TURINYS
ĮVADAS 2
Kas yra demokratija ir demokratizacija ? 3
Demokratizacijos prielaidos ir priežastys 4
Demokratizacijos bangos 8
Dėsningumai 11
Savitumai 13
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15
INTERNETAS 15
ĮVADAS
Šiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiukas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletąteorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip patnaudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinėsorganizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiudemokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus irsavitumus.Kas yra demokratija ir demokratizacija ?
Idėja, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimamiaktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingaisistorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvoįgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintasturto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomisteisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymodiskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose,administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijosprincipą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratųatskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu. Žodis „demokratija[1]“ pateko į anglų kalbą šešioliktame amžiuje perprancūzišką žodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos(valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negumonarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėkasprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jievisi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę
žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenėsgyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eiliniųžmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai,tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl,kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenėsnarių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamupavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta„su pagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.Vienais atvejais demokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitaisatvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulėscivilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendrasbruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančiatarnauti visiems piliečiams.
Demokratizacijos prielaidos ir priežastys Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiulabai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis. S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) vienaatskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojopasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretusvystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie patysnepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis arurbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšmingapriežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašiaspriežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačiųprocesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos
individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybesir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8]. XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jospriežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų irmodernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojodešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją,urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP),svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indeksokoreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šiosanalizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33 (1993) iki 38(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10] Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija iršvietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnįryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijosatsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominisvystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtranepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaipXIX a. Europoje. Jei greitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmiskrizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosiosdemokratijos bangos šalyse. [12] Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinėsprielaidos, kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip patdominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kadvienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnisdemokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmopalankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntingtonpradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai neiislamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių,kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarėkatalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriosedemokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais irSovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvopripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą,t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija irKroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13] Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamasypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinędemokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiukaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos” šalininkaiir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai irnuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jeiabi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartupereiti. Elito „suderėtas” perėjimas pripažįstamas kaip palankiausiasvariantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15] G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija iržiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaipprielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktųpagimdytoms įtampoms”, (2) politinę kultūrą, t. y. vertybių ir įsitikinimųsistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdamaprotestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudarovisuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroješalyje vykstančių procesų kontekstą.[16] Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijosveiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamądirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriosedemokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojantVakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytųbei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacijabuvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniamsprocesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybiniųorganizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansiniųinstitucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžiapadaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškiusteigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengęįgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjųpoveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms,griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų poveikis buvodidžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslokorporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlėišankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaipantriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17] Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjųsąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokiateorija apskritai įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei dužmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės,ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai. Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentusapibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus: 1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje. 2. Nė vienas atskiras veiksnys nėra būtinas demokratijos raidai visose šalyse. 3. Kiekvienos šalies demokratizacija yra priežasčių derinio pasekmė. 4. Priežasčių, sukuriančių demokratiją, derinys skirtingose šalyse skiriasi. 