Demokratinis ugdymas

Veiklos formos: rengiamos mokymo priemonės, seminarai ir konsultacijos mokytojams, moksleivių pilietinių projektų apžiūros, tarptautinis bendradarbiavimas jaunimo pilietinio ugdymo klausimais. Didejantis tarptautinis domėjimasis demokratiniu ugdymu paskatino JAV naujai pažvelgti į pilietinį ugdymą. Tinkamas bendrojo pilietinio ugdymo demokratinėje valstybėje apibrėžimas turi atitikti patikimus ir praktiškus demokratijos ir demokratijio pilietiškumo apibrėžimus. Mums reikalingas įtikinamas pilietiškumo demokratinėje valstybėje įvaizdis, kuriuo remdamiesi sukurtume priimtiną pilietinio ugdymo demokratinėje šalyje ir rengimo demokratinei pilietybei apibrėžimą. Apie pilietinio ugdymo demokratinėje valstybėje ir rengimo demokratinei pilietybei teoriją ir praktiką buvo parašytos ilgiausios knygos. Labiau išvystyta demokratija viršija šį minimalų standartą suteikdama konstitucines garantijas visiems individams valstybėje pilietines laisves ir teises. Tokiai demokratijai esant neabejotinai, anot Abraham Lincoln, „žmonių valdžia vykdoma žmonių ir skirta žmonėms“. Beje, aukščiausiasis įstatymas – konstitucija šią liaudies valdžią ir riboja, ir suteikia jai galią – garantuoti kiekvienam valstybėje vienodą autonomiškumą ir teises. Egzistuoja konstitucinė ir teisinė apsauga, garantuojanti individo teisę mąstyti, kalbėti, spręsti, veikti laisvai, nepriklausomai nuo valdžios vykdomos politikos ir veiksmų įtakos. Tokia politinė tvarka yra paprastai ženklinama kaip konstitucinė atstovaujamoji demokratija, kai egzistuoja daugumos valdžia ir mažumos teisių apsauga. Koks pilietybės įvaizdis suderinamas su tokia demokratiją? Ogi atsakinga pilietybė konstitucinėje atstovaujamoje demokratijoje leidžia daryti informuotus, pagrįstus sprendimus ir laisvai pasirinkti vykstant konkurenciniams viešiesiems rinkimams ir kovai dėl viešosios politikos. Priimant savarankiškus sprendimus, beje, privalu atsižvelgti tiek į asmeninius, privačius interesus, tiek į bendruosius, visuomeninius interesus, kad demokratija, tokia, kokią mes žinome, klestėtų. Taigi egzistuoja neišvengiama moralinė laisvų demokratinių piliečių pasirinkimų dimensija, visa persmelkiantį, fundamentalų rūpestį dėl visos bendruomenės gerovės. Geras pilietis konstitucinėje atstovaujamojoje demokratijoje yra atsakingas už bendrą gerovę ir dalyvauja bendruomenės politiniame ir pilietiniame gyvenime bei įneša į jį savo indelį. Savanoriškai aukodami laiką ir pastangas bendruomenės labui piliečiai padeda išlaikyti visuomenės gerovę, reikalingą vaisingiems asmeninių ir privačių interesų siekiams. Pilietinis ugdymas modernioje demokratinėje ir laisvoje visuomenėje, siekdamas būti ištikimas savo misijai, paradoksaliai jungia dvi konkuruojančias Vakarų civilizacijos politines ir ugdymo tradicijas: liberalizmą ir pilietinį respublikonizmą. Liberaliojo ugdymo tikslas yra individo autonomijos ir sugebėjimo informuotai, protingai, nepriklausomai ir laisvai pasirinkti, atsakant į viešosios politikos klausimus ir konstitucines kontroversijas, skatinamas (Levinson 1999). Taigi