Demokratiniai rinkimai

Rinkimai (kaip ir plebiscitai, referendumai) yra piliečių valios išraiškos formos.Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų (pariamentų,municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (prezidentų, vyriausybės)rinkimui. XIX a.pab. išleistame F.A.Brokhauzo ir I.A.Bfrono“Enciklopediniame žodyne” rašoma, jog :”Žodis “rinkimai” vartojamas kaipjuridinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninisar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaipatitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis,atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas, atlikti atitinkamasfunkcijas. Būdama vienu valdžios formavimo ar teisių išrinktam asmeniuisuteikimo būdų, rinkimų sistema gali egzistuoti su kitomis žinomomis teisiniųįgaliojimų suteikimo formomis: konkursais, burtų metimu, eiliškumu beivyriausybės skyrimu”.Reprezentavimo problemas plačiai nagrinėjo Ž.Ž.Ruso (Rousseau) irŽ.P.Esmeinas (Esmein). Pirmasis gana nuosekliai bandė individualistiniumetodu konstruoti socialinio asmens valią. Pagrindinis Ž.Ž.Ruso teiginys yra:paklusdama daugumos sprendimui mažuma. nepasiduodanti jokiai svetimaivaliai, grjžta į bendrosios valios vagą.Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymoformą, vykdo savo suverenitetą. Suverenitetas reiškiamas tiek viduje, tiekišorėje. Jis yra pačioje tautoje, ir tik pastaroji yra jo šaltinis. Pagrindinistautos savarankiškumo teisinis principas – suvereniteto priklausymas tiktautai. Turime suvokti, kad “tauta” apima buvusias, esamas ir būsimas kartas(tęstinis socialinis junginys), o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais– tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuosesuteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvautirinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šiateise naudojasi, ir yra teisinė tauta. Taigi rinkejų visuma nėra pati gyvojitauta, o tik jos reprezentantė. Ž.P.Esmeinas išskiria tris būtinus valstybėje

veiksnius:1. Suvereninę nuolatinę tautą.2. Piliečių visumą arba gyvąją tautos kartą.3. Piliečius-rinkėjus arba teisnę tautą.

Rinkėjų vykdoma tautos reprezentacija turi juridinj pobūdį, kurisįgyvendinamas per atskirų individų suderintą valią, išreiškiamą politinerinkimų teise. Rinkėjai, reprezentuodami gyvąją tautą, atlieka savo funkciją,socialinę pareigą. Taigi reperezentacija nėra jų subjektyvistinė teisė.Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu, rinkėjai veikia ne savo, o tautosvardu.M.Rėmeris veikale “Reprezentacija ir mandatas” nagrinėja rinkimus,kaip rinkėjų interesų atstovavimo problemą. Atstovaujama tada, kai vienasasmuo daro ką nors už kitą, t.y., kai atstovo veiksmas kartu yra iratstovaujamojo valios pareiškimas. B.Rėmeris išskiria du atstovavimo tipus:1)atstovavimo mandatą, kaip asmens valios tęsimą ir 2)reprezentaciją, kaip asmensvalios pavadavimą.Yra 2 politinės teisės kaip tautos suvereniteto įgyvendinimo būdai.Graikai pripažino tik tiesioginę demokratiją, kaip ir tiesioginius rinkimus,kadangi aktyvioji visuomenės dalis galėjo būti sukviesta į vieną susirinkimą.Tačiau lygybės principas dar nebuvo žinomas. Vergoviniai santykiai buvoreikalingi tam, kad laisvieji piliečiai turėtų laiko užsiimti valstybės reikalais.Viduramžių valstybės jau negalėjo pasitenkinti tiesiogine demokratija.Buvo renkami atstovai ir siunčiami į atstovaujamąjį organą, kuriamejie turėjokalbėti už savo rinkėjus – tai jau reprezentacinis valdymas. Galimas atvejis,kai renkami “rinkikai”, kurie renka atstovus – tai netiesioginiai rinkimai.Reprezentaciniame valdyme atstovaujamojo valia aktyviai nepasireiškia.Pastarąjį visiškai pavaduoja reprezentantas. Atstovavimą mandatu sprendžiapats atstovaujamasis. Jis išrenka atstovą ir suteikia jam atstovavimo funkciją.Tokiu atvėju atstovą renka atstovaujamasis. Rinkėjo nevaržo jokios taisyklėsir atstovą jis gali išsirinkti savo nuožiūra; taip pat jam pavesti kai kuriasfunkcijas, suvaržyti jį nurodymais ar atimti mandatą. Valdžios funkcijųvykdymo mandatas, kuriuo varžoma atstovo kompetencija, vadinamas

