ĮVADAS
Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Užimtumo problema yra sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Užimtumo problemos esmę, galima suformuluoti taip: užimtumas objektyviai yra ne tik žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogiškojo gyvenimo prasmė. Todėl netekti darbo reiškia prarasti ir viena, ir kita. Dažnai atliekami užimtumo problemos tyrinėjimai. Ekonominėje praktikoje ši problema suprantama pernelyg siaurai – kartais kaip didesnio užimtumo siekimas visomis įmanomomis priemonėmis arba kaip darbo pasiūlos ir paklausos atitikimas. Iš tiesų, užimtumo problema nėra vien ekonominė, tai ir socialinė, ir psichologinė, ir net politinė problema. Ji susijusi ir su šalies, ir su paties žmogaus kaip asmenybės poreikiais.Padėtį darbo rinkoje įtakoja valstybės gyventojų užimtumo politika. Svarbiausias jos uždavinys – išlaikyti kuo didesnį racionalų gyventojų užimtumą, kiekvienam sudaryti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirenkamu darbu. Sudėtinė užimtumo politikos dalis yra darbo rinkos politika. Užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijas, profilaktikos priemones. Lietuvoje užimtumo valstybinis reguliavimas daugiausia apsiriboja nedarbo reguliavimu: darbuotojų masinių atleidimų ribojimu ir besikreipiančių į darbo biržas nedirbančiųjų aptarnavimu. Į tai orientuoja ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas bedarbių įdarbinimui, jų užimtumo rėmimo programoms ir labai menkas dėmesys – nedarbo prevencijai, profilaktikai.
LIETUVOS UŽIMTUMO POLITIKA
Užimtumo samprata
Užimtumas-teisėta (įstatymų nedraudžiama) darbinė įmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodant jiems uždarbį (darbo pajamas). Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Žmogus laikomas užimtas ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vieta įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan. Demokratinėse visuomenėse, administracinė darbo prievarta (išskyrus numatytus atvejus) yra neleistina. Laisvanoriškas piliečių užimtumas negali būti ribojamas. Užimtumo problema yra sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Užimtumo problemos esmę, galima suformuluoti taip: užimtumas objektyviai yra ne tik žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogiškojo gyvenimo prasmė. Todėl netekti darbo reiškia prarasti ir viena, ir kita. Dažnai atliekami užimtumo problemos tyrinėjimai. Ekonominėje praktikoje ši problema suprantama pernelyg siaurai – kartais kaip didesnio užimtumo siekimas visomis įmanomomis priemonėmis arba kaip darbo pasiūlos ir paklausos atitikimas. Iš tiesų, užimtumo problema nėra vien ekonominė, tai ir socialinė, ir psichologinė, ir net politinė problema. Ji susijusi ir su šalies, ir su paties žmogaus kaip asmenybės poreikiais. Manoma, kad reikėtų išskirti užimtumo problemos kiekybines ir kokybines puses. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu. Tai vadinamas natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis. Paprastai nedarbo lygis laikomas natūraliu, kai jis neviršija – proc.darbo jėgos. Taigi kyla klausimas, ar ši riba priimtina Lietuvai dabartiniu laikotarpiu? Jei taip – tai būtina stengtis palaikyti nedarbo lygį šiose ribose. Kita vertus, žemas nedarbo lygis ar jo nebuvimas (natūralus nedarbo lygis) dar nereiškia, kad nėra užimtumo problemų. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Tai reiškia, kad užimtumą reikėtų nagrinėti makroekonominiu lygiu, t.y. kaip šalies ekonominės bei socialinės gerovės pagrindą ir atskiro žmogaus požiūriu (mikro lygis), tai kaip jo pragyvenimo šaltinį ir asmenybės tobulėjimo sąlygą, galų gale kaip žmogaus gyvenimo prasmę. Užimtumas yra pilietinės, demokratinės visuomenės egzistavimo ekonominis pagrindas. Tik dirbdami žmonės tampa visuomenės piliečiais pilna to žodžio prasme. Todėl būtina valstybės mastu reguliuoti užimtumą, kitaip tariant, reikalinga tam tikra gyventojų užimtumo politika. Kuo labiau išsivystęs ir tobulesnis rinkos savireguliacijos mechanizmas, tuo valstybės vaidmuo šioje srityje yra mažesnis. Socialinis užimtumo problemos aspektas yra jos orientacija į žmogų, į jo interesus ir poreikius darbo sferoje. Galima išskirti mažiausiai keturis užimtumo aspektus:1. Neatskiriamas užimtumo ryšys su pagrindine konstitucine piliečio teise – teise į darbą;2. Lemiamas užimtumo veiksnys užtikrinant tinkamą žmonių gyvenimo lygį;3. Naujos darbinės orientacijos ugdymas, kuri yra atskiro žmogaus ir visuomenės gerovės augimo pagrindas;4. Darbinėje veikloje tobulėja žmogus kaip asmenybė, atsiskleidžia ir vystosi jo profesiniai sugebėjimai. Užimtumo politika suprantama kaip tiesioginio ir netiesioginio poveikio visuomenės socialinei-ekonominei raidai priemonių visuma, siekiant tam tikrų užsibrėžtų tikslų. Valstybės uždavinys siekti kuo didesnio gyventojų užimtumo. Tačiau, realizuodama šį uždavinį, užimtumo politika turi siekti ne bet kokio užimtumo. Svarbiausias valstybės užimtumo tikslas – siekti ir pagal galimybes užtikrinti racionalų, efektyvų ir visišką gyventojų užimtumą. Tai ir būtų užimtumo politikos tikslas. Racionalus gyventojų užimtumas reiškia darbo išteklių paskirstymą tarp ekonominės veiklos rūšių, atsižvelgiant į šalies išteklius, geopolitinę padėtį, išoriškai susiklosčiusias ūkinės veiklos tradicijas ir kitas panašias aplinkybes. Elementari racionalaus užimtumo ekonominė prielaida yra visuomeniškai naudingas darbo pobūdis, kai jis kuria materialines ir dvasines vertybes, kurias galima realizuoti. Racionalus užimtumas yra svarbiausia efektyvaus gyventojų užimtumo sąlyga. Užimtumo efektyvumas, arba efektyvus užimtumas, nacionaliniu mastu išreiškiamas pasiektais ekonominiais ir socialiniais rezultatais (darbo našumo lygiu, nacionaliniu produktu, vidutiniškai tenkančiu vienam gyventojui, vidutine gyvenimo trukme ir kitais panašiais rodikliais). Efektyvus užimtumas galimas tik normaliai funkcionuojant rinkos (ir darbo rinkos) mechanizmui. Būtent rinka per konkurenciją ir kainų svyravimą nurodo gamintojui ko ir kiek gaminti, be to, mažiausiomis sąnaudomis. Siekti efektyvaus užimtumo pirmiausia yra ūkio subjektų uždavinys; valstybės uždavinys – sudaryti jiems palankias veiklos sąlygas. Susieti šias grandis į vieningą sistemą padeda darbo rinka ir valstybės darbo rinkos politika, kaip užimtumo politikos sudedamoji dalis. Visiškas gyventojų užimtumas nereiškia, kad turi būti užimti visi darbingi šalies gyventojai. Tokia užimtumo samprata netolimoje praeityje buvo deklaruojama kaip vienas iš didžiausių socializmo pasiekimų. Demokratinėje visuomenėje tokio užimtumo negali būti, kadangi darbas yra laisvas ir žmogus, turintis legalų pragyvenimo šaltinį turi pasirinkti: dirbti ar nedirbti. Visiškas, laisvai pasirinktas užimtumas gali būti esant bet kokiam užimtumo lygiui, jeigu jis patenkina gyventojų poreikį darbo vietoms ir užtikrina pačių darbo vietų ekonominį tikslingumą, t.y. aukštą darbuotojų darbo našumą ir atitinkamą jo apmokėjimą. Būtų galima pasakyti, jog visiškas gyventojų užimtumas pasiekiamas tada, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau toks apibūdinimas būtų ne visiškai netikslus, kadangi ne visi ieškantys darbo registruojasi įdarbinimo tarnybose ir darbdaviai joms praneša ne visas laisvas darbo vietas. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geopolitinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Pagal Europos sąjungos statistikos tarnybos, (toliau EUROSTAT’o) reikalavimus užimtais gyventojais yra laikomi vyresni nei 14 m.abiejų lyčių asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne mažiau kaip vieną valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimos įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), asmenys dirbantys sau.
Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus žemdirbiai (įskaitant turinčius iki 3 ha žemės), kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda. Smulkūs žemdirbiai pensininkai užimtųjų kategorijai priskiriami tik tada, kai jų pajamos iš žemės ūkio didesnės nei gauna pensija. Kiti pensininkai priskiriami neaktyviems gyventojams. Kadangi daugumos kaimo pensininkų pensija didesnė nei grynosios pajamos iš žemės, tai jie priskiriami neaktyviems gyventojams. Jeigu juos įskaityti į užimtuosius, dirbančiųjų žemės ūkyje dalis būtų ne 20, o 30 ar 40 procentų. Į užimtųjų skaičių, skirtingai nei įmonių statistikoje, įskaitomos moterys, auginančios vaikus iki trijų metų, bet nenutraukusios ryšių su darboviete. Šiame darbe atsižvelgiama į užimtų gyventojų apibrėžimą pagal EUROSTAT’o reikalavimus, nes Statistikos departamentas atlikdamas darbo jėgos tyrimus tuo naudojasi. Užimtų gyventojų skaičių Statistikos departamentas nustato dviem būdais:1. Naudojami balansiniai skaičiavimai ir eksperimentiniai vertinimai. Užimtų gyventojų skaičių galima įvertinti remiantis įmonių ir organizacijų ataskaitų apie darbuotojų skaičių duomenimis. Tačiau įmonėse, ypač privačiose, tam tikra darbuotojų dalis dirba neoficialiai (be darbo sutarčių). Dėl to šių darbuotojų skaičius oficialioje statistikoje neužfiksuojamas. Atskirai nustatomas ūkininkų ir jiems padedančių asmenų skaičius (be vadinamų “trihektarininkų”)2. Atliekant darbo jėgos atrankinius tyrimus. Tai pats patikimiausias būdas įvertinti užimtųjų skaičių, apklausiant gyventojus apie jų užimtumą, ir užpildant specialų darbo jėgos tyrimo klausimyną. Šiuos tyrimus Statistikos departamentas atlieka nuo 1994 m. Šio tyrimo privalumas tas, kad apklausiant gyventojus galima patikimai įvertinti užimtųjų, bedarbių ir ekonomiškai neaktyvių gyventojų skaičių. Sudarant klausimyną, taikant užimtumo ir bedarbystės sąvokas, atsižvelgiant į Tarptautines darbo organizacijas (TDO) ir EUROSTAT’o reikalavimus. Tokiu būdu gauti duomenys yra palyginami tarp valstybių. Tyrimo metu gyventojai klausiami apie jų užimtumą trumpą laikotarpį, t.y. vieną savaitę. Kadangi, masiškai išsiplėtė statistinio stebėjimo, tai yra ūkio subjektų skaičių, o kartu ir į statistikos tyrimus nepatenkančios veiklos. Nemaža dalis jų priklauso vadinamai “šešėliniai” ekonomikai tai labai pasunkino įvertinti gyventojų užimtumą. Ypač sudėtinga statistiškai įvertinti užimtųjų kaimo gyventojų, prekybos bei statybos darbuotojų skaičių. Žemės ūkyje dirbantys yra gyventojai, užimti žemės ūkio bendrovėse, ūkininkai, dirbantys jų šeimos nariai ir samdomi darbuotojai, dalis sklypininkų, t.y. kaimo gyventojų, turinčių iki 3 ha žemės sklypus. Panaši padėtis ir prekyboje. Užregistruota daug personalinių įmonių, išduota daug patentų ir licencijų. Nemažai vykstančių įsigyti prekių į Graikiją, Turkiją ir kitas šalis.Vieni prekiauja patys kiti samdo pardavėjus. Gauti tikslią informaciją iš jų praktiškai neįmanoma, nes, registruodami veiklą jie nurodo netikslų darbuotojų skaičių. Taip pat problematiška yra nustatyti užimtųjų skaičių smulkaus verslo įmonėse, nes daugelis faktiškai užimtųjų dirba nesudarę darbo sutarčių. Darbo biržos skelbia duomenis tik apie jose užsiregistravusius bedarbius, nors dėl įvairiausių priežasčių daug bedarbių nesikreipia į darbo biržas. Dalis užsiregistravusių bedarbių dirba neoficialiai – užsiima neoficialia prekyba, automobilių, butų ar namų remontu, dirba statybose (ypač gyvenamųjų namų), sezono metu dirba žemės ūkio ir panašius darbus.Valstybės užimtumo politika
Padėtį darbo rinkoje įtakoja valstybės gyventojų užimtumo politika. Svarbiausias jos uždavinys – išlaikyti kuo didesnį racionalų gyventojų užimtumą, kiekvienam sudaryti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirenkamu darbu. Sudėtinė užimtumo politikos dalis yra darbo rinkos politika. Užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijas, profilaktikos priemones. Lietuvoje užimtumo valstybinis reguliavimas daugiausia apsiriboja nedarbo reguliavimu: darbuotojų masinių atleidimų ribojimu ir besikreipiančių į darbo biržas nedirbančiųjų aptarnavimu. Į tai orientuoja ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas bedarbių įdarbinimui, jų užimtumo rėmimo programoms ir labai menkas dėmesys – nedarbo prevencijai, profilaktikai. Siaurąją prasme darbo rinkos politika sprendžia su pagrindinius uždavinius:1. Ekonominėmis bei finansinėmis priemonėmis pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę;2. Socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos kryptys: pasyvi ir aktyvi. Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:1) pasyvus aspektas, t.y. finansinės priemonės, kurios šiomis siekiama sušvelninti pajamų praradimą darbo netekusiems asmenims;2) aktyvus – priemonės, kuriomis siekiama mažinti nedirbančiųjų skaičių. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas – aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinko politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats gali užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkaujant įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinko aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus, bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinko politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos ar kitos šalie sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mastas, formos ir kt. Detalės. Be to, kai kurių priemonių realizavimas iš eina už darbo biržos veiklos ir kompetencijos ribų.Teritorinės darbo biržos veikimo sferoje aktyvi darbo politika reiškiasi sudarant ir realizuojant bedarbių užimtumo rėmimo programas. Esant pakankamai išsivysčiusiai darbo rinkai ir susiformavusiai jos infrastruktūrai, įdarbinimo tarnybos (darbo biržos) aktyvią darbo rinkos politiką įgyvendina tokiomis pagrindinėmis kryptimis arba formomis: 1) laisvų vietų paieška ir bedarbių įdarbinimas;2) ieškančių darbo piliečių konsultavimas ir profesinis orientavimas;3) bedarbių mokymo ir perkvalifikavimo rėmimas;4) esamų darbo vietų išsaugojimo ir naujų kūrimo rėmimas;5) viešųjų ir kitų laikinųjų darbų rėmimas;6) bedarbių individualaus verslo rėmimas. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, bedarbio pašalpos bei darbo rinkos institucijų – Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo mokymo tarnybos – veiklą finansuoja Užimtumo fondas, kurio tvarkytojas yra Socialinės apsaugos ministerija. Šio fondo lėšas sudaro darbdaviams privalomojo draudimo nuo nedarbo įmokos, kurios surenkamos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, o iš jo Vyriausybės nustatyta tvarka pervedamos į Užimtumo fondą.Užimtumo fondo išlaidos 1997 m. siekė 1,1 mln. Litų. Iš jų 36,8 proc. Buvo skirta aktyvioms darbo rinko politikos finansuoti, daugiausia – profesiniam mokymui: 44,4 proc. Buvo panaudota bedarbio pašalpoms mokėti, 18,8 proc. – darbo rinkos institucijų veiklai plėtoti. Pasyvia politika (bedarbių pašalpos) siekiama sušvelninti nedarbo padarinius, nemažinant nedarbo lygio. Aktyvi politika leidžia mažinti nedarbo mastą naudojant įvairias ekonomines ir organizacines priemones. Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos į:a) makroekonomines, t.y. bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina darbo rinkos padėtį;b) specialias užimtumo politikos priemones. Makroekonominėmis priemonėmis valstybė stengiasi padidinti agreguotą gėrybių ir paslaugų paklausą: 1) mažinti mokesčius; 2) didinant biudžetinius užsakymus; 3) mažinant palūkanų normą; 4) didinant pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija, jų tikslas – didinant agreguotą paklausą didinti darbo jėgos paklausą ir drauge mažinti nedarbą.
Specialios priemonės dažniausiai skirtos mažinti einamąjį ir struktūrinį nedarbą. Pagrindinės iš jų: 1) įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; 2) suaugusiųjų permokymo sistemos plėtojimo ir permokymo programų finansavimas; 3) socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; 4) įdarbinimo įstaigų tinklo plėtimas ir jo informacinio aprūpinimo tobulinimas. Išvardytos priemonės vertinamos labai skirtingai, todėl turi ir savo šalininkų, ir priešininkų. Svarbus aktyvios užimtumo politikos veiksnys yra profesinis mokymas ir permokymas. Įgyvendinant užimtumo politiką organizuojamas apmokymas turi du tikslus:1. Suteikti arba patobulinti profesinę kvalifikaciją žmonių, konkuruojančių darbo rinkoje. Tai yra mokymas, kuris formuoja darbo jėgos kokybę, darbo pasiūlos kokybę ir turėtų orientuotis į maksimalų jos ir darbo paklausos atitikimą. Tai vienas iš pagrindinių būdų šalinti struktūrinį nedarbą.2. Įtraukti tam tikrą skaičių nedirbančiųjų į mokymo programas. Esant dideliam struktūriniam nedarbui, gerai organizuotas mokymas ne tik sušvelnina nedarbo padarinius, bet ir parengia darbo jėgą ekonominiam augimui. Didelį vaidmenį įgyvendinant aktyvią valstybės užimtumo politiką turi įdarbinimo įstaigos (darbo biržos). Geras informacinis jų aprūpinimas ( duomenys apie ieškančius darbo ir laisvas darbo vietas) yra svarbi nedarbo, ypač einamojo, mažinimo priemonė. Todėl rengiamas nuolatinis įdarbinimo tarnybų darbuotojų mokymas (atskirai specialistų ir vadovų), tobulinamos jų išdėstymo schemos, skatinamos įvairios darbo su darbdaviais formos. Padėčiai darbo rinkoje reguliuoti valstybė gali naudoti ir darbo jėgos pasiūlos mažinimo priemones:a) priešpensinio amžiaus žmonių skatinimas anksčiau išeiti į pensiją;b) besimokančio jaunimo darbo ribojimas. Tai gali būti pasiekiama dviem būdais:1) didinant stipendijas; 2) administracinėmis priemonėmis ribojant besimokančiųjų galimybę dirbti pagal samdos sutartį;c) žmonių, gaunančių pašalpas (pensijas), t.t. riboto ir pensininkų, darbo pasiūlos ribojimas. Daugiausia tai pasiekiama didinant pašalpas ir pensijas bei administracinėmis priemonėmis ribojant jų užimtumą. Be išvardytų priemonių, pasaulyje plačiai naudojama vidutinės darbo laiko trukmės mažinimo politika. Ji įgyvendinama įvairiais būdais: mažinamas savaitės darbo laikas; didinama atostogų trukmė; naikinami viršvalandžiai; visas darbo etatas padalinamas keliems darbuotojams. Norėdama suinteresuoti darbdavius naudoti šias priemones, Vyriausybė gali mažinti jiems mokesčius arba iš dalies subsidijuoti nevisiškai apkrautų darbuotojų išlaikymą. Visų efektyvios valstybės užimtumo politikos priemonių tikslas – stabilizuoti (arba didinti) užimtumą, esant ribotai darbo jėgos paklausai. Labai svarbų vaidmenį formuojant užimtumo politiką ir įgyvendinant jos priemones turi vietos valdžia (savivaldybės, apskritys ir kt.).Tai institucijos, turinčios glaudžius ryšius su centriniais valdymo organais ir tiesiogiai galinčios remti situaciją vietos darbo rinkoje. Nuo vietos administracijos efektyvių veiksmų dažniausiai priklauso visos šalies užimtumo politikos efektyvumas. Vakarų demokratijos šalyse išskirtinos trys darbo rinkos politikos fazės:Ø pirmojoje fazėje vyravo kompensacinės darbo rinkos politikos priemonės. Svarbiausi uždaviniai buvo tarpininkauti įdarbinant bedarbius piliečius, mokėti bedarbystės pašalpas;Ø antrojoje fazėje, prasidėjusioje septintajame dešimtmetyje, imta daugiau naudoti selektyviai parenkamas aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Ypač dėmesys buvo skiriamas darbo išteklių profesiniam ir teritoriniam mobilumui didinti;Ø trečioji fazė prasidėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje pasaulinės ekonomikos nuosmukio metu. Būdinga, kad tuo metu šalia kompensacinių darbo rinkos komponentų toliau buvo plėtojamos aktyvios priemonės, apsaugančios nuo nedarbo sumažėjus darbo paklausai ir dėl struktūrinių ūkio pertvarkymų; finansinė parama esamoms darbo vietoms išlaikyti ir naujoms steigti; dalinio užimtumo priemonės; darbo vietų plėtimas valstybiniame sektoriuje (ypač būdinga Skandinavijos šalims). Išsivysčiusių šalių Vyriausybė reguliuodama darbo rinką veikia tokiomis pagrindinėmis kryptimis:1. Kuria naujas darbo vietas.2. Rengia ir perkvalifikuoja darbo jėgą.3. Tarpininkauja įdarbindama darbuotojus.4. Taiko nedarbo socialinį draudimą. Visų šalių Vyriausybės susiduria su nedarbo mažinimo problemomis. Gyventojų užimtumu reikia rūpintis, nes darbo laiko nuostoliai mažina gamybinės veiklos ekonominius rodiklius. Jeigu darbuotojų paklausa viršija jų pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti gaminamos produkcijos asortimentą. Kai darbuotojų paklausa yra žemesnė už pasiūlą, tada žmonės jaučia, kad juos gali atleisti iš darbo bet kada. Darbuotojų užimtumu rūpinasi Darbo biržos, įmonės ir patys gyventojai, nes darbo laiko nuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius. Norint reguliuoti darbo rinką, didelis dėmesys buvo skiriamas nedarbo prevencijai tai 1990 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas Gyventojų užimtumo įstatymas, kuris 1996 m. buvo pavadintas Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymu ir 1999 m. rugpjūčio 9 d. buvo šio įstatymo redagavimas. Šis įstatymas kartu su kitais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustato Lietuvos piliečių užsiėmimo valstybines garantijas. Valstybė garantuoja piliečiams:Ø nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas;Ø nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant;Ø nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju;Ø galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;Ø bedarbio pašalpą. Nuo 1991 m. kovo mėn. Pradėjo funkcionuoti darbo birža, apimanti 47 teritorinius darbo biržas. Ji atlieka visas funkcijas būdingas šiuolaikinei valstybei ir atitinka Europos šalių biržų standartus. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ją sudaro respublikinė bei teritorinės darbo biržos. Darbo biržos funkcijos yra šios:· analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pakitimus;· registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius;· ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti;· tarpininkauja piliečiams įsidarbinant;· dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą darbo, profesinį mokymą;· tarpininkauja piliečiams įsidarbinant užsienyje;· nustatyta tvarka disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir viešai skelbia, kaip jos naudojamos, teikiant pasiūlymus dėl Užimtumo fondo lėšų naudojimo;· rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis teritorines gyventojų užimtumo programas pirmiausia toms gyventojų grupėms, kurios negali lygiomis sąlygomis su kitais piliečiais konkuruoti darbo rinkoje;· skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką;· kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos nedirbančius piliečius;· organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus;· skiria bedarbio pašalpas. Darbo birža gyventojams paslaugas teikia nemokamai. Darbo biržos moka bedarbiams pašalpas. Teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesni kaip 24 mėnesių valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius tris metus, jeigu darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba profesinio mokymo. Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip šešis mėnesius per dvylika mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Darbo biržos veikla nukreipta į nedarbo mažinimą Lietuvoje. Tuo tikslu sudaromos bedarbių rėmimo programos, kurios susideda iš šių pagrindinių skyrių: darbo paieškos ir pasiūlos (įdarbinimo į laisvas darbo vietas bei laikinus darbus; darbo vietų paieškos ir kt.); užimtumo rėmimo (viešųjų, remiamų darbų, savo verslo organizavimo, naujų darbo vietų steigimo ir kt.); profesinio mokymo; pagal programų tipus (bendrojo, verslo), pagal įtraukiamų piliečių grupes (įdarbintų į laisvas darbo vietas bei laikinus darbus ir kt.); darbo vietų išsaugojimo (laikino darbuotojų atleidimo sustabdymas, perkvalifikavimas ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengia profesiniam mokymuisi. Valstybė gina dirbančiųjų piliečių teises. Darbdavys savo iniciatyva, jei nėra darbuotojo kaltės, gali nutraukti neterminuotą samdos sutartį įstatymų nustatyta tvarka tik prieš du mėnesius įspėjęs darbuotoją raštu. Darbuotojui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penki metai, nepilnamečiui iki 18 metų, invalidui, moteriai, turinčiai vaikų iki 14 metų, ir vyrui, vienam auginančiam vaikus iki tokio pat amžiaus, apie numatomą atleidimą iš darbo turi būti pranešta raštu prieš keturis mėnesius. Samdos arba kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatomi ilgesni įspėjimo terminai.Darbdavys negali nutraukti samdos sutarties savo iniciatyva su darbuotojais, kuriems taikomos papildomos garantijos, jei nėra jų kaltės ir bendras skaičius tarp dirbančiųjų yra mažesnis už savivaldybių nustatytą įdarbinimo ar papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotą. Darbdavys, įstatymų nustatyta tvarka mažindamas darbuotojų skaičių arba nutraukdamas įmonės veiklą, privalo raštu prieš du mėnesius pranešti darbo biržai, savivaldybei ir įmonės profesinėms sąjungoms, o jų nesant, įmonės darbuotojų kolektyviniame susirinkime (konferencijoje) kai per 30 kalendorinių dienų numatoma atleisti grupę darbuotojų. Darbdaviai privalo registruoti laisvas darbo vietas darbo biržoje, o ši – viešai jas skelbti. Bedarbiai, kuriems darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat bedarbiai, neturintys profesinio pasirengimo, kvalifikacijos. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1,3 gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini viešieji darbai. Viešuosius darbus kartu su savivaldybėmis organizuoja valstybinės darbo biržos. Asmenims, dirbantiems viešuosius darbus, už darbo laiką mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas taikant ne mažesnį už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus birža moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus, toliau registruojami valstybinėje darbo biržoje ir tiems taikomos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo ir kitų įstatymų nustatytos valstybinės užimtumo ir socialinės garantijos.Lietuvos gyventojų užimtumo programosDarbo praradimas daugeliui mūsų visuomenės narių yra didelė tragedija, ypač psichologiškai tam nepasiruošusiems žmonėms. Na, o iš tiesų daugumai turimos darbo vietos praradimas atveria naujas galimybes, kurių jie gali niekada ir nebūti patyrę. Sąstingis – tai mirtis, o permainos – tai gyvenimas. Gamyba nestovi vietoje, ir kiekvienas turi būti pasiruošęs būtinybei kelis kartus per gyvenimą pakeisti profesiją. Reikiamų žinių lygmuo, kurio darbdaviai reikalauja iš darbuotojų, nuolat auga. Patys savaime darbininkai darbdaviui yra didelis potencialių galimybių rezervas. Lietuvos Vyriausybė per darbo biržą įgyvendina gyventojų užimtumo ir bedarbystės mažinimo programas. Į gyventojų užimtumo programas teritorinės darbo biržos įtraukia tūkstančius ieškančiųjų darbo. Vykdomos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos derinimo programą, teritorinės darbo biržos siekia užtikrinti, kad kuo daugiau gyventojų turėtų nuolatinį atitinkantį jų pasirengimą darbą. Prie aktyvių darbo rinkos programų priskiriamos: darbo vietos išsaugojimo; darbo rinkos profesinio mokymo; grupinės paieškos (darbo klubai) bei užimtumo rėmimo programos. Teritorinės darbo biržos, vykdydamos darbo vietos išsaugojimo programas, padeda dirbantiesiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl jų žemos ar neatitinkančios naujos darbo vietos kvalifikacijos, – įtraukia juos į prevencinio profesinio mokymo programą. Darbo biržos, apmokydamos dirbančiuosius naujų profesijų ar keldamos kvalifikaciją, sudaro jiems sąlygas dirbti toje pačioje įmonėje.Siekiant darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimo, ypatingas vaidmuo tenka profesiniam mokymui. Tuo tikslu didinamos bedarbių, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, profesinio mokymo apimtys ir kokybė. Naujos Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatos leidžia pratęsti profesinio mokymo laiką bei padidinti mokymosi laikotarpiu teikiamą mokymo pašalpą. Šiomis priemonėmis siekiama skatinti kelti savo kvalifikaciją, įgyti naują, paklausią darbo rinkoje specialybę ir tuo būdu greičiau sugrįžti į profesinę veiklą.Darbo biržose steigiami darbo centrai, kurie padeda žmonėms išmokti aktyvių darbo paieškos formų, suteikiant jiems psichologinę pagalbą, informaciją apie laisvas darbo vietas ne tik šalyje, bet ir užsienio valstybėse. Ši forma vadinama paieškos forma.Siekiant gerinti bedarbių aptarnavimą, 1997 m., padedant Vokietijos Federacinės Respublikos Darbo ir Socialinių reikalų ministerijai, Vilniaus darbo biržoje buvo įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse automatizuotas savarankiškos darbo vietų paieškos centras. 1998 metų pradžioje Lietuvoje jau veikė 6 tokie centrai. Toliau steigiami informavimo bei konsultavimo kabinetai. Tokių centrų ir kabinetų paslaugomis naudojasi ir darbdaviai, ir ieškantys darbo asmenys. Informavimo srityje įgyvendinamas atvirumo principas. Darbdaviai įgyja galimybę pasirinkti tinkamos kvalifikacijos darbuotojus per trumpiausią laiką, darbo biržos – pritraukti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, ieškantys darbo – žymiai greičiau įsidarbinti.Labai svarbus vaidmuo tenka užimtumo rėmimo programų įgyvendinimui. Šių programų tikslas – skatinti bedarbių užimtumą, t.y. sudaryti galimybę bedarbiams susirasti laikiną ar nuolatinį darbą. Užimtumo rėmimas buvo įgyvendinamas įtraukiant neturinčius darbo į viešųjų darbų, savo verslo organizavimo, naujų darbo vietų steigimo ir remiamų darbų programas.Vykdydamos šią programą teritorinės darbo biržos padeda integruotis į darbinę veiklą asmenims, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos, laikinai įdarbina į visuomeninius ar remiamus darbus, skatina bedarbius susikurti sau darbo vietas.Darbo biržai pradėjus organizuoti viešuosius darbus, populiarūs jie nebuvo, net manyta, kad jų imtis negarbinga. Tačiau laikui bėgant šis požiūris kito. Viešieji darbai neišnyko, o jie ėmė populiarėti.Viešųjų darbų nesiima veiklūs, energingi ir jauni žmonės. Apsukresnieji patys susiranda “neblogą vietelę”, kitus įdarbina darbo biržos. Viešųjų darbų imasi tik ilgalaikiai bedarbiai ir labiausiai socialiai pažeidžiami žmonės – moterys, auginančios vaikus iki 14 metų, invalidai, tie, kuriems iki pensijos liko mažiau nei 5 metai, grįžusieji iš įkalinimo įstaigų ir pan.1998 metų pradžioje LR Vyriausybė patvirtino naują Viešųjų darbų atlikimo tvarką. Jos tikslas – sudaryti palankesnes teisines ir organizacines prielaidas plėsti viešuosius darbus, kurie yra svarbi bedarbių laikino užimtumo priemonė. Naująja tvarka yra išplečiamas galinčių dirbti viešuosius darbus asmenų kontingentas. Be bedarbių juose galės dalyvauti ir kiti nustatyta tvarka valstybinėse darbo biržose užsiregistravę asmenys.Viešieji darbai gali būti organizuoti:· įmonėse, įstaigose ir organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo;· ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse, kooperatyvuose (sezoniniai žemės ūkio darbai). Viešųjų darbų pobūdį tam tikroje teritorijoje (mieste, rajone) nustato savivaldybės, atsižvelgdamos į situaciją vietos darbo rinkoje ir bedarbių bei kitų nustatytąja tvarka užsiregistravusių valstybinėje darbo biržoje asmenų socialinę – kvalifikacinę sudėtį.Viešieji darbai turi palaikyti ir plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą (socialines paslaugas, sveikatos apsaugą, kultūrą, švietimą, turizmą, aplinkos apsaugą, miškų tvarkymą, komunalinio ūkio bei kitokią visuomeninę, socialinę ir asmeninę aptarnavimo veiklą).Bedarbiai ir kiti valstybinės darbo biržos siųsti asmenys gali dirbti viešuosius darbus iki šešių mėnesių dvylikos mėnesių laikotarpiu. Vietovėse (miestuose, rajonuose), kuriose nedarbo lygis 1,5 karto viršija Lietuvos vidurkį, Užimtumo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu viešųjų darbų trukmė gali būti pratęsta iki 12 mėnesių.Viešiems darbams organizuoti valstybinės darbo biržos kartu su savivaldybėmis kasmet parengia viešųjų darbų programas, kurias tvirtina savivaldybės. Viešųjų darbų programoje nurodomos šių darbų pobūdis (atskiri viešųjų darbų projektai), jų mastai, vykdymo laikas ir trukmė, dirbančių viešuosius darbus asmenų skaičius, mokėjimo už darbą sąlygos, kiek tam reikėtų lėšų, kokie jų šaltiniai (atskirai nurodomi darbai, finansuojami iš valstybės biudžeto).Ekonomika, socialinės sąlygos Lietuvoje gerėja labai pamažu, kad viešieji darbai greitai neišnyktų…1996 metais buvo pradėta taikyti nauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonė – Užimtumo fondo remiami darbai. Šie darbai yra viena esminių priemonių bedarbiams, neturintiems reikiamo socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, taip pat ilgalaikiams ir pradedantiems darbinę veiklą bedarbiams. Remiamų darbų tikslas – sudaryti galimybes įgyti pirminius darbo įgūdžius arba juos tobulinti betarpiškai darbo vietoje. Darbdaviai skatinami organizuoti remiamus darbus ir įdarbinti į juos darbo biržų siunčiamus bedarbius, iš Užimtumo fondo padengiant jiems kas mėnesį minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinių draudimo įmokų dydžio išlaidas.
