ES Bendroji žuvininkystės politika

1. BENDROJI ŽUVININKYSTĖS POLITIKA
1.1. Bendrosios žuvininkystės politikos formavimas

Žuvininkystės sektoriui, kaip labai priklausančiam nuo tarptautinio bendradarbiavimo, Europos valstybės skiria didelį dėmesį. Jau 1957 m. Pasirašant Romos sutartį buvo numatyta, kad žuvininkystė yra žemės ūkio politikos dalis, sutarties 38 ir 39 straipsniuose apibrėžti jos vystymosi tikslai ir būdai.
1970 m. Europos Bendrija priėmė pirmuosius žuvininkystę reguliuojančius teisės aktus. Jie apėmė tris veiklos sritis: nustatė teisę šalių narių laivams žvejoti kitos EB šalis vandenyse; priemones žuvų ir jų produktų marketingui organizuoti;teisę naudotis EB finansine parama, skatinant žuvininkystės sektoriaus modernizavimą.
1970 – 1982 m. vienas išš svarbių veiksnių,padariusių poveikį formuojamai Bendrajai žuvininkystės politikai, buvo jūrinių valstybių reikalavimų praplėsti jų ekonomines zonas iki 200 jūrmylių pločio sprendimas.
Šiandien yra nemažai žmonių, nepatenkintų nacionalinių vyriausybių veiksniais bei Europos Sąjungos nuostatomis keisti ankščiau buvusią tvarką, kuri leisdavo žvejoti bet kada ir bet kur. Buvusi tvarka ekonominiu ir teisiniu požiūriais buvo neteisinga, nes neribotas žuvų gaudymas atskiruose žvejybos regionuose smarkiai sumažina jų išteklius. Tai taip pat turi įtakos visos ES šalių narių žuvų perdirbamosios pramonės ir vartotojų interesams.
Bendrosios žuvininkystės politikos raidos laaikotarpis trumpesnis negu Bendrosios žemės ūkio politikos, tačiau ji yra svarbi ir apima visą žuvininkystę – nuo jūros iki vartotojo. Šios politikos esmė ta, kad atsakomybė už priimtų sprendimų ir jų vykdymo pasekmes tarp Europos Sąjungos institucijų ir šalių, įeinančių į ES, vy

yriausybių, regionų ir vietos valdžios organų bei žvejybos organizacijų ir žvejų yra griežtai pasidalinta.
Žuvys migruoja nepriklausomai nuo nustatytų valstybinių sienų, todėl jų išteklių išsaugojimas priklauso nuo to, kaip laikomasi tarptautinėse žvejybos organizacijose priimtų susitarimų ir žvejybos taisyklių reikalavimų.
ES šalys yra didžiulė žuvų ir jų produktų rinka. ES šalių žvejybos laivynas pagal pajėgumą užima trečią vietą pasaulyje po Japonijos ir Kinijos. Pasaulyje žuvų bei kitų vandens gyvūnų 1991 m. buvo sugauta 97.8 mln. t 1995 m. – 112.9 mln. t,iš jų jūrose ir vandenynuose – atitinkamai 6.8 mln. t arba apie 7.0 % pasaulyje sugautų žuvų, 1995 m. priėmus 3 naujas šalis – 8.4 mln. t arba 7.2% visų pasaulyje sugautų žuvų (žr. 3 – 6 lenteles ).
1992 – 1993 m. Bendroje žuvininkystės politikoje įvyko svarbūs pakitimai. Visų pirma buvo siekiama subalansuoti žuvų išteklius su jų naudojimo galimybėmis, santykius tarp įvairių šaalių, kurių žvejybiniai laivynai tarpusavyje konkuruoja. Laivų kiekis ir jų pajėgumas turi atitikti skirtingas žuvų sugavimo kvotas. Tai reikalavo koreguoti Bendrosios žuvininkystės politikos kryptis, numatyti ilgalaikę strategiją, kuri būtų įgyvendinama šiame bei kitame šimtmečiuose.
Lyginant su Bendrąja žemės ūkio politika, žuvininkystės sektoriaus vystymo išlaidos EB biudžete nėra didelės.
Buvo susitarta, kad pertvarkant žvejybą kiekviena valstybė narė kasmet gaus leistiną sužvejoti žuvų kvotą. Ją nustatant atsižvelgiama į tai, kiek aksčiau atitinkamos šalies žvejybos laivynas sugaudavo žuvų Airijos, Jungtinės Karalystės bei kitų šalių atskirose vietovėse,žuvininkystės ve
erslu užimtų žmonių socialinę priklausomybę nuo žvejybos, EB žvejybos zonų praradimą kitų valstybių vandenyse, joms nustačius 200 jūrmylių ekonominę zoną.
Praėjus dvejiems metams nuo Bendrosios žuvininkystės politikos pagrindų patvirtinimo, Grenlandija išstojo iš EB, todėl Bendrija turėjo pradėti derybas dėl naujos žvejybos sutarties, dėl žvejybos santykių sureguliavimo užsitikrinant, kad ES šalių laivai galėtų tęsti žvejybą Grenlandijos salos vandenyse, kur gausu menkių, uotų bei krevečių.
1983 m. pradėjo formuotis EB žvejybos laivyno veiklos reguliavimo kryptis ir struktūrinė politika.Išaiškėjo svarbiausias bruožas, kad struktūrinę politiką reikia sureguliuoti per ilgalaikes programas.
1986 m. į EB priėmus Ispaniją ir Portugaliją, šalių narių jau buvo 12. Ispanija nuo seno turi vieną didžiausių Europoje žvejybos laivyną. Dėl to bendras žvejybos laivų tonažas Bendrijoje padidejo 65%, žvejybos apimtys – 75%, žuvų produktų gamyba ir jų suvartojimas – 45%. Ilgalaikės EB priemonės saugoti žuvų išteklius nedelsiant pradėtos taikyti ir naujųjų dviejų šalių žvejams. Naujoms šalims buvo nustatyti žuvų importo muitų panaikinimo terminai, numatytos priemonės suvienodinti kai kurių rūšių žuvų rinkos kainas.
Po 1990 m. Bendrąją žuvininkystės politiką privertė koreguoti Rytų Vokietijos, turėjusios nemažai prarastų laivų, pasenusias žuvų perdirbimo įmones ir mažai efektyvią rinkos organizavimo bei prekybos sistemą, susijungimas su Vakarų Vokietija.

