Demokratiniai rinkimai

Rinkimai (kaip ir plebiscitai, referendumai) yra piliečių valios išraiškos formos.
Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų (pariamentų,
municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (prezidentų, vyriausybės)
rinkimui. XIX a.pab. išleistame F.A.Brokhauzo ir I.A.Bfrono
“Enciklopediniame žodyne” rašoma, jog :”Žodis “rinkimai” vartojamas kaip
juridinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninis
ar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaip
atitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis,
atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas, atlikti atitinkamas
funkcijas. Būdama vienu valdžios formavimo ar teisių išrinktam asmeniui
suteikimo būūdų, rinkimų sistema gali egzistuoti su kitomis žinomomis teisinių
įgaliojimų suteikimo formomis: konkursais, burtų metimu, eiliškumu bei
vyriausybės skyrimu”.
Reprezentavimo problemas plačiai nagrinėjo Ž.Ž.Ruso (Rousseau) ir
Ž.P.Esmeinas (Esmein). Pirmasis gana nuosekliai bandė individualistiniu
metodu konstruoti socialinio asmens valią. Pagrindinis Ž.Ž.Ruso teiginys yra:
paklusdama daugumos sprendimui mažuma. nepasiduodanti jokiai svetimai
valiai, grjžta į bendrosios valios vagą.
Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymo
formą, vykdo savo suverenitetą. Suverenitetas reiškiamas tiek viduje, tiek
išorėje. Jis yra pačioje tautoje, ir tik pastaroji yra jo šaltinis. Pagrindinis
tautos savarankiškumo teisinis principas – suvereniteto priklausymas tiik
tautai. Turime suvokti, kad “tauta” apima buvusias, esamas ir būsimas kartas
(tęstinis socialinis junginys), o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais
– tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuose
suteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti
rinkimuose va

adinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia
teise naudojasi, ir yra teisinė tauta. Taigi rinkejų visuma nėra pati gyvoji
tauta, o tik jos reprezentantė. Ž.P.Esmeinas išskiria tris būtinus valstybėje
veiksnius:
1. Suvereninę nuolatinę tautą.
2. Piliečių visumą arba gyvąją tautos kartą.
3. Piliečius-rinkėjus arba teisnę tautą.

Rinkėjų vykdoma tautos reprezentacija turi juridinj pobūdį, kuris
įgyvendinamas per atskirų individų suderintą valią, išreiškiamą politine
rinkimų teise. Rinkėjai, reprezentuodami gyvąją tautą, atlieka savo funkciją,
socialinę pareigą. Taigi reperezentacija nėra jų subjektyvistinė teisė.
Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu, rinkėjai veikia ne savo, o tautos
vardu.
M.Rėmeris veikale “Reprezentacija ir mandatas” nagrinėja rinkimus,
kaip rinkėjų interesų atstovavimo problemą. Atstovaujama tada, kai vienas
asmuo daro ką nors už kitą, t.y., kai atstovo veiksmas kartu yra ir
atstovaujamojo valios pareiškimas. B.Rėmeris išskiria du atstovavimo tipus:
1)atstovavimo mandatą, kaip asmens valios tęsimą ir 2)reprezentaciją, kaip asmens
valios paavadavimą.
Yra 2 politinės teisės kaip tautos suvereniteto įgyvendinimo būdai.
Graikai pripažino tik tiesioginę demokratiją, kaip ir tiesioginius rinkimus,
kadangi aktyvioji visuomenės dalis galėjo būti sukviesta į vieną susirinkimą.
Tačiau lygybės principas dar nebuvo žinomas. Vergoviniai santykiai buvo
reikalingi tam, kad laisvieji piliečiai turėtų laiko užsiimti valstybės reikalais.
Viduramžių valstybės jau negalėjo pasitenkinti tiesiogine demokratija.
Buvo renkami atstovai ir siunčiami į atstovaujamąjį organą, kuriamejie turėjo
kalbėti už savo rinkėjus – tai jau reprezentacinis valdymas. Galimas atvejis,
kai renkami “rinkikai”, kurie renka atstovus – tai netiesioginiai rinkimai.
Reprezentaciniame valdyme atstovaujamojo valia aktyviai nepasireiškia.
Pastarąjį visiškai pavaduoja reprezentantas. At

