Autoritariniai režimai: bendri bruožai ir skirtumai

Turinys

Įvadas..............................2
1. Autoritarizmo ideologija....................3
2. