ES konspektas

Trijų ramsčių systemos ypatumai Europos sąjungoje
Europos Bendrija – iki 1993 m. Mastricho sutartis įsigaliojimo apibūdino 3 bendrijas. Po Mastricho sutarties reiškia konkrečiai tik seną bendriją – EB. Europos ekonominė bendrija – viena iš triju bendriju.Europos Sąjunga – ES surtartimi įsteigta sąjunga. 1992 02 07 ES Surtartis pasirašyta Mastrichte, įsigaliojo 199311 01 (vadinama
lastrichto sutartimi). Tai sudėtingas junginys, organizadja, išreiškianti naują integracįjos laipsnį, remiasi 3 bendrijomis. EB teisė ir ES teisė nesutampa.
Integracijos sąvoka ir forma
Integracij’a pradžioje buvo naudojama techniniuose moksluose, o visuomeruniuose moksluose tik 20 a. Europos integraciįa – Europos valstybiu ekonominio, politinio jungimosi procesas. Europos ekkonominė integracįja – valstybiu apjungimas ūkio srityje ūkio tikslams, sukurti ūkiniam bendrumui. Tai funkdonali integradja, galima išskirti institucinę integraciją (organizadnio bendrumo įtvirtinimas), pvz. Instituciju sukūrimas. Politinė integracija įkūnija politinę sąjungą.
Ekonominė integracja vykdoma tokiomis priemonėmis:
1) pozityviomis – kai kuriamos naujos sąlygos integruotos ekonomikos daliu funkcionavimui (pvz. vieninga vafiuta),2) negatyvios – kai salinamos kliūtys. Europos integracijos keliai (formos):
1) “amerikietiškasis” – pagrindas laisva prekyba, rinkos laisvė, nesiekiama sukurti viršnacionaliniuorganu, institutų. 2) tarpvyriausybinis modelis – pvz. Europos Taryba. Tai organizadja. Įkurta po II PK teisiniam bendradarbiavimui. Būstinė -Strasbūre. Neužsiima ekonomine integracįįa, 3) Europos beendrįja – remiasi susitarimais dėl bendros politikos vykdymo, atsisako savo nacioonalinės politikos šioje srityje. Kiekviena valstybė nare tą politiką
vykdo.
Baigiamiosios nuostatos (sutarčiu pakeitimo tvarka (bendra visiems); nuostatos dėl nauju nariu priėmimo). l ramsčio visos trys bendrijos nebuvo apjungtos į vieną sutartį, liko vi

isos steigimo sutartys (su pakeitimais). Visos šios sutartys vadinamos l ramsčiu. II ramstis sudaro atskirą sutarčių dalį.
III ramstis iš pradžiu vadinosi BTVRS. Iš šio ramsčio eilė nuostatu, susijusiu su migracija, vizu klausimais, prieglobsčio politika, teisine pagalba civilinėse bylose Amsterdamo sutartimi perkeltos į EB.
ES teisė plačiąja prasme – visa teisė l ramsčio rėmuose: EB teisė (visos 3 bendrijos pavadintos bendrija – vienaskaita patogumo dėlei) +teisė sukurta li ramsčiu rėmuose + bendrosios, įžanginės, baigiamosios nuostatos. Kartais ES teisė ir EB teisė tapatinama, bet ES teisė plačiau nei EB. Vykstant deryboms buvo keli modeliai:
1) 3 ramsčiu. 2) nesujungiant bendriju. 3) sujungiant visas bendrijas į viena, kaip vieningą konstituciją. EB-jos – viršnacionalinės bendrijos, B-ju sprendimai – privalomi visoms valstybėms narėms.

Europos sąjungos ir Europos bendrijų teisės sąvoka ir santykis
ES atspindi dviejų valstybių tarpusavio sąveikos formų apsijungimą – tarpvyriausybini beendradarbiavimą ir integraciją. valstybių sąveikos formos:
1. Tarpvyriausybinio bendradarbiavimo organizacijos – sprendimai priimami konsensuso būdu susirinkimo metu arba priimti sprendimai privalomi tik toms valstybėms. kurios balsavo ‘už”. Būdinga paprasta institucinė sistema, branduolį sudaro institucija iš valstybių narių vyriausybių atstovų, 0 jai talkina nedidelis sekretoriatas. Dažnai sudaromos specializuotos organizacijos (Branduolinių tyrimų organizacija). bet gali būti ir platesnio pobūdžio. Ši forma nesiejama su suvereniteto apribojimu, nėra reikalinga atskira teisinė sistema bei atskira institucija ginčų sprendimui;
2. Integracija – ši sąvoka i politiką atėjo 20a., šiaip tai techninis terminas. Integracijos ef

fektas reiškia, kad jos metu apjungtų elementų visuma nėra lygi pradinių elementų sumai. Europos integracija išreiškia Europos valstybių politinio ir ekonominio vienijimosi procesą. atsiradusi po II pasaulinio karo ir pirmiausia apjungusi Vakarų Europos valstybes. Valstybių integracijai būdinga išvystyta institucinė sistema. Savo funkcijas vykdo ne tik per vyriausybių atstovus, 0 institucijos pačios skatina tolesni integracijos procesą. Sprendimai gali būti priimami daugumos, 0 privalomi visiems. Būdinga sava teisinė sistema ir priemonė jos užtikrinimui.
Dauguma TO yra mišrios, tačiau kuri nors sąveikos forma dominuoja.
Šalia sričių kurios buvo EB kompetencijos ribose, buvo plėtojamos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formos:

1) Europos viršūnių susitikimai

2) Europos politinis bendradarbiavimas
3) Pinigų politikos koordinavimas 4) Teisingumas, vidaus reikalai, teismų bendradarbiavimas
1992m. įsteigta ES teisiškai patvirtino ryši tarp dviejų valstybių sąveikos formų – tarp B-ų. kurios pagristos integracijos siekimu ir tarp tarpvyriausybinio bendradarbiavimo, kuris buvo
plėtojamas tarp tų pačių EB-ų narių.

