Biurokratija

Turinys

Įvadas..............................3
Biuroktatijos samprata..............................4
Biurokratinis personalas, jo atranaka........................6
Biurokratai ir jų asmeniniai interesai.......................10
Biurokratijos kontrolė..............................12
Išvados..............................13
Naudota literatūra..............................14Įvadas
Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų – biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas M. Vėberis. Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir appskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos valdininkų grupės interesus.
Taigi pats terminas “biurokratija” gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios apibūdinimą.
Taigi šiame referate aš stengsiuosi apžvelgti, kokią biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis, kokią ją mato kiti teoretikai, koks yra biurokrtinis personalas ir jo funkcijos, bei kaip patys biurokrtai vertina patys save pasauliniame kontekste.

Biurokratijos samprata

Analizuojant biurorkatijos vaidmenį politikos foormavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“ . Šis vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija. M. Vėberis išskyrė tris teisinio valdymo sistemas:

– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui bei iškelia vi

ienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;
– tradicinį valdymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei tikėjimu esama valdžia;

– racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais įstatymais,
kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.
Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo įvairios administracinės organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.
Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug „biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai išskiria kelias šios sąąvokos reikšmes:
1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai. Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.
2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros taisyklės. Kai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu požiūriu teigiama, jog teisingumas negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad didesnio teisingumo gali būti pa
asiekta gerinant bendras taisykles. Ši biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.
3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. Vėberio interpretavimas, jog biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. sovietinė biuro.kratija, kuri gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“ . Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos taisyklės ir procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis taisyklėmis bei procedūromis.
4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas rečiau).

Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo, pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks pr
riimtinas, kad suteikia nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą, racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo rezultatų.

Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.

Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952) bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys, tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija daugiausia valdo valstybę, o ne tauta, parlamentas ar ministrų kabinetas.

Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais bruožais:
– hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;
– tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;
– objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;
– ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.

Biurokratinis personalas, jo atranka

Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka va

aldymui, politikos formavimui. Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir valdininkų funkcijos yra glaudžiai susijusios. Valdininkų pagrindinė funkcija apibrėžiama kaip sprendimų įgyvendinimas. Tačiau parlamento nariams yra reikalingos profesionalų konsultacijos. O tie profesionalai būtent ir yra administratoriai ir techniniai darbuotojai. Taigi vis sunkiau yra praktiškai atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso stadijas – sprendimų priėmimą bei sprendimų įgyvendinimą.

Yra skiriami aukščiausieji valdininkai ir paprasti valdininkai. Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo institucijose ir atlieka patariamąją funkciją. Šie darbuotojai dalyvauja taip vadinamoje „didžiojoje“ politikoje ir jų įtaka vis didėja. Šis biurokratų tipas būdingas JAV (ir iš dalies Didžiajai Britanijai). Dar reikėtų pridurti, kad amerikiečių sistemoje valdininkai turi du patekimo į aukštesnę poziciją įstaigose kelius: kelias darant karjerą ir politinis kelias. Tačiau praktiškai šie du būdai nėra ypatingai atskirti, kadangi karjeros tarnautojai dažnai tokias pačias vietas, kurias užim.a ir politiškai paskirtieji. Taigi galima sakyti, jog biurokratinis personalas yra gana painus. Didžiojoje Britanijoje tarnautojų paaukštinimas vyksta karjeros būdu. Paaukštinimas žemesniame lygyje yra tam tikro departamento vadovo kompetencijoje.

Europoje būdinga tai, kad valdininkai yra ne vyriausybės, o valstybės tarnautojai. Valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems racionaliems principams ir taisyklėms. Jie taip pat lieka beveik nepriklausomi nuo politikų. Tačiau, pvz., Prancūzijoje ir Vokietijoje egzistuoja tarnautojų pakilimas pareigose karjeros keliu ir politiniu keliu, nors politiniai paskyrimai (pvz., kai ministras skiria direktorius ar kitus administracinių įstaigų vadovus) yra gana reti, lyginant su JAV.