tendencijos, nukreiptos į politines indoktrinacijas, būdingas bendrajam pilietiniam ugdymui, yra ribotos ar negalimos. Atvirkščiai, prigimtinis liberalizmo polinkis į socialų ir atsakingą individualizmą bei licenzijavimą patiria suvaržymu ar kontrolę dėl respublikonizmo tikslų, siejamų su piliečių atsakomybe už bendrą gerovę. Ši pilietinio respublikonizmo ir liberalizmo demokratinio piliečio ugdyme samplaika atspindi politinės ir pilietinės tradicijos Jungtinėse Amerikos Valstijose hibridą, vyravusį nuo pat įsteigimo laikotarpio iki šių dienų (Rahe 1992; Sinopoli 1992). Stephen Macedo jį vadina „pilietiniu liberalizmu“, kuriam reikalingas „liberalusis pilietinis ugdymas“, skatinantis laisvę ir tvarką bendruomenėje, puoselėjančioje tiek individo teises, tek ir bendrą gerovę (Macedo 2000, 149). Mokytojų rengimas yra sudėtingas uždavinys, ypač jei ugdomas individas, prisiimantis atsakomybę mokyti demokratinio pilietiškumo. Pilietiškumo ugdytojai skiriasi nuo savo kolegų, gamtos mokslų ar matematikos mokytojų, tuo, kad priima privalomus gyvybiškai svarbius sprendimus. Matematikos mokytoja, pavyzdžiui, norėdama mokyti efektyviai, privalo išmanyti savo dalyką ir mokėti integruoti matematikos žinias ir pedagogines strategijas. Pilietinio ugdymo mokytoja privalo numatyti keletą klausimų, kurie yra daug labiau nutolę nuo klasės. Kokia demokratijos prigimtis? Kokios savybės būdingos demokratiškiems piliečiams? Ar piliečiai yra pirmiausia atsakingi už visuomenės ir valdžios kaitą? Ar piliečiai išugdyti būti visuomenės, kurioje gyvena, reformatoriais? O gal reikia siekti pusiausvyros? Ar pilietiškumo ugdytojui svarbiausia plėtoti individo teises, ar pagrindinis akcentas turi būti perkeltas į visuotiną gerovę? Šiuos ir kitus nuo tiesioginio mokymo nutolusius klausimus turi nagrinėti pilietiškumo ugdytojas. Norėdama visiškai realizuoti savo potencialą, pilietinio ugdymo mokytoja privalo nuolat tobulėti kaip istorijos žinovė ir dar vieno ar kelių kitų socialinių dalykų ekspertė, būti politikos filosofe ir visuomenės gyvenimo kritike. Ji taip pat turi turėti ugdymo psichologijos ir pedagogikos žinių. Istorijos ir socialinių mokslų sričių ugdymas ir rengimas, apie kurį toliau kalbėsime kaip apie pilietinį ugdymą arba pilietiškumą, ne visada būdavo lengvas, kadangi tinkamas pilietinis ugdymas negali būti lengvas. Reflektyvūs pilietiškumo ugdytojai sudaro įspūdį, kad mokymui nereikia pastangų, nes supranta, ką ugdyti svarbu, yra dėmesingi besimokančiųjų įtraukimui į reikiamų klausimų svarstymą bei jų sugebėjimui pritaikyti medžiagą besimokantiems, apie kurią dažnai manoma, kad tai masinės kultūros reiškinys, o ne tinkama mokymo medžiagą. Reflektyvūs pilietiškumo ugdytojai didelę reikšmę teikia turiniui, tuo pat metu laiko mokymo strategijas, įtraukiančias besimokančiuosius į temos aptarimą. Jų visuomenės prigimties kaip mokymo temos supratimas yra išpuoselėtas; jie gerai išmano istoriją bei politinę teoriją; jie sugeba formuluoti adekvačias socialinių mokslų sampratas ir nuolat praturtinti savo mokymą. Reflektyvūs pilietiškumo ugdytojai