Demokratinis režimas

Demokratinis režimas
Valstybės pagrindų referatas

Turinys

Įžanga..............................3
1. Demokratija. Demokratijos sąvoka..........................4
1.1. Demokratijos pagrindiniai bruožai..........................5
1.2. Demokratijos principai ir savybės...........................5
1.3. Demokratijos tipai..............................7
2. Demokratija Lietuvoje ir jos patrauklumas......................8
3. Kaip išlaikyti demokratiją..............................10
4. Šiuolaikinės demokratijos problemos ir jos uždaviniai................12
Išvados..............................14
Literatūros sąrašas..............................15

Įžanga

Politinis režimas-tai valstybės aparato metodai piliečiams valdyti, politinės sistemos funkcionavimo būdas. Politinis režimas yra pagrindinių valstybės vadovavimo ir valdymo metodų visuma. Politinį režimą reikia skirti nuo valstybės valdymo formos (monarchija ar respublika, parlamentinė ar prezidentinė valstybė). Jis gali būti charakterizuojamas politine galia ar valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o vaaldžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi politiniai režimai ir, atvirkščiai, tas pats politinis režimas gali suformuoti valstybes su skirtinga valdymo forma. Taigi, šiuolaikinėms valstybėms būdingi du politiniai režimai: demokratinis ir nedemokratinis.
Čia plačiau aptarsiu demokratinį politinį režimą, nes žodį “demokratija” mes girdime visur ir visada.
Darbo tikslas: išsiaiškinti žodžio “demokratija” sąvoką, bruožus, problemas ir aptarti keletą jos tipų.
Uždaviniai:
• Išsiaiškinti demokratijos sąvoką, bruožus, esmę ir tipus.
• Apžvelgti demokratijos padėtį Lietuvoje.
• Aptarti demokratijos trūkumus ir uždavinius.
Metodika: naaudotasi literatūra ir internetinėmis svetainėmis.

1. Demokratija. Demokratijos sąvoka

Žodis „demokratija“, kaip nė vienas kitas žodis pasaulyje, yra sukėlęs daugybę aistrų, ginčų, įvairiausių interpretacijų. Jam suteikiama daug skirtingų prasmių ir apibrėžimų. Šis žodis gana dažnai vartojamas kasdienėje kalboje, pavyzdžiui, sakoma, kad Jonas yra de

emokratiškas žmogus, mokykloje vyrauja demokratiška atmosfera, mokinių konferencija vyko demokratiškai ir t.t. Vartojamas jis ir politikoje, pavyzdžiui: Seimas priėmė demokratišką įstatymą, protesto akcija vyko demokratiškoje aplinkoje ir pan. Nepaisant to, kad žodis „demokratija“ labai paplitęs ir juo nusakomi įvairūs reiškiniai, iki šiol tebeieškoma atsakymo į klausimą, kas yra demokratija? (9)
Apibrėžimas ”demokratija” nustato tam tikrą visuomenės modelį, o ne vien tik tam tikrą vyriausybės valdymo formą ar rinkimų organizavimo modelį. (6) Daugiaplanis demokratijos fenomenas leido apibrėžti ją kompleksiškai. Nustatant demokratijos santykį su valdžia galima teigti, kad tai tokia valstybės forma, kai valdžia kilusi iš tautos per reguliariai ir laisvai vykdomus visuotinius rinkimus, rūpinasi visiems užtikrinti asmeninę laisvę ir gerovę.(3) Demokratija yra visuomenės, kurioje suprantamos ir gerbiamos kiekvieno individo teisės ir pareigos, tvarkymosi principas. Teerminas ”demokratija” dažnai prilyginamas politiniam liberalizmui, tuo būdu, pagrindinės žmogaus teisės, tokios kaip teisė išpažinti religiją, teisė laisvai reikšti mintis, lygybė prieš įstatymą ir t.t. tampa demokratijos sinonimu. (6) Taigi, demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. (1) Šiuo metu demokratija tapo visuotine pasaulėžiūra, o žodis demokratija vartojamas trejopai:
1. Valstybės tvarka, kai valdžia priklauso liaudžiai.
2. Liaudis kovoja dėl įtakos tvarkant valstybės reikalus.
3. Sistema, nustatanti esmines valstybės visuomenės elgesio taisykles.
Daugiaamžė socialinė ir politinė vi
isuomenės evoliucija liudija, kad demokratija iki šiol yra efektyviausia savarankiškų ir nepriklausomų socialinių bendrijų vidinio vystymosi forma ir kiekvieno žmogaus socialinė garantija. Pradinė žmogaus socialinio bendravimo forma buvo nepolitinė demokratija. Ji reiškėsi gimininėje bendruomenėje, kuriai būdinga tiesioginė bendros liaudies valios išraiška (liaudies susirinkimo forma, besiremianti autoriteto valdžia ir mažumos pajungimo daugumai principu). Vėliau visuomenei skaidantis ekonomimiu ir socialiniu pagrindu įsivyravo poltinė demokratija, besivadovaujanti vieningu įstatymu, valdymo profesionalumu ir žmogaus piliečio teisių bei pareigų bendrijos atžvilgiu samprata.(3)

