Keiksmažodžiai

Įvadas

„Jopšik mat“,-tiek darbų, o dar esi pasižadėjusi parašyt apie keiksmažodžius, ir tai nesikeikiant. Tačiau kodėl po to taip palengvėja? Priplūsta energijos ir darbai glausčiau bei tvarkingiau susirikiuoja sąmonės pasieniais, palikdami vietos dar vienam. Anot Slavojaus Žižeko: svetimas žmogus tau pasidaro tikrai savas tik tada, kai vienas kito atžvilgiu peržengiate bet kokias verbalinio padorumo ribas. Taigi išeitų, kad garsiau ar tyliau mintyse susikeikus tampi visiškai sava sau pačiai.
Mintis išreikšti žodžiais nėra lengva. Kol mintys tūno galvoje, jos – chaotiškos. O kalbant šis ch haosas turi virsti tam tikra žodžių tvarka. Profesionaliam oratoriui tai nesunku, tačiau žmogui, nepratusiam drožti ilgų kalbų, dažnai stinga ir žodžių, ir sugebėjimo juos jungti. Tuo metu, kai kalbėtojas neranda tinkamo žodžio ar įstringa konstruodamas sakinį, vietoj pauzės taria žodžius – parazitus, kurie daro kalbą sklandesne, atlikdami savotišką kalbos „tepalo“ darbą. Žmonės, nemokantys kalbėti rišliai, vietoj įprastų žodžių – parazitų į apyvartą paleidžia ir keiksmažodžius. Tai ypač akivaizdu, kai įkaušęs žmogelis staiga pagausėjusias mintis ima skelbti besipinančiu liežuviu.
Vis dėlto keiksmažodžiai nėra paprasti žodžiai – parazitai. Nors jie gali būti kaip kalbos „tepalas“, tačiau kad ir kaip būtų vartojami keiksmai,- jie savo pradinės prasmės nėra praradę.
Nepaisant bandymų išstumti keiksmažodžius iš kalbos, išnaikinti ar uždrausti juos naudoti,- jie gyvuoja. Nusikeikti dirbant sunkų darbą, supykus, suklupus ar už

žsigavus – tapo beveik norma. Dažnai patariama: kai tau sunku, nusikeik – ir palengvės.
Labai keista, kad keiksmažodžiai yra beveik nenagrinėjama tema. Visame šiuolaikinės informacijos sraute pavyko rasti vos keletą straipsnių, kurie daugiau nagrinėja užsienietiškus keiksmus, o ne lietuviškus. Gaila , juk keiksmai – mūsų tautosakos dalis, savotiškas kultūros paveldas.

Keiksmažodžių atsiradimo istorija

Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį. Taigi keiksmažodžių šaknys siekia pagonybės laikus. Pagoniškos apeigos skirtos įvairiems dievams, neatitikdavo visuomenėje nusistovėjusių moralės normų. Tai, kas buvo daroma ir kalbama dievams, negalėjo vykti kasdieniame gyvenime. Santykiai tarp lyčių bu uvo nustatyti visuomeninės tradicijos, o pagoniškų vaisingumo dievams adresuotų ritualų – orgijų metu minėti santykiai įgaudavo įvairiausių formų. Jas atitikdavo ir ypatinga kalba, neįsivaizduojama įprastiniame gyvenime. Pagoniškosios baltų apeigos dažniau buvo atliekamos derlingumo dievams pamaloninti, o slavų pagonybės panteone aukštesnę vietą užėmė vaisingumo dievai. Rusiški keiksmai, minintys motiną, ar lietuviškieji – perkūną gali būti laikomi pagoniškųjų apeigų paveldu.
Įsigalėjus krikščionybei pagoniškųjų apeigų kalba turėjo nunykti. Tačiau taip neatsitiko – ji įsitvirtino šnekamojoje kalboje ir, užuot nykusi, – stiprėja. Tai rodo, jog keiksmažodžiai – netgi ne kalbos ku

