Biurokratijos vaidmuo modernioje visuomenėje

Įvadas.
Biurokratija – vėlyvasis modernios politinės struktūrios žiedas. Ji tyliai ir nenumaldomai augo šešėlyje – retai pastebima, mažai tyrinėta. Jos gyvybės syvai – ne ideologija ar teisumas, o patogumas ir būtinybė: jos nemyli ir negerbia, tačiau ją toleruoja ir nuo jospriklauso. Naujame dešimtmetyje viešajam administravimui mesra didžiulė gausybė iššūkių. Galima pagrįtai teigti, kad organizacinės formos ir valdymo stiliai keitėsi ne taip sparčiai, kaip keitėsi pati visuomenė. Šio referato tikslas apžvelgti biurokratijos vaidmenį modernioje visuomenėje, paanalizuoti kaip biurokratija įtakoja polininį šalių gyvenimą, bei pačių piliečių el lgesį vienu ar kitu atvejais.

Viešoji biurokratija.

Viešoji biurokratija – pati yra laikoma valstybės išlaidų ir valdžios augimo priežastimi. Vienas iš daugelio stereotipų yra tas, kad viešoji biurokratija – tai žodžių ir ekspansyvių organizacijų virtinė. Šį požiūrį itin įtaigiai savo veikale išdėstė Williamas Niskanenas. Jis įrodinėja, jog įstaigų vadovai – manoma jie yra nuolatoniai valstybės tarnautojai – maksimalia didina biudžetą ir jog jie naudojasi informacijos kontrole ir savo galimybėmis nuslėpti tikrąją jų teikiamų paslaugų savikainą tam, kad smarkiai padidintų savo biudžetus daugiau, negu reikia. Pagal Niskaneno modelį įs statymų leidžiamoji mažai arba visiškai neturi galimybių kontroliuoti įstaigų, nes šių rankose yra informacijos monopolis. Todėl įstatymų leidžiamoji valdžia negali savarankiškai įvertinti biudžeto ir vyriausybės išlaidos smarkiai didėja. Viešosios biurokratijos kontroliavimo problemą Niskanenas siūlo spręsti sukuriant kažką panašaus į įstaigų, konkuruojančių dė

ėl teisės teikti kurią nors paslaugą, rinką, kuria esant vis daugiau kokybiškų paslaugų pasiektų vis daugiau piliečių. Tokia konkurencija sulaikytų paslaugų kainų augimą ir išstuntų iš verslo blogiau dirbančias organizacijas.
Pirmoji ir bene pati svarbiausia prielaida ta, kad pavieniai biurokratai suinteresuoti naksimaliai išplėsti savo įstaigas. Taciau palyginti dėl nelanksčių mokėjimo tarifų, grindžiamų daugiau formalia tarnautojo padėtimi bei tarnybos trukme, o ne organizacijos dydžiu, įstaigos tarnautojas iš didesnio biudžeto turės nedaug asmeninės naudos. Tiesa, sukūrus naujas pareigas, žemesniojo ir viduriniojo rango pareigūnai gal ir turėtų galimybę sparčiau kopti tarnybos laiptais, tačiau įstaigų vadovai – pasak Niskaneno modelio, biudžeto maksimizuotojai, – vargu ar ką išloštų. Iš tikrųjų didinamą įstaigą būtų sunkiau valdyti, o tai prieštarautų kitam paplitusiam stereotipui, kad biurokratas suinteresuotas pirmiausia pasilengvintu sau darbą, o ne didinti biudžetą. Niskanenas taip pat įvertinoįstatymų leidžiamosios valdžios galimybių tobulinti nepriklausomo vertinimo priemones.
Viešoji biurokratija retai minima konstitucijose ir paprastai nefigūruoja politinių santvarkų struktūroje, bet tapo svarbiausiu veiksniu vyriausybei priimant sprendimus ir vis dar didina jai savo įtaką. Nors viešoji biurokratija yra tarp pačių seniausių politinių institucijų, ji tapo galinga – o dar tikslia jos galia tapo pastebima – tik per paskutiniuosius dešimtmečius. Žinoma, senovės imperijose ir kitose autoritarinėse valstybėse biurokratija buvo galingas veiksnys, tačiau demokratinėse šalyse biurokratai buvo pripažinti įtakingais po
olitikos formuotojais ti po Antrojo pasaulinio karo. Viešosios biurokratijos galios stiprėjimą rodo ne tik didėjantis valstybės tarnautojų skaičius, bet ir didėjančios bendrosios valdymo išlaidos. Tai taip pat matyti iš biurokratijos sugebėjimo reguliuti ekonomiką ir visuomenę.
Biurokratinių institucijų pobūdis.
Nors nederėtų biurokratinių institucijų kaltinti (ar liaupsinti) už tai, kad išaugo viešasis sektorius, jos padarė tam tikrą įtaką, kad dalis renkamųjų institucijų galių būtų perduota pačiai biurokratijai. Net jeigu biurokratija kaip visuma nesudaro vieningos politinės jėgos, ji vis dėlto yra grėsminga jėga atskirose įstaigose. Nuolatinis personalo gebėjimas nustatyti jų tariamų šeimininkų darbotvarkę. Tai tampa ypač svarbu, kai įstaiga turi ideologiją, susijusią su tikraisiais jos tikslais ir atitinkamomis šių tikslų įgyvendinimo priemonėmis. Biurokratija, galėdama kontroliuoti informaciją, teikti siūlymus politikos klausimais ir turėdama žinių apie tai kas įmanoma įgyvendinti, iš tikrųjų gali daryti įtaką , o gal net nulemti įstaigos politiką. Tik itin gabus politikas sugeba pasipriešinti tokiai kontrolei savo vadovaujamoje įstaigoje. Manoma , kad biurokratija, konkuruodama su savo tariamais šeimininkais, užima tvirtas pozicijas. Galėdama kontroliuotiinformaciją, siūlyti politikos alternatyvas, turėdama specialių žinių ir ministerinę arba žinybinę ideologiją, kaip reikia tvarkyti reikalus, biurokratija gali kontroliuoti vadovaujančių politinių viršūnių priimamus sprendimus. Be to, konkurencija tarp institucijų, galinčių apriboti tokias biurokratijos galias, paprastai liečia tik nedaugelį klausimų, kuriuos sprendžiant susipina vienos ar
r daugiau įstaigų interesai. Būdama svarbiausia savo veiklos srityje, kiekviena įstaiga gali dominuoti ar daryti įtaką savo politiniam šeimininkui.

