ES sveikatos apsauga

Įvadas

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsiveria visiškai kitokios finansinės galimybės. Mes įstojame į sąjungą, kurioje yra siekiama suvienodinti pragyvenimo lygį gyventojams, ypač jautriai rūpinamasi, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų darbą ir uždarbį, susirgus gautų reikiamą medicininę pagalbą, galėtų mokytis ir tobulintis, kad sumažėtų skirtumas tarp bendrų šalies pajamų (BVP) kiekio tenkančio vienam gyventojui Vakarų Europos šalyse ir Lietuvoje, būtų sukurtos naujos darbo vietos ir pan.

Suprantant, kad stojančiųjų šalių pragyvenimo lygis yra žymiai žemesnis negu Vakarų Europos šalyse, Europos Sąjunga šių problemų sprendimui jose siūlo įvairias finansinės paramos priemones. Tam įsteigta daug fondų, vykdomos tarptautinės programos ir pan. Viena iš tokių paramos formų yra ir

ES struktūriniai fondai

Lietuva būdama šalimi kandidate kai kuriais atvejais galėjo naudotis įvairia Sąjungos finansine parama. Tapus ES nare, keisis šios paramos finansavimo šaltiniai, smarkiai išaugs paramos apimtys visų susikaupusių problemų sprendimo galimybei užtikrinti.

Darbo tikslas – aptarti sveikatos apsaugos reikšmę Europos Sąjungoje.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti ES struktūrinius fondus

2. Apžvelgti ES sveikatos informacijos plėtrą

3. Pateikti Europos bendrijos sritis, įgyvendintas per sveikatos programas

ES struktūriniai fondai

Kokia tai yra parama ir ką ši parama duos kiekvienam iš mūsų?

Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos regioninės politikos finansavimo priemonė, skirta sumažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių regionų (arba valstybių).

Struktūrinius fondus sudaro keturi atskiri tarpusavyje susiję fondai (kuriuos sudaro ES biudžeto lėšos), turintys skirtingus tikslus ir skirtingas finansines galimybes: Europos regioninės plėtros fondas (ERPF),

Europos socialinis fondas (ESF), Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF) ir Finansiniai instrumentai žuvininkystės valdymui (FIŽV).

Struktūrinių fondų parama remiasi principu teikti lėšas, kurios yra skirtos ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Tačiau papildomumas yra ženklus ir, pavyzdžiui, viešų institucijų projektams ES struktūrinių fondų parama galės sudaryti net iki

75 proc. konkretaus projekto išlaidų.

Ką tai reiškia sveikatos sektoriui?

Visos gydymo įstaigos Lietuvoje yra viešosios įstaigos. Tam, kad pagerinti jų darbą, pagerinti gydymosi sąlygas jose, Lietuvos Vyriausybė, savivaldybės kasmet skiria biudžeto lėšas. Žinome, kad šalies gydymo įstaigų pastatai seni, dauguma neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jų išlaikymui ir atnaujinimui bei esamos įrangos pagerinimui lėšų nuolat trūksta. ES struktūrinių fondų parama tuo ir paremta, kad parengus nustatyta tvarka projektus, 3/4 reikiamų lėšų bus padengtos iš Europos

Sąjungos biudžeto lėšomis. Taigi, turėsime 4 kartus daugiau lėšų ir galėsime 4 kartus sparčiau gerinti gydymosi sąlygas Lietuvos medicinos įstaigose, per tą patį laiką galėsime atlikti 4 kartus daugiau darbų.

Tam, kad gauti šią paramą, gydymo įstaigos nustatyta tvarka rengs projektus. Kadangi kiekvienas projekto naudos gavėjas (sveikatos priežiūros įstaiga) iš savo ar valstybės biudžeto lėšų privalės padengti ketvirtadalį projekto išlaidų (25 %), šiuo metu Lietuva rengia bendrą šalies dokumentą, kuriame yra numatyta kokiems projektams ir kiek lėšų jų įgyvendinimui planuojama skirti iš valstybės biudžeto, įstojus į ES.

Turime pasidžiaugti, kad planuojama naudoti ES struktūrinių fondų paramą taip pat ir sveikatos apsaugos projektams, t.y. kad reikiamą procentą gydymo įstaigų teikiamų projektų išlaidų padengs valstybės ir savivaldybių biudžetai.

Kam gali būti naudojama ES struktūrinių fondų parama?

Tai: ligoninių statyba ir esminė renovacija, medicininės įrangos atnaujinimas šiuolaikine, medicinos personalo kvalifikacijos kėlimas ir kt.

Įstojus į ES neišnyks mus varginantys negalavimai ir ligos, kurie egzistuoja ir Europos Sąjungos šalyse, tačiau atsiras galimybė greičiau gauti šiuolaikiškesnę medicinos pagalbą, gydytis atnaujintose pagal šiuolaikinius reikalavimus ligoninėse, greičiau sulaukti greitosios pagalbos, pasirengusios medicinos pagalbą teikti nelaimės vietoje net ypač sudėtingais atvejais ir kt.

Narystė Europos Sąjungoje atvers Lietuvai naujas perspektyvas, padės pasiekti išsivysčiusių ES valstybių lygį, užtikrinti jos piliečių gerovę bei teisių apsaugą, sveikatos priežiūros srityje greičiau artėsime prie tų galimybių, kurias gauna Europos Sąjungos gyventojai.

