TURINYS
ĮŽANGA 2INTEGRACIJOS SAMPRATA 3EUROPOS INTEGRACIJOS PRIEŽASTYS 3EUROPOS BENDRIJŲ SUSIKŪRIMAS IR EVOLIUCIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄ 4SUVESTINIS EUROPOS AKTAS 8IŠVADOS 10LITERATŪROS SĄRAŠAS 11ĮŽANGAPačia bendriausia žodžio prasme integracija – tai procesas, kuriam vykstant kokios nors dalys darniai susijungia į visumą. Kadangi termino reikšmė yra labai plati, tai jis gali būti taikomas daugybėje žmogaus pažinimo sričių, kur tiktai siekiama apibūdinti ir tirti kokius nors vienijimosi arba skaidymosi procesus.Tuo tarpu socialiniuose moksluose ir ypač politikoje integracijos terminas gali būti vartojamas kalbant apie genčių, regionų, socialinių sluoksnių, interesų grupių, politinių partijų ar pagaliau valstybinių darinių jungimąsi. Intergracijos terminą ypač išpopuliarino ir padarė beveik kasdien daugelio žmonių vartojamą XX amžiaus vidyryje susikūrusios Europos Bendrijos, kurių pagrindiniu tikslu steigėjų buvo nuspręsta laikyti glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimą.Kadangi ir šiandien Europos integracijos klausimas yra aktualus, tai referate svarbu aptarti kas apskritai yra integracija, kokios svarbiausios Europos integracijos priežastys bei kaip vyko Europos bendijų kūrimasis ir jų evoliucija į Europos Sąjungą.Referato tikslai:1. išsiaiškinti, ką reiškia integracijos terminas;2. aptarti svarbiausias Europos integracijos priežastis;3. išanalizuoti, kaip kūrėsi Europos bendrijos.INTEGRACIJOS SAMPRATAIntegracija (lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas) yra daugiaprasmė ir įvairiai traktuojama sąvoka, reiškianti atskirų dalių sujungimą į vieną sistemą, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio ryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Integracija atsirado ir vystosi netolygiai. Todėl daugiau gyventojų turinčios šalys yra pranašesnės už tas, kuriose jų mažiau, nes imlioje vidaus rinkoje plėtojasi optimalaus dydžio gamyklos, auga konkurencinė galia. Pagal savo mastą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti:
1. globalinė (Tarptautinis valiutos fondas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, JTO),2. regioninė (Europos Sąjunga, NAFTA, ASEAN).Integracijos procese dalyvauja įvairūs subjektai: valstybės, supranacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos. Visų jų interesai ir tikslai skirtingi, todėl kyla įvairiausių prieštaravimų. Paprastai skiriamos dvi integracijos formos:1. ekonominė integracija,2. politinė integracija.EUROPOS INTEGRACIJOS PRIEŽASTYSTeoriškai yra galima tiek globalinė, tiek regioninė integracija, tačiau pasaulio politinėje praktikoje globalinė integracija buvo ir tebėra teorinė galimybė, tuo tarpu regioninė integracija, visų pirma Europos valstybių integracijos formos, jau tikrai yra tapusi ir politinės praktikos dalyku.Kadangi integracija yra labai platus, sudėtingas ir painus reiškinys, savo mastu, ko gero, sulygintinas su politika, todėl atskleisti integracijos priežastis ir veiksnius yra taip pat sudėtinga, kaip paaiškinti politiką.Tačiau yra susiformavusios dvi nuomonės, bandančios paaiškinti labiausiai išplėtoto Europos integracijos atvejo priežastis.1. Kai kurie teoretikai mano, kad Europos integracija yra natūralus procesas, liudijantis, jog suvereni nacionalinė teritorinė valstybė, kaip žmonių politinės organizacijos forma, jau išsėmė visas savo galimybes. Todėl egzistuojančią suverenių valstybių sistemą pamažu ir pradeda keisti didesni politiniai junginiai, savotiškos supervalstybės.2. Tuo tarpu kiti teoretikai, stebėdami tą patį Europos integracijos procesą, padarė kitokią išvadą. Pasak jų, yra priešingai – integracija nėra natūralus procesas. Kad jis prasidėtų, vyriausybės turi savanoriškai apsispręsti dėl jo. Ir vyriausybės tai daro ne dėl kokių nors teorinių ar idealistinių paskatų, o todėl, kad yra įsitikinusios, jog tai joms bus naudinga. Kitaip tariant, suverenių valstybių vyriausybės paveda tarptautinėms institucijoms tvarkyti tam tikrus reikalus ne todėl, kad pačios nepajėgtų to