Įvadas
Šiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiu kas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletą teorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip pat naudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinės organizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiu demokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“
medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus ir savitumus.
Kas yra demokratija ir demokratizacija ?
Idėja, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami aktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingais istorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvo įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintas turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose, administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.
Žodis „demokratija[1]“ pateko į anglų kalbą šešioliktame amžiuje per prancūzišką žodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“
kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos (valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negu monarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-
kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jie visi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo.
Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.
Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.
Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]
principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl, kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.
Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamu pavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta „su pagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.
Vienais atvejais demokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitais atvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulės civilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendras bruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančia tarnauti visiems piliečiams.
Demokratizacijos prielaidos ir priežastys
Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiu labai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis.
S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) viena atskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretus vystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie patys nepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis ar urbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšminga priežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašias priežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačių procesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybes ir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8].
XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jos priežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų ir modernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojo dešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją, urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.
Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP), svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indekso koreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šios analizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33 (1993) iki 38
(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10]
Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.
Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija ir švietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnį ryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.
Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijos atsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominis vystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtra nepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaip
XIX a. Europoje. Jei greitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmis krizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosios demokratijos bangos šalyse. [12]
Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinės prielaidos, kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip pat dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kad vienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnis demokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmo palankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntington pradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai nei islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių, kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė katalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriose demokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais ir
Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvo pripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą, t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija ir
Kroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13]
Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamas ypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinę demokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.
O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu kaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos” šalininkai ir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir nuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jei abi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu pereiti. Elito „suderėtas” perėjimas pripažįstamas kaip palankiausias variantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15]
G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4
grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija ir žiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaip prielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktų pagimdytoms įtampoms”, (2) politinę kultūrą, t. y. vertybių ir įsitikinimų sistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdama protestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)
socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudaro visuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroje šalyje vykstančių procesų kontekstą.[16]
Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijos veiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamą dirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriose demokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojant
Vakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacija buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniams procesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.
Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybinių organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansinių institucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžia padaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškius teigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengę įgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.
Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjų poveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms, griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų poveikis buvo didžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslo korporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlė išankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaip antriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17]
Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjų sąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokia teorija apskritai įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei du žmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės, ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai.
Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentus apibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus:
1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje.
2. Nė vienas atskiras veiksnys nėra būtinas demokratijos raidai visose šalyse.
3. Kiekvienos šalies demokratizacija yra priežasčių derinio pasekmė.
4. Priežasčių, sukuriančių demokratiją, derinys skirtingose šalyse skiriasi.
5. Priežasčių derinys, būdingas vienai demokratizacijos bangai, skiriasi nuo kitų bangų priežasčių.
6. Priežastys, sukeliančios režimų pokyčius demokratizacijos bangos pradžioje, tikėtina, skirsis nuo vėlesnių režimų pokyčių priežasčių toje pačioje demokratizacijos bangoje.[18]
Pastaraisiais metais stiprėja tendencija demokratizaciją vertinti bendresniame socialinės kaitos kontekste. Christian Welzel, Ronald
Inglehart ir Hans-Dieter Klin-gemann teigia, kad žmogaus pasirinkimo didėjimas arba žmogaus raida yra bendras principas, kuris jungia tris svarbiausias socialinės kaitos kryptis: konkrečiai – ekonominę modernizaciją, ekspresyvią vertybių kaitą ir demokratizaciją. Šie trys sutampantys subprocesai mažina žmogaus pasirinkimo apribojimus.
