Demokratizacija: dėsningumai ir savitumai

TURINYS

ĮVADAS 2

Kas yra demokratija ir demokratizacija ? 3

Demokratizacijos prielaidos ir priežastys 4

Demokratizacijos bangos 8

Dėsningumai 11

Savitumai 13

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

INTERNETAS 15

ĮVADAS

Šiame darbe labai trumpai, nurodydama pagrindines sąvokas, aprašysiu
kas yra demokratija. Naudodamasi A. Krupavičiaus darbu išdėstysiu keletą
teorijų, nusakančių demokratizacijos prielaidas ir priežastis. Taip pat
naudodamasi tuo pačiu darbu ir keletu nepriklausomos tarptautinės
organizacijos „Freedom House“ tyrimų ir metinių pranešimų, apžvelgsiu
demokratizacijos bangas. Toliau naudodamasi ta pačia „Freedom House“
medžiaga ir savo pamastymais aprašysiu demokratizacijos dėsningumus ir
savitumus.
Kas yra demokratija ir demokratizacija ?

Idėja, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kkai priimami
aktualūs jiems sprendimai, atsirado daugelyje visuomenių skirtingais
istorijos periodais. V ir IV a. pr.m.e. ši svajonė klasikiniu būdu buvo
įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr.m.e. pradžios, kada buvo panaikintas
turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis
teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo
diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose,
administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos
principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų
atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.

Žodis „demokratija[1]“ pateko į anglų kalbą šešioliktame amžiuje per
prancūzišką žoodį democratie, jo kilmė yra graikiška. Žodis „demokratija“
kilęs iš demokratia, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos
(valdžia). Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai, kitaip negu
monarchijose[2] ir aristokratijoje[3], valdo liaudis. Demokratija-
kolektyvinių sprendimų sfera. Ji įkūnija idealią sistemą, kurios dėka
sprendimus, svarbius vi

isai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu jie
visi turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo.

Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Suaugę
žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės
gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.

Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių
žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai,
tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.
Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso[4]
principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus todėl,
kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės
narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą[5] ir įvairovę.
Kaip demokratijos įvairiose šalyse tąsa, pasekmė ar sekimas teigiamu
pavyzdžiu, tampa kitų šalių demokratizacija[6]. Vienais atvejais ji vyksta
„su pagalba iš išorės“, kitais atvejais tik dalyvaujant vidaus jėgoms.
Vienais atvejais deemokratizacija įvyksta taikiai ir be jokių aukų, kitais
atvejais prireikia ir kitų šalių karinio įsikišimo, ko pasekmė didžiulės
civilių ir kariškių aukos. Bet visų demokratizacijos procesų bendras
bruožas tai siekimas autoritarinę[7] valdžią pakeisti valdžia, turėsiančia
tarnauti visiems piliečiams.

Demokratizacijos prielaidos ir priežastys

Įvairūs demokratizacijos teoretikai įvardija skirtingas ir tuo pačiu
labai panašias demokratizacijos prielaidas ir priežastis.

S. P. Huntington teigė, kad demokratizaciją gali paskatinti: (a) viena
atskira priežastis, kaip atsitiko Vakarų Europoje ir Japonijoje po Antrojo
pasaulinio karo dėl Vakarų sąjungininkų pergalės; (b) lygiagretus
vystimasis, t.y. panašius politinius procesus paskatina tie

patys
nepriklausomi kintamieji, pavyzdžiui, raštingumas, panašus BVP dydis ar
urbanizacija; (c) sniego gniūžties efektas, kai tam tikra reikšminga
priežastis sukelia demokratizaciją vienoje šalyje ir paskatina panašias
priežastis ir procesus kitose valstybėse; (d) laiko dvasia, kai tų pačių
procesų priežastys skirtingose šalyse skiriasi, tačiau skirtingos
individualios priežastys paskatina įsigalėti tas pačias politines vertybes
ir sukuria panašius politinės kaitos rezultatus[8].

XX a. kontekste, kai demokratizacija patyrė net dvi bangas, jos
priežasčių paieškos pirmiausia koncentravosi į ekonominių sąlygų ir
modernizacijos analizę. Daniel Lerner ir Seimour M. Lipset 6-ojo
dešimtmečio pabaigoje suformulavo hipotezę apie gerovę, industrializaciją,
urbanizaciją ir švietimą kaip demokratizacijos prielaidas. 1996 metais T.
Vanhanen atliko 172 pasaulio valstybių bendrų nacionalinių pajamų (BNP),
svarbiausio Lerner-Lipset gerovės rodiklio, ir demokratizacijos indekso
koreliacijos[9] analizę, naudodamas 1991 ir 1993 metų duomenis. Po šios
analizės paaiškėjo, kad BNP rodiklis atskleidžia nuo 33 (1993) iki 38
(1991) procentų demokratizacijos indekso atvejų.[10]