padaryti, bet todėl, jog yra priežasčių manyti, kad taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. O drauge tai reiškia, jog suverenios nacionalinės valstybės ne tik „nemiršta“ – priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, lengviau prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos.Teoriniai šių dviejų nuostatų šalininkų debatai nėra pasibaigę, ir galutinį atsakymą turėtų pateikti pati Europos integracijos realybė. Tačiau, šiaip ar taip, kiekviena iš šių teorinių nuostatų atspindi tai, kad šiuolaikinė integracija yra vienu metu tarptautinėje politikoje besireiškiančių procesų, valstybių suartėjimo ir atsiribojimo, išraiška.EUROPOS BENDRIJŲ SUSIKŪRIMAS IR EVOLIUCIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄKertinis akmuo Europos Bendrijai buvo padėtas 1950 m. gegužės 9 d., kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas (Robert Schuman) pateikė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, Šumano deklaraciją. Jame buvo numatoma Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę padaryti pavaldžią Jungtinei Vyriausiajai Valdybai, kurios vadovaujama organizacija liktų atvira kiekvienai kitai Europos valstybei.. Šiuo pasiūlymu siekta dviejų tikslų: viena, nebuvo prasmės kaustyti Vokietijos vienašališkais apribojimais, tačiau kita vertus, visiškai nepriklausoma Vokietija dar buvo suvokiama kaip potenciali grėsmė taikai. Taigi pagrindinė sąlyga, leidžianti žengti pirmąjį žingsnį į vieningą Europą, buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. Tik esant santaikai tarp didžiųjų Europos valstybių galima politinė ir ekonominė visos Europos Sąjunga. Vokiečiai pasiūlymą sutiko palankiai, o netrukus prie deklaracijos prisijungė Italija, Belgija. Liuksemburgas ir Olandija.1951 m. balandžio 18 d. Prancūzija, Vokietijos Ferderacinė Respublika, Italija, Belgija. Liuksemburgas ir Olandija pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė EAPB – Europos anglies ir plieno bendriją (ECSC – European Cooland Steel Community), pirmąją vieningos Europos pakopą. Paryžiaus sutartyje buvo du iš esmės nauji aspektai:• ekonominiu požiūriu buvo sukurta laisvos prekybos erdvė, panaikinti visi muitų tarifai beveik visoms produkcijos rūšims;• politinė šios sutarties reikšmė buvo ta, kad pirmą kartą Europoje atsirado tarpvalstybinė organizacija, turėjusi aiškių supranacionalinių bruožų.1952 liepos 23 d. sutartis įsigaliojo, R. Šumano planas buvo imtas įgyvendinti ir įrodė savo veiksmingumą.EAPB įkūrimas tapo realiu vienijimosi žingsniu, žyminčiu naujos eros pradžią. Naują impulsą viršnacionalinių struktūrų kūrimuisi suteikė karas Korėjoje, paskatinęs Europos valstybes kurti bendrą armiją. Deja antrasis žingsnis nebuvo sėkmingas dėl Prancūzijos nacionalinio susirinkimo vieningo prieštaravimo tokiai sutarčiai ir sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo. Tačiau ši nesėkmė nesustabdė vienijimosi iniciatorių, o tik privertė pervertinti savo požiūrį į integracijos ateitį ir savo tolimesnius žingsnius grįsti ekonominiu Europos bendradarbiavimu.Dar R. Šumano paskelbtoje deklaracijoje buvo tikimasi, kad įkurta EAPB padės sureguliuoti santykius tarp Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos bei formuoti bendrą rinką. Jau tada buvo aišku, kad ateityje bendroji rinka turės būti išplėsta į kitas ekonomines sferas. 1954 m. buvo pasiūlyta sukurti muitų sąjungą naujoms ekonomikos šakoms, tarp jų energetikai ir transportui. Pasiūlymą EAPB valstybių narių vyriausybės 1955 m. apsvarstė Mesinoje ir priėmė garsiąją Mesinos rezoliuciją. Joje buvo kalbama apie ekonominės bei politinės Europos Sąjungos būtinybę. EAPB vyriausybių narių komitetui buvo pavesta apsvarstyti galimus ėjimus į tolimesnę integraciją. 