BENDRASIS GĖRIS VERSUS TEISĖS

BENDRASIS GĖRIS VERSUS TEISĖS: LIBERALŲ IR KOMUNITARŲ DISKUSIJA“

Turinys

Įvadas 2

1. Liberalioji teisių samprata 3

2. Komunitarų bendrojo gėrio suvokimas 5

3. Liberalų ir komunitarų diskusija 6

Išvados 8

Literatūra 9

Įvadas

Liberalizmas niekada nebuvo griežtai fiksuota politinė doktri­na, vengianti naujų filosofinių interpretacijų. Liberalai jau nuo XIX amžiaus pabaigos susidu­ria su savo politinės doktrinos tapatumo problemomis. Pradėję svarstyti, tarkime, net pačia­me liberalizmo doktrinos pavadinime užfiksuotą laisvės klausi­mą, liberalai šiandien greitai pasidalija į kairiuosius ir dešiniuosius, egalitaristus ir ekonomi­nio liberalizmo šalininkus, libertarus ir komunitarus1.

Su šiuolaikine Vakarų politine filosofija susipažinęs žmogus žino apie liberalų ir koomunitarų diskusiją. Komunitarai kalba apie šeimos, religijos, bendruomenės ir tautos vertybių išsaugojimą, o tuo tarpu liberalai dogmatizuoja laisvosios rinkos, moralinio individualizmo ir žmogaus teisių idėjas. Kai liberalai prabildavo apie prigimtines žmogaus teises, komunitarai būtinai norėdavo pridurti, jog tai tik vienas iš morali­nių pareigų suvokimo variantų. Liberalai vengė plačiau kalbėti apie piliečių moralines pareigas ir daug mieliau kalbėjo apie tei­ses. Jie buvo įsitikinę, kad žmogaus teisės yra toks pat natūralus dalykas, kaip ir gamtinė žmogaus prigimtis. Tuo tarpu komunitarai į jas žiūrėjo kaaip į tam tikrą kultūrinį pasiekimą, nuolat pa­brėždavo, kad žmogaus teisės apima tik labai siaurą piliečių mo­ralinių pareigų aspektą. Jie buvo bendrojo gėrio idėjos, į kurią visada taip įtariai žiūrėjo liberalai, šalininkai. Taigi per kelis paskutinius dešimt­mečius Vakaruose susiformavo net atskira politinio mą

ąstymo tra­dicija – komunitarizmas, kurios pagrindinis tikslas – įveikti libe­ralų bendrojo gėrio ir bendruomenės baimę. Pasak komunitarų, visą dėmesį sutelkę į žmogaus teises, liberalai dažnai nemato kai kurių svarbių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektų – piliečių moralinio charakterio, pagarbos religinėms tradicijoms, bendruomeninio solidarumo ir šeimos vertybių.

Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti bendrojo gėrio ir teisių reikšmę liberalų ir komunitarų diskusijoje. Darbo tikslą padės įgyvendinti šie uždaviniai:

1. Apibrėžti liberalų teisių sampratą;

2. Išanalizuoti komunitarų bendrojo gėrio supratimą;

3. Išanalizuoti liberalų ir komunitarų diskusiją apie bendrąjį gėrį ir teises.

Darbe naudojami šie metodai: mokslinės literatūros analizė; aprašomasis bei lyginamasis metodai.

1. Liberalioji teisių samprata

Teisingumo arba teisumo prioriteto idėja yra esminis politinio liberalizmo elementas2. Dauguma liberalų mano, kad žmogaus teisės gali išspręsti visas pagrindines politines problemas, t.y. apginti piliečių laisvę, užtik­rinti lygybę ir įtvirtinti valdžios nešališkumą. Šiuo požiūriu liberalizmas yrra paieška tokių politinio teisingumo principų, kuriems galėtų racionaliai pritarti žmonės su įvairiomis gero gyvenimo idėjomis ir įvairiais požiūriais į pasaulį3. Taigi žmogaus teisių gynimas per paskutiniuo­sius du amžius pasirodė kaip viena veiksmingiausių kovos už politinę laisvę strategijų.

Pirmą didelį savo filosofijos pasikeitimą liberalizmas patyrė XIX ir XX amžiaus sandūroje. Britų liberalas Th.Green‘as pa­siūlė atsisakyti utilitaristinės filo­sofijos. Šis autorius buvo įsitikinęs, kad liberalai negali vadovautis vien tik individualistiniu požiūriu į visuomenę, bet privalo matyti daugybę individą pranokstančių dalykų4. Toks filosofinės perspektyvos pakeitimas atsiliepė ir politinei li

iberalizmo daliai. Šalia kitų įprastinių principų, Green‘o politiniame žodyne lygiavertės tapo bendruomenės, pozityvios laisvės ir bendro gėrio sąvokos. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmo politinė filosofija pradedama orientuoti priešin­ga kryptimi, negu norėjo Th. Green‘as. Pagrindinėmis liberalų gairėmis tampa metodologinis individualizmas, sponta­niška ekonominė tvarka, negatyvios laisvės idėja ir atvira visuo­menė5. Taigi be dėmesio buvo paliktos svarbios bendruomenės ir bendrojo gėrio sąvokos, kurią vėliau bandys užpildyti Šiaurės Amerikos komunitarai.

Liberalai negali pripažinti kolektyvo pirmenybės prieš individą, moralinio au­toriteto tiesos prieš moralinį pliuralizmą, religinės tiesos pirmenybės prieš teisingumą. Liberalizmo politinės filosofijos branduolį sudaro du pagrindiniai principai – individo laisvė ir politinė lygybė. Iš šių dviejų principų galima išvesti kitas liberalizmo politinės filosofijos normas – individualizmą, pliuralizmą, toleranciją, žmogaus teises, nešališkumą, neutralumą, negatyviąją laisvę, teisės valdymą, priva­tumo ir viešumo sričių atskyrimą, teisingumo pirmenybę prieš gėrį6.

Liberalai yra įsitikinę, kad pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms suderinama vien tik su metodologi­nio individualizmo pozicija. Liberalai pasirinkdami metodolo­ginį individualizmą, įtariai žiūri į bendruo­menės ir kolektyvinių gėrybių vaidmenį politikoje: orientuodamiesi į individualizmą, jie nekreipia dėmesio į tai, kas visuomenėje yra pirmiau individo, t.y. socialinių normų ir konven­cijų, kolektyvinių vertybių ir nusistovėjusių praktinės veiklos tra­dicijų7.

Liberalizmo politinė filosofija yra pagrįsta prielaida, kad valdžios institucijos turi būti atskirtos nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų. Tai ypač nuosekliausiai pagrindė Jo

ohnas Rawlsas. Jo nuomone, sutardami dėl politinio teisingumo principų, laisvos visuomenės piliečiai gali nesutarti dėl moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų. Taip sudaromas įspūdis, kad politika gali turėti savo vertybes, o piliečių moraliniai, religiniai ir filosofiniai įsitikinimai turi būti patraukti iš viešojo gyvenimo arenos8.

Per paskutinius du amžius liberalai sugalvojo daugybę keisčiau­sių argumentų: bendruomenė yra fikcija, viskas priklauso vien nuo individų pasirinkimo, bendruomenė neturi lytinio gyvenimo ir todėl negali būti traktuojama taip pat rimtai, kaip atskiri indivi­dai, kurie šį dalyką pažįsta9. Šie liberalizmo prietarai kilo tik dėl bendrojo gėrio baimės. Jiems pra­dėjo atrodyti, kad netgi prabilti apie bendrąjį gėrį – neleistinas iššūkis piliečių laisvei ir lygybei.

Taigi nemaža dalis liberalų mano, kad bet kokia užuomina apie bendrąjį gėrį atverti kelią pa­čios blogiausios reputacijos kolektyvizmui. Ir siekdami išvengti šito blogio, jie viską bando aiškinti vien iš individo pozicijų, be kokių nors didesnių nuorodų į bendruomenines prasmes.

2. Komunitarų bendrojo gėrio suvokimas

Dauguma Vakarų komunitarų greitai suprato, kad li­beralai gina kai kuriuos tikrai svarbius principus. Tačiau jiems nepatiko jų pastangos viską suvesti į moralinį individualizmą. Komunitarai vadovavosi kita – metodologinio holizmo perspek­tyva, pabrėžė ne tik individualaus pasirinkimo, bet ir daugelio kitų dalykų – tradicijos, bendruomenės, šeimos, kultūros ir religi­jos – reikšmę10.