Akivaizdu, kad visuomenės gerovė nėra vienintelė demokratijos sąlyga.
Kiti Lipset demokratijos kintamieji – industrializacija, urbanizacija ir
švietimas – empirinių[11] tyrimų duomenimis, neretai turi netgi stipresnį
ryšį su demokratizacija ir demokratija nei nacionalinių pajamų lygis.
Huntington, apibendrindamas ekonominio vystimosi poveikio demokratijos
atsiradimui diskusijas, teigė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ekonominis
vystimasis sukuria demokratijos sąlygas, tačiau jei ekonominė plėtra
nepatiria rimtų ekonominių krizių, tai demokratija vystosi laipsniškai kaip
XIX a. Europoje. Jei greitas ekonominis augimas yra susijęs su ekonominėmis
krizėmis, tuomet autoritariniai režimai gali žlugti staiga, kaip trečiosios
demokratijos bangos šalyse. [12]

Kita demokratijos prielaidų ir sąlygų grupė yra kultūrinės-socialinės
prielaidos, k
kai bene svarbiausias dėmuo tenka religijai, taip pat
dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. T. Kari teigė, kad
vienų vertybių ir įsitikinimų vyravimas prieš kitas gali būti palankesnis
demokratijai. Klasikinis pavyzdys nuo M. Weber laikų yra protestantizmo
palankumas Europos demokratijai, palyginti su katalikybe. Huntington
pradinę hipotezę dar išplečia teigdamas, kad krikščionybė, priešingai nei
islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių,
kurios demokratizavosi 1974-1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė
katalikiškos valstybės. Dar daugiau, iš 28 valstybių, kuriose
demokratizacijos procesai vyko tarp Berlyno sienos žlugimo 1989 metais ir
Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais, tik 8 šalys 2000 metais buvo
pripažintos demokratiškomis pagal Laisvės Rūmų (Freedom House) indeksą,
t.y. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija ir
Kroatija. Visos šios valstybės yra krikščioniški kraštai.[13]

Politinis elitas[14] – tai dar vienas veiksnys, kuriam skiriamas
ypatingas vaidmuo demokratizacijoje. Elito temą į šiuolaikinę
demokratizacijos ir tranzitologinę literatūrą įtraukė D. Rustow, G.
O’Donnell, Ph. Schmitter, T. Karl. Pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu
kaip strateginės elito grupės išskiriamos: „kietosios linijos” šalininkai
ir senojo valdančiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir
nuosaikieji. Bendra teorinė nuostata, kad demokratizacija yra sėkminga, jei
abi nuosaikiųjų grupės geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu
pereiti. Elito „suderėtas” perėjimas pripažįstamas kaip palankiausias
variantas stabiliai demokratijai susiformuoti.[15]

G. Sorensen, apibendrindamas demokratijos prielaidas, jas suskirstė į 4
grupes: (1) modernizacijos (švietimas, raštingumas, urbanizacija ir
žiniasklaida) ir gerovės veiksnius, ypač pažymėdamas pastarąjį kaip
prielaidą, kuri „teikia išteklius sušvelninti politinių konfliktų
pagimdytoms įtampoms”, (2) politinę kultūrą, t. y. ve
ertybių ir įsitikinimų
sistemą, kuri apibrėžia politinio veiksmo prasmę ir kontekstą, išskirdama
protestantizmo ir katalikybės, tolerancijos ir hierarchijos veiksnius, (3)
socialinę visuomenės sandarą, arba klases ir grupes, kurios sudaro
visuomenę, (4) išorės veiksnius, kurie apibrėžia tarptautinį atskiroje
šalyje vykstančių procesų kontekstą.[16]

Išorės veiksniai ir jėgos neretai minimi kaip esminiai demokratizacijos
veiksniai. Šioms teorinėms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkamą
dirvą parengė Vakarų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriose
demokratija buvo sukurta demokratizacijos procesą griežtai kontroliuojant
Vakarų sąjungininkams. Apie išorės poveikį galima drąsiai kalbėti ir Rytų
bei Vidurio Europos valstybių atvejais, kai M. Gorbačiovo liberalizacija
buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo esminis veiksnys, leidęs demokratiniams
procesams plėtotis buvusioje komunistinėje Vidurio Europos stovykloje.
Alexander Cooley tarptautinių politikos aktorių – nevyriausybinių
organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, tarptautinių finansinių
institucijų, ES ir NATO – poveikio naujosioms demokratijoms analizė leidžia
padaryti dvi esmines išvadas. Pirma, išorės veikėjai skatino ryškius
teigiamus poslinkius tuose regionuose, kurie savarankiškai buvo pasirengę
įgyvendinti esmines reformas nuo pat demokratizacijos pradžios, t.y.
Vidurio Europos ir Baltijos valstybėse. Antra, išorės politikos veikėjų
poveikio mastas priklausė nuo sąlygų, keliamų besikeičiančioms valstybėms,
griežtumo. NATO ir ES diktavo griežčiausias sąlygas, jų poveikis buvo
didžiausias; nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių verslo
korporacijų poveikis buvo mažiausias, nes jos dažniausiai nekėlė
išankstinių sąlygų. Kita vertus, neretai išorės veiksniai traktuojami kaip
antriniai demokratizacijos atžvilgiu.[17]

Apskritai demokratizacijos prielaidų paieškos sukūrė ilgą kintamųjų
sąrašą, tačiau vieningos demokratizacijos teorijos nėra. Vargu ar tokia
teorija apskritai įmanoma, nes demokratizacija apima daugiau nei du
žmonijos istorijos šimtmečius, kai veikė skirtingos socialinės grupės,
ekonominė raida yra beveik nepalyginama, o vertybės pasikeitė radikaliai.

