Finansų teisė sutrumpintai

F-sai – tai ne pačios piniginės lėšos, o santykiai tarp žmonių paskirstant ir panaudojant fondų pinigines lėšas.
F-sai – tai piniginių santykių sistema, susidaranti kaupiant nacionalinį produktą, nacionalinės ir grynosios pajamos ir jų pagrindų sukuriant finansinius išteklius, panaudojamos įvairiuose krašto ūkio valdymo lygiuose, tai ekonominis instrumentas paskirstant bendrą nacionalinį produktą ir nacionalines pajamas.
FT-sistema teisės normų, kurios reguliuoja teisinius santykius, atsirandančius Valstybei kaupiant ir naudojant finansinius išteklius.
FT dalykas- visuma susijusių visuomeninių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir jas naudojant vaalstybės funkcijų realizavimui.
FT santykiai-FT normų sureguliuoti santykiai, atsirandantis sukuriant ir panaudojant Valstybės finansinius išteklius.
FT šaltiniai dėl savo formų ir rūšių įvairovės skirstomi į įstatymus ir kitus teisės aktus.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis:1.Bendrieji – šalia finansų reguliuoja ir kt. teisės šakų reguliuojamus santykius (K-ją, Seimo statutas, LR įmonių įst.)2.Specialieji-reguliuoja tik finansinius santykius (biudžeto sandaros įst., Valstybės skolos įst., mokesčių įst.).3.Finansiniai-planiniai aktai-norminiai aktai, kurie įtvirtina finansinės veiklos uždavinius konkrečiam periodui(Valstybės biudžeto, savivaldybės biudžeto, biudžetinių įstaigų ir valstybinių įmonių balansai.)
Tarptautinės sutartys:1.Seimo ratifikuotos tarpt. sutart. 2..Finansinės sutartys, neratifikuotos Seimo. 3.Susitarimai, kuriuos sudaro Lietuvos finansinės institucijos su giminingomis užsienio žinybomis. Bet tokie susitarimai nelaikomi teis. šalt., nes nesukuria įsipareigojimų L-vos v-bės.
F-sų kontrolė objektyvia prasme – kompetentinga valstybės ar savivaldybių institucijų veikla, kuria užtikrinamas finansų drausmės laikymasis. F-sų ko

ontrolė subjektyvia prasme –sudėtinė valstybės ekonominės kontrolės dalis, kurios objektas yra piniginių lėšų judėjimo procesas.
F-sų drausmė – griežtas nustatytų valstybinių finansinių fondų sudarymo ir naudojimo tvarkos laikymasis bei tikslus piniginių prievolių valstybei vykdymas.
Biudžetas – finansų teisės prasme valstybės ar savivaldybių pagrindinio centralizuoto fondo sudarymo ir panaudojimo planas, patvirtintas biudžeto sandaros įstatymo.
Biudžeto pajamos – valstybės pajamos būna privalomos ir neprivalomos. Valstybės pajamos – tai finansiniai ištekliai, kurie pasiskirstant visuomenės nacionalinės pajamos pereina valstybės žinion, yra kaupiami v-bės (savivaldybės) biudžete, bei fonduose, ir yra naudojami valstybės funkcijoms finansuoti.
Privalomos pajamos – gaunamos iš nustatytų mokėtojų į valstybės biudžetą ir fondus. Neprivalomos pajamos – gaunamos skolinant lėšas, surenkant baudas, išieškant valstybei padarytą žalą, realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą arba bešeimininkį turtą, platinant vertybinius popierius.
Valstybės Iždas – institucija, kuri per LR biudžeto įstaigas attlieka kasinį biudžeto aptarnavimą. Tai daro F-sų ministerija.
Nacionalinis valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir asignavimo planas einamiesiems metams.
Savivaldybių biudžetas – tai savivaldybių pajamų ir asignavimų planas einantiems metams.
Valstybės išlaidos – tai tikslingas, nuolatinis suplanuotas valstybės piniginių lėšų panaudojimas iš biudžeto.