tstovavimą mandatu sprendžia
pats atstovaujamasis. Jis išrenka atstovą ir suteikia jam atstovavimo funkciją.
Tokiu atvėju atstovą renka atstovaujamasis. Rinkėjo nevaržo jokios taisyklės
ir atstovą jis gali išsirinkti savo nuožiūra; taip pat jam pavesti kai kurias
funkcijas, suvaržyti jį nurodymais ar atimti mandatą. Valdžios funkcijų
vykdymo mandatas, kuriuo varžoma atstovo kompetencija, vadinamas
imperatyviniu mandatu. Turint imperatyvinį mandatą deputatą varžo
rinkiminės programos, rinkėjų priesakai, nurodymai ir kontrolė. Taigi
atstovas atsako už savo veiksmus rinkėjams. Atsakomybė moraline prasme
– pareiga vykdyti įpareigojimus ir patikėtus uždavinius. Imperatyvinis
mandatas -tai santykis, kuris susidaro tarp piliečių-rinkėjų
ir jų atstovų. Rinkėjai gali reikalauti ataskaitos atstovo už darbą.
Taigi deputatai pavaldūs rinkėjų kontrolei, gali būti
atšaukiami arba keičiami. Ypač griežti imperatyviniai mandatai buvo suteikti
Lenkijos-Lietuvos Respublikos Seimo atstovams pagal 1791 m. gegužės 3 d.
Konstituciją. Griežto imperatyvinio mandato taikymas atstovo statusą beveik
prilygino skiriamų valdininkų statusui. Šiuo atveju deputato rinkimas – tik
tam tikras paskyrimo būdas, iš esmės nesiskiriantis nuo administracijos
pareigūno skyrimo. Imperatyvinis mandatas dera tik tiesioginei demokratijai.
Klasikinė demokratija atmeta Ž.Ž.Ruso tezes apie suvereninį individą,
visuomenės sutartį ir bendrąją ar visuotinę valią. Reprezentacinis valdymas,
kai rinkėjai renka atstovus, kurie vykdo suverenitetą tautos vardu, o patys
valdžios nevykdo, tampa vienu pagrindinių klasikinės demokratijos bruožų.
Atstovai nevykdo jokių rinkėjų įsakymų ir nėra kontrolės; jie veikia savo
iniciatyva ir nuožiūra. Deputatai remiasi tik savo įsitikinimais bei sąžine.
Tapdami tautos atstovais, jie pavaduoja pagrindinius tautos reprezentantus
– rinkėjus, o drauge ir
r pačią suvereninę tautą. Tokiu būdu atsiranda 2
lygių tautos reprezentacija: 1)teisinės tautos (rinkėjų, negalinčių atlikti valdžios
funkcijų) ir 2)tautos reprezentantų (vykdančių valdžią). Rinkėjus apibrėžia
tam tikros konstitucinės ir kitų įstatymų normos. Deputatų (kuriems neturi įtakos