Pagaliau demokratizacijos prielaidų ir įvairovės teorinius argumentus
apibendrino S. Huntington, suformuluodamas 6 teigimus:

1. Nė vienas atskiras veiksnys negali paaiškinti demokratijos raidos

visose šalyse ar vienoje atskiroje šalyje.

2. Nė vienas atskiras veiksnys nėra būtinas demokratijos raidai visose

šalyse.

3. Kiekvienos šalies demokratizacija yra priežasčių derinio pasekmė.

4. Priežasčių, sukuriančių demokratiją, derinys skirtingose šalyse

skiriasi.

5. Priežasčių derinys, būdingas vienai demokratizacijos bangai, skiriasi

nuo kitų bangų priežasčių.

6. Priežastys, sukeliančios režimų pokyčius demokratizacijos bangos

pradžioje, tikėtina, skirsis nuo vėlesnių režimų pokyčių priežasčių

toje pačioje demokratizacijos bangoje.[18]

Pastaraisiais metais stiprėja tendencija demokratizaciją vertinti
bendresniame socialinės kaitos kontekste. Christian Welzel, Ronald
Inglehart ir Hans-Dieter Klin-gemann teigia, kad žmogaus pasirinkimo
didėjimas arba žmogaus raida yra bendras principas, kuris jungia tris
svarbiausias socialinės kaitos kryptis: konkrečiai – ekonominę
modernizaciją, ekspresyvią vertybių kaitą ir demokratizaciją. Šie trys
sutampantys subprocesai mažina žmogaus pasirinkimo apribojimus.
Modernizacija, arba ekonominė žmogaus raida, sumažina fizinius ir
kognityvinius apribojimus, ekspresyvi vertybių kaita, arba etinė žmogaus
raida, mažina motyvacinius ir etinius apribojimus, pagaliau
demokratizacija, t.y. institucinė žmogaus raida, sumažina formalius ir
normatyvinius apribojimus.[19]

Individo laisvėjimas pagal Welzel, Inglehart ir Klingemann yra
svarbiausia socialinės kaitos kryptis šiuolaikiniame pasaulyje. Antra
vertus, demokratijos greitkelis nėra vienintelis demokratizaciją
patiriančių valstybių pasirinkimas. Dar 1993 metais G. Sorensen nurodė
keturis galimus demokratizacijos vystimosi variantus: (a) apribotą
demokratiją, kuriai būdingos ribotos politinės laisvės ir konkurencija; (b)
nekonsoliduotą demokratiją, kuriai, pirmiausia, trūksta legitimacijos; (c)
socialinių ir ekonominių problemų kamuojamą demokratiją; (d) stabilią
demokratiją.[20]

Naujausi tyrimai atskleidė, kad Lipset sureikšmintas ekonominio
išsivystymo veiksnys nebūtinai yra svarbiausia demokratizacijos sąlyga. Dar
daugiau- pasirodė, kad perėjimas į demokratiją nėra vieno ar kelių veiksnių
nulemtas procesas, o priešingai, jis turi daugybę skirtingų kelių, kuriuos
sąlygoja elito ir masių galios ir strategijos, senojo nedemokratinio režimo
pobūdis, politiniai susitarimai, išorės veiksniai ir pan. antra vertus,
nauji demokratizacijos atvejai, iškėlę daugelį veiksnių, reikalavo
demokratizacijos diskusijose rasti bendresnes teorines ašis. Viena iš jų-
trumpalaikiai veiksniai ir politikos veikėjų pasirinkimai, vidutinės
trukmės veiksniai kaip senojo režimo ypatybės ir pagaliau ilgalaikiai
struktūriniai veiksniai kaip ekonominė sankloda ir/ar vystimosi modelis.
Antroji ašis- bandymai paaiškinti demokratizaciją per politikos veikėjus
nuo politinio elito per masinius socialinius judėjimus ar etnines
bendruomenes. Trečioji ašis- ekonominės perėjimo į demokratiją prielaidos.
Pagaliau užsienio politika ir tarptautiniai veiksniai yra ketvirtoji
demokratizacijos diskusijų ašis. Tačiau iki šiol perėjimo į demokratiją
teorija stokoja aiškios diskusijų struktūros, kuri integruotų ir sintezuotų
skirtingus paaiškinamuosius veiksnius.[21]

Praėjus daugiau nei 10 metų po demokratizacijos Rytų ir Vidurio
Europoje pradžios apibendrinti jos rezultatus yra paprasčiau nei XX amžiaus
10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau šie rezultatai nėra tokie džiugūs,
kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Stabiliomis demokratijomis
pretenduoja tapti apie 10 valstybių, pradėjusių demokratizaciją 1989
metais. Kelios valstybės, pavyzdžiui, Rusija ar Moldova, beveik visuotinai
pripažįstamos kaip elektoralinės ar nekonsoliduotos[22] demokratijos.
Baltarusija ir dauguma Vidurinės Azijos valstybių grįžo prie vienos ar
kitos rūšies autoritarinės tvarkos.