Modernizacija, arba ekonominė žmogaus raida, sumažina fizinius ir kognityvinius apribojimus, ekspresyvi vertybių kaita, arba etinė žmogaus raida, mažina motyvacinius ir etinius apribojimus, pagaliau demokratizacija, t.y. institucinė žmogaus raida, sumažina formalius ir normatyvinius apribojimus.[19]
Individo laisvėjimas pagal Welzel, Inglehart ir Klingemann yra svarbiausia socialinės kaitos kryptis šiuolaikiniame pasaulyje. Antra vertus, demokratijos greitkelis nėra vienintelis demokratizaciją patiriančių valstybių pasirinkimas. Dar 1993 metais G. Sorensen nurodė keturis galimus demokratizacijos vystimosi variantus: (a) apribotą demokratiją, kuriai būdingos ribotos politinės laisvės ir konkurencija; (b)
nekonsoliduotą demokratiją, kuriai, pirmiausia, trūksta legitimacijos; (c)
socialinių ir ekonominių problemų kamuojamą demokratiją; (d) stabilią demokratiją.[20]
Naujausi tyrimai atskleidė, kad Lipset sureikšmintas ekonominio išsivystymo veiksnys nebūtinai yra svarbiausia demokratizacijos sąlyga. Dar daugiau- pasirodė, kad perėjimas į demokratiją nėra vieno ar kelių veiksnių nulemtas procesas, o priešingai, jis turi daugybę skirtingų kelių, kuriuos sąlygoja elito ir masių galios ir strategijos, senojo nedemokratinio režimo pobūdis, politiniai susitarimai, išorės veiksniai ir pan. antra vertus, nauji demokratizacijos atvejai, iškėlę daugelį veiksnių, reikalavo demokratizacijos diskusijose rasti bendresnes teorines ašis. Viena iš jų-
trumpalaikiai veiksniai ir politikos veikėjų pasirinkimai, vidutinės trukmės veiksniai kaip senojo režimo ypatybės ir pagaliau ilgalaikiai struktūriniai veiksniai kaip ekonominė sankloda ir/ar vystimosi modelis.
Antroji ašis- bandymai paaiškinti demokratizaciją per politikos veikėjus nuo politinio elito per masinius socialinius judėjimus ar etnines bendruomenes. Trečioji ašis- ekonominės perėjimo į demokratiją prielaidos.
Pagaliau užsienio politika ir tarptautiniai veiksniai yra ketvirtoji demokratizacijos diskusijų ašis. Tačiau iki šiol perėjimo į demokratiją teorija stokoja aiškios diskusijų struktūros, kuri integruotų ir sintezuotų skirtingus paaiškinamuosius veiksnius.[21]
Praėjus daugiau nei 10 metų po demokratizacijos Rytų ir Vidurio
Europoje pradžios apibendrinti jos rezultatus yra paprasčiau nei XX amžiaus
10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau šie rezultatai nėra tokie džiugūs, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Stabiliomis demokratijomis pretenduoja tapti apie 10 valstybių, pradėjusių demokratizaciją 1989
metais. Kelios valstybės, pavyzdžiui, Rusija ar Moldova, beveik visuotinai pripažįstamos kaip elektoralinės ar nekonsoliduotos[22] demokratijos.
Baltarusija ir dauguma Vidurinės Azijos valstybių grįžo prie vienos ar kitos rūšies autoritarinės tvarkos.
Demokratizacijos bangos
Nuo XIX a. pradžios iki šių dienų galima išskirti keletą demokratizacijos bangų: pirmoji banga- 1828-1926 metai, kurios prielaidas sudarė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos; antroji banga- 1943-1962
metai, kai demokratinės institucijos atsirado Vakarų Vokietijoje,
Italijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitose valstybėse; trečioji banga- prasidėjo 1974 metais demokratizacija
Portugalijoje ir pratęsta Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Rytų bei
Vidurio Europoje[23]; ir, kai kurių politologų ir analitikų dabar jau vadinama, ketvirtoji banga- 2003 metų „Rožių revoliucija“ Gruzijoje, 2004
metų „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, 2005 metų įvykiai Kirgizijoje ir besikaupiantys arba jau vykstantys „liaudies valios proveržiai“ Libane,
Kazachstane, Baltarusijoje ir kitose šalyse.
