“Bendra žemės ūkio politika”

TURINYS
ĮVADAS 3
1. BŽŪP ESMĖ IR TIKSLAI 4
2. BENDRA ŽEMĖS ŪKIO POLITOKOS BENDRAS VYSTYMASIS: 6
2.1 Pradinės stadijos 6
2.2 Ekonominės ir monetarinės aplinkybės 8
2.3 Agromonetarinės priemonės 11
2.4 Kainos, perprodukcija ir biudžetiniai kaštai 13
2.5 Pajamos iš žemės ūkio 14
2.6 BŽŪP reforma 14
2.7 Ankstesni EB/ES išsiplėtimai 16
2.8 Tolesnis Sąjungos plėtimas ir “Darbotvarkė 2000” 17
IŠVADOS 19
LITERATŪRA: 20ĮVADAS
Europos Sąjunga vykdo įvairias politikas, iš kurių bene viena svarbiausių yra Bendra žemės ūkio politika (angl.common agricultural policy). Tai – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių.
Žemės ūkis apskritai yra gana specifiška ekonomikos sritis, ypač pramoninėse šalyse. Nuo XIX a. pabaigos ji iš prradžių dėl saugumo, o vėliau dėl socialinių motyvų buvo atribota nuo laisvosios rinkos jėgų. Tokia padėtį galima aiškinti atsižvelgiant į kelis veiksnius, iš kurių bene svarbiausias yra politinis. Vykstant industrializacijai ir dėl šio proceso atsiradusiai urbanizacijai žemės ūkis prarado savo anksčiau turėtą ekonominę reikšmę. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugelyje Vakarų Europos šalių įvedus visuotinę rinkimų teisę politiškai buvo pavojinga palikti žemdirbius rinkos jėgų valiai. Kurdamos specialų žemės ūkio reguliavimo rėžimą daugelis Vakarų Europos valstybių rūpinosi, kad žemdirbiai būūtų integruoti į politinę valstybės bendruomenę. Panašūs giluminiai tikslai skatino kurti ir specialų Bendrijos žemės ūkio rėžimą.Bendrijos kūrėjams reikėjo užsitikrinti politinę įtakingos žemdirbių klasės paramą.
Kaip gerovės politikos dalis BŽŪP plėtojosi tik pagal tik jai vienai būdingą logiką. Ji tapo tam tikru re

ezervatu, kuriame gyvenimas vyko kitaip nei kituose ekonomikos sektoriuose – jis rėmėsi kitomis taisyklėmis ir kita veiksmų logika, būtent žemės ūkio produktų kainų nustatymu ir pajamų žemdirbiams garantavimu.
Šiame darbe bandyta atskleisti BŽŪP esmė ir tikslai. Taip pat paliesta jos raida ir 1992 m. bendrosios žemės ūkio politikos reforma.1. BŽŪP ESMĖ IR TIKSLAI
Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) pagrindas yra sudėtingas daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Tai sukelia nuolatines perprodukcijos krizes ir labai daug kainuoja. Šiai politikai iki šiol tenka didžiausia EB biudžeto dalis. Po nuoseklių reformų ji mažėja, tačiau iki šiol vis dar sudaro apie pusę visų ES išlaidų.

Šaltinis: Eurostat
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje buvo nurodyti tokie penki žemės ūkio politikos tikslai:
· padidinti žeemės ūkio gamybą;
· užtikrinti pakankamą žemdirbių gyvenimo lygį;
· stabilizuoti rinkas;
· užtikrinti žemės ūkio produktų tiekimą;
· užtikrinti, kad vartotoją pasiekusių žemės ūkio produktų kainos nebūtų pernelyg didelės.
Kaip matyti, geriausiu atveju tik du iš penkių politikos tikslų tikrai yra ekonominiai, o kiti siejasi su valstybių narių saugumu ir socialinėmis gerovės valstybės tikslai. Žemės ūkio politika yra gerovės politika. Šitai išsiaiškinus galima pateisinti akivaizdžius ekonominius šios politikos trūkumus.(2, 51- 52p.)
Klasikinės BŽŪP problemos:
· Kainų rėmimas padidino produkcijos gamybą: metinis augimas 1,5 proc. viršijo suvartojimą.
· Išaugusi gamyba padidino išlaidas produkcijos pertekliaus eksportui.
· Padidėjęs eksportas įt

takojo ES prekybinius santykius.
· Intensyvios gamybos rėmimas sukėlė aplinkosaugos problemas.
· Parama privilegijavo stambius ir intensyvios gamybos ūkius, kai nedarbas kaimuose smuko.
· 80 proc. visų subsidijų atiteko 20 proc. ūkininkų.
Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti ir daugelį paminėtų šios politikos tikslų, tačiau kaip tik dėl to ir kilo šiuo metu aktualiausiomis vadinamos problemos: žemės ūkio gaminių produkcija ir žemdirbių perprodukcija ir žemdirbių pasipriešinimas bet kokiems tos politikos pokyčiams. Iš pradžių, XX a. šeštajame dešimtmetyje, kuriant Europos ekonominę bendriją jos valstybės narės importavo žemės ūkio produktus. Vis dėl to Bendrija tokia žemės ūkio politika labai greitai išsprendė šią problemą ir tapo žemės ūkio produktų eksportuotoja, bet drauge patyrė ir pirmąsias perprodukcijos krizes.
1962 m. po legendiniu tarpusavio derybų maratono buvo pasiektas susitarimas dėl BŽŪP principų ir konkrečių jos priemonių.Buvo suformuluoti trys pagrindiniai BŽŪP principai:
· bendra žemės ūkio produktų rinka;
· Bendrijos preferencija, t.y.pirmenybė ir privilegijos, teikiamos EB gamintojams;
· Finansinis solidarumas – BŽŪP finansuojama bendromis lėšomis per EB biudžetą.
Kadangi šiuo metu pagrindiniai tikslai jau pasiekti , pradėta jos reforma. Reforma siekiama:
· liberalizuoti žemės ūkio gamybą;
· daugiau dėmesio skirti aplinkos apsaugai;
· reguliuoti žemės ūkio produktų perteklių;
· sudaryti galimybes mažiau išsivysčiusioms valstybėms plėtoti savo ūkius;
· sumažinti išlaidas žemės ūkio produktams.