Sveikatos programų skyriaus vedėja,

Rūta Liaudanskienė

Laukiami pokyčiai farmacijos sektoriuje įstojus į ES

Valstybės rūpestis bei pačių žmonių interesas, kad ligoniai būtų gydomi tik saugiais, kokybiškais ir veiksmingais vaistais, kad mokslo pažanga, pasireiškianti naujais aukštos technologijos preparatais pasiektų

Lietuvą taip greitai, kaip ir kitas išsivysčiusias valstybes. Svarbu, kad vaistų būtų vaistinėse, būtiniausi vaistai būtų kompensuojami, o vaistus vaistinėse išduotų aukštos kvalifikacijos vaistininkai, kurie turėtų tinkamų farmacinių žinių ir galėtų suteikti ligoniui pilnavertę informaciją apie vaistus. Svarbu, kad farmacijos pramonė plėstųsi ir vystytųsi lemdama tiek socialinius ir finansinius, tiek Lietuvos vaistų rinkos teigiamus poslinkius.

ES nustačiusi itin griežtus reikalavimus vaistų kokybei, saugumui ir veiksmingumui, jų gamybai, platinimui, reklamai, pakuočių ženklinimui, informacijai vartotojui, taip pat vaistininkams ir jų rengimui. Lietuva didžiąją dalį šių reikalavimų jau perkėlė į savo teisę bei juos įgyvendina.

Nuo š.m. balandžio 1 d. nauji vaistai bus registruojami pagal ES

reikalavimus, lig tol įregistruotų vaistų registravimo bylos bus peržiūrėtos ir papildytos iki 2007 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad vaistų rinkoje vartotojai bus garantuoti, kad gydosi tikrai saugiais ir kokybiškais vaistais.

Stambiosios farmacijos pramonės įmonės persitvarko pagal ES

nustatytus vaistų geros gamybos praktikos reikalavimus. Įmonės rekonstruoja patalpas, įsigyja naujas šiuolaikines technologijas, tobulina vaistų gamybos procesus ir gerina jų kokybę, kelia darbuotojų kvalifikaciją.

Suprantama, kad šie procesai sudėtingi ir reiškia didelį finansinį iššūkį mūsų gamintojams, tačiau jie yra būtini. Pramoninė vaistų gamyba negali būti orientuota tik į vietinę rinką. Būtina užsienio rinkų paieška, eksporto plėtimas. Jei norime eksportuoti savo produkciją į Europą, turime gaminti vaistus pagal joje pripažintus standartus. Beje, norėdami plėsti eksportą į Rytų šalis, taip pat turime gerinti produkcijos kokybę, nes ir šios šalys diegia geros gamybos praktikos reikalavimus, pvz, Rusijos

Federacija numato juos taikyti nuo 2005 m. Taigi, visais atvejai pertvarka pramonėje yra būtina. Įstodami į ES mes įgyjame pripažinimą, kad mūsų vaistai yra aukštos kokybės ir mes galime lygiavertėmis sąlygomis konkuruoti su kitais ES gaminamais bei rinkoje esančiais vaistais.

Atsivėrusios naujos rinkos sudarys palankias prielaidas vystytis farmacijos pramonei. O tai naudinga mums visiems. Bus vystoma viena iš nacionalinės pramonės šakų (išsaugomos ir sukuriamos naujos darbo vietos, mokami mokesčiai į biudžetą), Lietuvos vaistų rinkoje didės vietinės pramonės pagamintų vaistų dalis, jie nenusileis savo kokybe ir saugumu iš užsienio įvežamiems vaistams, bet bus pigesni, o tai itin svarbu mūsų ligoniams.

Vaistus importuoja ir platina vaistų didmeninio platinimo įmonės.

Nuo jų veiklos kokybės priklauso, kokių vaistų bus Lietuvos rinkoje, ar jų netruks, ar tiekimo metu nebus pažeista kokybė. Todėl šių įmonių veikla itin svarbi. Platinimo įmonės iki š.m. liepos 1 d. turi persitvarkyti pagal ES nustatytus geros vaistų platinimo reikalavimus, kuriais užtikrinama, kad vaistai perkami tik iš farmacinei veiklai licencijuotų įmonių, transportuojami, saugomi sandėliuose ir parduodami vaistinėms išsaugant vaistų kokybę. Pagal aukštus reikalavimus dirbančios įmonės užtikrins saugų vaisto kelią nuo gamintojo iki vaistinių, stabilią vaistų rinką, kai net ir reta liga sergantis ligonis turės galimybę įsigyti vaistų ir nereikės ieškoti, kad jų kas nors atvežtų ar kitaip gautų.

ES teisė nereglamentuoja vaistų kainodaros ir kompensavimo. Yra bendro pobūdžio reikalavimai, kad šios sritys būtų viešos ir skaidrios.

Visa kita, kokius vaistus ir kaip kompensuoja, sprendžia pati šalis. Tai priklauso nuo pasirinkto sistemos modelio, sergamumo, finansinių išteklių.

Lietuvoje veikianti kainodaros ir kompensavimo sistemos yra panašios į daugelio ES šalių. Jau dabar keičiamės su kitomis šalimis informacija apie vaistų kainas, o po įstojimo į ES šie procesai palengvės, būsime lygiaverčiai partneriai prašydami vienos ar kitos informacijos apie vaistus. Labai svarbu, kad gerėjant šalies ekonomikai, gerės ir biudžetinis finansavimas sveikatos apsaugai, o kartu ir vaistų kompensavimui.