1. Sąjungos ryšys su Bendrijomis – ES sutartyje patvirtinamas teisinis ryšys tarp bendrijų ir tų politinių sričių bei bendradarbiavimo formų. kurios vyko tarpvyriausybinio bendradarbiavimo
pagrindu. EB nebuvo išplėstos. sujungtos, jos liko egzistuoti kaip atskiri subjektai ir jų steigimo sutartys lieka galioti, kiek nepadaryti pakeitimai. Pačioje ES sutartyje pasakyta, kad ji (II ir III ramsčio, taip pat bendrosios nuostatos) negali pažeisti EB-ų sutarčių ir jas papildančių nuostatų. Šio principo priežiūra priskirta Europos Sąjungos Teisingumo Te
eismui (ESTI). B9gdrijos nors ir lieka savarankiškos bei išlaiko formalią autonomiją. tačiau jos turėtų būti traktuojamos su ES kaip vieninga sistema ne tik politiškai, bet ir teisiškai. Taip yra todėl, kad ES nėra juridinis asmuo (net paskutinėje Nicos sutartyje ji neįgijo tokio statuso), nors 1996m., kai pirmininkavo Airija, buvo tokia iniciatyva.
ES turi vieną nuosavą instituciją – Europos Tarybą (dar vadinama Viršūnių Taryba). Europos Taryba dalyvauja ir EB veikloje, bet jos įgaliojimai čia daug mažesni nei II ir III ramsčiuose.
2. ES sutartis įvedė tam tikrus federacijos elementus, kai kurie jų susiję su EB-omis, kai kurie – ne. narystė – kaip federalizmo prielaida, o federalizmo elementai: a) bendra pilietybė nors ji neina be valstybių narių pilietybės; b) bendra diplomatinė gynyba, jei pilietis yra trečiojoje valstybėje, kur nėra jo valstybės atstovybės; c) bendra valiuta; d) bendra užsienio ir saugumo politika – tai elementas, kuris susijęs su bendros gynybos atsiradimu ateityje. Federalizmo elementai nereiškia, kad galutinis ES modelis bus federacija. Tai priklauso nuo valstybių narių valios, interesų suderinamumo. Todėl ateityje tai gali būti speciali forma, kuri taps nauju tarptautinės teisės subjektu. Nicos sutartis nerodo, kad federacijos linija yra gilinama, ji nukreipta i kitus aspektus (piliečių apsaugojimas ir pan.). Klausimai dėl ES pilietybės atsidūrė ES sutartyje I ramstyje, tuo bu
uvo siekiama parodyti, kad EB siekia ne ekonominių tikslų. bet ir kultūrinių, socialinių, kad tikslas yra žmogus.
Proporcingumo principo turinys
Šis principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą. kurio jomis siekiama. nukrypti nuo bendros taisyklės leidžiama tik tiek, kiek yra būtina keliamiems tikslams pasiekti. Bausmės turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui. 0 tam tikram asmenų ratui neturi būti užkraunama sunki našta vien tik tam, kad pasiektų koki nors tikslą. mažai reikšmingą kitiems asmenims. Lygiateisiškumo principas
Vienodos situacijos turi būti traktuojamos vienodai, arba, kitaip tariant jos neturi būti traktuojamos skirtingai, nebent egzistuoja objektyvus tokio skirtingo traktavimo pateisinimas. Šio principo logiška išvada yra ta, kad skirtingos situacijos gali, 0 kartais ir privalo būti traktuojamos skirtingai. Sis principas sutartyje turi 2 konkrečias išraiškas: a) vyrai ir moterys turi būti lygiateisiai; b) valstybė narė negali atimti iš savo piliečių teisių, kurias EEB Sutartis įpareigoja ją suteikti kitų valstybių narių piliečiams.
Valstybių atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl EB teisės pažeidimo
Valstybės atsakomybė dėl direktyvų neįgyvendinimo buvo suformuluota Europos teisingumo teismo Francovich ltalian state byloje. Teismas atvėrė galimybę privačiam asmeniui reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės, kuri kalta dėl tų nuostolių, kadangi neįgyvendina direktyvų. Procesą šioje byloje nulemia Italijos EB direktyvos neįgyvendinimas . Direktyva valstybes įpareigoja įsteigti garantinius fondus, iš kurių būtų kompensuojama dirbantiesiems darbdavio nemokumo atveju. Italijos dirbantieji, neįgijo garantijų, kurias numatė Direktyva, ir kurios nebuvo perkeltos į Italijos teisę. Taigi iškilo klausimas, ar dirbantieji iš Italijos valstybės tiesiogiai gali reikalauti savo teisių įgyvendinimo. Jie pateikia ieškinį Italijos teismams, kurie kreipiasi į ETT dėl išvados.
Pirmiausia ETT išnagrinėjo ar galima nustatyti ratą asmenų, kuriuos aprėpia minėta garantija. Šia prasme egzistavo pakankamas aiškumas, leidžiantis teismui nustatyti, ar tam tikras asmuo patenka į asmenų ratą. kuriems taikoma direktyva, net ir nesant direktyvą įgyvendinančio teisės akto. Direktyva suteikia valstybėms narėms suteikia teisę savo nuožiūra nustatyti mokėjimų ribą. Tačiau pasirinkimo galimybė nesusilpnina šio numatomo rezultato tikslaus ir besąlygiško pobūdžio. Svarbu tai , kad ETT turėjo galimybę apibrėžti minimalias direktyvoje numatytas garantijos ribas, grindžiamas pasirinkimu, kuris garantuojančiai institucijai leistų prisiimti mažiausią naštą. Faktas, kad egzistuoja pasirinkimų spektras iš direktyvos neatima tiesioginio veikimo pobūdžio, jeigu egzistuoja galimybė nustatyti minimumą, kurį valstybė bet kuriuo atveju privalo užtikrinti. Valstybė negalėjo teisintis pasirinktų variantų buvimu ji neįgyvendino direktyvos ir neįgyvendino dėl to, kad atimtų iš asmens galimybę pasinaudoti tiesiogiai galiojančia teise. (Nors teismas buvo priverstas pripažinti ,kad direktyva negali turėti tiesioginio veikimo).
ETT siekia užtikrinti privačių asmenų teises. Nors dirbantieji negalėjo tiesiogiai pasinaudoti iš direktyvos kylančiomis teisėmis, ETT Francovich ltalian state byloje pripažino, kad Bendrijos teisė pripažįsta valstybės atsakomybę ir pareigą atlyginti šiems dirbantiesiems nuostolius, patirtus dėl to, kad jiems nebuvo suteikta apsauga numatyta direktyvoje. Principas pagal kurį valstybė privalo atsakyti už nuotolius ar žalą, privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, už kuriuos valstybė gali būti pripažinta atsakinga, ir neatskiriama Sutartimi įtvirtintos sistemos dalis.
Parlamentinės kontrolės vykdymo būdai.
Viena iš parlamento f-jų – kontrolės apima:
1)EP pirmininkas turi teisę dalyvauti skiriant kitų institucijų narius
2)kai kuriais atvejais turi teisių ir atstatydinant tuos narius;
3)EP kontroliuoja Komisiją, kaip vykdomąją instituciją. Komisija privalo tiek teikti EP ataskaitas, tiek atsakyti i EP teikiamus klausimus. Vykdydamas priežiūros funkciją, EP vykdo tiesioginę Komisijos politinę kontrolę. Nariai žodžiu ar raštu privalo atsakyti į paklausimus. Privalo paskelbti bendrą ataskaitą. Ji svarstoma EP atvirame posėdyje. nariai su K atstovais susitinka komitetų posėdžiuose P turi teisę paleisti K pareiškęs jai nepasitikėjimą( jei už tai balsuoja ne mažiau 213 posėdyje dalyvaujančių P narių ir ne mažiau kaip pusė visų P narių
4) Gali išklausyti ir Tarybą, bet nenumatyta, kad gali teikti klausimus.( Taryba nepriklauso parlamentui, bet jos veikla nuodugniai stebima.3K per metus P skaito pranešimą apie T veiklą, o kiekvienų metų pradžioje T prezidentas sako kalbą P. Po to vyksta bendro pobūdžio diskusija. 1 kartą per metus užsienio reikalų ministrų konferencijos pirmininkas P-tui pateikia ataskaitą apie politinio bendradarbiavimo Europoje pažangą. EP kontrolės funkcijas vykdo per Peticijų komitetą ir ombudsmeną( jis priima ir nagrinėja skundus dėl EB institucijų ar organų piktnaudžiavimų, išskyrus ETT bei Pirmosios Instancijos Teismo teisminę veiklą.). Gali savo iniciatyva gali sudaryti Tyrimų komisiją dėl institucijų daromų pažeidimų ir atlikti tyrimą.
5) Turi teisę būti ieškovu Teisingumo Teisme. Ši teisė plėtėsi palaipsniui. Turi teisę kreiptis dėl neteisėto akto panaikinimo, kai tai būtina EP prerogatyvų apsaugai (kai teisės akto priėmimas, procedūra pažeidžia EP kompetenciją). Pagal Nicos S ši EP funkcija plečiama ir bus prilyginta pagal galimybes Komisijos ir Tarybos teisei pareikšti ieškinį dėl bet kurio teisės akto panaikinimo.