Draudimo sąvoka – finansinė – ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus.
Bankas- kredito įstaiga turinti L. Banko išduotą licenziją ar leidimą atlikti įstatymo numatytas veiklas.
Bankinio kredito principai: Atlygintinumo. Grąžintinumo. Paskolos užtikrintinumo. Kreditavimo santykių. Tikslingumo.
Bankinis kreditavimas – ekonominiai santykiai, kai bankuose ar kt. kr
redito įstaigose sukauptos lėšos yra skolinamos fiz ar jur. asmenims, remiantis kreditavimo principais.
Kreditavimo rūšys – su valstybės garantija, savivaldybės garantija, mokslui suteiktos paskolos, lengvatinės paskolos, lizingas.(trump.vidut.ilgal. paskolos)
Lietuvos banko teisės ir pareigos: vykdo LR pinigų emisija; formuoja ir vykdo pinigų politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; valdo ir naudoja L Banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; atlieka valstybės iždo agento funkcijas; išduoda ir atšaukia komercinių bankų licenzijas; pagrindinė teisė yra leisti pinigus.
Pinigų emisija – tai LBankui išimtinę teisę priklausanti tvarka išimti ar išleisti iš apyvartos litus, LR lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.
Pinigų rūšys – grynieji ir negrynieji. Grynieji – realūs apyvartoje esantys pinigai, L Banke ir komerciniuose bankuose laikomos atsargos. LB išleisti vertybiniai popieriai – nacionalinė valiuta, užsienio valiutos rezervas. Negrynieji – pavedimas, vekseliai, banko kortelės, elektroniniai pinigai (iš aukso apmokėtos kortelės).
Mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokesčius įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės rinkliava, tai privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, išskyrus teismus teikiamas paslaugas.
Mokesčių teisės šaltiniai – Mokesčių įstatymas, mok., administravimo įst., įstatymai ir poįstatyminiai aktai, LRK., Pagrindiniai: įstatymai, LR tarptautinės sutartys ratifikuotos Seimo. Specialieji – dėl pajamų dvigubo apmokestinimo. Mokesčiai – tai svarbiausias valstybės biudžeto pagrindinis pajamų šaltinis, leidžiantis valstybei įgyvendinti savo funkcijas. Mokestis – piniginė prievolė valstybei, nustatyta įstatymo.
br />Mokesčių administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas sumokėjimas ir išieškojimas atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijos mokesčių mokėtojams teikimas. Mokesčių administratorius už mokesčio administravimą atsakinga institucija (M-čių inspekcija, Finansų ministerija, Muitinė) PVM, akcizas.
Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčių įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (mokesčių įst., 49 str.). Asmuo apgaulingai tvarko – įstaigos, įmonės, organizacijos buhalterinę apskaitą, ar suklastoja, paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus, klastoja deklaraciją, naudoja neregistruotą kasos aparatą, parduoda ar įsigyja prekes be privalomų dokumentų, banderolių, vengia mokėti mokesčius. Mokesčių mokėtojas turi teisę ginčyti kiekvieno mokesčio administratoriaus arba pareigūno veiksmą ir iš to išplaukiančias pasekmes.
Delspinigiai – skaičiuojami už laiku nesumokėtą ar pavėluotą mokestį į valstybės ar savivaldybės biudžetus; mokesčio administratoriaus uždėta bauda už laiku nesumokėtą mokestį. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, kada turėjo būti sumokėta.
Žyminio mokesčio objektas–valstybinės institucijos, teikiančios paslaugas išduodant juridinę galią turinčius dokumentus. Mokėtojas – juridiniai, fiziniai asmenys.
Atsakomybė už mokesčių nemokėjimą – kaltas neteisėtas elgesys (veikimas ar neveikimas), kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymo reikalavimai ir padaroma žala valstybei.
Institucijos nagrinėjančios mokestinius ginčus: 1) centrinis mokesčio administratorius; 2) mokesčių ginčų komisija; 3) teismas.

