Diplomatija

Maža valstybė gali gerai gyventi šalia didžiulės tik pranokdama ją savo diplomatija, subtilumu ir sumanumu. Tačiau kai kurie mūsų visuomenės nuomonės lyderiai, į kuriuos įsiklauso Lietuvos diplomatai, pasirinko Nikitos Chruščiovo taktiką: nuomonę reikšti bato smūgiais į stalą. Buvimas NATO ir ES nare neatleidžia mūsų nuo būtinybės šlifuoti viešąją diplomatiją.
Diplomatija ir tikslas
Nors galbūt ir galėtų atrodyti, kad lietuviai turi polinkį būti valdomi stiprios rankos, vis dėlto dar iš senų senovės puikiai žinoma, kad galia – dar ne viskas. Lankstumu daugeliu atvejų galima pasiekti gerokai daaugiau.
Lietuvos diplomatija gana jauna, palyginti su didžiųjų Europos valstybių, turinčių šimtametes diplomatijos tradicijas. Nors, kita vertus, net ne pats stropiausias mokinys prisimins iš istorijos, kaip dar XIV amžiuje didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas diplomatiškai siekė palaikyti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais.
Mindaugas Gėlūnas
1918-ųjų lapkritis
Svarbi data Lietuvos diplomatijos istorijoje yra 1918 m. lapkričio 7 d., kuomet Nepriklausomybės Aktu atkurta Lietuvos valstybė. Itin sudėtingas laikotarpis, nes Lietuva atsidūrė tarp trijų ugnių – Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Visos šios šalys siekė savaip dominuoti rytiniame Baltijos regione. Prof. A..Voldemaras, tuometis Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras, itin akcentavo tarptautinio Lietuvos pripažinimo būtinybę ir pabrėžė savo vyriausybės siekį kurti užsienyje Lietuvos diplomatines atstovybes. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienyje, Vokietijoje, tapo dr.Jurgis Šaulys. Jis taip pat buvo įgaliotas kurti Li