Nuo 2000 m. palaipsniui yra mažinamos išmokos, kurios garantuoja aukštas žemės ūkio produktų supirkimo kainas. Taip pat bus atsisakoma griežtos, muitais ir kvotomis pagrįstos, rinkos apsaugos sistemos. Na
auja žemės ūkio politika daugiau dėmesio skiria struktūrinėms reformoms (žemės ūkio šakų pertvarkymui), kaimo plėtrai (alternatyvių darbo vietų kūrimui kaimo vietovėse) bei aplinkos apsaugai (skatinama ekologiškai švarios produkcijos gamybai).
BŽŪP tikslai ateityje:
· Išvengti gyventojų kaimo regionuose mažėjimo, remiant pakankamą ūkininkų skaičių.
· Ūkininkų ūkiai liks pagrindiniu elementu remiančiu agrarinę aplinkosaugą žemės ūkyje.
· Ūkininkai yra produkcijos gamintojai, ir aplinkosaugos saugotojai.
· Žemės ūkio politika privalo išlaikyti rinkų balansą.2. BENDRA ŽEMĖS ŪKIO POLITOKOS BENDRAS VYSTYMASIS:
2.1 Pradinės stadijos
Romos sutartyje, kuria remiantis šešios šalys sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir kuri įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d., žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į “bendrąją rinką”, kurioje kiekybiniai apribojimai ir muitai, nustatyti prekybai tarp šalių narių, būtų pašalinti ir būtų nustatytas bendras išorinis tarifas.
Tai buvo laimėjimas.Pastangos įtraukti žemės ūkį į ankstesnes muitų sąjungas tarp Belgijos ir Liuksemburgo, o vėliau tarp šių dviejų valstybių ir Nyderlandų nebuvo sėkmingos.Be to, Jungtinė Karalystė tvirtai atsisakė įtraukti žemės ūkį į bet kuriuos bendrus projektus, ir tai buvo svarbi priežastis, dėl kurios Jungtinė Karalystė pasitraukė iš derybų, skirtų suformuluoti EEB.
Žemės ūkio įtraukimas Prancūzijai buvo esminis momentas, siekiant užtikrinti išplėstą rinką žemės ūkio eksportui.Ypač buvo tikimasi pasinaudoti pranašumais pramonės srityje su Vokietija.
Žemės ūkis liko sudėtingas objektas integracijos atžvilgiu.Nacionalinė žemės ūkio politika minimose šalyse skyrėsi savo metodais ir gaunama parama.Romos sutartis numatė BŽŪP sukūrimą: 39 straipsnyje buvo nu
ustatyti tikslai, kuriais siekiama subalansuoti interesus tarp gamintojų ir vartotojų; 40 straipsnyje buvo numatytos bendros rinkų organizavimo priemonės, tačiau detalės liko neaiškios; 43 straipsnyje yra išdėstytos procedūros, pagal kurias reglamentus, direktyvas ir sprendimus, susijusius su BŽŪP, priimtų Ministrų Taryba, remiantis Komisijos pasiūlymais ir pasikonsultavusi su Europos parlamentu.
Sutarties antrame priede yra išvardyti žemės ūkio produktai, kurie yra priklausomi nuo BŽŪP.Tai yra “pirmos stadijos”perdirbimo produktai.
Po intensyvių derybų Ministrų Taryba galiausiai (1962 m. sausio mėn.) priėmė sprendimą dėl grūdinių kultūrų pagrindinės bendros rinkos organizacijos priemonės (BROP). Buvo nustatyti šie pagrindiniai komponentai:
· Tikslinės kainos. Praktikoje tikslinės kainos greitai prarado savo reikšmę, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikrame etape jos yra naudojamos apskaičiuoti kitus elementus.
· Intervencinės kainos yra tokios kainos, už kurias intervencinės agentūros gali pirkti produkciją ir kurios tokiu būdu nustato minimalų kainų lygį vietos rinkai. Minimos agentūros yra nacionalinės institucijos, veikiančios pagal ES įstatymus. Grūdinių kultūrų atveju intervencinės kainos yra siejamos su mėnesiniais padidėjimais, tenkančiais metų daliai, siekiant skatinti gamintojus ir prekybininkus patiems sandėliuoti produkciją intervencijai sezono pradžioje.
· Slenkstine kaina ties bendrąją siena: yra minimalios importo kainos su kintančiais importo mokesčiais, kurios neleidžia įvežti importuojamų prekių už mažesnę negu slenkstine kaina. ”Bendruomenės pirmenybė” buvo užtikrinta, nustatant slenkstinę kainą virš tarpinės kainos. Pagal Urugvajaus susitikimo sutartį (USS), kuri įsigaliojo 1995 m.liepos 1 d., slenkstinės kainos išnyko, o kintantys mokesčiai buvo konvertuoti į tarifus.
· Eksporto subsidijos (oficialiai vadinamos “kompensacijos”) sumažina eksportuojamų prekių kainas nuo vidaus rinkos lygio iki eksporto rinkų lygių. Importo kvota buvo taikoma visus metus, o eksporto subsidijos yra suteikiamos remiantis situacija rinkoje. Jei pasaulinė kaina pakiltų virš vidaus rinkos, gali būti taikomas eksporto mokestis.
Mokesčiai (dabar tarifai) ir eksporto subsidijos taip pat taikomi perdirbtų produktų žemės ūkio elementams.
Grūdinių kultūrų režimas buvo modelis keletui kitų BROP. BROP trims grūdų pagrindu gaunamiems produktams – kiaulienai, paukštienai ir kiaušiniams – buvo patvirtintos tuo pačiu metu kaip ir reglamentas dėl grūdinių kultūrų. Kitos BROP buvo patvirtintos per kitus kelerius metus. Daugeliu atvejų joms buvo būdingi pagrindiniai bazinio modelio požymiai – importo mokesčiai, intervencija ir eksporto subsidijos.Skirtumai priklausė nuo produkto pobūdžio ir rinkos:tokiu būdu gamintojų pajamos daugiausia buvo užtikrinamos apsaugant sieną ir remiant kainas. Keletui produktų – aliejinėms sėkloms, Provanso aliejui, kviečiams – parama bu.vo teikiama tiesiogiai mokant gamintojams ar perdirbėjams, taip mažinant vidaus rinkos kainas.
Taigi iki 1996 m. pabaigos EB daugeliui produktų patvirtino apsaugos ir rėmimo sistemą, kuri efektyviai izoliavo vidaus rinką. Kainoms esant virš pasaulinės rinkos lygių, rėmimo išlaidas daugiausia dengė vartotojai.Iš šios sistemos buvo tikimasi tiesioginių pajamų:politikos kūrėjai neatsižvelgė į prognozes, kad eksporto “kompensacijų” išlaidos viršys pajamas iš importo mokesčių.