imperatyvinis mandatas) rinkėjai negali
atšaukti, šalinti ar kontroliuoti. Teisinė tauta reiškia valią visai valdžiai ir
jos galia yra steigiamoji; atstovų galia yra įsteigta ir apribota atstovavimo
ribomis.
Atstovavimo ir imperatyvinio mandato formos įvairios, o mišraus
atstovavimo tipas gali būti pavadintas reprezentaciniu mandatu. Jis skiriasi
nuo grynosios reprezentacijos tuo kad:
1. Atstovavimo sudaryme aktyviai dalyvauja patys rinkėjai -teisinė tauta,
kuri skiria savo atstovus rinkimais.
2. Atstovai yra kontroliuojami rinkėjų ir jiems atsiskaito. Rinkimų
periodiškumas – kontrolės ir atsakomybės išraiška. Dažnesni rinkimai leidžia
aktyviau kontroliuoti atstovus (reikšti pasitikėjimą ar nepasitikėjimą jais).
Numatoma ir parlamento paleidimo galimybė bei jo veikimo teisinės sąlygos.
Parlamento kaip atstovaujamo organo atsisakymas vykdyti konstitucines
normas (pvz., rinkimus atidėti neribotam laikui) nepriklauso nuo rinkėjų
valios . Tokiu atveju rinkėjų korpusas bejėgis teisinės iniciatyvos atžvilgiu ir tik gyvoji tautos karta šią krizę gali įveikti prievarta ir išvaikydama teisinių normų ribas peržengusį parlamentą.
Šiandieninės rinkimų sistemos formavimuisi įtakos turėjo XVIII a.pab.
Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a.vid. demokratinės revoliucijos
Europoje; nors jau pirmykštė bendruomeninė valdžia ir rinkimų embrioninės
apraiškos – vėlesnių epochų valdžios formų prototipas. Anglijos
pariamentarizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorija
turėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jo
jgyvendinimui. Tautos su
uvereniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIII
a.pab. konstitucijose. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”
(1789 m.) teigiama: “Bet kokio viešpatavimo pagrindas pačia savo esme glūdi
tautoje. Joks asmuo ir jokia įstaiga negali realizuoti valdžios, kuri nekiltų iš
jos”.
XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas ir
paveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, rinkimų principas
tapo pagrindiniu jstatymų leidimo valdžios atsiradimo šaltiniu. Šis principas
iš dalies naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominius
rinkimus pakeitė politiniai, kuriems būdingas balsavimo teisės išplėtimas.
Visuotiniai rinkimai, į kuriuos XVIII a. žiūrėta labai priešiškai, XIX a.
praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Visuotinė balsavimo
teisė suprantama kaip taikytina visiems sluoksniams, ne vien aristokratijai
ar pasiturintiesiems. Demokratinių rinkimų pradžioje kilo ginčas: “Piliečių
balsavimas – jų teisė ar politinė socialinė pareiga?”. Jei tai piliečio teisė,
balsavimas gali būti tik visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tik
mažamečiai, nepilnapročiai ir pan. – tie, kurie dėl savo psichinio ar socialinio
nebrandumo jokios sąmoningos valios valstybės klausimais turėti negali; taip
pat nuteistieji, globojamieji. XIX a. politinio veiksnumo amžius ne visuomet
sutampa su pilietine pilnametyste ir svyruoja nuo 20 (Šveicarija) iki 30
(Olandija) metų. Žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas – moterų
eliminavimas iš rinkimų. Vyravo nuomonė, esą moters teisių plėtimas
pavojingas šeimos pagrindams. Taigi moteris, būdama veiksni civilinės teisės
požiūriu, lygiateisė su vyru privatinės teisės santykių sferoje, buvo
diskriminuojama nagrinėjamo klausimo atžvilgiu.
Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė.
(Jordanijos moterys rinkimų teisę turi tik nuo 1982 metų.)
Rinkimų teisė buvo ribojama suterštos moralės ir gaunantiems valstybinę