5. Priežasčių derinys, būdingas vienai demokratizacijos bangai, skiriasi nuo kitų bangų priežasčių. 6. Priežastys, sukeliančios režimų pokyčius demokratizacijos bangos pradžioje, tikėtina, skirsis nuo vėlesnių režimų pokyčių priežasčių toje pačioje demokratizacijos bangoje.[18] Pastaraisiais metais stiprėja tendencija demokratizaciją vertintibendresniame socialinės kaitos kontekste. Christian Welzel, RonaldInglehart ir Hans-Dieter Klin-gemann teigia, kad žmogaus pasirinkimodidėjimas arba žmogaus raida yra bendras principas, kuris jungia trissvarbiausias socialinės kaitos kryptis: konkrečiai – ekonominęmodernizaciją, ekspresyvią vertybių kaitą ir demokratizaciją. Šie tryssutampantys subprocesai mažina žmogaus pasirinkimo apribojimus.Modernizacija, arba ekonominė žmogaus raida, sumažina fizinius irkognityvinius apribojimus, ekspresyvi vertybių kaita, arba etinė žmogausraida, mažina motyvacinius ir etinius apribojimus, pagaliaudemokratizacija, t.y. institucinė žmogaus raida, sumažina formalius irnormatyvinius apribojimus.[19] Individo laisvėjimas pagal Welzel, Inglehart ir Klingemann yrasvarbiausia socialinės kaitos kryptis šiuolaikiniame pasaulyje. Antravertus, demokratijos greitkelis nėra vienintelis demokratizacijąpatiriančių valstybių pasirinkimas. Dar 1993 metais G. Sorensen nurodėketuris galimus demokratizacijos vystimosi variantus: (a) apribotądemokratiją, kuriai būdingos ribotos politinės laisvės ir konkurencija; (b)nekonsoliduotą demokratiją, kuriai, pirmiausia, trūksta legitimacijos; (c)socialinių ir ekonominių problemų kamuojamą demokratiją; (d) stabiliądemokratiją.[20] Naujausi tyrimai atskleidė, kad Lipset sureikšmintas ekonominioišsivystymo veiksnys nebūtinai yra svarbiausia demokratizacijos sąlyga. Dardaugiau- pasirodė, kad perėjimas į demokratiją nėra vieno ar kelių veiksniųnulemtas procesas, o priešingai, jis turi daugybę skirtingų kelių, kuriuossąlygoja elito ir masių galios ir strategijos, senojo nedemokratinio režimopobūdis, politiniai susitarimai, išorės veiksniai ir pan. antra vertus,nauji demokratizacijos atvejai, iškėlę daugelį veiksnių, reikalavodemokratizacijos diskusijose rasti bendresnes teorines ašis. Viena iš jų-trumpalaikiai veiksniai ir politikos veikėjų pasirinkimai, vidutinėstrukmės veiksniai kaip senojo režimo ypatybės ir pagaliau ilgalaikiaistruktūriniai veiksniai kaip ekonominė sankloda ir/ar vystimosi modelis.Antroji ašis- bandymai paaiškinti demokratizaciją per politikos veikėjusnuo politinio elito per masinius socialinius judėjimus ar etninesbendruomenes. Trečioji ašis- ekonominės perėjimo į demokratiją prielaidos.Pagaliau užsienio politika ir tarptautiniai veiksniai yra ketvirtojidemokratizacijos diskusijų ašis. Tačiau iki šiol perėjimo į demokratijąteorija stokoja aiškios diskusijų struktūros, kuri integruotų ir sintezuotųskirtingus paaiškinamuosius veiksnius.[21] Praėjus daugiau nei 10 metų po demokratizacijos Rytų ir VidurioEuropoje pradžios apibendrinti jos rezultatus yra paprasčiau nei XX amžiaus10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau šie rezultatai nėra tokie džiugūs,kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Stabiliomis demokratijomispretenduoja tapti apie 10 valstybių, pradėjusių demokratizaciją 1989metais. Kelios valstybės, pavyzdžiui, Rusija ar Moldova, beveik visuotinaipripažįstamos kaip elektoralinės ar nekonsoliduotos[22] demokratijos.Baltarusija ir dauguma Vidurinės Azijos valstybių grįžo prie vienos arkitos rūšies autoritarinės tvarkos.Demokratizacijos bangos Nuo XIX a. pradžios iki šių dienų galima išskirti keletądemokratizacijos bangų: pirmoji banga- 1828-1926 metai, kurios prielaidassudarė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos; antroji banga- 1943-1962metai, kai demokratinės institucijos atsirado Vakarų Vokietijoje,Italijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitosevalstybėse; trečioji banga- prasidėjo 1974 metais demokratizacijaPortugalijoje ir pratęsta Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Rytų beiVidurio Europoje[23]; ir, kai kurių politologų ir analitikų dabar jauvadinama, ketvirtoji banga- 2003 metų „Rožių revoliucija“ Gruzijoje, 2004metų „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, 2005 metų įvykiai Kirgizijoje irbesikaupiantys arba jau vykstantys „liaudies valios proveržiai“ Libane,Kazachstane, Baltarusijoje ir kitose šalyse. Dvidešimtasis amžius, kaip rodo politinių režimų pokyčių statistika(žr. 1 lentelę[24]), buvo ne tik pasaulinių karų, ideologinių kovų arneregėtų žmonijos istorijoje totalinių represinių režimų amžius. Kitas jopožymis – suverenių valstybių plėtra, kurią lydėjo ir demokratijos sklaida,ypač antrojoje šimtmečio pusėje. 