Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..
1.Elito tipologija………………………………………………………………………………………………
1.1Elitizmas ir pliuralizmas…………………………………………………………
1.2Valdžių elitai………………………………………………………………………..
1.3Verslo elitas………………………………………………………………………..
2.Elitas ir demokratija…………………………………………………………………………………….
2.1Elito ir demokratijos suderinimo problema……………………………..
2.2Elito ir demokratijos suderinimo galimybės……………………………
3.Lietuvos elitai……………………………………………………………………………………………
3.1Partijų elito Lietuvoje formavimasis……………………………………..
3.2“Senasis“ ir „naujasis“ elitai………………………………………………..
3.3Elitas ir socialinės ekonomikos transformacija………………………
Išvados………………………………………………………………………………………………………
Įvadas
Politika atlieka bendro žmonių gyvenimo organizavimo, reguliavimo veiklą. Politikos priimti sprendimai yra privalomi ir bendri visiems. Sprendimus tam tikroje valstybėje priima asmenys, grupės, turintys valdžią kitiems visuomenės nariams, nes tik valdžia suteikia teisę įsakyti, o visuomenė turi tiems įsakymams paklusti. Valdantysis elitas yra svarbiausias pozicijas nacionaliniu mastu priimant reikšmingus sprendimus užimančių asmenų grupė. Taigi verta panagrinėti veiksnius, reikšmingus elito vidaus ir išorės aplinkai.Elito formavimosi priežastys yra įvairios: dėl natūralios žmogiškos prigimties, kadangi žmogus yra visuomeniškas; visų žmonių gebėjimai ir moralė yra skirtingi, atsiradus vidinės ir išorinės tvarkos poreikiui iškyla poreikis vadovavimo ir būti vadovaujamais. Susiformuoja visuomenė ir valdžia – elitas, elito ir masių sąsajos. Elito funkcijos suprantamos kaip „iš viršaus žemyn“ – formavimas, dominavimas, autoritetas. Elitu įprasta vadinti tą mažesniąją visuomenės dalį, kuri monarchijose buvo vadinama aristokratija. Dabartinį elitą sudaro asmenys, užimantys vadovavimo postus valstybės organuose (tai ir žemesnis elito sluoksnis – biurokratija), politikoje, ekonomikoje, kultūroje.Elito teorijų užuomazgų iniciatoriais dažnai yra paminimi Graikijos filosofai Platonas, Aristotelis, Renesanso mąstytojas Niccolo Macchiavelli bei taip pat Auguste Comte ir eilė prancūzų Apšvietos teoretikų Šie mąstytojai parengė kelią elito teorijų sklaidai, prasidėjusiai 19-20 amžių sandūroje. Elito teorijų klasikais laikytinų autorių sąrašas gali būti labai ilgas. Tačiau visuotinai pripažįstami ir elito teorijų pradininkais bei autoritetais yra laikomi M. Weber, A. Comte, V. Pareto, G. Simmel, G. Mosca, R. Michels, G. Lasswell, W.C. Mills, K. Manheim, J.Schumpeter. Kai kuriais šių autorių darbais ir mintimis aš remsiuos rašydama savo darbą.
Pasirinkau temą „Demokratinis elitas: valdančiųjų klasė, demokratijos ir elito suderinamumas“, nes aš galvoju, kad vertėtų giliau išnagrinėti demokratijos ir elito principus. Ar demokratija yra tautos valdymas ar suteikta galimybė kovai dėl valdžios ir elitų valdymui. Taip pat bandysiu patyrinėti Lietuvos elitų formavimasį ir sąmonės specifiką.1.Elito tipologija
Egzistuoja toli gražu ne viena elito klasifikavimo galimybė: save laikantys elitu; kitų apibūdinti elitu; vertybinis elitas; funkcinis elitas; galios elitas; valdžių elitas.Taigi elito sąvoka turi be galo daug politinių ir kultūrinių vertinimų. „Paretas elitą apibrėžia tiesiog kaip individus, kurie tam tikroje veiklos srityje yra pranašesni už visus kitus. Šį elitą jis skaido į valdantįjį, kuriam priklauso tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atlieka visuomenės valdymo funkciją, ir nevaldantįjį elitą, kuriam priklauso visa likusioji elito dalis.“ „Gausybė socialinių jėgų varžosi dėl įtakos sprendžiant valstybės reikalus.“ „Weberis aiškino, kad didelio mąsto organizacijoms turi būti tvirtai politiškai vadovaujama, o rinkėjų masės iš esmės būna pasyvios. Atrodo, kad rinkėjai apskritai nesugeba susigaudyti politikoje ir sugeba tik šiek tiek rinktis iš galimų lyderių.“ Valdantysis elitas yra visose visuomenėse, taip pat ir demokratinėje, kur yra galimybė elitams konkuruoti dėl valdžios.