atsižvelgia į besimokančiųjų brendimą ir pripažįsta, kad besimokančiojo išprusimas yra nedaloma kiekvieno sugebėjimų dalis. Taip reflektyvūs pilietiškumo ugdytojai sukuria savą pedagogiką, kad įgytų istorijos ir socialinių mokslų žinių, įgūdžių, pasitarnausiančių moksleiviui kaip piliečiui ir kaip liberaliai lavintam individui. John Dewey informuoja mus, kad reflektyvi mintis yra „aktyvus, atkaklus ir įdėmus kiekvieno įsitikinimo arba tariamos žinių formos savrstymas pagal jį remiančius duomenis bei tolesnės iš to daromos išvados…“ Šis teiginys padarė įtaką kelioms socialinių studijų teoretikų ir mokytojų kartoms. Pastarieji tvirtina, kad socialinės studijos pagrindinį dėmesį privalo skirti sprendimų priėmimo procesui, kurio dėka moksleiviai įgyja tikrąją informaciją ir vertybes, būtinas norint priimti pagrįstą, socialinį ir politinį kontekstą atitinkantį sprendimą. Diskusijos yra domėjimosi pradžia ir pabaiga. Individų gebėjimą įprasminti tai, ko juos moko, Dewey ir kitų teoretikų ir mokytojų kartoms. Pastarieji tvirtina, kad socialinės studijos pagrindinį dėmesį privalo skirti sprendimų priėmimo procesui, kurio dėka moksleiviai įgyja tikrąją informaciją ir vertybes, būtinas norint priimti pagrįstą, socialinį ir politinį kontekstą atitinkantį sprendimą. Diskusijos yra domėjimosi pradžia ir pabaiga. Individų gebėjimą įprasminti tai, ko juos moko, Dewey ir kiti vadina natūraliu protu (Inatural intelligence). Tačiau natūralus pradas nėra galutinis tikslas, „np“, primena mums Dewey „netampa barjeru klaidų sklindimui nei plačiai, nors netreniruotai patirčiai kaupti klaidingus įsitikinimus“ Išprusęs asmuo sugeba ir išsifruoti šiuolaikinių socialinių klausimų argumentus, ir, kaip pilietis, dalyvauti viešųjų diskusijų svarstymuose. Beje, priklausomai nuo to, kiek svarstoma tema atitinka bendruosius socialinius klausimus, tiek ugdytojai, tiek besimokantieji gali kokybiškai įvertinti įvairias pozicijasremiančius įrodymus ir argumentus. Dabar neįmanoma (jei iš viso kada nors būtų galima) laikyti savaime garantuotu dalyku tą mastą, kokiu švietimas yra atsakingas už būsimų piliečių parengimą diskusijoms, kuriuose privaloma ir esamos politinės tvarkos kritika, ir jos palaikymasI. Kai klysta „np“, istorija ir socialiniai mokslai suteikia žinių visumą, padedančią individui suprasti praeitį ir nagrinėti istorinius įvykius suvokiant kuris yra koks. John Dewey amksti atskyrė nereflektyvujį ir reflektyvųjį mokymą. Pirmasis vadovaujasi impulsu ir tradicijų įtaka, apima kasdieninę mokyklų tikrovę, remiasi nediferencijuota prielaida, kad planuojant mokymą reikia remtis vien tik mokykloje taikomoms techninėms praktikomis. Reflektyvusis mokymas skiriasi nuo techninio mokymo, t.y. nuomechaniško kitų skelbiamų ar naudojamų praktikų kartojimo. Reflektyvusis ugdytojas sistemiškai mąsto apie įdomaus turinio ir pagrįstų pedagoginių praktikų integravimą, apie geriausius turinio ir metodų adaptavimo būdus, atitinkančius besimokančiųjų patirties lygmenį ir interesus, bei apie tai, kaip vykdyti ugdytojų pareigas besimokančiųjų ir bendruomenės