biurokratija ir jos valdymas

TURINYS

ĮŽANGA 3
1. BIUROKRATIJOS SAMPRATA 4
1.1. Kas tai yra biurokratija? 4
1.2. Biurokratijos aiškinimas pagal M. Weberį 4
1.3. Biurokratijos aiškinimas ir jos bruožai šiuolaikinėje visuomenėje 6
2. BIUROKRATIJOS VALDYMAS 8
2.1. Biurokratijos rekrutavimas 8
2.2. Biurokratijos kontrolė ir jos formos 9
IŠVADOS 11
LITERATŪRA 121. BIUROKRATIJOS SAMPRATA
1.1. Kas tai yra biurokratija?
Tarptautinių žodžių žodyne “biurokratija” apibūdinama kaip valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris yra beveik nepriklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios. Tačiau toks apibrėžimas nėra visuotinai pripažintas, nes ir pats žodis biurokratija, kuris kilęs iš prancūzų kalbos žodžio bureaucrate: bureau – biuras, kratos – valdžia, yra daugiareikšmis. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai suformulavo keeletą šios sąvokos reikšmių:

Pirma, ši reikšmė dažniausiai atspindi semantinę kilmę: biurokratija – valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai.
Antra, biurokratijos sąvoka siejama su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų jų taisyklių taikymu.
Trečia, biurokratijos sampratos traktavimo galimybė gali būti “efektyvumas” ir “neefektyvumas”, tačiau dauguma dabartinių analitikų gana rezervuotai žiūri į priklausomybės ryšį tarp efektyvumo ir biurokratijos.
Ketvirta, biurokratija gali būti siejama su socialine grupe, su tais, kurie dirba administracinėse institucijose. Tai gali būti takoma bet kam, kas dirba įstaigoje – visuomeninėje ar privačioje, bet dažniausiai – pirmojoje (7, p. 140).
Taigi, biurokratija yrra apibrėžiama labai įvairiai. Tačiau tiksliausiai jos vietą ir vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje apibūdina biurokratijos kategorija vartojama dviem prasmėmis:
· Biurokratija – administracinis aparatas ir žmonės, tarnaujantys jame;
· Biurokratija kaip moderniosios visuomenės valdymo organizavimo forma (5, p. 148).1.2. Biurokratijos aiškinimas pagal M. Weberį
Analizuojant biurokratijos sąvoką, esmę bei pa

agrindinius jos bruožus, pirmiausia reikia pradėti nuo klasikinio jos modelio, kurį suformulavo vokiečių mokslininkas – sociologas M. Weberis. Nagrinėdamas biurokratiją makrolygmeniu, jis teigė, jog biurokratija – racionali organizacija, pajėgi pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį.
Naudodamasis efektyvimo sąvoka, M. Weberis išskiria bei sulygina tokias tris teisinio valdymo sistemas:
· charizmatinį valdymą, kuris remiasi atsidavimu ir ištikimybe, bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos heroizmą, ypatingą charakterį ir misiją;
· tradicinį valdymą, kuris remiasi įtvirtintomis tradicijomis ir tikėjimu esama valdžia;
· rasionalųjį valdymą, kur biurokratinė forma yra gryniausia, nes toks valdymo tipas grindžiamas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtomis įstatyminėmis normomis bei valdžios, kaip įstatymų ir taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu (7, p. 138) .
Taigi, racionalaus valdymo tipas remiasi paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo ir problemas sprendžia įvairios administravimo institucijos ir jų darbuotojai, o tai irr sudaro vadinamąjį biurokratinį aparatą. Todėl, biurokratija ir yra aiškinama kaip viena svarbiausių ir aiškiausių bei efektyviausių racionalaus valdymo formų (7, p. 138).
M. Weberis savo darbuose išskyrė tokius esminius idealaus biurokratinio modelio bruožus:
· Darbo pasidalijimas. Kiekvieno žmogaus darbas yra ribojamas, skaidomas į papastas, rutiniškas, pasikartojančias ir aiškiai nusakytas užduotis.
· Valdžios hierarchija. Biurokratijoje pavaldumo ir valdžios ryšiai yra sutvarkyti taip, kad kiekvienas tarnautojas toje organizacijoje žino, kam yra atsakingas ir kas kontroliuoja jo darbą.