1.1Elitizmas ir pliuralizmas „Politinė galia priklauso daugeliui mažumų (elitų) – politiniam, ekonominiam, kariniam, kultūros, meno, žiniasklaidos elitui. Pliuralizmas yra tarpinė elitizmo ir demokratijos koncepcija. Skirtingai nuo elitizmo, jis skelbia, kad nėra vieno dominuojančio elito; skirtingai nuo demokratijos teiginio apie „daugumos valdymą“, jis aiškina, kad dauguma nevaldo“ Pliuralizmo sąlygomis elitai keičia vienas kitą ir atėjusi į valdžią mažuma susitelkia į vieningą organizaciją, visiškai monopolizuoja valdžią ir vykdo politines funkcijas. Šio elito jėgą sudaro išsilavinimas, kilmė, vieta valdžios struktūrose, religinėse hierarchijose. Elitui būdinga vidinis susitelkimas, bendra veiklos valia. „Siekdamos įgyti įtaką, tokios jėgos turi mobilizuoti išteklius, rinkti lėšas, verbuoti šalininkus ir mėginti patraukti žmones savo reikalų pusėn.“
„Viešumo idėja, kuria remiasi teisingumas kaip sąžininngumas, pasiekiama tada, kai visuomenę veiksmingai reguliuoja viešieji teisingumo principai: piliečiai pripažįsta šiuos principus ir žino, kad kiti taip pat juos pripažįsta, ir šis žinojimas yra viešas. Šie principai yra apie žmogaus prigimtį, apie politinių bei socialinių institucijų funkcionavimo būdą ir apskritai visi įsitikinimai, svarbūs politiniam teisingumui. Viešumas garantuoja, kad piliečiai turi galimybę pažinti ir pripažinti tas pamatinės struktūros įtakas, kurios formuoja jų pačių savivoką, jų charakterį ir tikslus.“ Elitai konkuruoja dėl savo įtakos vyriausybei. Pliuralistų teigimu atskaitomybė rinkėjams yra būtina. „Būdai, kuriais plačioji visuomenė efektyviausiai kontroliuoja valdžią ir politikus, yra ne parlamentai ar konstituciniai valdžios apribojimai, o veikiau rinkimai, partijų konkurencija bei interesų grupių veikla. Patikimiausias sarginis šuo, „visuomeninį interesą“ ginantis nuo valdžios, yra ne teismas, o žiniasklaida.“ Gali iškilti galimybė elitui kontroliuoti žiniasklaidą ir kitas informacijos priemones privatizuojant jas. Todėl žiniasklaidoje gali sumažėti atskaitomybė tų politikų, kuriems vienokiu ar kitokiu būdu viešumoje parodoma simpatija. Tokiu būdu suformuojama ir piliečių nuomonė.Tačiau daugumai žmonių politika yra svetimas ir nesuprantamas dalykas. Tad susikūrusios interesų grupės (mažumos) visais įmanomais būdais daro poveikį politiniams ir ekonominiams vyriausybės sprendimams. „Skirtingos grupės daro įtaką skirtingose srityse, ir tos grupės, kurios turi lemiamą balsą tam tikru klausimu, nebūtinia jį turi visais kitais klausimais.“ Elito teorijos išskiria politinių lyderių vaidmenį liberalioje demokratijoje, kad autoritetas ir valdžia biurokratijoje yra griežtai hierarchizuoti; pareigūnai turi turėti tinkamą savo užimamai vietai išsilavinimą. Politikai priima sprendimus, o biurokratai juos įgyvendina. Tuo tarpu pliuralistai visiškai atmeta centralizuotą valstybę, kadangi centrinis organas gali būti įtakojamas kokios nors politinės partijos, ir tai gali panaikinti bet kokią politinę konkurenciją. „Visi elito teoretikai valstybę apibrėžia kaip prievartinę organizaciją, tam tikroje teritorijoje išlaikančią teisėto jėgos naudojimo monopolį. Minimaliai valstybinis elitas šį monopolį turi apginti nuo potencialaus vidaus ir išorės konkurentų, turi gebėti nustatyti privalomas veiklos taisykles subvalstybinėms organizacijoms bei grupėms, ir šias taisykles įtvirtinti policinėmis, teisinėmis bei administracinėmis priemonėmis.