F-sai – tai ne pačios piniginės lėšos, o santykiai tarp žmonių paskirstant ir panaudojant fondų pinigines lėšas.
F-sai – tai piniginių santykių sistema, su

usidaranti kaupiant nacionalinį produktą, nacionalinės ir grynosios pajamos ir jų pagrindų sukuriant finansinius išteklius, panaudojamos įvairiuose krašto ūkio valdymo lygiuose, tai ekonominis instrumentas paskirstant bendrą nacionalinį produktą ir nacionalines pajamas.
FT-sistema teisės normų, kurios reguliuoja teisinius santykius, atsirandančius Valstybei kaupiant ir naudojant finansinius išteklius.
FT dalykas- visuma susijusių visuomeninių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir jas naudojant valstybės funkcijų realizavimui.
FT santykiai-FT normų sureguliuoti santykiai, atsirandantis sukuriant ir panaudojant Valstybės finansinius išteklius.
FT šaltiniai dėl savo formų ir rūšių įvairovės skirstomi į įstatymus ir kitus teisės aktus.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis:1.Bendrieji – šalia finansų reguliuoja ir kt. teisės šakų reguliuojamus santykius (K-ją, Seimo statutas, LR įmonių įst.)2.Specialieji-reguliuoja tik finansinius santykius (biudžeto sandaros įst., Valstybės skolos įst., mokesčių įst.).3.Finansiniai-planiniai aktai-norminiai aktai, kurie įtvirtina finansinės veiklos uždavinius konkrečiam periodui(Valstybės biudžeto, savivaldybės biudžeto, biudžetinių įstaigų ir valstybinių įmonių balansai.)
Tarptautinės sutartys:1.Seimo ratifikuotos tarpt. sutart. 2.Finansinės sutartys, neratifikuotos Seimo. 3.Susitarimai, kuriuos sudaro Lietuvos finansinės institucijos su giminingomis užsienio žinybomis. Bet tokie susitarimai nelaikomi teis. šalt., nes nesukuria įsipareigojimų L-vos v-bės.
F-sų kontrolė objektyvia prasme – kompetentinga valstybės ar savivaldybių institucijų veikla, kuria užtikrinamas finansų drausmės laikymasis. F-sų kontrolė subjektyvia prasme –sudėtinė valstybės ekonominės kontrolės dalis, kurios objektas yra piniginių lėšų judėjimo procesas.
F-sų drausmė – griežtas nustatytų valstybinių finansinių fondų sudarymo ir naudojimo tvarkos laikymasis bei tikslus piniginių prievolių valstybei vykdymas.
Biudžetas – finansų teisės prasme valstybės ar savivaldybių pagrindinio centralizuoto fondo sudarymo ir panaudojimo planas, patvirtintas biudžeto sandaros įstatymo.
Biudžeto pajamos – valstybės pajamos būna privalomos ir neprivalomos. Valstybės pajamos – tai finansiniai ištekliai, kurie pasiskirstant visuomenės nacionalinės pajamos pereina valstybės žinion, yra kaupiami v-bės (savivaldybės) biudžete, bei fonduose, ir yra naudojami valstybės funkcijoms finansuoti.
Privalomos pajamos – gaunamos iš nustatytų mokėtojų į valstybės biudžetą ir fondus. Neprivalomos pajamos – gaunamos skolinant lėšas, surenkant baudas, išieškant valstybei padarytą žalą, realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą arba bešeimininkį turtą, platinant vertybinius popierius.
Valstybės Iždas – institucija, kuri per LR biudžeto įstaigas atlieka kasinį biudžeto aptarnavimą. Tai daro F-sų ministerija.
Nacionalinis valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir asignavimo planas einamiesiems metams.
Savivaldybių biudžetas – tai savivaldybių pajamų ir asignavimų planas einantiems metams.
Valstybės išlaidos – tai tikslingas, nuolatinis suplanuotas valstybės piniginių lėšų panaudojimas iš biudžeto.