Šis biurokratų skirstymas yra naudingas todėl, kad taip galime pamatyti akivaizdų skirtumą tarp valdininkų patarėjų ir vadybininkų, kurie vadovauja. Tai ypatingai aktualu yra tose šalyse, kur uždavinius, susijusius su politikos įgyvendinimu ir valdymu vyriausybės perduoda pusiau nepriklausomoms tarnyboms. Pvz., Švedijoje, „kur ministerijos yra maži planavimo komitetai, ir daugelis valdininkų dirba nedidelėse tarybose bei tarnybose, atliekančiose rutininį darbą. Jos yra autonomiškos, nors valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkamą reglamentą, o darbuotojus rekrutuoja iš „savų“ žmonių.“

Biurokratai, įgyvendindami sprendimus turi tam tikrą veiklos laisvę, t.y., jeigu jie vykdo politiką efektyviai, tai tada jie „gali „pakreipti“ sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.“ Kaip jau minėjau, biurokratijos įtaka politikos formavimo procese vis didėja. Dažnai valdininkai gali perimti politikų vykdomas funkcijas, kai pastarieji to nebesugeba atlikti. Galima teigti, jog politikai nuolat keičiasi, o biurokratija pasilieka tokia pati. Tai rodo jos stabilumą, priešinimąsi pokyčiams.

Kai valdo biurokratinis-administracinis personalas, tada tą sistemą galime vadinti biurokratine. Anksčiau jau minėjau M. Vėberio teisinio valdymo sistemų suskirstymą į charizmatinį (atsidavimas, ištikimybė iškeltai vienai asmenybei), tradicinį (remiamasi įsitvirtinusiomis tradicijomis) ir racionalų (biurokratinį, kai remiamasi paklusnumu įtvirtintai tvarkai) valdymą. Racionalios sistemos administracinis tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie išskiria jį iš tradicinės ir charizmatinės sistemos administracinio personalo. Šiuos bruožus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priklausytų biurokrato įdarbinimo ir karjeros bruožai. Valdininkas paskiriamas į pareigas teisinės sutarties pagrindu, jis gauna fiksuotą atlyginimą ir jo gautas darbas yra vienintelis bei pagrindinis. Biurokratas tarnautojas, dirbdamas tam tikroje organizacijoje, joje turi karjeros perspektyvą, turi galimybę „kopti karjeros laiptais“. Antrajai bruožų, išskiriančių biurokratą iš tradicinės ir charizmatinės sistemos administracinio personalo, grupei priklauso tarnautojo elgesio savybių apibrėžimas. Valdininkas turi būti mandagus, nuolankus, sukalbamas, bet tuo pačiu jis privalo visada išlaikyti šaltakraujiškumą. Trečiajai bruožų grupei priklauso tai, kad biurokratinio personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūrą, kuri yra sudaryta iš institucijų su nustatytomis funkcijomis ir kurioje egzistuoja aiškūs hierarchiniai santykiai.

Tačiau ne kiekvienas biurokratinės organizacijos darbuotojas yra biurokratas. Reikia skirti institucijų administraciją nuo tarnautojų, kurie dirba, kai jiems vadovaujama. Pastarieji ne visada atitinka biurokratijos sampratą. Yra atskiriami tie, kurie pagal savo pareigas yra susiję su administravimo procesu ir įtvirtina organizacijos tikslus bei jų įgyvendinimo strategiją nuo tų darbuotojų, kurie tik padeda tas funkcijas vykdyti. Tų tarnautojų, kurie neatlieka tiesiogiai valdžios funkcijų, negalima vadinti biurokratais. Taigi kai kalbama apie biurokratinę organizaciją, turima galvoje ne tai, kad visi jos darbuotojai yra biurokratai, o tik tam tikra dalis.

Biurokratinių v.aldymo sistemų darbuotojai yra asmeniškai laisvi, jie organizuoti tam tikra hierarchine tvarka, yra renkami „techninės kvalifikacijos pagrindu“ ir turi galimybių siekti aukštesnių pareigybių. Tačiau norint pakilti karjeros laiptais, viena iš sąlygų yra griežtos drausmės bei kontrolės laikymasis.