1.1. Demokratijos pagrindiniai bruožai

Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra:
• Žmonių suverenumas;
• Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;
• Daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;
• Laisvi ir nešališki rinkimai; visa lygybė prieš įstatymą;
• Teisminis asmens teisių užtikrinimas;
• Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;
• Visuomenins, ekonominis ir politinis pliuralizmas;
• Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas. (1)
Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje, Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse. (5)

1.2. Demokratijos principai ir ypatybės

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis-principais:
1. Laivės principas. Demokratija siekia aukščiausios laisvės laipsnio visiems žmonėms. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir ne

eprieštarautų jo teisėms. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būdinga teisinė valstybė.
2. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. Jeigu žmogus yra tokios politikos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis-pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomas demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.
3. Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas-lietuviškai broliškumo arba brolybės principas-kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys.
Taigi, esant demokratiniam režimui, masės išsaugo savo teises bei įstatymų ginamą galimybę paveikti valdžios priimamus sprendimus.(1)
Demokratijai funkcionuojant išryškėja ir kitos ypatybės:
1. Oficialioji valdžia yra supriešinta su alternatyviomis politinėmis partijomis, ginančiomis kitų socialinių grupių interesus.
2. Represinių valstybės organų veiksmai kontroliuojami visuomenės.
3. Veikia aiškiai apibrėžtos piliečių teisės ir laisvės.
4. Valdantieji sluoksniai viešai svarsto savo politiką ir nesiekia koncentruoti visos valdžios savo rankose.
Demokratija, kaip daugumos valdžia teisėta tik tada, ka
ai dauguma yra nuolat kintanti mažumų koalicija, kai kiekviena mažuma joje išsaugo savo teises bei dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus galimybę.
Jei demokratiją suvokiame kaip daugumos valią, tai iškyla problema, kaip suderinti prieštaraujančius nacionalinių, religinių ir kt. grupių interesus, kaip apsaugoti mažumą nuo daugumos diktato. Demokratijos esmė yra politinė skirtingų visuomenės grupių interesų išraiška bei valdžios sugebėjimas derinti prieštaringus interesus.
Apibendrinant galima teigti, kad demokratija:
Tai visuomenės gyvenimo problemų sprendimo būdas, numatantis visų sociumo (bendrijos) narių lygiateisiškumą, vadovaujantis principu: mažuma priklauso daugumai.
Tai socialinių sąveikų visuomenės valdyme organizacija, apibūdinama politiniame ir ekonominiame gyvenime sąveikaujančių pusių lygybe arba valdomųjų dominavimu.
Tai visuomenės valstybinės politinės santvarkos forma, grindžiama liaudies, kaip valdžios šaltinio, pripažinimu bei politinės teisinės lygybės ir laisvės principais.(3)

