol bent vienas iš vadovų penkioliktuko neapsisprendęs, sprendimo nėra. Dėl šios taisyklės, pavyzdžiui, vadovų derybos dėl Amsterdamo sutarties 1997 metais, taip pat dėl Nicos sutarties 2000 metais truko iki paryčių. Derybos dėl Amsterdamo sutarties taip ir baigėsi be esmingesnių Europos Sąjungos reformų, mat išsiskyrė vadovų nuomonės. Nors ir retai pasitaikantys, tokie atvejai traumuoja visą Europos Sąjungą, todėl vadovai stengiasi jų išvengti. Kaip Sąjungai išsiplėtus pavyks susitarti 27 ar 28 šalių vadovams – jau netolimos ateities klausimas. Vadovų susitikimai pritraukia pulkus žurnalistų, visuomeninių organizacijų aktyvistų. Pirmininkaujanti šalis visomis išgalėmis stengiasi, kad tokie susitikimai pasisektų ir įsimintų. Jie paprastai rengiami sostinėje arba vaizdingiausiuose, gražiausiuose šalies miestuose, neretai kurortuose. Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Viršūnių Tarybos skirtumaiVadovų susitikimai paprastai vadinami “viršūnių susitikimais”, visų pirma sprendžia problemas, kurios nebuvo išspręstos žemesniame sprendimų priėmimo lygyje. Europos Viršūnių Taryba yra ir politinis Europos Sąjungos lyderis. Jos pagrindinė funkcija-„ nubrėžti bendras politines ES veikimo kryptis“. O Europos Sąjungos Taryba -Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Europos Sąjungos Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.
Lietuviškas termino vertimas nėra pažodinis, kadangi Europos Tarybos vardu yra pavadinta kita beveik visas Europos valstybes jungianti tarptautinė organizacija. Darinys “Europinė Taryba” yra nevartotinas kaip nelogiškas, nes tuomet ir terminą “Europos Sąjunga” (angl. European Union, pranc. Union européenne, vok. Europäische Union) reikėtų keisti į “Europinę Sąjunga”, terminą “Europos Parlamentas” (angl. European Parliament, pranc. Parlement européen, vok. Europäisches Parlament) – į “Europinį Parlamentą” ir t. t. Terminas “Europos viršūnių taryba” taip pat turi trūkumų, nes kyla problemų dėl teisingo jo vertimo iš lietuvių kalbos į kitas kalbas. Be to, perkeltinė žodžio “viršūnės” reikšmė daro problemišką viso termino vartojimą oficialiuose teisiniuose dokumentuose. Tačiau šiuos trūkumus kompensuoja tai, kad net pažodinis atgalinis termino vertimas iš lietuvių kalbos neiškreipia paties reiškinio esmės. Tuo tarpu oficialiuose tekstuose, kuriuose painiavos tikimybė yra menka ir kurių nėra labai daug, vis dėlto tikslingiausia vartoti terminą “Europos Taryba”. – Sudarytojo (Gedimino Vitkaus) pastaba.
Literatūra:
G.Vitkus “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”. 2002m.Allan M. Williams „Europos bendrija“ 1996m.„Dešimt Europos pamokų“www.euro.ltwww.atgimimas.ltwww.eudel.ltwww.lrs.lt