· Standartiškumas. Tai visiškas visų paklusimas formalioms bendroms taisyklėmis, instrukcijoms ir procedūroms, ku
uris lydi organizacijos veiklą ir garantuoja vienodumą, darbo kokybę ir darbo apskaitomumą
· Kvalifikacija. Darbo vietos užėmimą, įdarbinimą lemia įgytos, o ne paveldėtos savybės. Atranka ir paaukštinimas priklauso nuo nuopelnų, kvalifikacijos kėlimo ir patyrimo.
· Karjera. Darbuotojai yra skatinami siekti paaukštinimo, daryti karjerą, tobulėti. Taip jie tampa nepakeičiami, įsitvirtina savo pareigose ir įgauna visas darbo išlaikymo teises. Darbuotojų negalima atleisti šiaip sau, iš emocinių paskatų.
· Darbinis gyvenimas. Asmeninio gyvenimo ir darbo sferos atskyrimas. Asmeniniai reikalai, interesai ir poreikiai yra visiškai atskirti nuo darbo biurokratijoje.
· Racionalumas. Tarnautojų darbas ir elgesys turi būti maksimaliai racionalus (2, p. 12).
Be šių išskirtų bruožų, ypatinga reikšmė teikiama ir techniniams biurokratiniams įgūdžiams. Tikslumas, operatyvumas, apibrėžtumas, procedūros ir dokumentacijos žinojimas, perimamumas, griežtas atsiskaitomumas – būtinos valdininko savybės (5, 149). Todėl biurokratijos efektyvumas negali būti vien tik biurokratinės organizacijos pagrindinė funkcija, nes jis priklauso ir nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.
Taigi, būtina pažymėti, jog M. Weberis neidelizavo biurokratinės organizacijos formos. Priešingai, nagrinėdamas ją mikrolygmeniu, jis įžvelgė biurokratijos plėtimosi grėsmę liberalioms vertybėms, laisvąjam verslui bei demokratijai. Todėl, jo nuomone, tokią neigiamą ekspansiją į įvairias žmogaus veiklos bei asmenines sritis būtina kontroliuoti: teisinėmis normomis, veiksminga politine valdžia, profesionaliais politikais, kurie vadovautų administracinėms organizacijoms (5, p. 150).1.3. Biurokratijos aiškinimas ir jos bruožai šiuolaikinėje visuomenėje
Šiandien M. Weberio idealios biurokratijos modelis yra mo
odifikuotas ir plačiai taikomas, tyrinėjant valdininkiją. Biurokratijos, kaip pozityviai dabartinėje demokratinėje valstybėje funkcionuojančios organizacijos, veikimas apibūdinamas šiais bruožais:
· efektyvumu, kuris pasiekiamas griežtu funkcijų pasidalijimu tarp organizacijo narių ir sudarant sąlygas skirti aukštos kvalifikacijos specialistus į vadovaujančias pareigas;
· griežta valdžios hierarchija, leidžianti aukštesniesiems valdininkams kontroliuoti žemesniuosius;
· formali ir tiksliai apibrėžta taisyklių sistema, užtikrinanti valdymo vieningumą;
· administracinės veiklos beasmeniškumas ir emocinis neutralumas, kai kiekvienas tarntojas yra tam tikrų pareigų vykdytojas (5, p. 151).
Didelių biurokratinių organizacijų ir jų mokslinio valdymo įsiviešpatavimas šiuolaikinėje visuomenėje yra vertinamas kaip pažangos rodiklis – laikomas modernaus pasaulio žmogaus duokle racionalumui (2, p. 151). Tačiau, tai nėra visuotinai priimtas tobulumo fenomenas. M. Weberio idealios biurokratijos modelis šiandieninėje demokratinėje visuomenėje yra vis dažniau kritikuojamas: tokie mokslininko išskirti biurokratijos bruožai kaip profesionalumas, efektyvumas, partinis neutralumas – kartais net vadinami vizijomis, kurios neatitinka tikrovės (5, p. 151). Taigi, šiandien daugelis biurokratinėje sistemoje įžvelgia trūkumus, kurie neigiamai veikia tiek visuomenę, tiek individą.