“ „Pliuralistai negali atmesti valstybės kaip tam tikros organizacijų aibės, turinčios teisėto jėgos panaudojimo monopolį tam tikroje teritorijoje, sąvokos. Jų tekstuose galima rasti bent tris pliuralistinius liberalios demokratijos valstybės modelius: valstybės vėtrungės – kai valdžioje esanti partija pertvarko valsybės aparatą taip, kad jis atitiktų jos tikslus; neutralios valstybės – valstybinę biurokratiją veikia rinkiminės bei spaudimo grupių varžybos, tačiau ji pati veikia kaip aktyvi šio proceso kontrolės instancija, siekianti, kad neorganizuoti procesai nebūtų nustumti; valstybė tarpininkė – derina skirtingus interesus, siekdama savo pačios interesų.“ „Nėra vienintelio, stipraus sprendimų priėmimo centro. Kadangi galia iš esmės išsklaidyta po visą visuomenę ir daug spaudimo taškų, atsiranda įvairių politikos formulavimo ir sprendimų priėmimo centrų.“1.2 Valdžių elitai Šiuolaikinėse visuomenėse realiu laikomas didėjančios specialių socialinių vaidmenų ir funkcijų reiškinys. Vienas iš tokių specifinių vaidmenų yra profesionalūs politikai. „…nes didžioji dalis visuomenės buvo nepasirengusi dalyvauti politiniame gyvenime dėl tamsumo, kurio įveikti neleido laisvalaikio, prieinamo tik pasiturinčiai mažumai, neturėjimas. Suvokiama, jog be deramo piliečių išprusimo neįmanoma visavertė politika, kurios kelrodžiai būtų bendrojo gėrio tikslai, o ne egoistiniai medžiaginių poreikių nuolat spaudžiamo ir todėl virš kasdienių ūkinių rūpesčių nepakylančio žmogaus interesai. Tuo tarpu 20 amžiaus valstybėje, sukūrusioje visiems prieinamo švietimo sistemą, klasikiniams autoriams aktuali aristokratijos ir demokratijos priešprieša veik išnyko.
Pilietinė visuomenė pripažįsta autoriteto reikšmę, nes joje neužglaistomas principinis skirtumas tarp nuomonės ir išmanymo, arba tarp susitarimo, kylančio iš interesų bei nuomonių įvairovės, ir išminties, pasiekiamos per dorybę. Jai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp išminties ir susitarimo, tarp aristokratinio ir demokratinio principų, idant valstybė nenusiristų prie autoritarizmo arba minios diktato.“ „Jeigu visus didelius šalies talentus būtų galima pritraukti valdžios tarnybon, jeigu visos visuomenės reikalų srityse, kuriose reikia organizuoto veikimo arba plataus ir visapusiško požiūrio, būtų valdžios rankose, o valdžios įstaigas visur užimtų gabiausi žmonės, ta visa šalies aukštesnioji kultūra ir panaudojamas protas, išskyrus grynai teorinį, būtų sutelkti gausioje biurokratijoje, iš kurios vienos likusi benduomenės dalis lauktų visų dalykų: ką jos turi daryti. Esant tokiai tvarkai, pašalinti žmonės dėl praktinio patyrimo stokos nesugeba kritikuoti ar kontroliuoti, kaip veikia biurokratija.