Šiulaikinėje visuomenėje ne viskas sklandu, kai kurios tendensijos sulaiko vyriausybės bei viešosios biurokratijos augimą. Vargu ar kuriam nors ekonomiškai stiprios valstybės lyderiui buvo pavykę iš pagrindų pergrupuoti viešajį sektorių ir pakeisti jo dydį – gal būt tik Naujoji Zelandija sugebėjo radikaliai pertvarkyti savo viešajį sektorių, o Jungtinė Karalystė galbūt yra kitas pamatinių permainų atvejis. Realūs pokyčiai, žinoma įvyko buvusiose komunistinėse šalyse ir kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse, kur valstybė atsitraukė, bet dabar šioms šalims iškilo problema, kaip sukurti visiškai naujas valstybines struktūras ir valdymo protcedūras. Vyriausybės atsitraukimas Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje atskleidžia reakcijos prieš vyriausybės ir biurokratijos galią ribas. Daugelyje trečiojo pasaulio šalių vyriausybės atsitraukimą nulėmė ne tiek vidiniai politinia procesai, kiek tokių tarptautinių organizacijų kaip Pasaulio Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas atėjimas. Tačiau ir čia valstybė nėra visiškai suardoma. Pasibaigus revoliucijoms, vėl kuriamos galingos viešosios institucijos, kurios padėtų pertvarkyti netinkamą ekonomikos bazę ir sprestų išsilaisvinusių visuomenių valdymo problemas.