pašalpą asmenims, negalintiems mokėti skolininkams, kariškiams. XIX a.
rinkimų teisės trūkumus padėti įveikti turėjo mokslo cenzo įvedimas. 1882
m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų jstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašyti
nemokantiems asmenims. Kai kuriose šalyse rinkimų teisę (teisę rinkti) ribojo
turto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemę valdantieji.
Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiai
išsiplėtė. Kai kada rinkimų teisė buvo nustatoma pagal valstybei mokamų
mokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvo
argumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybės
gerove apskritai. Jie geriau išsilavinę ir protingiau gali naudoti rinkiminius
įgaliojimus. O neturtingieji sluoksniai gali išjudinti finansinius valstybės
pamatus. Reiškia, turto cenzas negali būti socialiniu rinkimų pagrindu,
kadangi negarantuoja nei protinių, nei moralinių rinkėjų ir renkamųjų
savybių. Prieita išvados, kad turtas suteikia daugiau galimybių. Tačiau
negarantuoja žinių ir moralinių savybių, privalomų renkamajam.
Inteligentiškiausi yra viduriniai sluoksniai. Turto cenzo įteisinimas atvedė į
plutokratijos viešpatavimą – išskirtinį savanaudiškų interesų tenkinimą
valstybės sąskaita. XIX a. tam tikras turto cenzas, kaip aktyvios rinkimų
teisės sąlyga, egzistavo Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje, Ispanijoje,
Portugalijoje, Prūsijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Anglijoje greta turto cenzo
1867 m. reformos bilio pagrindu buvo įvestas ir mokslo cenzas.
XIX a. netiesioginiai rinkimai buvo praktikuojami Prancūzijoje,
Ispanijoje, Prūsijoje, Bavarijoje, Austrijoje, Švedijoje. Šių rinkimų esmė ta,
kad rinkėjai (mažai išsilavinę) renka tik rinkikus, kuriuos pažįsta ir kurie
išsiskiria savo įtaka, išsilavinimu, visuomenine padėtimi; o pastarieji jau
sugeba įvertinli iškelto kandidato sugebėjimus. Suprantama, netiesioginiai
rinkimai visiškai netinkami ten, kur pirminių rinkimų įtaka tokia didelė,
kad rinkikas yra priverstas balsuoti už tą, o ne už kitą kandidatą.
XIX a. buvo sudaromos daugiamandatinės ir vienamandatinės
apygardos. Pirmosiose būdavo balsuojama pagal politinių organizacijų
sudarytus sąrašus. Tokiuose rinkimuose buvo įmanomi įvairūs rinkiminiai
manevrai. Sąrašo pradžioje buvo įrašomi gerai apygardoje žinomi kandidatai,
o po jų – mažai ar visiškai nežinomi rinkėjams asmenys. Balsavimas buvo
viešas ir slaptas. Viešojo balsavimo šalininkai teigė, kad rinkimų teisė turi
tarnauti ne rinkėjų asmeninei, o visų naudai, todėl rinkimų eigą turi
kontroliuoti visuomenė. Slaptas balsavimas žymiai demokratiškesnis, kadangi
spaudimas rinkėjo valiai neįmanomas. Viešas balsavimas užleido vietą
slaptajam net Anglijoje, kas susilaukė itin stipraus pasipriešinimo. Kai kuriose
valstybėse rinkimų biuleteniai buvo išdalijami vokuose ir grąžinami
užantspauduoti.
XIX a. buvo žinomas D.S.Milio projektas, įvertinantis rinkėjo
išsilavinimą. Išsilavinusio rinkėjo balsas buvo tolygus dviems ar trims
neturinčio tam tikro mokslo cenzo asmens balsams. Reikia paminėti Lou
apjungto balsavimo sistemą, t.y. leidimą rinkėjui atiduoti po balsą už
kiekvieną kandidatą arba sujungti tuos balsus vienam kandidatui. Buvo
svarstoma lordo Kernso sistema, apribojanti rinkėjo teisę balsuoti už visus
kandidatus ir t.t.
XIX a. buvo panaikinti arba priimti nauji pasyviosios rinkimų teisės
reikalavimai:
1. Deputatą rinkti tik nustatytos rinkiminės apygardos ribose.
2. Kad kandidato turto cenzas būtų žymiai didesnis nei rinkėjo.
3. Amžiaus cenzo.