“ „Jamesas Burnhamas (Džeimsas Bernemas) savo knygoje „Valdančiųjų revoliucija“ („The Managerial Revolution“) įrodinėjo, kad 20 amžiaus socialinės revoliucijos yra ir bus ne kas kita, o elito sluoksnių tarpusavio kovos ir kaitos dalis. Revoliucijos, pasak J. Burnhamo, yra organizuojamos iš viršaus, vadovaujant naujo tipo technokratinei biurokratijai ir jos propagandistams, o masės net nesuvokia, ką daro. Po revoliucijos visas gyvenimas grįžta į buvusias vėžes, o technokratinė biurokratija saugiai įgyja ir apgina savo galią bei privilegijas, ilgainiui savo įpročiais ir elgsena nebesiskirdama nuo esą nuverstojo elito, kurio likučiai yra inkorporuojami į naująjį elitą. Jis teigė, kad visos socialistinės revoliucijos yra organizuojamos elito sluoksnių kaitos ir kovos, o todėl yra ne kas kita kaip ilgas ir sunkus kelias iš kapitalizmo į kapitalizmą.“ Politikai savo įtaką visuomenei vertina aukštai. Elito grupių subjektyvaus savęs vertinimo stiprų vaidminį atlieka paskatos, lūkesčiai: asmuo, nors ir turįs nemažą valdžią, bet siekiąs jos dar daugiau, teigs, jog turi mažai valdžios. Kokio laipsnio teigiamą lyderystę ar priespaudos kontrolę realiai vykdo elitas. Pats šiuolaikinių politikų (elito) vaidmuo nesiejamas su dorovinėmis valdžios atstovų savybėmis.Arendt H.- „Istoriškai, jokiu būdu, hierarchinės valdymo formos nesiekia panaikinti, bet tik apriboja laisvę, ir šie apribojimai yra suvokiami kaip būtini apginti ir užtikrinti laisvę. Jei autoritetinės struktūros, galiausiai praranda šį esminį turinį, savo raison d‘etre (buvimo esmė), jis išnyksta kartu su laisve. Kada tai atsitinka autoritetinis valdymas virsta tironija.“1.3 Verslo elitas„Buvo iškelta radikali hipotezė, esą vadybininkai sudaro specializuotą strateginį elitą, t.y. naują valdantįjį elitą, dominuojantį politikoje, ekonomikoje ir administracijoje. Modernios ekonomikos sąlygomis galima išskirti fizinius ir juridinius akcijų savininkus. Akcijų nuosavybė yra labai fragmentiška: atskiri akcininkai nepajėgūs pavieniui veikti ekonominių sprendimų, o akcininkų visuma negali veikti kaip efektyvus koordinuojantis ir kontroliuojantis vienietas. Šiame valdymo vakuume vadybininkai priima svarbiausius sprendimus tik formaliai besiremdami retais akcininkų susirinkimais. Ekonominė nuosavybė atskiriama nuo ekonominės kontrolės – vadybininkai formuoja elitą, kurio interesai radikaliai skiriasi nuo savininkų (kapitalistų) interesų.“ Elitologijos klasikai įžvelgė, kad verslo elitas nėra vientisa grupė: jis skyla į pogrupius, kurių interesai ir požiūriai nesutampa. Vadybininkus reikia atskirti ne tik nuo kapitalo savininkų, bet ir nuo finansininkų, o stambaus verslo vadybininkus būtina atskirti nuo smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Tačiau net ir taip suskirsčius verslo elitą atskirose verslo kategorijose išlieka skirtumų, kurių negalima paaiškinti remiantis funkciniu ekonominės veiklos supratimu.Šaliai atstovaujančios grupės – elito – socialinė kilmė, patirtis ir pažiūros turėtų būti artimos tiems, kuriems ji atstovauja. Bet pastebimas tai, kad lyderiai savęs netapatina su atstovaujama klase : bet kurios grupės aktyvistų socialinis statusas yra aukštesnis negu jos eilinių narių. Kitas elito tariamojo reprezentatyvumo aspektas yra tas, kad kuo aukštesnis asmens socialinis statusas ir ekonominė padėtis ir kuo ilgiau jis tęsė studijas, tuo didesnė tikimybė, kad jis imsis aktyvios politinės veiklos pradedant paprastu dalyvavimu rinkimuose ir baigiant politinio posto siekimu bei gavimu. Taigi galime teigti, kad į elitą patenka aktyvios didesnių socialinių siekių turinčios asmenybės.