Kompetencijos pasidalijimo tarp EB ir valstybių narių problemos

ES neturi universalios kompetencijos, turi tik tą, kuri suteikta EB S.
Kiekviena institucija turi savo steigimo tikslą, kiekvienas aktas, priimamas institucijos lygyje, turi turėti savo teisini statusą. pagrįstą S. Šio teisinio pagrindo buvimą ar nebuvimą nagrinėja Ett, iškilus ginčui – ar buvo pagrindas priimti aktą, ar ne.
Nėra universalios, yra tik spec kompetencija, kuri išreikšta S. ‘
Būtina turėti omeny, kad nežiūrint to, kad kompetencija nenurodyta S, ji per praktiką plėtėsi ir susiformavo tose srityse, kur nebuvo aiškiai, tiesiogiai apibrėžta.
Yra S nuostatos, kurios leidžia priimti t.a. srityse, kurios nėra griežtai apibrėžtos. 94 ir 95str. įgalioja EB institucijas imtis priemonių (leisti direktyvas) tose srityse, kur tiesiogiai susiję su vidaus rinkos įkūrimu ir jos f-onavimu. Šių str pagrindu priimta dėl.tabako reklamos draudimo.. Pagal ETT analizę, šios priemonės neatitiko reikalavimų.
(308str.) įgalioja ES institucijas imtis priemonių, kurios nėra įvardintos S. bet būtinos S tikslams įgyvendinti. Tikslai suprantami plečiamai. Jie pakankamai platūs. Buvo priimta eilė t.a. dėl aplinkos apsaugos. Tai buvo siejama su bendros gerovės, bendro gyvenimo kėlimu.
Praktiškai išeina, kad beveik kiekviena nac T sritis gali būti įtakojama tiek, kiek ji pateks i tikslus ar bus taikomos priemonės, kurios skirtos tiems tikslams įgyvendinti.
Tokiose srityse kaip šeimos teisė, paveldėjimas faktiškai bendrija gali imtis bendrų priemonių tik tiek, kai skirtumai tarp v-bių įst yra tokie dideli ir esminiai, kad trukdo f-onuoti vidaus rinkai. Iš ETT praktikos išplaukia. kad numatomų teisių doktrina, kuri labiausiai buvo išplėtota ES išorinių s srity (kitaip vad paralelizmo doktrina). (implied powers)
Numanomos teisės – tokios, be kurių pirminė suteikta T neturėtų jokios reikšmės arba negalėtų būti teisingai ir naudingai pritaikyta. Taip buvo ypač išvystyta, kai buvo sprendžiama, kokiose srityse EB turi išorinius įgaliojimus. Kada EB turi t sudaryti TS: kai kilo ginčai. ETT akcentavo tai, kad jei ES suteikta kompetencija vidaus srityje. tai logiška. kad ji turi teisė ir išorinėse srityse (transporto sr). Kitas dalykas susijęs su išimtine kompetencija. Tai ypatingai aktualu, kai Mastrichto S numatytas subsidiarumo pr. kuris taikomas tik neišimtinės kompetencijos sr.šis kl iškilo pagrįstai, nes
tai grynai S rengimo efektai, kad išimtinės kompetencijos sąvoka pateko. Rengiant pirminį ES S variantą buvo išskirtos kompetencijos sritys: išimtinė, konkuruojanti ir kita kompetencija. Kiek1 v-bė narė gali pretenduoti aiškinti, kad t.tkr. kl nepatenka į išimtinę kompetencija.