Valdininkų atrinkimas į pareigas yra gana sudėtingas procesas, kuris reikalauja iš anksto parengto plano. Yra nustatomos taisyklės ir principai, pagal kuriuos, griežtai kontroliuojant, darbuotojai priimami į darbą. Išskiriami trys pagrindiniai administracinio personalo atrankos modeliai:
1. konkurencinis profesinės kompetencijos. Šiame modelyje svarbiausia yra žinios, įgūdžiai bei patyrimas;
2. „gildinis“. Jis sujungia pirmojo modelio bruožus ir kelia reikalavimus nuosekliai kopti karjeros laiptais;
3. „politinės kompetencijos“. Šiame modelyje svarbiau už kompetenciją yra valdininko lojalumas ir politinis patikimumas.
Šalia šių trijų pagrindinių personalo atrankos modelių galima išskirti ir dar vieną – patronatą. Jis fragmentiškai reiškiasi pirmojo pasaulio šalyse, bet plačiau taikomas trečiojo pasaulio šalyse ir egzistuoja pokomunistinėse valstybėse.

Tačiau grynąja forma nė vienas iš šių modelių praktiškai neegzistuoja, jie yra mišrūs. Galima sakyti, jog pirmasis modelis labiau dominuoja demokratinėse šalyse, trečiasis – antrojo ir trečiojo pasaulio valstybėse. Stabiliose demokratijose, atrenkant valdininkus, jų politinis lojalumas reiškiasi nuosaikiai. Ypatingai didelė reikšmė politiniam darbuotojų lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko ir besivystančiose šalyse. Šiose valstybėse politinis patikimumas nusveria profesinės kompetencijos reikalavimus. Tačiau vis labiau stabilizuojantis ir normalizuojantis politiniam procesui, profesionalumo poreikis taip pat vis didėja.

„Gildinis“ biurokratų atrankos modelis vyrauja Naujojoje Zelandijoje. Šioje šalyje valdininkas kartais turi išdirbti net dvidešimt metų, kad pakiltų pareigose. Naujojoje Zelandijoje, norint tapti valdininku, nebūtinai reikia būti baigus aukštąją mokyklą. Šioje šalyje būdinga yra tai, jog dauguma biurokratų yra vyrai, viduriniosios klasės atstovai bei miestų gyventojai.

Dažniausiai valdininkai į pareigas priimami baigus aukštąjį mokslą, o kai kuriose šalyse, pvz., Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, – prestižines mokyklas ar specialius fakultetus. Daugiausia valdinikų pareigoms atrenkami teisininkai. Didžiojoje Britanijoje, siekiant šio darbo, egzaminais tikrinama norinčiųjų dirbti kompetencija. Čia labiausiai vertinamas plataus profilio išsilavinimas. O JAV yra priešingai – valdininkai atrenkami iš gana siauro sluoksnio, nesilaikoma „griežto profesionalumo tikrinimo principo“ . Prancūzijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestižinė bei gerai apmokama. Šiose šalyse mažesnė tikimybė netekti darbo pasikeitus politinėms jėgoms valdžioje. Dėl to Prancūzijoje ir Vokietijoje yra žymiai didesnė konkurencija tarp kandidatų į valdininko vietą ir didesni profesionalumo bei praktinių įgūdžių reikalavimai.