1900 metais iš 55 suverenių pasauliovalstybių net 13 buvo imperijos. Kitaip tariant, net 33 dabartinės pasauliovalstybės buvo sudėtinės kitų šalių dalys, o 112-kolonijos ar imperijų
teritorijos. 2002 metais 121 valstybė iš 192 pasaulio šalių buvo vertinamakaip elektoralinė demokratija, t.y. turinti visuotine, rinkimų teisę irkonkurencinius daugiapartinius rinkimus. Tuo pat metu net 85 valstybės buvotraktuojamos kaip laisvos arba konsoliduotos demokratijos.[25]|1.Lentelė. Politinių režimų kaita ir pasiskirstymas XX amžiuje || |Suverenios valstybės ir |Gyventojų skaičius (mln.) || |kolonijos | || |2000 |1950 |1900 |2000 |1950 |1900 || DEM |120 |22 |0 |3,439.4 |743.2 |0 (0.0%) || |(62.5%)|(14.3%)|(0.0%) |(58.2%) |(31.0%) | || RDP |16 |21 |25 |297.6 |285.9 |206.6 || |(8.3%) |(13.6%)|(19.2%)|(5.0%) |(11.9%) |(12.4%) || KM |0 |9 |19 |0 (0.0%) |77.9 |299.3 || |(0.0%) |(5.8%) |(14.6%)| |(3.2%) |(17.9%) || TM |10 |4 |6 |58.2 |16.4 |22.5 || |(5.2%) |(2.6%) |(4.6%) |(1.0%) |(0.7%) |(1.3%) || AM |0 |2 |5 |0 (0.0%) |12.5 |610.0 || |(0.0%) |(1.3%) |(3.8%) | |(0.5%) |(36.6%) || AR |39 |10 |0 |1,967.7 |122.0 |0 (0.0%) || |(20.3%)|(6.5%) |(0.0%) |(33.3%) |(5.1%) | || TOT |5 |12 |0 |141.9 |816.7 |0 (0.0%) || |(2.6%) |(7.8%) |(0.0%) |(2.4%) |(34.1%) | || K |0 |43 |55 |0 (0.0%) |118.4 |503.1 || |(0.0%) |(27.9%)|(42.3%)| |(4.9%) |(30.2%) || P |2 |31 |20 |4.8 (0.1%)|203.3 |26.5 || |(1.0%) |(20.1%)|(15.4%)| |(8.5%) |(1.6%) || VISO |192 |154 |130 |5,909.6 |2,396.3 |1,668.0 || |(100.0%|(100.0%|(100.0%|(100.0%) |(100.0%) |(100.0%) || |) |) |) | | | || DEM = demokratija | AR = autoritarinis režimas ||RDP = ribota demokratinė praktika|TOT = totalitarizmas ||KM = konstitucinė monarchija |K = kolonija ||TM = tradicinė monarchija |P = protektoratas ||AM = absoliutinė monarchija | || | || | || | |
Kaip pastebėjo Thomas Carothers, per paskutinįjį XX a. ketvirtį, kurisneretai vadinamas „demokratijos amžiumi”, panašios septynių skirtingųpasaulio regionų politinio gyvenimo tendencijos pakeitė politinį žemėlapįper: a) dešiniųjų autoritarinių režimų žlugimą Pietų Europoje 8-ojodešimtmečio viduryje, b) karinių diktatūrų pakeitimą civilinėmisvyriausybėmis Lotynų Amerikoje nuo 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos, c)autoritarinių režimų nuosmukį Rytų ir Pietų Azijoje nuo 9-ojo dešimtmečiovidurio, d) komunistinių režimų žlugimą Rytų Europoje 9-ojo dešimtmečiopabaigoje, e) Sovietų Sąjungos suirimą ir 15 posovietinių respublikųatsiradimą 1991 metais, f) vienpartinių režimų nuosmukį Vakarų Afrikojepirmoje paskutiniojo XX a. dešimtmečio pusėje, g) silpną bet atpažįstamąliberalizacijos tendenciją Viduriniųjų Rytų šalyse XX a. pabaigoje.[26] Penkios esminės prielaidos apibrėžia politinio perėjimo, arba politineskaitos šiuolaikiniame pasaulyje paradigmą[27]. Pirma prielaida apima visaskitas ir teigia, kad kiekviena diktatūros atsikratanti valstybė gali būtipripažįstama kaip pereinanti į demokratiją šalis, ypač paskutiniajame XX a.dešimtmetyje, kai politiniai pokyčiai įgijo globalų mastą. Pereinamosiomisvalstybėmis tuomet buvo apie 20 Lotynų Amerikos, 25 Rytų Europos irbuvusios SSRS, 30 Afrikos, 10 Azijos, 5 Viduriniųjų Rytų valstybės arbabeveik pusė pasaulio šalių. Perėjimo paradigma šių valstybių politinį