Dvidešimtasis amžius, kaip rodo politinių režimų pokyčių statistika (žr. 1 lentelę[24]), buvo ne tik pasaulinių karų, ideologinių kovų ar neregėtų žmonijos istorijoje totalinių represinių režimų amžius. Kitas jo požymis – suverenių valstybių plėtra, kurią lydėjo ir demokratijos sklaida, ypač antrojoje šimtmečio pusėje. 1900 metais iš 55 suverenių pasaulio valstybių net 13 buvo imperijos.
Kitaip tariant, net 33 dabartinės pasaulio valstybės buvo sudėtinės kitų šalių dalys, o 112-kolonijos ar imperijų teritorijos. 2002 metais 121 valstybė iš 192 pasaulio šalių buvo vertinama kaip elektoralinė demokratija, t.y. turinti visuotine, rinkimų teisę ir konkurencinius daugiapartinius rinkimus. Tuo pat metu net 85 valstybės buvo traktuojamos kaip laisvos arba konsoliduotos demokratijos.[25]
|1.Lentelė. Politinių režimų kaita ir pasiskirstymas XX amžiuje |
| |Suverenios valstybės ir |Gyventojų skaičius (mln.) |
| |kolonijos | |
| |2000 |1950 |1900 |2000 |1950 |1900 |
| DEM |120 |22 |0 |3,439.4 |743.2 |0 (0.0%) |
| |(62.5%)|(14.3%)|(0.0%) |(58.2%) |(31.0%) | |
| RDP |16 |21 |25 |297.6 |285.9 |206.6 |
| |(8.3%) |(13.6%)|(19.2%)|(5.0%) |(11.9%) |(12.4%) |
| KM |0 |9 |19 |0 (0.0%) |77.9 |299.3 |
| |(0.0%) |(5.8%) |(14.6%)| |(3.2%) |(17.9%) |
| TM |10 |4 |6 |58.2 |16.4 |22.5 |
| |(5.2%) |(2.6%) |(4.6%) |(1.0%) |(0.7%) |(1.3%) |
| AM |0 |2 |5 |0 (0.0%) |12.5 |610.0 |
| |(0.0%) |(1.3%) |(3.8%) | |(0.5%) |(36.6%) |
| AR |39 |10 |0 |1,967.7 |122.0 |0 (0.0%) |
| |(20.3%)|(6.5%) |(0.0%) |(33.3%) |(5.1%) | |
| TOT |5 |12 |0 |141.9 |816.7 |0 (0.0%) |
| |(2.6%) |(7.8%) |(0.0%) |(2.4%) |(34.1%) | |
| K |0 |43 |55 |0 (0.0%) |118.4 |503.1 |
| |(0.0%) |(27.9%)|(42.3%)| |(4.9%) |(30.2%) |
| P |2 |31 |20 |4.8 (0.1%)|203.3 |26.5 |
| |(1.0%) |(20.1%)|(15.4%)| |(8.5%) |(1.6%) |
| VISO |192 |154 |130 |5,909.6 |2,396.3 |1,668.0 |
| |(100.0%|(100.0%|(100.0%|(100.0%) |(100.0%) |(100.0%) |
| DEM = demokratija | AR = autoritarinis režimas |
|RDP = ribota demokratinė praktika|TOT = totalitarizmas |
|KM = konstitucinė monarchija |K = kolonija |
|TM = tradicinė monarchija |P = protektoratas |
|AM = absoliutinė monarchija | |
Kaip pastebėjo Thomas Carothers, per paskutinįjį XX a. ketvirtį, kuris neretai vadinamas „demokratijos amžiumi”, panašios septynių skirtingų pasaulio regionų politinio gyvenimo tendencijos pakeitė politinį žemėlapį per: a) dešiniųjų autoritarinių režimų žlugimą Pietų Europoje 8-ojo dešimtmečio viduryje, b) karinių diktatūrų pakeitimą civilinėmis vyriausybėmis Lotynų Amerikoje nuo 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos, c)
autoritarinių režimų nuosmukį Rytų ir Pietų Azijoje nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, d) komunistinių režimų žlugimą Rytų Europoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, e) Sovietų Sąjungos suirimą ir 15 posovietinių respublikų atsiradimą 1991 metais, f) vienpartinių režimų nuosmukį Vakarų Afrikoje pirmoje paskutiniojo XX a. dešimtmečio pusėje, g) silpną bet atpažįstamą liberalizacijos tendenciją Viduriniųjų Rytų šalyse XX a. pabaigoje.[26]
Penkios esminės prielaidos apibrėžia politinio perėjimo, arba politines kaitos šiuolaikiniame pasaulyje paradigmą[27]. Pirma prielaida apima visas kitas ir teigia, kad kiekviena diktatūros atsikratanti valstybė gali būti pripažįstama kaip pereinanti į demokratiją šalis, ypač paskutiniajame XX a.