Bendra nuostata šiuo kI- reikia orientuotis kiek1 konkrečiu atveju, žiūrėti S nuostatų ir nagrinėti 2 pagr aspektus : (1) kokios teisės suteikiamos institucijai. kokie veiksniai numatomi (pvz. vandens kokybės standartų numatymas – išimtinė kompetentinga ar ne? ) (2) kokia apimtimi kompetencija šioje srityje lieka v-bėms narėms (jei joms lieka pakankama laisvė veikti, galima sakyti, kad nėra išimtinės kompetencijos

Subsidiarumo ir proporcingumo principų esmė
Subsidiarumo pr esme – srityse, kuri nepatenka į išimtinę kompetentinga, EB veikia sutinkamai su subsidiarumo pr, t.y. tik tiek ir tokiu mastu, jei siūloma priemonė neg b pakank jgyvendinama v-bių narių ir dėl to g.b. dėl jos masto ir poveikio geriau jgyvendinti EB. Keli momentai: iš vienos pusės nurodoma, kad abu reikalavimai tb igyvendinami – 1) siūlomų veiksmų tikslai negali būti v-bių narių tinkamai pasiekti pgl jų nacionalinę konstitucinę sistemą 2) tie tikslai gali būti geriau įgyvendinti, jei veiksmų imsis EB institucija. Ką reiškia “‘priemonės neg b tinkamai pasiektos”. G.b. teorinė priemonių analizė (nebūtinai tb bandymai. kurie nesėkmingi. bet tiesiogiai iš tos analizės seka, kad tos priemonės nebus įgyvendintos. Bendrijai tai ne pareiga, 0 teisė – veikti tose srityse. ETT pasisakęs – v-bė narė negali grįsti savo įsipareigojimų tuo, kad šis kl yra mišrios srities ir EB nesiima atitinkamų priemonių. Pr įvestas Mastrichto S, konkrečiai nurodyta, kaip t.b. laikomasi šio principo. Tarpinstitucinis susitarimas 1993m. dėl šio pr taikymo. S lygyje detalizuotas Amsterdamo S. Protokolas dėl subsidiarumo ir

proporcingumo pr taikymo, kur buvo nustatytos pagr institucijų teisės.

Dėl proporcingumo pr kitaip traktuojama. Institucijos turi rengti pasiūlymus, kur nurodyti pagrindai. kaip tai atitinka subsidiarumo pr (Komisija skiria tam pajamas. todėl tb pagrįstas jo būtinumas). Taip pat komisija įpareigota Šiuo klausimu dėl tokių priemonių konsultuotis su visuomene, skelbti aiškinimus. memorandumus, skelbti. Šie įpareigojimai ne tik komisijai, bet ir Tarybai, Parlamentui – tai turi kontroliuoti. Jei nebuvo komisijos įvertinimo, Parl ar Taryba negali svarstyti projekto. Ekon ir social reikalų k-tetas taip pat gali būti paprašytas pateikti išvadą dėl subsidiarumo pr (išvadų reikalauja Taryba). VISa ši procedūra užtikrina ginčų spr. Subsidiarumo pr nereikalauja svarstyti įgaliojimų, kuriuos EB suteikė S ir išaiškino ETT. Kriterijai siejasi su sritimis. kurioms Bendrija neturi išimtinės jurisdikcijos. Subsidiarumo pr nurodo kryptis ,kaip tokie įgaliojimai turi būti įgyvendinami EB mastu.
Proporcingumo pr su EB S 5str. 3d kur teigiama, kad bet koks EB veiksmas neturi viršyti to, kas būtina S tikslams pasiekti tai priemonių ir tikslo adekvatumas). Teisės normos individo veikimo laisvės nėg apriboti daugiau nei to reikia visuomenės gerovė. Renkantis teisinio reglamentavimo priemones, t.b. atsižvelgta: 1) ar tos priemonės tinkamos. 2) ar jos būtinos, 3) ar yra priežastinis ryšys tarp priemonės ir tikslo. Pr taikomas tiek išimtinės, tiek neišimtinės kompetencijos srityje. Praktikoje tai reiškia – kai svarstomas kI. kokia priemonė tinka sureguliuoti kl, turi būti taikoma kiek galima švelnesnė priemonė – ji gali priimtai neprivalomo pobūdžio t.a.. teikiamas prioritetas bendro pob priemonėms prieš specifines. Detalus reglamentavimas t.b. pateisinamas.
Bendradarbiavimo procedūros ir bendro sprendimo priėmimo procedūros panašumai ir skirtumai.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 7 antraštinė dalis reglamentuoja valstybių glaudesnį bendradarbiavimą. Be to yra sudaromos konvencijos tarp valstybių, pvz.: Šengeno konvencija. Po Mastrichto sut. sudarymo ( II ramstyje) numatyta galimybė valstybėm narėm glaudžiau bendradarbiauti.
dvišaliu pagrindu Vak. Eur. ir Atlanto aljanso struktūroje. Jei pvz. ” ramstyje kelios valstybės susilaiko, tada vyksta bendradarbiavimas tarp kitų valstybių, kurioms turi būti netrukdoma. Amsterdamo sutartimi numatyta bendradarbiavimo sąvoka, sąlygos, kurios susiję su sąjungos plėtimusi, tam kad mažiau pasirengusioms valstybėms būtų galimybė dalyvauti. Valstybės narės gali sudaryti glaudesnio bendradarbiavimo sąjungą. Jos gali naudotis Eur. Sąjungos institucijomis, procedūromis, galimybėmis. Nereikia nustatyti savo institucijų. .