ultūros reiškinys. Tai panašiau į pagoniškųjų kultūrų kerštą krikščionybei.
Piktžodžiavimas – nuodėmė. O nuodėmė – tai ne visuomenės elgesio normų, t.y. moralės, o Dievo draudimų nepaisymas. Pirmą jų žmogus pažeidė dar rojuje, patirdamas ne tik bausmės griežtumą, bet ir nuodėmės saldumą. Saldumo šaltinis – tariamos laisvės jausmas, kad nepaisydamas draudimų gali veikti kaip išmanai, gali patirti maišto svaigulį, savo valia atmesdamas Kūrėjo valią. Piktžodžiaudamas, svaidydamas begėdiškus žodžius, žmogus stoja prieš Dievą ar visuomenės normas. Jis demonstruoja savo valią, lyg pakartodamas nuodėmingąjį pirmojo žmogaus poelgį.
Už draudimo nepaisymą pirmieji žmonės buvo ištremti į nuodėmingąją Žemę. Kur galėtų ištremti mokytojas besikeikiančius savo mokinius?

Keiksmų magiškoji galia

Kai kurie posakiai senovėje buvo vartojami kaip prakeiksmai ir, manoma, kad turėjo magiškų galių. Užuominų apie tai randama sakmėse ir pasakose, kai, tėvui ar motinai pasiuntus sūnų ar dukrą skradžiai žemės, jie nugarmėdavę amžiams.
Keiksmai yra daug rimtesni dalykai, negu daugeliui atrodo. Kai kurie keiksmažodžiai yra maginės formulės, kurių tikslas – blogis. Tai žmogaus prakeikimai, linkint jam nelaimės. Kai tokios formulės radosi, žmonės tikėjo jų poveikio ir atpildu už blogus linkėjimus galia, todėl veikiausiai vartojo jas saikingai. Užkeikdavo nebent burtininkai, mokėję žodžiais keisti pasaulį. Dabar populiarūs keiksmai su perkūno ar velnio paminėjimu – su dangaus ir požemio jėgomis, – ko gero, buvo žinomiausi ir senovėje.
Kartais atrodantys visai nekalti keiksmai tu

uri neįtikėtinai baisią prasmę. Pavyzdžiui, posakis: „Kad tave zuikiai subadytų“ reiškia palinkėjimą mirti, nes iš rašytinių šaltinių žinoma, kad karalius Mindaugas, išjojęs medžioti, grįždavo atgal jeigu kelią perbėgdavo kiškis. Manyta, kad jei bėgdamas zuikis grįžteli ir pasižiūri į žmogų, toks ženklas pranašauja nesėkmę ar net mirtį.
Ištarti perkūno ar velnio vardą irgi buvo vengiama bijant, kad likimas neatsisuktų prieš žmogų. Būtent dėl to velnias buvo vadinamas nelabuoju, kipšu, raguotuoju, net rusišku čiortu. O posakis: „Kad tave perkūnas“ buvo keičiamas į: „Kad tave per krūmus“ arba „Kad tave griausmas“.
Dabar prakeiksmo galia tikima mažai, todėl net dėl menkos priežasties linkima dangaus ar pragaro keršto. Daugelis maginių formulių prarado ne tik adresatą, bet ir turinį ir reiškia nebent neapibrėžtą grėsmę: „Kad tave kur!“, – sako žmogelis, užkliuvęs už šaligatvio plytelės, net nenutuokdamas, kad stovi ant prakeiksmo slenksčio.

Lietuviški keiksmai

Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementai. Juose rasime pagoniškojo tikėjimo liekanų ir krikščionybės įvaizdžių. Keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį, bet dažniausiai piktas keiksmo turinys paverčiamas juoku.
• Kad tu ištintum kaip avilys.
• Eik į peklą autų plauti.
• Eik kiaulėms uodegas mazgoti.
• Po šimts gegučių.
• Tu paršo koja užpakalinė.
• Tu šuns kumpi.
• Eik šunų šukuot.
• Suk tave devynios.
• Kad tau kiaurai išeitų.
• Kad tau liežuvis kuolu atsistotų.
• Kad tave dryži paraliai.
• Kad tave per krūmus.
• Kad tave pypkės galas.
• Kad tave vilkai už