atžvilgiu. Reflektyvusis ugdytojas supranta istoriją kaip integratyvų dalyką, skirta suteikti informaciją besimokančiųjų reflektyviajam mąstymui. Taigi, reflektyvusis istorijos mokytojas įtraukia moksleivius į laiko dinamiką. Moksleiviai ima suprasti ir branginti idėjų, vyriausybių, institucijų ir kultūrų tęstinumą bei pokyčius, vykstančius bėgant laikui, kai kinta tiek individų idėjos, tiek ir visuomenių organizavimo principai. Mokymo metodų kursai yra tiltas, sujungiantis istorijos ir socialinių mokslų kursų turinį bei pradinėje ir vidurinėje mokykloje naudojamus mokymo metodus. Praktikuojačio ugdytojo metodologija pasižymi meistriška pusiausvyra. Kiekvienas mokytojas iš anksto numato reikiamas žinias, įgūdžius ir nuostatas, o reflektyvusis mokytojas leidžia moksleiviams klausinėti ir tyrinėti pagal savus interesus, visai jiems nepataikaudamas. Meistriškai dirbantis istorijos mokytojas, asakydamas į moksleivių klausimus, remiasi žinių fondu ir pateikia papildomų klausimų, kurie atitinka moksleivių interesus ir dera su svarbiomis istorijos temomis bei klausimais. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikalaujantis pastngų, ir meistriškas mokymas yra iš tiesų pagrįsti išankstiniu istorijos mokymusi ir planavimu. Reflektyvusis istorijos mokytojas išmano, kaip susieti mokymąsi su praeities studijomis, nes atsiranda saugumo jausmas ir perdaug nereguliuojama, ką besimokamieji privalės mokytis. Skatinamas jų smalsumas. Reflektyvusis mokytojas suvokia, kad dėl tam tikros mokymosi dalies įmanomos derybos, t.y. kad moksleiviai ir mokytojas įsitraukia į mokymosi konspiraciją. Istorija yra klausinėjimo metodas, padedantis kiekvienam moksleiviui sistemiškai apmąstyti savo praeitį plačiame laiko kontekste. Studijuodami istoriją moksleiviai geriau pažįsta save ir susipažįsta su kitais, suvokia pasaulį. Istorija puoselėje platesnį požiūtį, t.y. padeda geriau suprasti kitus remiantis bendruoju geresniu žmonijos suvokimu. Istorijos studijavimas išmoko žmones džiaugtis juos supančiu pasauliu ir skatina tapti pilietinio gyvenimo dalimi. Mes teigiame, kad istorijos mokymasis suteikia moksleiviams galimybę pažvelgti į save, turinčius įsipareigojimų kitiems individams ir atsakingus savo tautai, vietos valdžios organams, privalančius aktyviai ir kompetentingai dalyvauti politiniame gyvenime, socialiniame kontekste. Mokydami demokratijos mes negalime vien teigti moksleiviams demokratinius principus. Tai darydami sukeltume jų galvose sąmyšį. Nepateikus demokratijos sąvokų ir vertybių žmogiškosios patirties kontekste, moksleiviai į demokratijos miuansus reaguotų nereflektyviai. Mes privalome praturtinti moksleivius pagrindinėmis demokratijos sąvokomis ir vertybėmis. Tocqueville tvirtina, kad demokratijos sąvokos geriausiai įsisavinamos tuomet, kai jos „teisingai suprantamos“. Istorija padeda žmonėms tapti žmonėmis rodydama jiems pavyzdžius, išgyvenimus, suteikdama galimybę pajausti kito asmens, gyvenusio daug seniau už mus, gyvenimą. Reflektyvioji istorijos mokymo praktika ir reflektyvus jos studijavimas yra lygiagretūs pedagoginėms ir