Įstojimas į ES turės įtakos ir vaistininkams. Ši profesija Europos

Sąjungoje yra vertinama profesija. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje rengiami vaistininkai taip pat kaip ir ES šalių universitetuose, todėl

Lietuvai tapus ES šalimi nare Lietuvos vaistininkų diplomai bus pripažįstami ir jie bus lygiaverčiai savo profesijos atstovai, kaip ES

šalių vaistininkai. Tikimės, kad galimybės išvykti dirbti Lietuvos vaistininkams į ES šalis nebus tas vienintelis tikslas, kurį pajus Lietuvos vaistininkai. Svarbu, kad Lietuvos žmonėms vaistinėse teikiamos paslaugos būtų kvalifikuotos ir aukštos kokybės.

Ypač permainas turėtų pajusti kaimo vaistinės. ES struktūriniams fondams pasiekus Lietuvą, turėtų pagerėti kaimo gyventojų finansinė padėtis ir jie galės įsigyti reikalingų vaistų bei daugiau dėmesio skirti sveikam gyvenimo būdui. Tai turėtų skatinti vaistinių steigimąsi kaime, vaistus išdavinės farmacijos specialistai, kurie galės pateikti išsamią informaciją kaip vaistus vartoti, koks galimas šalutinis poveikis, patars kitais klausimais.

Farmacijos sektoriaus integracija į ES reiškia kokybiškai naują sistemą, kuri garantuoja gyventojų aprūpinimą aukštų technologijų vaistais bei kokybišką farmacijos įmonių veiklą.

Lietuvos atstovai dalyvaus ES struktūrų: Vaistų, Farmacijos komitetų, Europos vaistų vertinimo agentūros darbe, todėl turėsime puikias galimybes diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę vaistų klausimais.

Sveikatos informacijos plėtra – strateginė integracijos

į Europos Sąjungą kryptis (1998m)

Daugiausiai apie dominančias sveikatos problemas gyventojai sužino iš televizijos laidų, sveikatos priežiūros specialistų. Plunksna, televizijos kamera ir radijas daro didelę įtaką asmens sveikatai ir visuomenės sveikatos politikai. PSO plėtojamas Pasaulio sveikatos informacijos tinklas (World Health Communication Network) sveikatos informaciją pripažįsta sveikatos determinantu .

Sveikatos informacija, ypač populiarioji, dažnai ignoruojama. Tai vis dar silpna visuomenės sveikatos propagavimo sritis. Valstybės tarnautojai, visuomenės sveikatos specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai stokoja informacijos teikimo įgūdžių bei rinkodaros ir reklamos platinimo žinių, kurias sumaniai naudoja tabako pramonė. Blogą situaciją dar pablogina nepakankami informacijos šaltinių, žiniasklaidos, privataus ir visuomenės sektorių tarpusavio ryšiai. Galintys siekti bendro tikslo partneriai, kurių vieta toje pačioje sveikatos informacijos fronto linijoje, nepasitiki vieni kitais. Vyriausybė mano, kad žiniasklaidai rūpi tik sensacijos ir skandalai, o žiniasklaidos nuomone, visa, kas oficialiai pateikiama, tėra korumpuota ir bloga .

Mes gyvename informacijos amžiuje, todėl vykdydami PSO programos

,,Sveikata visiems XXI amžiuje“ tikslus, pirmiausiai turime garantuoti sveikatos informacijos kokybę ir jos prieinamumą gyventojams. Atitinkanti reikalavimus kiekvienam prieinama sveikatos informacija yra labai reikšmingas įnašas vykdant priimtus sprendimus, nes ji – sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos pagrindas.

Sveikatos informacija (Health communication) apibrėžiama kaip mokslo ir informavimo strategijų panaudojimas individo ir bendruomenės sveikatos stiprinimo sprendimams .

Mokslininkai dažnai taiko platesnį šio termino apibrėžimą, pvz.,

,,Sveikatos informacija – tai svarbių sveikatos klausimų perteikimas asmenims, institucijoms ir visuomenei, panaudojant informacijos perdavimo, motyvavimo bei įtaigos meną ir techniką. Ji apima ligų prevencijos, sveikatos stiprinimo, sveikatos priežiūros politikos ir praktikos, asmens gyvenimo kokybės ir bendruomenės sveikatos gerinimo reikalus“ .

Sveikatos informaciją sudaro :

• Sveikatos mokymas – sveikos elgsenos įtvirtinimo priemonė, kai gyventojai informuojami, mokomi sveikatos žinių ir įgūdžių, tam tikslui pasitelkiant struktūras, naudojant mokymo priemones.

• Socialinė rinkodara – teigiamų bendruomenės elgesio pokyčių skatinimo priemonė, panaudojant rinkos principus ir žiniasklaidą.

• Propagavimas – sveikatos stiprinimo politikos, teisės normų ir programų rėmimo per žiniasklaidą priemonė.

• Rizikos veiksnių informacija – būdas įtraukti bendruomenę į diskusiją apie aplinkos ir kitus sveikatai pavojingus veiksnius, jų prevencijos alternatyvas. Čia priskiriamos ir individualios konsultacijos apie genetiškai lemiamą pavojų sveikatai ir pasirinkimo pasekmes.

• Paciento informavimas – asmenų informavimas apie sveikatos sutrikimo priežastis ir sveikatos stiprinimo galimybes, terapijos ir alternatyvių priemonių taikymą pacientų mokymui ir savišvietai.

• Vartotojo informavimas – priemonė ugdyti asmenų supratimą, reikalingą priimti sprendimus dėl savo ar šeimos narių sveikatos, pasirinkti sveikatos paslaugų teikėjus, sveikatos draudimo rūšį, naudotis savigalbos priemonėmis, prevencijos ir socialinės gerovės programomis, gydymo ir reabilitacijos paslaugomis.