Vis dėlto viešasis sektorius daugumoje demokratinių šalių buvo plačiai privatizuojamas. Šio privatizavimo ypatumas tas, kad paslaugos, kurios ansčiau buvo viešosios, dabar tapo privačios, tad piliečiai privalo mokėti už jas jau ne kaip mokesčių mo
okėtojai, o kaip vartotojai. Kadangi daugelis privatizuotų įmonių yra monopolijos, potenciliai galinčios lupikauti, iškilo poreikis įvesti valstybinį jų reguliavimą. Dabar vyriausybė dalyvauja tuose pačiuose ekonomikos sektoriuose, bet jau ne kaip tiesioginė prekių ir paslaugų tiekėja, o kaip jų reguliuotoja. Smarkiai pasikeitė ir piliečių požiūris į savo vyriausybę. Akivaizdus faktas yra „negatyvi mokesčių mokėtojų reakcija“ ir su ja siejamas daugelio koncervatyvių politinių partijų stiprėjimas, kuris prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir tesiasi iki šiol. Galima tik spelioti, ar šios reakcijos yra nukreiptos paskritai prieš vyriausybę, ar tik prieš tam tikrus apmokestinimo ir išlaidų aspektus. Tačiau kad ir kokie būtų motyvai, politinės grupės, kurios dar prieš dešimtmetį ar anksčiau būtų svarsčiusios naujas viešąsias programas ar jau esamų programų plėtros galimybes, dar vis dažniau manipuliuoja tokiais žodžiais kaip „ apkarpymas“, „privatizavimas“ ir „reguliavimo panaikinimas“. Piečiai, kurie, vadovaudamiesi savo interesais balsuoja už politines partijas, pasisakančias už mokesčių mažinimą, dažnai imasi dar konkretesnių veiksmų. Sunku atsakyti į klausimą, koks yra tikslus asmenų, vengenčių nokėti mokesčius, skaičius, tačiau visuotinai pripažįstama, kad jų tikrai smarkiai pagausėjo. Teisėtų valdžios pretenzijų į jai priklausančius pinigus neigimą galima traktuoti kaip bendrą daugelio valdžio keliamų visuomenei reikalavimų nepripažinimą. Akivaizdu, jog vengti mokėti mokesčius daugiau skatina politinės priežastys, o ne tai, kad mokesčiai realiai konomiškai „kandžioja“, slegia (potencialius) mokesčių mokėtojus. Tai kažkas panašaus į revoliuciją prieš valdžią, nors kol kas ji nekruvina ir labai rami. Tačiau atrodo, kad neigiama piliečių reakcija į didelę valdžią ima keistis, nes respondentai pastebėjo kai kuriuos neigiamus viešojo sektoriaus sumažinimopadarinius. Ir vėl tai pasireiškia tiek politiniu elgesiu, tie ir nuostatomis. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma, nusistačiusių prieš „didelę valdžią“, dažnai išnyksta, kai aptariamos konkrečios viešūjų išlaidų kategorijos. Tačiau svarbu atkreipti ėmesį ir į tai, jog kai kurios permainos, įvykusios šiuolaikiniame viešajame sektoriuje yra daugiau kosmetinės, o ne realios. Kai kurios permainos – tai nepopuliarių ir pernelyg brangių priemonių iškeitimas į mažiau pastebimas ir iš pažiūros pigesnes priemones.

Atstovaujamoji biurokratija.
Svarbi valstybės tarnautojų įdarbinimo aptarimo tema – tai viešosios biurokratijos lygių galimybių ir atstovaujamumo klausimas. Po tai, kai Kingsley nukalė terminą „ atstovaujamoi biurokratija“, pradėta domėtis, kokiu mastu biurokratija atstovauja ar turėtų atstovauti tam tikriems gyventujų sluoksniams, kurių vardu ji administruoja politiką. Tad vieni mokslininkai paprėžė nuopelnų svarbą įdarbinanr viešuosius administratorius, o kiti manė, kad būtina kurti administracijas, kurių darbuotojų socialinės bei ekonominės charakteristikos būtų panašios į tų žmonių, su kuriais jie dirbs. Argumentai yra dvejopi. Pirmojo argumento šalininkai mano, kad siauras darbuotojų pasirinkimas iš kurio nors visuomenės sluoksnio paprastai darys šališką įtaką programoms ir politikai. Tai ypač svarbus socialinių programų faktorius, nes tada būna didesnė tukimybė, kad toks personalas bus socialinių mažumų atstovai ir jie bus linkę primesti duominuojančias savo grupės vertybes. Atlikti mokytojų, socialinės rūpybos darbuotojų, policijos bei kitų viešūjų tarnautojų tyrimai atskleidė tendenciją atlyginti tiems klientams, kurių charakteristikos atitinka dominuojančios kultūros bendrąsias vertybes, ir bausti tuos, kurie jų neatitinka. Dėl šio vertybinių struktūrų skirtumo gali ne tik pablogėti kliento ir administratoriaus tarpusavio santykiai, bet tai gali sutrukdyti daugeliui pagalbos kriterijus atitinkančių asmenų gauti jiems priklausančias paslaugas.
Pasak antrojo argumento platesnio atstovavimo naudai, viešosios biurokratijos galimybė samdyti personalą turėtų būti išnaudojama kaip pozityvi priemonė pakeisti visuomenės socialinę bei ekonominę struktūrą. Taigi visuomenės mažumų atstovų samdymas gali ne tik padėti nugalėti visuomenėje vyraujančius prietarus, bet ir suteikti mažumų bendruomenių nariams galimybių pagerinti savo ekonominę padėtį. Etniškai daugialypėse visuomenėse, kuriose nėra aiškaus dominavimo ir priklausomybės santykių tarp etninių bendruomenių arba kuriuose etninis susikaidymas yra smarkiai politizuotas, argumentą astovaujamojo įdarbinimo naudai galima pakeisti teiginiu, kad toks įdarbinimas gali padėti išsaugoti visų etninių bendruomenių socialinę struktūrą ir jų teises administruoti politiką. Tačiau šio argumento versijos grindžiamos prilaida, kad biurokratija turėtų būti atstovaujamoji ne todėl, kad tai yra apskritai demokratiška, o todėl, kad šis įdarbinimo modelis darys pamatinę ir ilgalaikę įtaką socialinei struktūrai ir socialiniam susisluoksniavimui. Tad valdžiai gali tekti ypatinga atsakomybė skatinti rastis lygesnias įdarbinimo galimybes ir ilgainiui sukurti didesnę socialinę lygybę. Šis įdarbinimo modelis gali būti priimtas ne tik todėl, kad laiduotų didesnę socialinę lygybę, bet ir leistų viešajam sektoriui efektyviau teikti pasirinktas paslaugas. Šis atstovaujamumas ypač svarbus kaip priemonė sukurti biurokratiją, panašią į klientus, su kuriai ji bendrauja dirbdama.

