baltijos šalių skola Rusijai

Baltijos šalių skola Rusijai

Buvę okupantai reikalauja kontribucijos

Grupė Rusijos parlamento deputatų teigia, kad Baltijos valstybės skolingos Rusijai milžinišką pinigų sumą. Šiuo metu Rusijos Dūmoje ruošiami dokumentai, kurių pagrindu trims Baltijos šalims būtų galima pateikti 120 – 130 mlrd. JAV dolerių sąskaitą. Paaiškinimas, kaip gali susidaryti tokia skola, labai mielas šių pretenzijų iniciatoriui Viktorui Alksniui. Jis kaltina Batijos šalis neatlyginus Rusijai už sovietines investicijas. Anot V.Alksnio, Sovietų Sąjunga sukūrė šiuolaikinę pramonės ir transporto struktūrą Baltijos šalyse bei ilgam užtikrino jose patį aukščiausią įmanomą gerovės lygį. Paaskutinį XX dešimtmetį Rusija esą buvo itin palanki Baltijos valstybių ekonomikoms. Be to, sovietų kariuomenei išėjus, Baltijos šalių vyriausybėms liko jos buvę kariniai objektai, už kuriuos irgi nesumokėta. Vien už Zoknių oro uostą V.Alksnis bevelytų gauti iš Lietuvos daugiau nei 5 mlrd. dolerių.
Būdamas Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vicepirmininkas, V.Alksnis pateikė savo komitetui rezoliucijos projektą, pagal kurį iš Skaičiavimo rūmų institucijos galima būtų pareikalauti ataskaitos dėl sovietų nuosavybės “panaudojimo Latvijos, Lietuvos ir Estijos respublikose 1940 – 1941 metais bei 1991 – 1996 metais efektyvumo bei tikslingumo”.
Tarptautinių reikalų koomitetas V.Alksnio projektui pritarė. Sausio mėnesį jis turėtų būti svarstomas viename plenarinių posėdžių. Jeigu tuomet jam būtų pritarta, Baltijos šalims galėtų būti pateiktas oficialus ieškinys.
Negana to, V.Alksnis teigia, kad Baltijos valstybėms Rusija atidavė dalį savo teritorijos, už kurią taip pat ne