Biurokratija yra laikoma demokratinės valstybės branduoliu, kuris prigimtimi visai nedemokratiškas. Pasak L. Karsavino, krašto visai nevaldo tauta – šiek tiek parlamentas, šiek tiek ministrų kabinietas, bet daugiausia biurokratija – vienintelis pastovus valdžios elementas (5, p. 150). Nuolat stiprėjanti valdininkų įtaka, biurokratinio valdymo specifika ir valdymo bei vadovavimo kompleksiškumas, sudaro sąlygas vis naujiems realios valdininkų galios didėjimo šaltiniams. Valdininkai vis labiau politikoje lemia ne tik jos įgyvendinimo (p
politinių sprendimų vykdymą), bet ir kūrimo procesą. Kitaip sakant, biurokratai šiuolaikinėje visuomenėje dažnai apibūdinami, kaip politikos formuotojai, kurie dažnai naudojasi savo galimybe sumažinti politikos formavimo racionalumą:
· Pagrindinį dėmesį skiria savo pačių biudžetui, galiai ir savo “daržo” gynimui.
· Svarbesnį laiko patį procesą, o ne rezultatus.
· Nepateisinamai leidžiasi užvaldomi aibės siaurų interesų ir neatsižvelgia į prasmingai veiklai būtinas sąlygas, už kurias jie yra atsakingi (11, p. 101).
Biurokratai turi tam tikrą veiklos laisvę: jei vykdo politiką efektyviai, gali “pakreipti “ sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai. Jie vis labiau linkę prisitaikyti prie savo biudžeto apsaugojimo imperatyvų ir apskritai prie to, kas turi prasmę jų tiesioginėje veikloje. Pasak G. Tullocko biurokratai maksimizuoja savo pačių, o ne visuomenės naudą, todėl jie nuolat siekia plėsti savo organizacijas ir vis daugiau pinigų reikalauja savo departamentams (6, p. 284).
Ir dar, reikia pažymėti, jog kartais biurokratinė sistema kritikuojama ir dėl hierarchinės struktūros, kurią galima suvokti kaip didelę piramidę: apačioje stovi mažiausiai valdžios turintys darbuotojai, o viršuje – daugiausiai. Dėl to prarandamas komunikavimo patikimumas ir tikslumas, o aukščiausieji pareigūnai nebegali kontroliuoti žemesniųjų. Toks valdininkų nekontroliavimas, anot Tullocko, daro biurokratijos elgesį neefektyviu ( 3, p. 102).
Priešingai nei teigė Weberis, biurokratija dažnai tapatina su nelankstumu. Valdininkų funkcijų standartizavimas, taisyklių laikymasis – perdėtas dėmesys procedūroms, pačiam procesui, o ne rezultatui – dažnai riboja biurokratų galimybes savarankiškai mąstyti bei lanksčiai reaguoti į neįprastas situacijas. O tai, anaiptol, nedaro biurokratinės organizacijos darbo efektyviu (9, p. 36).
Taigi, XX a. atsiradusi formaliųjų biurokratinių organizacijų iracionalumo kritika išaugo į vadinamąjį biurokratizmo mitą, kurio esminis teiginys – biurokratija yra visų visuo.menių liga. Kritika paremta atskirais faktais lyg ir mėgina užgošti teigiamas biurokratijos funkcijas (2, p. 12). Terminai “biurokratas”, “biurokratinis” ir “biurokratija” dažnai vartojami kaip keiksmažodžiai. Daugeliui žmonių “biurokratai” yra mieguisti, nekompetetingi, dirbantys nuobodų darbą – darantys viską, kad išvengtų darbo, kuriam atlikti jie buvo pasamdyti. Jų nuomone, biurokratinės organizacijos dažnai eikvoja valstybines lėšas, sukčiauja, piktnaudžiauja ir prastai vadovauja, bet ištikrųjų, tik keletas žmonių galėtų tiksliai apibrėžti biurokratizmo sąvoką (4, p. 10).