intelekto veikloms. Metodų mokytojai, ypatingą dėmesį skiriantys reflektyviai praktikai, kurios sudėtinė dalis yra svarstymai ir istorijos tyrinėjimas, istorijos išmanymui, žinioms ir demokratinėms pilietiškumo nuostatoms formuoti naudojasi galinga struktūra. Reflektyvioji istorijos mokymo praktika, reflektyvus jos tyrinėjimas ir svarstymo veikla papildo viena kitą, individui suteikdami vertingų, laikui atsparių žinių pamatą. Šios trys praktinės veiklos, besiskiriančios nuo tradicinio pasakojimo ir sprendimų priėmimo, yra daug veiksmingesnės formuojant individo žinias ir nuostatas, reikalingas aktyviam pilietiškam dalyvavimui respublikos gyvenime. Pedagogikos istorikai ir teoretikai demokratinio ugdymo ištakas sieja su aktyviosios mokyklos pedagogika. Ši pedagogikos kryptis vadinta veiklos, darbo, visuomeniškos, aktyviosios mokyklos vardais. J. Laužikas šios krypties pedagogiką vadino „naujosios mokyklos“ vardu. Aktyviosios pedagogikos šalininkai teigia, kad ugdymo proceso centre turi būti ne mokomasis dalykas, ne žinios, ne pedagogo erudicija, bet vaikas, jo patirtis. Aktyvioji pedagogika siekia ugdyti vaiko gebėjimus, pedagogas – tai ne karvedys, pasislėpęs už mūro sienos, o lygiavertis partneris, vaiko draugas, bendramintis, bičiulis. Aktyvioji pedagogika skatina domėtis bendruomene, demokratiniu, projektiniu ugdymu, taigi yra glaudžiai susijusi su socialinės pedagogikos ištakomis. Per pirmąjį dvidešimtojo amžiaus ketvirtį daug reformatorių pabrėžė, kad labai svarbu į demokratinius procesus įtraukti moksleivius, ypač moksleivių tarybas. Jie pasisakė už moksleivių dalyvavimą priimant sprendimus, liečiančius jų mokyklą ir bendruomenę. Geriausias būdas išmokyti mokinius būti piliečiais, autorių manymu, yra suteikti jiems savivaldos patirtį. Kai kurie autoriai teigia, kad mokyklos, ypač vidurinės, organizuotos taip, kad labiau primena aristokratijas, o ne demokratijas. Moksleiviai, lankantys demokratijos principais pagrįstas mokyklas, susiduria su tikromis problemomis ir kartu ieško sprendimų, o tai ugdo demokratines nuostatas, pilietinę brandą. Demokratinio ugdymo tikslas – suteikti mokiniams istorinių ir organizacinių žinių apie bendruomenės socialines institucijas, sužadinti nuolatinį domėjimąsi visuomenės gyvenimu, ugdyti atsakomybę už kitus. Iš trijų pirminių ugdymo tikslų – žinių, įgūdžių, vertybių – Lyle E. Bourne manymu, svarbiausia yra mokymu perteiktos ar sustiprintos vertybės. Jei moksleivis palieka mokyklą turėdamas stiprų pareigos savo visuomenei ir jos piliečiams jausmą, net jei jis ir neturi tvirtų istorijos ar politologijos žinių, jo pilietinis lavinimas, anot Bourne, buvo sėkmingas. Daugeliui progresyviosios eros sociologų ir pedagogų, tokiems kaip Lester Frank Ward, David Snedden, Edward Ross ir Albion Small, demokratinis ugdymas buvo socialinio ugdymo sąvokos dalis. Jie teigė, kad XIX amžiaus ugdymui rūpėjo vien tik liberalūs principai ir individualizmas, bet per mažai dėmesio buvo rodoma bendruomenei ir visuomenei. E. Ross pasisakė už socialiai naudingą ugdymą, kad mokyklos rengtų mokinius jų