imperatyviniu mandatu. Turint imperatyvinį mandatą deputatą varžorinkiminės programos, rinkėjų priesakai, nurodymai ir kontrolė. Taigiatstovas atsako už savo veiksmus rinkėjams. Atsakomybė moraline prasme– pareiga vykdyti įpareigojimus ir patikėtus uždavinius. Imperatyvinismandatas -tai santykis, kuris susidaro tarp piliečių-rinkėjųir jų atstovų. Rinkėjai gali reikalauti ataskaitos atstovo už darbą. Taigi deputatai pavaldūs rinkėjų kontrolei, gali būtiatšaukiami arba keičiami. Ypač griežti imperatyviniai mandatai buvo suteiktiLenkijos-Lietuvos Respublikos Seimo atstovams pagal 1791 m. gegužės 3 d.Konstituciją. Griežto imperatyvinio mandato taikymas atstovo statusą beveikprilygino skiriamų valdininkų statusui. Šiuo atveju deputato rinkimas – tiktam tikras paskyrimo būdas, iš esmės nesiskiriantis nuo administracijospareigūno skyrimo. Imperatyvinis mandatas dera tik tiesioginei demokratijai.Klasikinė demokratija atmeta Ž.Ž.Ruso tezes apie suvereninį individą,visuomenės sutartį ir bendrąją ar visuotinę valią. Reprezentacinis valdymas,kai rinkėjai renka atstovus, kurie vykdo suverenitetą tautos vardu, o patysvaldžios nevykdo, tampa vienu pagrindinių klasikinės demokratijos bruožų.Atstovai nevykdo jokių rinkėjų įsakymų ir nėra kontrolės; jie veikia savoiniciatyva ir nuožiūra. Deputatai remiasi tik savo įsitikinimais bei sąžine.Tapdami tautos atstovais, jie pavaduoja pagrindinius tautos reprezentantus– rinkėjus, o drauge ir pačią suvereninę tautą. Tokiu būdu atsiranda 2lygių tautos reprezentacija: 1)teisinės tautos (rinkėjų, negalinčių atlikti valdžiosfunkcijų) ir 2)tautos reprezentantų (vykdančių valdžią). Rinkėjus apibrėžiatam tikros konstitucinės ir kitų įstatymų normos. Deputatų (kuriems neturi įtakos imperatyvinis mandatas) rinkėjai negaliatšaukti, šalinti ar kontroliuoti. Teisinė tauta reiškia valią visai valdžiai irjos galia yra steigiamoji; atstovų galia yra įsteigta ir apribota atstovavimoribomis. Atstovavimo ir imperatyvinio mandato formos įvairios, o mišrausatstovavimo tipas gali būti pavadintas reprezentaciniu mandatu. Jis skiriasi