1.3. Demokratijos tipai

Demokratija gali būti tiesioginė ir atstovaujamoji (netiesioginė).
Tiesioginė demokratija-žmonės patys be tarpininkų leidžia įstatymus ir atlieka valdymo funkcijas (tiesioginė demokratija buvo Senovės Graikijos respublikose ir kai kuriose dabartinės Šveicarijos kantonuose). Iki šių dienų tokia demokratijos forma tebėra utopinė, kadangi VISIEMS valstybės piliečiams būtina domėtis VISAIS valstybėje sprendžiamais klausimais (kol kas tai neįmanoma net techniškai).(vikipedia) Praktiškai tinkamesnė yra netiesioginė demokratija-liaudis įgalioja leisti įstatymus savo išrinktus žmones-parlamentą.(1) Kitaip tariant,tai kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Šie atstovai balsuoja už visus galiojančių įstatymų pakeitimus. Tai techniškai įmanoma demokratijos forma,tačiau turinti begalę trūkumų:
a)atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę
b)atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų
c)atstovus galima papirkti
d)atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti
e)atstovai gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuodami galimybę patekti į valdžią vėl ir vėl;
ir t.t. ..
Geriausi įrodymai kad valstybėje atstovaujamoji demokratija išsigimusi:
• kai priimami sprendimai, kuriems akivaizdžiai nepritaria dauguma gyventojų;
• kai valdžioje išlieka neatsistatydinę atstovai ir vyriausybės su labai žemais visuomenės palaikymo reitingais;
• kai piliečiai iš valstybės bėga į užsienį(nenormaliai aukštas emigracijos lygis). (vikipedia)
Šiuolaikinė demokratija yra visų pirma atstovaujamoji demokratija, nors taikomos ir tam tikros tiesioginės demokratijos formos – referendumai, plebiscitai, piliečių apklausos. Tačiau skirtingų demokratinėmis laikomų šalių patirtis skirtinga – vienur referendumai valstybės lygmeniu nerengiami (JAV referendumai gali būti rengiami tik valstijų arba dar žemesniame lygmenyje), kitur rengiami labai dažnai (Šveicarija). (5)
Tačiau pamažu parlamentas įgijo lemiamos reikšmės leidžiant įstatymus ir sudarant vykdomąją valdžią. Parlamentas tapo vyriausiąja valdžia valstybėje. Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių demokratija reiškė tik politinį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija. Valstybei rūpinantis visa gyventojų sluoksnių gėrove, kalbama apie socialinę demokratiją, o rūpinantis sąžinės laisve, pasaulėžiūrinių bendruomenių kultūrine savivalda kalbama apie kultūrinę demokratiją.(1)
Yra ir kitų demokratijos pakraipų kaip: liberali demokratija (kai ji neleidžia vienai iš mažumų, grupių tapti diminuojančia), populistinė demokratija (siekia pagrįsti daugumos neribotos valdžios teisėtumą). Europos šalyse susiformavo trys pagrindinės šiuolaikinės demokratijos pakraipos:
• Liberalioji demokratija, kurios principai laisvė, kosmopolitizmas, toloerancija, humanizmas ir individualizmas.
• Krikščioniškoji demokratija, kur pabrėžiamos krikščionybės principų sąlygotos pilietinės vertybės-sąžiningumas, stropumas, gailestingumas, artimo meilė ir sutarimas tiek ekonomikoje, tiek politikoje.
• Socialdemokratija, kurios idealas-“socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę visų visuomenės sluoksnių lygybę, išsaugant ir skatinat jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.
Skiriami ir istorinio politinio demokratijos vystymosi tipai: antikinė demokratija, luominė demokratija, konstitucinė-teisinė demokratija, pliuralistinė demokratija.(3)
2. Demokratija Lietuvoje ir jos patrauklumas