Demokratizacijos bangos

Nuo XIX a. pradžios iki šių dienų galima išskirti keletą
demokratizacijos bangų: pirmoji banga- 1828-1926 metai, kurios prielaidas
sudarė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos; antroji banga- 1943-1962
metai, kai demokratinės institucijos atsirado Vakarų Vokietijoje,
Italijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitose
valstybėse; trečioji banga- prasidėjo 1974 metais demokratizacija
Portugalijoje ir pratęsta Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Rytų bei
Vidurio Europoje[23]; ir, kai kurių politologų ir analitikų dabar jau
vadinama, ketvirtoji banga- 2003 metų „Rožių revoliucija“ Gruzijoje, 2004
metų „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, 2005 metų įvykiai Kirgizijoje ir
besikaupiantys arba jau vykstantys „liaudies valios proveržiai“ Libane,
Kazachstane, Baltarusijoje ir kitose šalyse.

Dvidešimtasis amžius, kaip rodo politinių režimų pokyčių statistika
(žr. 1 lentelę[24]), buvo ne tik pasaulinių karų, ideologinių kovų ar
neregėtų žmonijos istorijoje totalinių represinių režimų amžius. Kitas jo
požymis – suverenių valstybių plėtra, kurią lydėjo ir demokratijos sklaida,
ypač antrojoje šimtmečio pusėje. 1900 metais iš 55 suverenių pasaulio
valstybių net 13 buvo imperijos. Kitaip tariant, net 33 dabartinės pasaulio
valstybės buvo sudėtinės kitų šalių dalys, o 112-kolonijos ar imperijų
teritorijos. 2002 metais 121 valstybė iš 192 pasaulio šalių buvo vertinama
kaip elektoralinė demokratija, t.y. turinti visuotine, rinkimų teisę ir
konkurencinius daugiapartinius rinkimus. Tuo pat metu net 85 valstybės buvo
traktuojamos kaip laisvos arba konsoliduotos demokratijos.[25]

|1.Lentelė. Politinių režimų kaita ir pasiskirstymas XX amžiuje |
| |Suverenios valstybės ir |Gyventojų skaičius (mln.) |
| |kolonijos | |
| |2000 |1950 |1900 |2000 |1950 |1900 |
| DEM |120 |22 |0 |3,439.4 |743.2 |0 (0.0%) |
| |(62.5%)|(14.3%)|(0.0%) |(58.2%) |(31.0%) | |
| RDP |16 |21 |25 |297.6 |285.9 |206.6 |
| |(8.3%) |(13.6%)|(19.2%)|(5.0%) |(11.9%) |(12.4%) |
| KM |0 |9 |19 |0 (0.0%) |77.9 |299.3 |
| |(0.0%) |(5.8%) |(14.6%)| |(3.2%) |(17.9%) |
| TM |10 |4 |6 |58.2 |16.4 |22.5 |
| |(5.2%) |(2.6%) |(4.6%) |(1.0%) |(0.7%) |(1.3%) |
| AM |0 |2 |5 |0 (0.0%) |12.5 |610.0 |
| |(0.0%) |(1.3%) |(3.8%) | |(0.5%) |(36.6%) |
| AR |39 |10 |0 |1,967.7 |122.0 |0 (0.0%) |
| |(20.3%)|(6.5%) |(0.0%) |(33.3%) |(5.1%) | |
| TOT |5 |12 |0 |141.9 |816.7 |0 (0.0%) |
| |(2.6%) |(7.8%) |(0.0%) |(2.4%) |(34.1%) | |
| K |0 |43 |55 |0 (0.0%) |118.4 |503.1 |
| |(0.0%) |(27.9%)|(42.3%)| |(4.9%) |(30.2%) |
| P |2 |31 |20 |4.8 (0.1%)|203.3 |26.5 |
| |(1.0%) |(20.1%)|(15.4%)| |(8.5%) |(1.6%) |
| VISO |192 |154 |130 |5,909.6 |2,396.3 |1,668.0 |
| |(100.0%|(100.0%|(100.0%|(100.0%) |(100.0%) |(100.0%) |
| |) |) |) | | | |
| DEM = demokratija | AR = autoritarinis režimas |
|RDP = ribota demokratinė praktika|TOT = totalitarizmas |
|KM = konstitucinė monarchija |K = kolonija |
|TM = tradicinė monarchija |P = protektoratas |
|AM = absoliutinė monarchija | |
| | |
| | |
| | |

Kaip pastebėjo Thomas Carothers, per paskutinįjį XX a. ketvirtį, kuris
neretai vadinamas „demokratijos amžiumi”, panašios septynių skirtingų
pasaulio regionų politinio gyvenimo tendencijos pakeitė politinį žemėlapį
per: a) dešiniųjų autoritarinių režimų žlugimą Pietų Europoje 8-ojo
dešimtmečio viduryje, b) karinių diktatūrų pakeitimą civilinėmis
vyriausybėmis Lotynų Amerikoje nuo 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos, c)
autoritarinių režimų nuosmukį Rytų ir Pietų Azijoje nuo 9-ojo dešimtmečio
vidurio, d) komunistinių režimų žlugimą Rytų Europoje 9-ojo dešimtmečio
pabaigoje, e) Sovietų Sąjungos suirimą ir 15 posovietinių respublikų
atsiradimą 1991 metais, f) vienpartinių režimų nuosmukį Vakarų Afrikoje
pirmoje paskutiniojo XX a. dešimtmečio pusėje, g) silpną bet atpažįstamą
liberalizacijos tendenciją Viduriniųjų Rytų šalyse XX a. pabaigoje.[26]