Remiami darbai 1998m. daugiausia buvo organizuojami prekyboje, visuomeniniame maitinime, pramonės įmonėse ir įstaigose. Užimtumo fondo remiamus darbus organizuoja valstybinė darbo birža, bet ne daugiau kaip šešiems mėnesiams, sudarydama sutartis su darbdaviais pirmiausia dėl bedarbių, nustatyta baigusių profesinį mokymą, kuriems darbo birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo ir pradedančių darbo veiklą, įdarbinimo. Remiami darbai sudaro bedarbiui galimybę pirminių darbo įgūdžių bei padeda pasiruošti nuolatiniam darbui. Šių darbų trukmė gali būti pratęsta iki aštuonių mėnesių, jeigu paaiškėja, kad, norint pradėti dirbti nuolatinį darbą, būtinas papildomas profesinis mokymas.Bedarbiams, siekiantiems savarankiško užimtumo, organizuojant savo verslą individualaus ar kolektyvinio darbo pagrindu, buvo teikiama finansinė – organizacinė pagalba. Paskolos teikiamos iš Užimtumo fondo įstatymų nustatyta tvarka. Labiausiai buvo skatinamas verslas, atitinkanti vietos poreikius. Per 1998 metus bedarbių pageidavimu buvo išduotos 123 neprocentinės paskolos, iš jų – 45 proc. moterims ir asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas. Bedarbiams, organizuojantiems savo verslą, savivaldybės taikė mokesčių, žemės sklypų, patalpų įsigijimo ir kitas lengvatas. Padidėjo skaičius bedarbių, kurie organizavo savo verslą, išsipirkdami trims mėnesiams lengvatinį patentą (1997m. – 409 tūkst., 1998 m. – 7,6 tūkst.). Tačiau nepaisant valstybės paramos savo verslui organizuoti, bedarbių, pasiryžtančių pradėti savo verslą, kaip ir 1997 metais, buvo labai nedaug (atitinkamai 123 ir 171 asmuo). To priežastimi yra, palyginti, didelė smulkaus verslo vystymo rizika ir neefektyvi smulkaus verslo rėmimo sistema (teikiama šiuo metu bedarbiams 3 tūkst. Lt paskola verslo pradžiai yra nepakankama). Verslo rizikos laipsnį didina ir tai, kad reikia grąžinti paskolą.Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas vienas iš būdų didinti gyventojų užimtumą. Tačiau dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių priežasčių ( ribota gyventojų perkamoji galia, netobula mokesčių ir muitų sistema, didelis nusikalstamumas) smulkus ir vidutinis verslas nėra labai paplitęs.Bedarbių savarankiško verslo rėmimas yra vienas iš svarbių ir efektyvių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių nedarbui mažinti, kadangi smulkus verslas aprūpina darbu ne tik jo savininką, bet ir kuria papildomas darbo vietas.Svarbiausias savarankiško verslo vystymą ribojantis veiksnys yra beprocentinio kredito suma, skiriama iš Užimtumo fondo. Kadangi lėšos savarankiškam verslui yra ribotos, tai, esant didesniam pretendentų skaičiui, juos būtina atrinkti konkurso būdu, atsižvelgiant į verslo planų kokybę ir realumą, taip pat į tai, kiek papildomai darbuotojų numato priimti į savo verslą. Skiriant paskolas savo verslui organizuoti, pirmenybę reikėtų teikti tiems turintiems teisę į papildomas užimtumo garantijas bedarbiams, kuriems įsidarbinimo galimybės yra mažiausios.Rajono savivaldybė turi numatyti prioritetines verslo vystymo kryptis, nes tik toks verslas pirmiausia turi būti remiamas iš Užimtumo fondo.Didelis dėmesys yra skiriamas jaunimo profesiniam orientavimui ir integravimo į darbo rinką priemonėms: rūpinamasi jaunimo profesiniu orientavimu ir konsultavimu, jaunimo profesinio mokymo tobulinimas, pagalba jaunimui integruotis į darbo rinką ir kt.Jaunimo integravimo į darbo rinką programas rengia darbo biržos, savivaldybės, mokymo įstaigos, jaunimo organizacijos taip pat suinteresuoti socialiniai partneriai.Jaunimo darbo veiklai skatinti organizuojami viešieji darbai, kuriuos galės dirbti ne tik darbo biržos klientai, bet ir moksleiviai, studentai laisvu nuo mokymosi metu.Lietuvos darbo birža numatė šiuos pagrindinius veiklos tikslus jaunimo užimtumo rėmimui:· padidinti pradedančių darbinę veiklą – abiturientų, absolventų – integravimo į darbo rinką galimybes;· formuoti Talentų pasiūlos duomenų bazę, sudarant galimybes ja naudotis darbdaviui;· gerinti profesinio informavimo ir konsultavimo darbą.Be to, yra rengiama “Nedarbo mažinimo ir darbo vietų steigimo programa”. Ši programa yra labiau orientuota į užimtumą ir čia darbo biržai bus numatyta naujų funkcijų.Vykdoma 1998 metais aktyvi darbo rinkos politika turėjo nemažos įtakos nedarbo prevencijai. Ji leido:Ž pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą ir 37,5 tūkst. (13,8 proc.) daugiau nei 1997 metais įdarbinti arba įtraukti į programas bedarbių;Ž įdarbinti nuolatiniam ir laikinam darbui 87 tūkst. (42,6 proc.) bedarbių;Ž sumažinti jaunimo nedarbo lygį 0,2 procentinio punkto iki 8,0 procentų;Ž sumažinti moterų bedarbių dalį 1,7 procentinio punkto;Ž sumažinti ilgalaikių bedarbių dalį 0,2 procentinio punkto iki 12,4 procentų;Ž sumažinti nedarbo lygį didžiausio nedarbo rajonuose: Raseinių – 1,8 proc. punktais, Švenčionių – 1,5 proc. punktais, Ignalinos – 5,8 proc. punktais.LIETUVOS GYVENTOJŲ UŽIMTUMO TENDENCIJOS
Darbo ištekliai
Darbo rinka betarpiškai susijusi su šalies darbo ištekliais ir jų pasiskirstymu ekonominėse veiklose. Darbo ištekliai yra visuminė visuomeninė darbo jėga, kurią sudaro visi darbingi šalies gyventojai, turintys būtinus ūkinei veiklai plėtoti fizinius, protinius, psichinius sugebėjimus, reikalingas žinias ir išsilavinimą. Darbo ištekliai išreiškia gyvojo darbo kiekį, kuriuo disponuoja visuomenė ir kuris gali būti panaudotas prekių bei paslaugų gamyboje. Jiems priskiriami:* visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai;* visi iki darbingo ir po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip antai pensininkai ir paaugliai, riboto darbingumo žmonės. Potencialūs darbo ištekliai žymiai skiriasi nuo realiai naudojamų darbo jėgų, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių dalis darbingų gyventojų nedalyvauja visuomeniniame darbe.Todėl gyventojai, kurie turi pragyvenimo šaltinius ir savo noru atsisako dalyvauti ūkinėje veikloje, yra eliminuojami iš darbo jėgos išteklių ir vadinami ekonomiškai neaktyviais gyventojais. Tokiais gyventojais yra:1. Nedirbantys moksleiviai ir studentai (jeigu pastarieji nedirba ir neieško darbo).2. Nedirbantys pensininkai.3. Darbingo amžiaus invalidai, visiškai praradę darbingumą.4. Darbingo amžiaus piliečiai, nedirbantys dėl įvairių priežasčių (namų šeimininkės, kaliniai,asocialūs asmenys, rentininkai). Pagal tarptautinius standartus ekonomiškai neaktyvūs gyventojai aprėpia visus apskaitos metu nepriskirtus užimtiems ir bedarbiams įskaitant vaikus ir paauglius. Ekonomiškai neaktyvūs gyventojai grupuojami pagal šias neaktyvumo priežastis:a) mokymo įstaigų lankymas;b) namų ūkio pareigų vykdymas;c) išėjimas į pensiją arba senyvas amžiusd) kitokios priežastys (nenoras dirbti, liga, invalidumas ir pan.). Užimti ūkyje darbuotojai ir aktyviai ieškantys darbo bedarbiai vadinami ekonomiškai aktyviais gyventojais. Pastarųjų gyventojų kategorijai priklauso iki darbingo, darbingo ir po darbingo amžiaus žmonės, užimti visuomeniška veikla (užimti gyventojai- bei neturintys darbo, bet norintys dirbti darbingo amžiaus bedarbiai. Bedarbiai priskiriami prie ekonomiškai aktyvių visuomenės narių, nes jie aktyviai ieško darbo vietos ir nori dirbti. Pagal tarptautinius TDO standartus ekonomiškai aktyvūs gyventojai apima visus abiejų lyčių asmenis, apskaitiniu laikotarpiu naudojančius savo darbo jėgą prekėms ir paslaugos gaminti arba siūlančius savo sugebėjimus darbdaviams. Gyventojų ir darbo išteklių (darbo jėgos) savitarpio priklausomybę parodo 2 pav. (2 priedas). Nuolatiniai lietuvos gyventojai paprastai skaičiuojami metų pradžioje. 1999 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3701 tūkst. žmonių. Nuo 1992 m. Lietuvos gyventojų skaičius ėmė mažėti. Per septynerius metus gyventojų skaičius sumažėjo 46 tūkst. Gyventojų mažėjimą iš pradžių išimtinai sąlygojo gyventojų emigracija, tačiau nuo 1994 m. natūrali kaita tapo neigiama ir lemia gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šių veiksnių įtakoje santykinai mažėjo iki darbingo amžiaus gyventojų ir didėjo podarbingo amžiaus žmonių. Ikidarbingo amžiaus gyventojai – gyventojai, nesulaukę darbingo amžiaus. Lietuvoje prie jų priskiriami vaikai ir paaugliai iki 16 metų amžiaus. Tai 0-15 metų gyventojai, kurie laikomi ekonomiškai neaktyviais. Vaikų ir paauglių dalyvavimas šalie darbo rinkoje yra išimtinis, tačiau vaikų užimtumas egzistuoja ir tuo susilaukia visuotinio susidomėjimo. Ikidarbingo amžiaus gyventojai yra ne tik išlaikytinių karta, bet ir būsimasis darbo rezervas, nuo kurio priklauso visuomenės socialinė ir ekonominė raida. Podarbingo amžiaus gyventojais yra valstybės įstatymais nustatytos pensinio amžiaus žmonės, nepriklausomai nuo jų ekonominio aktyvumo darbo rinkoje. Dauguma podarbingo amžiaus žmonių nedalyvauja ekonominėje veikloje, tačiau dalis jų dirba. Iki 1995 m. Lietuvoje podarbingo amžiaus gyventojais buvo laikomi vyrai nuo 60 metų amžiaus ir moterys nuo 55 metų amžiaus. Pagal 1994 m. priimtą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisą nuo 2010 m. prie podarbingo amžiaus gyventojų bus priskiriami vyrai nuo 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 60 metų amžiaus. Mažos pensijos ir sunki materialinė padėtis verčia podarbingo amžiaus žmones ieškoti darbo ir konkuruoti su darbingais darbingo amžiaus darbuotojais.