žpjautų.
• Kad tave zuikiai subadytų.
• Kad tavo kakta nupliktų – ant pakaušio kuodas liktų.
• Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų.
• Kad tu balomis nueitum.
• Kad tu kiaurai žemę prasmegtum.
• Kad tu negautum nė pekloj vietos.
• Kad tu staugdamas nueitum.
• Kad tu surūgtum.
• Kad tu susitrauktum kaip naginė.
• Lįsk tu vabalo blauzdon.
• O tu paršakoji.
• Tu gyvate raudonoji.
• Žalčio koja pastaroji.
• Kad tau ežys kelnėse išdygtų.
• Kad tau skėtis pilve išsiskleistų.
Tačiau ne visi lietuviški keiksmažodžiai yra smagiai skambantys. Liga, suluošinimas, mirtis ir palaikų išniekinimas – tai temos, itin būdingos keiksmažodžiams bei blogo linkėjimams, kurie paprastai išreiškia ne konstruktyvųjį, kuriantįjį, bet destruktyvųjį, griaunantįjį pradą. Galima pastebėti, kad iš mūsų keiksmažodžiuose minimų žmogaus kūno dalių nesunkiai galėtume surinkti visą žmogų. Kalba, būdama kur kas konservatyvesnė, lėčiau kinta už kultūrą, paprastai fiksuoja ir senesnę ekstralingvistinę informaciją. Vadinasi, iš keiksmų formulių galima spręsti, kad mūsų protėviai puikiai išmanė apie savo kūną, pažino jo anatominę sandarą.
Su palaikų išniekinimu, mirusiojo pažeminimu sietinas dažnai mūsų tradicinėse keiksmų formulėse pasitaikantis piktas linkėjimas, kad po mirties kūno dalys būtų išblaškytos, išmėtytos kuo toliau viena nuo kitos: „Kad tau kaulus varnos posmert išnešiotų!“; „Kad vilkai tave mažą būtų papjovę, tavo kaulus po laukus išnešioję – vargo su tavim dabar neturėčiau!“; „Kad tavo kaulų nė su ugnim nesurinktų!“. Prisimintina, kad žodis kaulai gali reikšti ne tik šią kūno dalį, bet ir mirusio žmogaus palaikus apskritai. Būtent minėtosios formulės padeda geriau suprasti, kodėl pas mus nuo seno tradiciškai nemėgstami maitėdžiai gyvūnai: vilkas, lapė, varna, vanagas ir ypač šuo. Pastarasis mūsų keiksmuose yra pats populiariausias. Palaikų nepalaidojimas, išblaškymas, jų atitekimas kokiems nors plėšriesiems žvėrims ar paukščiams susijęs su pomirtinio gyvenimo vaizdiniais. Deramai nepalaidotas, apeigomis nepagerbtas žmogus po mirties nepateksiąs į mirusiųjų šalį, jo vėlė neturėsianti ramybės, būsianti priversta klajoti, blaškytis ar netgi kenkti gyviesiems.
Tikimasi, kad jauni mokslininkai, o ypač tautosakininkai atkreips dėmesį į nepaprastai margą ir turtingą lietuvių tradicinių keiksmų klodą, kurio ateities tyrimai atskleis dar daug įdomių mūsų etninės kultūros apraiškų.