Išimtis, kuri pasirodė esanti svarbi, buvo taikoma visai gyvuliams skirto maisto sričiai: tai apėmė aliejines sėklas (ypač sojų) ir kitą baltyminį maistą, kas buvo pradėta vadinti “grūdinių kultūrų pakaitalais”(daugiausia kasavą ar moniaką ir ”kukurūzų glitimo maistą” – šalutinį produktą, gaunamą perdirbant kukurūzus į cukraus pakaitalą izogliukozę). Jiems buvo tik taikomi nulinis arba maži importo mokesčiai, kurie daugeliu atvejų buvo “privalomi” pagal VSPT taisykles (t.y. negalėjo būti pakeičiami, nepasiūlant kompensacijos suinteresuotiems prekybos partneriams). Šis liberalus importo režimas prisidėjo prie to, kad importuojami pašarai pakeitė EB auginamus pašarinius grūdus ir kitą pašarą: Urugvajaus susitikime EB nesėkmingai mėgino įvesti kokią nors apsaugos priemonę.
1962 m. sutartis taip pat apėmė finansines nuostatas. Taryba priėmė reglamentą, pagal kurį buvo įsteigtas Europos žemės ūkio “Vadovavimo” ir “Garantijų” fondas (plačiau žinomas pagal prancūzų sutrumpinimą FEOGA): jo “Vadovavimo” dalis buvo skirta struktūrinėms priemonėms finansuoti, o ”Garantijų” dalis rėmė eksporto kompensacijas ir intervenciją į rinką. Priemonės, pagal kurias pats FEOGA turėjo būti finansuojamas iš bendrojo Bendrijos biudžeto, buvo nustatytos tik 1969 metais.
Trys principai, kurie nuolat buvo minimi vėlesnėse diskusijose – rinkos vienybė, Bendrijos privilegija ir finansinis solidarumas – buvo įkūnyti šiuose ankstyvuose reglamentuose. Prancūzai ypač daug reikšmės teikė šiems principams.
Klausimas liko tik, kokio dydžio paramos ir apsaugos turėjo būti siekiama. Dideli kainų skirtumai šešetuke padarė tai neišsprendžiama problema. Ypač Vokietijos vyriausybę smarkiai spaudė savi ūkininkai, siekdami priversti atsisakyti bet kokio drastiško Vokietijos žemės ūkio produkcijos kainų sumažinimo. Tik 1964 m. pabaigos galiausiai buvo priimti sprendimai, pagal kuriuos bendros grūdinių kultūrų kainos buvo įvestos 1967 metais. Jos turėjo būti šiek tiek didesnės už vidutinį kainų lygį šešetuke ir gerokai didesnės už pasaulines kainas. Kompensacija už kainų sumažinimą turėjo būti duodama ūkininkams Vokietijoje, Italijoje ir Liuksemburge. (1, 158 – 161p.)2.2 Ekonominės ir monetarinės aplinkybės
Po ekonominio augimo laikotarpio vakarų ekonomika patyrė didelį sukrėtimą 1974 metais dėl pirmosios naftos krizės, kurią sukėlė arabų ir Izraelio karas. Naftos kaina pakilo nuo nesiekiančio dviejų dolerių lygio už barelį iki beveik 11 dolerių. Infliacija Vakarų Europoje padidėjo iki dviženklio skaičiaus, tuo tarpu nacionalinių pajamų augimas sulėtėjo , atsirado “stagflation”(stagnacija plius infliacija) reiškinys. Smarkiai padidėjo nedarbas. Monetarinis nestabilumas paaštrėjo: Vokietija, kurioje buvo santykinai maža infliacija, išlaikė stiprią valiutą, bet dauguma kitų Europos valiutų nuvertėjo Vokietijos markės atžvilgiu.
Antra naftos krizė 1979 – 1980 metais, šį kartą sukelta revoliucija Irane, padidino pasaulinę naftos kainą iki 30 dolerių už balerį, tuo sąlygodama naują infliaciją ir ekonomikos smukimą pasauliniu mastu. Dauguma Vakarų vyriausybių mažiau reikšmės teikė kovai su nedarbu, negu infliacijos mažinimui, vykdydamos ribojančią monetarinę politiką (būtent aukštas palūkanų normas). Vokietijos ekonomika pateikė santykinio stabilumo ir progreso modelį: ekonominis augimas tęsėsi, tuo tarpu infliacija buvo išlaikoma žema iš dalies dėl to, kad darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo išliko nuosaikūs ir iš dalies tvirtos monetarinės politikos dėka, kurioje “Bundesbank”, nepriklausomai nuo politinės kontrolės, atliko svarbų vaidmenį. Vokietijos markės stiprumas padarė jį traukos poliumi.
Ekonomikos augimo tempai pagerėjo 1980 metais, bet dėl ribojančios monetarinės politikos jie išliko gerokai mažesni nei buvo iki 1974 metų. Nuo 1991 metų keletoje šalių vėl atsinaujino nuosmukis:didelės firmos pateikė duomenų apie nuostolius ar sumažėjusį pelną. Darbininkai buvo atleidžiami, o nedarbas, kuris iki tol buvo sumažėjęs, vėl padidėjo.
Išlaidos, atsiradusios dėl Vokietijos susivienijimo, vedė prie infliacijos, su kuria “Bundesbank” kovojo, išlaikydamas santykinai aukštas palūkanų normas. Tai savo ruožtu sudarė sunkumų kitoms šalims mažinti palūkanų normas ir taip skatinant ekonominį pagyvėjimą, nes atsirado rizika pereiti nuo jų nuosavų valiutų prie Vokietijos markės.
Pasaulinis monetarinis nestabilumas jau buvo padidėjęs dėl nuolatinių JAV biudžeto ir prekybos deficitų, dėl kurių dolerio kursas krito ekiu atžvilgiu, palyginti su 1985 m.
Europos Sąjungoje Europos monetarinė sistema(EMS) buvo įvesta 1997 metais. Ji apėmė valiutų kursų mechanizmą (VKM, angl.ERM), pagal kurį buvo numatytas abipusis valiutų rėmimas. Tuo buvo siekiama išlaikyti trumpalaikius svyravimus siaurame diapazone – paprastai bet kuriuo metu maksimalus skirtumas 2,25 procento. Šioje sistemoje Vokietijos markė buvo periodiškai vertinama daugumos kitų valiutų atžvilgiu. Olandijos guldenas buvo taip pat iš naujo vertinamas.Belgijos ir Prancūzijos frankai, iš pradžių buvę silpni, pamažu sustiprėjo. Britų svaras, kuris stabiliai nuvertėjo Vokietijos markės atžvilgiu, galiausiai 1990 metais buvo įtrauktas į VKM (kaip pasirodė per daug aukštu kursu). Iki 1992 metų iš Europos Bendrijos valiutų tik Graikijos drachma išliko už VKM ribų; Švedija ir Suomija taip pat pririšo savo valiutas prie ekiu.