Darbo išteklių pagrindą sudaro darbingo amžiaus gyventojai. Iki 1995 m. Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojais buvo laikomi 16 – 59 metų amžiaus vyrai ir 16 – 54 metų amžiaus moterys. 1994 m. priimta pensijų įstatymo pataisa numato, kad nuo 2010 metų darbingo amžiaus gyventojai bus laikomi vyrai nuo 16 iki 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo iki 60 metų amžiaus. Bendras darbingo amžiaus gyventojų skaičius 1991-1998 m. beveik nepasikeitė. 1991-1994 m. darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 14 000, nes iš Lietuvos emigravo daug rusakalbių gyventojų. 1995-1998 m. darbingo amžiaus gyventojų padaugėjo dėl to, kad įstatymiškai buvo pailgintas darbingas amžius. Atliekant darbo išteklių tyrimus svarbu apskaičiuoti nedarbingų gyventojų skaičių. Nedarbingi gyventojai – tai besimokantys vaikai ir ikidarbingo amžiaus paaugliai bei praradę darbingumą darbingo amžiaus žmonės ir pensinio amžiaus gyventojai. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šalies darbo ištekliai (darbo jėga) nuolat mažėjo. Tik 1995 m. padėtis užimtumo srityje stabilizavosi, o vėliau ryškėjo užimtumo didėjimo tendencija. Tačiau tuo pat metu augo bedarbių gretos, taip pat plito nevisiškas užimtumas, kuriam esant nemažai darbuotojų yra formaliai nenutraukę darbo ir apskaitomi įmonėse kaip dirbantys, nors iš tikrųjų dirba ne visą darbo laiką arba turi neapmokamas atostogas.Gyventojų užimtumas
Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių pokyčius darbo rinkoje – gyventojų užimtumas ir nedarbas. Atkūrus nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Nuo 1990 m. iki 1998 m. gyventojų skaičius sumažėjo apie 20 tūkst., o užimtųjų skaičius – 197 tūkst. Gyventojų užimtumo mažėjimui didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija.Atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, daugelis Lietuvos ekonominių ryšių su ja susilpnėjo arba visai nutrūko. Palaipsniui nustojo veikti įmonės, dirbusios pagal Sovietų Sąjungos užsakymus. Esant siaurai Lietuvos vidaus rinkai ir ribotoms galimybėms įsiskverbti į Vakarų rinką, nemažai įmonių turėjo perorientuoti savo gamybą. Prasidėjus privatizavimo procesui, nauji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne visada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse, buvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. 1992-1994 m. iš kai kurių įmonių buvo atleidžiama apie 25-30 proc. visų dirbančiųjų. Todėl mažėjo bendras gyventojų užimtumas (žr. 1 lentelę). Kai stabilizavosi ekonomika ir pradėjo didėti bendrasis vidaus produktas, užimtųjų skaičius 1996-1997 m. pradėjo didėti. Prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė turėjo įtakos ir Lietuvos gyventojų užimtumui. Jų skaičius 1998 m., palyginus su 1997 m. sumažėjo 13 tūkst., arba 0,8 proc. Gyventojų užimtumą geriausiai atspindi jų užimtumo lygis. Mažėjant absoliučiam užimtųjų gyventojų skaičiui, jų užimtumo lygis taip pat mažėja. Jei 1991 m. apie pusė visų gyventojų dirbo vienokį ar kitokį pajamas duodantį darbą, tai 1998 m. jų buvo apie 45 proc.(žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Gyventojai ir užimtumas (vidutinis metinis skaičius)
Metai Gyventojai (tūkst.) Užimtieji* (tūkst.) Užimtumo lygis** Užimtųjų skaičiaus sumažėjimas (-), padidėjimas (+), (proc.)1990 3722,3 1852,7 49,8 -2,71991 3741,7 1897,6 50,7 +2,41992 3741,7 1855,2 49,6 -2,21993 3730,2 1778,2 47,7 -4,21994 3720,8 1675,0 45,0 -5,81995 3714,8 1643,6 44,2 -1,91996 3709,5 1659,0 44,7 +0,91997 3705,6 1669,2 45,1 +0,61998 3702,4 1656,1 44,7 -0,8
* Įmonių ataskaitų duomenimis. ** Užimtųjų gyventojų skaičius su visais gyventojais.
Geriausiai gyventojų užimtumą apibūdina jų aktyvumo lygis, t.y. ekonomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) santykis su tiriamo amžiaus gyventojais ir užimtumo lygis, t.y. užimtų gyventojų santykis su tiriamo amžiaus gyventojais. Mažėjant užimtų gyventojų skaičiui iki 1997 m. mažėjo ir gyventojų užimtumo lygis. Per tuos metus jis sumažėjo nuo 56,1 proc. iki 52,8 proc. Tai reiškia, kad 1997 m. apie 53 proc. vyresnių nei 14 metų amžiaus gyventojų turėjo kažkokį apmokamą užsiėmimą, o 1999 m. gegužės mėnesį – jau beveik 55 proc. Kadangi gyventojų apklausų duomenimis 1994-1995 m. buvo daug bedarbių, tai ir asmenų, priskirtų darbo jėgai, taip pat buvo daugiau. Todėl tais metais gyventojų aktyvumo lygis buvo aukščiausias (atitinkamai 68 ir 67 proc.). 1999 m. gegužės mėn. Gyventojų aktyvumas buvo apie 63 proc. Tai nulėmė sumažėjęs bedarbių ir sparčiau didėjantis užimtųjų skaičius. (2 priedas)
Bendros užimtumo dinamikos tendencijos
Galima būtų nurodyti tokius pagrindinius užimtumo kitimą sąlygojančius veiksnius: teritorinio mobilumo didėjimą, darbo jėgos augimą, gyventojų senėjimą, išsimokslinimo augimą bei nedarbo augimą dėl technologinės pažangos ir su ja susijusių restruktūrizavimo procesų. Kol technologijos išsivystymo laipsnis buvo žemas, o darbo paklausa nedidelė, tol individo poreikiai darbo rinkoje vaidino svarbų vaidmenį, ir jo galių panaudojimo laipsnis buvo žemas, normatyvinis. Galima sakyti, kad bet kurį darbą galėdavo atlikti kiekvienas žmogus. Nekvalifikuotą ir mažai kvalifikuotą darbo jėgą darbdavys nesunkiai gali rasti vietinėje darbo rinkoje, tačiau ieškant aukštesnę kvalifikaciją turinčių darbuotojų, tenka pasižvalgyti ir gretimuose regionuose bei mietuose, o aukščiausią kvalifikaciją turinčių specialistų tenka ieškoti ir užsienio šalyse. Tokiu būdu, technologinė pažanga skatina darbo jėgos judėjimą. Lietuvos gyventojų užimtumas po 1990 m. formavosi labai sudėtingomis sąlygomis. Viena vertus, vyko didelės politinės ir socialinės permainos, kita vertus, prasidėjo ūkio transformacijos procesas. Keitėsi ne tik ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekių ir žaliavų judėjimo kryptys, įrankiai, instrumentai bei medžiagos, bet iš esmės pasikeitė žmogaus padėtis darbo rinkoje. Į visus šiuos pokyčius turėjo būti atsižvelgta užimtumo ir darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose. Analizuojant ūkio transformaciją, tikslinga išskirti du etapus: iki 1994-jų ir po 1994 metų. Pirmame etape (iki 1994 m.) labai sumažėjo bendroji pramonės produkcija, padidėjo infliacija, krito vidinė apyvarta ir tarptautinė prekyba, klostėsi įmonių reorganizacijos kryptys, naujų partnerių paieška, smuko gyvenimo lygis, susilpnėjo darbo ir finansinė kontrolė, pradėjo formuotis ir stiprėti privatus verslas. Nuo 1994-jų m. beveik visi makroekonominiai ūkio raidą charakterizuojantys rodikliai pradėjo keistis teigiama linkme. Smarkiai sumažėjo infliacija, tolygiai pradėjo kilti bendroji pramonės produkcija, padidėjo mažmeninių prekių apyvarta, materialinės investicijos iš visų finansavimo šaltinių, užsienio investicijos ir kt.Taigi iki 1994 m. Lietuvos ūkis išgyveno depresinį periodą, o nuo 1994-jų ekonomika pradėjo kilti. Menkiausi ekonominio mechanizmo pasikeitimai tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką užimtumui ir veikia darbo rinkos procesus. Ūkio transformacija buvo labai plati ir intensyvi, todėl ir užimtumas radikaliai pasikeitė. Nuo 1990 iki 1999 m. užimtumo dinamiką Lietuvoje apibūdina tokie procesai:· bendro gyventojų užimtumo kitimas: mažėjimas iki 1996 m. ir lėtas augimas 1996-1998 m.;· nedarbas ir neoficialus užimtumas;· pokyčiai užimtumo sektoriuose: smarkiai padidėjęs užimtumas privačiame sektoriuje, sumažėjęs užimtumas pramonėje, laikinai padidėjęs užimtumas žemės ūkyje (nuo 1997 m. užimtumas žemės ūkyje pradėjo kristi);· naujų užimtumo formų atsiradimas;· darbo migracijos pokyčiai: sumažėjusi švytuoklinė darbo migracija, pasikeitusios išorinės darbo migracijos kryptys;· socialinės – ekonominės pagalbos darbo netekusiems asmenims sistemos formavimasis;· sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo aplinkos reguliavimo sferoje.Panašūs procesai buvo būdingi ir kitoms Rytų ir Centrinės Europos šalims, o kai kurios tendencijos (pavyzdžiui, sumažėjęs užimtumas pramonėje) buvo būdingos beveik visoms Europos valstybėms. Tačiau Lietuvoje nuo 1991 iki 1998 m. labai smarkiai sumažėjo oficialus užimtų gyventojų skaičius (beveik 241 000, t.y. apie 13 proc. užimtųjų). Šis reiškinys būdingas visoms valstybėms, susiformavusioms po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir daugumai Rytų ir Centrinės Europos šalių. Tuo tarpu daugelyje Europos Sąjungos šalių užimtumas per šį laikotarpį padidėjo. Nuo 1994 iki 19998 m. bendras užimtųjų skaičius Europos Sąjungos šalyse padidėjo 2,3 milijono žmonių. Pagrindinės priežastys, kurios lėmė padidėjusį užimtumą Europos Sąjungos šalyse, būtų šios: plačiau taikomos lanksčios užimtumo formos, smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas bei aktyvus nevyriausybinių organizacijų sektoriaus vystymas.
Galima konstatuoti. Kad dėl objektyvių priežasčių Lietuvoje nepavyko išvengti užimtumo sumažėjimo, bet tas sumažėjimas buvo gerokai mažesnis negu daugelyje Rytų ir Centrinės Europos šalyse.Užimtieji pagal amžių ir lytį
Lyginant užimtųjų gyventojų skaičių įvairiose amžiaus grupėse gyventojų užimtumas skirtingas. Pagal 1998 metų gegužės mėnesio Statistikos departamento atliktus tyrimus mieste dirbančio jaunimo iki 24 metų amžiaus buvo žymiai mažiau nei kaime, atitinkamai 10 ir 15 procentų užimtųjų. Taip yra todėl, kad mieste daugiau jaunimo siekia vidurinio, aukštojo ar aukštesniojo išsimokslinimo, kaime daugiau vaikų baigę pagrindines (devynmetes) mokyklas pradeda dirbti arba padeda savo tėvams ūkininkauti. 1998 metų gegužės mėn. Dirbo 119 tūkst. vyresnių nei 55 metų amžiaus moterų ir vyresnių nei 60 metų vyrų. Jie sudarė 15 procentų šio amžiaus gyventojų. Kaime dirbančių šio amžiaus gyventojų mažiau nei mieste, atitinkamai 13 ir 15 procentų. Kadangi miesto pensininkams sunkiau pragyventi iš pensijos, nemaža jų dalis dirba. Pensinio amžiaus kaimo gyventojai žemės ūkio bendrovėse nedirba, o daugelis smulkių tokio amžiaus žemdirbių priskiriami neaktyvių gyventojų kategorijai. Moterų užimtumo problema turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiai susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų. Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58 proc., su specialiu viduriniu 65 proc.), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34 proc. bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir techniškai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami persikvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami. 3 priede pateikiama moterų užimtumo kitimo tendencija nuo 1992 iki 1998 m. Matome, kad šiame laikotarpyje vyko nuoseklus moterų užimtumo mažėjimas. Užimtųjų moterų skaičius nuo 981 tūkst. (53 proc.) 1992 m. sumažėjo iki 803 tūkst. (49 proc.). 1998 m. vyko teigiami poslinkiai, nes nemažai moterų užsiima vaikų auklėjimu namuose, juolab, kad sparčiai mažėja vietų skaičius vaikų darželiuose. Be to, moterys uždirbančios ženkliai mažiau nei vyrai, apsisprendžia, kad geriau rūpintis šeima nei palikti be priežiūros vaikus. Moterų lyginamasis svoris bendrame užimtųjų skaičiuje kas metai mažėja. Tačiau išlieka ekonominės veiklos, kuriose vyrauja moterų darbas. Daugiausia moterų 1998 m. buvo užimta sveikatos apsaugoje ir socialiniame darbe (82 proc. visų šios veiklos užimtųjų), finansiniame tarpininkavime (80 proc.), švietimo įstaigose (76 proc.), prekyboje (60 proc.). Užimtų pramonėje moterų nuo 277 tūkst. 1992 m. sumažėjo iki 140 tūkst. 1998 m. (beveik 2 kartus) statyboje – nuo 25 tūkst. iki 12 tūkst. (1,9 karto), transporte ir ryšiuose – nuo 52 tūkst. iki 30 tūkst. (1,8 karto).