dešimtmetyje, kai politiniai pokyčiai įgijo globalų mastą. Pereinamosiomis valstybėmis tuomet buvo apie 20 Lotynų Amerikos, 25 Rytų Europos ir buvusios SSRS, 30 Afrikos, 10 Azijos, 5 Viduriniųjų Rytų valstybės arba beveik pusė pasaulio šalių. Perėjimo paradigma šių valstybių politinį gyvenimą skatino analizuoti per demokratijos normų ir procedūrų prizmę.
Antroji prielaida – demokratizacija plėtojasi kaip laipsniškas kelių fazių procesas. Pradžioje vyksta atsivėrimas, kaip demokratijos fermentacijos ir politinės liberalizacijos laikas, kuris atveria esamos diktatūros plyšius, o esminė poslinkių linija yra griežto ir nuosaikaus politinio kurso šalininkų santykiai.
Toliau vyksta perversmas, kai žlunga senasis režimas ir greitai formuojasi nauja demokratinė sistema per laisvus rinkimus, demokratinę institucijų sąrangą, dažnai ir per naujos konstitucijos paskelbimą.
Po perėjimo ateina konsolidacijos laikas kaip lėtas, bet tikslingas procesas, kuris demokratines formas pripildo demokratinio turinio per valstybės institutų reformą, reguliarius rinkimus, pilietinės visuomenės stiprėjimą ir visos visuomenės pripratimą prie naujų demokratinių žaidimo taisyklių. Demokratijos šalininkai pripažįsta, kad perėjimo valstybės nebūtinai nuosekliai juda nuo atsivėrimo į demokratijos konsolidaciją.
Pereinamosios valstybės gali judėti atgal ar stagnuoti[28], lygiai kaip ir eiti į priekį. Tačiau net nukrypimai nuo laipsniško proceso vyksta pagal to paties proceso logiką. Trečioji esminė prielaida –
įsitikinimas lemiama rinkimų įtaka. Demokratijos šalininkai dažnai rinkimus sutapatina su pačia demokratija. Pagal šią logiką rinkimai suteikia podiktatūrinėms vyriausybėms demokratinę legitimaciją[29], skatina platesnį ir nuodugnesnį piliečių dalyvavimą politikoje, valstybės demokratinę atskaitomybę piliečiams. Rinkimai šiuo atveju yra ne tik demokratijos pamatas, bet ir tolesnių demokratinių reformų variklis.
Ketvirtoji prielaida teigia, kad pamatinės perėjimo šalių „struktūrinės” ypatybės kaip ekonomikos lygis, politinė istorija, institucinis paveldas, etninė sankloda, sociokultūrinės tradicijos ir kt. nėra esminės sąlygos perėjimo baigčiai.
Vienintelis reikšmingas veiksnys- tai politinio elito apsisprendimas siekti demokratijos ir jo gebėjimas atremti antidemokratinių jėgų veiksmus. Trečiosios demokratizacijos bangos mastas ir dinamiškumas palaidojo senąją deterministinę[30] ir dažnai kultūriškai žalingą nuostatą, kad demokratija yra galima tik šalyse, kur egzistuoja Amerikos pavyzdžio vidurinioji klasė ar protestantiškojo individualizmo paveldas.