Didėjantis suvokimas, kad reikia užtikrinti ekonomines ir monetarines politikos suvienijimą, privedė prie Europos Sąjungos sutarties Mastrichte pasirašymo 1991 m. gruodžio mėn. Jos pagrindinis elementas buvo trijų stadijų programa dėl ekonominės ir monetarinės sąjungos sukūrimo, jeigu įmanoma, iki 1997 m. ir nevėliau kaip iki 1999 m. sausio 1d. Šalys narės turėtų įvykdyti tam tikras sąlygas dėl vienos valiutos priėmimo.
Deja, monetarinis stabilumas Europos monetarinėje sistemoje buvo smarkiai pažeistas 1992 m. rugsėjo mėn. iš dalies dėl politinių nesutarimų ryšium su Mastrichto sutarties ratifikavimo Prancūzijoje, iš dalies dėl to, kad britų svaras ir Italijos lira buvo palaikomi savo VKM ribose aukštų palūkanų normų pagalba, ir rinkos aiškiai laikė jas pervertintas. Šios valiutos buvo išstumtos iš VKM, ir jų vertė smarkiai krito.
VKM išliko nestabilus: vis labiau tapo a.išku, jog pagrindinė priežastis buvo aukštos Vokietijos palūkanų normos, tuo tarpu kitos šalys turėjo mažinti savo normas, kad stimuliuotų savo ekonomikas ir mažintų nedarbą. 1993 m. vasarą spekuliacija, ypač franko atžvilgiu, pasiekė aukščiausią tašką. Krizės atmosferoje buvo nuspręsta išplėsti leistinas abipuses ribas nuo ` 2,25 proc. iki 15 proc.
D.Britanija, kurioje svaras vėl buvo pradėjęs svyruoti ir infliacijos norma buvo labai sumažėjusi, vis labiau mažino savo palūkanų normas. Vokietija ir dauguma kitų EB šalių taip pat atsargiai judėjo prie žemesnių palūkanų normų, kurios iki 1996 m. buvo gerokai sumažintos.
Nedarbas išliko didžiulis. Tačiau, laikantis Mastrichto kriterijų ir kontroliuojant infliaciją, biudžeto apribojimai išliko esminiai. Lėtas ekonomikos augimas, mažinant mokesčių pajamas, su komplikavo biudžeto deficito ir valstybinės skolos mažinimą. Susiduriant su tokiais sunkumais, reikėjo atsisakyti pagrindinio monetarinės sąjungos tikslo iki 1997 m.
Remiantis Mastrichto sutartimi, pirmoje 1998 m. pusėje turi būti priimtas sprendimas dėl to, kurios šalys atitinka kriterijus dėl EMS 1999 m. sausio 1 d. Šiam tikslui ekonominiai 1997 m. duomenys yra esminiai. Dėmesys buvo koncentruojamas į reikalavimą, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. bendro šalies produkto (BŠP). Net Vokietijai buvo sudėtinga vykdyti šią užduotį. ”Bundesbank” reikalavo griežtai taikyti šių kriterijų, siekiant stiprinti būsimą “Euro”. Tačiau Vokietijos vyriausybėje dirbant kancleriui Kohliui, monetarinės sąjungos siekimas buvo politinis prioritetas. Prancūzijoje, kur griežtumo priemonės sukėlė daug neramumų visuomenėje, birželio mėn. išrinkta socialistų vyriausybė iš pradžių paskelbė didesnį prioritetą ekonominiam augimui atkurti ir nedarbui mažinti, bet vėliau patvirtino politinį solidarumą su Vokietijos vyriausybe dėl monetarinės sąjungos.
JK gavo atsisakymą nuo vieningos valiutos pagal Mastrichto sutartį. Dalyvavimo klausymas buvo svarstomas vietinėse politinėse diskusijose, konservatorių partijoje, susidarant stipriai “euroskeptiniai “ opozicijai; bet naujoji leiboristų vyriausybė, išrinkta 1997 m., žiūrėjo palankiau į šį klausymą.
Klausymas dėl santykių tarp “Euro” ir nedalyvaujančių ES šalių valiutų tapo svarbia problema. 1996 m. rugsėjo mėn. finansų ministrai susitarė iš principo, kad kai kurioms šalims įvedus vieningą valiutą būtų įkurtas VKM, įtraukiantis visas šalis nares. Tačiau leistinų svyravimų diapazonas išliktų 15 proc. bet kuria kryptimi ir (JK reikalavimo) dalyvavimas būtų savanoriškas.
Šie įvairūs ekonominiai reiškiniai pabrėžia makroekonomikos kompleksiškumą ir sąsajas tarp pagrindinių elementų – augimo, infliacijos, keitimo kurso, nedarbo. Jie taip pat parodė kaip vyriausybės susiduria su sunkumais, kai turimos politinės priemonės buvo ribojamos vidaus ir tarptautiniais suvaržymais – Mastrichto kriterijais.
Mastrichto kriterijai:
· “Aukštas palokomo suartinimo lygis”, apibrėžiamas remiantis “aukštu kainų stabilumo lygiu” (t.y. infliacijos vystymosi tempai neviršija 1,5 proc. tarp geriausiai išsivysčiusių šalių narių).
· “Vyriausybės finansinės padėties stabilumas” (t.y. biudžeto deficitas ne didesnis kaip 3 proc. bendro vidaus produkto, jei tas santykis “žymiai ir nuolat nemažėjo pasiekdamas tokį lygį, kuris yra arti nurodytos vertės”.
· Vyriausybės skola nedidesnė kaip 60 proc. bendro vidaus produkto, “jei šis santykis nėra nuolat mažėjanti ir pakankamai greitai artėjantis prie nurodytos vertės”.
· “Normalios svyravimo ribos” pagal VKM “be smarkesnės įtampos” ir nesukeliant nuvertėjimo šalims narėms ne mažiau kaip dvejus metus.