1.2. Žuvų išteklių apsauga

ES susidūrė su dviem svarbiausiais naeigiamais veiksniais: per dideliu žvejojančių laivų kiekiu ir labai didele sugaunamų nesubrendusių žuvų ( jauniklių ) dalimi, kuri komerciniu požiūriu yr

ra menkavertė.
Negatyvus užterštos aplinkos poveikis ir žuvų ligos mažina žuvų išteklius. Žmonės gali įvairiai kontroliuoti bei reguoliuoti tik sugaunamų žuvų kieki, priešingu atveju jų ištekliai greitai išseks.
ES žuvų išteklių apsaugos sistema taip organizuota, kad sužvejojamų žuvų kiekiai būtų nuolat griežtai reguliuojami. Tam yra sukurta visoms šalims ES narėms privaloma informacinė sistema. Duomenis surenka ir pateikia ES žuvininkystės techninis ir ekonominis komitetas ( Technical and Ecinomic Committee for Fisheries – TECF ) ir Tarptautinė jūrų tyrimų taryba ( International Council for the Exploration of the Sea – ICES ). Remiantis jų rekomendacijomis Europos Komisija siūlo, kiek kasmet galima sugauti žuvų (total Allowable Catches – TAC ).
Plečiantis EB ir mažėjant žuvų ištekliams, dėl per daug didelio žvejybos laivyno padidėjo laivų prastovos, o siekiant sugauti kuo daugiau žuvų, jų ištekliams buvo daroma žala. Todėl vėl reikėjo peržiūrėti Bendrąją žuvininkystės politiką, numatyti, kaip reguliuoti laivų skaičių, racionaliai naudoti žvejybos rajonus, griežtai kontroliuoti visų rušių žuvų išteklių naudojimą, geriau koordinuoti žuvininkystės valdymo grandžių darbą, taip pat suderinti Bendrąją žuvininkystės politiką su kitomis ES vykdomos politikos programomis (pvz., regioninės paramos ir kt. ). Reformuojant žuvininkystės sistemos valdymą buvo siekiama geriau saugoti žuvų išteklius, įvertinti ekonomines struktūrų pertvarkimo ir socialines pasekmes žuvininkystės verslu užimtiems visuomenės sluoksniams, apsaugoti jų socialinius interesus.

1.3. Žvejybos teritorijų naudojimo tvarka

Žvejams yra suteikiama te

eisė į pakrantės vandenų dalį plotuose, esančiuose netoli uostų, kuriuose jie nuolat tradiciškai žvejojo. 1983 m. jūrų pakrančių ruožo plotis buvo nustatytas iki 12 jūrmylių. Tai padėjo užtikrinti, kad žvejyba išliktų nuolatiniu žvejų užsiėmimu, o visos su šiuo verslu susijusios gamybos šakos turėtų galimybę stabiliai vystytis. Priemonės buvo numatytos imtinai iki 2002 metų. Tačiau šių išteklių naudojimo teisės neprarado ir kitų EB šalių mažieji žvejybos laivai, kurie akščiau tai pat žvejojo vienos ar kitos šalies pakrantės vandenyse. Tai numatyta EB įstatyminiuose aktuose, kuriuose apibrėžta laivų priklausomybė konkrečiai šaliai, žvejybos rajonai, žvejybai leistinas metų laikas.
EB nustatė saugomų rajonų ribas, kur žvejybos teisė apribota. Pvz., 1983 m. buvo apribota žvejyjyba Škotijos pakrantės šiaurinėje dalyje. Čia leidžiama žvejoti pelagines žuvis ( išskyrus putasu ir Norvegijos raukšles ) tiktai gavus licenciją. Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos ribotam žvejybinių laivų skaičiui.Dalyvaujantys žvejyboje laivai negali būti ilgesni kaip 26 metrai. Kai kuriuose plotuose draudžiama verslinė Norvegijos raukšlių ir smėlinių ungurių žvejyba. Taip siekiama apsaugoti kai kurias negausias maistines žuvų rūšis, kurios žvejojant patenka į tinklus kartu su kitomis pramoniniam perdirbimui skirtomis žuvimis.
Ispanijos ir Portugalijos laivams buvo apribota žvejyba Šiaurės Rytų Atlante. Šių šalių laivai iki 1996 m. neturėjo teisės žvejoti prie Airijos krantų. Kitų FS šalių laivams iki 1996 m. buvo apribota žvejyba prie Azorų salų ir Madeiros salos.
Žvejybą reglamentuoja įvairios taisyklės, kurios numato leistiną naudoti laivų tipą, jų įrangą, žuvų ir kitų jūros gyvūnų rūšis ir saugomų žuvų kiekį,žvejams sugriežtinti reikalavimai naudoti kai kurias žvejybos įrangos rūšis. Žvejybos dalyviai skatinami prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų.
ES valstybės narės savo nuožiūra gali taikyti ir griežtesnes žvejybos reguliavimo priemones savo šalies žvejams nei tos, kurios nustatytos ES taisyklėmis.
Nuo 1995 m. įvestas žvejybos licencijų išdavimas, suteikiantis teisę laivams žvejoti ES šalių jūrų plotuose.
Valstybei ar laivui išnaudojus licencijoje nurodytą kvotą, žvejyba turi būti nutraukta. Žvejybos apribojimai daugiausia taikomi ES šiauriniuose vandenyse.