Penktoji perėjimo paradigmos prielaida teigia, kad trečioji perėjimo į demokratiją banga sukuria sąryšingas ir funkcionuojančias valstybes.
Demokratizacijos procesas pertvarko valstybės institucijas per naujų rinkimų institucijų sukūrimą, parlamentų ir teismų reformas, bet dažniausiai visa tai vyksta kaip esamų ir veikiančių valstybės institutų modifikacija[31]. Valstybės modifikavimo procesas neretai suvokiamas kaip perėjimo proceso ar/ir demokratijos kūrimo dalis.[32]
Dėsningumai
Didžiulę reikšmę demokratizacijos procesuose ir tolimesniam demokratijos įtvirtinimui ir jos vystymui turi piliečių valia. Taikūs pilietinės valios pasireiškimai yra bene pagrindinė priežastis esminiams pokyčiams daugelyje perėjimo prie demokratijos atvejų. Pilietinio pasipriešinimo jėgos buvo lemiamas faktorius 50-yje iš 67-nių perėjimo atvejų, tai sudaro 70% visų šalių, kuriose demokratizacija prasidėjo žlugus diktatūriniams[33] režimams ir/arba naujose šalyse, atsiradusiose skilus daugiatautėms valstybėms. Iš tų 50-ties atvejų iki demokratizacijos pradžios, laisvų šalių nebuvo, 25 šalys buvo dalinai laisvos ir 25 šalys buvo nelaisvos. Praėjus daugeliui metų, 32 šalys yra laisvos, 14 dalinai laisvos ir tik 4 vis dar nelaisvos (žr. 2 lentelę)[34]
2. Lentelė. Jėgos, lėmusios demokratizacijos pradžią.
2a) Pilietinės jėgos: 18 perėjimų (27%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR[35] |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |10 (56%) |8 (44%) |5.47 |
|perėjimo| | | | |
|FIW[36] |10 (56%)|7 (39%) |1 (5%) |2.69 |
|2005 | | | | |
| | | |CAR |2.78 |
| | | |pokytis | |
2b) Mišrios: Pilietinės jėgos/Valdžia (Powerholders): 32 perėjimai (48%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |15 (47%) |17 (53%) |5.14 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|22 (69%)|7 (22%) |3 (9%) |2.56 |
| | | |CAR |2.58 |
| | | |pokytis | |
2c) Valdžia (Powerholders): 14 perėjimų (21%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |6 (43%) |8 (57%) |5.21 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|2 (14%) |8 (57%) |4 (29%) |4.11 |
| | | |CAR |1.10 |
| | | |pokytis | |
2d) Išorinis įsikišimas (Outside Intervention): 3 perėjimai (4%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |0 |3 (100%)|6.50 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|1 (33%) |1 (33%) |1 (33%) |3.50 |
| | | |CAR |3.00 |
| | | |pokytis | |
Kitas dėsningumas- žemas demokratizacijos rezultatas, jei buvo naudojama prievarta. 32 iš 67 šalių (beveik 48%) kuriose vyko perėjimai prie demokratijos, stiprūs, turintys didžiulį palaikymą nesmurtiniai liaudies frontai ar kitokios pilietinės koalicijos buvo labai aktyvios ir, daugelyje atvejų, buvo pagrindinės jėgos vedančios į permainas. Šiuose 32
atvejuose iki perėjimo nebuvo nei vienos laisvos šalies, 17 šalių buvo dalinai laisvos ir 15- nelaisvos. Dabar, praėjus daugeliui metų, 24 iš šių šalių (75%) yra laisvos ir demokratiškos šalys, 8 šalys (25%) yra dalinai laisvos su šiokia tokia pilietinio ir politinio gyvenimo erdve, tuo tarpu nelaisvų šalių neliko (žr. 3 lentelę)[37].