Pažvelkime į demokratiją Lietuvoje. Kokia jos padėtis?
Šiandien lyg ir jaučiame jos skonį, lyg ir paisome demokratinių procedūrų, bet principinio įsipareigojimo santvarką įprasminančioms vertybėms Lietuvos partijų ir politikų elgsenoje dažnai nematyti. Visi pojūčiai tarsi liudija, jog gyvename visavertės demokratijos sąlygomis, bet kartais ūmai apninka dirbtinumo ir netikrumo nuojauta. Ir ši nuojauta, deja, neklaidina.
Viena didžiausių demokratijos problemų šiandienėje Lietuvoje – politinės retorikos nuvertinimas. Idėjinės nuostatos, dėl kurių balsuojame už partijas ir politikus, išreiškiamos žodžiais – kito būdo padaryti jas žinomas rinkėjams paprasčiausiai nėra. Tačiau Lietuvos politikai vis dažniau mus tikina, esą žodžiai nieko nereiškia. Pasiekę valdžios jie tvirtina: “pamirškite, kas ką sakė prieš rinkimus”. Taip iš esmės atsisakoma pripažinti, jog piliečių pasirinkimą įgalinanti vieša idėjų kova yra kertinis demokratijos principas. Įsitvirtina kažkokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami “darbams”. Tai, ką politikai kalba, kaip niekur nieko atsiejama nuo to, ką jie daro. Antai per 2002 metų Prezidento rinkimus vienas iš kandidatų buvo reklamuojamas kaip “mažai kalbantis, bet daug dirbantis”.(7)
Šauk nešaukęs „Demokratija – pavojuje!“. Kai taip kalba valdantieji, juos išgirsta net ir tolimajame užsienyje. Bet taip būna retai arba visai neatsitinka: negražu juodinti Lietuvą užsienyje. Kai apie tai šneka paprasti rinkėjai, jiems sakoma, kad nenutuokia politikos meno, derybų vingrybių ir tiesiog nepažįsta Lietuvos realijų bei valstybės stabilumo reikalavimų. Rinkėjo valios išraiška užsibaigia, įmetus paskutinį biuletenį į urną, ir išrinktieji politikai pasiraitoja rankoves, nekreipdami dėmesio nei į žmonėms duotus įžadus, nei į demokratijos normas. Klausimas, kam juos tada rinkome, tampa bereikšmis ir nebent skatinantis pasyvumą.
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, daugiau nei pusė, 54 proc. – Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija. Kiek mažesnė dalis – 45 proc. – ja patenkinti.
2003 metų spalį – gyventojai demokratija Lietuvoje buvo kiek labiau patenkinti nei dabar. Prisiminkime, kad tuomet dar nebuvo prasidėjęs triukšmas dėl Rolando Pakso ir jo aplinkos.
Šį spalį demokratija šalyje labiau patenkinti nei nepatenkinti yra 15-29 metų žmonės, neturintys vidurinio išsilavinimo, dešiniųjų politinių pažiūrų rinkėjai bei tie, kurių šeimos pajamos per mėnesį yra didesnės nei vidutinės – per 1000 litų. Visos kitos gyventojų grupės demokratijos situacija yra labiau nepatenkintos negu patenkintos. Kitaip sakant, kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis kritiškiau vertina demokratijos raidą šalyje.
Kaip ir anksčiau, blogiausiai demokratiją Lietuvoje vertina tie, kas šiuo metu negali rasti darbo – net 77 proc. bedarbių išsakė nepasitenkinimą demokratija ir tik 20 proc. sakėsi esą ja patenkinti. Vadinasi, vienas pagrindinių demokratijos matų – socialinės garantijos.
Kodėl dauguma Lietuvos žmonių įžvelgia pavojų demokratijai?
Galima teigti, kad tie, kurie patenkinti demokratijos plėtra šalyje, tą demokratiją ir laidoja. Kitaip sakant, siauri pragmatiniai partiniai ir asmeniniai interesai yra aukščiau už valstybinius. Tai ir įvertino apklausų metu Lietuvos gyventojai, pademonstravę nusivylimą mūsų demokratine sistema, kuria mūsų valdžios vyrai ir moterys taip giriasi pasaulyje. (8) Todėl kokie yra demokratinio proceso kriterijai?
Tarkime, kad tam tikri asmenys nori sukurti politinę santvarką. Tarkime, kad prielaidos pagrindžiančios demokratinę politinę santvarką, galioja šiems asmenims. Kadangi galioja ši prielaida, tai daroma išvada, kad jie turi priimti demokratinę santvarką, ir kartu-kad procesas, per kurį demas prieina savo sprendimus, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Tobulas demokratinis procesas ir tobula demokratinė valdžia gali niekada neegzistuoti realiai. Jie reprezentuoja žmogiškųjų galimybių idėjas, su kuriomis galima lyginti realius dalykus. Net jeigu nebūtų niekada realaus atitikmens šiems kriterijams, jie yra naudingi vertinant realaus pasauliogalimybes. Tačiau nereikia stebėtis, kad demokratijos teorija, kaipir kitos normatyvinės teorijos, negali visiškai pateikti nedviprasmiškų atsakymų kiekvienoje konkrečioje situacijoje, kurioje turi būti renkamasi tarp alternatyvių pasiūlymų.
Taigi kokie kriterijai idealiai atitiktų mūsų prielaidas ir tokiu būdu mums atskleistų skiriamuosius demokratinius proceso bruožus? Gal efektyvus dalyvavimas? Kai saistančių sprendimų priėmimo procese piliečiai privalo turėti adekvačią ir lygią galimybę išreikšti savo asmenines nuomones iki pat galutinio nuosprendžio ir ardumentus pagrindžiančius vieną nuosprendį, o kitą. O gal balsavimo lygybė sprendžiamojoje fazėje ar apsišvietusį supratimą? Į šį klausimą gana keblu atsakyti, nes visą tai įgyvendinti nėra lengva.(2)
Demokratijos patrauklumą iš dalies lemia tai, kad atsisakoma iš principo pripažinti bet kokią poltinio gėrio sampratą, išskyrus tą, pasak kurios, tai gali būti tik tų pačių “žmonių” kuriamas gėris.
Demokratijos idėja svarbi todėl, kad ji nėra viena iš daugelio vertybių, tokių kaip laisvė, lygybė ar teisingumas, bet yra vertybė, galinti sieti konkuruojančius kitus siekius. Ji yra vadovaujanti orientacija, galinti padėti kurti pagrindą apibrėžtiems santykiams tarp skirtingų normatyvinių siekių. Demokratija nereiškia sutarimo dėl įvairių vertybių; ji ko gero nurodo, kokiu būdu galima sieti vienas vertybes su kitomis ir leisti vertybinius konfliktus spręsti jų dalyviams viešame procese, kuri lemtų tik tam tikros sąlygos, turinčios apsaugoti paties šio proceso kontūrus ir formą.(4)