Tradiciškai yra išskiriamas bendrasis ir specialusis mokymasis. Studijuojant bendruosius dalykus, įgyjamas bendrasis išsilavinimas, kuris susijęs su humanitariniais ir iš dalies socialiniais mokslais. O studijuojant specialiuosius dalykus, įgyjamas specialusis išsilavinimas, kuris susijęs su gamtos ir iš dalies socialiniais mokslais. Tačiau jau turintis aukštąjį išsilavinimą valdininkas-biurokratas yra labiau susijęs su darbu, todėl specialios programos daugiau jam tiks. Pvz., „valstybės tarnautojui klasikinės graikų kalbos žinios gali būti ne mažiau vertingos, negu mokslinis fiziko laipsnis“ . Valdininkui reikia sukaupti ne tik techninių žinių, taip pat yra būtina žinoti konkrečių faktų, suprasti tarnybos funkcijas, atliekamas procedūras. Tačiau tokios žinios ateina tik su laiku. Reikia vidutiniškai dvidešimties metų darbo stažo, kol darbuotojas pradės praktiškai taikyti savo žinias bei naudotis tarnybine patirtimi. Kadangi šis darbas reikalauja nem.ažos patirties ne tik tarnyboje, bet ir realiame gyvenime, tai turbūt neatsitiktinis yra ir tas faktas, kad valdininkų amžiaus vidurkis – ne mažiau kaip keturiasdešimt metų.Biurokratai ir jų asmeniniai interesai
Idealioji M. Vėberio biurokratija turėjo veikti per valdininkų asmeninius interesus. Perspektyvos kilti karjeros laiptais, gauti didesnius atlyginimus ir daugiau prestižo kartu su formalia galios hierarchija turėjo versti valdininkus pritaikyti realiai priimamus sprendimus prie formalių taisyklių nurodymų. Dar reikšmingesni valdininkų asmeniniai interesai, kaip parodė kai kurie tyrimai, yra tikrovėje. 1991 m. paskelbto tyrimo duomenys rodo, kad administracinio aparato darbuotojai yra linkę balsuoti už kairiąsias partijas, kurios nesiekia mažinti valdininkų skaičiaus. Kitas, šiuolaikinėje visuomenėje, galima sakyti, neišvengiamas, asmeninių interesų pavyzdys yra valdininkų elgesys, apsisprendžiant, ar įsidarbinti, likti ar išeiti iš tam tikros organizacijos. Šiuo atveju visuomeninis darbuotojas kaip ir kiti asmenys veikia kaip darbo rinkos subjektas, taigi pagal rinkos taisykles, o jos suponuoja asmeninių interesų siekimą. Tačiau Mortenas Egebergas teigia, kad nereikėtų painioti biurokratų kaip rinkėjų, kandidatų į darbo vietą, visuomeninių sąjungų narių ir pan. siekių maksimaliai padidinti savo naudą su asmeniniais jų, kaip valstybės pareigūnų, interesais.

Norint tiksliau nustatyti, kokiose situacijose valdininkų asmeniniai interesai tampa svarbūs, pasirenkant vieną iš galimų sprendimo alternatyvų, reikia išskirti du sprendimų priėmimo tipus. Pirmąjį tipą galima pavadinti esminių sprendimų priėmimu. Tai tokia veikla, kuria užsiima daugiausia valdininkų daugumoje padalinių. Esminiai sprendimai pirmiausia priimami dėl socialinių, gynybos, švietimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų reikalų. Neabejotina, kad valdininkai turi šiose srityse asmeninių interesų, tačiau, apskritai kalbant, tikimybė, kad kuris nors asmuo nuspręs daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui, geležinkelio, o ne automobilių kelių vystymui dėl to, kad naujasis greitkelis eis netoli jo namų, yra nedidelė. Žinoma, kai visa biurokratinė institucija yra sudaryta iš tam tikros grupės atstovų, tokia tikimybė didėja.

Antrasis tipas yra institucinių-administracinių sprendimų priėmimas. Šiuo atveju kalbama apie paties administracinio aparato reikalų tvarkymą: jo organizaciją, personalo parinkimą ir kt. Tik nedidelei daliai valdininkų tai yra pagrindinė veiklos rūšis, tačiau, kylant link administracinės hierarchijos viršūnės, valdininkai vis labiau įsijungia į šią veiklą.

Institucinių sprendimų priėmimui valdininkų asmeniniai interesai yra kur kas svarbesni. Be to, jie gali daryti įtakos ir esminių sprendimų priėmimui. Veikdami savo, kaip grupės, interesais, valdininkai gali vykdyti tokią politiką, kai į tarnybą bus priimami panašaus išsilavinimo ar panašūs asmenys, ir tai sudarys jau minėtą esminių sprendimų asmeniniais interesais pavojų.

Dar vienas svarbus M. Egebergo nurodytas savo interesais besivadovaujančio valdininko požymis yra abejingumas esminiams sprendimams. Toks valdininkas (kaip manė ir L. fon Mises) stengsis vien gauti didesnį atlyginimą, tuo didindamas biudžeto išlaidas, tačiau nebus suinteresuotas didinti biudžeto išlaidų esminiams sprendimams. Tiesa, turint omenyje griežtas visuomeninių pareigūnų darbo taisykles, nustatytas atlyginimo ribas bei audito sistemas, lieka neaišku, ar valdininkai siekia didinti išlaidas vien savo interesų vedami, ar jų veiklą motyvuoja organizaciniai tikslai ir institucinės vertybės.