Bendrieji principai :

1) glaudesnis bendradarbiavimas steigiamas tarp daugumos valstybių kaip paskutinė išeitis, kai minėtų tikslų negalima pasiekti visų narių pastangomis, turi nekenkti ir nepažeisti kitų
valstybių kompetencijos, atitikti ir padėti įgyvendinti Europos sąjunga tikslus, nepažeisti teisinės sistemos. Bendradarbiavimas t.b. atviras ir kitoms valstybėms narėms.

2) papildomos sąlygos priklauso nuo to, kokioje srityje (ramstyje) vyksta bendradarbiavimas. Bendradarbiavimo galimybė numatyta pgl Europos sąjunga sutarti ir III rams.

Taryba leidžia direktyvas arba priima reglamentus, nustatančius priemones,
reikalingas darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti, būtent užtikrindama glaudų nacionalinį bendradarbiavimą.

Valstybėms narėms, kurios ketina glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti, gali būti leidžiama, vad. Europos sąjunga sut43 – 44 str., naudotis šioje sutartyje nustatytomis institucijomis, tvarka ir mechanizmais, jei tas numatomas bendradarbiavimas:
1) nėra susijęs su sritimis, priklausančiomis išimtinei bendrijos kompetencijai;
2) nedaro poveikio bendrijos politikai, veiksmams ar programoms;
3) nėra susijęs su sąjungos pilietybe arba diskriminuojantis valstybių narių nacionalinius subjektus;
4) neviršija bendrijai šios sutarties suteiktų įgaliojimų;
5) nediskriminuoja arba neapriboja valstybių narių tarpusavio prekybos ir neiškreipia jų tarpusavio konkurencijos sąlygų.
Kai steigiamas bendradarbiavimas pgl EB sut., tos valstybės turi kreiptis į Komisiją. kuri išnagrinėjusi teikia pasiūlymą Tarybai, kuri turi pasikonsultuoti su Parlamentu, ir kvalifikuota balsų dauguma sprendžia, ar turi būti steigiamas toks bendradarbiavimas. Jei kuri nors Tarybos narė pareiškia dėl svarbių išdėstytų nacionalinės politikos priežaščių ketinanti prieštarauti leidimo suteikimui kvalifikuota balsų dauguma, dėl jo nebalsuojama. taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, gali prašyti, kad tas reikalas būtų perduotas šaukiamai valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties tarybai svarstyti ir sprendimui vieningai priimti.

Jei vyksta pgl lll rams, tai iš esmės sprendžia Tarybą. Komisijos vaidmuo patariamasis. Komisija pateikia savo nuomonę, EP informuojamas. Jei kuri valstybė nenori to, nebalsuojama, klausimą sprendžia ET vienbalsiai.

Teisingumo Teismas gali peržiūrėti Tarybos sprendimą dėl glaudesnio bendradarbiavimo steigimo ir valstybių narių prisijungimo.

Jei įsteigiamas glaudesnis bendradarbiavimas, toliau priimami sprendimai:
1) taikomos procedūros nust. EB ar Europos sąjunga sutartyse, priklausomai nuo ramsčio.
2) dalyvauti gali visos valstybės, bet balsuoti gali tik bendradarbiaujančios.
3) sprendimai privalomi tik bendradarbiaujančioms.
4) kitos narės įsipareigoja netrukdyti.
Pgl. Nicos sutarti:
1) keičiasi glaudesnio bendradarbiavimo pavadinimas, pastiprintas bendradarbiavimas, akcentuojamas intensyvumas;
2) numatoma galimybė bendradarbiauti ir II ramstyje;
3) išplėstas 43 str. ; numato ne daugumos valstybių. 0 ne mažiau kaip 8 valstybių bendradarbiavimą.
4) aktai, priimami dėl glaudesnio bendradarbiavimo nėra Europos sąjunga aktų dalimi.
Preliminarus nutarimas ir jo poveikis
Norma, reguliuojanti nacionalinių ir Europos teismų teismini bendradarbiavimą, yra įtvirtinta EB sutartyje:234str. (buvęs 177str.) Teisingumo Teismas kompetencija pagal nacionalinių t-mų užklausimus teikti nutarimus dėl EB teisės galiojimo ir aiškinimo. Preliminarių nutarimų pagal dabartinį kompetencijos pasiskirstymą negali priimti Pirmos Instancijos Teismas. Šis institutas reikalingas tam, kad būtų užtikrintas vieningas EB teisės taikymas ir aiškinimas, nes pagal EB teisės pobūdį (tiesioginis taikymas) ją turi taikyti ir nacionaliniai teismai. 1999m. jos sudarė 47% visų bylų.
Yra dvi kategorijos tokių nutarimų:
1. Susiję su aiškinimu;
2. Susiję su galiojimu.
Aiškindamas Teismas gali pasisakyti dėl:
1) visųų sutarčių su jų pakeitimais;
2) Bendrijų institucijų ir Europos Centrinio Banko aktų – tiek privalomo, tiek neprivalomo pobūdžio, įeina ir tarptautinės sutartys, kurias sudaro Bendrijų institucijos;
3) Teisės aktu įsteigtų Įstaigų statutų, jei tai numatyta pačiame statute.
Kas gali kreiptis – sutartyje naudojama sąvoka “bet koks valstybės narės teismas ar tribunolas’. Konkrečios institucijos priskyrimą šiai kategorijai apsprendžia Teisingumo Teismas.
Vaassen byla, kur Teisingumo Teismas suformulavo Vaassen kriterijus:
1) Turi būti institucija;
2) Įsteigta pagal įstatymą (plačiąja prasme);
3) Nuolatinė ir nepriklausoma;
4) Įgaliota spręsti ginčus;
5) Turinti procesines taisykles;
6) Privaloma ginčo šalims;
7) Taikanti teisę.