Užimti gyventojai pagal užimtumo statusą
Pagal TDO rekomendacijas užimtieji skirstomi į kelias užimtumo statuso grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, turintys vieną ar daugiau partnerių bei valdantys kontrolinį akcijų paketą, t.y. turintys privačios nuosavybės teisę. Samdomieji darbuotojai – asmenys, dirbantys pagal raštišką ar žodinį susitarimą su darbdaviu, pagal kurį už atliktą darbą jiems bus išmokėtas sutartas darbo užmokestis. Samdomas darbuotojas nėra gamybos priemonių savininkas.Asmenys dirbantys sau – tai asmenys, kurie dirba savarankiškai nuosavoje įmonėje ir neturi samdomųjų darbuotojų. Jų veikla remiasi individualiu ar šeimos narių darbu. Šiai kategorijai priskiriami ūkininkai, smulkūs žemdirbiai, auginantys žemės ūkio produkciją savo reikmėms ar pardavimui. Be to, į šią grupę įskaitomi asmenys, sistemingai gaminantys prekes ar teikiantys paslaugas tikintys gauti pajamų ar pelno. Tai yra smulkūs amatininkai (statybininkai, prekių gamintojai, siuvėjai, kirpėjai ir pan., muzikantai, menininkai, dailininkai, komersantai), t.y. asmenys nepriklausantys jokiai firmai ar įmonei. Šiai grupei priskiriami ir patentininkai.Padedantys šeimos nariai, dalyvaujantys įmonės (ūkio) darbinėje veikloje. Šiai kategorijai priskiriami asmenys, kurie gyvena tame pačiame ūkyje, bet nėra ūkininkai ar įmonės savininkai. Tai ypač būdinga ūkininkų šeimoms, kur vienas narių yra ūkininkas, o kiti šeimos nariai – padedantys.Kaime skirtingai nei visoje šalyje, samdomais darbuotojais dirba tik truputį daugiau nei pusė visų kaimo užimtųjų (57 proc.). Apie trečdalis kaimo gyventojų dirba sau, t.y. ūkininkauja arba dirba savo iki 3 ha žemės sklypuose. Daugelis smulkių žemdirbių augina karves ar kiaules, kurios yra pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.
Užimti gyventojai ekonominėse veiklose ir pagal profesijas
Po Nepriklausomybės atkūrimo pasikeitė ūkio struktūra – atsirado naujų veiklos sričių, bet ir prarasta buvusių darbo vietų. Visa tai veikė gyventojų pasiskirstymą ekonominėje veikloje. Šis pasiskirstymas vyko ir vyksta palaipsniui ir nuosekliai, rinkos ekonomikos sąlygomis bei vystant socialiniams, ekonominiams bei teisiniams veiksmams. Gyventojų pasiskirstymas ekonominėje veikloje pateiktas 2 lentelėje.
2 lentelė
Gyventojų pasiskirstymas pagal užimtumą ekonominėse veiklose (proc.)
Ekonominė veikla 1992 m. 1993 m. 1994 m. 1995 m. 1996 m. 1997 m. 1998 m.Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 19,5 22,4 23,3 23,7 24,1 21,7 21,4Žuvininkystė 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1Kasybos pramonė ir karjerų eksploatavimas 0,3 0,2 0,2 0,2 0,2 0,2 0,2apdirbamoji pramonė 26,9 23,6 20,0 18,4 17,4 17,3 17,3Elektros, dujų, ir vandens tiekimas 1,6 1,9 2,2 2,6 2,6 2,5 2,5Statyba 9,1 7,1 6,1 7,0 7,2 7,1 7,1Didmeninė ir mažmeninė prekyba; automobilių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 9,6 9,7 13,4 12,8 12,7 14,8 14,7Viešbučiai ir restoranai 1 1,1 1,3 1,1 1,1 1,6 1,4Transportas ir sandėliavimas 5,4 4,6 4,4 4,5 4,5 4,3 4,4Ryšiai 1,3 1 1,1 1,3 1,2 1,3 1,4Finansinis tarpininkavimas 0,8 1,2 1,5 1,2 1 1 0,9Nekilnojamasis turtas, nuoma ir komercinė veikla 2,3 2,2 2,2 2,2 2,4 2,4 2,8Valstybės valdymas ir ginimas; privalomasis socialinis draudimas 2,7 3,2 3,6 4,1 4,1 4,2 4,3Švietimas 7,4 7,7 8,4 8,8 8,9 8,9 9,2Sveikata ir socialinis darbas 5,6 5,4 5,9 6,2 6,2 6,4 6,6Kita visuomeninė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla … … … … … 0,1 0,2Iš viso 100 100 100 100 100 100 100
Per pastaruosius dešimt metų gerokai pasikeitė užimtųjų struktūra ekonominėse veiklose. 1990 m. daugiausia žmonių buvo užimta pramonėje (30 proc.), žemės ūkyje ir miškininkystėje (19 proc.). Vykstant ūkio reformoms, o ypač kaime pereinamuoju laikotarpiu užimtųjų skaičius pramonėje sumažėjo 38 proc. Jų 1992 m. visose pramonės bei elektros, dujų ir vandens tiekimo įmonėse buvo 535 tūkst., o 1998 m. – 331 tūkst. (sumažėjo 38 proc.). Užimtųjų gyventojų gyventojų skaičius statyboje sumažėjo nuo 169 tūkst. Iki 118 tūkst. (30 proc.), transporte ir ryšiuose – nuo 124 tūkst. Iki 97 tūkst. (22 proc.), o padidėjo prekyboje – nuo 179 tūkst. Iki 243 tūkst. (36 proc.), valstybės valdyme ir socialiniame draudime – nuo 50 tūkst. Iki 72 tūkst. (44 proc.). Profesija – žmogaus atliekamas darbas ar užimamos pareigos. Užimtųjų kvalifikavimas pagal profesijas dar nėra populiarus. Gyventojų užimtumo tyrimas įgalina paskirstyti užimtuosius pagal atliekamą darbą ir užimamas pareigas, t.y. pagal jų profesijas. Kadangi Lietuvos profesijų klasifikatorius tyrimo duomenų apdorojimo metu dar nebuvo įsigaliojęs panaudota tuo metu buvusi profesijų terminologija. Ateityje ji gali būti pakeista. Lietuvoje nėra ryškiai dominuojančių profesijų grupių, tačiau kaime ženkliai išsiskiria savo apimtimi kvalifikuoti žemes, žuvininkystės ir miškų ūkio darbininkų, kadangi daugiau nei pusė kaimo žmonių užimti žemės ūkyje. Kadangi daugiausia užimtų gyventojų buvo žemės ūkyje, tai profesijų atžvilgiu jų daugiausia. (3 priedas). 1999 m. gegužės mėn. kvalifikuotų žemės, žuvininkystės ir žvejybos darbininkų buvo 17 proc., amatininkų ir giminingų profesijų darbininkų – 16 proc., specialistų – 13 proc., įstatymų leidėjų, vyriausiųjų pareigūnų ir valdytojų – 10 proc. Visų užimtųjų. Lietuvoje užimtųjų struktūra pagal profesijas skiriasi nuo daugelio Europos šalių. Lietuvoje yra kur kas daugiau negu kitose Europos šalyse vyriausiųjų pareigūnų bei valdytojų, taip pat kvalifikuotų žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio specialistų. Gerokai mažiau yra technikų, tarnautojų bei įrengimų operatorių ir surinkėjų. Bet skirtumai pagal užimtųjų profesijas gali priklausyti nuo įvairiose šalyse taikomų nacionalinių profesijų kvalifikatorių (nors visi jie sudaromi pagal tarptautinį profesijų klasifikatorių ISCO-88).
Užimtumas pagal nuosavybės formas
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, labai padidėjo užimtumas privačiame sektoriuje. Tačiau iki 1994 m. Lietuvoje užimtųjų privačiame sektoriuje labiausiai padaugėjo ne dėl spartesnio šio sektoriaus vystymosi, o dėl privatizavimo proceso. 1990 m. privačiame sektoriuje dirbo 185 tūkst., arba 10 proc. Visų užimtųjų. Vykstant privatizacijai ir besivystant privačiam verslui, sparčiai didėjo privačiųjų skaičius privačiame, o mažėjo – valstybiniame sektoriuje (4 priedas). 1998 m. privačiame sektoriuje dirbo 58 proc. Užimtųjų daugiau nei valstybiniame. Privatus sektorius vyrauja tokiose ekonominėse veiklose kaip žemės ūkis, žuvininkystė, didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remonto paslaugos, statyba, viešbučių ir restoranų ūkis. Šiose veiklose 90-95 proc. Dirbančiųjų dirba privačiame sektoriuje. Tuo tarpu valstybinis sektorius apima beveik visą elektros, dujų, vandens tiekimą, vyrauja švietimo, sveikatos, socialinio darbo bei ryšių srityje. 80-90 proc. Šiose veiklose užimtųjų dirba valstybiniame sektoriuje. Pagrindinės užimtumo pokyčio tendencijos:· iš valstybinio pereina į privatų sektorių;· iš gamybinio – į paslaugų sferą.
Teritoriniai užimtumo pokyčiai
Vykstant ūkio pertvarkai, smarkiai pasikeitė teritorinis užimtumo paskirstymas, ypač miesto ir kaimo dirbančiųjų struktūra. Prieš prasidedant ūkio reformai (iki 1989 m.) , 82 proc. Dirbančiųjų dirbo įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kurios buvo mieste, ir tik 18 proc. – kaimo vietovėse, nors kaimo gyventojai sudarė 32 proc. Visų šalies gyventojų. Daugelis įmonių 1992 – 19993 m. bankrutavo, o dirbantieji atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Daugelis regioninius užimtumo skirtumus sąlygojo ir tai, kad iki 1990 m. Lietuvai buvo būdinga labai aktyvi švytuoklinė darbo migracija, bet 1991 – 1993 m. labai pakitusi transporto kainoms bei suirus įmonėms, žmonės neteko galimybės dirbti didesniuose miestuose. Pagal teritorinę užimtumo diferenciaciją, Lietuva galima suskirstyti į tris teritorijų grupes:· Teritorijos su dominuojančia žemės ūkio infrastruktūra (Lazdijų, Šalčininkų, Širvintų, Skuodo, Jurbarko ir kiti rajonai). Šiuose teritorijose (rajonuose) yra didžiausias nedarbas.· Teritorijos su pramonės infrastruktūra (Kėdainių, Plungės, Alytaus, Utenos, Biržų ir kiti rajonai). Šiose teritorijose (rajonuose) yra didžiausias nedarbas.· Didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Juose yra geriausios užimtumo sąlygos bei aukščiausias investicinis aktyvumas. Teritorinės užimtumo difericiacijos problema aktuali ir kitoms Europos valstybėms. Rytų ir Centrinės Europos šalyse bei buvusioje Rytų Vokietijoje didelių problemų kyla teritorijose, kuriose vyravo valstybinis ar kolektyvinis žemės ūkio sektorius bei monoindustrinė pramonė. Dideli gyvenamojo ploto (butų) kainų skirtumai bei brangus transportas sunkina teritorinį mobilumą ir turi įtakos teritorinei rinkos segmentacijai.