Komunitarizmas remiasi įžvalga, kurią galima vadinti „socialine teze”, t.y. iš dalies žmonių tapatumą sąlygoja jų ap

plinka: žmonės yra kultūrinių bendruomenių nariai, ir juos formuoja bendruome­nės įpročiai bei vertybės. Kitaip sakant, būdingus žmogiškus sugebėjimus jie išsiugdo tik visuomenėje11. Taigi socialinė tezė leidžia suformuluoti empirinį teiginį, kad žmogaus ge­bėjimai priklauso nuo kultūrinės praktikos.

Naujaisiais amžiais subjektas pradedamas traktuoti kaip visiškai nuo savo kūniškos ir socialinės prigimties galinti objektyvuotis substancija, į jį vis labiau pradedama žiūrėti kaip į socialinio gyvenimo centrą, turintį teisę vien instrumentiškai traktuoti savo aplinką ir kartu visa visuomenė pradedama laikyti individų – ato­mų sutartimi12. Šios trys permainos, pasak komunitarizmo šalininko Ch.Tayloro, moderniąją moralės filosofiją neišvengiamai nukreipė utilitarizmo, o politinę teo­riją – liberalizmo kryptimi.

Moralės filosofai pagrin­dinį dėmesį pradeda skirti individualių veiksmų determinantams ir pamiršta visuomeninį ir kultūrinį tų veiksmų sąlygotumą. Todėl moralė būtinai pradedama tapatinti su kokia nors individualų pasirinkimą pateisinančia procedūra, o ne su visuomeniškai įfor­minta ir šia prasme substancialia gėrio koncepcija13.

Taigi sutelkus visą dėmesį į individo teises, pradedamos šalinti moralinės distinkcijos. Panašiai kaip modernieji gamtos mokslai nekalba verty­biniais klausimais, liberalizmo filosofija taip pat vis labiau pradeda pretenduoti į neutralumą ir nešališkumą. Visose visuomeninio gyve­nimo srityse triumfuojantis egalitarizmas pradeda skverbtis ir į tas sritis, kuriose tiesiog neįmanoma išsiversti be hierarchinių struk­tūrų. Toks nesąlygiškas individo teisių iškėlimas akivaizdžiai skatina pasmerkti užmarščiai bendruomenines vertybes14.

Kaip ir kiti šiuolaikiniai komunitarai, Ch.Tayloras mano, kad liberalai neteisingai supranta individualaus pasirinkimo prigimtį. Jis teigia, kad iš liberalų akiračio dingsta socialinis ir kultūrinis to pasirinkimo determinuotumas. Todėl kaip priešybę liberalaus nešališku­mo politikai jis siūlo bendro visuomeninio gėrio koncepciją.

Bendros visuomeninės vertybės, komunitaro Ch.Tayloro teigimu, egzistuoja pirmiau už individualų pasirinkimą. Todėl į visuomenę negalima žvelgti vien individo teisių požiūriu. Priklausomybė tam tikrai istorinei bendruomenei suteikia moralinės orienta­cijos aplinkoje galimybes. Be tokios orientacijos individas nesuvoktų savo tapatybės, o tai reiškia, kad beprasmiška būtų kalbėti ir apie individo teisių gynimą. W. Kymlicka šią Ch.Tayloro filosofinio akcento esmę yra apibūdinęs taip: „Bendruomeninis gyveni­mo būdas suformuoja pagrindą visuomeninio gėrio koncepcijoms įvertinti, ir individualaus pasirinkimo svoris priklauso nuo to, kiek tas pasirinkimas dera ir prisideda prie to bendro gėrio“15.

Taigi didelį nerimą komunitarizmo atstovams sukėlęs nevaržomas individualizmas ir moralinis subjektyvizmas, instrumentinio proto prioritetas bei laivės praradimas ir fragmentacija politinėje srityje privertė akcentuoti bendruomeninių vertybių, bendrojo gėrio svarbą, nes asmens tapatybė negali egzistuoti atomistiniame pasaulyje.

