MIRIMAS

VILNIAUS KOLEGIJA
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS
SLAUGOS KATEDRA

BENDROJI SLAUGA

Referatas

GYVYBINĖ VEIKLA
MIRIMAS

SL03C grupės studentas ....... Paulius Tupikovskis

Dėstytoja ....... V. Vencienė

Vilnius
2003
TURINYS

1. Įvadas.............................. 3
2. Mirties požymiai.............................. 4
3. Mirtis ir mirimas.............................. 4
4. Netektis ir sielvartas.............................. 4
5. Gyvenimo trukmė: poveikis mirimui...................... 5
6. Priklausomybė/nepriklausomybė ir mirimas................... 6
7. Mirimą įtakojantys veiksniai.......................... 7
7.1. Fizikiniai veiksniai............................ 7
7.2. Psichologiniai veiksniai.......................... 7
7.3. Socialiniai kultūriniai veiksniai....................... 8
7.4. Aplinkos veiksniai............................ 8
7.5. Politiniai ekonominiai veiksniai....................... 8
8. Individualumas ir mirimas........................... 8
8.1. Gyvenimo trukmė: poveikis mirimui...................... 8
8.2. Priklausomybė/nepriklausomybė ir mirtis.................... 9
8.3. Mirimą įtakojantys veiksniai.......................... 9
8.4. Mirimas: pacientų problemos ir slauga... ................... 9
9. Aplinkos ir įprastos tvarkos pasikeitimas....................... 10
10. Su mirimu susijusios fizinės problemos....................... 10
11. Su mirimu susijusios psichologinės ir socialinės kultūrinės problemos........... 11
12. Šeimos problemos.............................. 12
13. Slaugos individualizavimas........................... 12
14. Literatūra.............................. 13

ĮVADAS

Mirimas yra paskutinis gyvenimo tarpsnis. Kaip gimimas reiškia gyvenimo pradžią, taip mirtis reiškia gyvenimo pabaigą. Vienintelis tikras dalykas mūsų gyvenime yra taai, kad visi mes mirsime. Tik nežinome kada ateis ta lemtinga diena.

Mirtis galima dvejopa: klinikinė ir biologinė. Iš klinikinės mirties ne vienas yra atgaivintas, bet iš biologinės mirties neimanoma atgaivinti gyvybės.

Galimas dalikas, kad dėl to nežinojimo žmonės jaučia nerimą, kai jie mąsto apie savo arba savo mylimų žmonių mirtį. Neverta būtų gyventi, jeigu mirtis taptų svarbiausiu žmogaus rūpesčiu. Tačiau jeigu šis reiškinys būtų visiškai ignoruojamas, iš kur žmonės imtų jėgų artimųjų netekusiems paguosti, iškęsti netekties skausmą bei liūdesį ir oriai suutikti mirtį?

MIRTIES POŽYMIAI

Drumsta ir išdžiūvusi akies ragena;

“Katės akies” simptomas – suspaustos akies vyzdys deformuojasi ir pasidaro panašus į katės akį;

Atšalęs kūnas ir lavondėmės(mėlinai violetinės odos dėmės). Ant nugaros gulinčiam lavonui
lavondėmių būna menčių, juosmens, sėdmenų srityje, ant pilvo gulinčiam – ant veido, kaklo, krūtinės, pi

ilvo;

Lavoninis sustingimas – neginčytinas mirties požymis, prasidedantis praėjus 2-4 val. po mirties (priklausomai nuo aplinkos temperatūros).

MIRTIS IR MIRIMAS

Mirtis, gyvybės baigtis. Tai procesas, per kurį, išnykus svarbiausioms gyvybinėms organizmo funkcijoms – kvėpavimui, kraujotakai, nutrūksta centrinės nervų sistemos funkcijos (dingsta sąmonė, galvos smegenų refleksai) ir visa organizmo veikla. Mirtį sukelia deguonies stoka. Deguonies stokai ypač jautrios galvos smegenys, nes jose vyksta labai sparti medžiagų apykaita. Nutrūkus kraujotakai, žuva galvos smegenų ląstelės. Kitų organų veikla nyksta lėčiau, o pirštų nagai ir galvos plaukai dar gali augti.

Žmogui pasenus, organizmui susidėvėjus, įvyksta natūrali mirtis. Dėl įvairių priežasčių gali ištikti priešlaikinė mirtis. Ji būna smurtinė (nelaimingas atsitikimas, nužudymas, savižudybė) ir nesmurtinė – nuo ligų. Didelę grėsmę visuomenei kelia nesmurtinė staigi mirtis.

Mirimo procese skiriama klinikinė mirtis, kuri trunka 5-6 min iki galvos smmegenų ląstelių žuvimo, ir biologinė, arba visiška mirtimi, kuriai prasidėjus mirštančiojo nebeįmanoma atgaivinti.