Užimtumas įvairiose ūkio sektoriuose
Pramonė yra viena stambiausių ūkio sektorių Europos šalyse. Lietuvoje labiausiai užimtumas mažėjo pramonėje, statyboje, transporte. Sumažėjęs užimtumas pramonėje – tai tendencija, kuri būdinga išsivysčiusioms šalims nuo aštunto dešimtmečio vidurio. Šiuo metu užimtumas pramonėje labai smarkiai sumažėjo JAV, Japonijoje, Vokietijoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad užimtumo sumažėjimas išsivysčiusiose šalyse ir Lietuvoje yra skirtingos prigimties. Lietuvoje užimtumas pramonėje labiausiai mažėjo dėl gamybos nuosmukio ir bendrų ūkio sunkumų (prarastų rinkų, apyvartinių lėšų stygiaus, produkcijos žemos kokybės, pasenusios technologijos, menko produktyvumo ir kt.) Kitas svarbus faktorius yra tai, kad Lietuvos pramonė buvo kuriama pagal ekonomikos, orientuotos į Sovietų Sąjungos gamybinio komplekso poreikius, principą, kurio vienas pagrindinių bruožų – neefektyvus darbo panaudojimas. 1996 – 1998 m. užimtumas pramonėje stabilizavosi. Jeigu bus vykdoma aktyvi ekonominė politika, dedama daug pastangų pritraukti investicijoms, įgyvendinama lanksti mokesčių bei muitų politika, užimtumas pramonėje neturėtų mažėti, o netgi didėti. Žemės ūkis. Įdomūs užimtumo pokyčiai vyksta žemės ūkyje. Likvidavus kolūkius ir tarybinius ūkius, visoms šeimoms, gyvenančioms kaime, buvo suteikta 3 ha žemės. Be to, prasidėjo žemės grąžinimas jos šeimininkams arba paveldėtojams. Nepaisant bendros gyventojų užimtumo mažėjimo tendencijos šalyje, dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius 1991 – 1996 metais didėjo. Tai neigiama tendencija Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą požiūriu, bet tam buvo objektyvių prielaidų. Lietuvoje dalis žemės (po 2-3 hektarus) buvo nemokamai išdalyta asmenims, tuo metu dirbusiems žemės ūkyje. Esant sunkiai ekonominiai padėčiai 1991 – 1993 m., daugelis žmonių verčiau rinkosi darbą žemės ūkyje negu bedarbystę. 1999`m. pradžioje žemės ūkio kadastre buvo įrašyta 314 tūkst. Smulkių žemdirbių, turinčių iki 3 ha žemės. Ūkininkų ūkio registre įregistruota 68 tūkst. Ūkininkų. Vidutinis jų ūkio dydis – apie 12 ha. Be to, tėvų, giminaičių žemę atgavo ar ją įsigijo dar apie 154 tūkst. Gyventojų. Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba užsiima apie 20 proc. Visų užimtųjų. Tai labai aukštas procentas palyginti su Vakarų Europos šalims. Ypač mažai žemdirbių yra Jungtinėje Karalystėje (2 proc.), Belgijoje (2,7), Švedijoje (3 proc.), Vokietijoje (3,3), Šveicarijoje (3,5 proc.). Vakarų Europoje vyrauja stambūs aukštos žemės mechanizacijos ūkiai. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, vyrauja smulki žemdirbystė, kurioje yra daug rankų darbo. Todėl žemės ūkyje užimta gana daug gyventojų (žr.3 lentelę).
3 lentelė
Užimtieji žemės ūkyje (proc.)
1935 1960 1970 1980 1990 1997 1998Lietuva 80 54 31 23 19 22 21Latvija 65 36 21 16 17 18 19Estija … 26 17 14 13 9 10
Aukštą užimtumą žemės ūkyje sąlygoje istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Lietuvoje, skirtingai nei kitose Baltijos valstybėse, užimtųjų žemės ūkyje visada buvo daugiausia. Pažymėtina, kad per 1989 – 1998 m. labai sumažėjo dirbančiųjų žemės ūkio bendrovėse ir padaugėjo individualiai ūkininkaujančiųjų skaičius. 1991 m. individualūs ūkininkai sudarė 12 proc. Visų užimtųjų žemės ūkyje, o 1998 – aisiais šis skaičius pakilo iki 80 proc. Bet ūkininkų ūkio nėra dideli. Skirtingose apskrityse vidutinis ūkio svyruoja nuo 10 (Vilniaus apskrityje) iki 17 hektarų (Šiaulių apskrityje). Lietuvos žemės ūkio specialistų nuomone, maži ir vidutiniai ūkiai nėra perspektyvūs. Tik dideli ūkiai (30 ir daugiau hektarų) gali užtikrinti pelningą gamybą. Lietuvoje 1993 – 1995 m. buvo atliekami tyrimai, kurie parodė, kad ūkininkauti labiau linkę vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Beveik ketvirtadalio ūkininkų amžius – per 60 metų. Pusę ūkininkų sudaro asmenys nuo 41 iki 60 metų. Jaunų ūkininkų iki 30 metų amžiaus buvo tik 5 proc. Latvijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje taip pat pastebima tendencija, kad 50 – 60 metų miesto gyventojai, netekę darbo, apsigyvena kaimo vietovėse ir pradeda dirbti žemės ūkyje. Lietuvoje, kaip ir Rytų bei Centrinėje Europos šalyse, užimtieji žemės ūkyje susiduria su panašiomis problemomis. Ūkininkams stinga specialus išsimokslinimo (60 proc. ūkininkų neturi žemės ūkio specialisto kvalifikacijos), technikos, kokybiškų sėklų, trąšų bei pagamintos produkcijos supirkimo garantijų. Be to, kaimo gyventojų mobilumas yra suvaržytas. Pabrangus transporto paslaugoms, nedaug kaimo gyventojų gali važiuoti dirbti į miestus, juo labiau kad kaimo gyventojų išsilavinimo lygis yra aukštas ir jie dažniausiai pretenduoja į darbininkų profesijų vietas. Plėtojantis Lietuvos ekonomikai ir gilėjant eurointegracijos procesams, nuolat didės užimtumo žemės ūkyje problemos. Dėl žemo produktyvumo ir pigios Europos Sąjungos šalių žemės ūkio produkcijos Lietuvos žemdirbiams vis sunkiau bus realizuoti savo pagamintą produkciją. Šiaip žmonės bus išstumiami iš žemės ūkio į kitas ekonomines veiklas. Bet perėjimas iš žemės ūkio į kitą veiklos rūšį yra labai sudėtingas procesas, todėl jau dabar turėtų būti sudaromos specialios priemonės, skatinančios kaimo gyventojų užimtumą ne žemės ūkyje. Prioritetinės kryptys būtų šios: darbo rinkos poreikius atitinkantis kaimo jaunimo profesinis mokymas bei paslaugos plėtojimas kaimo vietovėse (pavyzdžiui, kaimo turizmas). Paslaugos. Lietuva pagal užimtumą paslaugų sferoje labai atlieka nuo Europos Sąjungos šalių. 1997 m. Europos Sąjungos šalyse paslaugų sferoje vidutiniškai buvo užimta apie 67 proc. visų dirbančiųjų. Bet tarp Rytų ir Centrinės Europos šalių Lietuvos padėtis yra kur kas geresnė. Šiuo metu paslaugų sfera Lietuvoje gerai išplėtota tik didesniuose miestuose ir rajonų centruose su efektyviai funkcionuojančia pramonės infrastruktūra. Labai sumažėjo paslaugų kiekis ir kokybė mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesiplėtoja paslaugų sektorius mažuose miestuose bei kaimo vietovėse – menka gyventojų perkamoji galia.
LIETUVOS GYVENTOJŲ UŽIMTUMO PROGNOZAVIMAS
Lietuvos darbo birža jau penki metai (nuo 1995 metų) atlieka darbo rinkos prognozes. Prognozės, atliekamos pagal metodiką, kurios praktiškai visuomet patvirtindavo. 2000-jų metų darbo rinkos prognozė atlikta remiantis 7 tūkst. Darbdavių apklausa, kurių įmonėse dirba 0,5 mln. Darbuotojų. Įvertintos darbo rinkos, makroekonominių rodiklių tendencijos, veiklos prioritetai.Prognozių rezultatai kasmet pateikiami, socialiniams partneriams, valstybinėms institucijoms, naudojami darbo biržos veikloje. Tai leidžia laiku numatyti priemones, įtakojančius darbo rinkoje, derinti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą efektyvinti teikiamas paslaugas.