Unikalus buvo Danijos rinkimų įstatymas, teisę rinkti suteikiantis nuo
30 metų amžiaus, o būti išrinktam – nuo 25.
Įvairiai traktuojama buvo valstybinių tarnautojų rinkimų teisė. Iš vienos
pusės – valstybės reikalus jie išmano geriausiai; iš kitos – kyla jų veiklos
kontrolės problema. XIX a. Italijos įstatymai reikalavo, kad parlamente būtų
ne daugiau kaip 40 valdininkų, 10 teisėjų ir 10 profesorių. Įstatymai
nevienodai reglamentavo ir deputato darbo atlyginimą.

Demokratinių rinkimų teisė ir jų organizavimas

Demokratiniai rinkimai ir rinkimų teisė kaip normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų
(nuo balsavimo teisės pripažinimo iki galutinių rezultatų paskelbimo)
procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o
visų pirma – su piliečio teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas
priklauso nuo teisių ir laisvių demokratiškumo. Taip pat rinkimai yra
istoriškai būtinas demokratijos formavimosi elementas. Renkamumas
tampriai moraliai susaisto parlamentą ir tautą, yra pastarosios atstovavimo
politinės jėgos šaltinis. Išnyksta priklausomybė nuo biurokratinio
mechanizmo. Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų tik aktyvi
rinkiminė teisė (teisė rinkti) turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvi rinkimų
teisė (teigiamų ir neigiamų savybių visuma), leidžianti būti išrinktam – daro
sugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne teisės, kuri galėjo būti
jgyvendinta, įspūdį.
Rinkimuose susiduria įvairių grupių interesai. Vyksta atkakli rinkiminė
kova. Daugelyje šalių rinkimai yra ne vien priemonė režimui paremti; jų
dėka tauta pasirenka politinius lyderius ir politikos kryptį. Taigi kandidatų
pasirinkimas yra tolygus konkrečios politikos pasirinkimui. Politinius lyderius
krašto piliečiai pasirenka rinkiminės kovos metu, o formaliai už vieną ar
kitą lyderj ar atstovą (kartu ir politikos kryptį) balsuoja betarpiškai
rinkimuose. Rinkimų procese objektyviai įvertinama politinių partijų ir
organizacijų įtaka bei jėgos. Vakarų politologai 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė
išvadą, kad atstovaujamoji demokratija – tai potencialių valstybės veikėjų
konkurencija dėl rinkėjų balsų. Toku būdu demokratija suvokiama kaip
politikų ir visuomenės mažumos valdymas.
Daugelyje pasaulio valstybių rinkimai yra visuotiniai, lygūs, slapti ir
liesioginiai. Rinkimai yra visuotiniai, jeigu neribojami turto, socialiniu,
rasiniu ar paveldėjimo skirtumu. Amžius ir kiti cenzai į visuotinumo sąvoką
neįeina. Aišku , kad šalies pilietybės reikalavimas yra pateisinamas.
Daugelis valstybių susiduria su absentizmu – nedalyvavimu balsavime.
Absentizmas gali būti apolitinis ir politinis. Pagrindinės apolitinio
nedalyvavimo balsavime priežastys: liga, toli rinkiminė apylinkė, lytis, amžius.
Politinio absentizmo priežastis – nedalyvavimas rinkimuose yra politinė
pozicija. Absentizmą veikia įvairios aplinkybės, bet dažniausiai tai -politinės
ir ekonominės priežastys. Mažesnio rinkėjų kontingento išrinktų atstovų
valdžia turės įtakos visiems rinkėjams, kaip ir jų iniciatyva vykdomos
reformos. Kartu tai yra protesto forma siūlomoms reformoms bei
kandidatams. Siekiant įveikti absentizmo padarinius, leidžiama balsuoti
paštu, pagal įgaliojimus, iš anksto.
Demokratinių politinių režimų šalyse rinkimai yra lygūs. Tam būtinos
trys sąlygos:
• kiekvienas rinkėjas disponuoja lygiu balsų skaičiumi;
• kiekvienas deputatas atstovauja lygiam rinkėjų skaičiui;
• negalimas rinkėjų dalijimas pagal turtinius, rasinius, religinius
ar kitus požymius. Renkamų atstovų skaičius turi priklausyti nuo rinkėjų
skaičiaus apygardoje.
Rinkimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai (daugiapakopiai).
Tiesioginių rinkimų metu rinkėjas balsuoja už konkretų sąrašą ar kandidatą.
Netiesioginių rinkimų metu rinkėjai patys nerenka savo atstovų, o tik
rinkikus. Trijų ar keturių pakopų rinkimai pasitaiko retai (dalis Prancūzijos
Senato). Dvipakopiais rinkimais renkami JAV ir Suomijos prezidentai,
Indijos aukštieji rūmai.
Rinkimai pagal renkamąjį organą skirstomi į prezidentinius,
parlamentinius, municipalinius ir kt. Rinkimai pagal juos apsprendusias priežastis skirstomi į eilinius,
neeilinius, papildomus. Dažniausiai rinkimai vyksta nedarbo dieną, tačiau
Danijoje – antradieniais, Airijoje -antradieniais, trečiadieniais ar
ketvirtadieniais, Olandijoje -trečiądieniais ir t.t. Belgijoje parlamento
rinkimus skelbia karalius, Vokietijoje – prezidentas, Prancūzijoje – vyriausybė.
Daugumoje valstybių sudaromos rinkiminės apygardos. Lygias rinkėjų
skaičiumi apygardas suformuoti yra neįmanoma, nes vyksta nuolatinė
gyventojų migracija. Didžiojoje Britanijoje apygardos pertvarkomos kas 15
metų. Anglų konservatyvizmas XIX a. atvedė prie to, kad 1831 m. stambūs
centrai (Birmingamas, Lidsas ir Mančesteris) Bendruomenių rūmuose
neturėjo nė vieno deputato, o pusiau užsemtas Šiaurės jūros Davičas turėjo
vieną rinkėją ir vieną deputato vietą, Old Sarumas – 7 rinkėjus ir du deputatus.
Svarbus rinkimų momentas – aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turinčių
piliečių registravimas. Rinkėjų registracijos tikslas -išvengti apgavysčių
rinkimų metu. Yra valstybinės ir asmeninės registracijos sistemos. Manoma,
kad privaloma registracijos sistema yra efektyvesnė už asmeninę.
Kandidatų kėlimas renkamoms pareigoms užimti sąlyginai skirstomas taip:
• kelia rinkėjai, pats kandidatas arba pats kandidatas rinkėjams
pritariant. Belgijoje kandidatų sąrašą turi pasirašyti 200-500 rinkėjų, o
Danijoje – nuo 25 iki 50. Prancūzijoje save keldamas, kandidatas turi pateikti
pareiškimą prefektūrai;
• kelia politinės partijos. Tokia tvarka yra Vokietijoje, Austrijoje,
Suomijoje (į atstovų rūmus – Italijoje, Japonijoje, Šveicarijoje);
• kandidatų kėlimas primerizu. “Pirminiai rinkimai” praktikuojami JAV,
PAR ir kai kuriose kitose valstybese.
Dažniausiai kandidatus kelia partijos. Partijos kandidatas turi galimybę
naudotis jos autoritetu, propagandiniu aparatu, finansais. Agitacinės ir
propagandinės priemonės yra įvairios: mitingai, susirinkimai, lapelių
platinimas, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, plakatai, kalbos radijuje
ir televizijoje. Kai kuriose šalyse reglamentuojamos vienos ar kitos priemonės
(pvz.lėšų, eterio ir pan.) panaudojimas.
Svarbus laisvos rinkėjų valios pasireiškimas yra slaptas balsavimas.
Prancūzijoje slaptas balsavimas teoriškai jvestas 1789 m., o praktiškai jsigalejo