gyvenimą skatino analizuoti per demokratijos normų ir procedūrų prizmę.Antroji prielaida – demokratizacija plėtojasi kaip laipsniškas kelių faziųprocesas. Pradžioje vyksta atsivėrimas, kaip demokratijos fermentacijos irpolitinės liberalizacijos laikas, kuris atveria esamos diktatūros plyšius,o esminė poslinkių linija yra griežto ir nuosaikaus politinio kursošalininkų santykiai. Toliau vyksta perversmas, kai žlunga senasis režimasir greitai formuojasi nauja demokratinė sistema per laisvus rinkimus,demokratinę institucijų sąrangą, dažnai ir per naujos konstitucijospaskelbimą. Po perėjimo ateina konsolidacijos laikas kaip lėtas, bettikslingas procesas, kuris demokratines formas pripildo demokratinioturinio per valstybės institutų reformą, reguliarius rinkimus, pilietinėsvisuomenės stiprėjimą ir visos visuomenės pripratimą prie naujųdemokratinių žaidimo taisyklių. Demokratijos šalininkai pripažįsta, kadperėjimo valstybės nebūtinai nuosekliai juda nuo atsivėrimo į demokratijoskonsolidaciją. Pereinamosios valstybės gali judėti atgal ar stagnuoti[28],lygiai kaip ir eiti į priekį. Tačiau net nukrypimai nuo laipsniško procesovyksta pagal to paties proceso logiką. Trečioji esminė prielaida –įsitikinimas lemiama rinkimų įtaka. Demokratijos šalininkai dažnai rinkimussutapatina su pačia demokratija. Pagal šią logiką rinkimai suteikiapodiktatūrinėms vyriausybėms demokratinę legitimaciją[29], skatina platesnįir nuodugnesnį piliečių dalyvavimą politikoje, valstybės demokratinęatskaitomybę piliečiams. Rinkimai šiuo atveju yra ne tik demokratijospamatas, bet ir tolesnių demokratinių reformų variklis. Ketvirtojiprielaida teigia, kad pamatinės perėjimo šalių „struktūrinės” ypatybės kaipekonomikos lygis, politinė istorija, institucinis paveldas, etninėsankloda, sociokultūrinės tradicijos ir kt. nėra esminės sąlygos perėjimobaigčiai. Vienintelis reikšmingas veiksnys- tai politinio elitoapsisprendimas siekti demokratijos ir jo gebėjimas atremti antidemokratiniųjėgų veiksmus. Trečiosios demokratizacijos bangos mastas ir dinamiškumaspalaidojo senąją deterministinę[30] ir dažnai kultūriškai žalingą nuostatą,kad demokratija yra galima tik šalyse, kur egzistuoja Amerikos pavyzdžiovidurinioji klasė ar protestantiškojo individualizmo paveldas. Penktojiperėjimo paradigmos prielaida teigia, kad trečioji perėjimo į demokratijąbanga sukuria sąryšingas ir funkcionuojančias valstybes. Demokratizacijosprocesas pertvarko valstybės institucijas per naujų rinkimų institucijųsukūrimą, parlamentų ir teismų reformas, bet dažniausiai visa tai vykstakaip esamų ir veikiančių valstybės institutų modifikacija[31]. Valstybėsmodifikavimo procesas neretai suvokiamas kaip perėjimo proceso ar/irdemokratijos kūrimo dalis.[32] Dėsningumai Didžiulę reikšmę demokratizacijos procesuose ir tolimesniamdemokratijos įtvirtinimui ir jos vystymui turi piliečių valia. Taikūspilietinės valios pasireiškimai yra bene pagrindinė priežastis esminiamspokyčiams daugelyje perėjimo prie demokratijos atvejų. Pilietiniopasipriešinimo jėgos buvo lemiamas faktorius 50-yje iš 67-nių perėjimoatvejų, tai sudaro 70% visų šalių, kuriose demokratizacija prasidėjo žlugusdiktatūriniams[33] režimams ir/arba naujose šalyse, atsiradusiose skilusdaugiatautėms valstybėms. Iš tų 50-ties atvejų iki demokratizacijospradžios, laisvų šalių nebuvo, 25 šalys buvo dalinai laisvos ir 25 šalysbuvo nelaisvos. Praėjus daugeliui metų, 32 šalys yra laisvos, 14 dalinailaisvos ir tik 4 vis dar nelaisvos (žr. 2 lentelę)[34] 2. Lentelė. Jėgos, lėmusios demokratizacijos pradžią.2a) Pilietinės jėgos: 18 perėjimų (27%)| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR[35] || | |laisvos | |reikšmė ||Iki |0 |10 (56%) |8 (44%) |5.47 ||perėjimo| | | | ||FIW[36] |10 (56%)|7 (39%) |1 (5%) |2.69 ||2005 | | | | || | | |CAR |2.78 || | | |pokytis | |2b) Mišrios: Pilietinės jėgos/Valdžia (Powerholders): 32 perėjimai (48%)| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR || | |laisvos | |reikšmė ||Iki |0 |15 (47%) |17 (53%) |5.14 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|22 (69%)|7 (22%) |3 (9%) |2.56 || | | |CAR |2.58 || | | |pokytis | |
2c) Valdžia (Powerholders): 14 perėjimų (21%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|| | |laisvos |s | ||Iki |0 |6 (43%) |8 (57%) |5.21 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|2 (14%) |8 (57%) |4 (29%) |4.11 || | | |CAR |1.10 || | | |pokytis | |