· “Suartinimo tęstinumas” (ilgalaikė palūkanų norma, neviršijanti daugiau kaip dviem procentinėmis dalimis trijų šalių narių, kuriose didžiausias kainų stabilumas, normos).
Nuosmukio ir “stagfliation” (stagnacija + infliacija) laikotarpiai sukėlė žymių pasekmių žemės ūkio sektoriuje. Kai palūkanų normos buvo aukštos ūkininkai turėjo problemų dėl didelių skolų. Žemės ūkio. gamybos išlaidos padidėjo laikotarpiais, kai buvo didelių energijos išlaidų. Plintant bedarbystei ne žemdirbystės sektoriuje, žmonėms, paliekantiems žemdirbystę, buvo daug sunkiau susirasti kitą darbą. Ekonominis atsigavimas, kuris, atrodė, vyko 1997 m., liko nežymus, ir nebuvo tikimasi, kad darbo vietų padaugės žymesniu mastu.2.3 Agromonetarinės priemonės
Beveik per visus 1996 m. valiutos stabilumo dėka buvo galima nustatyti bendras kainas todėl, kad santykis tarp ūkinio vieneto ir nacionalinių valiutų išliko nepakitęs. Bet dėl valiutų pasikeitimų ES tapo sunku išlaikyti bendrų kainų sistemą, vykstant laisvai prekybai tarp šalių narių.
Bendrų kainų konvertavimo į nacionalines valiutas taisyklių griežtas taikymas būtų sukėlęs kainų padidėjimą šalyse, kuriose įvyko devalvacija (tokiose kaip Prancūzija). Tai būtų trukdę kovoti su infliacija. Šalyse, kuriose įvyko perkainojimas (kaip Vokietijoje), būtų sumažėjusios kainos gamintojams.
“Agrosistema”, kuri buvo sukurta šiai problemai išspręsti, nustatė “žalius kursus”, (“green rates”), skirtingus nuo rinkos keitimo kursų. Jie buvo skirti konvertuoti bendras kainas į nacionalines valiutas. Kadangi dėl to susidarė skirtingi kainų lygiai prekyboje tarp šalių narių, “piniginės kompensacinės sumos” (PKS) turėjo būti taikomos pasienyje eksporto iš šalių, kur žemdirbystės kainos buvo laikomos mažos, mokesčio forma ir eksporto iš šalių, kur kainos buvo laikomos aukštos, subsidijų forma. (PKS buvo taikomos ir prekybai su trečiosiomis šalimis).
Iš principo PKS turėjo būti panaikinamas palaipsniui derinant “žalius valiutų kursus” prie rinkos keitimo kursų.Tikrovėje toks panaikinimas pasirodė esantis daug lengvesnis, keliant kainas ūkininkams, negu siekiant jas mažinti daugiausia dėl to, kad vokiečių ūkininkai toliau priešinosi kainų mažinimui.Tai privedė 1984 m. prie “žaliojo ekiu” arba “perjungimo mechanizmo” išradimo, pagal kurį įsipareigojimas stiprios valiutos šaliai iš naujo įvertinti savo “žalią kursą” (kas sumažintų kainas jos ūkininkams nacionaline valiuta) buvo transformuotas į galimybe silpnos valiutos šalims devalvuoti savo “žalius kursus” (tokiu būdu pakeliant kainas savo ūkininkams). Dėl to nacionalinės kainos pakilo, o tai nebuvo akivaizdu pagal ekiu kainas: “žaliojo ekiu” vertė pakilo su stipria Vokietijos marke ir viršijo piniginio ekiu vertę. Iki 1995 m. vasario 1 d., kai “perjungimo”sistema buvo baigta, skirtumas pasiekė 20,75 proc.
Ištiktųjų tai reiškė, kad nacionalinių kainų didėjimas nusvėrė kainų mažėjimą. Šalyse, kurių valiutos nuvertėjo, – JK, Airijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje – smarkiai padidėjo rėmimo kainos, tik nežymiai sumažinus kainas stiprios valiutos šalyse. Kainų išaugimas smarkiai prisidėjo prie BŽŪP biudžetinių išlaidų. PKS, pagal kurias buvo reikalaujami čekiai Bendrijos vidaus pasieniuose, buvo nesuderinami su vieninga rinka. Kai tai įsigaliojo 1993 m. sausio 1 d., “žali kursai” buvo priderinti prie piniginių kursų, paliekant tik mažus “piniginius skirtumus”, ir PKS buvo pašalintas. Santykinis stabilumas buvo pasiektas tam tikrą laikotarpį, remiantis EMS sukeltomis viltimis, kad ankstesnės problemos gali išnykti.
Tačiau svaro ir liros dingimos iš valiutinio kursų mechanizmo 1993 m. rugpjūčio pradžioje priimtas sprendimas išplėsti leistinas abipuses maržas VKP ribose iki 15 proc. sukėlė naujų komplikacijų. Dabar visos valiutos svyravo viena kitos atžvilgiu. Tokiu būdu galėjo atsirasti dažni ir galimai ryškūs pasikeitimai “institucinių” kainų, nustatytų iš pradžių ekiu, nacionalinės valiutos ekvivalentuose – tarpinėse kainose, kompensaciniuose mokėjimuose, slenkstinėse kainose ir t.t. Siekiant sumažinti tokių pasikeitimų dažnumą, “frančizė” (maksimalus leistinas piniginis skirtumas tarp bet kurių dviejų šalių narių buvo išplėsta iki 5 proc.).
Šios problemos parodė, kaip yra sunku mėginti valdyti bendrų kainų sistemą, svyruojant valiutų keitimo kursams. Būtų ypač nepatogu, jei kainos ir pagalba ūkininkams kistų tokiu pačiu mastu, kaip keitimo kursai. Iš kitos pusės žemdirbystės produktų kainos negali būti paleidžiamos per daug iš bendro lygio, nes priešingu atveju atsirastų prekybos iškraipymai.
Tokiu problemų daugiau neatsiras tarp tokių šalių narių, kurios dalyvauja monetarinėje sąjungoje. Tačiau niekas nesitiki, kad monetarinę sąjungą pasieks visos šalys narės: ke.itimo kursai gali vis tiek svyruoti tarp šalių, priklausančių EMS, ir EMS nepriklausančių šalių bei tarp pastarųjų. Todėl pagrindinė problema neišnyks netgi tada.2.4 Kainos, perprodukcija ir biudžetiniai kaštai
Šis infliacinis laikotarpis, kuris prasidėjo kartu su naftos krize 1973 m., buvo daugelio smarkių kainų padidėjimų varomoji jėga. “Atsargesnė” politika buvo vedama 1970 m. pabaigoje, bet vėliau atsiradusi kainų padidėjimo banga praūžė 1980 m. pradžioje.