Norėčiau trumpai tai apibendrinti. Taigi, galime teigti, kad elito reprezentatyvumas suteikia informacijos apie socialinių galimybių pasiskirstymą visuomenėje, apie remiamą, o ne grynai konkurencinį minėtų vertikalių mobilumą. Iš to galime prognozuoti politinio intereso, socialinės karjeros, ekonominės sėkmės, kilimo į elito pozicijas tikimybę, atsižvelgiant į asmens socialinę kilmę ir patirtį. Bet taipogi tai negali paaiškinti vienokių ar kitokių politinių požiūrių ir asmens, priklausančio elitui, socialinio elgesio, – nėra jokios garantijos, kad aristokratas nebus socialistas, ar kad elito etninės mažumos atstovas būtinai skelbs revoliucines nuotaikas.Verslo ekonominis elitas, kurio pažiūros, sprendimai ir elgesys destabilizuoja, atnaujina ir aktyvina valdžią bei rinką.2.Elitas ir demokratija
„Elito teorijų istorijoje buvo visokių požiūrių į elito ir demokratijos santykį. Pirmieji klasikai – V Pareto, G. Mosca, R. Michelsas dažniausiai išreikšdavo skepsį dėl elito ir demokratijos suderinamumo galimybės arba tiesiog šią galimybę neigė. Vėlesni teoretikai – J Schumpeter, G.Sartori ir kt. teigė, kad elitas ir demokratija yra suderinami, o R. Darendof, – kad net ir neatskiriami.“ Paprastai elitu laikome socialinę grupę individų, kuriems socialiai svarbioje srityje ir ribotoje socialinėje erdvėje suteikiama pareiga ir teisė valdyti ir vadovauti nesvarbu, koks yra suteikimo pagrindas ir kokia tos teisės taikymo sritis. Struktūriniai visuomenės kitimai sąlygoja dominuojančios mažumos kitimus. Elito kaita vyksta nepriklausomai nuo paties elito motyvacijų. Elitas nepajėgia keisti istorinės gamybinių priemonių ir santykių raidos. Jis priklauso nuo visuomenėje veikiančių institucijų išsidėstymo ir reikšmės. Valdančios klasės galios yra ribotos, o kitimai vyksta nepriklausomai nuo dominuojančios klasės valios. „Pati demokratija jokioje politinėje aplinkoje nėra galutinė ir negrįžtama duotybė, joje pačioje slypi antidemokratinių jėgų potencialas. Deje, kai kuriems atrodo, kad demokratija yra lyg mašina, kuri gali ir net turi veikti nepaisydama jokių socialinių, psichologinių, kultūrinių asmens ar bendruomenės lygmenyje tvyrančių autentiškų inkrustacijų.“
„Vis dėlto svarstant politinius klausimus demokratinėje visuomenėje teisė manyti griežtai nesaistoma su pareiga išmanyti: aristokratinis pareigos principas kone besąlygiškai paklūsta demokratiniam teisės turėti nuomonę principui. Šiuo atžvilgiu nepripažįstamas pilietinio visuomenės branduolio pranašumas prieš tuos, kurie reiškia nuomonę nesiekdami ir nevertindami išmanymo: visi požiūriai formaliai sulyginami. Pirmoji problema šiomis aplinkybėmis yra ta, kad teisinga nuomonė pasiekiama tik kryptingomis proto pastangomis įsipareigojant tiesai arba, kitaip tariant, pripažįstant intelektinės dorybės autoritetą, tačiau daugumai šis įsipareigojimas dažnai tampa pernelyg varginantis. Kai taip nutinka, kyla pagunda pažeisti susitarimo ir išminties pusiausvyrą antrosios nenaudai.“2.1Elito ir demokratijos suderinimo problema „James Burnham veikale „Valdančiųjų revoliucija“ („The Managerial Revolution“) įspėjo pasaulį apie grėsmingą naujos politinės-ekonominės valdančiųjų klasės įsivyravimą, tuo sukeliant perversmą moderniajame pasaulyje.“ Elito teorijos tradiciškai priešinamos demokratijos teorijoms. Elito idėja laikoma nesuderinama su demokratine doktrina, o pats elito egzistavimas pateikiamas kaip dialogo ir konkurencijos principais pagrįstos visuomenės antipodas. Laikoma, kad socialinio elito svarumas yra atvirkščiai proporcingas demokratiniam šalies potencialui. Pagal Dahlą , moderniose visuomenėse reikiamų įvairių sprendimų gausa bet kokio vientiso elito atsiradimą paverčia tiesiog neįmanomu. Tokiu atveju jose neišvengiamai stiprėja poliarchija – decentralizuotas valdžios tinklas, atliekantis daugialypio koordinavimo funkcijas. Pagal Schumpeterį , demokratinės ir elitinės tendencijos yra tarpusavy nesuderinamos, nes visuomenės, pripažįstančios asmens laisves ir rinkos dėsnius, iš esmės yra linkusios veikti labiau „konstruktyvios destrukcijos“ pagrindu, bet ne skatinti skiriančias ir stipriai pritraukiančias tendencijas, paprastai kildinamas iš ryškių asmenybių ir elitų.Teigiama, kad labiau išryškėja arba elitas, arba demokratija, nes abu jie vienu metu vykti negali, nes yra tarpusavyje nesuderinami, remiasi absuliučiai skirtingais principais, mechanizmais ir vertybėmis.