1.4. Žvejybos monitoringas

Žuvų išteklių apsauga susijusi su žvejybos taisyklių, kurios nuolat tikslinamos ir papildomos, laikymusi. Kontroliuojant žvejybą didelė atsakomybė tenka ES šalių vyriausybėms. Jos privalo užtikrinti tvarką žvejybos rajonuose, kontroliuoti jūrose sugaunamų žuvų apskaitą bei krante iškraunamų žuvų kiekį ir jų kokybę, taikyti baudas už taisyklių pažeidimus. Taip siekiant drausminti žvejybos taisyklių nesilaikančius žvejus. Baudos, kurias nustato šalių narių teismai, gali būti labai griežtos: konfiskuojami tinklai, laivai, sugautos žuvys, laikinai arba visam laikui panaikinamos licencijos.
ES teikia paramą valstybėms narėms stiprinant jų žvejybos ir žuvų išteklių kontrolės sistemą, įsigyjant žvejybos kontrolei skirtus laivus ir lėktuvus. Taip visa žuvininkystės veiklos grandinė nuo sugavimo jūroje, iškrovimo krante, pardavimo aukcionuose, perdirbimo ir pateikimo vartotojams yra apskaitoma, kontroliuojama, nepaisant to, ar ES šalių laivai yra ES, ar trečiųjų šalių vandenyse. Tai taikoma ir ne ES šalių laivams, kuriems suteikta teisė žvejoti ES vandenyse ir iškrauti bei parduoti Žuvis ES šalių uostuose.
Bet kurio ilgesnio kaip 10 m žvejybinio laivo kapitonai privalo pildyti žvejybos žurnalą, kuriame nurodomos sugautų žuvų rūšys ir leive esančių žuvų kiekis bei sugavimo vieta.
Didejant ES šalių žuvų išteklių naudojimo kontrolės vaidmenį, sulygintas įvairiose ES valstybėse taikomų baudų dydis už nusižengims ir žvejų ekonominis skatinimas už pavyzdingą taisyklių laikymąsi, suvienodintos žvejybos technologijos, žuvų telkiniams ieškoti laivai aprūpinti moderniomis palydivinio ryšio sistemomis. Rinkoje didėjant paklausai žuvims ir jų produktams, žvejyboje pradedama naudoti vis sudėtingesnė ir našesnė įranga, kuri nuolat tobulinama. Žuvų telkinių pradėjus ieškoti ultragarsu bei radarais, labai padidejo investicijos, todėl tam ES skiria namažai lėšų.