Penkios esminės prielaidos apibrėžia politinio perėjimo, arba politines
kaitos šiuolaikiniame pasaulyje paradigmą[27]. Pirma prielaida apima visas
kitas ir teigia, kad kiekviena diktatūros atsikratanti valstybė gali būti
pripažįstama kaip pereinanti į demokratiją šalis, ypač paskutiniajame XX a.
dešimtmetyje, kai politiniai pokyčiai įgijo globalų mastą. Pereinamosiomis
valstybėmis tuomet buvo apie 20 Lotynų Amerikos, 25 Rytų Europos ir
buvusios SSRS, 30 Afrikos, 10 Azijos, 5 Viduriniųjų Rytų valstybės arba
beveik pusė pasaulio šalių. Perėjimo paradigma šių valstybių politinį
gyvenimą skatino analizuoti per demokratijos normų ir procedūrų prizmę.
Antroji prielaida – demokratizacija plėtojasi kaip laipsniškas kelių fazių
procesas. Pradžioje vyksta atsivėrimas, kaip demokratijos fermentacijos ir
politinės liberalizacijos laikas, kuris atveria esamos diktatūros plyšius,
o esminė poslinkių linija yra griežto ir nuosaikaus politinio kurso
šalininkų santykiai. Toliau vyksta perversmas, kai žlunga senasis režimas
ir greitai formuojasi nauja demokratinė sistema per laisvus rinkimus,
demokratinę institucijų sąrangą, dažnai ir per naujos konstitucijos
paskelbimą. Po perėjimo ateina konsolidacijos laikas kaip lėtas, bet
tikslingas procesas, kuris demokratines formas pripildo demokratinio
turinio per valstybės institutų reformą, reguliarius rinkimus, pilietinės
visuomenės stiprėjimą ir visos visuomenės pripratimą prie naujų
demokratinių žaidimo taisyklių. Demokratijos šalininkai pripažįsta, kad
perėjimo valstybės nebūtinai nuosekliai juda nuo atsivėrimo į demokratijos
konsolidaciją. Pereinamosios valstybės gali judėti atgal ar stagnuoti[28],
lygiai kaip ir eiti į priekį. Tačiau net nukrypimai nuo laipsniško proceso
vyksta pagal to paties proceso logiką. Trečioji esminė prielaida –
įsitikinimas lemiama rinkimų įtaka. Demokratijos šalininkai dažnai rinkimus
sutapatina su pačia demokratija. Pagal šią logiką rinkimai suteikia
podiktatūrinėms vyriausybėms demokratinę legitimaciją[29], skatina platesnį
ir nuodugnesnį piliečių dalyvavimą politikoje, valstybės demokratinę
atskaitomybę piliečiams. Rinkimai šiuo atveju yra ne tik demokratijos
pamatas, bet ir tolesnių demokratinių reformų variklis. Ketvirtoji
prielaida teigia, kad pamatinės perėjimo šalių „struktūrinės” ypatybės kaip
ekonomikos lygis, politinė istorija, institucinis paveldas, etninė
sankloda, sociokultūrinės tradicijos ir kt. nėra esminės sąlygos perėjimo
baigčiai. Vienintelis reikšmingas veiksnys- tai politinio elito
apsisprendimas siekti demokratijos ir jo gebėjimas atremti antidemokratinių
jėgų veiksmus. Trečiosios demokratizacijos bangos mastas ir dinamiškumas
palaidojo senąją deterministinę[30] ir dažnai kultūriškai žalingą nuostatą,
kad demokratija yra galima tik šalyse, kur egzistuoja Amerikos pavyzdžio
vidurinioji klasė ar protestantiškojo individualizmo paveldas. Penktoji
perėjimo paradigmos prielaida teigia, kad trečioji perėjimo į demokratiją
banga sukuria sąryšingas ir funkcionuojančias valstybes. Demokratizacijos
procesas pertvarko valstybės institucijas per naujų rinkimų institucijų
sukūrimą, parlamentų ir teismų reformas, bet dažniausiai visa tai vyksta
kaip esamų ir veikiančių valstybės institutų modifikacija[31]. Valstybės
modifikavimo procesas neretai suvokiamas kaip perėjimo proceso ar/ir
demokratijos kūrimo dalis.[32]

Dėsningumai

Didžiulę reikšmę demokratizacijos procesuose ir tolimesniam
demokratijos įtvirtinimui ir jos vystymui turi piliečių valia. Taikūs
pilietinės valios pasireiškimai yra bene pagrindinė priežastis esminiams
pokyčiams daugelyje perėjimo prie demokratijos atvejų. Pilietinio
pasipriešinimo jėgos buvo lemiamas faktorius 50-yje iš 67-nių perėjimo
atvejų, tai sudaro 70% visų šalių, kuriose demokratizacija prasidėjo žlugus
diktatūriniams[33] režimams ir/arba naujose šalyse, atsiradusiose skilus
daugiatautėms valstybėms. Iš tų 50-ties atvejų iki demokratizacijos
pradžios, laisvų šalių nebuvo, 25 šalys buvo dalinai laisvos ir 25 šalys
buvo nelaisvos. Praėjus daugeliui metų, 32 šalys yra laisvos, 14 dalinai
laisvos ir tik 4 vis dar nelaisvos (žr. 2 lentelę)[34]