NETEKTIS IR SIELVARTAS

Mirus kam nors reikšmingam, likusieji neišvengiamai išgyvena praradimo jausmą. Sielvartas yra mirtį lydinti žmogaus reakcija, viena stipriausių žmogaus išgyvenamų emocijų.

Netektį patyria ne tik vyrai, žmonos ar vaikai, nors pirmiausiai pagalvojama būtent apie šiuos artimus giminaičius. Mirtis gali paveikti ne tik giminaičius, bet ir draugus, darbo kolegas, kaiminus, palatos kaimynus, gyditojus ir slauges.
Manoma, kad moterys geriau išgyvena sielvartą nei vyrai. Sielvarto jausmas yra toks stiprus, kad pa

aveikia net tuos, kurių, atrodo, šis praradimas neturėtų paliesti. Tai labai jauni ir seni, tai psichiniai ligoniai ir intelektualios negalios žmonės. Netektį patyrusieji yra tie, kurie kenčia dėl praradimo ir sielvartu reaguoja į mirtį, tie, kurie buvo labai įsipareigoję ar prisiekę mirusiam žmogui.

Gyvenimo trukmė

Veiksniai, įtakojantys Gyvybinės veiklos Priklausomybės/ gyvybines veiklas nepriklausomybės ištisuma

FIZIKINIAI Saugios aplinkos palaikymas —————————-

Bendravimas —————————-
PSICHOLOGINIAI Kvėpavimas —————————-

Valgymas ir gėrimas —————————-
SOCIALINIAI Tuštinimasis —————————-

Asmeninė higiena, apranga —————————-
KULTŪRINIAI Kūno temperatūros reguliavimas —————————-

Judėjimas —————————-
APLINKOS Darbas ir žaidimas —————————-

Seksualumo raiška —————————-
POLITINIAI – Miegojimas —————————-
EKONOMINIAI Mirimas —————————-

__________________________________________________________

SLAUGOS INDIVIDUALIZAVIMAS
Situacijos įvertinimas
Planavimas
Įgyvendinimas
Rezultatų įvertinimas

GYVENIMO TRUKMĖ: POVEIKIS MIRIMUI

Gyvenimo trukmė yra vienas gyvenimo modelio komponentų. Gimimas , tarsi startas gyvenimo trukmės startas, omirtis – jos finišas. Kaip žinoma vyrai trumpiau gyvena nei moterys, manoma, kad prieš šimtą metų industrinėse šalyse žmonės vidutiniškai gyvendavo apie 40 metų (o vyrai gyvendavo trumpiau nei moterys). Mūsų laikais vidutinis amžius yra 70-75 metai.

Priešgimdyminis periodas. Mirtis gali ištikti ir dar gimdoje tebesantį vaisių. Ankstyvajame nėštumo periode tai gali atsitikti dėl persileidimo arba tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių vaisių tenka iš gimdos pašalinti. Vaisius gali žūti ir vėlyvajame nėštumo periode. Tuomet motina žino, kad gimęs kūdikis bus negyvas. Kartais kūdikiai miršta gimdimo metu. Tokiais atvejais neįmanoma sužinoti vaisiaus “reakcijos”, tačiau nesunku matytitėvų sielvartą. Praradimo ir nevilties jausmas yra tikras kontrastas buvusiam džiugiam laukimui ir visiškai svetimas įprastai gimdymo namų ar palatos atmosferai.

Kūdikystė. Kai kurie kūdikiai miršta pirmosiomis savo gyvenimo sa

avaitėmis arba per pirmuosius 12 gyvenimo menesių. Dažniausiai kūdikiai miršta dėl šių faktorių: mažas kūdikio svoris gimstant, rūkimas nėštumo metu, labai jaunas gimdyvės amžius, nedarbas, sudetingas gidymas.

Vaikystė. Vaikai gana anksti suvokia, kas tai yra mirimas ir mirtis. Pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais, dažniausiai mirdavo nuo sukeltų infekcijų. Jeigu dėl kokios nors priežasties miršta vaiko brolis ar sesuo, svarbu su vaiku pasikalbėti apie tai, ką jis jaučia ir galvoja. Jis gali pykti ar net jaustis kaltas, kad brolis mirė ir jį paliko.

Jaunystė. Nors paauglys protu suvokia, kad gyvenimas vieną kartą baigsis, jaunystę nuo galimos mirties tarsi koks storas izoliacijos sluoksnis skiria laikas. Todėl mirštantis jaunas žmogus, tik pradedantis džiaugtis nepriklausomybe ir pasitikėjimu savimi ir nenorintis, kad baigtųsi tai, kas ką tik prasidėjo, sumišęs, pasimetęs, o kartais įtūžęs gali pasijusti izoliuotas ir nuo tėvų, ir nuo bendraamžių.
Jauno žmogaus mirtis yra ypač sunkus išgyvenimas tėvams. Juk tėvai nesitiki gyventi ilgiau už savo vaikus, tėvai visuomet tikisi pasenti ir sulaukti nuo savo vaikų anūkų, ir todėl sunku po tokio praradimo juos paguosti. Tokia priešlaikinė mirtis kelia didžiulę nuoskaudą ir pasipiktinimą. Tėvai jaučiasi apgauti, nes iš jų buvo atimta galimybė pasidžiaugti savo vaiko buvimu, jo pasiekimais, gabumais ir matyti kaip jie auga. Tačiau daugelis tokios netekties iš