1.5. Žvejybos produktų marketingas

1957 m. Romos sutarties 2 straipsnyje pateiktas vienas svarbiausių EEB sukūrimo tikslų – suderinta ekonominės veiklos plėtra, laipsniškas ir subalansuotas tokios veiklos vystymas,gamybos stabilumas, greitas pragyvenimo lygio kilimas ir artimesnių glaudesnių ryšių tarp EEB šalių narių kūrimas. Norint pasiekti šiuos tikslus, buvo būtina sukurti Bendrąją rinką, bendrą politika, kurią įgyvendinus būtų galima plėsti integraciją tarp šalių narių. Žvejybos ir akvakultūros produktų rinkos organizavimo principai tolygūs Bendrosios žemės ūkio produktų politikos rinkos organizavimo principams. Tikslas – stabilizuoti rinką, garantuoti nuolatinį kokybiškų produktų tiekimą, užtikrinti žvejams pakankamas pajamas ir prieinamas žuvų produktų rinkos kainas vartotojams. Tačiau atskirose ES valstybėse labai skirtingas ūkininkų ir žvejų skaičius, nevienodos žemės ūkio ir žuvininkystės rėmimo lėšų apimtys. Visose šalyse žymiai daugiau lėšų skiriama žemės ūkiui remti.
ES šalyse žuvininkystės produktų rinka organizuota vienodais marketingo pagrindais, taikant panašią kainų reguliavimo sistemą ir prekybos režimą su ne ES šalimis.
Siekiant ES šalių rinkoje užtikrinti aukštą žuvų ir jų produktų kokybę rinkoje, taikomi vienodi dydžio, svorio, įpakavimo ir ženklinimo standartai. Nuolat kontroliuojama, kaip laikomasi visiems rinkos dalyviams privalomų reikalavimų.
Kainų lygio reguliavimu žuvims bei jų produktams siekiama išlaikyti atitinkamą finansinių interesų balansą tarp žvejų, perdirbėjų ir vartotojų.
Žuvų ir jų produktų kainų reguliavimas ES šalyse teikia ir tam tikras draudimo garantijas. Tam tikromis sąlygomis žvejams kompensuojama už iš rinkos kaina, žemiau kurios žuvys neparduodamos. Tačiau praktiškai tie kiekiai nėra dideli, pvz., atskirais metais įvairių rūšių žuvų išimama 45 – 53 tūkst.t. Nustatyta tvarka žvejams kompensuojamos išlaidos už kurias šias sužvejotas žuvis. Ji taikoma tik toms krante iškrautoms žuvims, kurios po sužvejojimo patenka į rinką pirmą kartą.
Siekiant išsaugoti vertingus aukštos kokybės jūrų produktus, tuo metu, kai rinkoje susidaro jų perteklius ar sumažėjusi paklausa, pvz., krabus, Norvegijos omarus, jūros liežuvius, kai kuriems jūros produktams bei pelaginių žuvų rūšims taikomos ir kitokio pobūdžio lengvatos. Šie produktai laikomi šaldytuvuose tol, kol paklausa rinkoje vėl padidėja, o sugaunamų žuvų sumažėja. Tada jie vėl patiekiami į žuvų rinką.
Norint išsaugoti vertingų žuvų kokybę, jas tenka sušaldyti laivuose. Šių žuvų gaudymo išlaidoms padengti verslininkui gali būti suteikta parama aprūpinant jo įmonę šaldymo įrenginiais, patalpomis, kad galėtų produktus išlaikyti, kol rinkoje yra šių žuvų perteklius.
Tunų žvejams mokamos pajamų kompensacijos, kai šių žuvų kainos ES rinkoje krinta, o muitų tarifai nepakankami, kad apsaugotų nuo importo iš trečiųjų šalių ir napadengia įdėtų sąnaudų.
Proteguojamas gerai išvystyto įvairių gamintojų savanoriškų organizacijų tinklo vystymas, į šias organizacijas susijungę žvejai parduoda didžiausią sugautų žuvų dalį.Šios organizacijos ( asociacijos ) ne tik sužvejoja, bet ir perdirba bei rinkai pateikia didesnę žuvų produktų dalį. Jos turi didesnes galimybes ištirti rinką, operatyviau reaguoti į paklausą, numatyti kokybei keliamus reikalavimus visose produktų marketingo grandyse, koreguoti periodišką žuvų produktų tiekimą, greičiau apskaičiuoti ir nustayti žuvų produktų išėmimo iš rinkos kainas,pagal paklausos prognozes padeda reguliuoti žvejybos kvotų panaudojimą.
Iš ES struktūrinių fondų šioms organizacijoms skiriama tam tikra pagalba padeda joms aktyviau dalyvauti įgyvendinant Bendrąją žuvininkystės politiką.
Nepaisant didelių žvejybos apimčių ir išvystytos gamybos Bendrijos viduje, ES yra didžiausia pasaulio maistinių žuvų ir jų produktų importuotoja. Kasmetinė importo vertė yra apie 7 mlrd. ekiu, eksporto – apie 1.5 mlrd. ekiu. Daugiau kaip pusę maistinių žuvų importo sudaro krevetės, menkės, lašišos, tunai.
Europos Sąjungos kainų sistemoje svarbios šios kainos: tikslinė, intervencinė, slenkstinė ( minimali importo ).
Tikslinė kaina turėtų užtikrinti optimalias pajamas gamintojui. Ją galima prilyginti teorinei ( planinei ) kainai, kuria remiantis yra nustatomos kitos kainų palaikomojo mechanizmo kainos.
Intervencinė arba garantuota kaina – tai minimali gamintojo gaunama kaina. Pavyzdžiui, jeigu ES vidaus rinkoje atitinkamo žemės ūkio produkto kaina nukrenta žemiau nustatytos intervencinės kainos lygio, tai intervencinės agentūros superka dalį perteklinės produkcijos, kad pakeltų to produkto kainą vidaus rinkoje. Tikslas – neleisti ES vidaus rinkoje kainoms nukristi žemiau nustatytos minimalios ribos. Pagrindinių žemės ūkio produktų kainoms reguliuoti ES įsteigė specialias institucijas – intervencines agentūras. Jos, supirkdamos produkcijos perteklių, stabilizuoja vidaus rinkos kainą. Išsilyginus situacijai vidaus rinkoje, intervencinės agentūros produkcijos atsargas parduoda vidaus rinkoje arba eksportuoja į kitas šalis. Panašus mechanizmas gali būti taikomas ir žuvų produktams.
Slenkstinė arba minimali importo kaina turi garantuoti, kad maisto prekių, importuojamų iš trečiųjų šalių, kainų lygis, įskaitant iškrovimo ir transporto išlaidas, nebūtų žemesnis už ES vidaus rinkos kainų lygį.
Kitiems produktams, tarp jų ir žuvų, taikomos kitos minimalios importo kainos funkcijas atliekančios kainos – referencinės kainos.
Romos sutartyje kalbama apie butinybę įvesti vieningą muitų tarifą ir vykdyti bendrą komercinę politiką trečios šalies atžvilgiu. Toks tarifas buvo pradėtas naudoti 1962 m. Jis apėmė visus muitų mokesčius, kurie buvo nustatyti trečiųjų šalių importui į Europos Sąjungos šalis. Įvedus vieningą muitų tarifą, buvo panaikinti visi vidaus prekybos barjerai tarp ES šalių narių. Importo muitai yra vienodo dydžio trečiosios šalies importiu į bet kurią ES šalį narę. Nei viena šalis ES narė neturi teisės pakeisti importo tarifų. Kiekvienas pakeitimas turi būti patvirtintas ES Tarybos. Visas derybas dėl muitų tarifų su šalimis, nesančiomis ES narėmis, veda ES Komisija Europos Sąjungos vardu, vadovaudamasi ES Tarybos nurodymais.
Nuo 1988m. sausio 1 d. Visi importo muitų tarifai yra suskirstyti pagal kombinuotą nomenklatūrą. Kombinuotoje nomenklatūroje nustatyti autonominiai ir konvenciniai muitai.
Autonominiai muitai (patys dižiausi) taikomi šalims, su kuriomis nepasirašyti prekybiniai susitarimai. Tokie muitų tarifai turėtų skatinti trečiąsias šalis pasirašyti tarifai turėtų skatinti trečiąsias šalis pasirašyti tarp valstybinius susitarimus.
Konvenciniai muitai taikomi valstybėms, kurioms suteiktas palankiausio prekybos režimo statusas.
Žuvų produktams taikomos referencinės kainos, atliekančios minimalios importo kainos reguliavimo funkcijas.
Siekiant, kad importas neigiamai nepaveiktų ES rinkos stabilumo, Europos Komisija, pasitelkusi referenciniu kainų sistemą, rūpestingai stebi importuojamų žuvų kainas ir greit imasi priemonių, kai tik importas tampa nepalankus žuvų vidaus rinkai.
Atsižvelgdama į priklausomybę nuo importo, ES sukurė ekonominį mechanizmą, kuris ES padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp žvejų noro turėti pakankamai pajamų, perdirbėjų pageidavimo gauti kuo daugiau gerū žaliavų ir vartotojo poreikio, kad žuvys būtų parduodamos prieinama kaina.Siekiant palaikyti stabilia rinką, ES buvo pradėtos taikyti kitos kainų reguliavimo priemonės.Nustatytos minimalios importo kainos įvairioms žuvų rūšims, padidintas reklamos vaidmuo, skatinantis žuvų vartojimą, geriau organizuojamas ir kontroliuojamas iš trečiųjų šalių pristatytų žuvų iškrovimas krante.
Labai svarbi žuvų marketingo dalis, susijusi su produkcijos pakeitimu pardavimui. Vienos valstybės narės sutinka su ES siūlomais standartais, kitos norėtų, kad jie būtų specifiniai, parengiami ir įteisinami kiekvienoje valstybėje atskirai.