2d) Išorinis įsikišimas (Outside Intervention): 3 perėjimai (4%)| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|| | |laisvos |s | ||Iki |0 |0 |3 (100%)|6.50 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|1 (33%) |1 (33%) |1 (33%) |3.50 || | | |CAR |3.00 || | | |pokytis | |
Kitas dėsningumas- žemas demokratizacijos rezultatas, jei buvo
naudojama prievarta. 32 iš 67 šalių (beveik 48%) kuriose vyko perėjimaiprie demokratijos, stiprūs, turintys didžiulį palaikymą nesmurtiniailiaudies frontai ar kitokios pilietinės koalicijos buvo labai aktyvios ir,daugelyje atvejų, buvo pagrindinės jėgos vedančios į permainas. Šiuose 32atvejuose iki perėjimo nebuvo nei vienos laisvos šalies, 17 šalių buvodalinai laisvos ir 15- nelaisvos. Dabar, praėjus daugeliui metų, 24 iš šiųšalių (75%) yra laisvos ir demokratiškos šalys, 8 šalys (25%) yra dalinailaisvos su šiokia tokia pilietinio ir politinio gyvenimo erdve, tuo tarpunelaisvų šalių neliko (žr. 3 lentelę)[37]. 3. Lentelė. Pilietinių judėjimų prievartos panaudojimas.3a) Jokios prievartos arba jos buvo labai mažai: 32 perėjimai (48%)| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR || | |laisvos | |reikšmė ||Iki |0 |107(53%) |15 (47%) |5.33 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|14 (75%)|8 (25%) |0 |2.09 || | | |CAR |3.24 || | | |pokytis | |2b) Nuosaikus prievartos panaudojimas: 18 perėjimai (27%)| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR || | |laisvos | |reikšmė ||Iki |0 |9 (50%) |9 (50%) |5.11 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|8 (44%) |7 (39%) |3 (17%) |3.39 || | | |CAR |1.72 || | | |pokytis | |
2c) Didelė prievarta: 17 perėjimų (25%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|| | |laisvos |s | ||Iki |0 |5 (29%) |12 (71%)|5.47 ||perėjimo| | | | ||FIW 2005|3 (18%) |8 (47%) |6 (35%) |4.15 || | | |CAR |1.32 || | | |pokytis | |
Paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad „žmonių jėga“, t.y. įvairūsnesmurtiniai pilietiniai judėjimai, vis dar yra potenciali politiniųpermainų jėga. Tai primena, kad nefanatiškos pilietinės visuomenėspalaikymas paremiant ir mokant įvairių organizacijų, profesinių sąjungų,studentų ir jaunimo sąjungų, rinkimų stebėjimų ir žmogaus teisių gynimogrupių ir tyrimų centrų, savo darbą akcentuojančių į pasiruošimą reformomspagalba, verti įdėtų lėšų. Taip pat tarptautinis demokratinis solidarumas tampa pozityvia jėgakelyje į permainas. JAV ir ES bendri veiksmai spaudžiant Ukrainos valdžiąužtikrinti laisvus ir teisingus rinkimus, laisvės rodiklio pagerėjimasTurkijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje susiję su noru integruotis į Europossąjungą ženkliai pastūmėjo demokratiją į priekį. Kita pozityvi priemonė skatinti besikuriančias valstybes rinktisdemokratijos kelią būtų šalių su klestinčia demokratija, ypač EU narių irJaponijos, palaikymas ir dalyvavimas.
Šie faktoriai, jei jie panaudojami kartu ir visapusiškai, gali padėtipastūmėti šalis, įstrigusias autoritariniuose režimuose, demokratijoslink.[38] Savitumai Mano patirtis neleidžia išskirti kokių ypatingų kiekvienodemokratizacijos atvejo savitumų. Bet koks paviršutiniškai pamatytassavitumas, įdėmiau išanalizavus, pasirodo besąs eilinis dėsningumas. Taigali būti kokia neeilinė asmenybė ar ypatingas įvykis toje šalyje, tačiautai jau dėsningumas, kai koks lyderis ar įvykis pastūmėja visuomenę irvalstybę permainų link, nes visa tai būna tik susiklosčiusios padėties arbaiki tol buvusių įvykių išdava. Negalima teigti, kad visais demokratizacijosatvejais viskas buvo identiškai vienodai, tačiau iš esmės demokratizacijosprocesai turi nepalyginamai daugiau bendrų bruožų nei išskirtinumų. IŠVADOSPamenu kažkada buvusį skambų šūkį: „Pasaulinė revoliucijaneišvengiama“. Peržvelgiant paskutinių dešimtmečių įvykius peršasi kitaslozungas: „Pasaulinė demokratizacija neišvengiama“. Tačiau, mano galva,pastarojo lozungo nelaukia toks pat likimas, kaip pirmojo. Nepriklausomainuo to ar dar nepilnai demokratiškoje šalyje padėtis gerėja ar blogėja, vistiek, anksčiau ar vėliau, reikalaujant piliečiams ir/ar subrendus esančiaivaldžiai arba neapsikentus kaimyninėms valstybėms, įvyksta pirmasisžingsnis, o po jo neišvengiamai ir sekantys žingsniai, demokratijos link. Nors, reikia pastebėti, kad tai nėra judėjimas tik viena kryptimi. Netir pačios stipriausios demokratijos šalys, nėra apsaugotos nuo pavojingųsuklupimų ar kritimų šiame kelyje. Niekas nėra apsaugotas nuoneprognozuojamų sukrėtimų, kuriais pasinaudojant galima sustabdytidemokratija arba netgi pasukti priešinga kryptimi. Tačiau, bent jau man, aišku viena- aktyvi ir pilietiška visuomenė yrageriausias ginklas ir apsisaugojimo priemonė nuo autoritarizmo irdiktatūros. Žmogus, suvokiantis, kad jis gali „valdyti“ valstybęnaudodamasis savo pilietinėmis teisėmis ir pareigomis yra nepalaužiamas ir