Demokratijos principas numano visų piliečių dalyvavimą svarstant ir priimant visiems bendrus viešuosius reikalus. „A. de Tocqueville‘is akcentuoja individualizmo atsiradimą. Jo nuomone individualizmas yra viena iš egoizmo priežasčių, sąlygojanti atsiribojimą nuo visuomeninių reikalų, konsentruojantis į materialinę naudą, kaip svarbiausią tikslą. J.S. Mill‘is išreiškė visiškai kitokią poziciją apgailestaudamas, kad „įprastinis mąstymas nenoriai pripažįsta, jog individualus spontaniškumas turi kokią nors tikrą vertę ar kad verta jį gerbti patį savaime“. Jo manymu, demokratinė valdžia turi remtis individualumu ir vengti buvimo tik „vidutiniška vyriausybe“, t.y. vengti supanašėjimo su mase.“2.2Elito ir demokratijos suderinimo galimybės „Michelsas R. teigė, kad norint įtvirtinti demokratiją, organizacija yra būtina.Tačiau organizacijų prigimtis yra oligarchinė. Jis manė, jog masės negali pačios sau vadovauti, jos turi psichologinę trauką būti vadovaujamos. Masę sudaro silpni žmonės, todėl juos traukia telktis. Tačiau telkimasis iškelia lyderį, o organizacija suskyla į dalis: vadus ir valdininkus.“ „Shumpeter J. atkreipė dėmesį į tai, kad demokratijos sąlygomis tauta nuolat dalyvauja rinkimuose ir yra visiškai atsakinga už savo politinį apsisprendimą. Elitas tampa priklausomas nuo masių – jis tėra rinkėjų atstovas parlamente. Tauta turi galimybę arba pripažinti tuos žmones, kurie yra valdžioje, arba jų atsisakyti.“
3.Lietuvos elitai
Norėčiau atkreipti dėmesį į Lietuvą, nes čia elito sąvoka daugiau vartojama sociologine prasme, po to eina politinė bei ekonominė prasmės, ir tik po jų kultūrinis ar visuomeninis elitai. „Tikrąjį elitą paprastai kuria ne žiniasklaida, ne grupė draugų, sutarusių vienas kitą vadinti “elitu”, o istorinė ir kultūrinė tradicija. Ir kuo ta tradicija ilgaamžiškesnė, tuo elitas natūralesnis. Dėl istorijos kaprizų Lietuva niekada neturėjo šanso išsiugdyti valstybės ir tautos galias bei poreikius atitinkantį elitą. Liberalios demokratijos principai, kuriais grindžiamas ES visuomenių gyvenimas, iš principo suponuoja laisvą kiekvieno asmens vertybinę ir kultūrinę raišką, kiek ši nepažeidžia kitų asmenų ir visuomenės interesų. Kitaip tariant, kiekviena modernioji visuomenė ir kultūra inkorporuoja tradicijos ar papročio liekaną, kuri, kad ir perkošta per modernųjį socialinį ritualą bei mentalitetą, gali daryti įtaką viešajam gyvenimui.“