1.5. Uostai

ES skiria lėšų uostų statybos ir jų įrengimo projektams įgyvendinti. Šios lėšos investuojamos naujiems iškrovimo įrenginiams, žuvų produktų saugojimo sąlygoms krante gerinti, žvejybos laivų aptarnavimui tobulinti. ES taipat skiria lėšų žviežių žuvų aukcionams uostuose rengti, naujoms ledo gamykloms, šaldytuvams statyti bei šaldymo įrenginiams atnaujinti, laivų pakėlimo ir nuleidimo įremginiams, vežimėliams su mechaninėmis ar hidraulinėmis pavaromis laivams transportuoti remonto įmonėse pirkti, jų remontui ir techninei priežiūrai.
Gerinant ir tobulinant uostų infrastruktūra, ypač siekiama didinti darbų našumą bei tobulinti jų organizavimą, parengti ir įgyvendinti griežtesnius sanitarijos ir higienos standartus, kad būtų užtikrinta žuvų žaliavų ir gatavų produktų kokybė visoje iškrovimo, pakrovimo ir laikymo grandinėje.

1.6. Struktūrinė politika

1993 m. Bendroje žuvininkystės politikoje buvo padaryti kai kurie pakeitimai, priartinę ją prie ES Bendrosios politikos kitais klausimais, pradėta siekti pusiausvyros tarp dalyvaujančių žvejyboje laivų kiekio ir žuvų išteklių.
Buvo parengti ir įgyvendinami nauji BŽP reglamentuojantys teisiniai aktai, rengiamos ir įgyvendinamos svarbios socialinės ekonominės priemonės, siekiama, kad jos būtų kuo efektyvesnės. Šiam tikslui buvo numatyti struktūriniai fondai. Tai įgalino patenkinti šalių poreikius investicijoms ir paskirstyti finansų išteklius žvejybos sektoriui vystyti.