nenugalimas. Jokia laikina ir išskirtina gerovė jam neatstos tokių laisviųir galimybių, kokias suteikia demokratiška visuomenė. Deja dar nekiekvienas pilietis, ypač jaunos demokratijos šalyse,suvokia kokias jis turi galias ir jomis nesinaudoja. Mažiausiai kąkiekvienas pilietis, turintis rinkimų teisę, privalo padaryti, taidalyvauti visų lygių rinkimuose. Tai pirmasis žingsnis demokratijos link.Bet tai neturi būti paskutinis žingsnis, nes nuo laisvų rinkimų viskas tikprasideda. Toliau per įvairias visuomenines, profesines, pilietines,nepriklausomas ar kitas sąjungas ir organizacijas išrinkta valdžia turibūti kontroliuojama. Ir vėl prisimenu vieno žymaus praėjusio amžiaus pradžios politinioveikėjo frazę: „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiuo atveju, manogalva, jis buvo visiškai teisus, nes demokratiškoje valstybėje kiekvienaspilietis turi pakankamai teisių ir galimybių, kad valstybė tarnautų jam, one atvirkščiai. LITERATŪRAA. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga irraida.Freedom House (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global PoliticalChange in the 20th Century.Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to DurableDemocracy.Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of PoliticalRights and Civil Liberties. INTERNETASwww.freedomhouse.orghttp://www.neweuropereview.comhttp://www.nato.inthttp://lt.wikipedia.org———————–[1] Demokratija- 1. valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės(bendruomenės) daugumos valios; 2. visuomeninių organizacijų, darbokolektyvų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviudalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime; vadovaujančiųjų organųrenkamumas, pakeičiamumas, atsiskaitomumas kolektyvui.[2] Monarchija- [gr. monarchia – vienvaldystė] valstybės valdymo forma –aukščiausioji valdžia bent formaliai priklauso 1 asmeniui monarchui.[3] Aristokratija- [gr. aristokratia < aristos – geriausias + kratos –valdžia] 1. aukščiausias išnaudotojų klasių sluoksnis, turtinga arbakilminga vergovinės, feodalinės visuomenės diduomenė; 2. kurios nors klasės
arba socialinės grupės privilegijuota viršūnė.[4] Kompromisas- [lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas] 1. priešingųnuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis;2. romėnų teisėje – susitarimas dėl trečiųjų teismo; 3. tarptautinėjeteisėje – valstybių susitarimas, kuriuo šalys savo ginčą perduoda spręstitarptautiniam teismui arba arbitrui.[5] Pliuralizmas- [lot. pluralis – daugybinis] 1. filosofinė koncepcija,aiškinanti, kad egzistuoja keli (arba daug) vienas nuo kito nepriklausomibūties pradai; 2. daugybiškumas.[6] Demokratizacija- demokratijos įdiegimas – kurios nors organizacijospertvarkymas demokratijos pagrindais.[7] autoritarizmas [pranc. autoritarisme] 1. totalitarinio valdymo forma –valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžiasutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu; 2.viena moralinio dogmatizmo formų, reikalavimas remtis autoritetu; 3.hierarchinė bažn. valdžios forma – žemesnioji dvasininkija yra besąlygiškaipavaldi aukštesniajai, pasauliečiai – dvasininkijai.[8] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąrangair raida, p.26[9] koreliacija [lot. correlatio – santykiavimas] tarpusavio santykiai,ryšiai, priklausomybė: 1. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje –tikimybinė arba statistinė priklausomybė, neturinti griežto funkcinioryšio; 2. biol. organizmo ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros irfunkcijų tarpusavio priklausomybė; 3. geol. įv. regionų Žemės plutossluoksnių gretinimas, vienodo amžiaus sluoksnių nustatymas ir jųpriskyrimas bendrosios stratigrafinės skalės padaliniams; 4. lingv. dviejų(arba kelių) kalbos elementų ar kategorijų santykis, pagrįstas bendromisypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu, pvz., [pic]tarp dusliųjų irskardžiųjų priebalsių.[10] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.26[11] empirija [gr. empeiria] pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu.empirinis [empirija] paremtas patyrimu.[12] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.27[13] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.27[14] elitas [pranc. elite – geriausias, rinktinis] 1. visuomenės viršūnė,kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos; 2. geriausieji augalaiarba gyvuliai, naud. augalų arba gyvulių selekcijai; 3. geriausiojigrynaveislė sėkla, selekcijos stočių teikiama sėklininkystės ūkiams; 4. kaikurių šalių rinktinė kariuomenė.[15] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.28[16] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.28[17] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.28[18] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.30[19] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.30[20] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.31[21] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.24[22] konsolidacija [lot. consolidatio – susijungimas, sutvirtinimas] 1.sustiprinimas, sutvirtinimas; 2. susivienijimas bendrai veiklai; 3.valstybės trumpalaikių paskolų pavertimas ilgalaikėmis arbaneterminuotomis.[23] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.20[24] Freedom House, (1999) Democracy‘s century. A Survey of A GlobalPolitical Change in the 20th Century.[25] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.20-21[26] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.21-22[27] paradigma [gr. paradeigma – pavyzdys] 1. žodžio kaitybos formųsistema, asmenavimo, kirčiavimo ar linksniavimo pavyzdys; 2. teorinių irmetodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus moksl. tyrimas, visuma;3. pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui.[28] stagnacija [lot. stagnum – stovintis vanduo] sustojimas, sustingimas;neveiklumas.[29] legitimacija [lot. legitimus – teisėtas, įteisintas] 1. kurios norsteisės arba įgaliojimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai; 2. valstybių,kur nėra pasų sistemos, piliečio asmenybės paliudijimo forma; 3.nesantuokinių vaikų pripažinimas nustatyta tvarka santuokiniais.[30] determinizmas [determinuoti] filos. teorija, teigianti esant visuotinįdėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.[31] modifikacija [lot. modificatio – mato nustatymas] daikto ar reiškiniokitimas (keitimas), nepakeičiantis jo esminių savybių, esmės; tokiopakeitimo rezultatas; atmaina: 1. vienodos chem. sudėties, bet skirtingossandaros chem. elementų arba junginių būsena; 2. biol. organizmo požymių(dažn. kiekybinių), jo fenotipo nepaveldimas pakitimas.[32] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:sąranga ir raida, p.22-23[33] diktatūra [lot. dictatura] 1. diktatoriaus įgaliojimai, valdžia arbavaldymo laikas; 2. neribota, jokių įstatymų nevaržoma asmens ar grupėsasmenų valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti viešpataujančios klasėsinteresus; 3. visuomenės klasės ar klasių polit. viešpatavimo sistema;valst. valdžios esmė, nepriklausoma nuo valstybės valdymo formos, valdžiosįgyvendinimo būdų.[34] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance toDurable Democracy.[35] CAR (Combined Average Rating)- bendras vidurkio įvertinimas (FIWpolitinių teisių ir pilietinių laisvių taškų vidurkis. 1- aukščiausiaslaisvės lygis; 7- žemiausias).[36] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey ofPolitical Rights and Civil Liberties.[37] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance toDurable Democracy.[38] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey ofPolitical Rights and Civil Liberties.