3. Liberalų ir komunitarų diskusija

Komunitarai Ch. Tayloras, M. Sandelas, M. Walzeris įrodinėjo atskirų liberaliz­mo politinių principų nepagrįstumą, bet taip pat reikalavo, kad tie prin­cipai būtų suderinti su bendruomeninių vertybių ir bendrojo gėrio reikšmės suvokimu. Toks suderinimas, kaip paaiškėjo, reikalauja esminio visos liberalizmo politinės filosofijos peržiūrėjimo. Todėl čia drą­siai galima teigti, kad komunitarizmas šiuo metu yra vienas reikš­mingiausių iššūkių liberalizmo politinės filosofijos tapatumui16.

Savo darbuose Charlesas Tayloras, kalbėdamas apie „socialinę tezę“, kuri sąlygoja žmonių tapatumą su aplinka, formuluoja mintį, kad reikia gerbti žmonių gebėjimus. Šią idėją suponuoja ir liberali teorija, tačiau liberalizmas pateikia teisingos visuomenės, pagristos teisėmis, sam­pratą. Tačiau komunitarų teigimu neįmanoma suprantamai pagrįsti pamatinių teisių nepripažįs­tant žmogaus gyvenimo, kurį saugo šios teisės, vertės. Matydami vien teises, liberalai dažnai nemato kitų moralinių imperatyvų, toli peržengiančių for­malius teisinius reikalavimus17. Jokia politinė teisė ne­gali sukurti tokių moralinio charakterio savybių kaip gerumas, gailestingumas, kuklumas, narsumas, didžiadvasiškumas ir kt. Pripažindami pa­matines teises, mes kartu pripažįstame ir tam tikrus standartus, kuriais galima įvertinti, ar gyvenimas yra visavertis, ar iškreiptas18. Bet, kaip teigia Tayloras, jeigu tai tiesa, liberalizmas nėra nuoseklus. Jeigu autonomiškas gyvenimas yra vertingas, o tokiam gyvenimui reikia­mų gebėjimų klestėjimas priklauso nuo bendros praktikos, tai visuomenė nėra teisinga visuomenė vien todėl, kad ji gerbia savo narių teises. Teisinga visuomenė, pasak Tayloro, daro daugiau: ji puoselėja kultūrinę aplinką, palankią bū­dingiems žmogaus gebėjimams ugdyti. Negalime manyti, jog individai turi moralines teises ir kad vienintelis moralinis idealas, kurį turėtų skelb­ti teisinga visuomenė, yra teisingumo idealas. Liberalo Rawlso teiginys, kad teisin­gumas yra bendras visuomenės reikalas, o idėjos apie tinkamą gyvenimą priklauso individualaus pasirinkimo sričiai, nėra tvirtas. Liberali visuo­menė negali ir neturi būti neutrali konkuruojančių gėrio sampratų atžvil­giu. Individo autonomiją galima išlaikyti tik bendrojo gėrio politikos pa­grindu19, teigia komunitarai.

Tačiau liberalizmo atstovai yra įsitikinę, kad komunitarai yra linkę atsisakyti pačios svarbiausios šviečiamojo liberalizmo idėjos, jog moralinį egzistuojančių socialinių struktūrų ir kultūrinių praktikų tinkamu­mą galima patikrinti remiantis visuotiniais teisingumo ir teisių standartais20. Libera­lai tiki, jog teisingumas ir teisės nustato bendrus standartus, kuriais privalo ar bent jau turėtų vadovautis kiekviena visuomenė. Jie mano, jog teisingumo principai suteikia išorinę perspektyvą, kurios pagrindu galima kritikuoti vietos kultū­ras.

Čia ir vėl iškyla probleminis klausimas, nes komunitarų nuomone, šis požiūris yra klaidingas. Jų nuomone nėra tokio dalyko kaip išorinė perspektyva, iš kurios žvelgiama į kiekvieną bendruomenę. Teisingumo idėja yra susijusi su kultūra. Ji grindžiama ben­dromis prasmėmis, formuojančiomis konkrečios bendruomenės gyveni­mą. Praktika yra teisinga, jeigu ji atitinka konkrečios visuomenės bendrą­sias sampratas. Todėl teisingumo principų nustatymas yra veikiau kultū­ros interpretavimo, o ne filosofinio abstraktaus mąstymo dalykas. Komunitaras Michaelis Walzeris neigia egzistuojant kokią nors vieną teisingumo idėją, išreiškiančią konkrečioje kultūroje susiklosčiusią teisingumo sam­pratą. Walzeris teigia, kad visuomenė turi struktūrą: ją sudaro daug įvai­rių sferų, kurių kiekviena turi savus skirtingus tikslus21.