Tyrinėjant atstovaujamąją biurokratiją buvo nustatyta, kad tarp valstybės tarnautojų neproporcingai daug viduriniosios klasės atstovų. Valstybės tarnyba savaime yra viduriniosios klasės profesija, o viduriniosios kalsės sūnūs ir dukros turi daug daugiau galimybių įsigyti viduriniajai klasei būdingas profesijas, negu darbininkų klasės atžalos. Tendensiją įdarbinti viduriniosios klasės atstovus iš dalies lemia didesnis išsilavinusių jos narių skaičius, kuris net ir „gerovės valstybėse“ smarkiai viršija išsilavinusių kitu klasių atstovų skaičių. Taip pat įtakos turi motyvai ir paskatos, nuo mažens skiepijami viduriniosios klasės atstovams. Kiekvienu atveju viduriniosios klasės atžalų dominavimas valstybinėje tarnyboje neturi labai neigiamos įtakos pačios biuokratij esmei, o vėliau tik atspindi bendresnius visuomenės socialinio susisluoksniavimo ir mobilumomodelius. Įdomu tai kad šis įdarbinimo modelis išliko ir tose visuomenėse, kurios stengėsi pašalinti klasinius barjerus visuomeniniame gyvenime, pavyzdžiui, Kinijoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Yra įrodymų, kad asmenys, turintys postus aukščiausiose jų valstybės tarnybos ešelonuose, paprastai kilę iš šeimų, kurių tėvai taip pat buvo „ viduriniosios kalsės“ profesijų atstovai. Valstybinėje tarnyboje neproporcingaigausu asmenų, kilusių iš politikų ar valstybės tarnautojų šeimų. Ginant atstovaujamąją biurokratiją, daroma prielaida, jog socialinė tėvų klasė paprastai nulemia jų atžalų elgesį. Tokios prielaidos laikosi daugelis elito tyrinėtijų, tačiau gauti empyrinių kilmės ir elgesio sąsajos tyrinėjimų rezultatai kelia nusivylimą. Socializacija – visą žmogaus gyvenimątrunkantis procesas, ir kai administratoriai, kilę iš darbininkų klasės įgyja viduriniosios klasės statusą, jie linkę perimti ir tos klasės vertybes, o ne išlaikyti senąsias. Be to, nors etniniuų mažumų atstovai negali taip jau lengvai pakeisti savo socialinio statuso, tie iš jų, kurie turi aukštuosius viešosios biurokratijos postus, kur kas sparčiau perima dominuolančios bendruomenės vertybes negu kiti mažumos grupės nariai. Šis reiškinys šiek tie paradoksalus. Nepriklausomai nuo to, kokiu mastu atstovaujama įdarbinant valstybės tarnautojus, socialinė ir politinė vertybės bus palyginti labai homogeniškos. Valstybės tarnybos tarnautojų sudėtis tiek pat svarbi simboliniu ir politiniu požiūriu, kiek ji svarbi „ realiems“ sprendimo priėmimo tikslams.