Draudimo sąvoka – finansinė – ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus.
Bankas- kredito įstaiga turinti L. Banko išduotą licenziją ar leidimą atlikti įstatymo numatytas veiklas.
Bankinio kredito principai: Atlygintinumo. Grąžintinumo. Paskolos užtikrintinumo. Kreditavimo santykių. Tikslingumo.
Bankinis kreditavimas – ekonominiai santykiai, kai bankuose ar kt. kredito įstaigose sukauptos lėšos yra skolinamos fiz ar jur. asmenims, remiantis kreditavimo principais.
Kreditavimo rūšys – su valstybės garantija, savivaldybės garantija, mokslui suteiktos paskolos, lengvatinės paskolos, lizingas.(trump.vidut.ilgal. paskolos)
Lietuvos banko teisės ir pareigos: vykdo LR pinigų emisija; formuoja ir vykdo pinigų politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; valdo ir naudoja L Banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; atlieka valstybės iždo agento funkcijas; išduoda ir atšaukia komercinių bankų licenzijas; pagrindinė teisė yra leisti pinigus.
Pinigų emisija – tai LBankui išimtinę teisę priklausanti tvarka išimti ar išleisti iš apyvartos litus, LR lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.
Pinigų rūšys – grynieji ir negrynieji. Grynieji – realūs apyvartoje esantys pinigai, L Banke ir komerciniuose bankuose laikomos atsargos. LB išleisti vertybiniai popieriai – nacionalinė valiuta, užsienio valiutos rezervas. Negrynieji – pavedimas, vekseliai, banko kortelės, elektroniniai pinigai (iš aukso apmokėtos kortelės).
Mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokesčius įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės rinkliava, tai privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, išskyrus teismus teikiamas paslaugas.
Mokesčių teisės šaltiniai – Mokesčių įstatymas, mok., administravimo įst., įstatymai ir poįstatyminiai aktai, LRK., Pagrindiniai: įstatymai, LR tarptautinės sutartys ratifikuotos Seimo. Specialieji – dėl pajamų dvigubo apmokestinimo. Mokesčiai – tai svarbiausias valstybės biudžeto pagrindinis pajamų šaltinis, leidžiantis valstybei įgyvendinti savo funkcijas. Mokestis – piniginė prievolė valstybei, nustatyta įstatymo.
Mokesčių administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas sumokėjimas ir išieškojimas atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijos mokesčių mokėtojams teikimas. Mokesčių administratorius už mokesčio administravimą atsakinga institucija (M-čių inspekcija, Finansų ministerija, Muitinė) PVM, akcizas.
Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčių įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (mokesčių įst., 49 str.). Asmuo apgaulingai tvarko – įstaigos, įmonės, organizacijos buhalterinę apskaitą, ar suklastoja, paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus, klastoja deklaraciją, naudoja neregistruotą kasos aparatą, parduoda ar įsigyja prekes be privalomų dokumentų, banderolių, vengia mokėti mokesčius. Mokesčių mokėtojas turi teisę ginčyti kiekvieno mokesčio administratoriaus arba pareigūno veiksmą ir iš to išplaukiančias pasekmes.
Delspinigiai – skaičiuojami už laiku nesumokėtą ar pavėluotą mokestį į valstybės ar savivaldybės biudžetus; mokesčio administratoriaus uždėta bauda už laiku nesumokėtą mokestį. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, kada turėjo būti sumokėta.
Žyminio mokesčio objektas–valstybinės institucijos, teikiančios paslaugas išduodant juridinę galią turinčius dokumentus. Mokėtojas – juridiniai, fiziniai asmenys.
Atsakomybė už mokesčių nemokėjimą – kaltas neteisėtas elgesys (veikimas ar neveikimas), kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymo reikalavimai ir padaroma žala valstybei.
Institucijos nagrinėjančios mokestinius ginčus: 1) centrinis mokesčio administratorius; 2) mokesčių ginčų komisija; 3) teismas.