štiktų tėvų mano, kad nors praradimas palieka gilų ir neišdildomą randą, panašų praradimą išgyvenusių kitų tėvų pavyzdys bei kitų žmonių parama suteikia jėgų toliau gyventi.
Brandos amžius. Vyrauja nuomonė, jog ankstyvosios brandos amžiaus žmonės yra “geriausios formos”. Tokiems žmonėms, bent jau industrinėse šalyse, kur gyvenimo trukmė yra didelė, mirimas ir asmeninė mirtis yra beveik visiškai svetimi dalikai. Todėl staigi mirtis tokiame amžiuje, pavyzdžiui, dėl autoavarijos, šeimoje sutinkama kaip didelis sukretimas. Nebuvo laiko tokiam įvykiui pamąstyti, ir nebuvo galimybės, laukiant mirties, pradėti sielvartauti. Nebuvo galimybės su mirusiuoju atsisveikinti, o visas laikotarpis po jo mirties dažnai esti tarsi kažkos nerealus. Kai jauna šeima praranda vieną tėvų ir sutuoktinių ir galbūt dėl to staiga nutrūksta daug žadanti karjiera, gali pasikeisti netekties ištiktos šeimos statutas.
Vėlesnės brandos amžiuje fiziniai ir kiti dėl amžiaus vykstantis pasikeitimai primena žmogui apie mirtingumą. Dažnesnės paties žmogaus ar bendraamžių kolėgų bei draugų ligos mirimo procesą ir mirtį padaro realiu dalyku.
Seni žmonės. Seni žmonės supranta, jog artėja jų gyvenimo pabaiga. Jiems apie tai primena jų amžiaus žmonių mirtis. Dauguma jų yra sveiki, ilgai išlaiko nepriklausomybę ir gali mirti staiga ar po trumpos nepagidomos ligos. Kai kuriems sunkiai sergantiems ir priklausantiem seniems žmonėms mirtis tarsi išsivadavimas nuo kančių ir nuo nepatogumų.
Ilga nepagydoma liga paprastai būna didelė našta ir artimiesiems.

PRIKLAUSOMYBĖ/NEPRIKLAUSOMYBĖ IR
MIRIMAS

Mirtis yra visuotinė ir neišvengiama. Išskyrus gal tik savižudžius, mirties laikas nuo žmogaus praktiškai nepriklauso.
Sergantis ir nusilpęs mirštanti žmogus, supranta, jog jo fizinė nepriklausomybė pamažu blėsta. Tačiau žmonės slaugantis ar rūpinantis ligoniais, kurie miršta isijaučia į jų būklę ir taip skatina jį kuo ilgiau ir kuo daugiau savo gyvybinėse veiklose išlikti nepriklausomam. Didėjant fizinei priklausomybei, žmogus gali išlikti nepriklausomas savo dvasia.
Mirštančio žmogaus šeima taip pat gali pasidaryti daugiau ar mažiau priklausoma nuo kitų, kai draugai, kaimynai ar bendradarbiai pasiūlo padėti transportu, nuvežti pas mirštantyji žmogų, nupirkti reikalingas prekes. Išgyvenant toks rūpestis padėda, paguodžia netektimi, nors netekties ištiktas žmogus žino, jog tai laikina ir kai jis atgaus jėgas, fizines bei dvasines jėgas, tas rūpesti baigsis.

MIRIMĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Mirimui ir mirčiai daro įtaką daugelis veiksnių. Tai – fiziniai, psichologiniai, socialiniai kultūriniai, aplinkos ir politiniai ekonominiai veiksniai.