1956 m. komitetas atliko savo darbą ir jo ataskaita tapo pagrindu kitoms deryboms.1957 m. kovo 23 d. Romos konferencijoje šešios valstybės pasirašė dvi sutartis (įsigaliojusias 1958 m. sausio 1 d.), įkurdamos dvi naujas organizacijas:• Europos Ekonominę Bendriją (EEB), kurios tikslai: muitų ir kitų kiekybinių apribojimų panaikinimas, vieningo muitų tarifo įvedimas, bendra užsienio prekybos politika, laisvo žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimo užtikrinimas, bendra agrarinė politika, vieningos konkurencinės sistemos įvedimas, teisės harmonizavimas;• Europos atominės energetikos bendriją (Eurotomas), kurios pagrindiniai uždaviniai: tyrimai ir mokslinių žinių propagavimas, vieningos saugumo normos, apsirūpinimas rūda, degiomis medžiagomis, investicijų skatinimas, bendros branduolinės energetikos rinkos sukūrimas. Paskatintas pradinės sėkmės, ypač ekonomikos srityje, septintojo dešimtmečio pradžioje Šešetas grįžo prie tikslo – glaudesnės politinės integracijos. Po aukščiausio lygio susitikimo Bonoje, vykusio 1961 m., nesekmės prasidėjo kelerius metus strukęs sąsti…ngis. Naujų iniciatyvų imtasi tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.1968 m. Hagos viršūnių susitikime nutarta įgyvendinti Romos sutarties punktus. Tais pačiais metais panaikinti muito mokesčiai pramoninėms prekėms, įvestas bendras išorės muitų tarifas, paskelbta bendrų pinigų įvedimo idėja. 1972 ir 1974 m. bendrijos vadovai susitikimuose Paryžiuje iškelia tikslą iki dešimtmečio pabaigos sukurti Europos Sąjungą. Sumanymas žlugo dėl prieštaravimų tarp Bendrijos valstybių pagrindinių struktūrinių principų bei bei reikalingos institucijų reformos. Tačiau nepaisant to, aštuntajam dešimtmečiui būdinga aiški pažanga, plečiant nacionalinės politikos koordinavimą, sukurta daug naujų Bendrijos politinių priemonių.1970 m. pradėtas Europos politinis bendradarbiavimas.1972 m. Briuselyje pasirašomos Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos stojimo į Europos Bendrijas sutartys.1973 m. I Bendrijos plėtros etapas. Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė įstoja į Europos Bendrijas – Bendrijų narių skaičius išauga iki devynių valstybių. Norvegija pasitraukia po referendumo, per kurį dauguma balsuoja prieš narystę.1974 m. Aukščiausiojo lygio susitikime Paryžiuje devynių valstybių narių politiniai vadovai nusprendžia susitikinėti triskart per metus kaip Europos Vadovų Taryba. Jie taip pat pritaria tiesioginiams Europos Parlamento rinkimams ir susitaria įkurti Europos regioninės plėtros fondą.1979 m. Surengiami pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Europos valiutų sistemos sukūrimas, atvėręs kelią Europos finansiniam bendradarbiavimui. Dabar ši sistema yra vienas kertinių Europos Sąjungos ekonominės ir valiutinės sąjungos tikslų.1981 m. II Bendrijos plėtros etapas. Graikija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dešimties.1985 m. Liuksemburge susitikusioje Europos Vadovų Taryboje dešimties valstybių vadovai pritaria pasiūlymui pakeisti Romos sutartį ir Suvestiniu Europos aktu atgaivinti Europos vienijimosi procesą. Taip paklojami bendros rinkos sukūrimo 1993 m. pamatai.1986 m. III Bendrijos plėtros etapas. Ispanija ir Portugalija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dvylikos. Liuksemburge ir Hagoje pasirašomas Suvestinis Europos aktas. Jis įsigalioja 1987 m. liepos 1 d. Vieningos rinkos idėja. Numatyta iki 1993 m. laipsniškai sukurti vidaus rinką su laisvu judėjimu. Bendrijai priskirtos naujos sritys: regionų politika, mokslo politika, aplinkosauga.1989 m. Strasbūre susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia surengti tarpvyriausybinę konferenciją ir toliau kurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS) bei politinę sąjungą.1990 m. Pasirašomas Šengeno susitarimas, kuriuo siekiama tarp Europos Bendrijų valstybių narių panaikinti pasienio kontrolę. Romoje prasideda tarpvyriausybinė konferencija dėl EPS ir politinės sąjungos.1991 m. Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priima Europos Sąjungos sutartį. Pastarojoje nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos, glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos, įskaitant bendrų pinigų, sukūrimo pagrindai. Veikiančią bendrijos sistemą papildžius tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu sukuriama Europos Sąjunga (ES). EEB pervadinama Europos Bendrija (EB). 