ietuvos atstovybes Šveicarijoje, JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. Tuo metu pirmuoju užsienio diplomatu prie Lietuvos vyriausybės įvairiuose šaltiniuose minimas Vokietijos pasiuntinys von Verdy du Vernois. Visa du dešimtmečius trukusi nepriklausomos Lietuvos veikla (1918–1940) – neišvengiamos tiek užsienio reikalų ministerijos, tiek diplomatų konfrontacijos su galingesnėmis už save valstybėmis. Ir būtent diplomatų veikla ypač svarbi tautos egzistencijai. Juk Lietuvos diplomatai pirmiausia atstovavo okupuotam kraštui (po 1940-ųjų) ir vykdė valstybės tęstinumą.
Lietuvos diplomatijos personos
Vienas ryškiausių vadinamojo pirmojo Lietuvos diplomatijos periodo, prasidėjusio tik atkūrus Lietuvos valstybę, diplomatų yra B.K.Balutis, beje, nepriklausęs jokiai partijai. Jis daug dirbo švietėjiškoje JAV lietuvių Tėvynės Mylėtojų draugijoje (TMD) ir vienas ryškiausių šios jo veiklos pasiekimų – draugijos lėšomis 1910 metais išleisti dr.Vinco Kudirkos „Raštai“. TMD taip pat telkė ir vienijo JAV lietuvius. Nuo 1906-ųjų B.K.Balutis akktyviai dalyvavo masinės lietuvių organizacijos „Susivienijimas Lietuvių Amerikoje“ veikloje. Persikėlęs į Čikagą ir pradėjęs dirbti žemėlapių leidykloje jis taip pat parengė ir dalimis išleido tikslų ir detalų Lietuvos žemėlapį, siekdamas išlaikyti lietuviškus vietovardžius. Nuo 1912 metų B.K.Balutis dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje skleisdamas nepriklausomos Lietuvos dvasią išeivijoje. Taip pat svarbi jo veikla buvo tarp Didžiosios Britanijos lietuvių jau Lietuvos okupacijos laikotarpiu (1940-1967-aisiais). Jis laikytas prieškario Lietuvos valdininko etalonu, nesavanaudišku ir idėjišku. B.K.Balutis vadintas vakarietiškos orientacijos diplomatu, kaip ir Petras Klimas ar Stasys Lozoraitis vy
yresnysis. Beje, būtent S.Lozoraitis pasiūlė naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos koncepciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Jo pasiekimai įspūdingi: S.Lozoraičiui suteiktas aukščiausias Nepriklausomoje Lietuvoje diplomatinis nepaprastojo ir įgaliotojo ministro rangas; taip pat itin sudėtingu prieškario laikotarpiu (1934–1938) jis vadovavo Užsienio reikalų ministerijai viso labo būdamas 35-erių. Nuo 1940 iki 1983 metų su nedidele pertrauka Antrojo pasaulinio karo metais jis ėjo unikalios užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo pareigas. S.Lozoraitis taip pat yra pirmasis Lietuvos diplomatas, išrinktas Tarptautinės diplomatinės akademijos Paryžiuje nariu. O diplomato karjerą jis pradėjo 1923 m. balandžio 1-ąją antruoju sekretoriumi Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Beje, sovietams labai nepatiko atviri S.Lozoraičio prieštaravimai jiems, kad Maskva ieško kompromiso su Lenkija neatsižvelgdama į Lietuvos interesus. Panašiu laikotarpiu reiškėsi ir istorikas bei diplomatas P.Klimas, kuris 1923–1925 metais buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, o nuo 1925 iki 1940-ųjų – Prancūzijoje, kur, beje, buvo hitlerininkų kalintas.
Lietuvos diplomatijos istorijoje, be abejo, būta ir daugiau iškilių asmenybių. Oskaras Milašius, poetas ir diplomatas, vienas Baltijos šalių santarvės iniciatorių, dirbęs lietuvių pasiuntinybėje Paryžiuje ir Lietuvai iš viso dirbęs septynerius metus. 1924 metais – jo diplomatinės veiklos žlugimas. Beje, dar 1919 metais jis aktyviai kėlė idėją, kad Lietuva, Latvija ir Estija organizuotų Pabaltijo Sąjungą, kaip būtiną veiksnį Rytų Europos stabilizavimui. Jis išpranašavo ir Europos Sąjungą (arba Europos Jungtines Va
alstybes).
Prisiminkime ir poetą Jurgį Baltrušaitį, kuris gyvendamas Rusijoje aktyviai rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių savo tautiečių šelpimu, o nuo 1920-ųjų paskirtas Lietuvos atstovu Maskvoje ir dirbęs šiose pareigose iki 1939 metų Po to jis tapo Lietuvos atstovybės patarėju Paryžiuje, kur 1944 m. sausio 3 d. mirė. Lietuvos diplomatijoje, sekant europietišku pavyzdžiu, susiformavo kone visi šios tarnybos rangai, tačiau ambasadoriais tais laikais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai. Aukščiausi diplomatiniai rangai Lietuvos Respublikoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.
Lietuvos diplomatinei tarnybai iki pat 1990 metų pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse (nors sovietai iki šiol negražino Lietuvos diplomatinių būstinių patalpų kai kuriose valstybėse). Po S.Lozoraičio vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr. Stasys Bačkis. Šiame poste jis dirbo iki pat Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio
Žmonių saugumui ir gerovei turi tarnauti ir šalies užsienio politika, kuriai vadovauti Konsitucija tiesiogiai įgalioja prezidentą.

Narystė Europos Sąjungoje ir NATO leis Lietuvai pagreitintai siekti europinio gyvenimo standartų.

Ši standartus su Europos Sąjungos parama susikursime patys. Šalies valdžia turės ne tik rūpintis, kad skirstant Europos Sąjungos biudžetą Lietuvos interesai nebūtų pažeisti, bet ir privalės garantuoti, kad kraštą pasiekiantys eurai nebūtų švaistomi.

Mūsų krašto saugumą garantuoja Lietuvos narystė NATO. Lietuva nuosekliai rėmė ir ateityje rems transatlantinių ry

yšių tarp JAV ir Europos Sąjungos šalių stiprinimą.

Lietuvai atsivėrė naujų galimybių aktyviau bendradarbiauti su regiono valstybėmis, imtis iniciatyvų, tiesiančių tiltus tarp Vakarų ir Rytų.

Tačiau mūsų diplomatija neturėtų pamiršti ir kasdienių žmonių interesų. Narystė Europos Sąjungoje visiems Lietuvos žmonėms suteikia papildomų teisių ir garantijų. Lietuvos piliečiai galės jaustis saugesni bet kuriame pasaulio kampelyje, kur tik veikia kurios nors Europos Sąjungos šalies diplomatinė ar konsulinė atstovybė.

Šių dienų pasaulis — pasaulis be sienų. Jau dabar daugybė Lietuvos piliečių gyvena už tėvynės ribų. Valstybė turi rūpintis, kaip išsaugoti ir stiprinti saitus su šiais tautiečiais.

Gal net dar svarbiau sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šalies pilietis žinotų: Lietuva yra jo namai, kuriuose jis visada laukiamas. Be abejo, būtinos ir patrauklios gyvenimo sąlygos, kurios skatintų išvykusius sugrįžti į tėvynę.

Lietuva pasauliui gali būti įdomi tik puoselėdama savitumą. Kito kelio ir nėra, jei norime išsaugoti tautinę kultūrą, kartu tautinę savastį.

Europa ir pasaulis pageidauja mūsų unikalumo, mūsų savitos kalbos, tradicijų, istorinio ir gamtinio paveldo. Todėl reikia pasinaudoti Europos Sąjungoje atsivėrusiomis naujomis galimybėmis ir visaip skatinti Lietuvos vardą garsinantį mūsų kultūros ir meno sklaidą. Nėra ir negali būti geresnių šalies ambasadorių kaip mūsų menininkai, kultūros žmonės ar medalius pasaulio arenose iškovojantys sportininkai, mūsų jaunimas, dalyvaujantis pasaulio mokslo olimpiadose.

Valstybės institucijos privalo įsisąmoninti, kad žmogus ne vien duona gyvas. Gyvenimas nebus visavertis, jei jame neliks vietos kultūrai. Kita vertus, net šalies socialinė ir ekonominė raida negali būti ilgalaikė ir sėkminga, jei pamirštama kultūra. Tik kultūringa visuomenė gali būti kūrybinga, sugebanti konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Konkuruoti reikės žiniomis, geru išsilavinimu. Be konkurencingo mokslo ir išsilavinusios visuomenės Lietuva negalės būti XXI amžiaus žinių ekonomikos šalis.

Nedera pamiršti, kad gyvybingą tautinę kultūrą, tautinį savitimą galime išsaugoti tik puoselėjami tvirtas švietimo tradicijas.

Manau, dabartinė Lietuvos mokykla turėtų nepamiršti istorinių tradicijų ir suteikti ne tik šiuolaikinį išsilavinimą, bet ir būti neišsenkanti tautinio savitumo, patriotizmo ir tolerancijos versmė, ugdyti pilietį. Noriu, kad kuo greičiau ateitų laikai, kai aidint nacionalinio himno garsams garsiau imtų plakti kiekviena jauna širdis ir lūpos kartotų mums visiems šventus himno žodžius.

Vis dėlto pasididžiavimas savo valstybe įmanomas tik tuomet, kai žmonės jaučia, jog gyvena šalyje, kur viešpatauja teisingumas ir teisybė.

Mūsų visų teises ir laisves dar labiau įtvirtins ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Saugi, atvira ir teisinga pilietinė visuomenė pirmiausia reiškia, kad šalyje garantuojamos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės. Bet koks valdžios veiksmas pirmiausia privalo nepažeisti šių teisių. Tai bus mano nuolatinis rūpestis.

Todėl sieksiu maksimalaus teismų, prokuratūros, policijos, specialiųjų tarnybų veiklos skaidrumo, atskaitingumo visuomenei. Tik tuomet teisėtvarkos įstaigos gali efektyviai dirbti savo darbą ir garantuoti įstatymo viršenybę.

Europinis gyvenimo lygis neatsiejamas ir nuo kiekvieno žmogaus saugumo namuose, gatvėje, darbe. Turime išgyvendinti iš mūsų miestų, miestelių ir kaimų nusikalstamumą, o kova su nusikaltėliais gali būti veiksminga tik turint profesionaliai dirbančias teisėsaugos įstaigas.

Tačiau stipriausias gynybos bastionas nuo nusikalstamumo, korupcijos, teisės pažeidimų — pati visuomenė. Tikiu, kad per šios kadencijos metus Lietuva galės didžiuotis savo aktyvia piliečių visuomene, galutinai atsikračiusia slogaus sovietinės okupacijos moralinio paveldo.

Šiandien, kaip Lietuvos Respublikos prezidentas, prisiekiau Seime. Čia, šioje istorinėje aikštėje, dar kartą prisiekiu Jums, Lietuvos žmonės, kad būsiu visiems lygiai teisingas, savo pareigas eisiu sąžiningai, savo darbais ir pastangomis kasdien sutvirtindamas Tautai duotą priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.

Tepadeda man Dievas.

Popiežius kreipėsi prancūzų kalba:
Ekscelencijos,
Ponios ir Ponai!
1. Esu laimingas, galėdamas jus priimti Apaštalinės Nunciatūros būstinėje Lietuvoje. Dėkoju jūsų Dekanui Monsinjorui Justo Mullor Garcia už žodžius, kuriuos jis man tarė jūsų vardu. Jis išreiškė jūsų rūpestį padėti tautai, kuri pradeda iš naujo gyventi pagaliau atgauta laisve, ir jūsų bendrą troškimą skatinti tarptautinį dialogą. Juk kalbama apie taiką pasaulyje ir konkrečiai Baltijos regione. Atvykęs jau turėjau progos pasakyti, kad jaučiu didelį džiaugsmą būti šiame krašte. Tai, kad šios pastoracinės kelionės metu galiu susitikti su Lietuvos valdžios ir tautos atstovais, reiškia, jog yra užverčiamas dramatiškasis regiono istorijos puslapis.
Nuo šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius, kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.
2. Suprantu, kad kalbu diplomatų grupei, kurią vienareikšmiškai galima laikyti pionieriais. Sostinėje Vilniuje jūs esate vieni iš pirmųjų Lietuvos ir visų Baltijos tautų atgimimo liudininkų. Jūs esate kvalifikuoti stebėtojai naujos situacijos, kuri buvo sukurta turtingos istorijos ir kultūros regione ir leidžia čia įsitvirtinti demokratijai. Akredituoti Lietuvoje, jūs esate pirmieji šių įvykių gilios reikšmės ir žmogiškų bei socialinių pasekmių vertintojai.
3. Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. Vos tik 1918 metais pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir destruktyvaus sprogimo, daugybė Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui, nesiliovė mąstę vien nacionalinių interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės prievartos sąvokomis. Tai vedė į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu – ir į naują ginkluotą susidūrimą, kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas. Tikras kataklizmas užgriuvo ir penketą ilgų dešimtmečių ženklino Rytų pasaulį.
Istorijos pamokyta, diplomatija nuo šiol visomis jėgomis turi remti politinį dialogą tarp tautų, politinių jėgų, kurios siekia savo teisėtos vienybės ir savarankiškumo. Diplomatija turi daryti viską, kad visiškai išnyktų bet kada galintys išdygti nesantaikos daigai. Aš gerai žinau, kad siaurų interesų našta dar sunki ir dar didelė prievartos pagunda. Tačiau diplomatija, ištikima tautų evoliucijai ir gerbianti asmens orumą, gali paskatinti arba pati pasiūlyti iniciatyvas, kurios dabartinėje situacijoje būtų svari parama Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Tarptautinės visuomenės pareiga – sudaryti sąlygas demokratiškai gyventi valstybėse, atsisveikinančiose su totalitarizmu. Tik toks gyvenimas leidžia realizuoti teisėtus žmonių ir tautų siekius patiems tvarkytis. Demokratija reikalauja ilgo ir kantraus mokymosi bei brandos, jai būtina parama valstybių, jau seniai praktikuojančių šią valdymo formą, kuri į visuomeninį gyvenimą įtraukia visus piliečius.
Tautos atmintyje turi išlikti neigiami kai kurių praeities diplomatinių sąjungų rezultatai. Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo bendrą likimą. Didžiosios valstybės neturi teisės ant mažos valstybės piliečių užkrauti sunkų svetimųjų jungą. Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę. Tik šitaip visas žemynas gali sulaukti ir savo politinio stabilumo bei demokratijų sustiprėjimo, ir taikos tarp visų žmonių bei tautų.
4. Patyrusi daugybę praėjusių metų sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų žemyną draskančių konfliktų.
Nūdienos kontekste diplomatija yra pašaukta įgyvendinti naujas formas; ji įgyja naujus tikslus, iš kurių tautos, atgavusios laisvę, daug tikisi. Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių – sukurti sąlygas deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones, tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.
5. Daugelio sunkumų sprendimas reikalauja pagalbos, kurią tarptautinė visuomenė turėtų skubėti suteikti. Iš tiesų, lokaliniu ir regioniniu požiūriu solidarumas yra pagrindinė priemonė sukurti humaniškai bendrijai ir vienoje, ir daugelyje valstybių. Rytų Europa dabar yra kelyje į vienybę, ji tuo gerai pasinaudojo kitą dieną po paskutinio ją paženklinusio mirtino konflikto. Jos didžiulė parama prisidėjo ir prie dabartinio mums visiems džiugaus įvykio.
Bet kokia pagalba – žmonių darbas, techninis bendradarbiavimas, drąsios finansinės investicijos – pirmiausia turi tarnauti lietuviams, padėti jiems spręsti problemas. Diplomatija negali nekreipti dėmesio į nacionalinius interesus. Vilniuje, kaip ir bet kurioje Žemės vietoje, turi būti ginama bendroji žmogiškumo koncepcija – ta koncepcija, be kurios dvišalės ir daugiašalės derybos gali prarasti prasmę.
Manau, kad mūsų amžininkai pirmiausia kreipia savo pastangas iš tiesų teisinga linkme – žmogaus teisių apibrėžimui ir gynimui. Juk negalima kalbėti apie tikruosius nacijų interesus, galvojant vien apie politinę strategiją ir ekonominę plėtrą. Nauja pasaulio tvarka, kurios šalininkai už daugialypių politinių ir ekonominių modelių įžvelgia socialinę vienybę, negali realizuotis negerbiant pirmaeilių teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybių. Neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms vertybėms. O, kad daugiau niekada žmonės ir tautos neitų viena prieš kitą! Kiekvieną kartą, kai kyla konfliktas, yra sudarkomas ir kenčia visas pasaulis.
Šalys visų pirma yra žmonių bendrijos, susidedančios iš moterų ir vyrų, kurie gyvena, mąsto, meldžiasi ir dirba kartu pagal laisvai priimtus įstatymus ir kuriems neatimamas teises ir pareigas natūraliai suteikia pati prigimtis. Tarptautinio gyvenimo pagrindų pagrindas yra žmogaus teisės, iš kurių esminės yra teisė oriai gyventi ir išgyventi, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat teisė sukurti šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę ir visuomeninio gyvenimo variklį. Kiti tarptautinio gyvenimo aspektai gali įgyti savo tikrąją reikšmę tik gerbiant šias laisves. Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien tik interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos.
6. Jums kalbantis Popiežius yra šiandieninio pasaulio realybės liudininkas. Turėjau progų, taip pat ir laimę keliauti kaip taikos piligrimas. Aš skelbiu krikščioniškąjį tikėjimą: jis suteikia pilnutinę prasmę egzistencijai ir skatina kurti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas rastų savo vietą. Savo kelionėse po pasaulį ir susitikimuose su skirtingoms klasėms priklausančiais ir skirtingas pareigas užimančiais žmonėmis aš galėjau pažinti įvairias žmonių, ir ypač jaunų europiečių, aspiracijas. Vis trumpėjant atstumams, pasaulis tampa arba norėtų tapti pasauliu, kuriame ryšiai darosi kaskart stipresni. Nepaisant kai kurių negausių grupių, bemaž visų šalių jaunoji karta trokšta gyventi tokioje visuomenėje, kur visi žmonės būtų solidarūs ir kurtų bendriją, galinčią peržengti valstybių sienas bei kalbinius, kultūrinius ir religinius barjerus. Šiuo požiūriu kultūriniai mainai ir turizmas skatina tarpusavio pažinimą ir yra gera proga žmonių kontaktams ir dvasiniam turtėjimui.
7. Tačiau dėl pražūtingų ideologinių konfliktų arba, priešingai, dėl taikos, kurią puoselėja kai kurios šalys, emigracija pasiekė niekada iki šiol neregėtą mastą. Tarptautinis dialogas darosi itin svarbus, kad kiekvienas galėtų surasti žemės įsikurti, kad pats apsirūpintų maistu ir pajėgtų išmaitinti savuosius. Jeigu iš arčiau paanalizuosime šiuolaikinio pasaulio tarpusavio priklausomybės kompleksiškus duomenis, šiame regione turi būti ypatingai pabrėžiamas vienas elementas: buvusi imperialistinė politika ir buvęs etninis, ideologinis ir religinis fanatizmas kasdien tampa vis labiau anachronistiški.
Tuo metu, kai visiškai pasmerkiamas karas – taip pat ir ekonominis bei komercinis karas, vien tik dialogas ir derybos yra tinkamas žmogaus veikimo būdas pereinant iš užsienio okupuotos valstybės statuso į visišką nacionalinę nepriklausomybę ir tarpusavio pripažinimą, dalijantis regiono turtus, sprendžiant žmonių ir materialinių vertybių judėjimo klausimus bei etnines, kultūrines ir religines problemas.
Baltijos valstybės sudaro mikrokosmosą, kuriame aiškiai matyti iškylančios aktualiausios problemos, bet čia gali išaušti ir sprendimų aušra. Šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių – tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko, – gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių bendruomenės. Jų buvimas liudija apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių, žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.Netgi nepaisant priverstinio aspekto, migraciniai srautai gali skatinti ateities mainus, kurie po ilgesnio ar trumpesnio laiko galbūt bus naudingi šioms tautoms.
Trijose Baltijos valstybėse pastebima sunkumų, kuriuos kelia buvusi rusų išeivių implantacija, kartais atsiradusi sykiu su okupaciniais daliniais. Kita vertus, tarptautinė bendrija – o kartu su ja ir Šventasis Sostas – supranta rusų kilmės piliečių siekimą naudotis visomis teisėmis toje šalyje, kurioje jie gyvena. Trumpai tariant, ji išreiškė pageidavimą, kad nedelsiant būtų surastos visų žmonių, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, santarvės formulės. Visi turi mokėti protingai reikšti savo interesus, išklausyti kitos pusės pageidavimų ir išsivaduoti nuo keršto minčių ar mėginimų jėga pasiekti tai, kas gali būti pasiekta tik gera valia ir derybomis.
Dėl to ypač naudinga tai, kad įvairios Rytų ir Vidurio Europos valstybės dalyvauja tarptautinėse Europos organizacijose: Europos Taryboje bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. O perspektyvoje, visoms pripažintoms nacionalinėms nepriklausomoms valstybėms bendraujant su kitomis žemyno valstybėmis, gali būti sukurti platūs ir ilgalaikiai geros kaimynystės santykiai.
8. Šia specialia misija Šventasis Sostas pirmiausia rūpinasi taika, žmonių ir tautų augimu, teisėtos nepriklausomos valdžios gerbimu. Jis nori laiku priminti, kad politinės jėgos visuomet turi paisyti dvasinių dalykų, kuriuos skleidžia krikščionybė. Vietinė Katalikų Bažnyčia, palaikoma pasaulinės Bažnyčios, turi skleisti Evangeliją ir įtvirtinti gautas iš Viešpaties vertybes. Krikščionys supranta, kad jie turi suvaidinti svarbų socialinį vaidmenį kuriant nacionalines institucijas. Tai skatina Lietuvos katalikus visada būti priekyje, bendradarbiauti su visais broliais pasaulyje. Jie turi budriai tarnauti tėvynei politinėse, ekonominėse ir socialinėse institucijose, dirbti su aktyvia atsakomybe ir kilniu nusiteikimu pasiekti bendrus tikslus.
Štai dėl tokios ateities su viltimi meldžiu Dievo Palaiminimo jums visiems, jūsų šeimoms ir jūsų darbui.

Leave a Comment