Tačiau biurokratija yra būtina ir veikia efektyviai, o kritika jos atžvilgiu yra nepagrįsta ir perdėta, be to, paremta atskirais, visos sistemos neatspindinčiais, atvejais. Visada, apie kiekvieną socialinį reiškinį, kaip apie biurokratinę sistemą, buvo ir bus teigiami ir neigiami – vienas kitam prieštaringi požiūriai požiūriai, kurie padeda tobulinti giliausius biurokratinių organizacijų procesus. Taigi, reikia sutikti, kad biurokratija yra neišvengiama, nors ir turi daug nepageidaujamų savybių. Todėl norint arba siekiant, kad biurokratinė sistema neprieštarautų demokratijai ir žmogaus teisėms bei būtų efektyvi, lanksti, pritaikoma ir dinamiška (kad adekvačiai reaguotų į sparčiai besikeičiančias aplinkos sąlygas), reikia ją kontroliuoti.2. BIUROKRATIJOS VALDYMAS
Dažnai tvirtinama, jog biurokratinis valdymas nėra suderinamas su demokratine valdžia ir demokratinėmis institucijomis. Įprasta manyti, kad demokratinis valdymas yra geriausia valdymo sistema, o biurokratinė tvarka – viena didžiausių blogybių. Tačiau taip nėra, nes biurokratinis valdymas demokratijoje reiškia valdymą pagal įstatymą ir biudžetinę sandarą. Biurokratai tik vykdo priimtus politinius sprendimus, bet ne sprendžia, kas turėtų būti daroma visuomenės labui ir kaip paskirstyti ir naudoti viešąsias lėšas. Pasak L. von Miseso, žmonių atžvilgiu valdininkai turėtų veikti ne kaip valstybės, bet kaip įstatymo tarnai, nes net blogiausia teisė yra geriau už biurokratijos tironiją. Todėl, biurokratija yra būtina kaip valdymo instrumentas, kurio funkcionavimas turi būti kontroliuojamas bei griežtai atitiktų įstatymus.
Taigi, kad viešosios institucijos ne būtų taip kritikuojamos, atitiktų geriausius modernios visuomenės biurokratijos bruožus, būtina demokratinė visuomenės kontrolė. Jos tikslas yra siekti, kad biurokratinė sistema ir joje dirbantys darbuotojai kuo geriau vykdytų savo funkcijas, padėtų visuomenės nariams, o ne savivaliautų ir nesinaudotų, nesureikšmintų savo padėties. Biurokratijos kontrolę, reglamentuojančio įstatymo pagrindinė paskirtis – apriboti biurokratinės valdžios galią kenkti ne tik atskiriems individams, bet ir verslo ar visuomeninėms organizacijoms. Daugelis biurokratijos savivalės problemų yra sprendžiamos ne tik apibrėžtomis kontrolės formomis, bet ir biurokratijos rekrutavimo priemonėmis – darbuotojų atranka į modernios valstybės institucijas.2.1. Biurokratijos rekrutavimas
Valdininkų rekrutavimas yra sudėtingas ir daugiau ar mažiau planingas procesas. Daugelyje šalių jis vykdomas pagal nustatytas taisykles ir standartines procedūras, griežtai kontroliuojant priėmimą į pareigas. Pagrindiniai rekrutavimo modeliai yra šie:
· Konkurencinis profesinės kompetencijos, kur svarbiausia žinios, įgūdžiai, patyrimas. Taigi, čia reikia taip pat gerai žinoti konkrečius faktus, suprasti tarnybos procedūras, funkcijas, struktūrą.
· “Gildinis” – jungiantis pirmojo modelio bruožus ir keliantis reikalavimą nuosekliai kopti karjeros laiptais. Biurokratinės organizacijos darbuotojai individualiai yra atsakingi už visos savo karjeros tobulinimo iniciatyvas. Todėl turi sugebėti objektyviai vertinti savo žinias, įgūdžius, sugebėjimus, vertybes bei interesus ir nuolat ieškoti galimybių savo karjeros strategijos planavimui.
· “politinės kompetencijos” modelis, kur svarbiau (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne kompetencija.
Ištikrųjų, nė vienas šių modelių neegzistuoja grynąja forma – jie yra mišrūs, o kuris dominuojantis, galima nustatyti tik tiriant konkrečių šalių biurokratiją. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestižinė, gerai apmokama, čia mažesnė tikimybė netekti vietos dėl politinių jėgų valdžioje keitimosi. Todėl šiose šalyse kur kas aštresnė konkurencija ir aukštesni profesionalumo bei praktinio patyrimo reikalavimai (5, p. 155).2.2. Biurokratijos kontrolė ir jos formos
Biurokratijos darbo efektyvumo ir kovos su savivaliavimu priemonė yra nuolatinė valdininkų darbo politinė kontrolė. Ji gali būti formali ir neformali.