Fiziniai veiksniai
Normalu, kad senatvėje visos organizmo funkcijos nebe taip efektyviai veikia ir pamažu pradeda išsigimti. Fiziniu požiūriu toks ir yra mirimo procesas, išskyrus tai, kad greitėjantį nykimą sukelia liga, o tam tikros patologijos pobūdį lemia negrįžtamos biologonių funkcijų degeneracijos kryptis ir greitis. Todėl sunku diagnozuoti “mirimo” kaip su tam tikra organizmo sistema susijusio proceso pradžią. Tačiau turbūt verta pasakyti, kad mirimas prasideda tada, kai gydymas negali ligos sustabdyti, o gali tik palengvinti tos neišgydomos ligos simptomus. Dsugwliu atvejų tarp neišgydomos ligos diagnozavimo ir prieš mirtį prasidedančio greito organizmo irimo praeina nemažai laiko. Todėl slaugos modelio kontekste jokios organizmo sistemos funkcionavimas nėra sugretinamas su pokyčiais dėl mirimo.
Mirimas yra labai sudetingas fizinis procesas. Svarbu suprasti, kad retai kada gyditojas gali tiksliai diagnozuoti, kada prasidės mirimas, ir duoti tikslią prognozę, kada žmogų ištiks mirtis.
Po mirties lengva nustatyti mirimo priežastis, dažniausiai sustoja jo kvėpavimas, ir širdies darbas. Bet kartais reikia sudetingesnės mirties diagnozės, ypač jei buvo prijungtas prie sudetingų gyvybę palaikančių sistemų. Žmogus laikomas tikrai mirusiu, jei nejuda jo akių vyzdžiai, jei į dirglumą nereaguoja akies ragena, jei nėra jokios reakcijos, kai, į tracheja įvedus kateterį, skatinama bronchų veikla ir, kai pacientą atjungus nuo dirbtinio plaučių ventiliatoriaus, nėra savaiminių kvėpavimo judesių (Allan, 1987; Simpson, 1987).
Fiziniai veiksniai paliečia ir netektį patyrusius žmones. Netektis dažnai būna susijusi su dideliu fiziniu išsekimu. Jei žmogus mirė ne staiga, prieš jo mirtį tikriausiai buvo ilgas laiko tarpas, kai reikėjo arba dažnai lankyti jį ligoninėje, arba 24 valandas per parą slaugyti namuose. Neatmestina ir ta galimybė, kad, kai šeimos narys miršta, kasdien dar tenka eiti į darbą ir dirbti visas darbo valandas. Tai labai padidina fizinę įtampą.

Psichologiniai veiksniai
Daug sunkiau yra apibūdinti psichologinius mirimo proceso aspektus, kadangi kiekvieno žmogaus reakcija į mirimo procesą yra skirtinga ir priklaiso nuo jo asmenybės, asmenynių pažiūrų ir gyvenimo patirties. Svarbu taip pat, ar žmogus įtaria, ar neįtaria, ar tikrai žino, kad jis miršta. Pats savaime pasakymas žmogui, kad jis miršta, arba paties žmogaus susivokimas, kad jis miršta, vertės neturi. Tačiau žmogaus savo perspektyvos supratymas daro poveikį jo laikysenai, nuotaikai ir elgesiui. Turintys rūpinimosi mirštančiais žmonėmis patyrimą yra linkę sutikti, jog mirštantieji paprastai be pasakymo suvokia savo neišvengiamą perspektyvą. Šiaip ar taip, bet žmogus jaučia ir mato ligos simptomus bei ženklus, kurie nerodo, kad jam gerėtų. Žmogus sugeba pasvarstyti savo išgijimo galimybę ir tikimybę. Tačiau svarbiausia yra tai, jog jis pajunta, kad jį supantys žmonės pradėjo su juo kitaip elgtis. Pagaliau – jo didejantis savo padėties suvokimas atspindi ir jo paties elgesyje.
Kai kuriuos žmones, suvokusius artėjančią neišvengiamą mirtį, apima didelė baimė. Daugelis mirštančių klausia: “kodėl aš”, “ką aš padariau, kad to nusipelniau”, daugelis jų apima pyktis, baimė, negali susitaikyti su mintimi, jog miršta. Mirštančio žmogaus artimieji taip pat negali susitaikyti su mirtimi, kai kurie kaltina Dievą, ieško kaltų asmenų, kurie atsakingi dėl jo mirties, jiems sunku susitaikyti su netektimi.

Socialiniai kultūriniai veiksniai

Kraštuose, kur mirimas pirmiausia yra šeimos rūpestis, egzistuoja gausūs su mirtimi susiję papročiai. Įvairių ritualų ir ceremonijų tikslas yra padrąsinti mirusiojo artimuosius atvirai gedėti ir ieškoti bendruomenės narių užuojautos bei paramos. Kiekvienoje kultūroje yra savos šermenų ir laidojimo apeigos.

Kremacija dabar daug populiaresnė negu laidojimas. Kremacija atliekama greitai ir net nėra kapo, kuris leistų likusiems palaikyti su mirusiojo žmogaus atminimu bent šiokį tokį matomą fizinį kontaktą.

Daugelis su mirtimi susijusių papročių kildinti iš religijų. Tarp jų – ceremonijos, garantuojančios, kad tinkamu būdu bus pašalintas mirusiojo kūnas.

Aplinkos veiksniai

Tinkamai pasirūpinti mirštančiu žmogumi namuose, nors dažnai ir pageidautina, bet ne visuomet įmanoma, net tais atvejais, kai sulaukiama pagalbos iš bendruomenės ir specialiai paruoštų slaugių. Antra vertus, dažnai nelabai norima, kad mirštantieji būtų ligoninėse, iš dalies dėl to, kad perpildytose bendro profilio palatose sunku jais tinkamai pasirūpinti.