3. Lentelė. Pilietinių judėjimų prievartos panaudojimas.
3a) Jokios prievartos arba jos buvo labai mažai: 32 perėjimai (48%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |107(53%) |15 (47%) |5.33 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|14 (75%)|8 (25%) |0 |2.09 |
| | | |CAR |3.24 |
| | | |pokytis | |
2b) Nuosaikus prievartos panaudojimas: 18 perėjimai (27%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |9 (50%) |9 (50%) |5.11 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|8 (44%) |7 (39%) |3 (17%) |3.39 |
| | | |CAR |1.72 |
| | | |pokytis | |
2c) Didelė prievarta: 17 perėjimų (25%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |5 (29%) |12 (71%)|5.47 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|3 (18%) |8 (47%) |6 (35%) |4.15 |
| | | |CAR |1.32 |
| | | |pokytis | |
Paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad „žmonių jėga“, t.y. įvairūs nesmurtiniai pilietiniai judėjimai, vis dar yra potenciali politinių permainų jėga. Tai primena, kad nefanatiškos pilietinės visuomenės palaikymas paremiant ir mokant įvairių organizacijų, profesinių sąjungų, studentų ir jaunimo sąjungų, rinkimų stebėjimų ir žmogaus teisių gynimo grupių ir tyrimų centrų, savo darbą akcentuojančių į pasiruošimą reformoms pagalba, verti įdėtų lėšų.
Taip pat tarptautinis demokratinis solidarumas tampa pozityvia jėga kelyje į permainas. JAV ir ES bendri veiksmai spaudžiant Ukrainos valdžią užtikrinti laisvus ir teisingus rinkimus, laisvės rodiklio pagerėjimas
Turkijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje susiję su noru integruotis į Europos sąjungą ženkliai pastūmėjo demokratiją į priekį.
Kita pozityvi priemonė skatinti besikuriančias valstybes rinktis demokratijos kelią būtų šalių su klestinčia demokratija, ypač EU narių ir
Japonijos, palaikymas ir dalyvavimas.
Šie faktoriai, jei jie panaudojami kartu ir visapusiškai, gali padėti pastūmėti šalis, įstrigusias autoritariniuose režimuose, demokratijos link.[38]
Savitumai
Mano patirtis neleidžia išskirti kokių ypatingų kiekvieno demokratizacijos atvejo savitumų. Bet koks paviršutiniškai pamatytas savitumas, įdėmiau išanalizavus, pasirodo besąs eilinis dėsningumas. Tai gali būti kokia neeilinė asmenybė ar ypatingas įvykis toje šalyje, tačiau tai jau dėsningumas, kai koks lyderis ar įvykis pastūmėja visuomenę ir valstybę permainų link, nes visa tai būna tik susiklosčiusios padėties arba iki tol buvusių įvykių išdava. Negalima teigti, kad visais demokratizacijos atvejais viskas buvo identiškai vienodai, tačiau iš esmės demokratizacijos procesai turi nepalyginamai daugiau bendrų bruožų nei išskirtinumų.
Išvados
Pamenu kažkada buvusį skambų šūkį: „Pasaulinė revoliucija neišvengiama“. Peržvelgiant paskutinių dešimtmečių įvykius peršasi kitas lozungas: „Pasaulinė demokratizacija neišvengiama“. Tačiau, mano galva, pastarojo lozungo nelaukia toks pat likimas, kaip pirmojo. Nepriklausomai nuo to ar dar nepilnai demokratiškoje šalyje padėtis gerėja ar blogėja, vis tiek, anksčiau ar vėliau, reikalaujant piliečiams ir/ar subrendus esančiai valdžiai arba neapsikentus kaimyninėms valstybėms, įvyksta pirmasis žingsnis, o po jo neišvengiamai ir sekantys žingsniai, demokratijos link.