egavo kompensacijos. Neva dėl to, kad teritoriją įvertinti pinigine išraiška yra keblu, Rusijos Dūma vasarį pirmiausia ims svarstyti juridinius šio klausimo aspektus.
Žinoma, teisinė logika ir istorinė tiesa V.Alksnio išvedžiojimuose apversta aukštyn kojomis. Juk Rusija ne dovanojo Baltijos šalims savo teritoriją, bet piešingai – atplėšė nuo kiekvienos po gabalą. Rusija nūnai valdo tą žemę, kurią sovietų okupantai atėmė iš nepriklausomos Estijos. Lietuvos teritorijos ribos po 1940 metų yra mažesnės, nei tai buvo numatyta Lietuvos – Rusijos 1920 metų sutartyje. O iš Latvijos sovietai 1944 metais atėmė Abrenės valsčių, priskirdami jį Pskovo sričiai.
V.Alksnio vadovaujamos grupės deputatų ekonominės pretenzijos yra teisinis nesusipratimas. Tarptautinės teisės požiūriu, Baltijos valstybės negali atsakyti už sprendimus, kuriuos SSRS valdžia mėgino įgyvendinti okupuotuose kraštuose. V.Alksnio argumentai prieštarauja bendram teisės principui dėl atsakomybės už paadarinius, kuriuos sukėlė svetimos valstybės agresija. Jo galutinė esmė yra ta, kad visi agresyviosios SSRS pelnyti gumbai ir mėlynės dabar priklauso tik tiems, kas laiko save SSRS teisių perėmėjais. Jeigu Rusijos valstybė laiko save SSRS teisių įpėdine, tai tik ji ir atsako už tuos padarinius, kuriuos sukėlė sovietų siekis okupuoti ir aneksuoti nepriklausomas Baltijos valstybes. Keista, kad V.Alksnis dar nesugalvojo pareikalauti iš Baltijos valstybių atlyginti Rusijai už NKVD ir Raudonosios armijos nuostolius, patirtus dėl vietos gyventojų pasipriešinimo sovietiniam smurtui, trėmimams ir
r genocidui.
Iš esmės V.Alksnio iniciatyva siekiama peržiūrėti principus, kuriais nuo 1991 metų grindžiami dvišaliai Rusijos ir Lietuvos santykiai, imant neigti buvusios Baltijos valstybių okupacijos bei aneksijos faktą. 1991 metų liepos 29 dienos sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Rusija ir Lietuva pasirašė esą įsitikinusios, jog “SSRS pašalinus Lietuvos suveneritetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes” bus sudarytos papildomos Rusijos ir Lietuvos tarpusavio pasitikėjimo sąlygos. Dabar šiam išties labai trapaus pasitikėjimo daigui mėginama pakirsti šaknis.
V.Alksnis ciniškai paaiškino, kad kelti pretenzijas Baltijos valstybėms jį pastūmėjo pastarųjų ketinimai kreiptis į Rusijos valdžią dėl kompensacijų už SSRS joms padarytą žalą. Lietuvos Seimas 2000 metų birželį priėmė įstatymą “Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo”, kur remtasi taip pat ir 1992 metų birželio 14 dienos visuotiniame Lietuvos Respublikos piliečių referendume dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo pareikšta valia. Vyriausybei patkėta inicijuoti derybas ir nuolatos siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą. Tą patį turėtų padaryti ir latviai.
Rusijos žiniasklaidai V.Alksnis prisipažino visai nesitikįs, jog Baltijos valstybės arba Europos Sąjunga patenkins jo keliamą ieškinį. Pretenzijas Baltijos šalims V.Alksnis suformulavo tik tam, kad panaudotų jas kaip instrumentą, ginantis nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatinių pastangų gauti atlygį už sovietų padarytą žalą. Tačiau svarbus ne vien bendras istorinis bei teisinis šio klausimo įv
vertinimas. V.Alksnis tarsi perša mintį, kad okupantai yra daug gero padarę Baltijos šalių ūkiams, tik mes, nedėkingieji, šito nepastebime, nenorime pripažinti.
Nepaisant to, ką teigia sovietizmo apologetai, Baltijos šalių ekonominis išnaudojimas tęsėsi visą SSRS gyvavimo laikotarpį. Tuo metu, kai mažosios Europos valstybės atkakliai siekė įsitvirtinti joms palankiausiose laisvosios pasaulio ekonomikos nišose, kai Vakaruose vyko nuolatinė ir vis labiau sudėtingesne tampanti ekonomikos integracija, Baltijos šalių ūkiai buvo priversti tenkinti centralizuotos sovietų ekonomikos poreikius bei užgaidas. Todėl mes smarkiai atsilikome nuo Vakarų ir tapome priklausomi nuo Rusijos rinkų. Baltijos valstybes dar šiandien tebeslegia ekonominė sovietinio palikimo našta.
Vien iš ekonominės ar materialiosios pusės žiūrint, sovietų valstybė padarė milžinišką materialinę ir ekonominę žalą Baltijos kraštams. Bet kaip ją išmatuosime?
Dūmos deputatui V.Alksniui istorinė tiesa ir žmoniškumas, matyt, nė motais. Nenuostabu, kad būtent šis asmuo – buvęs “interfrontininkas”, nekenčiantis Latvijos, iš kur kilusi ir jo paties pavardė – dabar reiškia pretenzijas Baltijos valstybėms. Liūdna, kai tokie praeities žmonės ima dominuoti Rusijos parlamento komitetuose, ypač tuose, kuriems pirmiausiai turėtų rūpėti geri santykiai su užsienio kaimynais. Neseniai V.Alksnis pareiškė pasitenkinimą tuo, kad Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komitetas nusprendė iki gegužės mėnesio atidėti sprendimą dėl Rusijos ir Lietuvos valstybės sienų delimitavimo. Juk malonu paerzinti siekiančius narystės NATO aljanse ir Europos Sąjungioje li
ietuvius. Galimas daiktas, kad prieš gegužės mėnesį Lietuvoje įvyksiantį referendumą dėl stojimo į ES išgirsime įdomių spekuliacijų Lietuvos ir Rusijos valstybės sienų delimitavimo tema.
Jeigu Rusijoje klestėtų demokratija, tokio plauko politikai kaip V.Alksnis neturėtų didelės įtakos jos snatykiams su užsieniu. Bet šiandien dėl to nereikia turėti jokių iliuzijų. Rusija dar nepasiruošusi gerbti savo kaimynus. Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalnietė prieš pat Naujuosius metus sakė, kad daug kas pasaulyje pasikeistų, jeigu Rusija atsiprašytų Latvijos už viską, ką jai yra padariusi. Kaip, sakykim, pasielgė Japonija, atsiprašydama Kinijos ir Korėjos. Deja, vietoj atsiprašymo Latvija ir Estija sulaukė tik Rusijos užsienio reikalų ministerijos Antrojo Europos departamento pareiškimo, kuriame yra ginami genocidu ir karo nusikaltimais kaltinami asmenys, anksčiau tarnavę represinėse SSRS struktūrose. Pareiškime jie vadinami “karo veteranais”. Maža to, kai kurie Rusijos žurnalistai mano, kad Latvija ir Estija turėtų atsiprašyti Rusijos (ne atvirkščiai) – už tai, kad šių nepriklausomų Baltijos šalių gyventojai dalyvavo kovos veiksmuose Rusijos teritorijoje vokiečių pusėje. Matyt, iki rimtų permainų Rusijoje dar toli.

Leave a Comment