nuo grynosios reprezentacijos tuo kad:1. Atstovavimo sudaryme aktyviai dalyvauja patys rinkėjai -teisinė tauta,kuri skiria savo atstovus rinkimais.2. Atstovai yra kontroliuojami rinkėjų ir jiems atsiskaito. Rinkimųperiodiškumas – kontrolės ir atsakomybės išraiška. Dažnesni rinkimai leidžiaaktyviau kontroliuoti atstovus (reikšti pasitikėjimą ar nepasitikėjimą jais).Numatoma ir parlamento paleidimo galimybė bei jo veikimo teisinės sąlygos.Parlamento kaip atstovaujamo organo atsisakymas vykdyti konstitucinesnormas (pvz., rinkimus atidėti neribotam laikui) nepriklauso nuo rinkėjųvalios . Tokiu atveju rinkėjų korpusas bejėgis teisinės iniciatyvos atžvilgiu ir tik gyvoji tautos karta šią krizę gali įveikti prievarta ir išvaikydama teisinių normų ribas peržengusį parlamentą.Šiandieninės rinkimų sistemos formavimuisi įtakos turėjo XVIII a.pab.Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a.vid. demokratinės revoliucijosEuropoje; nors jau pirmykštė bendruomeninė valdžia ir rinkimų embrioninėsapraiškos – vėlesnių epochų valdžios formų prototipas. Anglijospariamentarizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorijaturėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jojgyvendinimui. Tautos suvereniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIIIa.pab. konstitucijose. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”(1789 m.) teigiama: “Bet kokio viešpatavimo pagrindas pačia savo esme glūditautoje. Joks asmuo ir jokia įstaiga negali realizuoti valdžios, kuri nekiltų išjos”. XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas irpaveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, rinkimų principastapo pagrindiniu jstatymų leidimo valdžios atsiradimo šaltiniu. Šis principasiš dalies naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominiusrinkimus pakeitė politiniai, kuriems būdingas balsavimo teisės išplėtimas.Visuotiniai rinkimai, į kuriuos XVIII a. žiūrėta labai priešiškai, XIX a.praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Visuotinė balsavimoteisė suprantama kaip taikytina visiems sluoksniams, ne vien aristokratijai

ar pasiturintiesiems. Demokratinių rinkimų pradžioje kilo ginčas: “Piliečiųbalsavimas – jų teisė ar politinė socialinė pareiga?”. Jei tai piliečio teisė,balsavimas gali būti tik visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tikmažamečiai, nepilnapročiai ir pan. – tie, kurie dėl savo psichinio ar socialinionebrandumo jokios sąmoningos valios valstybės klausimais turėti negali; taippat nuteistieji, globojamieji. XIX a. politinio veiksnumo amžius ne visuometsutampa su pilietine pilnametyste ir svyruoja nuo 20 (Šveicarija) iki 30(Olandija) metų. Žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas – moterųeliminavimas iš rinkimų. Vyravo nuomonė, esą moters teisių plėtimaspavojingas šeimos pagrindams. Taigi moteris, būdama veiksni civilinės teisėspožiūriu, lygiateisė su vyru privatinės teisės santykių sferoje, buvodiskriminuojama nagrinėjamo klausimo atžvilgiu.Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė. (Jordanijos moterys rinkimų teisę turi tik nuo 1982 metų.)Rinkimų teisė buvo ribojama suterštos moralės ir gaunantiems valstybinępašalpą asmenims, negalintiems mokėti skolininkams, kariškiams. XIX a.rinkimų teisės trūkumus padėti įveikti turėjo mokslo cenzo įvedimas. 1882m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų jstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašytinemokantiems asmenims. Kai kuriose šalyse rinkimų teisę (teisę rinkti) ribojoturto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemę valdantieji.Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiaiišsiplėtė. Kai kada rinkimų teisė buvo nustatoma pagal valstybei mokamųmokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvoargumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybėsgerove apskritai. Jie geriau išsilavinę ir protingiau gali naudoti rinkiminiusįgaliojimus. O neturtingieji sluoksniai gali išjudinti finansinius valstybėspamatus. Reiškia, turto cenzas negali būti socialiniu rinkimų pagrindu,kadangi negarantuoja nei protinių, nei moralinių rinkėjų ir renkamųjų