Liberali valstybė, kuri tik saugo individualias teises ir vykdo teisingumą, pakerta priklausomybės jausmą, būtiną norint pateisinti politinės bendruomenės keliamus reikalavimus savo nariams22, teigia komunitarai. Komunitarai yra įsitikinę, kad būti tam tikros ben­druomenės nariu reiškia atlikti ir šias pareigas: būti ištikimam visai bendruome­nei ir pavieniams jos nariams. Tad nepriklausomai nuo to, ar teisingumas yra, ar nėra universalus principas, jis nėra visuotinai dominuojantis, palyginti su išti­kimybės konkrečioms bendruomenėms dorybėmis.

J. Razas pabandė įrodyti, kad individo autonomij­os ir žmogaus teisių idėjos neturi būti siejamos su moralinio indi­vidualizmo tradicija. Tayloro nuomone, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms gali būti suderinta ir su metodologinio holizmo nuosta­ta, t.y. galimas ir holistinis asmens laisvių ir teisių gynimo variantas. Tam tik reikia pripažinti, kad piliečiai gali laisvai tapatintis su tam tikromis bendrojo gėrio formo­mis. Už individo teisių pripažinimo, J.Razo nuomone, visada galima surasti neindividualistinį – kolektyvinių gėrybių aspektą. Todėl žmogaus teisės užtikrinamos tik tose visuo­menėse, kurios jas suvokia kaip tam tikrą kolektyvinę gėrybę. Tai reiškia, kad pasiduodami metodologinio individualizmo įtakai, liberalai neteisingai aiškino žmogaus teisių ir individo autonomijos prigimtį23.

Tačiau liberalai abejoja, ar kokioje nors visuomenė­je galėtų egzistuoti toks dalykas kaip visiems bendros vertybės. Jie prieš­tarauja komunitarams ir teigia, kad egzistuojančioms kultūroms išlikti padeda ir konvencijos, ir ginčai. Todėl joks kitas būdas nepadės pagrįsti politinės bendrųjų gėrybių teorijos, išskyrus diskusiją šiuo klausimu kon­krečioje kultūroje. Pasak liberalų, lygiai taip pat klaidina ir komunitarų pateikiami tikrų bendruomenių istoriniai pavyzdžiai. Komunitarų nurodomos visuomenės turėjo oficialų požiūrį į dorybių hierarchiją, bet tai buvo įmanoma tik todėl, kad vergai, vargšai, moterys nebuvo šių visuomenių nariai. Jeigu šioms grupėms būtų buvę leista dalyvauti bendruomenės gyvenime, „bendra­sis gėris”, kuris suponavo jų menkesnę padėtį, būtų tapęs kur kas kontroversiškesnis. Liberalai parodė, jog teisingumo ir teisių reikalavimai netampa reliatyvūs konkrečių kul­tūrų atvejais24, ir kad nėra prieštaravimo tarp teisingumo bei teisių ir tikros ben­druomenės. Atvirkščiai, jokia visuomenė, atsisakanti kai kuriuos savo narius traktuoti kaip lygius, šiems paniekintiems asmenims negali būti bendruomenė. Kad egzistuotų bendruomenė, būtina jos egzistavimo są­lyga — pripažinti visų žmonių lygybę25.

Taigi, vis dėlto komunitarų idėjos tam tikra prasme paveikė liberalizmą. Reaguodami į kriti­ką, liberalai pakeitė savo pažiūras. Teisingumo te­oriją pradėjo traktuoti kaip teoriją, skirtą konstitucinės demokratijos piliečiams, o ne kaip bendro pobūdžio teoriją, kuria galima įvertinti kiekvienos socialinės sistemos moralinį teisėtumą. Pradėta teigti, kad Anarchijoje ginama libertarinė nuostata yra klaidinga, nes ji nepaaiškina rūpinimosi ryšių, kurie politinėje bendruomenėje sieja individą su kitais individais. Ir galų gale liberalai dėjo daug pastangų, kad susietų ben­druomenės vertybes su laisvės ir lygybės vertybėmis.