Mirštančiųjų namai yra nedidelis, namų atmosferą sukuriantys jaukūs būstai. Jų tikslas – rūpintis nepagydomomis ligomis sergančių žmonių paskutinėmis gyvenimo dienomis ir apsaugoti juos nuo atšiauraus agresyvaus gydymo. Pacientai skatinami kuo ilgiau laikytis savo įprasto gyvenimo stiliaus ir, pagal iškilusias galimybes, kuo daugiau džiaugtis gyvenimu. Čia rūpinasi, kad efektyviai būtų kontroliuojami mirties simptomai ir kuo dažniau ir ilgiau kartu būtų šeimos nariai. Yra laisvų kambarių, kuriuose, jeigu reikia, šeimos nariai gali įsikurti. Skatinama, kad pacientai būtų lankomi. Visada laukiami besilankantys vaikai.

Reikia nuolatos ieškoti ir tobulinti veiklą, kad visos mirštančiųjų namų komandos ir toliau teiktų galimybę tiems, kam jos tarnauja, optimaliai gyventi iki pat mirties. Tokios galimybės sudaromos visiems, kas čia atvyksta: užsispirusiam vienišiui, ištikimai senų žmonių porai ir jaunam tėvui, kuris, vilties apimtas, mato neišpildytą pareigą savo augantiems vaikams.

Politiniai ekonominiai veiksniai

Vakarų pasaulyje per šerminis ir laidotuves dažnai išryškėja turtinė nelygybė. Laidotuvių aplinka ir apeigų bei ceremonijų pobūdis rodo mirusiojo žmogaus šeimos ekonominę padėtį.

Mirties priežastys ir gyventojų gyvenimo trukmė atspindi šalies ekonominę būklę. Dažniausios mirties priežastys yra širdies ligos, vėžys ir insultas. Politiniai ekonominiai veiksniai lemia valstybės sprendimus dėl paramos mirusiojo žmogaus išlaikytiniams: padengimą laidotuvių kaštų ir suteikimą piniginės pašalpos, našlio (našlės) pensijos, motinos našlės pašalpos arba jų ekvivalentų. Pinigai sielvarto nepalengvina ir skausmo problemų neišsprendžia, tačiau skurdas tikrai gali skausmą ir sielvartą padidinti.

INDIVIDUALUMAS IR MIRIMAS

Kiekvienas žmogus turi savo pažiūras į gyvenimą, mirimą ir mirtį. Mirimas kiekvienam žmogui yra unikalus patyrimas, ir pasiremiant jau aptartais modelio komponentais galima suvokti ne tik su mirimu susijusias problemas, bet ir žmogaus norus paskutinėje jo gyvenimo atkarpoje. Žemiau pateikiama svarbiausių klausimų santrauka.

Gyvenimo trukmė: poveikis mirimui

Mirštančiojo žmogaus amžiaus grupė ir šeima/draugai

Priklausomybė/nepriklausomybė ir mirtis

Būklė santykyje su visomis gyvybinėmis veiklomis

Savižudybė/kitos mirties priežastys

Būklė patyrus netektį ir išgyvenant sielvartą

Mirimą įtakojantys veiksniai

Fiziniai – neišgydoma liga/mirties priežastis

– mirties diagnozė

– fizinis poveikis kitoms gyvybinėms veikloms

– fizinis poveikis šeimai/draugams

Psichologiniai – asmenybė ir temperamentas

– baimė ir nerimas dėl mirimo ir mirties

– artėjančios mirties suvokimas
– ar kas nor iš kitų svarbių asmenų žino, ar nežino apie mirties prognozę

– kitų žmonių elgesys su mirštančiu žmogumi

– netekties ir sielvarto poveikis šeimai/draugams

Socialiniai

kultūriniai – praėjusio gyvenimo patyrimas

– asmeninės pažiūros į mirimą ir mirtį

– su mirtimi ir netektimi susiję religiniai/kultūriniai ritualai

Aplinkos – namų/ligoninės/mirštančiųjų namų pasirinkimas

– aplinkos pasikeitimas šeimai

Politiniai

ekonominiai – namų/šeimos/finansinės aplinkybės

– poveikis mirties priežastims ir gyvenimo trukmei

– mirštančiojo ir netektį patyrusiojo galimybė pasinaudoti sveikatos priežiūros ir socialinės saugos tarnybų parama