1992 m. Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. Ji įsigalioja 1993 m. lapkričio 1d. Tai buvo lūžio taškas integracijoje, nubrėžęs politinį sąjungos tikslą. Gimė Europos Sąjungos terminas, pakeitęs Europos Bendrijos pavadinimą. Mastrichto sutarties ramsčiai: ekonominis (apima ankstesnes nuostatas), ankstesnis Europos politinis bendradarbiavimas (BUSP), policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (atsirado sukūrus vidaus rinką, panaikinus sienų kontrolę). Įvestos naujovės: ES pilietybė, ekonominė ir pinigų sąjunga, nutarta įvesti bendrą valiutą, Europos Teismas, instituciniai pokyčiai (Regionų komitetas, BUSP, Europolas).Pagrindiniai tikslai:• skatinti tolygią ir nuolatinę …ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant erdvę be vidaus sienų, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą;• tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, įgyvendinant bendrąją užsienio ir saugumo politiką, aprėpiančią ir galimybę formuoti bendrąją gynybos politiką, kuri ilgainiui taptų bendra gynyba;• stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant Sąjungos pilietybę;• plėtoti bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse.1993 m. Sukuriama bendra rinka.1995 m. IV Bendrijos plėtros etapas. Austrija, Suomija ir Švedija įstoja į ES – valstybių narių skaičius padidėja iki penkiolikos.1997 m. Amsterdame susirinkusioje Europos Vadovų Taryboje pritariama sutarčiai, kuria Europos Sąjungai suteikiami nauji įgaliojimai ir atsakomybė. Pasirašoma Amsterdamo sutartis. Ji įsigalioja 1999 m. gegužės 1 d. Aptariama ES institucinė sąranga, tolimesnė plėtra. Prieglobsčio, vizų, imigracijos, išorinės sienų kontrolės klausimai perkeliami iš trečio į pirmą ramstį.1998 m. Prasideda naujų šalių kandidačių stojimo procesas. Europos Vadovų Taryba Briuselyje nusprendžia, kad 11 ES valstybių narių (Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija) iki 1999 m. sausio 1 d. patenkino bendros valiutos įsivedimo reikalavimus. Graikija prisijungs vėliau. Nustatomas fiksuotas valiutų, kurias pakeis euras, keitimo kursas.1999 m. 11 ES valstybių valiutas pakeičia euras. Bendra valiuta pradedama naudotis pinigų rinkose. Nuo to laiko Europos centriniam bankui (ECB) suteikiama atsakomybė už ES pinigų politiką, kuri apibrėžiama ir įgyvendinama per eurą. Kelne susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia sušaukti Konventą Europos pagrindinių teisių chartijai parengti. Helsinkyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, sprendusi vien tik ES plėtros klausimus, oficialiai pripažįsta Turkiją ES šalimi kandidate ir nusprendžia pradėti derybas su kitomis 12 šalių kandidačių.2000 m. Europos Vadovų Taryba Nicoje pasiekia sutarimą dėl naujos sutarties teksto, kuriuo pakeičiama ES sprendimų priėmimo sistema, kad Europos Sąjunga būtų pasirengusi plėtrai. Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai iškilmingai paskelbia ES pagrindinių teisių chartiją.2001 m. Pasirašoma Nicos sutartis. Ji įsigalioja 2003 m. vasario 1 d. Europos Vadovų Taryba Lakene priima deklaraciją dėl Europos Sąjungos ateities. Ji atveria vartus būsimai pagrindinei ES reformai ir Konventui, rengsiančiam Europos Konstituciją2002 m. Euro zonos valstybių gyventojai pradeda naudotis euro banknotais ir monetomis. Europos Vadovų Taryba Sevilijoje susitaria dėl ES prieglobsčio ir imigracijos politikos.2003 m. Prasideda tarpvyriausybinė konferencija, parengsianti naują sutartį, kurioje bus įtvirtinta Europos Konstitucija.2004 m. Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija įstoja į Europos Sąjungą.SUVESTINIS EUROPOS AKTASSuvestinis Europos Aktas – Europos Bendrijų narių sutartis, pasirašyta 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge (devynių tuometinės Europos Bendrijos narių) ir tų pačių metų vasario 28 d. Hagoje (Airijos, Danijos, suklaukus teigiamų referendumo rezultatų – ir Graikijos), įsigaliojusi 1987 m. liepos 1 d. Suvestiniu aktu šis dokumentas pavadintas todėl, kad iš pradžių tarpvyriausybinė konferencija rengė du dokumentus: Europos Bendrijų steigimo (Paryžiaus ir Romos) sutarčių pataisas ir EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje nuostatus. Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, o pačią sutartį pavadinti Suvestiniu aktu.Derybose dėl Suvestinio Europos akto dalyvavo dvylika tuomet EB priklausiusių valstybių, tačiau tik devynios iš jų dokumentą pasirašė 1986 m. sausio mėnesį, t.y. iš karto, kai buvo galutinai suredaguotas tekstas. Danija, Italija ir Graikija susilaikė:• Danijos vyriausybė negalėjo pasirašyti akto, nes sausio 21 d. jos parlamentas (Folketingas) uždraudė tai daryti, tad vyriausybei teliko kreiptis tiesiai į tautą. Vasario 27 d. įvyko referendumas, kuriame danai pritarė dokumentui;• Italijos vyriausybei reikėjo papildomo laiko, kad dokumentą galėtų išnagrinėti jos parlamentas;• Graikija, nors ir neturėjo svarių priežasčių, nusprendė palūkėti.Galop visų trijų valstybių užsienio reikalų ministrai 1986 m. vasario 28 d. Hagoje pasirašė Suvestinį Europos aktą. Aktas įsgaliojo 1987 m. liepos 1 d. – po to, kai visose valstybėse narėse buvo atliktos ratifikavimo procedūros.Suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves:• oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą kartą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai;• išplečiamos Europos Parlamento teisės priimant teisės aktus (bendradarbiavimo procedūra) ir numatoma, kad Europos Parlamento pritarimas yra būtinas sudaryti naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis;• išplečiamas sprendimų, Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas; visų pirma tokia sprendimų priėmimo procedūra taikoma su bendrosios rinkos programa ir atitinkamu teisės derinimu susijusiose srityse, taip pat kai kurioms naujoms Bendrijos veiklos sritims;• siekiant sumažinti Teisingumo teismo darbo krūvį prie jos įsteigiamas Pirmosios instancijos teismas, visų pirma turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius;• numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 m. sausio 1 d. ir nustatomos teisės derinimo priemonės;• numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos (ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo), socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, taip pat aplinkosaugos klausimus;• suteikiamas teisinis pagrindas valstybių narių tarpvyriausybiniam užsienio politikos derinimui ir sukuriama speciali Europos politinio bendradarbiavimo sistama.IŠVADOSŠiandien Europos Sąjunga nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas valstybes. Ji daug kuo skiriasi ir nuo kitų tarptautinių organizacijų. Iš tikrųjų ji yra unikali organizacija. Tačiau iki šiandieninės Europos Sąjungos atsiradimo buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias. Pirmiausia reikėjo suvokti, kad norint Europoje išlaikyti darną reikia kartu siekti bendrų tikslų, integruotis. Tačiau vien šito supratimo nepakako. Kad būtų galima realiai įgyvendinti vienijimosi idėją, reikėjo įsteigti visą šį procesą konroliuojančias organizacijas ir institucijas. Taip prasidėjo Europos Bendrijų kūrimas, kai galiausiai jos evoliucionavo ir, pasirašius Suvestinį Europos aktą, tapo dabartinės Europos Sąjungos pagrindu.Apibendrinant galima būtų pasakyti, jog Europos Sąjungos susikūrimą ir integraciją lėmė šie veiksniai:• noras harmonizuota rinką,• vieningumo siekimo idėja,• didelio užimtumo, socialinės apsaugos ir gerbūvio užtikrinimas,• noras turėti tarptautinių ryšių su kitomis pasaulio valstybėmis ir užimti atitinkamą padėtį tarptautinėje arenoje,• siekis toliau vystyti demokratiją,• bendras saugumo siekimas.LITERATŪROS SĄRAŠAShttp://europa.eu.int/index_lt.htmBorchartas D. 1995. Europos integracija. 4 leidimas. LiuksemburgasJunevičius A. 1999. Europos Sąjunga. KaunasVitkus G. 1999. ES enciklopedinis žodynas. VilniusVitkus G. 2003. Europos Sąjunga ir ne tik ji: 99 terminaiVeidenfeldas V., Veselsas V., Europa nuo A iki Z. Europos integracijos vadovas.