Rusiški keiksmažodžiai

Vienas iš būdingų šiuolaikinės „liaudies kultūros“ bruožų – tiek visame „postkomunistiniame“ pasaulyje, tiek, skyrium, Lietuvoje,- deja, yra rusiški keiksmažodžiai, vadinamasis matas. Internetinis pasaulio keiksmažodžių žodynas „Swearsaurus“ skelbia net 189 neva lietuviškų keiksmažodžių sąrašą; atmetus visiškai negirdėtus (tokius kaip kalakutpisa arba šėtono plunksna), lieka 55, iš jų 19 rusiški. Pats pavadinimas rus. мат šiaip jau turi dvi reikšmes: siauresnioji, pirminė liečia tik keiksmažodžius, kuriuose minima motina, o platesnioji, apibendrinta paprastai taikoma visiems nešvankiems lytinio turinio rusiškiems keiksmažodžiams. Dėl jų paplitimo mastų nereikia guostis iliuzijomis. Vargu bau atsirastų žmogus, kuris nebūtų jų girdėjęs ar net priverstas bent po kartą kitą išgirsti kasdien, jei tik jam tenka būti „liaudyje“ – gatvėje, troleibuse ar autobuse, turguje, jau nė nekalbant apie tarpuvartes, kiemus ir šiuolaikinį kaimą.
Su vaisingumu, vaisingumo ritualais savo kilme susijęs ir rusų matas. „Iš tikrųjų keikimasis matu plačiai paliudytas įvairiose aiškiai pagoniškos kilmės apeigose, vestuvinėse, derlingumo ir pan., t.y. apeigose, vienaip ar kitaip susijusiose su vaisingumu: matas – būtinas tokių apeigų komponentas ir yra neabejotinai ritualinės prigimties“ (Uspenskij. Mif. 57). „Antikos ritualinis keikimasis, matyt, tiesiog atitinka rusų matą derlingumo bei kalendorinėse apeigose, skirtose vaisingumui užtikrinti. Visiškai taip pat aiškinamas ir ritualinis apsinuoginimas derlingumo magijoje, vienodai būdingas ir antikinėms, ir slavų apeigoms /./, juolab kad ritualinis apsinuoginimas ir ritualinis keikimasis rusų gali būti atliekami kartu“ (Uspenskij. Mif. 71).
Rusiškų keiksmų pagrindą sudaro vos kelios šaknys, būtent šaknys žodžių, žyminčių vyro bei moters lytinius organus, chuj ir pizda, ir lytinio santykiavimo veiksmą, jebat‘. Populiariausi vulgarizmai lietuvių kalboje yra „fonetinio kablelio“ funkciją atliekantys bliad‘ (pažodžiui – „paleistuvė“), nachui (pažodžiui – ant bybio), bei kiek kitokias funkcijas atliekantys pizda ir suka („kalė“). Tačiau puikiai žinome, kad šie žodžiai vartojami „netiesiogine“ prasme. Pavyzdžiui, posakis „turiu pinigų do chuja“ nereiškia, kad turi pinigų krūvą, kuri siekia tavo lyties organą. Šio posakio neįmanoma išversti pažodžiui. Taip pat ir žodis bliad‘ gali reikšti „tu ir vėl čia“; „dink iš čia“ ir pan.

Keiksmai ir mokslas

Vaikai anksti išmoksta keiktis ne vien dėl to, kad jie mielai mokosi visko, kas yra draudžiama, bet ir todėl, jog keiksmažodžiai yra natūrali kalbos sudėtinė dalis. Šitaip tvirtina amerikiečių neurolingvistė Diana Van Lancker. Ji ištyrė kaip dažnai keikiasi įvairių gyventojų grupių ir įvairaus amžiais žmonės JAV ir kituose kraštuose. Paaiškėjo, kad keikimasis ne tik pasirodo labai ankstyvoje kalbos vystymosi stadijoje, bet, ko gero, turi atskirą neurologinį centrą. Lyginant sveikus asmenis ir tokius, kurie patyrė insultą ar smegenų traumą, paaiškėjo, jog sugebėjimas keiktis išlieka net ir tuomet, kai kiti kalbos sugebėjimai dingsta arba darosi labai riboti.
Medicinoje žinomos ligos, susijusios su keikimusi. Tai kaprologija, kaprolalija, kaprografija, kaprofemija ir kiti susirgimai, kuomet sergantis žmogus, nepriklausomai nuo jo išsiauklėjimo, nevalingai keikiasi, kalba nepadoriomis temomis ar „puošia“ sienas nepadoriais užrašais. Tačiau dauguma žmonių keikiasi suprasdami, ką daro – jiems tai yra savotiškas įvaizdis, saviraiška, kai tarp „daugiaaukščių“ keiksmų įterpiama vos keletas bendrinės kalbos žodžių.

Išvados

Taigi esama pačių įvairiausių keiksmažodžių kilmės teorijų, dar įvairesni yra patys keiksmai, kurių apstu lietuvių šnekamojoje kalboje, o dar daugiau skolinių iš kitų kalbų. Šiandieninė keiksmų prasmė visiems aiški. Keiksmu nieko nepradžiuginsi. Jei ką nors pavadinsi menkų sugebėjimų žmogumi, vargu ar šis vertinimas jam patiks. Pasakę „eik tu į ausį“, tikrai nieko neįžeisite, tačiau pasiuntę žmogų į kitą kūno angą, tikrai sulauksite nemalonumų.
Keiksmų vartojimas nebūtinai reiškia, kad tai žmogaus įprotis ar nekultūringumas. Dažnai tai tėra reakcija į tam tikrą situaciją, netgi emocinio krūvio sumažinimas.
Vertėtų nepamiršti, kad keiksmažodžiai ne tik teršia mūsų kalbą, bet yra ir lyg kalbos druska.

Leave a Comment