Nors, reikia pastebėti, kad tai nėra judėjimas tik viena kryptimi. Net ir pačios stipriausios demokratijos šalys, nėra apsaugotos nuo pavojingų suklupimų ar kritimų šiame kelyje. Niekas nėra apsaugotas nuo neprognozuojamų sukrėtimų, kuriais pasinaudojant galima sustabdyti demokratija arba netgi pasukti priešinga kryptimi.
Tačiau, bent jau man, aišku viena- aktyvi ir pilietiška visuomenė yra geriausias ginklas ir apsisaugojimo priemonė nuo autoritarizmo ir diktatūros. Žmogus, suvokiantis, kad jis gali „valdyti“ valstybę naudodamasis savo pilietinėmis teisėmis ir pareigomis yra nepalaužiamas ir nenugalimas. Jokia laikina ir išskirtina gerovė jam neatstos tokių laisvių ir galimybių, kokias suteikia demokratiška visuomenė.
Deja dar nekiekvienas pilietis, ypač jaunos demokratijos šalyse, suvokia kokias jis turi galias ir jomis nesinaudoja. Mažiausiai ką kiekvienas pilietis, turintis rinkimų teisę, privalo padaryti, tai dalyvauti visų lygių rinkimuose. Tai pirmasis žingsnis demokratijos link.
Bet tai neturi būti paskutinis žingsnis, nes nuo laisvų rinkimų viskas tik prasideda. Toliau per įvairias visuomenines, profesines, pilietines, nepriklausomas ar kitas sąjungas ir organizacijas išrinkta valdžia turi būti kontroliuojama.
Ir vėl prisimenu vieno žymaus praėjusio amžiaus pradžios politinio veikėjo frazę: „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiuo atveju, mano galva, jis buvo visiškai teisus, nes demokratiškoje valstybėje kiekvienas pilietis turi pakankamai teisių ir galimybių, kad valstybė tarnautų jam, o ne atvirkščiai.
Literatūra
A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.
Freedom House (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global Political
Change in the 20th Century.
Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to Durable
Democracy.
Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of Political
Rights and Civil Liberties.
Internetas
www.freedomhouse.org http://www.neweuropereview.com http://www.nato.int http://lt.wikipedia.org
[1] Demokratija- 1. valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės (bendruomenės) daugumos valios; 2. visuomeninių organizacijų, darbo kolektyvų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu dalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime; vadovaujančiųjų organų renkamumas, pakeičiamumas, atsiskaitomumas kolektyvui.
[2] Monarchija- [gr. monarchia – vienvaldystė] valstybės valdymo forma –
aukščiausioji valdžia bent formaliai priklauso 1 asmeniui monarchui.
[3] Aristokratija- [gr. aristokratia < aristos – geriausias + kratos –
valdžia] 1. aukščiausias išnaudotojų klasių sluoksnis, turtinga arba kilminga vergovinės, feodalinės visuomenės diduomenė; 2. kurios nors klasės arba socialinės grupės privilegijuota viršūnė.
[4] Kompromisas- [lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas] 1. priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis;
2. romėnų teisėje – susitarimas dėl trečiųjų teismo; 3. tarptautinėje teisėje – valstybių susitarimas, kuriuo šalys savo ginčą perduoda spręsti tarptautiniam teismui arba arbitrui.
[5] Pliuralizmas- [lot. pluralis – daugybinis] 1. filosofinė koncepcija, aiškinanti, kad egzistuoja keli (arba daug) vienas nuo kito nepriklausomi būties pradai; 2. daugybiškumas.
[6] Demokratizacija- demokratijos įdiegimas – kurios nors organizacijos pertvarkymas demokratijos pagrindais.
[7] autoritarizmas [pranc. autoritarisme] 1. totalitarinio valdymo forma –
valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu; 2.
viena moralinio dogmatizmo formų, reikalavimas remtis autoritetu; 3.
hierarchinė bažn. valdžios forma – žemesnioji dvasininkija yra besąlygiškai pavaldi aukštesniajai, pasauliečiai – dvasininkijai.