F-sai – tai ne pačios piniginės lėšos, o santykiai tarp žmonių paskirstant ir panaudojant fondų pinigines lėšas.
F-sai – tai piniginių santykių sistema, susidaranti kaupiant nacionalinį produktą, nacionalinės ir grynosios pajamos ir jų pagrindų sukuriant finansinius išteklius, panaudojamos įvairiuose krašto ūkio valdymo lygiuose, tai ekonominis instrumentas paskirstant bendrą nacionalinį produktą ir nacionalines pajamas.
FT-sistema teisės normų, kurios reguliuoja teisinius santykius, atsirandančius Valstybei kaupiant ir naudojant finansinius išteklius.
FT dalykas- visuma susijusių visuomeninių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir jas naudojant valstybės funkcijų realizavimui.
FT santykiai-FT normų sureguliuoti santykiai, atsirandantis sukuriant ir panaudojant Valstybės finansinius išteklius.
FT šaltiniai dėl savo formų ir rūšių įvairovės skirstomi į įstatymus ir kitus teisės aktus.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis:1.Bendrieji – šalia finansų reguliuoja ir kt. teisės šakų reguliuojamus santykius (K-ją, Seimo statutas, LR įmonių įst.)2.Specialieji-reguliuoja tik finansinius santykius (biudžeto sandaros įst., Valstybės skolos įst., mokesčių įst.).3.Finansiniai-planiniai aktai-norminiai aktai, kurie įtvirtina finansinės veiklos uždavinius konkrečiam periodui(Valstybės biudžeto, savivaldybės biudžeto, biudžetinių įstaigų ir valstybinių įmonių balansai.)
Tarptautinės sutartys:1.Seimo ratifikuotos tarpt. sutart. 2.Finansinės sutartys, neratifikuotos Seimo. 3.Susitarimai, kuriuos sudaro Lietuvos finansinės institucijos su giminingomis užsienio žinybomis. Bet tokie susitarimai nelaikomi teis. šalt., nes nesukuria įsipareigojimų L-vos v-bės.
F-sų kontrolė objektyvia prasme – kompetentinga valstybės ar savivaldybių institucijų veikla, kuria užtikrinamas finansų drausmės laikymasis. F-sų kontrolė subjektyvia prasme –sudėtinė valstybės ekonominės kontrolės dalis, kurios objektas yra piniginių lėšų judėjimo procesas.
F-sų drausmė – griežtas nustatytų valstybinių finansinių fondų sudarymo ir naudojimo tvarkos laikymasis bei tikslus piniginių prievolių valstybei vykdymas.
Biudžetas – finansų teisės prasme valstybės ar savivaldybių pagrindinio centralizuoto fondo sudarymo ir panaudojimo planas, patvirtintas biudžeto sandaros įstatymo.
Biudžeto pajamos – valstybės pajamos būna privalomos ir neprivalomos. Valstybės pajamos – tai finansiniai ištekliai, kurie pasiskirstant visuomenės nacionalinės pajamos pereina valstybės žinion, yra kaupiami v-bės (savivaldybės) biudžete, bei fonduose, ir yra naudojami valstybės funkcijoms finansuoti.
Privalomos pajamos – gaunamos iš nustatytų mokėtojų į valstybės biudžetą ir fondus. Neprivalomos pajamos – gaunamos skolinant lėšas, surenkant baudas, išieškant valstybei padarytą žalą, realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą arba bešeimininkį turtą, platinant vertybinius popierius.
Valstybės Iždas – institucija, kuri per LR biudžeto įstaigas atlieka kasinį biudžeto aptarnavimą. Tai daro F-sų ministerija.
Nacionalinis valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir asignavimo planas einamiesiems metams.
Savivaldybių biudžetas – tai savivaldybių pajamų ir asignavimų planas einantiems metams.
Valstybės išlaidos – tai tikslingas, nuolatinis suplanuotas valstybės piniginių lėšų panaudojimas iš biudžeto.