2. Lentelė. Jėgos, lėmusios demokratizacijos pradžią.
2a) Pilietinės jėgos: 18 perėjimų (27%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR[35] |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |10 (56%) |8 (44%) |5.47 |
|perėjimo| | | | |
|FIW[36] |10 (56%)|7 (39%) |1 (5%) |2.69 |
|2005 | | | | |
| | | |CAR |2.78 |
| | | |pokytis | |

2b) Mišrios: Pilietinės jėgos/Valdžia (Powerholders): 32 perėjimai (48%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |15 (47%) |17 (53%) |5.14 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|22 (69%)|7 (22%) |3 (9%) |2.56 |
| | | |CAR |2.58 |
| | | |pokytis | |

2c) Valdžia (Powerholders): 14 perėjimų (21%)

| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |6 (43%) |8 (57%) |5.21 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|2 (14%) |8 (57%) |4 (29%) |4.11 |
| | | |CAR |1.10 |
| | | |pokytis | |

2d) Išorinis įsikišimas (Outside Intervention): 3 perėjimai (4%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |0 |3 (100%)|6.50 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|1 (33%) |1 (33%) |1 (33%) |3.50 |
| | | |CAR |3.00 |
| | | |pokytis | |

Kitas dėsningumas- žemas demokratizacijos rezultatas, jei buvo
naudojama prievarta. 32 iš 67 šalių (beveik 48%) kuriose vyko perėjimai
prie demokratijos, stiprūs, turintys didžiulį palaikymą nesmurtiniai
liaudies frontai ar kitokios pilietinės koalicijos buvo labai aktyvios ir,
daugelyje atvejų, buvo pagrindinės jėgos vedančios į permainas. Šiuose 32
atvejuose iki perėjimo nebuvo nei vienos laisvos šalies, 17 šalių buvo
dalinai laisvos ir 15- nelaisvos. Dabar, praėjus daugeliui metų, 24 iš šių
šalių (75%) yra laisvos ir demokratiškos šalys, 8 šalys (25%) yra dalinai
laisvos su šiokia tokia pilietinio ir politinio gyvenimo erdve, tuo tarpu
nelaisvų šalių neliko (žr. 3 lentelę)[37].

3. Lentelė. Pilietinių judėjimų prievartos panaudojimas.
3a) Jokios prievartos arba jos buvo labai mažai: 32 perėjimai (48%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |107(53%) |15 (47%) |5.33 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|14 (75%)|8 (25%) |0 |2.09 |
| | | |CAR |3.24 |
| | | |pokytis | |

2b) Nuosaikus prievartos panaudojimas: 18 perėjimai (27%)
| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvos|CAR |
| | |laisvos | |reikšmė |
|Iki |0 |9 (50%) |9 (50%) |5.11 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|8 (44%) |7 (39%) |3 (17%) |3.39 |
| | | |CAR |1.72 |
| | | |pokytis | |

2c) Didelė prievarta: 17 perėjimų (25%)

| |Laisvos |Dalinai |Nelaisvo|CAR reikšmė|
| | |laisvos |s | |
|Iki |0 |5 (29%) |12 (71%)|5.47 |
|perėjimo| | | | |
|FIW 2005|3 (18%) |8 (47%) |6 (35%) |4.15 |
| | | |CAR |1.32 |
| | | |pokytis | |

Paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad „žmonių jėga“, t.y. įvairūs
nesmurtiniai pilietiniai judėjimai, vis dar yra potenciali politinių
permainų jėga. Tai primena, kad nefanatiškos pilietinės visuomenės
palaikymas paremiant ir mokant įvairių organizacijų, profesinių sąjungų,
studentų ir jaunimo sąjungų, rinkimų stebėjimų ir žmogaus teisių gynimo
grupių ir tyrimų centrų, savo darbą akcentuojančių į pasiruošimą reformoms
pagalba, verti įdėtų lėšų.

Taip pat tarptautinis demokratinis solidarumas tampa pozityvia jėga
kelyje į permainas. JAV ir ES bendri veiksmai spaudžiant Ukrainos valdžią
užtikrinti laisvus ir teisingus rinkimus, laisvės rodiklio pagerėjimas
Turkijoje ir Vidurio bei Rytų Europoje susiję su noru integruotis į Europos
sąjungą ženkliai pastūmėjo demokratiją į priekį.

Kita pozityvi priemonė skatinti besikuriančias valstybes rinktis
demokratijos kelią būtų šalių su klestinčia demokratija, ypač EU narių ir
Japonijos, palaikymas ir dalyvavimas.