Nepriklausomumas – tai kiek institucija yra nepn1dausoma spręsdama klausimus, tai nėra administracinis nepriklausomumas. Teisingumo Teismas daugeliu atveju nepripažino arbitražo.
Ne valstybių narių teismai gali kreiptis, jei yra Bendrijų sudaryta tarptautini! sutartis, pvz., EFTA valstybių teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, jei jie susiduria su klausimais, kurie susiję su EB teise. Teisingumo Teismas neteikia aiškinimų tarptautiniams teismams.
Sutartis išskiria 2 atvejus:
1) Gali kreiptis bet kuris teismas, kuris laiko, kad Teisingumo Teismo nutarimas būtinas ginčui išspręsti;
2) Privalo kreiptis teismai, kurių sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę.
Prašymą dėl preliminaraus nutarimo gali paduoti kiekvienas teismas ar tribunolas, kuris apskritai pas iso savo pareigos nepriklausomai ir pagal Įstatymą spręsti bylas, pagal įstatymą
priklausančias jo jurisdikcijai; pripažįstama teisė kreiptis ir profesiniams susivienijimams, bei arbitražams, kai turi viešą elementą.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad neprivalo kreiptis, kai teisės norma visai aiški arba jau analogišku klausimu jau priimtas preliminarus nutarimas panašioje byloje.
Tai nereiškia, kad atsiranda teismini! hierarchija tarp vidaus teismų ir Teisingumo Teismo. Tai bendradarbiavimas, kuris remiasi atskirų funkcijų doktrina, taigi daug kas priklauso nuo nacionalinių teismų noro kreiptis, bendradarbiauti ir pripažinti Teisingumo Teismo nutarimus, nes negalima sukontroliuoti, kada nacionaliniuose teismuose iškyla tokios problemos.

Yra 3 stadijos:
~ nacionalinio teismo teisėjas priima sprendimą pateikti užklausimą;

-, užklausimo nagrinėjimas Teisingumo Teisme;

3) gauto nutarimo taikymas, pasekmės.

Pirmoje stadijoje pats teisėjas/teismas turi teisę apsispręsti, ar kreiptis su užklausimu. Šalys gali prašyti, bet negali kreiptis. Nėra griežtų reikalavimų užklausimo formai. Yra tik Teisingumo Teismo rekomendacinio pobūdžio gairės. Teisėjas taip pat sprendžia kokioje stadijoje pateikti užklausimą. Dažnai būna, kad teisėjas suformuluoja klausimą. kuris nelabai susijęs su EB teise, taigi Teisingumo Teismas gali performuluoti EB teisės požiūriu, sukonkretinti. Paprastai užklausimas turi būti:

a) klausimas turi būti susijęs su konkrečia byla;

b) kartu su užklausimu teisėjas turi pateikti pakankamą teisinę ir faktinę medžiagą.

Antroje stadijoje – nagrinėjimas Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Gavus užklausimą jis registruojamas ir skelbiamas oficialiame biuletenyje. Taip pat siunčiami oficialūs pranešimai bylos šalims, visoms valstybėms narėms ir Bendrijų institucijoms. Visi: kas gavo tokius pranešimus, gali pateikti pastabas ar pranešimus, kas irgi išsiuntinėjama. Jau registruojant gali matytis, kad jau yra priimtas analogiškas nutarimas ir nacionalinis teismas perklausiamas, ar tikrai nori tęsti. Savarankiškos tyrimo stadijos nėra. Gali pasisakyti ginčo šalys (žodinė procedūra irgi galima). Čia atstovavimui nėra taikomi ES teisės reikalavimai (pagal vidaus teisę). Teisėjas pranešėjas, generalinis advokatas – viskas panašiai. Nesprendžiamas klausimas dėl teismo išlaidų. Nėra galimybės peržiūrėti sprendimą kaip tiesioginiuose ieškiniuose, nes nėra ginčo šalių Teisingumo Teismo lygyje. Sprendimas daugiau aiškinamojo pobūdžio arba -pasisakoma dėl galiojimo.
Trečioji stadija – priimtas Teisingumo Teismo nutarimas siunčiamas nacionaliniam teismui, kuris juo remdamasis priima sprendimą. Tokio nutarimo privalomumą nustatė Teisingumo Teismo praktika, 0 ne sutartis. Nutarimas privalomas teismui, kuris nagrinėja bylą ir kitoms instancijoms. Jei teismas nutarimo nevykdo, tai bus laikoma EB teisės pažeidimu, ir dėl to valstybė galės būti traukiama atsakomybėn.

Dėl privalomumo yra dvi situacijos:
1) jei pateiktas nutarimas dėl išaiškinimo, kitas nacionalinis teismas turi teisę kitoje panašioje byloje kreiptis dėl naujo išaiškinimo, ir net jei yra analogiškas, Teisingumo Teismas negali tuo pagrindu remdamasis atsisakyti
priimti. Jei teismas nesikreipia, ypatingai jei neprivalo, tai jis turi vadovautis nuostatomis, kurios nurodytos ankstesniame nutarime. Taigi nutarimas