Draudimo sąvoka – finansinė – ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus.
Bankas- kredito įstaiga turinti L. Banko išduotą licenziją ar leidimą atlikti įstatymo numatytas veiklas.
Bankinio kredito principai: Atlygintinumo. Grąžintinumo. Paskolos užtikrintinumo. Kreditavimo santykių. Tikslingumo.
Bankinis kreditavimas – ekonominiai santykiai, kai bankuose ar kt. kredito įstaigose sukauptos lėšos yra skolinamos fiz ar jur. asmenims, remiantis kreditavimo principais.
Kreditavimo rūšys – su valstybės garantija, savivaldybės garantija, mokslui suteiktos paskolos, lengvatinės paskolos, lizingas.(trump.vidut.ilgal. paskolos)
Lietuvos banko teisės ir pareigos: vykdo LR pinigų emisija; formuoja ir vykdo pinigų politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; valdo ir naudoja L Banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; atlieka valstybės iždo agento funkcijas; išduoda ir atšaukia komercinių bankų licenzijas; pagrindinė teisė yra leisti pinigus.
Pinigų emisija – tai LBankui išimtinę teisę priklausanti tvarka išimti ar išleisti iš apyvartos litus, LR lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.
Pinigų rūšys – grynieji ir negrynieji. Grynieji – realūs apyvartoje esantys pinigai, L Banke ir komerciniuose bankuose laikomos atsargos. LB išleisti vertybiniai popieriai – nacionalinė valiuta, užsienio valiutos rezervas. Negrynieji – pavedimas, vekseliai, banko kortelės, elektroniniai pinigai (iš aukso apmokėtos kortelės).
Mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokesčius įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės rinkliava, tai privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, išskyrus teismus teikiamas paslaugas.
Mokesčių teisės šaltiniai – Mokesčių įstatymas, mok., administravimo įst., įstatymai ir poįstatyminiai aktai, LRK., Pagrindiniai: įstatymai, LR tarptautinės sutartys ratifikuotos Seimo. Specialieji – dėl pajamų dvigubo apmokestinimo. Mokesčiai – tai svarbiausias valstybės biudžeto pagrindinis pajamų šaltinis, leidžiantis valstybei įgyvendinti savo funkcijas. Mokestis – piniginė prievolė valstybei, nustatyta įstatymo.
Mokesčių administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas sumokėjimas ir išieškojimas atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijos mokesčių mokėtojams teikimas. Mokesčių administratorius už mokesčio administravimą atsakinga institucija (M-čių inspekcija, Finansų ministerija, Muitinė) PVM, akcizas.
Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčių įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (mokesčių įst., 49 str.). Asmuo apgaulingai tvarko – įstaigos, įmonės, organizacijos buhalterinę apskaitą, ar suklastoja, paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus, klastoja deklaraciją, naudoja neregistruotą kasos aparatą, parduoda ar įsigyja prekes be privalomų dokumentų, banderolių, vengia mokėti mokesčius. Mokesčių mokėtojas turi teisę ginčyti kiekvieno mokesčio administratoriaus arba pareigūno veiksmą ir iš to išplaukiančias pasekmes.
Delspinigiai – skaičiuojami už laiku nesumokėtą ar pavėluotą mokestį į valstybės ar savivaldybės biudžetus; mokesčio administratoriaus uždėta bauda už laiku nesumokėtą mokestį. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, kada turėjo būti sumokėta.
Žyminio mokesčio objektas–valstybinės institucijos, teikiančios paslaugas išduodant juridinę galią turinčius dokumentus. Mokėtojas – juridiniai, fiziniai asmenys.
Atsakomybė už mokesčių nemokėjimą – kaltas neteisėtas elgesys (veikimas ar neveikimas), kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymo reikalavimai ir padaroma žala valstybei.
Institucijos nagrinėjančios mokestinius ginčus: 1) centrinis mokesčio administratorius; 2) mokesčių ginčų komisija; 3) teismas.

Leave a Comment