savybių. Prieita išvados, kad turtas suteikia daugiau galimybių. Tačiaunegarantuoja žinių ir moralinių savybių, privalomų renkamajam.Inteligentiškiausi yra viduriniai sluoksniai. Turto cenzo įteisinimas atvedė įplutokratijos viešpatavimą – išskirtinį savanaudiškų interesų tenkinimąvalstybės sąskaita. XIX a. tam tikras turto cenzas, kaip aktyvios rinkimųteisės sąlyga, egzistavo Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje, Ispanijoje,Portugalijoje, Prūsijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Anglijoje greta turto cenzo1867 m. reformos bilio pagrindu buvo įvestas ir mokslo cenzas.XIX a. netiesioginiai rinkimai buvo praktikuojami Prancūzijoje,Ispanijoje, Prūsijoje, Bavarijoje, Austrijoje, Švedijoje. Šių rinkimų esmė ta,kad rinkėjai (mažai išsilavinę) renka tik rinkikus, kuriuos pažįsta ir kurieišsiskiria savo įtaka, išsilavinimu, visuomenine padėtimi; o pastarieji jausugeba įvertinli iškelto kandidato sugebėjimus. Suprantama, netiesioginiairinkimai visiškai netinkami ten, kur pirminių rinkimų įtaka tokia didelė,kad rinkikas yra priverstas balsuoti už tą, o ne už kitą kandidatą.XIX a. buvo sudaromos daugiamandatinės ir vienamandatinėsapygardos. Pirmosiose būdavo balsuojama pagal politinių organizacijųsudarytus sąrašus. Tokiuose rinkimuose buvo įmanomi įvairūs rinkiminiaimanevrai. Sąrašo pradžioje buvo įrašomi gerai apygardoje žinomi kandidatai,o po jų – mažai ar visiškai nežinomi rinkėjams asmenys. Balsavimas buvoviešas ir slaptas. Viešojo balsavimo šalininkai teigė, kad rinkimų teisė turitarnauti ne rinkėjų asmeninei, o visų naudai, todėl rinkimų eigą turikontroliuoti visuomenė. Slaptas balsavimas žymiai demokratiškesnis, kadangispaudimas rinkėjo valiai neįmanomas. Viešas balsavimas užleido vietąslaptajam net Anglijoje, kas susilaukė itin stipraus pasipriešinimo. Kai kuriosevalstybėse rinkimų biuleteniai buvo išdalijami vokuose ir grąžinamiužantspauduoti.XIX a. buvo žinomas D.S.Milio projektas, įvertinantis rinkėjoišsilavinimą. Išsilavinusio rinkėjo balsas buvo tolygus dviems ar trims

neturinčio tam tikro mokslo cenzo asmens balsams. Reikia paminėti Louapjungto balsavimo sistemą, t.y. leidimą rinkėjui atiduoti po balsą užkiekvieną kandidatą arba sujungti tuos balsus vienam kandidatui. Buvosvarstoma lordo Kernso sistema, apribojanti rinkėjo teisę balsuoti už visuskandidatus ir t.t.XIX a. buvo panaikinti arba priimti nauji pasyviosios rinkimų teisėsreikalavimai:1. Deputatą rinkti tik nustatytos rinkiminės apygardos ribose.2. Kad kandidato turto cenzas būtų žymiai didesnis nei rinkėjo.3. Amžiaus cenzo.

Unikalus buvo Danijos rinkimų įstatymas, teisę rinkti suteikiantis nuo30 metų amžiaus, o būti išrinktam – nuo 25.Įvairiai traktuojama buvo valstybinių tarnautojų rinkimų teisė. Iš vienospusės – valstybės reikalus jie išmano geriausiai; iš kitos – kyla jų veikloskontrolės problema. XIX a. Italijos įstatymai reikalavo, kad parlamente būtųne daugiau kaip 40 valdininkų, 10 teisėjų ir 10 profesorių. Įstatymainevienodai reglamentavo ir deputato darbo atlyginimą.