Mirimas: pacientų problemos ir slauga

Mirštantis žmogus ir šeima susiduria su daugeliu labai sudetingų problemų ir gilių emocinių išgyvenimų. Ne visi mirštantieji žmonės reikalauja ar net nori slaugių pagalbos. Tačiau daugeliui žmonių galutiniame jų gyvenimo trukmės punkte kvalifikuota ir jautri slauga gali padėti bent jau tada, kai slaugė žino paciento (ir šeimos) problemas, taip pat jo asmeninius norus. Stebėdama ir kalbėdamasi su pacientu ir šeima, slaugė turėtų stengtis gauti atsakymus į šiuos klausimus:
– kada žmogus, atrodo, gali mirti?
– kokie veiksniai daro įtaką žmogaus mirimo pobūdžiui?
– ką žmogus (ir šeima) žino apie mirtį?
– kokios žmogaus pažiūros į mirimą ir mirtį?
– kokių problemų žmogus šiuo metu turi ar, atrodo, gali turėti?
– kokią įtaką mirimo procesas daro šeimai ir kaip tai veikia mirštantį žmogų?
– ko pacientas ir šeima nori, kad slaugė padarytų, mirčiai ištikus?
– jeigu pacientas turi kurio nors organo donoro kortelę, ar šeima apie tai žino, jeigu žino, tai kaip į tai žiūri?
– kokį poveikį šeimai turės netektis?
Sukauptą informaciją reikia išnagrinėti ir suvokti mirimo procese iškylančias problemas ir, jei tik įmanoma, neleisti joms virsti akivaizdžiomis problemomis. Realiai problemas reikia išspręsti ar bent sumažinti, arba reikia padėti pacientui prie jų prisitaikyti. Kada tai įmanoma, reikia kad pacientas ir šeima dalivautų situacijos vertinimo procese ir padėtų užsibrėžti realius tikslus.

Individualizuotai slaugai įgyvendinti reikia, kad slaugė turėtų būtiniausias žinias apie bendro pobūdžio sąlygas, kurios gali pakeisti žmogaus priklausomybės/nepriklausomybės būklę ir kurias žmogus suvokia kaip savo problemas. Kai kurios specifinės problemos aptariamos šiuose skyreliuose:
– aplinkos ir įprastos tvarkos pasikeitimas;
– su mirimu susijusios fizinės problemos;
– su mirimu susijusios psichologinės ir socialinės kultūrinės problemos;
– šeimos problemos.

APLINKOS IR ĮPRASTOS TVARKOS PASIKEITIMAS

Svarbu pakeisti aplinką mirštančiojo palatoje ar namuose. Reikia aplinką pakeisti taip, kad mirštančiajam primintu jo gyvenimo aplinką, artimuosius, kad galėtu pasitikti mirtį be baimės ir su artymųjų parama. Reikia kuo daugiau prikabinti nuotraukų primenančių jam apie jo gyvenimą, jo šeimą, artimuosius. Pastatyti televizorių, kad galėtu pasižiurėti mėgiamą programą ar vaizdajuostę, kurioje būtų užfiksuoti svarbūs jo gyvenimo įvykiai (jo vestuvės, jo vaikų vestuvės, išleistuvės ar panašiai). Svarbu, kad jį lankytų artimieji, draugai, bendradarbiai. Svarbu, kad jaustusi kaip namuose, kad kvapai, spalvos primintu jam namus.

SU MIRIMU SUSIJUSIOS FIZINĖS PROBLEMOS

Mirštantis žmogus kartu tebėra gyvenantis žmogus ir todėl svarbu, kad kiekviena jo likusi diena būtų pragyventa kuo geriau. Itin didelės gali būti fizinės kančios. Todėl, nors ir negalima ignoruoti psichologinių, socialinių kultūrinių, aplinkos ir politinių ekonominių veksnių poveikio, vis dėlto mirštančiojo žmogaus slaugoje svarbiausia – suteikti jam fizinę ramybę. Žmogus, kenčiantis dideles fizinias kančias, yra nepajėgus bendrauti ir pasinaudoti jam rodomu dėmesiu.

Dažniausiai mirštančiuosius slegia šie simptomai: nevalgumas, nemiga, negalėjimas judėti, bendras negalavimas, skaudanti burna, kosulys, dusulys, pragulos, vidurių užketėjimas, šleikštulys, rečiau kamuojami simptomai, tai: pabrinkimas, pasimetimas, nelaikymas, vėmimas, dvokiančios žaizdos.

Norėdami įsitikinti, ar pacientui yra iškilusi ar, atrodo, gali iškilti kuri nors iš paminėtų problėmų, slaugė turi įvertinti visas gyvybines veiklas ir to vertinimo pagrindu sudaryti slaugos planą.

Mirštantis žmogus dažnai jaučia skausmą, jį rek numalšinti, vaistus išrašo gyditojas ir pasitiki slaugės kompetetingumu pateikiamu skausmo vertinimu.

Tuštinimosi ir šlapinimosi sunkumai. Mirštantis žmogus gali pasijusti labai sutrikęs ir nelaimingas dėl šlapimo nelaikymo. Nežiūrint į nepatogumus bei pavojus, reiktų kateterizuoti.

Ne mažiau pacientą varžantis gali būti išmatų nelaikymas, nors kur kas daugiau tokiems pacientams užkietėja viduriai, ypač jeigu vartojami kai kurie analgetikai. Nepriklausomai nuo vaistų, viduriai užkietėja ir dėl to, kad žmogus mažai juda arba nejuda visiškai, taip pat dėl to, kad mažai valgo ir geria. Profilaktikos tikslais gali tekti panaudoti vidurius laisvinančius vaistus.