Biurokratija ir spaudimo grupės.
Konfliktas tarp spaudimo grupių pateikiamų reikalavimų ir biurokratijos vaidmens priimant sprendimus daugumoje visuomenių yra vienas iš pagrindinių vyriausybės konfliktų. Viena vertus, turime valdymo instituciją, reprezentuojančią valstybės valdžią,nešališkumą, o Vokietijos Rechtstaat tradicijoje netgi teisminį temperamentą. Kita vertus, turime grupes, kurios dėl pačios savo prigimties atstovauja tik konkretiems siauriems interesams ir siekia, kad valdžia teiktų joms pirmenybę. Šis valstybės ir suinteresuotų grupių vaidmenų pasiskirstymas įvairiose politinėse kultūrose suvokiamas skirtingai. Konfliktas tarp biurokratijos ir suinteresuotų grupių daugumoje visuomenių buvo pakankamai sušvelnintas, todėl abiejų organizacijų tinklai sugeba ne tik koegzistuoti, bet ir efektyviai bendradarbiauti. Palyginti teigiamas valstybės tarnybos vertinimas gali būti reikalingas tam kad valstybės tarnautojai turėtų veikimo laisvę bendraudami su spaudimo grupėmis ir galėtų prisitaikyti prie jų reikalavimų, kad toks bendradarbiavimas būtų sėkmingas.
Valstybinė tarnyba retai veikia ar kalba kaip vieninga visuma. Ji suskirstyta į daugybę organizacijų, kurių kiekviena turi savų siaurų politinių interesų, o šie neretai sutampa su kurios nors spaudimo grupės interesais. Konfliktas tarp suinteresuotų grupių ir biurokratijos būna minimalus todėl, kad jos galėtų įgyvendinti savo tikslus.administratoriams reikia spaudimo grupių politinės paramos ir jų turimos įtakos dėl išorinių jų ryšių su kitomis politinėmis institucijomis, taip pat jiems reikia spaudimo grupių teikiamos informacijos formuojant ir ginant vykdant politoką. Panašiai spaudimo grupėms reikia prieiti prie politikos proceso ir daryti įtaką priimamiems sprendimams.šiuolaikinėse vyriausybėse sprendimų priėmimas fragmentuotas, šis abipusis poreikis yra pamatinis dinaminis veiksnys, kuriuo paaiškinamas dažnas viešosios biurokratijos ir spaudimo grupių bendradarbiavimas.

Socialinia sąjudžiai ur biurokratija.
Suinteresuotos grupės atstovauja daugumai socislinių ir ekonominių visuomenės grupių, bet jokiu būdu ne visoms.dėl visuomenės struktūros ir vyriausybei iškylančių problemų pokyčių daugeja įvairių socialinių sąjudžių. Šios grupės keliais atžvilgiais skiriasi nuo įprastų suinteresuotų grupių.
Pirma, paprastai jos būna trumpalaikės, sukuriamos vienai problemai spręsti ir paleidžiamos, kai problema išsprendžiama arba praranda aktualumą.
Antra, jos paprastai siejamos su ne ekonominėmis „duonos ir sviesto“ problemomis, o su tokiais neekonominiais klausimais kaip aplinka, taika, žmogaus teisės. Galiausiai organizaciniu požiūriu jos ne tokios stabilios ir menkiau suinstitucintos negu daugum asuinteresuotų grupių arba politinių partijų.
Socialiniai sąjudžiai dažniausiai linkę veikti kaip neteisėtos suinteresuotos grupės, dažnai iš principo atsisakančios tiesiogiai bendradarbiauti su valdžia. Sąjudžiai dažnai sukuriami todėl, kad manoma, jog glaudus kai kurių suinteresuotų grupių ir biurokratijos bendradarbiavimas neleidžia būti išgirstiems kitiems, tokiem pat svarbiems visuomenės segmentams. Visi socialiniai sąjudžiai šalies politiniame gyvenime paprastai ilgai netrunka. Paprasčiusiai jie tiesiog neleidžiami, bet kai kurie iš jų tampa labiau suinstitucinti ir virsta suinteresuotomis grupėmis, beveik nesiskiriančiomis nuo kitų tokių grupių, ar net politinėmis partijomis.