3. Kaip išlaikyti demokratiją

Demokratiją išlaikyti gali trukdyti nepalankios aplinkybės. Pavyzdžiui, socialiniai skirtumai gali būti per daug dideli, kad juos būtų galima išlyginti esant laisvai politinei santvarkai. Arba šalies ekonomika gali būti per silpna, kad patenkintų teisėtus gyventojų poreikius. Kariškiai gali turėti pretenzijų būti politiškai įtakingi. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad žmonės yra nepalankių aplinkybių vergai. Prieš demokratiją griaunantį spaudimą visų pirma reikėtų sutelkti visų demokratinių institucijų jėgas. Pavyzdžiui, labai daug kas priklauso nuo valstybines pareigas einančių profesionalų: teisėjų ir konstitucinės teisės specialistų, parlamento aparatų darbuotojų, delegatų ir kitų valstybės tarnautojų. Būtina stiprinti politines organizacija ir jų aparato tarnautojams suteikti galimybę kelti savo kvalifikaciją. Taip pat labai svarbu, ar aukščiausi politiniai vadovai gali ir sugeba ginti demokratijos ir konstitucinio proceso interesus, taip pat ar yra pasiruošę spręsti svarbias problemas, nuo kurių priklauso jų valdymo sėkmė.
Demokratijos stiprinimą visų geriausia yra lyginti su vienu metu dviejuose frontuose vykstančia karine kampanija. Viename-kova su antidemokratinėm jėgom, kurios niekad nesusitaikys su laisvos visuomenės institucijų veikla bei eilinių piliečių galimybe daryti įtaką politiniams procesams. Kitame-tai kova su neigiamais pačios demokratinės politikos padariniais: varžybomis dėl postų ir pagunda politiką traktuoti kaip žaidimą, kurio laimėtojas gaus viską. Tai yra kova su griaunančia pačios demokratijos politika. Kovos sėkmė pirmu atveju priklauso nuo demokratinių institucijų išsišokimo bei visuomenės palaikymo, t.y. nuo suinteresuotų demokratijos išlaikymu ir pasiryžusių ją išlaikyti jėgų masiškumo. Kovos sėkmė antruoju atveju priklauso nuo demokratų pasiryžimo nepiktnaudžiauti jiems suteikta valdžia, pasiruošimo derėtis su politiniais oponentais ir gerbti visų ir kiekvieno politines teises.
Egzistuoja keturi veikiančios demokratijos komponentai:
1. Laisvi ir teisingi rinkimai.
Alternatyvūs rinkimai yra svarbiausia institucija, kurios dėka valstybiniai tarnautojai tampa atskaitingi gyventojams. Tokie rinkimai garantuoja politinę lygybę ir piliečių teisę pretenduoti į valstybinius postus, taip pat ir vienodą jų balsų vertę. Ar rinkimai laisvi ir teisingi, visų pirma priklauso nuo jų sistemos, t.y. nuo tų įstatymų, kuriais remiantis skirstomos valstybės vakancijos. Be to, svarbus pats rinkimų procesas, t.y. kaip praktiškai rengiami konkretūs rinkimai: nuo rinkėjų registracijos momento iki balsų skaičiavimo. Pačios procedūros turi vykti įstatymų nustatyta tvarka ir jokie pažeidimai, galintys turėti įtakos rezultatų patikimumui, yra negalimi.
2. Atvira ir atskaitinga vyriausybė.
Demokratijos sąlygomis vyriausybės atskaitingumas yra suprantamas dvejopai. Pirma, jis yra juridinio atskaitingumo dalis-teismai turi prižiūrėti valstybės tarnautojų veiklą (teisinė valstybė), antra-vyriausybė turi būti politiškai atskaitinga parlamentui ir visuomenei. Šis atskaitingumas priklauso nuo to, kaip visuomenė yra nutolusi nuo valstybės, kaip teismai, nustatydami kaltus ir nubausdami pažeidėjus, praktiškai gali pasaugoti konstituciją, ar parlamentas, kurdamas įstatymus, įvesdamas mokesčius ir kontroliuodamas vyriausybę, yra nepriklausomas. Būdama atskaitinga, demokratinė vyriausybė taip pat privalo atsižvelgti į formalius reikalavimus ir konsultuotis įvairiomis visuomeninėmis institucijomis bei demonstruoti savo atvirumą visuomenės nuomonei.
3. Pilietinės ir politinės teisės.
Pilietinės ir politinės teisės susideda iš žodžio laivės bei laisvės kurti visuomenines struktūras, judėjimus ir t.t. Jos yra būtina sąlyga, kad piliečiai galėtų imtis politinių priemonių-kurti organizacijas ir daryti įtaką vyriausybei. Be to, kad šios teisės yra garantuojamos kiekvienam asmeniui, jos dar yra svarbios todėl, kad numato kolektyvinius veiksmus bendriems tikslams siekti, politinių kampanijų organizavimą, poveikio visuomenės nuomonei priemones ir t.t. Taigi būtų tikrai klaidinga asmens teises vertinti kaip prieštaraujančias kolektyviniams tikslams siekti arba kolektyvinių sprendimų priėmimo procesui, greičiau asmens teisės sudaro kolektyvinių veiksmų pagrindą.
4. Demokratinė, arba pilietinė, visuomenė.
Pilietinės visuomenės idėja grindžiama galimybe kurti įvairias nuo valstybės nepriklausomas visuomenines organizacijas. Jų kūrimas-vienintelis būdas apriboti valstybės valdžią, reikšti nuomonę „iš apačios į viršų“, o ne atvirkščiai. Be to, tai yra vienintelis efektyvus būdas išvengti autoritarinio valdymo. Jeigu žmonės priprato prie autoritarinių metodų šeimoje, mokykloje ar bažnyčioj, jeigu neturi tvarkymosi patirties darbe, vargu ar jie bus aktyvūs piliečiai ir jaus atsakomybę už visos visuomenės būvį.(10)