Išvados

1. Liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, nes egzistuoja didelė liberalizmų įvairovė. Tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo jo išskirtinumą. Liberalizmo atstovai abejoja ar sudėtingoje visuomenėje gali egzistuoti visoms bendros vertybės, todėl vienas iš didžiausių liberalų susižavėjimo objektų yra žmogaus teisės ir teisingumas. Nes tik gerai sutvarkytoje visuomenėje visų vertybių turi būti siekiama vadovaujantis teisingumo principais.

2. XXa. 2-oje pusėje atsiradęs komunitarizmas buvo kaip atsakas į liberalizmo teorijos klaidas. Tuo metu individualizmas ėjo pirmiau už socialinius santykius, o svarbiausia, kad žmogaus neveikė jokios vertybės ir įsipareigojimai jį supančiai aplinkai. Todėl komunitarai bandė pateikti naują socialumo sampratą, t.y. visuomenė turi būti grindžiama bendruomeniniu gėriu, nes gera visuomenė yra ta visuomenė, kurioje klesti visuomeninės vertybės ir žmogaus teisės.

3. Liberalų ir komunitarų diskusija išryškėjo dėl skirtingų filosofų požiūrio į teisių ir bendrojo gėrio suvokimą. Liberalai nematė daugybės komunitarams svarbių dalykų – bendrojo gėrio, bendruomenės, tautos, istorijos ir kultūrinio tapatumo. Liberalams rūpėjo tik žmogaus teisės, piliečių lygybė, teisės valdymas ir laisvoji rinka. Todėl komunitarai kritikavo liberalizmą už tai, kad šis kompleksiškai visuomenei primeta individualistinę etiką. Jų nuomone, visuomenei reikalinga ir bendrojo gėrio samprata. Ir vis dėlto komunitarų pažiūrios turėjo šiokios tokios įtakos liberalizmo atstovams. Jie parodė liberalių vertybių socialinį ribotumą, todėl liberalai pradėjo ieškoti galimybių kaip suderinti bendruomenines vertybes su teisėmis, laisvės ir lygybės principais.

Literatūra

1. Gray J. „Liberalizmas“. Vilnius, 1992.

2. Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003.

3. Jokubaitis A. „Postmodernizmas ir konservatizmas“. Kaunas, 1997.

4. Kiss J. „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija. Vilnius, 1998.

5. Rawls J. „Politinis liberalizmas“. Vilnius, 2002.

6. Taylor Ch. „Autentiškumo etika“. Vilnius, 1996.

Internetinės publikacijos:

1. Jokubaitis A. „Liberalizmo ir demokratijos konfliktas”// Politologija, 2009, Nr.1.

2. Jokubaitis A. „Politika be vertybių”// Politologija, 2008, Nr. 1.

1 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 38.

2 Rawls J. „Politinis liberalizmas”. Vilnius, 2002. P.205.

3 Gray J. „Liberalizmas”. Vilnius, 1992. P. 93.

4 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 45-46.

5 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 46.

6 Jokubaitis A. „Liberalizmo ir demokratijos konfliktas”// Politologija, 2009, Nr.1. P. 7.

7 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 55.

8 Jokubaitis A. „Politika be vertybių”// Politologija, 2008, Nr. 1. P. 26.

9 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 73.

10 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 89.

11 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 44.

12 Taylor Ch. „Autentiškumo etika“. Vilnius, 1996. P. 18.

13 Jokubaitis A. „Postmodernizmas ir konservatizmas“. Kaunas, 1997. P. 222.

14 Taylor Ch. „Autentiškumo etika“. Aidai, 1996. P. 19.

15 Jokubaitis A. „Postmodernizmas ir konservatizmas“. Kaunas, 1997. P. 223.

16 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 47.

17 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 13.

18 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 45.

19 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 45.

20 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 45.

21 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 46.

22 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 47.

23 Jokubaitis A. „Liberalizmo tapatumo problemos“. Vilnius, 2003. P. 51.

24 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 48.

25 Sud. J.Kiss „Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija”. Vilnius, 1998. P. 48.

Leave a Comment