Šie faktoriai, jei jie panaudojami kartu ir visapusiškai, gali padėti
pastūmėti šalis, įstrigusias autoritariniuose režimuose, demokratijos
link.[38]

Savitumai

Mano patirtis neleidžia išskirti kokių ypatingų kiekvieno
demokratizacijos atvejo savitumų. Bet koks paviršutiniškai pamatytas
savitumas, įdėmiau išanalizavus, pasirodo besąs eilinis dėsningumas. Tai
gali būti kokia neeilinė asmenybė ar ypatingas įvykis toje šalyje, tačiau
tai jau dėsningumas, kai koks lyderis ar įvykis pastūmėja visuomenę ir
valstybę permainų link, nes visa tai būna tik susiklosčiusios padėties arba
iki tol buvusių įvykių išdava. Negalima teigti, kad visais demokratizacijos
atvejais viskas buvo identiškai vienodai, tačiau iš esmės demokratizacijos
procesai turi nepalyginamai daugiau bendrų bruožų nei išskirtinumų.

IŠVADOS

Pamenu kažkada buvusį skambų šūkį: „Pasaulinė revoliucija
neišvengiama“. Peržvelgiant paskutinių dešimtmečių įvykius peršasi kitas
lozungas: „Pasaulinė demokratizacija neišvengiama“. Tačiau, mano galva,
pastarojo lozungo nelaukia toks pat likimas, kaip pirmojo. Nepriklausomai
nuo to ar dar nepilnai demokratiškoje šalyje padėtis gerėja ar blogėja, vis
tiek, anksčiau ar vėliau, reikalaujant piliečiams ir/ar subrendus esančiai
valdžiai arba neapsikentus kaimyninėms valstybėms, įvyksta pirmasis
žingsnis, o po jo neišvengiamai ir sekantys žingsniai, demokratijos link.

Nors, reikia pastebėti, kad tai nėra judėjimas tik viena kryptimi. Net
ir pačios stipriausios demokratijos šalys, nėra apsaugotos nuo pavojingų
suklupimų ar kritimų šiame kelyje. Niekas nėra apsaugotas nuo
neprognozuojamų sukrėtimų, kuriais pasinaudojant galima sustabdyti
demokratija arba netgi pasukti priešinga kryptimi.

Tačiau, bent jau man, aišku viena- aktyvi ir pilietiška visuomenė yra
geriausias ginklas ir apsisaugojimo priemonė nuo autoritarizmo ir
diktatūros. Žmogus, suvokiantis, kad jis gali „valdyti“ valstybę
naudodamasis savo pilietinėmis teisėmis ir pareigomis yra nepalaužiamas ir
nenugalimas. Jokia laikina ir išskirtina gerovė jam neatstos tokių laisvių
ir galimybių, kokias suteikia demokratiška visuomenė.

Deja dar nekiekvienas pilietis, ypač jaunos demokratijos šalyse,
suvokia kokias jis turi galias ir jomis nesinaudoja. Mažiausiai ką
kiekvienas pilietis, turintis rinkimų teisę, privalo padaryti, tai
dalyvauti visų lygių rinkimuose. Tai pirmasis žingsnis demokratijos link.
Bet tai neturi būti paskutinis žingsnis, nes nuo laisvų rinkimų viskas tik
prasideda. Toliau per įvairias visuomenines, profesines, pilietines,
nepriklausomas ar kitas sąjungas ir organizacijas išrinkta valdžia turi
būti kontroliuojama.

Ir vėl prisimenu vieno žymaus praėjusio amžiaus pradžios politinio
veikėjo frazę: „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiuo atveju, mano
galva, jis buvo visiškai teisus, nes demokratiškoje valstybėje kiekvienas
pilietis turi pakankamai teisių ir galimybių, kad valstybė tarnautų jam, o
ne atvirkščiai.

LITERATŪRA
A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir
raida.
Freedom House (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global Political
Change in the 20th Century.
Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to Durable
Democracy.
Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of Political
Rights and Civil Liberties.

INTERNETAS
www.freedomhouse.org
http://www.neweuropereview.com
http://www.nato.int
http://lt.wikipedia.org