1.7. Laivynas

ES BŽP politikos tikslas – užtikrinti, kad žvejybos laivynas būtų efektyvus, kad būtų palaikoma pusiausvyra tarp bendro laivų pajėgumo ir žuvų išteklių pakankamumo ilgesniam laikotarpiui, kad ES šalys galėtų žvejoti savo vandenyse. Siekiant palaikyti optimalų žvejybinių laivų kiekį ir sumažinti per didelį jų pajėgumą, sudaryta ilgalaikė žuvų ištrklių išsaugojimo programa, kuri paremta struktūrinės politikos galimybėmis ir lėšų pakankamumo principais. Šia programa siekiama pagerinti pajūrio rajonų gyventojų, labai priklausomų nuo žvejybos verslo, gyvenomo sąlygas, socialinę bei ekonominę šių teritorijų plėtra.
Siekiant minėtų tikslų buvo pradėtos sistemingai įgyvendinti EB numatytos priemonės: restruktūrizavimo programos. EB šalys susitarė sumažinti žvejybos laivų tonažą ir jų kiekį bei variklių galingumą. Europos Komisija siūlė dar labiau sugriežtinti šiuos apribojimus, o EB Taryba tai patvirtino. Numatyta išplėsti kontroliuojamų techninių ir ekonominių žvejybos laivyno rodiklių skaičių. Vykdant žvejybos ir žuvų perdirbamosios pramonės pertvarkymo programą, ES, siekdama sušvelninti ekonomines ir socialines pasekmes, moka kompensacijas atleistiems iš darbo žuvininkystės sektoriaus darbuotojams, jei mažinant pajėgumus laivai laikinai arba visai nebenaudojami. Finansinė parama taipat teikiama senesniems laivams modernizuoti bei naujiems statyti. Parama paprastai tiekiama mažinant ES laivyno pajėgumus bei steigiant bendras įmones trečiosiose šalyse. Kartu ES žvejybos laivynui atsiranda ir kitos naujos galimybės: mokslinės tiriamosios žvejybos vystymas, naujų žvejybos objektų žvalgyba, pradedant gaudyti naujas žuvų rūšis naujuose žvejybos rajonuose, taipat perskirstant žvejybinių laivų išdėstymą šiuose vandenyse.
1.8. Žuvų perdirbimas

Visoje ES žuvų ir kitų jūros produktų perdirbimo pramonėje dirba apie 90 tūkst. darbuotojų. Perdirbimas suprantamas kaip žuvų skrodimas pjaustimas, filė gaminiams, sūdymas, džiovinimas, rūkymas, virimas, šaldymas, koncervavimas. ES šalyse perdirbama vis daugiau žuvų, šiuo metu tai sudaro daugiau kaip 2 mln. t per metus. Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje žuvų perdirbimas sukoncentruotas mažose įmonėse, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje dominuoja stambesnės firmos. Daugiausiai iš ES šalių žuvų produktų pagaminama Ispanijoje – apie 20 % bendros ES produkcijos.
Daugiausiai lėšų ES skiria mažiau išvystitiems rajonams ir mažoms įmonėms remti. Pradėjus taikyti naujas ES žvejybos taisykles ir griežtesnius sanitarijos bei higienos reikalavimus, pradėtos finansuoti naujos techologijos, leidžiančios mažinti aplinkos taršą bei kitos priemonės, įgalinančios didinti žuvų produktų konkurencingumą rinkoje.
ES teikia paramą žvejybos ir akvakultūros produktų perdirbimui vystyti, taip pat gamybos ir prekybos sąlygoms gerinti. Pirmenybė teikiama ES šalyse privalomoms higienos bei sanitarijos sąlygoms gerinti, pramonei restruktūrizuoti, įrenginiams atnaujinti bei modernizuoti, inovaciniams projektams remti, naujų rūšių žuvų produktų gamybai įsisavinti, aukcionų patalpoms įrengti. Daugelyje ES šalių šviežios žuvys parduodamos aukcionuose kurie vyksta uostuose. Aukcionai atlieka ir kitas labai svarbias prekybos organizavimo funkcijas, užtikrinančias efektyvų marketingo sistemos veikimą. Investicijos skiriamos aukcionų patalpoms ir įrenginiams įsigyti, prekybai organizuoti, šviežioms žuvims rūšiuoti ir paruošti pardavimui, šaldomoms patalpoms įrengti, šaldomiems saugojimo konteineriams įsigyti ir jų naudojimo sistemai įdiegti, vėžiagyvių apdorojimui ir įpakavimui modernizuoti, didmeninės prekybos kompleksams statyti.