[8] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, p.26
[9] koreliacija [lot. correlatio – santykiavimas] tarpusavio santykiai, ryšiai, priklausomybė: 1. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje –
tikimybinė arba statistinė priklausomybė, neturinti griežto funkcinio ryšio; 2. biol. organizmo ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros ir funkcijų tarpusavio priklausomybė; 3. geol. įv. regionų Žemės plutos sluoksnių gretinimas, vienodo amžiaus sluoksnių nustatymas ir jų priskyrimas bendrosios stratigrafinės skalės padaliniams; 4. lingv. dviejų (arba kelių) kalbos elementų ar kategorijų santykis, pagrįstas bendromis ypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu, pvz., [pic]tarp dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių.
[10] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.26
[11] empirija [gr. empeiria] pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu.
empirinis [empirija] paremtas patyrimu.
[12] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.27
[13] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.27
[14] elitas [pranc. elite – geriausias, rinktinis] 1. visuomenės viršūnė, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos; 2. geriausieji augalai arba gyvuliai, naud. augalų arba gyvulių selekcijai; 3. geriausioji grynaveislė sėkla, selekcijos stočių teikiama sėklininkystės ūkiams; 4. kai kurių šalių rinktinė kariuomenė.
[15] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[16] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[17] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[18] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.30
[19] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.30
[20] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.31
[21] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.24
[22] konsolidacija [lot. consolidatio – susijungimas, sutvirtinimas] 1.
sustiprinimas, sutvirtinimas; 2. susivienijimas bendrai veiklai; 3.
valstybės trumpalaikių paskolų pavertimas ilgalaikėmis arba neterminuotomis.
[23] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.20
[24] Freedom House, (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global
Political Change in the 20th Century.
[25] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.20-21
[26] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.21-22
[27] paradigma [gr. paradeigma – pavyzdys] 1. žodžio kaitybos formų sistema, asmenavimo, kirčiavimo ar linksniavimo pavyzdys; 2. teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus moksl. tyrimas, visuma;
3. pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui.
[28] stagnacija [lot. stagnum – stovintis vanduo] sustojimas, sustingimas;
neveiklumas.
[29] legitimacija [lot. legitimus – teisėtas, įteisintas] 1. kurios nors teisės arba įgaliojimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai; 2. valstybių, kur nėra pasų sistemos, piliečio asmenybės paliudijimo forma; 3.
nesantuokinių vaikų pripažinimas nustatyta tvarka santuokiniais.
[30] determinizmas [determinuoti] filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.
[31] modifikacija [lot. modificatio – mato nustatymas] daikto ar reiškinio kitimas (keitimas), nepakeičiantis jo esminių savybių, esmės; tokio pakeitimo rezultatas; atmaina: 1. vienodos chem. sudėties, bet skirtingos sandaros chem. elementų arba junginių būsena; 2. biol. organizmo požymių (dažn. kiekybinių), jo fenotipo nepaveldimas pakitimas.
[32] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.22-23
[33] diktatūra [lot. dictatura] 1. diktatoriaus įgaliojimai, valdžia arba valdymo laikas; 2. neribota, jokių įstatymų nevaržoma asmens ar grupės asmenų valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti viešpataujančios klasės interesus; 3. visuomenės klasės ar klasių polit. viešpatavimo sistema;
valst. valdžios esmė, nepriklausoma nuo valstybės valdymo formos, valdžios įgyvendinimo būdų.
[34] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to
Durable Democracy.
[35] CAR (Combined Average Rating)- bendras vidurkio įvertinimas (FIW
politinių teisių ir pilietinių laisvių taškų vidurkis. 1- aukščiausias laisvės lygis; 7- žemiausias).
[36] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of
Political Rights and Civil Liberties.
[37] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to
Durable Democracy.
[38] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of
Political Rights and Civil Liberties.