Kitas asmeninių valdininkų interesų raiškos būdas yra alternatyvus minėtajam, t.y., racionalus, kai biurokratai, siekdami tam tikros veiklos srities (tai neatitinka M. Vėberio biurokrato supratimo, pagal kurį valdininkas yra konkretaus uždavinio griežtoje postų hierarchijoje atlikėjas), daro įtaką darbo pasiskirstymui ir taip siūlo organizacinius sprendimus, kurie yra palankiausi jiems patiems. Taigi tarp įvairių biurokratinės organizacijos padalinių kyla konfliktų dėl įgaliojimų ir jurisdikcijos. Metju Holdenas Jaunesnysis vadina jurisdikcijos didinimo siekį “biurokratiniu imperializmu”.

Tokį asmeninių valdininkų interesų poveikį M. Eg.ebergas aiškina dviem pagrindiniais veiksniais. Pirmasis yra kultūra, nes kultūra kaip bendriausia vertybių sistema apibrėžia ir legitimumą, kuriuo remiasi asmeniniais interesais besivadovaujantis pareigūnas, ir pilietinių teisių ribas. Štai pavyzdžiui korupcija, nors yra universalus reiškinys, bet pripažįstamas daugiau nevakarų kultūrų fenomenu. Kitas veiksnys yra organizacinė struktūra – nagrinėjant sprendimo pobūdį, svarbu, kokiame kontekste ir su kokiais kitais pareigūnais bendraudamas valdininkas turi priimti sprendimą, koks yra aplinkos vaidmuo, kokia institucijos istorijos ir tradicijų reikšmė.Biurokratijos kontrolė
Literatūroje dažnai pabrėžiamas biurokratų priešinimasis bet kokiai išorinei kontrolei. Valdininkai „visuomet reiškia nepasitenkinimą brovimuisi į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi saviautonomija; nes jų gyvenimas yra lengvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; nes jie jaučia geriausiai žiną, kaip biurokratiškai tobuliausiai tvarkytis.“ Tačiau galima į šį priešinimąsi išrinktųjų pareigūnų kontrolei pažiūrėti iš gerosios pusės. Kartais yra gerai, kai biurokratams pavyksta išvengti kontrolės, nes per didelė kontrolė gali trugdyti jų veiklai. Pavyzdžiui, kūrybiškas švietimas, jo naujovės gali tapti labai sudėtingos dėl privalomų mokymo programų ar kitų nurodymų, dėl per didelės centralizacijos.

Vis dėlto biurokratų kontrolė – mažesnė ar didesnė – yra reikalinga. Nors išoriškai primesti suvaržymai yra akivaizdžiai reikalingi, atsiranda rizika, jog jie stabdys ar suvaržys efektyvų sprendimų priėmimą. Patys biurokratai linkę daugiau dėmesio skirti suvaržymams, o ne tikslams. Taigi atsiranda didelė galimybė, kad jie nebesistengs suvokti, koks yra organizacijos veiklos tikslas. Valdininkai iš dalies daug dėmesio skiria suvaržymams dėl to, kad politikai, interesų grupės ir kiti dažnai nesunkiai pastebi pažeidimus.Išvados
Taigi biurokratija – sociologinė sąvoka nusakanti vyriausybės ir jos institucijų organizacinę struktūrą, kuriai būdingos formalizuotos procedūros, atsakomybės pasiskirstymas, hierarchija ir neasmeniniai santykiai, taip pat biurokratija būdinga daugeliui verslo ir visuomeninių organizacijų.
Biurokratai vykdo politikų sprendimus, jų vietoms užimti pagrindinis kriterijus yra kvalifikacija. Tuo biurokratai iš esmės skiriasi nuo modernių laikų politikų, kurie pareigas užima rinkimų keliu.
Kaip neigiama biurokratijos pusė įvardinama tai, kad biurokratai turi visą informaciją reikalingą sprendimams priimti, dėl to gali įtakoti politikus priimančius sprendimus, taip pat nuslėpti jiems prieinamą informaciją.Naudota literatūra
1. Raipa A. Sprendimų priėmimo teorijos. Biurokratijos vieta ir vaidmuo demokratiškai įgyvendinant sprendimus. // Viešasis administravimas / KTU – Kaunas: Technologija, 2001.

2. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001 m.

3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Biurokratija”

4. M. Weberis. Politika kaip profesinis pašaukimas // “Politologija”, 1992 m. Nr. 2.

Leave a Comment