turi apibendrinantį poveiki – jei nesikreipia, turi vadovautis. Tai apsprendžia ir nutarimų priėmimo procedūra – dalyvauja institucijos ir visos valstybės narės;
dėt galiojimo – nutarimas privalomas užklaususiam teismui. Chemical Corporation byloje Teisingumo Teismas, kad jei Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam tikras Bendrijų teisės aktas negalioja, tai bet kuris nacionalinis teismas neturi taikyti to teisės akto. Taip pat nacionalinis teismas neturi taikyti nacionalinio teisės akto, kuris pagrįstas negaliojančiu Bendrijų teisės aktu.
Ieškiniai ETT
leškiniai dėl pažeidimo
Komisija įgaliota, kai nustato, kad valstybė narė nevykdo Įsipareigojimų pagal sutartį, pareikšti nuomonę valstybei narei ir jei valstybė nare nereaguoja į nuomonę ar nepašalina pažeidimų, Komisija gali pareikšti ieškinį. tokį pat ieškinį gali pareikšti viena valstybė narė kitai. Prieš tai valstybė nare turi kreiptis į Komisiją, ji taip pat pareiškia motyvuotą nuomonę. Jei Komisija per 3mėn. nuo to, kai klausimas buvo jai perduotas nesiėmė priemonių, valstybė narė gali tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Bet kokiu atveju iš pradžių reikalinga administracinė procedūra, kai Komisija reiškia motyvuotą nuomonę. Didžioji dalis pažeidimų sureguliuojami administracinėje stadijoje .Įsipareigojimų pagal sutartį pažeidimas – tai visų valstybėms narėms privalomų EB teisės normų pažeidimas (tai gali būti tiek sutartys, tiek institucijų aktai, tiek tarptautinės sutartys, kurias sudariusios Bendrijos su trečiosiomis valstybėmis, tiek Bendrijų principai. Pažeidžiamos normos gali būti tiek veiksmais, tiek neveikimu, pvz., direktyvos neįgyvendinimas arba netinkamas įgyvendinimas. Kiekviena direktyva numato įgyvendinimo terminą ir valstybės narės privalo informuoti apie įgyvendinimą. Komisija apie pažeidimus gali sužinoti ir iš E Parlamento. Teismas arba pripažįsta, kad yra pažeidimas, arba ieškinį atmeta. Jei valstybė narė per duotą laiką nepašalina pažeidimo Teisingumo Teismas gali pritaikyti pinigines sankcijas. Ieškiniai dėl aktų anuliavimo Teisingumo teismas prižiūri teisės aktus kuriuos priėmė E Parlamentas ir taryba, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, taip pat gali peržiūrėti E Parlamento aktus, kuriais sukuriamos teisinės pasekmės tretiesiems asmenims. Gali būti skundžiamas bet kuris teisės aktas, teisės aktas nebūtinai gali būti rašytinės formos. Ši procedūra leidžia asmenims tiesiogiai kreiptis į ETT, tačiau ieškinys turi įveikti dvi kliūtis: 1) leistinumo reikalavimas –pareiškėjas turi teismui įrodyti, kad jis turi teisę paduoti ieškinį ir, kad jis tai padarė per nustatytą terminą 2) jo protestas atitinka vieną iš materialinių peržiūros pagrindų. Skiriamos trys kategorijos ieškovų: 1) Privilegijuoti – valstybės narės, Komisija , taryba. 2) Neprivilegijuoti – kitos institucijos. 3) Privatūs asmenys – gali ginčyti ne bet kokius aktus, o sprendimus kurie adresuoti jiems. Yra nustatytas terminas visiems ieškiniams t.y. 2 mėn. Anuliavimo pasekmės: 1) Jei ieškinys pagrįstas, tai TT paskelbia aktą negaliojančiu. 2) Reglamento atveju TT gali nurodyti, jei laiko būtina, kokios reglamento pasekmės išlieka. Veiksmai, kurių imasi institucijos: 1) Anuliuoto akto pakeitimas kitu, priklausomai nuo to, kokiu pagrindu panaikintas aktas. 2) Institucijos turėtų ištaisyti analogiškus defektus ir kituose aktuose. Ieškiniai dėl neveikimo – yra reikalavimas, kad bendrijos institucijos priimtų sprendimus tais atvejais, kai pagal sutartį jos tai privalo padaryti. Kai E Parlamentas, Taryba ar Komisija, pažeisdamos sutartį, nesiima priemonių veikti, valstybės narės ir Bendrijų institucijos gali pateikti ieškinį TT. Tokį ieškinį gali pateikti fiziniai ir juridiniai asmenys. Ieškiniai dėl žalos atlyginimo Bylos dėl žalos atlyginimo žinybingos TT. Bendrija atlygina žalą padarytą tiek institucijų, tiek pareigūnų. TT nustatyti kriterijai: 1) Faktinė žala 2) Priežastinis ryšys 3) Elgesio neteisėtumas.
Antrinės(išvestinės) teisės šaltiniai ir jų ypatumai
Išvestinės teisės aktai yra Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis visuma. Yra dvi išvestinių aktų rūšys: tie, kurie nustatyti sutartyse, ir tie aktai, kurie nepatenka į šią kategoriją. Standartiniai aktai Reglamentai, direktyvos, sprendimai privalomojo pobūdžio. Reglamentai yra tiesiogiai taikomi, privalomi visa apimtimi ir visuotinai taikomi teisės aktai. Nuo įstojimo visi reglamentai iš niekur nieko pradės galioti buvusioje kandidatėje, taigi iki įstojimo priimami atitinkami nacionaliniai teisės aktai, kurie galioja iki įstojimo. Taikomi visuotinai-reiškia taikomi visiems ES subjektams, adresatų ratas neapibrėžtas Jie taikomi tiems žmonėms ir subjektams, kurie pagal bendrijų teisę yra teisės subjektais t.y. VN , fiziniams ir juridiniams asmenims. Privalomumas visa apimtimi- visos nuostatos veikia tiesiogiai, neįmanoma, kad valstybės narės įgyvendintų reglamentą dalimis ar dalinai. Direktyvos – spec. Teisės aktas, kuris skirtas VN teisei harmonizuoti, jo esmė labiausiai atspindi subsidarumo principo įgyvendinimą. Jis privalomas nurodyto tikslo požiūriu, palikdamas priemones ir būdus VN nuožiūrai. TT suformavo kriterijus, kuriuos turi atitikti VN priemonės: 1) užtikrinti efektyvų direktyvos įgyvendinimą 2) turi būti privalomojo pobūdžio priemonė 3)turi atitikti teisinio aiškumo ir tikslumo reikalavimus. Sprendimai- tai teisės aktai, kurie turi adresatą. Gali priimti institucijos, įskaitant ECB. Sprendimų vykdymas užtikrinamas nacionalinės procesinės teisės pagalba. Rekomendacijos ir nuomonės būna kaip papildantys privalomo pobūdžio teisės aktus. TT pasisakė, kad VN teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, kai aiškina privalomus B teisės aktus arba kai taiko nacionalinį teisės aktą, kuris priimtas rekomendacijos pagrindu.