Formalios biurokratinės kontrolės formos yra šios:
· Politiniai paskyrimai. Kuo daugiau “politinių valdininkų” įtraukiama į biurokratiją, tuo didesnė galimybė užtikrinti jų veiklos kontroliavimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje į svarbesnius postus skiriami atitinkamai partijai simpatizuojantys valdininkai.
· Ministerijų atsakomybės normos. Jei už savo žinybos darbą parlamentui atsiskaito vien tik ministras, valdininkai negali būti baudžiami už padarytas klaidas. Tai būdinga Didžiosios Britanijos sistemai, tačiau JAV Kongreso komitetams turi atsiskaityti ir aukštas pareigas turintys valdininkai.
· Asmeninių ministrų patarėjų pareigybių išplėtimas. Tai kontrbiurokratija, kuri tampa alternatyviu informacijos šaltiniu ir pasižymi lojalumu ministrui.
· Įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos kontrolė. Ministrai ir kiti aukštas pareigas einantys pareigūnai privalo atsakyti parlamento nariams į paklausimus ir interpeliacijas.
· Teismines priežiūros funkcijas atlieka konstitucinio teismo statusą turintys teismai, kurie prižiūri ar parlamento ir vyriausybės leidžiami teisės aktai atitinka konstitucines normas, bei teismai, tiriantys administracinius pažeidimus.
· Ombudsmeno institucija. Tai reiškia vyriausybės struktūroje turėti specialų pareigūną, kurio funkcija būtų tirti piliečių skundus dėl nepatenkinamo valdininkų darbo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau ne visada ombudsmenams suteikiama pakankamai galių. Valdininkai yra suinteresuoti nuslėpti informaciją, politikai ir labiau uždaros vyriausybės tarnybos – apriboti jų galią (9, p. 36).

Neformalios kontrolės funkcijas visuomenė vykdo per:
· viešąją nuomonę, interesų grupių spaudimą. Tai skatina valdininkus dirbti efektyviai, tobulinti savo darbą (9, p. 36);
· visuomenės informavimo priemones. Daugelyje valstybių galioja įstatymai, numatantys ir užtikrinantys formalią piliečių teisę į biurokratinę informaciją, kuri privalo tapti bendra demokratine piliečių teise ne tik atskiriems asmenims, bet ir piliečių susivienijimams bei organizacijoms (10 p. 373). Tokia neformali kontrolės funkcija, manau yra veiksminga, nes dauguma biurokratų ryžtasi savivaliauti kaip tik dėl to, kad eiliniai piliečiai nežino jų įgaliojimų (9 p. 36).
Reikia pažymėti, jog ne visada šios kontrolės formos veikia efektyviai, nes didelę įtaką biurokratinės kontrolės efektyvumui bei strategijai turi biurokratų paklusnumas. Biurokratijos tyrinėtojai dažnai pažymi valdininkų priešinimąsi bet kokiai išorės kontrolės intervencijai. Valdininkai visuomet reiškia nepasitenkinimą, kai įsibraunama į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi savo autonomija; jų gyvenimas yra lengvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; jie žino, kaip biurokratiškai geriausia tvarkytis (7, p. 143).
Nors biurokratija visada akcentuoja savo kaip kovotojos už demokratiją, kartu ir už demokratinę kontrolę, vaidmenį, pati save laiko santykinai laisva nuo šios kontrolės. Negana to, dažnai ji nesuvokia didelio demokratijos poreikio, priešinasi jai. Demokratijos skatinamą kritiką bando pritaikyti kitiems, tik ne sau. Tačiau biurokratija vistiek tiki kritikos galia, palaiko klasikinės demokratijos normas, nors sugeba sukonstruoti tokias veiklos ir elgesio sąlygas, kuriose, veikiant demokratinėms nuostatoms, nėra didelių biurokratinio elgesio suvaržymų (7, p. 145).