Informacija ir švietimas daro didelę įtaką skatinant gyventojus sveikiau gyventi, imantis ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, remiant svarbias valstybės ir bendruomenės sveikatos stiprinimo iniciatyvas, sprendžiant medicinos pagalbos teikimo uždavinius. Tačiau informacija pati savaime negali suteikti visuomenei galios išspręsti sistemos problemas, tokias kaip skurdas ar medicinos pagalbos prieinamumas. Ji negali paveikti genetiškai nulemtų nesveikatos priežasčių. Sveikatos informacija ir ryšiai nesumažins ligų plitimo ir gyventojų sergamumo, jeigu jį palaiko tam tikri elgsenos, biologiniai ar socialiniai ekonominiai aplinkos veiksniai. Tačiau efektyvi sveikatos informacija gali padėti įveikti daugelį šių kliūčių.

Pirmiausias ES visuomenės sveikatos programos tikslas yra sukurti visapusišką sveikatos informacijos sistemą, kurios pagrindą sudarytų platus spektras rodiklių, atspindinčių gyventojų sveikatos būklę, ligas ir jų demografinius bei socialinius determinantus, gyvensenos veiksnius, gyvenimo ir darbo sąlygas, o taip pat sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos priemones, įskaitant jų kaštus. Bus renkama informacija apie sveikatos sistemų plėtros tendencijas ir efektyvumą, sveikatos technologijas, kokybės standartus ir gerosios praktikos kriterijus. Bus sukurtos bendros duomenų bazės ir informacijos perdavimo bei keitimosi sistemos. Sukurti įvairūs sveikatos informacijos sistemos paketai, tenkinantys skirtingų visuomenės grupių (politikų, sveikatos priežiūros specialistų, valstybės, regiono ir vietos savivaldos institucijų, plačiosios visuomenės) informacijos poreikius.

Vykdydamos šią programą ES šalys numato įgyvendinti tokias sveikatos informacijos ir žinių plėtros priemones:

1. Sveikatos stebėjimo sistemos plėtojimas:

1.1. rodiklių, kaupimo metodų ir duomenų bazių plėtra;

1.2. duomenų pateikimo ir sklaidos sistemos plėtra.

2. Naudojimosi sveikatos analizės, patarimų, ataskaitų teikimo, informacijos perdavimo ir konsultavimo mechanizmu gerinimas.

Į šias svarbiausias ES sveikatos informacijos plėtros kryptis ir jų įgyvendinimo strategiją būtina atsižvelgti planuojant Lietuvos visuomenės sveikatos strategiją, Ryšių su visuomene ir kitų sveikatos programų priemones, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos ir visuomenės sveikatos centrų Ryšių su visuomene padalinių darbą, Lietuvos sveikatos informacijos centro,

Visuomenės sveikatos ugdymo centro Visuomenės informavimo biuro veiklą.

Visuomenės sveikata Europos Sąjungos teisėje

Europos Sąjungai jau daugiau kaip 50 metų, tačiau visuomenės sveikata, kaip viena iš politikos sričių, jos dokumentuose buvo įtvirtinta palyginti neseniai.

Europos Sąjungos steigimo sutartyse visuomenės sveikatos priežiūra taip pat nebuvo reglamentuojama, o dėmesys buvo koncentruojamas į sąjungų, pagrįstų ekonominiais kriterijais, vieningos vidaus rinkos kūrimą.

Pirmosios nuostatos dėl Europos Sąjungos šalių narių bendradarbiavimo, derinant sveikatos apsaugos ir darbo aplinkos taisykles, buvo įtrauktos į

Vieningą Europos aktą (Single European Act). Visuomenės sveikata, kaip savarankiška sritis Europos Sąjungos teisėje, buvo apibrėžta tik 1992 m.

vasario 7 d. Europos Sąjungos Mastrichto sutartyje. Šios sutarties straipsnis nustato, kad:

“siekiant 2 straipsnyje (Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties) iškeltų tikslų, kaip numatyta šioje Sutartyje ir pagal joje nustatytus terminus, Bendrijos veiklos sritys yra šios: <…> pagalba siekiant aukšto lygio sveikatos apsaugos <…>.”

Taigi, 1992 metais sveikatos apsauga tampa oficiali Europos

Sąjungos veiklos sritis.

Europos Sąjungos sutartis taip pat papildė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį X antraštinės dalies “Visuomenės sveikata”

numatydama, kad “Bendrija prisideda prie žmonių sveikatos aukšto lygio apsaugos užtikrinimo skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama jų veiklą”.

Kitas su visuomenės sveikatos priežiūra susijusias sritis taip pat reglamentuoja Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 157 (130)

straipsnis – aplinkos apsauga, 153 (129a) str. – vartotojų apsauga, 137

(118) str. – darbuotojų sauga ir kt.

Europos Sąjunga, tapusi sąjunga “be sienų”, įgyvendinančia keturias pagrindines laisves (laisvą asmenų, kapitalo, paslaugų bei prekių judėjimą), susidūrė su naujomis didelėmis sveikatos problemomis (narkomanija, AIDS, Alzhaimerio liga ir kt.) Bendrijos mastu tapo būtina tobulinti Europos sveikatos politiką. 1997 metais 15 valstybių narių pasirašytoje Amsterdamo sutartyje bendrojo pobūdžio normos buvo pakeistos, sukonkretintos. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 152 (129)

straipsnis taip pat buvo pakeistas. Šio straipsnio 1 dalyje teigiama:

“Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Bendrija, savo veikla papildydama valstybių narių politiką, siekia gerinti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią žmonių negalavimams ir ligoms bei pašalinti pavojaus žmonių sveikatai šaltinius. Tokia veikla apima kovą su labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis skatinant jų priežasčių, plitimo ir profilaktikos tyrimus, taip pat skleidžiant informaciją ir plėtojant švietimą sveikatos klausimais. Bendrija papildo valstybių narių veiklą mažinant su narkotikais siejamą žalą sveikatai, taip pat plėtojant informavimą ir prevenciją.”