Demokratinių rinkimų teisė ir jų organizavimas

Demokratiniai rinkimai ir rinkimų teisė kaip normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų(nuo balsavimo teisės pripažinimo iki galutinių rezultatų paskelbimo)procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, ovisų pirma – su piliečio teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumaspriklauso nuo teisių ir laisvių demokratiškumo. Taip pat rinkimai yraistoriškai būtinas demokratijos formavimosi elementas. Renkamumastampriai moraliai susaisto parlamentą ir tautą, yra pastarosios atstovavimopolitinės jėgos šaltinis. Išnyksta priklausomybė nuo biurokratiniomechanizmo. Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų tik aktyvirinkiminė teisė (teisė rinkti) turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvi rinkimųteisė (teigiamų ir neigiamų savybių visuma), leidžianti būti išrinktam – darosugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne teisės, kuri galėjo būtijgyvendinta, įspūdį.Rinkimuose susiduria įvairių grupių interesai. Vyksta atkakli rinkiminėkova. Daugelyje šalių rinkimai yra ne vien priemonė režimui paremti; jų

dėka tauta pasirenka politinius lyderius ir politikos kryptį. Taigi kandidatųpasirinkimas yra tolygus konkrečios politikos pasirinkimui. Politinius lyderiuskrašto piliečiai pasirenka rinkiminės kovos metu, o formaliai už vieną arkitą lyderj ar atstovą (kartu ir politikos kryptį) balsuoja betarpiškairinkimuose. Rinkimų procese objektyviai įvertinama politinių partijų irorganizacijų įtaka bei jėgos. Vakarų politologai 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarėišvadą, kad atstovaujamoji demokratija – tai potencialių valstybės veikėjųkonkurencija dėl rinkėjų balsų. Toku būdu demokratija suvokiama kaippolitikų ir visuomenės mažumos valdymas.Daugelyje pasaulio valstybių rinkimai yra visuotiniai, lygūs, slapti irliesioginiai. Rinkimai yra visuotiniai, jeigu neribojami turto, socialiniu,rasiniu ar paveldėjimo skirtumu. Amžius ir kiti cenzai į visuotinumo sąvokąneįeina. Aišku , kad šalies pilietybės reikalavimas yra pateisinamas.Daugelis valstybių susiduria su absentizmu – nedalyvavimu balsavime.Absentizmas gali būti apolitinis ir politinis. Pagrindinės apolitinionedalyvavimo balsavime priežastys: liga, toli rinkiminė apylinkė, lytis, amžius.Politinio absentizmo priežastis – nedalyvavimas rinkimuose yra politinėpozicija. Absentizmą veikia įvairios aplinkybės, bet dažniausiai tai -politinėsir ekonominės priežastys. Mažesnio rinkėjų kontingento išrinktų atstovųvaldžia turės įtakos visiems rinkėjams, kaip ir jų iniciatyva vykdomosreformos. Kartu tai yra protesto forma siūlomoms reformoms beikandidatams. Siekiant įveikti absentizmo padarinius, leidžiama balsuotipaštu, pagal įgaliojimus, iš anksto.Demokratinių politinių režimų šalyse rinkimai yra lygūs. Tam būtinostrys sąlygos:• kiekvienas rinkėjas disponuoja lygiu balsų skaičiumi;• kiekvienas deputatas atstovauja lygiam rinkėjų skaičiui;• negalimas rinkėjų dalijimas pagal turtinius, rasinius, religiniusar kitus požymius. Renkamų atstovų skaičius turi priklausyti nuo rinkėjųskaičiaus apygardoje.Rinkimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai (daugiapakopiai).Tiesioginių rinkimų metu rinkėjas balsuoja už konkretų sąrašą ar kandidatą.