Iki 1983 m. perprodukcijos problemos – jos buvo aptartos vėliau – tapo rimtos ir reikėjo numatyti “ribojančią” politiką, dėl to bendros “institucinės” kainos ekiu buvo įšaldytos arba sumažintos “nominalia” prasme, o tai reiškia žymų kritimą iš tikrųjų. Tačiau “agromonetariniai” potvarkiai tam tikru laipsniu kompensuoja šį kritimą.
Žemės ūkio produkcijos gamyba toliau augo dėl našumo augimo, kuris buvo skatinamas iki 1980 m. pradžios didinant kainas. Suvartojimo augimas EB, iš kitos pusės, palyginti buvo ribotas.
Neišvengiamas rezultatas buvo didesnis vidinis aprūpinimas: daugelio produktų, konkuruojančių su EB produkcija, importo apimtis ir EB eksportas į trečias šalis padidėjo.
Lėšų skirstymo žemės ūkiui lygis tapo didele Bendrijos biudžeto problema. 1.1 lentelėje parodytas bendras vystymasis. Tai, kad BŽŪP turėjo apimti didesnę bendro biudžeto dalį savo ankstyvose stadijose, nestebina, kadangi kitos strategijos nebuvo išsivysčiusios iki tokio pat lygio; ir toliau kelios Bendrijos strategijos nereikalauja didesnių išlaidų, tačiau augo poreikis didinti išlaidas regioniniam ir struktūriniam vystymuisi, ypač Bendrijos pietiniuose regionuose, ir kitiems tikslams, įskaitant pagalbą vystymuisi.
1.1 lentelė: EB / ES biudžeto išlaidos žemės ūkiui (mlrd. ekiu)

Šaltiniai: Komisija (DG biudžetams): “The Community Budget: the Facts in Figures” (“Bendrijos biudžetas: Faktai skaičiuose” – 1994 m. leidinys (SEC(94)1100). 1997 m. duomenys iš biudžeto (paskyrimai, išskyrus 500mln. ekiu “monetariniam rezervui”) ir “nurodymas” iš kainų pasiūlymų. Faktinės 1997 m. išlaidos, manoma, bus žymiai mažesnės. Visi duomenys susiję su mokėjimais (ne ”įsipareigojimais”, kurie gali privesti prie išlaidų einamaisiais metais.
Nuo 1988 m., atsižvelgiant į didesnę “biudžetinę discipliną”, metinis ES biudžetas turi atitikti daugiametes “finansines perspektyvas”. Jos apima “Direktyvas ūkio srityje”, kurios apriboja lėšų leidimo augimą, pagal FEOGA “Garantija”. Poreikis išlaikyti lėšų leidimą žemės ūkiui šių “Direktyvų” ribose sustiprintas būtinumo vyriausybėms naudoti griežtas priemones savo nacionaliniuose biudžetuose, ypač “Mastrichto” kriterijų EMS atžvilgiu tapo svarbia priežastimi vykdyti BŽŪP reformą.2.5 Pajamos iš žemės ūkio
Praktiškai parama pajamoms iš žemės ūkio buvo pagrindinis BŽŪP tikslas. Faktiškai yra du pagrindiniai ūkių pajamų problemos tipai. Vienas gali būti susijęs su “komerciniais ūkiais”, nepriklausomai nuo dydžio: grynosios pajamos gali būti mažos arba net neigiamos dėl sunkumų, laikantis kapitalinių įdėjimų palūkanų normų. Tai yra problema su kuria gali susidurti jauni ir dinamiškai dirbantis ūkininkai, ypač jei jie gavo paskolas už dideles palūkanas.
Kainų mažinimai, jeigu nėra kompensuojami tiesioginėmis išmokomis, gali ypač smarkiai atsiliepti tokioms įmonėms.
Kitas problemos tipas susijęs su ūkiais, kurie yra per daug maži, kad užtikrintų šeimai tinkamą pragyvenimą. Nepaisant žymių struktūrinių pasikeitimų per metus, daug tokių privačių ūkių išlieka ypač ekonomiškai atsilikusiuose regionuose. Jiems mažiau įtakos daro kainų politika, bet jie gali būti labai priklausomi nuo pajamų rėmimo, būtent pagalbos, suteikiamos pagal BŽŪP, regionams, turintiems ne tokias palankias sąlygas.
Tačiau vis labiau tampa aišku, kad daug ūkių didžiąją dalį savo bendrų pajamų gauna ne iš žemės ūkio: iš darbo ne visą darbo dieną už ūkio ribų, taip pat iš nesusijusio su ūkiu šeimos narių darbo visą darbo dieną ir kitų šaltinių. Dėl to BVP, tenkančio vienam žmogui, rodiklių palyginimai tarp žemės ūkio ir kitų sektorių, naudojant nacionalinius pajamų duomenis, gali būti klaidinantys (nors taip lyginama dažnai). (1, 169p.)2.6 BŽŪP reforma
Rinkos organizacija įvairioms prekėms buvo beveik nuolat derinama, bet kadangi produkcijos ir biudžeto kaštų problemos paaštrėjo reikėjo ilgalaikių reformų.
Galima sakyti, kad reforma realiai prasidėjo pieno tiekimo kvotų nustatymu 1984 m. Tapo aktualu pažaboti augančią perprodukciją, ir, susidūrė su alternatyviu drastišku kainų sumažinimu arba kvotų sistema, žemės ūkio ministrai pasirinko pastarąjį variantą.
“Biudžeto disciplinos” aplinkybėmis, kaip anksčiau aprašyta, 1988 m. keletui produktų buvo įvestos “stabilizavimo priemonės”. Jos veikė įvairiais būdais, priklausomai nuo prekės, bet paprastai jomis buvo siekiama sumažinti kainas arba teigti subsidijas, jeigu bendra EB produkcija viršijo tam tikras “maksimalius garantuojamus kiekius” (MGK).
Taip pat 1988 m. buvo įvestas “nenaudojimo” planas: gamintojai, kurie savo noru sutiko nenaudoti ne mažiau kaip 20 proc. savo ariamos žemės ne mažiau kaip 5 m., turėjo teisę gauti kompensacijų.