Darbo rinkos prognozė 2000-iesiems metams
2000-aisiais metais situacija darbo rinkoje išliks įtemta. Vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais gali siekti apie 9,4 proc.· Išliks ryškūs teritoriniai nedarbo skirtumai. Investicijos, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, geopolitinė padėtis lemia palyginti nedidelį nedarbo lygį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jis šiuose miestuose 2000 metais vidutiniškai neturėtų viršyti 7 proc. Žemiausias nedarbo lygis išliks Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Anykščiuose bei Molėtuose – 6-7 proc. Aukščiausias nedarbo lygis 2000 metais išliks Šalčininkuose, Jonavoje, Akmenėje, Lazdijuose bei Druskininkuose ir metų eigoje gali pasiekti 20 proc. Šiauliuose, Panevėžyje bei Marijampolėje nedarbo lygis bus pusantro karto aukštesnis nei vidutiniškai šalyje, o Alytuje žemesnis (5 priedas).· Jaunimo nedarbas išliks aukščiausias. Jaunimo nedarbo lygis 1999 metais išaugo nuo 8 iki 13,2 proc., o 2000 metų pabaigoje jis gali siekti beveik 15 proc. ir beveik pusantro karto viršyti bendrą. 1999 metais vyrų nedarbo lygis beveik visus metus buvo aukštesnis nei moterų. Per praėjusius metus vyrų nedarbas išaugo labiau – nuo 6,9 iki 10,4 proc., o moterų – 7 iki 9,6 proc. 2000 metų pirmame ketvirtyje išliks panaši tendencija, o vėliau vyrų nedarbo lygis prognozuojamas mažesnis nei moterų.· Pusė šalies bedarbių – septyniuose didžiausiuose šalies miestuose. Prognozuojama, kad 2000 metais šalyje į darbo biržas kreipsis beveik 250 tūkst. Bedarbių. Tai praktiškai tiek kiek ir pernai. Tačiau atskirose teritorijose besikreipiančiųjų skaičius keisis nevienodai – beveik pusantro karto daugiau Prienuose, trečdaliu Zarasuose, Pakruojyje, ketvirtadaliu Biržuose, Pasvalyje, Širvintose. Iš viso daugiau bedarbių kreipsis 29 teritorijose. Mažiau bedarbių kreipsis 9 teritorijose – Kaune, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Raseiniuose, Rokiškyje, Kelmėje, Švenčionyse, Trakuose, Ukmergėje, o 8 teritorijose jų kreipsis tiek kiek ir pernai – Alytuje, Palangoje, Skuode, Šakiuose, Šiauliuose, Šilalėje, Telšiuose, Ignalinoje. Daugiau nei pernai bedarbių kreipsis ir Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje bei Klaipėdoje. 2000 metais nedarbas labiausiai išaugs Prienuose, Biržuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Joniškyje, Utenoje.· Darbdaviai likviduos darbo vietų daugiau nei įsteigs. Vyks spartesni ūkio struktūriniai pokyčiai. Pagrindinė prognozuojamo nedarbo augimo priežastis – mažėjantis darbo vietų skaičius. Darbdaviai 2000 metais numato likviduoti darbo vietų daugiau nei įsteigti. Darbo vietų skaičius sumažės visose apskrityse, išskyrus Tauragės, o daugiausia – Šiaulių. Darbo biržų aptarnaujamų darbdavių skaičius 2000 metais išaugs nuo 21 iki 24 tūkst. Jų įmonėse dirbs virš 600 tūkst. Dirbančiųjų. Ypač plėsis ryšiai su smulkiomis įmonėmis – pagrindinėmis darbo vietų steigėjomis.· Darbo vietų daugės tik privačiame paslaugų sektoriuje. Privačiame paslaugų sektoriuje darbo vietų skaičius išaugs visose, išskyrus Šiaulių, apskrityse. Žemės ūkyje darbo vietų skaičius sumažės visose apskrityse. Pramonėje jų skaičius sumažės Vilniaus, Šiaulių, Kauno, Alytaus ir Telšių nepakis Klaipėdos bei Utenos, o išaugs Tauragės, Marijampolės bei Panevėžio apskrityse. Statyboje darbo vietų skaičius nežymiai išaugs tik Marijampolės apskrityje. Valstybiniame paslaugų sektoriuje jų skaičius išliks nepakitęs Panevėžio, Tauragės ir Telšių apskrityse, kitose sumažės. Daugiausia darbo vietų įsteigta žemės ūkyje bus Šiaulių apskrityje – Kauno, Marijampolės, Tauragės, statyboje – Marijampolės ir Telšių, privačiame paslaugų sektoriuje – Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio, valstybiniame paslaugų sektoriuje – Šiaulių, Vilniaus apskrityse. Daugiausia darbo vietų likviduota žemės ūkyje bus Marijampolės apskrityje, pramonėje – Kauno, Vilniaus, statyboje – Telšių, Utenos, privačiame paslaugų sektoriuje – Klaipėdos, Tauragės, valstybiniame paslaugų sektoriuje – Klaipėdos apskrityse.· Įsidarbinimo galimybės.Didėjančios konkurencijos sąlygomis, sunkiau darbo rinkoje prisitaikys mažesnę darbinę patirtį, žemesnį išsilavinimą, mažiau kvalifikuoti, vyresni asmenys. Kas trečias besikreipiantysis 2000 metais bus kvalifikuotas, kas trečias – kaimo, kas ketvirtas – jaunas asmuo iki 25 metų. Daugiau kreipsis priešpensinio amžiaus asmenų – iš viso virš 15 tūkst., absolventų – 11 tūkst. Darbdaviai 2000 metais darbo biržose užregistruos 76 tūkst. Darbo vietų – 5 tūkst. Daugiau nei praeitais. 2000 metais labiausiai daugės darbo vietų, kurioms keliami aukštojo išsilavinimo reikalavimai. Jų bus užregistruota 8,1 tūkst. (1999 m. – 6,1 tūkst.). Iš viso specialistams teks kas penkta darbo vieta, kvalifikuotiems darbininkams – beveik 60 proc. visų vietų. 2000 metais nekvalifikuotam darbui teks tik kas penkta darbo vieta, kai 1999 metais – kas ketvirta. Aptarnavimo profesijas turintiems darbuotojams teks kas ketvirta darbo vieta. Didelė paklausa išlieka statybininkams – jiems užregistruota kas šešta, rūbų gamintojams – kas dešimta darbo vieta.Kas trečia darbo vieta specialistams, turintiems aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, teks turintiems verslo administravimo, prekybos ir verslo vadybos specialybes, kas ketvirta – turintiems ir inžinierines specialybes.
IŠVADOS
Užimtumas yra pilietinės, demokratinės visuomenės egzistavimo ekonominis pagrindas. Tik dirbdami žmonės tampa visuomenės piliečiais pilna to žodžio prasme. Todėl būtina valstybės mastu reguliuoti užimtumą, kitaip tariant, reikalinga tam tikra gyventojų užimtumo politika. Kuo labiau išsivystęs ir tobulesnis rinkos savireguliacijos mechanizmas, tuo valstybės vaidmuo šioje srityje yra mažesnis. Valstybės uždavinys siekti kuo didesnio gyventojų užimtumo. Tačiau, realizuodama šį uždavinį, užimtumo politika turi siekti ne bet kokio užimtumo. Svarbiausias valstybės užimtumo tikslas – siekti ir pagal galimybes užtikrinti racionalų, efektyvų ir visišką gyventojų užimtumą. Tai ir būtų užimtumo politikos tikslas. Racionalus gyventojų užimtumas reiškia darbo išteklių paskirstymą tarp ekonominės veiklos rūšių, atsižvelgiant į šalies išteklius, geopolitinę padėtį, išoriškai susiklosčiusias ūkinės veiklos tradicijas ir kitas panašias aplinkybes. Elementari racionalaus užimtumo ekonominė prielaida yra visuomeniškai naudingas darbo pobūdis, kai jis kuria materialines ir dvasines vertybes, kurias galima realizuoti. Racionalus užimtumas yra svarbiausia efektyvaus gyventojų užimtumo sąlyga. Užimtumo efektyvumas, arba efektyvus užimtumas, nacionaliniu mastu išreiškiamas pasiektais ekonominiais ir socialiniais rezultatais (darbo našumo lygiu, nacionaliniu produktu, vidutiniškai tenkančiu vienam gyventojui, vidutine gyvenimo trukme ir kitais panašiais rodikliais). Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geopolitinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Gyventojų užimtumu reikia rūpintis, nes darbo laiko nuostoliai mažina gamybinės veiklos ekonominius rodiklius. Jeigu darbuotojų paklausa viršija jų pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti gaminamos produkcijos asortimentą. Kai darbuotojų paklausa yra žemesnė už pasiūlą, tada žmonės jaučia, kad juos gali atleisti iš darbo bet kada. Darbuotojų užimtumu rūpinasi Darbo biržos, įmonės ir patys gyventojai, nes darbo laiko nuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.Darbo biržos veikla nukreipta į nedarbo mažinimą Lietuvoje. Tuo tikslu sudaromos bedarbių rėmimo programos, kurios susideda iš šių pagrindinių skyrių: darbo paieškos ir pasiūlos (įdarbinimo į laisvas darbo vietas bei laikinus darbus; darbo vietų paieškos ir kt.); užimtumo rėmimo (viešųjų, remiamų darbų, savo verslo organizavimo, naujų darbo vietų steigimo ir kt.); profesinio mokymo; pagal programų tipus (bendrojo, verslo), pagal įtraukiamų piliečių grupes (įdarbintų į laisvas darbo vietas bei laikinus darbus ir kt.); darbo vietų išsaugojimo (laikino darbuotojų atleidimo sustabdymas, perkvalifikavimas ir kt.). Lietuvos Vyriausybė per darbo biržą įgyvendina gyventojų užimtumo ir bedarbystės mažinimo programas. Į gyventojų užimtumo programas teritorinės darbo biržos įtraukia tūkstančius ieškančiųjų darbo. Vykdomos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos derinimo programą, teritorinės darbo biržos siekia užtikrinti, kad kuo daugiau gyventojų turėtų nuolatinį atitinkantį jų pasirengimą darbą.
Lietuvos gyventojų užimtumas po 1990 m. formavosi labai sudėtingomis sąlygomis. Viena vertus, vyko didelės politinės ir socialinės permainos, kita vertus, prasidėjo ūkio transformacijos procesas. Keitėsi ne tik ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekių ir žaliavų judėjimo kryptys, įrankiai, instrumentai bei medžiagos, bet iš esmės pasikeitė žmogaus padėtis darbo rinkoje. Į visus šiuos pokyčius turėjo būti atsižvelgta užimtumo ir darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aktualūs darbo rinkos politikos klausimai. – V., 1996.2. Bedarbių rėmimo įstatymas 1991. //Valstybės žinios. – Nr.2-25, 1996, Nr.18-475.3. Damidavičius M. Informacija, prognozavimas, modeliavimas //Darbo rinka. 1995 – 2/12.4. Damidavičius M., Pocius A. ir kt. Darbo rinkos terminai ir sąvokos. – V.:Agora, 1998.5. Darbo biržų naujienos 1999 Nr.7.6. Kad jaunų bedarbių būtų kuo mažiau.//ESU 1998. – Nr.10.7. Krupenkaitė P. Viešieji darbai – laikina išeitis.//ESU. – 1998. – Nr.16.8. Darbo biržos naujienos //Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis. – 1999. Nr.1; Nr.2.9. Lapinskas A. 1998-jų prognozės //Mokesčių žinios. – 1998. – Nr.2;Nr.3.10. Martinkus B.Darbo ištekliai ir jų naudojimas. – K.;Technologija, 1998. 11. Motiekaitienė V. Moterų užimtumas, 1998.12. Garnius T. Pasaulinės užimtumo tendencijos. 1999-113. Damidavičius M. Lietuvos darbo rinkos pagrindinių rodiklių dinamika 1992-1996 m.14. Navickas V. Darbo rinkos teorija ir valstybės politika. 1999.
PRIEDAI
1. 1 pav. Valstybės politika darbo rinkoje.2. 2 pav. Šalies gyventojai ir darbo jėgos ištekliai3. 3 pav.Gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygiai 1994 – 1999 metais4. 4 pav. Lietuvos užimtųjų gyventojų skaičiaus dinamika (proc.).5. 5 pav. Moterų užimtumo kitimo tendencija 1992 – 1998 metais.6. 6 pav. Užimtųjų pasiskirstymas pagal profesijų grupes (tūkst.)7. 7 pav. Užimtumas privačiame ir valstybiniame sektoriuose 1990 m. ir 1998 m.8. 8. pav. Prognozuojamas nedarbo lygis 2000 metų pabaigoje.9. 9. pav. Darbo vietų pokytis apskrityse.10. Bedarbio registracijos pažymėjimas.11. Ieškančio darbo registracijos pažymėjimas.12. Įmonės kortelė.13. Anketa bedarbiui.14. Ieškančio darbo asmens kortelė.
TURINYS
ĮVADAS 2LIETUVOS UŽIMTUMO POLITIKA 3Užimtumo samprata 3Valstybės užimtumo politika 5Lietuvos gyventojų užimtumo programos 5LIETUVOS GYVENTOJŲ UŽIMTUMO TENDENCIJOS 5Darbo ištekliai 5Gyventojų užimtumas 5Bendros užimtumo dinamikos tendencijos 5Užimtieji pagal amžių ir lytį 5Užimti gyventojai pagal užimtumo statusą 5Užimti gyventojai ekonominėse veiklose ir pagal profesijas 5Užimtumas pagal nuosavybės formas 5Teritoriniai užimtumo pokyčiai 5Užimtumas įvairiose ūkio sektoriuose 5LIETUVOS GYVENTOJŲ UŽIMTUMO PROGNOZAVIMAS 5Darbo rinkos prognozė 2000-iesiems metams 5IŠVADOS 5LITERATŪROS SĄRAŠAS 5PRIEDAI 5