1.9. Žuvų ir jūros produktų auginimo įmonės

Žuvų ir kitų jūros produktų auginimo įmonės turi didelę reikšmę kuriant naujas darbo vietas, auginant ir patiekiant į rinką platesnį žuvų, vėžiagyvių, kitų vandenyje auginamų produktų asortimentą.
Per metus ES valstybėse išauginama daugiau kaip 1 mln. t žuvų ir vėžiagyvių arba maždaug 7 % pasaulinės žuvininkystės fermų produkcijos gamybos apimties. Labiausiai pasaulyje žuvų ir jūros produktų auginimo fermos yra paplitusios Azijoje.
Iš ES šalių daugiausia žuvų ir jūros produktų auginimo fermų įkurta Didžiojoje Britanijoje ( Vakarų Škotijoje ) , Prancūzijoje, Ispanijoje ( Andalūzijoje ) , Airijoje, Portugalijoje, Italijojae, Graikijoje.
ES šalyse žuvininkystė remiama aktyviau propaguoti maistui vartojamų prekinių žuvų, vėžiagyvių, moliuskų auginimą pradėta 1983 m. parenkant auginimui naują žuvininkystės objektą, tam skirtą vietą jūrų pakrantėse padeda apsaugoti įrengti dirbtiniai rifai. Dižiausia pagalba teikiama Viduržiamio jūros baseino šalims (Ispanijai, Prancūzijai, Italijai, Graikijai), įvairiems projektams finansuoti skiriant per 70 % ES finansinės paramos. Tokie projektai daugiausiai skirti lašišoms, upėtakiams, unguriams, karšiams, jūros ešeriams, jūros vėžiagyviams, dvigeldžiams moliuskams, austrėms ir kai kurių kitų rūšių jūros produktams auginti. Žuvininkystės fermose vyrauja keturios pagrindinės rūšys: upėtakiai, lašišos, dvigeldžiai moliuskai bei austrės.
Kadangi konkurencija auginant labiau paklausias ir paplitusias žuvų rūšis didėja, ES remia šį verslą teikdama paskolas pradedantiems auginti vėžiagyvius ir kitas naujas žuvų bei kitų jūros gyvūnų rūšis.
Žuvininkystės fermų steigimas padeda mažinti prikausomybę nuo importo, plėsti žuvų produktų rinką bei asortimentą.
1.10. Socialinės ekonominės priemonės

Žuvininkystės sektoriaus pertvarkymas įvairiuose regionuose neišvengiamai turi įtakos darbo vietų skaičiaus pokyčiams, žmonių užimtumui, ekonominiai veiklai. Todėl ES, siakdama sušvelninti neigiamas žuvininkystės sektoriaus pertvarkos socialines pasekmes, žejams ir pajūrio rajonams numato ir įgyvendina įvairias socialines ekonomines programas.
ES gali teikti finansinę paramą iš Europos regioninio vystymo fondo (European Regional Development Fund – ERDF) ir Europos socialinio vystymo fondo (European Social Fund – ESF). Remiantys Mastrichto sutarties nuostatomis, darbo netekę pajūrio rajonų žvejai turi teisę iš Europos socialinio vystymo fondo gauti paramą naujai adaptacijai ir profesiniam pasiruošimui bei persikvalifikavimui. Tačiau tų rajonų, kurie labai priklauso nuo žvejybos, gyventojai turi teisę į paramą tais atvejais, kai ES šalyse priskiriami mažiausiai aprūpintų kaimo vietovių kategorijoms ar gyvena vietovėse, kur dėl pertvarkos vyksta negatyvūs pramonės ir gamybos pokyčiai. Svarbiausi paramos tikslai – naujų veiklos krypčių propagavimas ir naujų darbo vietų kūrimas.
Iš Europos regioninio vystymo fondo (ERDF) parama gali būti suteikta:
 infrastruktūros plėtrai, siakiant,kad rajonai taptų patrauklesni naujoms įmonėms steigti;
 investicijoms į privačias įmones;
 turizmui vystyti.
Iš Europos socialinio vystymo fondo parama gali būti suteikta: bedarbiams arba žmonėms, kuriems gresia bedarbystė, mokyti, individualioms pašalpoms – naujoms darbo vietoms kurti arba paremti tiems asmenims, kurie neseniai pradėjo savo verslą. Taip pat siekiant paremti žuvininkystę, sušvelninti pertvarkos socialines ir ekonomines pasekmes šiame ekonomikos sektoriuje, padėti pajūrio rajoinams vystyti kitos krypies ekonominę veiklą ir steigti ES šalyse naujas darbo vietas.
1.11. Žuvininkystė ir aplikos apsauga