4. Šiuolaikinės demokratijos problemos ir uždaviniai

Šiuo metu egzistuoja keletas pagrindinių šiandieninės demokratijos uždavinių.
Svarbiausios šiandien ekonomikos problemos. Išsivysčiusios šalys išgyvena nematytą nedarbo krizę. Tai sukelia rimtų biudžeto ir socialinių sunkumų. Buvusios komunistinės šalys patyrė privatizacijos ir perėjimo į rinkos ekonomiką šoką., kuris skatina žmonių netikrumo, nelygybės jausmus ir hiperinfliacijos baimę. Daugelyje besivystančių šalių jau keletą metų ekonomikos augimo rodiklis yra neigiamas arba lygus nuliui. Dėl to skursta gyventojai, mažėja socialinės programos ir didėja bado pavojus.
Ekonominiai sunkumai gali sukelti politinius padarinius, socialinius konfliktus, atkaklesnę kovą dėl ekonominių galimybių. Ekonominės migracijos mastų didėjimas gimdo neapykantą emigrantams ir reikalavimus ją apriboti. Tokiomis ekonominėmis depresinėmis sąlygomis daug sunkiau įtvirtinti piliečių lygiateisiškumo principą, o tai verčia abejoti, ar vyriausybė sugeba spręsti visuomenės problemas. Stabilios demokratijos sistemos gali įveikti šiuos sukrėtimus, tačiau jaunoms demokratijoms, reikalingoms palankių sąlygų stabilumui pasiekti, gresia didesnis pavojus.
Trys pagrindinės ekonominės depresijos ypatybės ypač skatina nepasitikėti demokratine vyriausybe. Pirma, daugelis ekonominę šalies ateitį lemiančių institutų ir procesų yra už jos ribų ir suverenios valstybės nėra kontroliuojami. Ekonominės kontrolės praradimą patiria visos valstybės, tačiau labiausiai jis paveikia besivystančias šalis, kurios negali reguliuoti joms labai svarbių žaliavų kainų, delspinigių mokėjimo ir investicijų pritraukimo. Antra, šią instituciją apsunkino du dešimtmečius viešpatavęs ortodoksinis ekonominis požiūris, pagal kurį vyriausybės tik labai mažai gali lemti ekonominę šalies situaciją, lemia pagrindinės rinkos jėgos ir piliečių bei kompanijų sugebėjimas naudotis rinkos galimybėmis. Trečia, daugelyje šalių dėl grynai egoistinės privataus kapitalo veiklos pradingo kolektyvinės atsakomybės jausmas. O jis yra būtinas vyriausybei atsirasti, žmogiškesniam požiūriui į bedalius įtvirtinti,-tiek šalies viduje, tiek išorėje. Įvykus socializmo diskreditacijai ir sumažėjus internacionalizmo idėjų populiarumui, mintį, kad tarpusavyje susijusius ekonominius uždavinius reikia spręsti bendrai, būtina pateikti naujai ir patraukliai. (10)