„Naujoji klasė: komunistinės sistemos analizė“. Šioje knygoje Džilasas rašė, kad komunizmas Rytų Europoje nebuvo egalitarinė politinė sistema, kurianti lygiųjų visuomenę. Priešingai, teigė jis, komunistų partija sukūrė privilegijų sistemą, kuria naudojosi tik siauras partijos narių sluoksnis – naujoji klasė. Sovietų Sąjungoje susiformavusi visiškai naujo tipo politinė biurokratija, turinti visus galios svertus savo rankose, beveik nieko bendra neturi su vakarietiško tipo biurokratija, racionalizuojančia valstybės vaidmenį moderniosios ekonominės struktūros atžvilgiu ir dalyvaujančia ekonominės bei politinės galios perskirstyme. “3.1Partijų elito Lietuvoje formavimasis Iššūkius meta tokios problemos anaiptol ne visada skaidrios korporatyvinio pasaulio ir politikos sąsajos; demarkacinės linijos tarp politikos ir verslo paslankumas; politiko-verslininko tipo įsigalėjimas silpnas demokratijos ir pilietinės visuomenės tradicijos, ši tendencija yra lydima populizmo bei naujų manipuliacijos masine sąmone bei viešąja nuomone formų įsigalėjimo. Po Nepriklausomybės atkūrimo, vykstant valstybės formacijos pasikeitimui formuojantis politinėms partijoms, naujoms valdžios struktūroms, į jas pateko: senosios nomenklatūros apdairesni kadrai ir naujieji politikai. Naujai iškilęs valdžios elitas nebuvo koks nors turtingas, jie buvo nesunkiai paperkami, politika, valdžia tapo naudingu bizniu. Menka valdžios elito vertė. valdančiojo elito pagrindą sudaro senoji sovietinė nomenklatūra, naujų kadrų – vos vienas kitas, elito komercializacija, pareigų, vietų pirkimas, kai svarbiausia ne profesionalumas, ne žinios ir gebėjimai, bet žinojimas, kur, kiek ir kam parduoti ir ką už tą sumą galima gauti; valdančiojo elito gyvenimo forma ir tikslu tampa (savi)reklama žiniasklaidoje.
3.2“Senasis“ ir „naujasis“ elitai „Išties Vyriausybės keičiasi dažnai (maždaug kas metai – po vieną), o viešpataujančio elito klanas išlieka nedaug tepasikeitęs. Valdančiuosius pakeis opozicija, opoziciją – nauja opozicija, beveik visi pirmieji sąrašų personažai išliks savo pozicijose ir toliau vadovausis klano nuostatomis. Seimo narys taps ministru, ministras – Seimo nariu ir taip toliau.“ Į valdžios elitą turi ateiti žinomos ir išbandytos asmenybės. „Tiesmukai suprastas deideologizacijos ir depolitizacijos lozungas Lietuvoje praktiškai panaikino humaniškiausią – kultūros ir ideologijos formavimo – elito funkciją, taip iš elito išbraukdamas mokslininkus, menininkus, apskritai kūrybinės inteligentijos atstovus. Kas liko? Aukšto rango biurokratai, partijų grietinėlė, finansų ir materialinių išteklių valdytojai ir kontrolieriai. Dabartinio elito grandinėlė nykiai sutrumpėjo: politinis elitas – biurokratinis administracinis elitas – verslo elitas. naujieji elitai vienodai nepajėgūs kurti kultūrinių-istorinių vertybių bei formuluoti nacionalinių interesų ir tikslų, o tai reiškia, kad jie vienodai nepasiruošę integruotis į pasaulinį elitą, kuris vadovaujasi kitokiomis taisyklėmis.