Svarbi yra minėto straipsnio dalis, numatanti, kad Bendrija visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą.

Po sutarčių priėmimo Europos komisija komunikate dėl veiklos plano visuomenės sveikatos srityje išdėstė aštuonias svarbiausias Europos bendrijų veiklos sritis, kurios buvo įgyvendinamos per atskiras programas:

1. Sveikatos stiprinimas, ugdymas, švietimas ir mokymas. Kaip jau buvo minėta, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 152 (129)

straipsnio 1 dalyje numatyta: “Bendrija savo veikla siekia <…> skleisti sveikatos apsaugai reikalingą informaciją ir žinias.” Tokių nuostatų įtvirtinimas pirminiuose teisės aktuose (sutartyse, taip pat dažnai vadinamose Europos Sąjungos konstitucijose) parodo šių veiksmų svarbą, siekiant juos įgyvendinti visos Bendrijos mastu.

Veiksmai buvo vykdomi vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 1996 m. kovo 29 d. priimtu sprendimu Nr. 645/96/EC, patvirtinančiu Bendrijos veiksmų sveikatos skatinimui, informavimui, ugdymui ir mokymui programą, kurios pagrindinis tikslas buvo užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį.

Programa buvo įgyvendinama veiksmais, kuriais siekiama stiprinti sveikatos skatinimą tarp šalių narių, sveiko gyvenimo būdo ir įpročių propagavimą, apsaugos nuo rizikos faktorių įgyvendinimą ir kt.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas sveikatos mokymui ir sveikos gyvensenos ugdymui mokyklose, darbo vietose, ligoninėse ir bendruomenėse, taip pat pabrėžiamas sveikos mitybos principų propagavimas, tabako ir alkoholio žala, psichikos sveikatos veiksniai, lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių mažinimas, bendradarbiavimas tarp sektorių, mokslinių tyrimų plėtojimas.

2. Sveikatos rodiklių monitoringas. Šią sritį aprėpia Bendrijos veiksmų sveikatos monitoringui programa, patvirtinta Europos Parlamento ir

Tarybos 1997 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1400/97/EC. Ši programa įtvirtino pagrindinį tikslą – sukurti Europos Sąjungos šalių sveikatos monitoringo (stebėsenos) sistemą, skirtą vertinti sveikatą (sveikatos lygį), jos pokyčius ir ją įtakojančius veiksnius, padėti planuojamoms, monitoruojamoms ir vykdomoms programoms bei veiksmams, aprūpinti šalis nares patikima ir tinkama informacija, kuria siekiama rodiklių palyginimo, nacionalinės sveikatos politikos rėmimo.

3. Kova su vėžiu. Vėžys – viena iš pagrindinių mirties priežasčių

Europos Sąjungoje. Kovojant su šia liga 1996 m. kovo 29 d. Europos

Parlemento ir Tarybos sprendimu Nr. 646/96/EC buvo patvirtintas kovos su vėžiu veiksmų planas 1996-2000 m. Šiame plane (1 straipsnio 3 dalyje)

daugiausia dėmesio buvo skiriama keturioms sritims:

a) duomenims rinkti ir tirti, siekiant surinkti kuo daugiau informacijos apie vėžio priežastis, profilaktiką ir gydymą, kaupti patikimą lyginamąją informaciją apie sergamumą vėžiu, ją naudoti Europos lygio epidemiologiniams vėžio tyrimams;

b) informavimui ir sveikatos mokymui, siekiant išplėsti Europos

Sąjungos gyventojų žinias apie vėžio grėsmę bei profilaktiką, propaguoti sveiką gyvenseną, įgyvendinti sveikatos politiką bei atitinkamas priemones, susijusias su vėžio priežastimis bei grėsme;

c) ankstyvajai vėžio diagnostikai ir atrankiniam sveikatos būklės tikrinimui, siekiant padėti įgyvendinti ir pagerinti ankstyvosios diagnostikos galimybes;

d) kvalifikacijai kelti ir kokybės kontrolei bei garantijoms, kurių tikslas tobulinti onkologijos, tarp jų ir vaikų onkologijos, specialistų rengimą, gerinti kokybės kontrolės metodus. 1998 m. lapkričio 8 d. Europos

Komisija priėmė rekomendaciją Nr. 89/601/EEC dėl sveikatos personalo mokymo vėžio klausimais.

Bendrijos mastu svarbus yra 1996 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimas Nr. 96/469/EC dėl patariamojo komiteto vėžio prevencijai įkūrimo

(O. J. L 192 , 02/08/1996, p. 0031-0032).

Europos Sąjungos politikoje daugiausia dėmesio skiriama kovai su rūkymo sukeliamu vėžiu. 2001 m. birželį Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą Nr. 2001/37/EC dėl įstatymų, taisyklių ir administracinių priemonių, susijusių su tabako produktų gamyba, reklama ir pardavimu, derinimo tarp valstybių narių. Direktyva nustato maksimalias nikotino ir anglies monoksido ribas cigaretėse, privalomuosius įspėjimus jas pardavinėjant ir kt.