———————–
[1] Demokratija- 1. valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės
(bendruomenės) daugumos valios; 2. visuomeninių organizacijų, darbo
kolektyvų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu
dalyvavimu organizacijų veikloje ir vadovavime; vadovaujančiųjų organų
renkamumas, pakeičiamumas, atsiskaitomumas kolektyvui.
[2] Monarchija- [gr. monarchia – vienvaldystė] valstybės valdymo forma –
aukščiausioji valdžia bent formaliai priklauso 1 asmeniui monarchui.
[3] Aristokratija- [gr. aristokratia < aristos – geriausias + kratos –
valdžia] 1. aukščiausias išnaudotojų klasių sluoksnis, turtinga arba
kilminga vergovinės, feodalinės visuomenės diduomenė; 2. kurios nors klasės
arba socialinės grupės privilegijuota viršūnė.
[4] Kompromisas- [lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas] 1. priešingų
nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis;
2. romėnų teisėje – susitarimas dėl trečiųjų teismo; 3. tarptautinėje
teisėje – valstybių susitarimas, kuriuo šalys savo ginčą perduoda spręsti
tarptautiniam teismui arba arbitrui.
[5] Pliuralizmas- [lot. pluralis – daugybinis] 1. filosofinė koncepcija,
aiškinanti, kad egzistuoja keli (arba daug) vienas nuo kito nepriklausomi
būties pradai; 2. daugybiškumas.
[6] Demokratizacija- demokratijos įdiegimas – kurios nors organizacijos
pertvarkymas demokratijos pagrindais.
[7] autoritarizmas [pranc. autoritarisme] 1. totalitarinio valdymo forma –
valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia
sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu; 2.
viena moralinio dogmatizmo formų, reikalavimas remtis autoritetu; 3.
hierarchinė bažn. valdžios forma – žemesnioji dvasininkija yra besąlygiškai
pavaldi aukštesniajai, pasauliečiai – dvasininkijai.
[8] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga
ir raida, p.26
[9] koreliacija [lot. correlatio – santykiavimas] tarpusavio santykiai,
ryšiai, priklausomybė: 1. tikimybių teorijoje ir mat. statistikoje –
tikimybinė arba statistinė priklausomybė, neturinti griežto funkcinio
ryšio; 2. biol. organizmo ląstelių, audinių, organų, sistemų sandaros ir
funkcijų tarpusavio priklausomybė; 3. geol. įv. regionų Žemės plutos
sluoksnių gretinimas, vienodo amžiaus sluoksnių nustatymas ir jų
priskyrimas bendrosios stratigrafinės skalės padaliniams; 4. lingv. dviejų
(arba kelių) kalbos elementų ar kategorijų santykis, pagrįstas bendromis
ypatybėmis ir specifiniu skiriamuoju požymiu, pvz., [pic]tarp dusliųjų ir
skardžiųjų priebalsių.
[10] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.26
[11] empirija [gr. empeiria] pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu.
empirinis [empirija] paremtas patyrimu.
[12] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.27
[13] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.27
[14] elitas [pranc. elite – geriausias, rinktinis] 1. visuomenės viršūnė,
kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos; 2. geriausieji augalai
arba gyvuliai, naud. augalų arba gyvulių selekcijai; 3. geriausioji
grynaveislė sėkla, selekcijos stočių teikiama sėklininkystės ūkiams; 4. kai
kurių šalių rinktinė kariuomenė.
[15] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[16] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[17] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.28
[18] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.30
[19] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.30
[20] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.31
[21] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.24
[22] konsolidacija [lot. consolidatio – susijungimas, sutvirtinimas] 1.
sustiprinimas, sutvirtinimas; 2. susivienijimas bendrai veiklai; 3.
valstybės trumpalaikių paskolų pavertimas ilgalaikėmis arba
neterminuotomis.
[23] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.20
[24] Freedom House, (1999) Democracy‘s century. A Survey of A Global
Political Change in the 20th Century.
[25] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.20-21
[26] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.21-22
[27] paradigma [gr. paradeigma – pavyzdys] 1. žodžio kaitybos formų
sistema, asmenavimo, kirčiavimo ar linksniavimo pavyzdys; 2. teorinių ir
metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus moksl. tyrimas, visuma;
3. pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui.
[28] stagnacija [lot. stagnum – stovintis vanduo] sustojimas, sustingimas;
neveiklumas.
[29] legitimacija [lot. legitimus – teisėtas, įteisintas] 1. kurios nors
teisės arba įgaliojimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai; 2. valstybių,
kur nėra pasų sistemos, piliečio asmenybės paliudijimo forma; 3.
nesantuokinių vaikų pripažinimas nustatyta tvarka santuokiniais.
[30] determinizmas [determinuoti] filos. teorija, teigianti esant visuotinį
dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.
[31] modifikacija [lot. modificatio – mato nustatymas] daikto ar reiškinio
kitimas (keitimas), nepakeičiantis jo esminių savybių, esmės; tokio
pakeitimo rezultatas; atmaina: 1. vienodos chem. sudėties, bet skirtingos
sandaros chem. elementų arba junginių būsena; 2. biol. organizmo požymių
(dažn. kiekybinių), jo fenotipo nepaveldimas pakitimas.
[32] A. Krupavičius, A. Lukošaitis (2004) Lietuvos politinė sistema:
sąranga ir raida, p.22-23
[33] diktatūra [lot. dictatura] 1. diktatoriaus įgaliojimai, valdžia arba
valdymo laikas; 2. neribota, jokių įstatymų nevaržoma asmens ar grupės
asmenų valdžia, pagrįsta jėga ir išreiškianti viešpataujančios klasės
interesus; 3. visuomenės klasės ar klasių polit. viešpatavimo sistema;
valst. valdžios esmė, nepriklausoma nuo valstybės valdymo formos, valdžios
įgyvendinimo būdų.
[34] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to
Durable Democracy.
[35] CAR (Combined Average Rating)- bendras vidurkio įvertinimas (FIW
politinių teisių ir pilietinių laisvių taškų vidurkis. 1- aukščiausias
laisvės lygis; 7- žemiausias).
[36] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of
Political Rights and Civil Liberties.
[37] Freedom House (2005) How Freedom is Won: from Civic Resistance to
Durable Democracy.
[38] Freedom House (2005) Freedom in the World. The Annual Survey of
Political Rights and Civil Liberties.

Leave a Comment