Netiesioginių rinkimų metu rinkėjai patys nerenka savo atstovų, o tikrinkikus. Trijų ar keturių pakopų rinkimai pasitaiko retai (dalis PrancūzijosSenato). Dvipakopiais rinkimais renkami JAV ir Suomijos prezidentai,Indijos aukštieji rūmai.Rinkimai pagal renkamąjį organą skirstomi į prezidentinius,parlamentinius, municipalinius ir kt. Rinkimai pagal juos apsprendusias priežastis skirstomi į eilinius,neeilinius, papildomus. Dažniausiai rinkimai vyksta nedarbo dieną, tačiauDanijoje – antradieniais, Airijoje -antradieniais, trečiadieniais arketvirtadieniais, Olandijoje -trečiądieniais ir t.t. Belgijoje parlamentorinkimus skelbia karalius, Vokietijoje – prezidentas, Prancūzijoje – vyriausybė.Daugumoje valstybių sudaromos rinkiminės apygardos. Lygias rinkėjųskaičiumi apygardas suformuoti yra neįmanoma, nes vyksta nuolatinėgyventojų migracija. Didžiojoje Britanijoje apygardos pertvarkomos kas 15metų. Anglų konservatyvizmas XIX a. atvedė prie to, kad 1831 m. stambūscentrai (Birmingamas, Lidsas ir Mančesteris) Bendruomenių rūmuoseneturėjo nė vieno deputato, o pusiau užsemtas Šiaurės jūros Davičas turėjovieną rinkėją ir vieną deputato vietą, Old Sarumas – 7 rinkėjus ir du deputatus.Svarbus rinkimų momentas – aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turinčiųpiliečių registravimas. Rinkėjų registracijos tikslas -išvengti apgavysčiųrinkimų metu. Yra valstybinės ir asmeninės registracijos sistemos. Manoma,kad privaloma registracijos sistema yra efektyvesnė už asmeninę.Kandidatų kėlimas renkamoms pareigoms užimti sąlyginai skirstomas taip:• kelia rinkėjai, pats kandidatas arba pats kandidatas rinkėjamspritariant. Belgijoje kandidatų sąrašą turi pasirašyti 200-500 rinkėjų, oDanijoje – nuo 25 iki 50. Prancūzijoje save keldamas, kandidatas turi pateiktipareiškimą prefektūrai;• kelia politinės partijos. Tokia tvarka yra Vokietijoje, Austrijoje,Suomijoje (į atstovų rūmus – Italijoje, Japonijoje, Šveicarijoje);• kandidatų kėlimas primerizu. “Pirminiai rinkimai” praktikuojami JAV,PAR ir kai kuriose kitose valstybese.Dažniausiai kandidatus kelia partijos. Partijos kandidatas turi galimybęnaudotis jos autoritetu, propagandiniu aparatu, finansais. Agitacinės ir

propagandinės priemonės yra įvairios: mitingai, susirinkimai, lapeliųplatinimas, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, plakatai, kalbos radijujeir televizijoje. Kai kuriose šalyse reglamentuojamos vienos ar kitos priemonės(pvz.lėšų, eterio ir pan.) panaudojimas.Svarbus laisvos rinkėjų valios pasireiškimas yra slaptas balsavimas.Prancūzijoje slaptas balsavimas teoriškai jvestas 1789 m., o praktiškai jsigalejo

tik 1871 metais; Didžiojoje Britanijoje – 1872 metais. Kai kurie politinėsfilosofijos atstovai pasisakė už atvirą balsavimą. Š.Monteskje tvirtino: “Kailiaudis balsuoja, balsavimas turi būti atviras ir kaip tik tame reikia įžvelgtivieną pagrindinių demokratijos įstatymų”. Dž.St.Milis manė, kad “tik taspasitikėjimas nuoširdus, kuris reiškiamas atvirai, nes tik pilietis, nebijantisjokio persekiojimo, vertas būti lygiateisiu visuomenės nariu”. Viešo balsavimošalininkai teigė, kad rinkimų teisė skirta tarnauti ne asmeninei rinkėjųnaudai, o visuomenei, ir todėl rinkimų eigą turi kontroliuoti visuomenė.Slaptojo balsavimo šalininkai pagrįstai teigė jog šis balsavimo būdas užtikrinarinkimų laisvę. Plečiantis rinkimų teisei, ypač rinkimams tapus visuotiniais,įstatymų leidėjai turi kreipt dydelį demesį į galimą politinį ir ekonominį spaudimą,piktnaudžiavimą, korupciją, gąsdinimą. Išvada: Rinkimai yra laikomi demokratiškais:1. Balsavimo teisę turi visi suaugę piliečiai.2. Balsavimas – visuotinis, laisvas, slaptas.3. Rinkimai vyksta periodiškai.4. Kandidatai turi lygias sąlygas.5. Kandidatų kėlimas laisvas.6. Patikima balsų skaičiavimo sistema.7. Valdžia atitenka laimėjusiems rinkimus.