Aplinkos pokyčiai daro tiesioginį poveikį žuvų ištekliams, žuvininkystės verslui. Tarša, daranti žalą aplinkai, gali neigiamai paveikti jūrų ir pajūrio rajonų žuvų ir kitų jūros gyvūnų išteklius, žuvininkystės fermų darbo sąlygas. Pramonėje ir žemės ūkyje naudojami chemijos produktai, iš laivų pašalinamos atliekos ir nuolaužos, jūros dugne ar sausumoje trūkę naftotekių vamzdžiai, buitiniai nešvarumai teršia gamtą. Neigiamą įtaką žuvų ištekliams taipat daro užtvankų statyba, mineralinių medžiagų kasyklos, karjerai, kurie nutolę nuo jūros po keletą kilometrų, jų eksploatavimas, jachtų klubai bei kiti poilsio organizavimo centrai.
Žvejyba neišnaikina vertingų biologinių rūšių, tik sumažina jų kiekį. Todėl esant ribotiems ištekliams, kad verslas nebankrutuotų, laivai turi išplaukti žvejoti į kitas teritorijas. Naudojant naujus žvejybos metodus, naujesnę įrangą bei galingesnes laivų mašinas, galima žvejoti tose teritorijose ir gyliuose, kurie anksčiau buvo neprieinami ir neturėjo verslinės reikšmės. Tobulėjant žvejybos priemonėms ir metodams bei siekiant didesnio darbo našumo ir veiklos rentabilumo, visada išlieka pavojus, kad žalingas žvejybos poveikis gali dar padidėti.
ES nuostatos dėl žuvų išteklių kontrolės sugriežtinimo, papildomi reikalavimai naudojamai įrangai, techninių apribojimų, taikymas yra svarbiausias tikslas norint išlaikyti stabilius žuvų išteklius, nuolat produktyvius žvejybos plotus, apsaugoti aplinką ir kiek galima sumažinti žvejybos žalą kitiems gyvūnams, gamtai. Ypatingas dėmesys skiriamas delfinų bei kitų jūros žinduolių apsaugai. ES registruotiems laivams draudžiama apsupti ir naikinti delfinų kolonijas vilktiniais tinklais, kai jais žvejojami tunai ar kitos žuvys.
Spartus žuvų auginimo fermų skaičiaus didėjimas taip pat turi įtakos aplinkai. Žuvų koncentracija ribotoje teritorijoje, jų intensyvus šėrimas kelia tam tikrą pavojų, kad maisto atliekos ir žuvų ekskrementai gali užteršti aplinkinius vandenis. Didelio kiekio dirbtinai išaugintų žuvų suleidimas į vandens telkinius gali neigiamai paveikti tos teritorijos ekosistemos biologinę pusiausvyrą.
Pastaraisias metais ES šalių narių vyriausybės diskutavo dėl žuvininkystės vystymo intensyvumo ir aplinkos apsaugos. Aplinkos apsaugos priemonės vertintos kaip protekcionizmo forma, kuria siekiama apsaugoti vietos žvejų interesus. ES yra prieš vienašališkus prekybos apribojimus, kurie gali būti priimti dėl galimos žalos aplinkai už Sąjungos ribų. Kartu ji remia daugiašalius susitarimus dėl aplinkos apsaugos problemų sprendimo. Skatinant žuvininkystės verslą turi būti kontroliuojamas ir jo poveikis vandenynų, jūrų bei gėlųjų vandenų ekosistemoms.

Išvados
Naujų narių, besidominčių žvejyba, priėmimas į ES verčia prisitaikyti prie atsirandančių neišvengiamų pokyčių, numatyti atitinkamas priemones žuvų ištekliams išsaugoti. Šiuo metu vedamos derybos dėl naujų valstybių stojimo i ES. Naujų jūros valstybių priėmimas į ES didina jos žvejybos ekonomikos sektoriaus svarbą. Turi būti susitarta dėl teisių į vandenų teritorijas, jūrų išteklių naudojimo perspektyvumo, žvejybos ir prekybos žuvimis taisyklių, struktūrinės politikos, prekybos žuvų produktais su kitomis pasaulio šalimis klausimais. ES svarbu, kad naujieji nariai įsipareigotų ir vykdytų acquis communautaire – įvairias per daugelį metų patikrintas ir pasiteisinusias taisykles bei teisiniais aktais nustatytą tvarką – tai, kas sudaro Bendrosios žuvininkystės politikos ir ES valstybių šio sektoriaus veiklos pagrindą. 1994 m. ES iš naujo apsvarstė ir peržiurėjo kai kuriuos su žvejyba susijusius reikalavimus, kurie įsigaliojo nuo 1996 m. sausio mėn. Pakeitimai ypač palietė Ispaniją ir Portugaliją, nes buvo siekiama toliau tobulinti ir suvienodinti Bendrosios žuvininkystės politikos keliamus reikalavimus visoms šalims.
ES siekiama priimti ilgesnės trukmės žuvininkystės veiklos vystymo programas. Nuo 1994 m. ES struktūriniai fondai skirti laivynui pertvarkyti, jam mažinti atsižvelgiant į esamus žuvų išteklius. 2002 m. ES teritoriniais vandenimis galės vienodai laisvai naudotis visi šalių narių laivai. Iki tol turės būti parengta ES politika, reguliujanti naudojimąsi ES vandenimis. Prognozuojama, kad žvejybos versle dirbančių žmonių ateityje sumažės. Darbo vietų praradimas gali turėti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių. Žuvų perdirbimo pramonė susidurs su padidėjusia konkurencija, nes stojant į Pasaulinę prekybos organizaciją reikia įvykdyti PPO Bendrojo susitarimo alternatyvias darbo vietas. Mastrichto sutartis numatė regionines ir socialines programas, kurios padės sušvelninti pertvarkymų pasekmes. Ateityje didėjant pasaulyje gyventojų skaičiui ir kuriant vis naujus maisto šaltinius, ieškant ir įsisavinant naujas žvejybos teritorijas, konkurencija turėtų stiprėti. ES pasiruošusi sumažinti laivyną, tačiau kitos šalys, tarp jų ir pasirašiusios žvejybos sutartis su ES, didina laivų skaičių ir plečia savo žvejybos teritorijas. Siekiant išpręsti prieštaravimus, su trečiosiomis šalimis sudaromos sutartys, kuriose atsižvelgiama į ES ir valstybių, nepriklausančių ES, abipusius interesus, numatoma bendrų žvejybos, žuvų pramonės įmonių steigimas. Patirtis reguliuojant žvejybą derinama su esminiais ištekliais, užtikrinant abipusį naudingumą ir racionalų žuvų išteklių naudojimą.

Leave a Comment