4. Kova su AIDS ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis. Tai taip pat svarbi visuomenės sveikatos sritis. Europos Sąjunga, įteisindama vieną iš pagrindinių laisvių – laisvą asmenų judėjimą, privalo numatyti ir garantuoti pakankamą užkrečiamųjų ligų kontrolę, kurios be jos galėtų nesunkiai paplisti. Europos Sąjungos šalys siekia, kad kiekvienoje atskirai ir tuo pačiu visose valstybėse būtų sukurta kuo efektyvesnė užkrečiamųjų ligų nustatymo, stebėjimo bei kontrolės sistema. Tai leistų anksti diagnozuoti ligą ir organizuoti greitą reagavimą.

1996 metais Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 647/96/EC

buvo patvirtinta bendrijos veiksmų programa dėl AIDS ir kitų užkrečiamųjų ligų prevencijos 1996-2000 metais. Pagrindinis jos tikslas –

bendradarbiaujant šalims narėms ir skatinant prevencijos programų koordinavimą, remiant nevyriausybinių organizacijų veiksmus, tarp jų ir ŽIV

užsikrėtusių asmenų organizacijas, padėti sustabdyti plitimą bei sumažinti mirtingumą ir sergamumą AIDS ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis. Daug dėmesio programoje buvo skirta užkrečiamųjų ligų priežiūrai ir monitoringui, kovai su užkrečiamųjų ligų plitimu, informavimui, mokymui ir ugdymui bei ŽIV/AIDS užsikrėtusių asmenų rėmimui, kovai su jų diskriminacija.

Europos Parlamentas ir Taryba sprendimu Nr. 2119/98/EC įkūrė užkrečiamųjų ligų epidemiologinio stebėjimo ir kontrolės tinklą, kuris

Bendrijos lygiu skatina bendradarbiavimą ir vykdo veiksmų koordinavimą tarp šalių narių, kad būtų pagerinta užkrečiamųjų ligų prevencija ir kontrolė.

Šis tinklas skirtas:

– užkrečiamųjų ligų epidemiologiniam stebėjimui;

– užkrečiamųjų ligų ankstyvojo įspėjimo bei reagavimo sistemos sukūrimui, jų prevencijai bei kontrolei.

5. Kova su narkomanija. Europoje pastarąjį dešimtmetį vykstant sudėtingiems socialiniams ir ekonominiams procesams, vis grėsmingesniu veiksniu tampa narkotikų vartojimas. Šio reiškinio svarbą pabrėžia ir

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 152 (129) straipsnio 1

dalis, numatanti: “Bendrija papildo valstybių narių veiklą mažinant su narkotikais siejamą žalą sveikatai, taip pat plėtojant informavimą ir prevenciją.”

Europos Sąjunga, kovodama su šiuo veiksniu, priėmė keletą teisės aktų: reglamentą, nustatantį priemones, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią panaudoti tam tikras medžiagas neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai, Bendrijos veiksmus, patvirtintus Tarybos pagal Europos Sąjungos sutarties dėl Europolo narkotikų padalinio K.3

straipsnį, direktyvą dėl tam tikrų medžiagų, naudojamų neteisėtai narkotikų ir psichotropinių medžiagų gamybai, gaminimo ir patekimo į rinką ir kt.

Visuomenės sveikatos požiūriu svarbus buvo Europos Parlamento ir

Tarybos 1997 metų sprendimas Nr. 102/97/EC, patvirtinantis Bendrijos veiksmų programą dėl narkotikų priklausomybės prevencijos 1996-2000 metais.

Programos tikslas – padėti kovoti su priklausomybe nuo narkotikų, skatinant bendradarbiavimą tarp šalių narių, šito buvo siekiama tokiais veiksmais:

kaupiant duomenis, atliekant jų tyrimus ir analizę, informacijos skleidimu, sveikatos mokymu ir ugdymu.

Europos Taryba 2000 m. birželio 7 d. patvirtino Europos Sąjungos veiksmų planą prieš narkotikus 2000-2004 metais (planą galima rasti internete adresu: www.emcdda.org).

Šiame plane numatomos penkios prioritetinės veiksmų sritys, tarp kurių yra veiksmų koordinavimas, informacija ir vertinimas, poreikio mažinimas, narkotikų vartojimo bei nusikaltimų, susijusių su narkotikų vartojimu, prevencija, neteisėtos narkotikų apyvartos mažinimas, tarptautinis bendradarbiavimas.

Šiuo planu siekiama: per penkerius metus žymiai sumažinti narkotikų vartojimo paplitimą, ypač tarp jaunų asmenų iki 18 metų amžiaus; sumažinti su narkotikais susijusius sveikatos pakenkimus (ŽIV, hepatitą ir pan.) ir dėl narkotikų susijusių mirčių skaičių; kovoti su pinigų plovimu, nelegaliu narkotikų vartojimu, nelegaliu prekursorių gabenimu ir kt.

Svarbus taip pat yra ir 1993 metais priimtas Tarybos reglamentas, kuriuo įkuriamas Europos narkotikų ir narkotikų vartojimo monitoringo centras. Pagrindiniai šio centro tikslai yra rinkti, registruoti ir analizuoti informaciją, rengti mokymus, koordinuoti šalių narių veiklą šioje srityje ir kt.

6. Traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencija. Šioje srityje

Europos Parlamentas ir Taryba 1999 metais sprendimu Nr. 372/1999/EC

patvirtino Bendrijos veiksmų programą dėl sužalojimų prevencijos 1999 –

2003 metams. Šios programos pagrindinis tikslas buvo prisidėti prie visuomenės sveikatos veiklos sričių, kurios siekia mažinti nelaimingus atsitikimus (traumas), daugiausia sąlygotus namuose ir laisvalaikio metu, skatinant: epidemiologinį traumų monitoringą (EHLASS sistema – Europos nelaimingų atsitikimų namuose ir laisvalaikio metu stebėjimo sistema) bei pasikeitimą informacija.