Pragulos. Mirštančiam žmogui dėl to, kad jis mažai juda, mažai valgo ir geria, negauna pakankamai vitamino C, greičiau atsiranda pragulos. Mirštančiam reik profilaktiškai daryti masažus, vartyti jį, naudoti įvairius minkštimus (vatos ar panašiai) ant tų vietų, kur dažniausiai pasitaiko pragulos.

Kvėpavimo sunkumai, kosulys. Sumažinti bronchų gleivinės uždegimą ir palengvinti oro iškvėpimą galima chemoterapijos pagalba. Tačiau deguonies kaukės retai kada padeda, nes kaukė tik padidina įspūdį, kad gali užtrokšti. Kambarį išvėdinus, lovą, kad ir vien tik psichologiniais sumetimais, pastačius prie lango ir būnant su pacientu kartu, galima sumažinti jo baimę.

Dusulį apsunkina nesiliaujantis kosulys, kuris gali būti sausas ir drėgnas. Kosulį galima gyditi paprastu sirupu arba sudrėkinant patalpos orą, tokiu būdu pašalinant periferinę kosulio priežastį. Jei tokios priemonės nepadeda, kosuliui sumažinti reikia vartoti atitinkamus vaistus.

Akių priežiūra. Paskutinėje savo gyvenimo stadijoje žmogus gali būti visiškai budrus arba gali ilgai išbūti snūduriuodamas, arba gali tai prarasti, tai vėl atgauti sąmonę. Kokioje būsenoje pacientas bebūtų, paprastai akių išplovimas veikia raminančiai, užkerta kelią uždegimams.

Nemalonus kvapas. Jeigu slaugė skrupulingai nepalaikys švaros ir tvarkos tokiais atvejais, kai pacientas kenčia nuo nelaikymo arba puliuojančių žaizdų, atsiras ir pacientui, ir aplinkiniams nemalonus kvapas.

Reik sumažinti paciento fizinį diskomfortą, tuo met galima bus daugiau laiko ir dėmesio skirti mirštančiojo gyvenimo kokybei.

SU MIRIMU SUSIJUSIOS PSICHOLOGINĖS IR
SOCIALINĖS KULTŪRINĖS PROBLEMOS

Kiekvienas mirštantis pacientas ir jo artimieji artėjančią mirtį sutinka labai individualiai. Įvairi būna ir emocinė reakcija, ir patiriamų problėmų pobūdis. Taip pat įvairi būna kultūrinių veiksnių (tarp jų etinių, dvasinių ir religinių) įtaka. Skirtumai atsiranda ir priklausomai nuo to, ar mirštančiu žmogumi rūpinamasi namuose, ar ligoninėje, taip pat ar kam nors jų, arba ir pacientui, ir jo artimiesiems, žinoma apie ligos galimą eigą ir baigtį.

Baimė ir nerimas. Beveik visuotinai mirštantys žmonės išgyvena baimę ir nerimą. Panaši reakcija yra į bet kurią rimtesnę ligą, tačiau ji yra itin stipri neišgydomos ligos atveju, nes nėra išgijimo perspektyvos. Yra daug dalykų, dėl kurių mirštantis žmogus gali jausti susirūpinimą ir baimę. Tai, pavyzdžiui, mirties baimė, skausmo baimė, mirimo proceso baimė, baimė prarasti kontrolę ir orumą, baimė likti vienišam ir atstumtam. Dažnai trūksta bendravimo, kuris galėtų padėti visas tokias baimes išsklaidyti.

Mirštantis žmogus žinodamas, kad artėja jo “paskutinoji”, jis bijo, kad atsiskirs nuo šeimos artymųjų.

Vienišumas. Ligoninėse mirštantys žmonės, nors jie nėra palikti vieni, kartais patyria nepakeliamą vienišumo jausmą, nes jiems stinga artimo bendravimo. Slaugė su mirštančiu pacientu bendrauja dažnai. Tas bendravimas gali tapti pasitikėjimo pagrindu, kuris gali padėti sumažinti izoliacijos ir vienišumo jausmo. Medikų komanda gali būti taip užsiėmusi įranga mirštančiojo gyvybei palaikyti, kad visai išleidžia iš akiračio žmogiškąją šilumą, kuri mirštančiajam yra labiausiai reikalinga.