Taigi, kai valdininkas yra kvalifikuotas specialistas, nėra paprasta organizuoti procedūrinę jo veiklos kontrolę. Yra tik vienas realus kontrolės būdas: aiškus įstatyminis valdymo funkcijų apibrėžtumas. Tada tampa įmanoma nustatyti aiškios valdininko kompetencijos ir galios ribas. Galima politinės jo veiklos kontrolės procedūra (10, p. 383).
Įvairios komisijos, komitetai ir pan. vargu ar gali būti veiksmingos valdininkijos veiklos kontrolės formos. Auganti valdininkijos galia gali būti apribota tik demokratinėmis proced.ūromis, realia opozicijos priežiūra, sprendimų kolektyviškumu, realios atsakomybės augimu, decentralizacija ir valdžios padalijimu (10, p. 384).IŠVADOS
Biurokratija atsirado labai seniai, ją tyrinėjo daug mokslininkų, kurie išskyrė esmingiausius biurokratijos bruožus, padedančius suvokti biurokratijos svarbą, esmę, naudingumą bei kenksmingumą.
Biurokratija, kaip ir daugelis kitų visuomenėje besireiškiančių socialinių reiškinių, turi ir privalumų ir trūkumų. Hierarchija, disciplina, darbo pasidalijimas ir t.t leidžia aukštesniesiems pareigūnams kontroliuoti žemesniuosius, aiškiai apibrėžti kiekvieno darbuotojo pareigas, padeda efektyviai veikti pačiai institucijai. Tačiau daugelis biurokratijos teoretikų net pozityviuose biurokratijos bruožuose įžvelgia negatyvias pasekmes tiek verslo, tiek pelno nesiekiančioms arba religinėms institucijoms, tiek pačiam individui.
Galima teigti, jog visuomenėje dažniau yra kritikuojama ne pati biurokratija, o joje dirbantys valdininkai – nevisada tinkamai atliekantys jiems pavestas užduotis – privertė daugelį žvelgti į biurokratinį valdymą tik neigiamu aspektu. Todėl biurokratinei, kaip ir kiekvienai kitai, organizacijai, reikalinga yra kontrolė. Biurokratinė kontrolė suteikia tam tikrus apribojimus biurokratinės valdžios galiai – nepažeisti demokratinių piliečių teisių bei laisvių, efektyviai organizuoti ne tik patį biurokratinės organizacijos darbą, bet ir skirti dau dėmesio jo rezultatams.
Tačiau, kad ir koks būtų požiūris į biurokratiją – teigiamas ar neigiamas, tokio tipo sistema ar organizacija yra šiuolaikinės demokratinės visuomenės fenomenas. Biurokratinės organizacijos pareiga tarnauti piliečiams, o piliečių – prisitaikyti prie šios sistemos veikimo mechanizmo. Manau, jog toks bendradarbiavimas mūsų visuomenę darytų modernesnę bei idealesnę.LITERATŪRA
1. Baršauskienė V, Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka.- Kaunas: Technologija, 2001.- p. 6-78 p.
2. Bosas A. Biurokratija – visuomenės liga ar vienas didžiausių socialinių-vadybinių išradimų? // Respublika.-2001, spalio 22, 23 d., p. 12.
3. Lane J. E. Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai.- Vilnius, 2001.- p. 78-108.
4. Mises L. von. Biurokratija.- Vilnius: Lietuvos verslininkų sąjunga, 1995.- 92 p.
5. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai.- Vilnius, 2001.- p. 148-158.
6. Parsons W. Viešoji Politika. Politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas.- Vilnius: Eugrimas, 2001.- p. 252-295.
7. Raipa A. Biurokratijos vieta ir vaidmuo demokratiškai įgyvendinant sprendimus // Viešasis administravimas,- Kaunas: Technologija, 1991.- p. 136-148.
8. Raipa A. Socialiniai pokyčiai ir modernus viešasis administravimas // Filosofija. Sociologija.- 2001, Nr.2, p. 56-61.
9. Vainiekis K. Politologijos įvadas,- Kaunas: Technologija, 1994.- p. 33-36.
10. Vilipišauskas A. Biurokratija ir demokratinis valdymas: naujos tendencijos // Viešojo administravimo efektyvumas.- Kaunas: Technologija, 2001.- p. 370-384.
11. Woodhouse E. J., Lindblom C. E. Tradicinis valdymas ir politika.-Vilnius: Algarvė, 1999.- p. 92-115.

Leave a Comment