ES

Europos Komisija
Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą.
Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija buvo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtyje pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis.
Kas yra ta Komisija?
Pats terminas “Komisija” yra vartojamas dviem reikšmėmis. Viena – “Komisijos nariai”, t. y. šiai institucijai vadovauti ir jos sprendimams priimti valstybių narių ir Parlamento paskirtų dv videšimties vyrų ir moterų grupė. Antra, “Komisija” yra pati institucija ir jos darbuotojai.
Neoficialiai Komisijos nariai yra vadinami “komisarais”. Visi jie yra ėję aukštas politines pareigas savo kilmės valstybėse, o daugelis yra buvę ministrais, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti paisydami visos Sąjungos interesų ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų.
Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia:
• Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, kas turėtų būti skiriamas naujuoju Komisijos pirmininku.
• Numatytasis Komisijos pirmininkas, ta ardamasi su valstybių narių vyriausybėmis, pasirenka kitus 19 Komisijos narių.
• Naujasis Parlamentas apklausia visus 20 narių ir pateikia savo nuomonę apie visą “kolegiją”. Ją patvirtinus, naujoji Komisija gali oficialiai pradėti darbą nuo kitų metų sausio.
Dabartinės Komisijos kadencija prasidėjo 2004 m. lapkričio 22 d. Ja

ai pirmininkauja José Manuel Barroso.
Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs jai nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus.
Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytikriai 24 tūkstančiai. Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų tai yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos samdo daugelis vidutinio dydžio Europos miestų tarybų.
Šie žmonės toli gražu nėra beveidžiai biurokratai – tai paprasti kiekvienos ES valstybės narės piliečiai, atrinkti konkursinių egzaminų tvarka ir drauge dirbantys, kad būtų sėkmingai sukurta tvirta Europos Sąjunga.
Kur yra Komisijos buveinė?
Komisijos pagrindinė buveinė yra Br riuselis (Belgija), bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose ES valstybėse narėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.
Ką Komisija veikia?
Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:
1. siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti;
2. administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą;
3. įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu);
4. atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.
1. Naujų teisės aktų siūlymas
Pagal Sutartį Komisija turi “teisės aktų leidimo iniciatyvos teisę”. Kitais žodžiais sakant, Komisija viena yra atsakinga už na
aujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.
Prieš teikdama pasiūlymus Komisija turi gerai suvokti Europoje atsirandančias naujas situacijas bei problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai labiausiai tinka joms tvarkyti ir spręsti. Būtent dėl to Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (jį sudaro darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai) ir Regionų komitetu (jį sudaro vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai). Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis.
Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemiausiu lygmeniu yra vadinamas “subsidiarumo principu”.
Tačiau jei Komisija prieina prie išvados, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji pasiūlo jo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo plačiausius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais – įvairių jos komitetų ir darbo grupių nariais.
2. ES politikos ir biudžeto vykdymas
Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos kr
rypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. Didžioji darbo ir išlaidų dalis iš tikrųjų tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija yra atsakinga už to darbo ir išlaidų priežiūrą.
Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, kad ES valstybės pagalbos savo pramonės įmonėms neteiktų taip, kad būtų iškreipiama konkurencija.
Labai įvairios yra Komisijos administruojamos ES programos, jas visas sunku ir išvardyti – nuo “Interreg” ir “Urban” programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerysčių kūrimui ir sunykusių miestų rajonų regeneravimui) iki studentų mainams Europoje skirtos “Erasmus” programos.
Biudžetą Komisija vykdo akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinis Audito Rūmų audito pranešimas, jis atleidžia Komisiją nuo atsakomybės už biudžeto vykdymą.
3. ES teisės įgyvendinimas
Komisija veikia kaip “Sutarčių sergėtoja”. Tai reiškia, kad Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą.
Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.
Pirmiausia ji pradeda teisinį procesą, vadinamą “pažeidimo procedūra”. Laikantis šios procedūros vyriausybei yra siunčiamas oficialus raštas, kuriame Komisija išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė na
arė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.
Jei ši procedūra nepadeda ištaisyti padėties, Komisija turi perduoti reikalą svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.

4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje
Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją 25 valstybių narių tarptautiniuose forumuose, tokiuose kaip Pasaulio prekybos organizacija, gali kalbėti vienu balsu.
Komisija taip pat yra atsakinga už derybų dėl tarptautinių susitarimų vedimą ES vardu. Vienas iš pavyzdžių – Kotonu (Cotonou) susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas.
Kaip organizuojamas Komisijos darbas?
Tiktai Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. Komisijos pritarimu pirmininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad Komisijos narys atsistatydintų.
20 komisarų grupė (dar vadinama “kolegija”) kartą per savaitę, paprastai antradieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.
Komisijos personalas dirba 36 departamentuose, vadinamuose “generaliniais direktoratais” (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje).
Kiekvienas GD yra atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris yra atskaitingas vienam iš Komisijos narių.
Būtent generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria kolegija. Procedūra yra maždaug tokia.
Pavyzdžiui, tarkim, Komisija mano, jog reikia ES teisės akto, kad būtų užkirstas kelias Europos upių taršai. Tuomet Aplinkos generalinis direktoratas, plačiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais ir aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą.
Po to siūlomą teisės akto projektą išsamiai aptaria ir prireikus pataisas pateikia visi atitinkami Komisijos departamentai. Paskui jį patikrina Teisės tarnyba ir komisarų kabinetai (asmeniniai politiniai patarėjai).
Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje aplinkos komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai ir Europos Parlamentui.
Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 11 iš 20 Komisijos narių, jis priimamas. Paskui jį besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.
Komisijos dydis ateityje
Iki šiol Komisijoje visada būdavo po du narius iš daugiausia gyventojų turinčių valstybių narių ir po vieną narį iš kiekvienos kitos ES valstybės narės. Tačiau jei ši sistema išliktų ES išsiplėtus, Komisija pasidarytų per didelė, kad būtų veiksminga. Jau nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai į ES įstos dešimt naujų valstybių narių, bus dešimt naujų komisarų (iš viso jų bus 30).
Taigi nuo tada, kai pradės dirbti 2004-2009 m. kadencijos Komisija (t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d.), bus tik po vieną komisarą iš kiekvienos valstybės. Kai Sąjungoje bus 27 valstybės narės, Taryba vieningu sprendimu nustatys didžiausią Komisijos narių skaičių. Jų turi būti mažiau kaip 27, o iš kurių valstybių narių jie turėtų būti, bus nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri visoms valstybėms narėms turi būti absoliučiai teisinga.

Europos Parlamentas
Europos Parlamento (EP) nariai salėje sėdi ne kaip valstybių grupės, o susiskirstę į Europos politines grupes (frakcijas), kurios telkia visas pagrindines ES valstybėse narėse veikiančias politines partijas.
LENTELĖ: Politinėms grupėms priklausančių vietų skaičius, 2003 m. balandžio 1 d.
Politinė grupė Santrumpa Vietų skaičius
Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir Europos demokratai ELP-ED 232
Europos socialistų partija ESP 175
Europos liberalų, demokratų ir reformistų partija ELDRP 52
Europos susivieniję kairieji/Šiaurės žalieji kairieji ESK/ŠŽK 49
Žalieji/Europos laisvasis aljansas Žalieji/ELA 44
Tautų Europos sąjunga TES 23
Demokratijų ir įvairovių Europa DĮE 18
Grupėms nepriklausantys nariai NR 31
IŠ VISO 624
Parlamento ištakos yra siejamos su praėjusio šimtmečio šeštuoju dešimtmečiu ir Bendrijų steigimo sutartimis. Nuo 1979 m. EP narius tiesiogiai renka piliečiai, kuriems jie atstovauja.
Parlamento rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas kaip rinkėjas įregistruotas ES pilietis. Taigi diskusijose su kitomis ES institucijomis Parlamentas išreiškia 380 milijonų Sąjungos piliečių demokratinę valią ir atstovauja jų interesams.
2004 m. Josep Borrel Fontelles buvo išrinktas Europos Parlamento prezidentu.
Vietų skaičius pagal valstybes
(Abėcėlės tvarka pagal valstybės pavadinimą jos kalba)

1999-2004 2004-2007 2007-2009
Belgija 25 24 24
Bulgarija – – 18
Kipras – 6 6
Čekija – 24 24
Danija 16 14 14
Vokietija 99 99 99
Graikija 25 24 24
Ispanija 64 54 54
Estija – 6 6
Prancūzija 87 78 78
Vengrija – 24 24
Airija 15 13 13
Italija 87 78 78
Latvija – 9 9
Lietuva – 13 13
Liuksemburgas 6 6 6
Malta – 5 5
Nyderlandai 31 27 27
Austrija 21 18 18
Lenkija – 54 54
Portugalija 25 24 24
Rumunija – – 36
Slovakija – 14 14
Slovėnija – 7 7
Suomija 16 14 14
Švedija 22 19 19
Jungtinė Karalystė 87 78 78
(DAUGIAUSIA) IŠ VISO 626 732 786

Kur yra Parlamento buveinė?
Europos Parlamentas dirba Prancūzijoje, Belgijoje ir Liuksemburge.
Plenarinės sesijos, kuriose dalyvauja visi EP nariai, kas mėnesį vyksta Strasbūre (Prancūzija), kur yra Parlamento pagrindinė būstinė. Parlamento komitetai posėdžiauja ir papildomos plenarinės sesijos rengiamos Briuselyje (Belgija), o Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (Generalinis sekretoriatas).

Ką Parlamentas veikia?
Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas:
1. Jis kartu su Taryba naudojasi teisės aktų leidimo galia. Tai, kad jis yra tiesiogiai renkamas, padeda užtikrinti ES teisės demokratinį teisėtumą.
2. Jis vykdo visų ES institucijų, svarbiausia, Komisijos, demokratinę kontrolę. Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti Komisijos narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija.
3. Kartu su Taryba jam priklauso įgaliojimai tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos ES išlaidoms. Baigdamas procedūrą, jis patvirtina arba atmeta visą biudžetą.
Šios trys funkcijos išsamiau apibūdinamos toliau.
1. Teisės aktų leidimo galia
Priimant ES teisės aktus dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra (žr. pirmesnį skyrelį “Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje”). Šiais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba lygiomis dalyvauja teisės aktų leidimo procese, o priimti teisės aktai yra bendri Tarybos ir Parlamento teisės aktai. Tokia procedūra taikoma priimant daugelį įvairias sritis reglamentuojančių teisės aktų.
Dėl daugelio kitų pasiūlymų su Parlamentu turi būti konsultuojamasi, o tam tikriems svarbiems politiniams ar instituciniams sprendimams priimti reikia jo pritarimo.
Nagrinėdamas Komisijos metinę darbo programą, svarstydamas, kokius naujus teisės aktus reikėtų priimti, ir prašydamas Komisijos teikti pasiūlymus, Parlamentas taip pat duoda postūmį rengti naujus teisės aktus.
2. Demokratinė kontrolė
Parlamentas vykdo kitų Europos Sąjungos institucijų demokratinę kontrolę arba priežiūrą. Tai jis daro keliais būdais.
Pirma, kai turi būti skiriama nauja Komisija, Parlamentas apklausia visus numatytus naujus Komisijos narius ir jos pirmininką (juos siūlo valstybės narės). Jie negali būti paskirti, jei jų nepatvirtina Parlamentas.
Antra, Komisija yra politiškai atskaitinga Parlamentui, kuris gali jai pareikšti nepasitikėjimą, ir tuomet visa Komisija privalo atsistatydinti.
Apskritai kalbant, Parlamentas Komisiją kontroliuoja reguliariai svarstydamas jos atsiųstas ataskaitas (bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo, Bendrijos teisės taikymo ataskaitas ir pan.). Be to, EP nariai nuolat raštu ir žodžiu teikia Komisijai paklausimus.
Komisijos nariai, lankydamiesi Parlamento plenarinėse sesijose ir parlamentinių komitetų posėdžiuose, palaiko šių dviejų institucijų nuolatinį dialogą.
Parlamentas stebi ir Tarybos darbą: EP nariai reguliariai raštu ir žodžiu teikia Tarybai paklausimus, o Tarybos pirmininkas lankosi plenarinėse sesijose ir dalyvauja svarbiuose debatuose.
Tam tikrose srityse, tokiose kaip bendra užsienio ir saugumo politika ar teismų bendradarbiavimas, taip pat kai kuriais bendro intereso klausimais, tokiais kaip prieglobsčio ir imigracijos politika, kovos su piktnaudžiavimu narkotikais, sukčiavimu ir tarptautiniu nusikalstamumu priemonės, Parlamentas glaudžiai bendradarbiauja su Taryba. Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė visais šiais klausimais teikia Parlamentui informaciją.
Demokratinę kontrolę Parlamentas taip pat vykdo nagrinėdamas piliečių peticijas ir steigdamas laikinuosius tyrimo komitetus.
Galiausiai Parlamentas teikia medžiagą kiekvienam ES „viršūnių susitikimui“ (Europos Sąjungos Vadovų Tarybos posėdžiams). Kiekvieno tokio susitikimo pradžioje Parlamento pirmininko yra paprašoma išdėstyti Parlamento požiūrį į aktualius ar susirūpinimą keliančius reikalus ir Europos Sąjungos Vadovų Tarybos darbotvarkės klausimais.
3. Įtaka ES biudžetui
ES metinį biudžetą tvirtina ir Parlamentas, ir Europos Sąjungos Taryba. Parlamentas du kartus paeiliui svarsto jį ir diskutuoja dėl jo rengiamuose debatuose, ir jis neįsigalioja tol, kol jo savo parašu nepatvirtina Parlamento pirmininkas.
Parlamento Biudžeto kontrolės komitetas (sutrumpintai vadinamas COCOBU) stebi, kaip tvarkomos biudžeto lėšos, ir Parlamentas kasmet sprendžia, ar patvirtinti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymą, už kurį yra atsakinga Komisija. Šis patvirtinimo procesas dar vadinamas „atleidimu nuo atsakomybės“.

Kaip organizuojamas Parlamento darbas?
Parlamento darbas yra dalijamas į du pagrindinius etapus:
• Rengimasis plenarinei sesijai. Jis vyksta nariams išsiskirsčius į įvairius Parlamento komitetus, kurie specializuojasi konkrečiose ES veiklos srityse. Debatams numatomais klausimais diskutuoja ir politinės grupės.
• Pati plenarinė sesija. Plenarinės sesijos, į kurias renkasi visi nariai, paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (dvi dienas). Per šias sesijas Parlamentas prieš priimdamas sprendimą dėl viso teksto nagrinėja pasiūlytus teisės aktus ir balsuoja dėl jų pataisų.
Dar Parlamentas į darbotvarkę gali įtraukti Tarybos ar Komisijos atsiųstus pranešimus arba klausimus, susijusius su tuo, kas vyksta ES ar platesniame pasaulyje.

Europos Sąjungos Taryba
Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija. Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą.
Kurie ministrai vyksta į kokius posėdžius, tai priklauso nuo klausimų, įrašytų į jų darbotvarkę. Jei, pavyzdžiui, Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama “Aplinkos taryba”.
ES santykiai su visu kitu pasauliu yra aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Bet ši Taryba yra atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras ar valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.
Iš viso yra devyneriopos Tarybos:
• Bendrųjų reikalų ir išorės santykių,
• Ekonomikos ir finansų (ECOFIN),
• Teisingumo ir vidaus reikalų,
• Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų,
• Konkurencingumo (vidaus rinkos, pramonės ir mokslinių tyrimų),
• Transporto, telekomunikacijų ir energetikos,
• Žemės ūkio ir žuvininkystės,
• Aplinkos,
• Švietimo, jaunimo ir kultūros.
Nepaisant to, Taryba išlieka viena institucija.
Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitais žodžiais sakant, ministras pasirašo visos vyriausybės vardu. Be to, kiekvienas ministras Taryboje yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.

Ką Taryba veikia?
Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:
1. priimti ES teisės aktus. Daugelyje sričių ji juos priima kartu su Europos Parlamentu;
2. koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis;
3. sudaryti ES tarptautinius susitarimus su viena ar daugiau valstybių arba tarptautinių organizacijų;
4. kartu su Europos Parlamentu tvirtinti ES biudžetą;
5. pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP, išsamesnė informacija pateikiama skyrelyje “Bendra užsienio ir saugumo politika”.
6. koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose (žr. skyrelį ” Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)”).
Daugelis iš šių įgaliojimų yra susiję su Bendrijos sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis, kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms. Ši sritis – tai ES pirmasis “ramstis”.
Tačiau paskutiniai du įgaliojimai yra daugiausia susiję su sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia kartu. Tai vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, apimantis ES antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“ (BUSP ir policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose).
1. Teisės aktų leidimas
Daugumą ES teisės aktų Taryba priima kartu su Europos Parlamentu.
Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija paprastai yra atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų ES teisės aktų taikymas.
2. Valstybių narių ekonomikos politikos koordinavimas
ES valstybės narės yra nusprendusios, jog jos nori, kad bendra ekonomikos politika būtų grindžiama glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu. Šį koordinavimo darbą atlieka ekonomikos ir finansų ministrai, kurie kolektyviai sudaro Ekonomikos ir finansų tarybą (ECOFIN).
3. Tarptautinių susitarimų sudarymas
Kiekvienais metais Taryba sudaro (t. y. oficialiai pasirašo) daugelį ES susitarimų su Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Šie susitarimai gali apimti plačias sritis, tokias kaip prekyba, bendradarbiavimas ir vystymosi rėmimas, arba jie gali būti susiję su labai konkrečiomis sritimis, tokiomis kaip tekstilė, žuvininkystė, mokslas ir technologija, transportas ir pan.
Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisė ar konsulinė apsauga. Konvencijos taip pat gali būti susijusios su bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityje.
4. ES biudžeto tvirtinimas
ES metinį biudžetą Taryba tvirtina kartu su Europos Parlamentu. Jei šios dvi institucijos nesutaria, taisyklės leidžia Tarybai priimti galutinį sprendimą dėl vadinamųjų privalomųjų išlaidų (tai daugiausia išlaidos žemės ūkiui ir išlaidos, atsirandančios dėl tarptautinių susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis), o Parlamentas lemiamą žodį turi tarti dėl neprivalomųjų išlaidų ir dėl viso biudžeto galutinio patvirtinimo.
5. Bendra užsienio ir saugumo politika
Valstybės narės siekia nustatyti bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP). Bet užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekviena ES valstybė narė tvarko savarankiškai. Jos šiose srityse nėra sutelkusios savo nacionalinio suvereniteto, dėl to Parlamento ir Komisijos vaidmuo čia tėra ribotas. Tačiau ES valstybės narės gali daugiau pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas.
Kad ES galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio susitikime), kad ES sukurs 60 000 karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias būtų galima per 60 dienų dislokuoti bet kuriame regione ir ten bent metus išlaikyti.
Tai nebus Europos kariuomenė. Karinis personalas išliks savo nacionalinėse karinėse pajėgose, bus pavaldus valstybių narių karinei vadovybei ir atliks tik humanitarinės pagalbos teikimo, gelbėjimo, taikos palaikymo ir kitas krizių valdymo užduotis.
Kad kilus krizei būtų galima ją politiniu atžvilgiu kontroliuoti ir turėti veiklos strategiją, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (2000 m. gruodžio mėn. Nicoje) sukurti Europos Sąjungos Tarybai pavaldžias nuolatines politines ir karines struktūras. Šios naujosios struktūros – tai:
• Politinis ir saugumo komitetas (PSK),
• Europos Sąjungos Karinis komitetas (ESKK) ir
• Europos Sąjungos Karinis štabas (ESKŠ), sudarytas iš valstybių narių prie Tarybos sekretoriato komandiruotų karo ekspertų.
ESKŠ kariniu atžvilgiu yra pavaldus ESKK, kuriam jis padeda. Taip pat žiūrėkite skyrelį “Bendros užsienio ir saugumo politikos agentūros”
6. Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)
Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai yra valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Jei Europa yra pasiryžusi veikti ir visiems savo piliečiams visoje ES sudaryti vienodas galimybes naudotis pilietiniu teisingumu, visų ES valstybių narių teismai, policija, muitinių pareigūnai ir imigracijos tarnybos turi dirbti išvien.
Jie turi užtikrinti, pavyzdžiui, kad:
• teismo sprendimas dėl ištuokos ar vaiko globos, priimtas vienoje ES valstybėje, būtų pripažintas visose kitose ES valstybėse;
• ES išorės sienos būtų gerai saugomos;
• muitinės pareigūnai ir policija keistųsi informacija apie įtariamus prekiautojus narkotikais arba apie asmenis, besiverčiančius neteisėtu žmonių vežimu;
• prieglobsčio prašytojai visoje ES būtų vertinami vienodai ir su jais būtų elgiamasi vienodai, užkertant kelią “ieškojimui, kur geriau gauti prieglobstį”.
Šiuos ir panašius klausimus, priskiriamus teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritims, svarsto teisingumo ir vidaus reikalų ministrai, kurie visi kartu sudaro Teisingumo ir vidaus reikalų tarybą.

Kaip organizuojamas Tarybos darbas?
Koreperas
Kiekviena ES valstybė narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kuri jai atstovauja ir jos nacionalinius interesus gina ES lygmeniu. Kiekvienos atstovybės vadovas iš tikrųjų yra savo šalies ambasadorius Europos Sąjungoje.
Šie ambasadoriai (vadinami “nuolatiniais atstovais”) kas savaitę renkasi kaip Nuolatinių atstovų komitetas (Koreperas – jo prancūziško pavadinimo santrumpa). Šio komiteto paskirtis – parengti Tarybos darbą, išskyrus žemės ūkio reikalus, kuriais rūpinasi Specialusis žemės ūkio komitetas. Koreperui padeda daugelis iš valstybių narių administracijos pareigūnų sudarytų darbo grupių.
Pirmininkavimas Tarybai
Tarybai pagal rotacijos principą kas šeši mėnesiai pirmininkauja vis kita valstybė narė. Kitais žodžiais sakant, kiekviena ES valstybė iš eilės perima atsakomybę už Tarybos darbotvarkę ir šešis mėnesius pirmininkauja jos posėdžiams, skatindama teisės aktų leidimą bei politinius sprendimus ir tarpininkaudama valstybių narių kompromisiniams susitarimams.
2003 Pirmoji metų pusė: Graikija

Antroji metų pusė: Italija
2004 Pirmoji metų pusė: Airija

Antroji metų pusė: Nyderlandai
2005 Pirmoji metų pusė: Liuksemburgas

Antroji metų pusė: Jungtinė Karalystė
2006 Pirmoji metų pusė: Austrija

Antroji metų pusė: Suomija
Pirmininkavimo eilė 2003-2006 m.:

Jei, pavyzdžiui, Aplinkos tarybą numatoma sušaukti 2006 m. antrojoje pusėje, jai pirmininkaus Suomijos aplinkos ministras, nes Suomija tuo metu bus Tarybai pirmininkaujanti valstybė.
Generalinis sekretoriatas
Pirmininkaujančiai valstybei padeda Generalinis sekretoriatas, kuris rengia ir visais lygmenimis užtikrina sklandų Tarybos darbą.
1999 m. Tarybos generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Javieras Solana. Jis taip pat yra vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) ir, eidamas šias pareigas, padeda Tarybai rengti politinius sprendimus ir juos įgyvendinti. Jis taip pat Tarybos vardu dalyvauja politiniame dialoge su ES nepriklausančiomis valstybėmis.
Generaliniam sekretoriui padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kuris yra atsakingas už vadovavimą Generaliniam sekretoriatui.
Kiek kuri valstybė turi balsų?
Sprendimai Taryboje yra priimami balsavimu. Kuo daugiau yra valstybės gyventojų, tuo daugiau balsų ji turi. Bet balsų skaičius nėra tiksliai proporcingas, jis yra priderintas palankiai mažiau gyventojų turinčioms valstybėms.
Iki 2004 m. gegužės 1 d. kiekvienos valstybės balsai skaičiuojami taip:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija 10
Ispanija 8
Belgija, Graikija, Nyderlandai ir Portugalija 5
Austrija ir Švedija 4
Airija, Danija ir Suomija 3
Liuksemburgas 2
IŠ VISO 87

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. (kai į ES jau įstos naujosios valstybės narės) iki tų pačių metų spalio 31 d. galioja pereinamojo laikotarpio susitarimai dėl balsų “svorio” keitimo.
Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kiekvienos valstybės (taip pat ir naujosios valstybės narės) balsai skaičiuojami taip:

Vokietija, Prancūzija, Italija ir Jungtinė Karalystė 29
Ispanija ir Lenkija 27
Nyderlandai 13
Belgija, Čekijos Respublika, Graikija, Vengrija ir Portugalija 12
Austrija ir Švedija 10
Danija, Airija, Lietuva, Slovakija ir Suomija 7
Kipras, Estija, Latvija, Liuksemburgas ir Slovėnija 4
Malta 3
IŠ VISO 321

Kvalifikuota balsų dauguma
Įprasčiausia balsavimo procedūra Taryboje – tai sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma (KBD). Tai reiškia, kad pasiūlymui priimti reikia, kad jį paremtų nustatytas minimalus balsų skaičius.
Tačiau kai kuriose itin jautriose srityse, tokiose kaip BUSP, mokesčiai, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politika, Tarybos sprendimai turi būti priimami vieningai. Kitais žodžiais sakant, šiose srityse kiekviena valstybė narė turi veto teisę.
Vieningai sutarti jau dabar, kai yra 15 valstybių narių, nelengva, o iki 27 valstybių narių, ar daugiau padidėjusioje Sąjungoje iš viso bus beveik neįmanoma. Jei ir toliau būtų mėginama veikti pagal dabartines taisykles, ES būtų paralyžiuota – daugelyje svarbių sričių ji negalėtų priimti sprendimų. Todėl Nicos sutartis pakeitė taisykles ir leido Tarybai daugelyje sričių, kuriose anksčiau reikėjo vieningumo, sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma.
Iki 2004 m. gegužės 1 d. minimalus balsų skaičius kvalifikuotai balsų daugumai sudaryti yra 62 iš bendro 87 balsų skaičiaus (t. y. 71,3 proc.). Nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai įstos naujos valstybės narės, šešis mėnesius galios pereinamojo laikotarpio susitarimai.
Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kvalifikuota balsų dauguma susidarys:
• jei pritars dauguma valstybių narių (kartais dvi trečiosios jau reikš daugumą) ir
• jei už bus surinkti bent jau 232 balsai, kas sudarys 72,3 proc. nuo bendro balsų skaičiaus (apytiksliai tokia pat dalis kaip ir ankstesnėje sistemoje).
Be to, valstybė narė gali reikalauti patvirtinimo, kad kvalifikuotą balsų daugumą sudarančios valstybės narės atstovauja bent 62 proc. visų Sąjungos gyventojų. Paaiškėjus, kad šios sąlygos nesilaikoma, tas sprendimas nebus priimtas.