būsimai padėčiai visuomenėje. Praeities ugdymas buvo skirtas visuomenės raidai. Mokomieji dalykai ar akademinės disciplinos, kurios nesiekė socialinio naudingumo ir kitų visuomeninių tikslų, turėtų būti arba pašalintos iš programos, arba radikaliai peržiūrėtos, kad labiau atitiktų visuomenės poreikius. Aktyvioji, darbo mokykla taip pat demokratinio ugdymo krypties pedagogika. Aktyviosios mokyklos kūrėjai ir šalininkai nuolat pabrėžia visų vaikų teisę mokytis, visi vaikai pripažįstami lygiaverčiais ugdomojo proceso dalyviais. Aktyvioji mokykla siekia sudaryti galimybę mokytis įvairių socialinių sluoksnių, skirtingo pasiruošimo vaikams. Šios pedagogikos šalininkai siekia ugdymo procese remtis moksleivių patirtimi, jų aplinka, į mokymo procesą įtraukti vaikams suprantamas sąvokas, pažįstamus reiškinius. Reikia pažymėti, jog aktyvusis mokymas, propaguodamas ugdymo demokratiškumą, yra pripažintas valstybėse, kurios garsėja demokratinėmis tradicijomis. Vienas svarbiausių aktyviojo mokymo siekių – demokratinio ugdymo nuostatų įtvirtinimas. Demokratinis ugdymas – tai pirmiausia ugdymo proceso partnerių – moksleivių ir mokytojo – bendravimas, siekiant ugdymo rezultatų, pagarba ir dėmesys ugdytinio asmenybei, poreikiams, galimybėms, mokymosi veiklai, suvokiant kiekvieno asmens vertingumą, atsižvelgiant į vaikų interesus, pripažįstant vaikystės, jaunystės vertybes. Demokratiškumo trūkumas, perkrautos ugdymo programos, lygiateisiškumo, pagalbos asmenybei stoka mokykloje – bene svrbiausios priežastys, griaunančiosvaikų mokymosi motyvaciją, kuriančios nepalankią, priešišką atmosferą mokykloje ir klasėje. Dėl demokratijos stokos prastėja ugdymo rezultatai, efektyvumas, dalis vaikų ima vengti mokyklos, psichologiškai saugią aplinką rasdami tik bendraamžių neformaliuose sambūriuose. Pedagogai, ieškantys išeities iš gilėjančios mokymo krizės, suvokia būtinybę demokratizuoti ugdymą. Plėtojant demokratinį ugdymą siekiama taikyti tas pedagoginio darbo, bendravimo formas, metodus, kurie jau yra patikrinti ir suformuluoti pedagogikos teoretikų. Pažymėtina, kad ekonominiu požiūriu stipriausių valstybių, aukšto lygio gerovę pasiekusių visuomanių ugdymo idėjomis domimasi visame pasaulyje. Juoba kad šių visuomenių ir bendruomenių klimatas, demokratijos laimėjimai yra daugeliui priimtini ir sektini. Tad nenuostabu, kad pragmatizmo pedagogika, JAV švietimo sistema Lietuvos pedagogai domisi jau nuo XX amžiaus pradžios. Žymus Lietuvos pedagogas kunigas M. Gustaitis, apsilankęs JAV 1914 m., išleido knygą „Amerikos mokykla“(1919). M. Gustaitį Amerikoje sužavėjo estetiška mokyklų klasių aplinka, demokratinės ugdymo tradicijos. Pedagogas atkreipė dėmėsį į Amerikos švietimo sistemos panašumus su Europos ugdymo tradicijomis. M. Gustaitis susižavėjęs aprašo Amerikos mokyklos demokratiškumo ženklus: „šitos praktikos dugne guli sveika demokratinga mintis: jeigu vaikiščią iš mažumės laikyt savistoviu asmenim, tai jis tokiu taps ateityje – sau žmogus. Tokioj atmosferoj auklėjamas, nenuostabu, jog amerikietis iš mažens įgyja drąsos: jis mokytojo nesibijo, tik