Pirminės teisės aktų tiesioginis veikimas ir jo sąlygos T.y. valstybių narių aktai- Europos bendrijas ir ES steigiančios sutartys, jų pakeitimai, galiojimo trukmė. Jei priskiriamos: 1) steigimo sutartys, 2) papildančios sutartys(ES sutartis 1992 Matrichto sutartis, Amsterdamo sutartis ir t.t.) 3) teisės aktai kurie yra pridedami prie šių sutarčių – priedai, protokolai.
· Kad įsigaliotų šie teisės aktai būtina, kad būtų sudaryti ir ratifikuoti pagal visų valstybių narių reikalavimus. Šiuos teisės aktus ar kaip sutartis sudaro valstybės narės.
· Tai aukščiausią galią turintys teisės aktai Bendrijų sistemoje.
· Teismas gali tik aiškinti, bet negali ginčyti šių sutarčių teisėtumo.
· Gali būti pakeista tik sutartyse nustatyta tvarka, institucijos negali pačios modifikuoti.
· Pagal jų tikslą ir turinį visos 3 sutartys turi dvejopą tikslą: 1) bendros rinkos sukūrimas, 2) bendros tarptautinės organizacijos sukūrimas.
Antrinės teisės aktų tiesioginis veikimas Aktų rūšys – reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės. Tai Europos Bendrijų kuriama teisė. Šiuos teisės aktus gali priimti: Europos parlamentas kartu su Taryba, Taryba ir Komisija. EB gali priimti šiuos teisės aktus: sprendimus, rekomendacijas ir nuomones(nepriima direktyvų). Reglamento pagrindiniai bruožai: 1) norminio pobūdžio teisės aktai, 2) visuotinai taikomi, 3) taikomi tiesiogiai 4) privalomi visa savo apimtimi. Direktyvos privalomos tik rezultato kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Adresuojamos tik valstybėms narėms. Valstybės narės privalo jas įgyvendinti. Yra nustatomi tam tikri reikalavimai įgyvendinimui: 1) įgyvendinimas turi būti efektyvus, 2) turi atitikti teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimus, 3 ) turi būti privalomojo pobūdžio. Teismas nurodė, kad nebūtina priimti naujus teisės aktus, pakanka, kad būtų bendri KT ir TT principai, kurie užtikrintų direktyvų įgyvendinimą, bet tam turi būti šios sąlygos: 1) nacionalinės institucijos pilnai taikys direktyvos nuostatas, 2) ten kur direktyva siekiama suteikti tam tikras teises individualiems asmenims, jie turi teisę jas žinoti. Sprendimai – juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija ECB. Gali būti adresuoti valstybėms narėms ir piliečiams. Privalomiems teisės aktams yra nustatyti reikalavimai, jų formai. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: 1) turi būti daromos nuorodos į atitinkamus pasiūlymus ir nuomones. 2) turi būti išdėstomos priimamo akto pagrindimas. Paskelbti aktai įsigalioja: 1) arba nuo tos datos, kuri nurodyta, 2) tokios datos nesant 20 d. po jų paskelbimo. Teisės aktų vykdymas. Jie vykdomi jeigu numato piniginius išieškojimus iš konkrečių asmenų. Rekomendacijos adresuotos valstybėms narėms. Nuomonės – viena institucija teikia kitai. Jas gali teikti Komisija Tarybai, Parlamentas Tarybai, gali būti adresuojamos valstybėms narėms. Rekomendacijų ir nuomonių funkcija – EB teisės aktų vienodinimas. Bet tai neprivalomi teisės aktai todėl nėra pagrindo ginčyti jų teisėtumo reiškia jie nepatenka į TT jurisdikciją. Gali būti priimti ir kiti teisės aktai, tik jie ne taip griežtai reglamentuoti, tai programos, deklaracijos, aktai. Antriniai teisės aktai turi neprieštarauti pirminei teisei ir jų priežiūrą vykdo EB TT. Į teismą gali kreiptis ir ginčyti teisės aktus: 1) valstybės narės, Taryba, Komitetas, 2) Parlamentas, CB, 3) juridiniai ir fiziniai asmenys.
Direktyvos tiesioginio veikimo sąlygos
Direktyvos – spec. Teisės aktas, kuris skirtas VN teisei harmonizuoti, jo esmė labiausiai atspindi subsidarumo principo įgyvendinimą. Jis privalomas nurodyto tikslo požiūriu, palikdamas priemones ir būdus VN nuožiūrai. TT suformavo kriterijus, kuriuos turi atitikti VN priemonės: 1) užtikrinti efektyvų direktyvos įgyvendinimą 2) turi būti privalomojo pobūdžio priemonė 3)turi atitikti teisinio aiškumo ir tikslumo reikalavimus. Direktyvos privalomos tik rezultato kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Adresuojamos tik valstybėms narėms. Valstybės narės privalo jas įgyvendinti. Yra nustatomi tam tikri reikalavimai įgyvendinimui: 1) įgyvendinimas turi būti efektyvus, 2) turi atitikti teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimus, 3 ) turi būti privalomojo pobūdžio. Teismas nurodė, kad nebūtina priimti naujus teisės aktus, pakanka, kad būtų bendri KT ir TT principai, kurie užtikrintų direktyvų įgyvendinimą, bet tam turi būti šios sąlygos: 1) nacionalinės institucijos pilnai taikys direktyvos nuostatas, 2) ten kur direktyva siekiama suteikti tam tikras teises individualiems asmenims, jie turi teisę jas žinoti. Sprendimai – juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija ECB. Gali būti adresuoti valstybėms narėms ir piliečiams.
Vertikalus ir horizontalus tiesioginis veikimas Tiesioginis veikimas – mechanizmas, suteikiantis asmeniui teisę remtis Bendrijų teisės nuostata nacionaliniame teisme ar valstybės valdymo institucijoje tiesiogiai. Kad bendrijų teisės norma galima būtu pasiremti turi atitikti sąlygas: 1) turi būti aiški, 2) turi būti besąlyginė, 3) neturi būti jokių išlygų. Išskiriamas vertikalusis tiesioginis veikimas ir horizontalusis tiesioginis veikimas. Vertikalusis – tokia situacija, kai teisės akto suteikiamomis normomis asmuo gali pasiremti tik santykiuose su valstybe. Horizontalusis – kai asmuo gali pasiremti tarpusavio santykiuose. Vertikaliuoju atveju asmeniui suteikiamos teisės, bet teisės suteikiamos ir valstybei. Horizontaliuoju – suteikiamos teisės ir pareigos.

Leave a Comment