Demokratijos temą verta užbaigti pačiu svarbiausiu klausimu: kaip piliečius įtikinti demokratijos svarbumu.
Eiliniai piliečiai negins demokratijos, jeigu nejaus jos pozityvios įtakos kasdieniam gyvenimui, jeigu per rinkimus bus iškelti kandidatai, negalintys arba nenorintys pagerinti jų gyvenimo sąlygas, jeigu pagrindinės pilietinės ir politinės teisės jiems nebus garantuotos ir jie negalės be baimės pasakyti savo nuomonę visuomeninis klausimais, o svarbiausia-jeigu žmonės neturės galimybių pagerinti savo darbo arba gyvenimo sąlygas. Tokiais atvejais demokratija įgauna tuščiavidurę formą. Visų šalių demokratijos šalininkų uždavinys-pasiekti, kad visuomenės vyriausybės kontrolė ir politinės lygybės principai taptų organine politinės sistemos dalimi ir lemtų šalies gyvenimą. Tai svarbu ir nuvertusioms autoritarinį režimą, kuriančioms demokratiją šalims, ir toms, kuriose demokratija egzistuoja jau ilgą laiką ir kuriose jai tereikia naujo impulso.

Išvados

1. Demokratija-tai pačių žmonių laisvai išrinkta valdžia, t.y. valdžia kilusi iš tautos.
Jos esmė yra politinė skirtingų visuomenės grupių interesų išraiška bei valdžios sugebėjimas derinti prieštaringus interesus.
2. Demokratija iki šiol yra efektyviausia savarankiškų, nepriklausomų socialinių bendrijų vidinio vystymosi forma ir kiekvieno žmogaus laisvių garantija. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis labiau nepatenkintas demokratijos raida šalyje.

3. Demokratijos kaina yra amžinas mėginimas laiduoti tokią valdžią, kuri būtų ir atstovaujamoji, ir atsakinga. Norint didinti pasitikėjimą ja, reikia visų pirma pagerinti ekonomikos būklę šalyje.

Literatūros sąrašas

1. F. Žigaras. Politologija. 2001 m.
2. Robert A. Dahl. Demokratija ir jos kritikai.
3. F. Žigaras. Politologija. I dalis. 1997 m.
4. David Held. Demokratijos modeliai. 2002 m.
5. Demokratija. Prieiga per internetą: lt.wikipedia.org/wiki/Demokratija. Žiūrėta: 2006-02-14
6. Demokratija. Prieiga per internetą: www.futurum2005.eun.org/ww/lt/pub/futurum2005/values/values/democracy.htm. Žiūrėta: 2006-02-14
7. Atodangos. Prieiga per internetą: www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/atodangos/2004 11 26/1-2-html. Žiūrėta 2006-02-14
8. Demokratija pavojuje. Prieiga per internetą: http://www.penki.lt/news.aspx?Lang=LT&Element=VideoNews&TopicID=12&IMAction=ViewArticle&ArticleID=98310. Žiūrėta: 2006-02-14
9. Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai. Irena Zaleckienė. 2001 m.
10. D. Bytamas, K. Boilas. Demokratija: klausimai ir atskaymai.

Leave a Comment