Biurokratija ir politinės partijos.
Daugumoje šiuolaikinių politinių sistemų tiesioginis partinių interesų poveikis biurokratijai buvo sąmoningai apribotas daugeliu stuktūrinių ir procedūrinių mechanizmų. Svarbiausias iš jų yra nuopelnų sistemos, taikomos skiriant ir išlaikant administratorius, suinstitucinimas, todėl partijos nebegali prievarta dideliu mastu keisti administracinio personalo pasikeitus valdančiaja partijai. Nors esama globėjiškų apraiškų, jos Vakarų šalyse paprastai laikomos korupcijos ir blogos vadybos požymiu. Šį savanaudišką požiūrį tapo kiek lengviau pateisinti nuo devintojo dešimtmečio, kada daugelyje Vakarų šalių pradėta politizuoti valstybinę tarnybą ir įdarbinti daugiau specialių politinių ministrų paterėjų. Daugelis nevakarietiškų šalių, nors yra globojamos jų ankstesnių kolonijinių valdytojų, išlaikė arba takūrė ne nuopelnais grindžiamo skyrimo net į rutiniškiausius ir paprasčiausius postus sistemą. Tokia praktika daugiausia teisinama nacionalinės vienybės ir sutelktumo poreikiu iškilus plėtros sunkumams. Tokias atvejais ištykimybė valstybei arba, tiksliau sakant, esamam režimui laikomaq svarbesniu dalyku, negu sugebėjimas išlaikyti objektyvius testus arba reikalavimus turėti diplomą. Šitokia praktika jokiu būdu nėra visuotinai paplitusi nevakarietiškame pasaulyje.
Visdidesnis valstybinės tarnybos politizavimas yra vienas iš pasirinkimų „isitikinimų politikos“ amžiuje, kitas pasirinkimas – mažinti valstybinės tarnybos politinį bei politiką formuojantį vaidmenį. Kad ir kokia lojali ir angažuota atrodytų valstybinė tarnyba, ji vis dėl to dar turi objektyvumo ir neutralumo „atspalvį“, jos neagalima laikyti verta pasitikėjimo. Tokių abejonių būna net tose šalyse, kuriose visiškai apsiprasta su tuo, kad valstybinė tarnyba turi daug galios formuoti politiką. Taigi viena galima reakcija į įsisąmoninamą poreikį turėti politiškai lojalesnę valstybinę tarnybą būtų net vis didesnis tradicinės politikos-administravimo dichotomijos pripažinimas, bent jau tarp tų, kurie realiai dirba vyriausybėje. Akivaizdžiausias valstybinės biuroratijos pratinės kontrolės pavyzdys buvo Svietų Sąjunga ir kitos komunistinės Europos šalys. Ši kontrolė tebėra Kinijoje ir būdinga kai kuriais autoritarinių dešiniujų režimų atvejais. Iš esmės ji įgyvendinama per dvigubą – partijos ir administracijos – hierarchiją, kuri veikia vienu metu įgyvendinama politiką ir kontroliuodama politinį personalo ortodoksiškumą. Daugeliui Vakarų organizacijų analitikų tokia dubliavimo sistema atrodo esanti nereikalinga ir neveiksminga, bet ji neišvengiama tokiose sistemose, kuriose svarbus politinis ortodoksalumas. Vakarietiškose neišsivysčiusio pasaulio sistemose partinė kontrolė ir biurokratijos mechanizmo naudojimas siekiant pamatinių socialinių ir ekonominių pokyčių, atrodo, eina iš vien. Kada politinis neutralumas iš tikrūjų nepriimtinas, kur kas mažiau vertinamas, tada daugelis vakarietiškų dogmų apie nepartinį skyrimą į valdžios postus tiesiog už nuopelnus netinka kaip kriterijai vertinant administratorių parinkimą ir jų vykdomą veiklą.

Išvados.
Biurokratinis valdymas problematiškas. Biurokratija gali būti pajėgi garantuoti valdymą. Garantuojamas valdymas suks įvairiomis kryptimis, ir tai priklausys nuo įstaigos ir jos ryšių su klientūra. Biurokratija – tai integruoto ir tikslingai veikiančio valstybinės tarnybos elito valdžia.

Naudota literatūra
1. B. G. Peters, Biurokratijos politika.
2. J. Novogrockienė, Politikos mokslų pagrindai.
3. S. Pivoras, Viešojo administravimo teorijos.

Leave a Comment