Tačiau šios priemonės neatrodė pakankamos išlaidoms mažinti. Rinkos disproporcijos išliko ir kai kuriais atvejais atrodė netgi padidėjusios. Be to, sistemos poveikis ūkių pajamoms buvo nepatenkinamas: buvo apskaičiuota, kad 80 proc. paramos gavo 20 proc. žemdirbių. O BŽŪP buvo puolama Urugvajaus susitikimo prekybinėse derybose.
Šios problemos privedė prie “MacSharry plano”(pavadinto komisijos nario, kuris tada buvo atsakingas už žemės ūkį, vardu). Po sunkių derybų Ministrų Taryba susitarė dėl šio plano 1992 m., tačiau su žymiais pakeitimais. Nors Tarybos nutarimai buvo mažiau drastiški negu tie, kuriuos siūlė Komisija, vis tiek jie numatė žymius kainų sumažinimus ariamų kultūrų derliams, išmokant kompensacijas gamintojams, kurie laikosi “nenaudojimo” sąlygos (išskyrus smulkius gamintojus). Jautienai taip pat buvo sumažintos tarpinės kainos, tuo tarpu išmokos gamintojams buvo padidintos, tačiau priklausomai nuo griežtesnių kriterijų gyvulių vienam hektarui.(1, 171p.) Pagal šią reformą Komisija siūlė valstybėms narėms pereiti nuo dirbtinio produktų supirkimo kainų palaikymo, t.y. nuo netiesioginės paramos žemės ūkiui, prie tiesioginio nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo. Kai Komisijos parengtą BŽŪP reformos planą patvirtino Taryba, jis tapo ne toks radikalus, bet vis dėlto leido baigti Urugvajaus derybų raundą ir skatino toliau griauti senąjį BŽŪP režimą, paremtą didelių kainų palaikymu. Paradoksalu, bet po reformos ES biudžeto išlaidos dėl BŽŪP vis tiek ne sumažėjo, o padidėjo, nes mažinant intervencines kainas žemdirbiams buvo mokomos gana dosnios kompensacijos. Tačiau daugelio žemės ūkio produktų kainos priartėjo prie pasaulinių rinkos kainų, o tai buvo naudinga vartotojams.Taigi Ši reforma buvo skirta pereiti nuo dirbtinio žemės ūkio produktų supirkimo kainų palaikymo prie nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo mokant jiems tiesiogines išmokas. (3, 9p.)
Šie svarbūs rėmimo priemonių pakeitimai padėjo pasiekti susitarimą, kuriuo buvo užbaigtas Urugvajaus susitikimas. Pastarajame taip pat buvo pakeisti kintantys importo mokesčiai tarifais, kurie turi būti sumažinami per ateinančius metus.
1992 metų reforma taip pat įvedė tam tikras “lydinčias priemones”, apimančias potencialiai reikšmingus “agroaplinkos apsaugos” reglamentus.
1992 m. reforma, pieno kvotos ir kitos priemonės sąlygojo rinkos balanso pagerėjimą keletui prekių. Intervencinės atsargos buvo smarkiai sumažintos. Grūdinių kultūrų sektoriuje buvo sumažinti išlaidos intervencijai ir eksporto subsidijos, bet kompensaciniai mokėjimai tapo svarbiu biudžeto straipsniu.
Kitos problemos liko ateičiai. Kai kurioms prekėms rinkos balansas liko nestabilus (ypač jautienai krizės pradžioje, kuri kilo 1996 m. dėl BSE ligos (karvių pasiutligė).Laikantis Urugvajaus susitikimo įsipareigojimų, situacija susidarytų sunki keletui prekių, ypač eksporto subsidijų limitų atžvilgiu.Ir perspektyvinio tam tikrų Vidurio ir Rytų Europos šalių priėmimo į ES atžvilgiu reikėjo pergalvoti pagrindinius BŽŪP aspektus.
2.7 Ankstesni EB/ES išsiplėti.mai
Pirmo Europos Bendrijos išsiplėtimo metu, kai įstojo JK, Airija ir Danija 1973 m., buvo nustatytas principas, kad naujos šalys narės turi priimti “acquis communautaire” – visą sutartį ir susijusius aktus – numatant tik jų laikinus apribojimus. Muitai tarp naujų ir ankstesnių narių buvo anuliuojami kasmetiniais etapais per penkerius metus. Naujų narių tarifai importui iš trečių šalių buvo priderinti prie bendro EB tarifo pertą patį laikotarpį. Nauji nariai turėjo priderinti savo kainas žemės ūkio produktams prie bendro lygio per šešis kasmetinius etapus.tuo tarpu kainų skirtumai būtų buvę kompensuojami “įstojimo kompensacinėmis sumomis”, taikomomis pasieniuose.
Iš esmės tokios pat procedūros buvo taikomos Graikijai jos prisijungimo metu 1981m.
Kai Ispanija ir Portugalija įstojo į EB 1986 m., žemės ūkiui buvo pritaikytas 10 m. pereinamasis laikotarpis. Iš vienos pusės, buvo atsižvelgiama į grėsmę kai kuriems EB žemės ūkio sektoriams, kylančią dėl Ispanijos eksporto, o iš kitos pusės, į struktūrinį Portugalijos žemės ūkio silpnumą. Daugumai Portugalijos, Ispanijos produktų, ypač kai jų kainos viršijo EB lygius, kainos ir pagalba turėjo būti suderintos su EB kainomis ir pagalba per 7 m., suteikiant “įstojimo kompensacines sumas” pasienyje, kai reikia kompensuoti kainų skirtumus, kitus prekybinius barjerus eliminuojant iš pat pradžių. Bet Ispanijos šviežiems vaisiams ir daržovėms ir daugumai Portugalijos produktų buvo taikomas perėjimo laikotarpis etapais. Pirmojo etapo metu – ketveri m. Ispanijoje ir treji m. Portugalijoje – BŽŪP rinkos mechanizmai turėjo būti palaipsniui įvedami, bet išliekant ankstesniems EB importo apribojimams. Antrojo etapo metu – iki dešimties metų pereinamojo laikotarpio pabaigos – kainos ir pagalba būtų sulyginama su EB esančiais lygiais, ir EB prekybiniai apribojimai būtų pašalinti.Be to, produktams, kurie laikomi “jautriais” – būtent Ispanijos vyno, šviežių bulvių, vaisių ir daržovių eksportui, taip pat kai kuriam EB eksportui į Ispaniją ir Portugaliją – buvo taikomas “papildomas prekybinis mechanizmas. Prekybą galėjo pristabdyti importuojantis partneris, jeigu kiekiai viršijo tam tikrą “indikatyvinę importo viršutinę ribą”.