7. Su aplinkos užterštumu susijusių ligų prevencija. Šią sritį reglamentavo Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. kovo 29 d. sprendimas

Nr. 1296/1999/EC, tvirtinantis Bendrijos veiksmų programą dėl su aplinkos užterštumu susijusių ligų 1999-2001 metams. Pagrindinis šios programos tikslas buvo padėti vystyti politiką ir strategijas sveikatos ir aplinkos srityse, susikoncentruojant į susijusių su užterštumu ligų prevenciją, įskaitant žinių ir sveikatos rizikos supratimo gerinimą. Tai užtikrinama šiomis priemonėmis: skleidžiant informaciją apie ligas, susijusias su aplinkos užterštumu, bei gerinant žinias, užkrečiamųjų ligų valdymo supratimą, prevencinių veiksmų efektyvumą.

Su aplinkos užterštumu susijusių ligų prevencija glaudžiai susijusi su bendrai vykdoma aplinkos apsaugos politika Bendrijos mastu. Tai ir atmosferos oro apsauga, atliekų tvarkymas, geriamojo ir paviršinio vandens apsauga ir kokybės reglamentavimas, cheminių medžiagų kontrolė bei dirvožemio užterštumo problemos, triukšmo, radiacijos mažinimas ir kt.

8. Retų ligų prevencija bei kontrolė. Europos Parlamentas ir Taryba sprendimu Nr. 1295/1999/EC 1999 metais patvirtino Bendrijos veiksmų programą dėl retų ligų. Šios programos tikslas buvo prisidėti prie kitų

Bendrijos vykdomų priemonių užtikrinant aukštą sveikatos apsaugos lygį, gilinant žinias ir keičiantis informacija apie retas ligas.

2002 metais rugsėjo 23 d., remdamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 152 str. ir gavę Komisijos pasiūlymą, Europos Parlamentas ir

Taryba sprendimu Nr. 1786 patvirtino Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programą 2003-2008 metams. Priėmus šią programą buvo panaikintos minėtosios aštuonios programos visuomenės sveikatos srityje.

Programą priimti paskatino tai, kad Bendrija, vadovaujantis anksčiau paminėtais teisės aktais, yra įsipareigojusi plėtoti ir gerinti sveikatą, užkirsti kelią ligoms ir atremti galimas grėsmes sveikatai, sumažinti išvengiamą sergamumą ir priešlaikinį mirtingumą bei skatinti aktyvumą sumažinant negalią. Taryba, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas ir Europos Parlamentas parėmė sprendimus, kuriuose išreiškiamas požiūris, kad veiksmai visuomenės sveikatos srityje

Bendrijos lygiu turi būti nustatyti vienoje visa apimančioje programoje, veiksiančioje mažiausia penkerius metus ir apimsiančioje tris pagrindinius tikslus – gerinti informaciją plėtojant visuomenės sveikatą, skubiai reaguoti į grėsmes sveikatai ir nustatyti sveikatos veiksnius per sveikatos plėtojimą ir ligų prevenciją, stiprinant tarpsektorinį bendravimą ir naudojimą visų Sutarties priemonių.

Atsižvelgdama į Evoros konferenciją dėl sveikatos veiksnių, 2000

metų birželio 29 d. rezoliucijoje Taryba pabrėžė, jog svarbu, kad nauja

Bendrijos visuomenės sveikatos strategija būtų kuriama remiantis specifiniais jau egzistuojančių programų veiksniais, ypač su dėmesiu tabako, mitybos ir alkoholio programoms; svarbu užtikrinti programų tęstinumą ir tolesnį darbą.

Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programa pradeda veikti nuo 2003 metų sausio 1 d. ir turi būti įgyvendinta iki 2008 metų gruodžio 31 d. Programos pagrindinis tikslas – saugoti asmens bei gerinti visuomenės sveikatą. Programos 2 straipsnyje iškeliami trys pagrindiniai tikslai:

• gerinti informaciją ir žinias plėtojant visuomenės sveikatą. Tai apima tokius veiksmus:

– sveikatos monitoringo sistemos vystymas ir valdymas (esamo darbo ir jau pasiektų rezultatų pagrindu, Bendrijos lygiu) siekiant įdiegti lygintinus kiekybinius ir kokybinius rodiklius; rinkti, analizuoti bei suderinti specifinę informaciją apie asmens sveikatą (sveikatos lygį, sveikatos politiką ir sveikatos rodiklius, apimančius demografinę, geografinę ir socialinę-ekonominę situaciją, asmeninius ir biologinius faktorius, sveikatos elgseną, maitinimąsi, protinę veiklą, lytinį elgesį, gyvenimo, darbo ir aplinkos sąlygas).

– skubaus/ankstyvo užbėgimo už akių ligoms bei sveikatos grėsmėms, tarp jų ir užkrečiamosioms bei neužkrečiamosioms ligoms vystymas, informacinės sistemos nustatymas ir priežiūra.

– informacijos perdavimo, dalijimosi ja ir sveikatos sistemos duomenimis tobulinimas, sudarant galimybę visuomenei prieiti prie informacijos.

– su Šalimis narėmis ir kitais suinteresuotais asmenimis mechanizmų sveikatos padarinių analizei, konsultacijoms, pranešimams, informavimui vystymas ir naudojimas.

– pasikeitimo informacija ir geros praktikos patirtimi rėmimas.