Sunku susitaikyti su tikrove. Neišgydoma liga sergančiam pacientui gali būti nelengva siekti, kad slaugė nuolatos jį dvasiškai paremtų, o slaugei gali būti nelengva tokius santykius su mirštančiu žmogumi užmegzti ir palaikyti. Atrodo, kad slaugei praktikoje tokių santykių tirsiog vengia, kartais tai atsitinka todėl, kad jos nesupranta, jog tokie dalykai, kaip pyktis ir depresija, yra “normalūs” mirimo proceso elementai. Kartais tai atsitinka bijantis klausimo “Ar aš iš tikrųjų mirštu?” Faktiškai toks tiesioginis klausimas retai, bet jeigu jis užduodamas, tai reiškia, kad pacientas nori išsakyti savo baimę ir nerimą. Tačiau daugeliu atvejų mirštančiam žmogui to net nereikia klausti. Nors jam atvirai ir aiškiai nepasakoma, kad jis tikrai miršta, yra daug subtilių dalykų, visų pirma gydytojų ir slaugių elgsenoje, iš kurių pacientas gali tikrąją padėtį įspėti. Kartais ir pacientas, ir šeima tyliai sutaria atvirai nepripažinti, kad jie žino apie artėjančią mirtį. Kitais atvejais apie tai kalbama atvirai. Ar reikia, ar nereikia pacientams pasakyti apie jų artėjančią mirtį, yra tikrai sudėtingas ir subtilus klausimas.

ŠEIMOS PROBLEMOS

Paciento šeima taip pat gali jausti baimę ir nerimą. Čia reikia pažymėti, kad žodis “šeima” gali reikšti ne tik pačius artimiausius giminaičius, bet ir tolimos giminės, draugai ir net partneriai. Jiems sunku stebėti, kaip jų mylimas žmogus kenčia ir dažnai sunku suprasti besikaitaliojančią nuotaiką ar netikėtą, nenuspėjamą reakciją. Jie gali bijotis dėl to, ar sugebės tinkamai išgyventi patį mirties faktą, suvaldyti savo emocijas ir, likę vieni, tvarkyti savo gyvenimą.

Viena sunkiausių slaugės pareigų yra pranešti artimiausiems giminaičiams, kad pacientas mirė. Tai uždavinys, kurį reikia atlikti labai jautriai ir gyliausia užuojauta. Slaugė turi būti pasirengusi artimųjų reakcijai, nes jie gali įvairiai reaguoti, gali net užsipulti slaugę ar gydytoją, bet slaugė turi išlikti mandagi ir rami.

Svarbu neužmiršti ir praktiškų dalykų. Reikia, kad artimiausieji giminės suprastų, kas yra parašyta gydytojo išduotame mirties pažymėjime, ir žinotų, kad per tam tikrą laiką tą pažymėjimą reikia pristatyti į rajono metrikacijos biurą. Metrikacijos biuras išduoda pažymėjimą, leidžiantį surengti mirusiojo laidotuves.

Artimo žmogaus mirties netektį patyrusiems giminėms gali iškilti arba iškyla daug problėmų. Tai emocinės sielvarto problemos, socialinio, o kartais (jei mirusysis buvo pagrindinis šeimos maitintojas) ir ekonominio prisitaikymo problemos. Tuojau pat po laidotuvių gali tekti tvarkyti mirties pašalpos ir našlės (našlio) pensijos reikalus, derėtis dėl draudimo poliuso, tvarkyti banko sąskaitas. Dažnai tenka daryti lemtingus sprendimus tuo metu, kai svarbiausieji gedintys šeimos nariai turi mažiausiai jėgų tai padaryti.

SLAUGOS INDIVIDUALIZAVIMAS

Kad nustatyti slaugimo eigą, pradžioj reiktų žmogų stebėti, gauti informacijos apie jo svarbiausius, su šia gyvybine veikla susijusius įpročius, užduodant jam atitinkamus klausimus ir išklausant pacientą ir/ar jo giminaičius, taip pat pasinaudojant reikalinga bylose, tarp jų ir asmens ligos istorijoje, esančia informacija. Sukauptą informaciją reikia išnagrinėti, kad būtų aptiktos akivaizdžios, šioje gyvybinėje veikloje patiriamos problemos. Po to, kada tai įmanoma kartu su pacientu, reikia užsibrėžti realius tikslus: neleisti potencialioms problemoms virsti akivaizdžiomis, sumažinti arba išspręsti realiai egzistuojančias problemas, padėti žmogui prie tų problemų prisitaikyti, jeigu jų sumažinti ar išspręsti neįmanoma, ir padėti žmogui, nepraradus orumo, numirti.

Turint galvoje tai, ką žmogus gali ir ko negali be pašalinės pagalbos padaryti, atsižvelgiant į vietos aplinkybes ir turimus išteklius, gali būti pasirinkta slauga paciento ir slaugės abipusiai sutartiems tikslams siekti.

Slaugos darbus atlikus, jų efektyvumą galima įvertinti atsižvelgiant į tai, kokie tikslai buvo užsibrėžti. Jeigu tikslai liko nepasiekti, jie gali būti pakeisti, papildyti, pakoreguoti jų įvykdymo terminai arba galima jų visiškai atsisakyti.

LITERATŪRA

1. Lietuvos respublikos kariuomenė krašto apsaugos puskarininkių mokykla “kario vadovėlis” Vilnius 1995 metai;
2. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993 metai “medicinos enciklopedija”;
3. Nancy Roper, Winifred W.Logan, Alison J.Tierney “slaugos pagrindai nuo gyvenimo modelio iki slaugos modelio”, EGALDA 1996 metai.

Leave a Comment