1995 sausio 1 d. Austrija, Suomija, Švedija įstojo į Europos Sąjungą. Skirtingai negu po ankstesnių įstojimų, jos turėjo nedelsiant priderinti savo kainų lygius prie ES kainų lygių. Kadangi įsigaliojo vieninga rinka, buvo laikoma, kad derinant skirtingus kainų lygius sienos galėjo būti nekontroliuojamos. Bendra biudžetinė kompensacija buvo suteikta įvertinti problemas, susijusias su pereinamaisiais suderinimais su acquis communautaire žemės ūkyje:ją iš dalies sudarė kompensacijos už tai, kad 1995 m. naujos šalys narės dar nebuvo tinkamos kai kurioms BŽŪP pagalbos rūšims, iš dalies kompensacijos už išlaidas, patirtas derinantis prie ES kainų. Buvo sutarta, kad Komisija galėtų įgalioti Austriją ir Suomiją suteikti įvairią “pereinamąją ir mažėjančią” nacionalinę pagalbą tais atvejais, kai yra žymūs skirtumai rėmimo lygyje prieš priėmimą į Sąjungą ir po jo. Taip pat galėtų būti suteikiama ilgalaikė nacionalinė pagalba, siekiant palaikyti gamybą ir apgyvendinimą Suomijos ar Švedijos regionuose į šiaurę nuo 62 lygiagretės.Suomijai buvo suteikta galimybė teikti nacionalinę pagalbą, jei iškiltų rimtų sunkumų: 1996 m. Komisija priėmė šiuo pagrindu keletą priemonių, kurios gali būti naudojamos iki 2001 m.
Žemdirbiai šiose šalyse pradėjo gauti kompensacines išmokas už kultūrų derlius, gyvulių prieaugį ir kitas subsidijas. Sukūrus naują “6 tikslą” Suomijos ir Švedijos šiauriniams regionams, šios naujos šalys narės taip pat tapo tinkamos struktūrinių fondų numatomoms programoms..2.8 Tolesnis Sąjungos plėtimas ir “Darbotvarkė 2000”
1997 m. liepos mėn. Komisija paskelbė savo programą “Darbotvarkė 2000: už stipresnę ir platesnę Europą”. Joje buvo plačiai apžvelgtas ES vystymasis, pereinant į kitą amžių, galimo išsiplėtimo įtaka, priėmus Vidurio ir Rytų Europos šalis, ir finansų struktūra, peržengus 2000 m. Joje taip pat buvo svarbūs pasiūlymai dėl tolesnės BŽŪP reformos.
Dešimt Vidurio ir rytų Europos šalių pateikė paraiškas dėl narystės.Europos taryba sutiko, kad derybos dėl priėmimo galėtų prasidėti praėjus 6 mėn. Po ES šalių narių tarpvyriausybinės konferencijos (TVK) pabaigos, kuri turėtų išspręsti su jų įstojimu susijusias problemas – Komisijos dydį, Tarybos balsavimo teises ir t.t., kurios iškils padidėjusioje ES. To nepavyko atlikti TVK, bet, kaip buvo oficialiai paskelbta 1997 m. birželio mėn., Sąjungos plėtimosi procesui prasidėti nebuvo kliūčių.
Nauja “finansų struktūra” buvo esminė, kad ES galėtų finansuoti savo perspektyvinius reikalavimus, taip pat naujų šalių narių priėmimo kaštus.Buvo atlikti įvairių šių kaštų apskaičiavimai, ypač kiek tai yra susiėję su BŽŪP ir ES struktūrinių fondų naudojimu šiose šalyse.Gauti skaičiai buvo skirtingi, bet bendru atveju buvo dideli.
Iš kitos puses, ES šalims narėms naudojant griežtas priemones formuojant monetarinę sąjungą ir numatomas nuolatinės biudžetinės disciplinos poreikis rodė mažas galimybes didinti ES biudžetą. Iš tikrųjų Komisijai teko pasiduoti šiems spaudimams, pareiškiant, kad įvairūs reikalavimai galėtų būti išpildyti savo nuosavų resursų ribose, kurios būtų pasiektos 1999 m. tai yra, 1,27 proc. ES bendro nacionalinio produkto.IŠVADOS
1. BŽŪP viena iš svarbiausių ES vykdomų politikų, kuriai tenka iki šiol didžiausia EB biudžeto dalis.
2. 1962 m. Ministrų Taryba priėmė sprendimą dėl grūdinių kultūrų pagrindinės bendros rinkos organizacijos priemonės (BROP). Buvo nustatyti šie pagrindiniai komponentai: tikslinės kainos, intervensinės kainos, slenkstinė kaina ties bendrąja siena, ir eksporto subsidijos.
3. žalieji pinigai – tai išmokos, kuriomis žemdirbiams buvo kompensuojami dėl nacionalinių valiutų svyravimų atsiradę nuostoliai.
4. 1987 m. komisija pasiūlė kvotų režimą, iki tol taikyta tik pienui ir cukrui, išplėsti ir imti taikyti kitoms žemės ūkio produktų grupėms. Be to, buvo siūloma taikyti vadinamąjį žemės atidėjimo principą, pagal kurį žemdirbiams turėjo būti kompensuojama už žemės ūkio tikslams nenaudojamą žemę.
5. 1999 m. Pradėta esminė BŽŪP reforma. Pagal šią reformą Komisija siūlė valstybėms narėms pereiti nuo dirbtinio produktų supirkimo kainų palaikymo, t.y. nuo netiesioginės paramos žemės ūkiui, prie tiesioginio nustatyto žemdirbių pajamų lygio palaikymo.
6. “Darbotvarkė 2000” paskelbė naujas iniciatyvas dėl tolesnės BŽŪP reformos. Jų esmė – nuodugnesnės pajamų garantavimo principo įgyvendinimas, taip pat siūlymas iš dalie renacionalizuoti žemės ūkio politiką.LITERATŪRA:
1. M. Tracie. Maisto pramonė ir žemės ūkio rinkos ekonomikos sąlygomis žemės ūkio politikos ES. Vilnius 1998., p. 387
2. S. Vitkus. ES enciklopedinis žinynas. Vilnius 2002., p. 172
3. Sereičikas M. ES bendrosios žemės ūkio politikos reformos // 12 integracijos žinios – 2000.-Nr.5.-P.1,9,14.
4. Čiakas L. Derybinis skyrius “Žemės ūkis”: nuo grūdo iki milijonų // 12 integracijos žinios – 2002.-Nr.2.-P.10-12.

Leave a Comment