Teisingumo Teismas: teisės palaikymas
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (dažnai vadinamas tiesiog “Teismu”) įsteigtas 1952 m. pagal EAPB sutartį. Jo paskirtis – užtikrinti, kad ES teisės aktai (kaip sako teisininkai, “Bendrijos teisė”) visose valstybėse narėse būtų aiškinami ir taikomi vienodai.
Kitais žodžiais sakant, kad visoms bylų šalims ir visomis aplinkybėmis jie visada būtų tie patys. Teismas turi įgaliojimus spręsti tarp valstybių narių, ES institucijų, komercinių įmonių ir asmenų kylančius teisinius ginčus.
Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Net ir įvykus ES plėtrai iš kiekvienos valstybės narės bus po vieną teisėją, bet, kad išliktų veiksmingas, Teismas galės posėdžiauti kaip vien iš 11 narių susidedanti Didžioji kolegija, užuot, kaip visada, rinkęsis į plenarinį posėdį, kuriame dalyvauja visi teisėjai.
Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis – Teismo posėdyje teikti argumentuotas nuomones dėl nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir objektyviai.
Teisėjai ir generaliniai advokatai yra buvę nacionalinių aukščiausiųjų teismų nariai arba aukštos kvalifikacijos teisės specialistai, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie yra skiriami bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas iš jų skiriamas šešeriems metams, o paskui jie gali būti dar kartą paskirti vienam ar dviem trejų metų laikotarpiams.
Kad Teisingumo Teismas galėtų greičiau spręsti tūkstančius bylų ir teikti piliečiams geresnę teisinę apsaugą, 1989 m. buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šis teismas (veikiantis prie Teisingumo Teismo) turi teisę nagrinėti ir spręsti tam tikrų kategorijų bylas, ypač privačių asmenų pateiktus ieškinius ir bylas, susijusias su komercinių įmonių nesąžininga konkurencija.
Ir Teisingumo Teismas, ir Pirmosios instancijos teismas iš savo narių trejiems metams išsirenka savo pirmininką.
Ką Teismas veikia?
Teismas nagrinėja ir sprendžia jame iškeltas bylas. Būdingiausi bylų tipai yra šie:
1. prašymai pateikti preliminarų nutarimą;
2. bylos dėl pareigos nevykdymo;
3. bylos dėl panaikinimo;
4. bylos dėl neveikimo.
Kiekvienas iš jų išsamiau yra apibūdinamas toliau.
1. Preliminarus nutarimas
Kiekvienos ES valstybės teismai yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo užtikrinimą. Bet yra tam tikra rizika, kad skirtingų valstybių teismai gali skirtingai aiškinti ES teisę.
Kad šito būtų išvengta, yra numatyta preliminaraus nutarimo procedūra. Tai reiškia, kad jeigu valstybės narės teismui iškyla kurio nors ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, jis gali, o kartais ir privalo, kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis patartų. Toks patarimas yra teikiamas kaip preliminarus nutarimas.
2. Bylos dėl pareigos nevykdymo
Šias bylas gali kelti Komisija, jei ji pagrįstai mano, kad kuri nors valstybė narė nevykdo kokios nors pareigos pagal ES teisę. Tokias bylas taip pat gali kelti kita valstybė narė.
Abiem atvejais Teismas nagrinėja jų nurodytus faktus ir priima sprendimą. Jeigu nustatoma, kad kaltinamoji valstybė narė yra iš tikrųjų kalta, ji turi nedelsdama ištaisyti padėtį.
3. Bylos dėl panaikinimo
Jei kuri nors iš valstybių narių, Taryba, Komisija ar (tam tikrais atvejais) Parlamentas mano, kad tam tikras ES teisės aktas yra neteisėtas, jie gali prašyti Teismą jį panaikinti.
Bylas dėl panaikinimo taip pat gali kelti fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad Teismas panaikintų tam tikrą teisės aktą, nes jis jiems kaip asmenims turi tiesioginį ir nepalankų poveikį.
Jei Teismas nustato, kad teisės aktas buvo neteisingai priimtas arba nederamai pagrįstas Sutartimis, jis gali jį paskelbti negaliojančiu.
4. Bylos dėl neveikimo
Sutartis reikalauja, kad Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija tam tikromis aplinkybėmis priimtų tam tikrus sprendimus. Jei jie to nedaro, valstybės narės, kitos Bendrijos institucijos ir (tam tikrais atvejais) asmenys arba bendrovės gali paduoti Teismui skundą, kad šis pažeidimas būtų oficialiai nustatytas.
Kaip organizuojamas Teismo darbas?
Bylos Teisme pradedamos sekretoriui adresuotu rašytiniu pareiškimu; kiekvienai bylai paskiriamas konkretus teisėjas ir generalinis advokatas.
Procesas Teisme susideda iš dviejų etapų: rašytinio ir žodinio.
Pirmajame etape visos dalyvaujančios šalys pateikia rašytinius paaiškinimus, o paskirtasis bylos teisėjas parengia šiuos paaiškinimus apibendrinantį pranešimą ir teisinį bylos apibūdinimą. Išnagrinėjęs šį pranešimą, paskirtasis generalinis advokatas parengia savo išvadas. Susipažinęs su tomis išvadomis, teisėjas parengia nutarimo projektą, kuris pateikiamas svarstyti kitiems Teismo teisėjams.
Paskui prasideda antrasis etapas – viešas bylos nagrinėjimas. Dažniausiai jis vyksta visos sudėties Teisme (plenariniame posėdyje), bet, atsižvelgiant į bylos svarbą ar sudėtingumą, ją gali nagrinėti iš trijų arba penkių teisėjų susidedančios kolegijos. Teismo posėdyje išklausomi bylos šalių advokatų argumentai, o teisėjai ir generalinis advokatas gali jiems pateikti klausimus. Paskui generalinis advokatas perskaito savo išvadas, o galiausiai teisėjai svarsto ir priima sprendimą.
Teismo sprendimai teisėjų balsų dauguma ir skelbiami viešame posėdyje. Atskirosios nuomonės nepateikiamos.

Leave a Comment