tik 1871 metais; Didžiojoje Britanijoje – 1872 metais. Kai kurie politinės
filosofijos atstovai pasisakė už atvirą balsavimą. Š.Monteskje tvirtino: “Kai
liaudis balsuoja, balsavimas turi būti atviras ir kaip tik tame reikia įžvelgti
vieną pagrindinių demokratijos įstatymų”. Dž.St.Milis manė, kad “tik tas
pasitikėjimas nuoširdus, kuris reiškiamas atvirai, nes tik pilietis, nebijantis
jokio persekiojimo, vertas būti lygiateisiu visuomenės nariu”. Viešo balsavimo
šalininkai teigė, kad rinkimų teisė skirta tarnauti ne asmeninei rinkėjų
naudai, o visuomenei, ir todėl rinkimų eigą turi kontroliuoti visuomenė.
Slaptojo balsavimo šalininkai pagrįstai teigė jog šis balsavimo būdas užtikrina
rinkimų laisvę. Plečiantis rinkimų teisei, ypač rinkimams tapus visuotiniais,
įstatymų leidėjai turi kreipt dydelį demesį į galimą politinį ir ekonominį spaudimą,
piktnaudžiavimą, korupciją, gąsdinimą.

Išvada:

Rinkimai yra laikomi demokratiškais:
1. Balsavimo teisę turi visi suaugę piliečiai.
2. Balsavimas – visuotinis, laisvas, slaptas.
3. Rinkimai vyksta periodiškai.
4. Kandidatai turi lygias sąlygas.
5. Kandidatų kėlimas laisvas.
6. Patikima balsų skaičiavimo sistema.
7. Valdžia atitenka laimėjusiems rinkimus.

Leave a Comment