gerbia; jis drąsiai atsakinėja, žiūrėdamas tiesiog į akis. Ta drąsa tarytum persisunkęs Amerikos oras, elektrizuoja kiekvieną seną, jauną, vyrą moterį, ypač ateivi grynorių, kuris pirmais įspūdžiais jaumingiau kvėpuoja. Ir lietuvis tenai veik pajunta savyje tas liuoso žmogaus ypatybes, kurią tėviškėsje visokios baudžiavos slopino; veik pradeda drąsėti, paskesnėj su kiekvienu žmogum kalbėsis, kaip su sau lygiu.” Lietuvos demokratiškumo kolegija ir mokytojai, dalyvavę 1998 metų pavasarį vykusiame eksperimente, išmoko taikyti „Piliečio“ metodą ir šio metodo įgyvendinimui parengtas mokymo priemones Lietuvos mokykloms. Dabartinės mokymo priemonės gerokai papildytos, pakeistos, kai kurios užduotys perrašytos, pateikiami lietuviški pavyzdžiai. R. Martinėnienė išvertė ir adaptavo mokomąjį komplektą „Pilietis“(Vilnius, 1999). Jį sudaro pratybų sąsiuvinis, projektų knyga (vadovėlis) ir knyga mokytojui. Parengtos mokymo priemonės rusų ir lenkų kalbomis. Projektas „Pilietis“ įgyvendinamas ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Meksikoje, Dominikos Respublikoje, Kroatijoje, Kazachstane, Brazilijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Šiaurės Airijoje, Izraelije, kitose šalyse. Yra parengta ir daugiau mokymo priemonių, skirtų projektiniam darbui. Viena iš jų UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto išleista Susan Fountain knyga „Tik tai yra teisinga“. Ši knyga – viena iš daugelio praktinių mokymo priemonių, parengta pagal JT vaiko teisių konvenciją. Knyga yra skiriama jaunimo grupių vadovams ir mokytojams, dirbantiems su 13 metų ir vyresniu jaunimu tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Knygos įžangoje aiškinama, kodėl vaikai turi žinoti savo teises. „Kiekviena visuomenė nori , kad jos vaikai užaugtų sumanūs, sąmoningi piliečiai, kurie dirbtų savo bendruomenės labui. Tačiau pasaulyje vis dar pažeidžiamos vaikų teisės, suteikiančios jiems galimybę gyventi, visapusiškai tobulėti ir įsitraukti į aktyvią veiklą“. S. Fountain pabrėžia, kad tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse vaikai patiria smurtą gatvėje, seksualinę prievartą ir išnaudojimą, verčiami vartoti narkotikus, pradėję lankyti mokyklą, jos nebaigia, daug vaikų miršta nuo užkrečiamų ligų, patiria kankinimus, neteisingai baudžiami, įkalinami ir neturi teisinių garantijų. Knygoje ji duoda praktinių ir žaismingų patarimų, kaip projektų būdu vaikus supažindinti su jų teisėmis. Šiandien mokytojams, mokyklų vadovams jau nekyla abejonių, kad pilietinį ugdymą reikia plačiau taikyti vaikams dar esant mokyklos suole. Tam ypač palankus paauglystės ir ankstyvos jaumystės laikotarpis. Šio amžiaus moksleiviai linkę vertinti tai, kas vyksta aplinkui. Jie kritiškiau žvelgia į suaugusius žmones, formuoja savo tolesnio gyvenimo pažiūras. Kita vertus, jie nori tapti suaugusiais. Juos domina tai, kas, jų akimis žiūrint, prieinama tik suaugusiems žmonėms: teisė turėti savo nuomonę, ją reikšti ir būti išklausytam, teisė spręsti. Šiuo amžiaus periodu galima rimtai kalbėti ir apie teises, ir apie žmogaus bei piliečio pareigas.