• stiprinti galėjimą skubiai ir koordinuotai reaguoti į grėsmes sveikatai. Tai apima tokius veiksmus:

– gebėjimo sustabdyti užkrečiamąsias ligas, remiant tolesnį Europos

Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl užkrečiamųjų ligų epidemiologinio stebėjimo ir kontrolės tinklo įgyvendinimą, stiprinimas.

– pasikeitimo informacija ir reagavimo į neužkrečiamųjų ligų pavojų, įskaitant lyčiai specifinius sveikatos sutrikimus ir retas ligas, strategijas ir mechanizmus, prevencijos plėtojimas.

– keitimasis informacija dėl strategijų, siekiant priešintis grėsmėms sveikatai (tarp jų ir susijusioms su terorizmu) psichinių (psichologinių), cheminių ar biologinių šaltinių pavojaus atveju, ir, kai reikia, Bendrijos pagalbos (išteklių) ir mechanizmų vystymą ar naudojimą.

– keitimasis informacija apie vakcinacijos ir imunines strategijas.

– žmogaus organų ir medžiagų, įskaitant kraują, kraujo komponentus ir kraujo pirmtakus (prekursorius), saugumo ir kokybės stiprinimas, vystant aukštus minėtų medžiagų rinkimo, laikymo, platinimo ir naudojimo kokybės ir saugumo standartus.

– strategijų ir priemonių, susijusių su asmens sveikatos apsauga nuo galimo neigiamo poveikio dėl aplinkos veiksnių, tokių kaip jonizavimas ar nejonizuojanti radiacija, ar garsas vystymas.

• plėtoti sveikatą ir užkirsti kelią ligoms, akcentuojant sveikatą visose Bendrijos politikose ir veikloje. Tai apima tokius veiksmus:

– strategijų ir priemonių, įskaitant ir susijusių su visuomenės gyvenimo būdo supratimu (mityba, psichinė veikla, tabakas, alkoholis, narkotikai bei kitos medžiagos), paruošimas bei įgyvendinimas, jų įtraukimas į visas Bendrijos politikas ir strategijas.

– situacijų analizavimas ir strategijų, susijusių su socialiniais ir ekonominiais sveikatos veiksniais, vystymas, siekiant nustatyti sveikatos skirtumus ir kovoti su jais bei įvertinti socialinių ir ekonominių veiksnių poveikį sveikatai.

– situacijos, dėl sveikatos veiksnių, susijusių su aplinka, analizavimas ir strategijos vystymas, pagalbos teikimas siekiant identifikuoti ir įvertinti aplinkos faktorių įtaką sveikatai.

– situacijos analizavimas ir keitimasis informacija apie genetinius veiksnius ir genetinio skryningo naudojimą.

Manoma, jog ši Programa prisidės prie aukšto asmens sveikatos apsaugos lygio užtikrinimo.

Lietuvos Respublikai svarbi nuostata, išreikšta Programos preambulėje, kur teigiama: “narės kandidatės turi būti aktyviai įsitraukusios į programos plėtrą ir įgyvendinimą, dėmesį skirti strateginiam sveikatos lygio priartėjimui prie šalių narių lygio, spręsti specifines savo šalies sveikatos problemas.”

Programa yra atvira ir EFTA/EEA (Europos ekonominės sąjungos/zonos)

šalims, kitoms asocijuotoms centrinės ir Rytų Europos šalims, Kiprui,

Maltai ir Turkijai. Įgyvendinat programą numatytas glaudus bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, tarp jų ir Pasauline sveikatos organizacija, Europos taryba, Pasauline prekybos organizacija ir kt.

Išvados

1. Struktūrinių fondų parama remiasi principu teikti lėšas, kurios yra skirtos ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Tačiau papildomumas yra ženklus ir, pavyzdžiui, viešų institucijų projektams ES struktūrinių fondų parama galės sudaryti net iki

75 proc. konkretaus projekto išlaidų.

2. Mes gyvename informacijos amžiuje, todėl vykdydami PSO

programos ,,Sveikata visiems XXI amžiuje“ tikslus, pirmiausiai turime garantuoti sveikatos informacijos kokybę ir jos prieinamumą gyventojams.

Atitinkanti reikalavimus kiekvienam prieinama sveikatos informacija yra labai reikšmingas įnašas vykdant priimtus sprendimus, nes ji – sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos pagrindas.

3. Integracija į Europos Sąjungą turės palankų poveikį norminių aktų, reglamentuojančių pacientų teises, tobulinimui, specifinių klausimų, susijusių su sveikatos priežiūra, reglamentavimui. Vykstant sparčiam sveikatos sistemos technologizavimui, biotechnologijų plėtrai ir kartu autonomijos vertybių stiprėjimui, visuomenė vis dažniau susiduria su tokiomis problemomis kaip gydymo atsisakymas ar netaikymas, valios negaivinti pareiškimas, informacijos apie sveikatą konfidencialumas ir privatumo apsauga, duomenų apsauga, informuotojo asmens sutikimas, dalyvavimas moksliniuose tyrimuose ir kt., todėl detali šių sričių analizė ir jų reglamentavimas yra ypatingai svarbūs ir laikomi viena svarbiausių

Europos Sąjungos veiklos krypčių.

Literatūra

1. Algirdas Paleckis. „Ties Europos greitkeliu‘‘.V. 2000m.

2. Internetas www.google.lt

3. “Mokslas ir technika” 2001 nr. 3

4. “Visuomenės sveikata” 2001 nr. 3

5. Vitkus G.Europos Sąjunga: Enciklopedinis žinynas >- V.:Engrimas 1999m.