3.3Elitas ir socialinės ekonominės transformacijos „Lietuvos lyderių pasaulėžiūra formavosi dar sovietmečiu, kai visa legali ekonomika buvo valstybės rankose.“ „Visuomenės nevienalytiškumas būdingas ne vien Lietuvai, bet ir bet kuriai normaliai valstybei, neįspraustai į ideologinio ar kitokio totalitarizmo rėmus. Tik vienose valstybėse tie keli skirtingi sluoksniai taikiai egzistuoja vienas šalia kito, kaip, pavyzdžiui, partinė pozicija ir opozicija išsivysčiusios demokratijos šalyse, o kitose – nedemokratinėse ar demokratiją tik imituojančiose šalyse natūralus visuomenės susiskaidymas kartais išsigimsta į susipriešinimą. Atrodo, kaip tik toks nesveikas susipriešinimo procesas šiandienėje Lietuvoje pagimdė originalų “runkelių” klaną (klasę?) ir jam priešišką elitą.“ Galima išskirti 5 elito grupės: daugiausia įtakos ekonomikai daro valdininkai ir politikai, už juos beveik dvigubai mažiauu įtakingi verslininkai, mokslininkai ir pagaliau Seimo opozicinių partijų atstovai bei žurnalistai. Taip yra sukomponuotas elito pagal ekonominę įtaką vaizdas pasirodo labai kontrastingas, apimąs platų visuomenės veikėjų spektrą ir tiesiog ištirpdąs elito kaip retos ir labai gundančios prekės įvaizdį. Labai rėžia akis valdančio elito nesiskaitymas su paprastais žmonėmis, šalies gyventojais, pamirštant, kad tai jie išlaiko valstybę, o “iždininkai” tik skirsto ne savo pinigus. Visuomenės nuomonė nevertinama. Valdžia mano, kad viskas priklauso tik nuo jų, o visuomenė nepajėgi ką nors pakeisti. 1998m „Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta Lietuvos elito apklausa rodo, jog Lietuvos elitas pritaria mažesniam valdžios kišimuisi į ekonomiką. Net 91.9 procentai Lietuvos elito nepritarė absoliučiam valstybiniam sektoriui bei valstybiniam reguliavimui, teigdami, kad jis turi būti nuosaikus arba nykstantis. Netgi Lietuvos Demokratinės Darbo partijos (toliau LDDP) ir Lietuvos Socialdemokratų partijos (toliau LSDP) rėmėjai nelinkę valstybei suteikti galių dalyvauti ekonomikoje ar ją reguliuoti. Tendenciją patvirtina ir tai, kad 77.3 procento elito mano, jog reikia apriboti dabartines valstybės funkcijas. Taigi, didžioji aukštuomenės dalis mano, jog valdžia neturėtų remti verslo, todėl tikėtina, kad sprendžiant teikti ar neteikti paramą , elito daugumos nuomonė būtų neigiama. Didžioji dalis apklaustųjų, pritarusių verslo rėmimui – mokslininkai ir politikai.“ Su valstybinio reguliavimo mažinimo nuostata nesiderina tai, nes valstybės “turi” arba “iš dalies turi” užtikrinti materialinę žmonių gerovę bei apginti Lietuvos rinką nuo užsienio konkurencijos.
„Lietuvos elitas, net pripažindamas, kad valdžios funkcijas reikia apriboti, nepakankamai pasitiki rinka, jos galimybe surasti sprendimus, o deklaruojami siekiai atrodo neįgyvendinami arba įgyvendinami “kada nors”. Ne tik elito apskritai, bet ir jokios jo profesinės ar palaikančiųjų partijas grupės dauguma nelinkusi atsisakyti nei valdžios rūpinimosi žmonių gerove, nei protekcionizmo.“Išvados
Apibendrinant savo rašto darba norėčiau susumuoti visus išnagrinėtus teiginius apie demokratiją bei elitą. Mano manimu demokratija ir elitas yra labai artimi. Kaip žinome, demokratija – tai „liaudės valdžia“, o argi liaudis sprendžia visus valstybės klausimus? Ne, tai daro asmenys, kurie yra išrinkti atstovauti liaudės interesus. O kas tie atstovai, paprasti žmonės iš gatvės? Vėlgi sakau – ne. Tai žmonės iš kito sluoksnio, turintis gera socialinę padėti, bei pripažinimą visuomenėje. Taigi elitas – visuomenės piramidės aukščiausioje pakopoje įsikūręs privilegijuotas sluoksnis, žmonės, kurie priiminėja ar dalyvauja priiminėjant visuomenei reikšmingus sprendimus, kuriais sekama, kurių mąstymą ir gyvenimo būdą mėgdžioja ar perima „neelitinė“ visuomenės dauguma. Galima kalbėti apie politinį, karinį, ekonominį, bažnytinį, mokslo, kultūros ar net sporto elitą, bet visas tas grupes vienija dvi pagrindinės – visuomenės valdymo ir visuomenės intelektinio vystymo funkcijos.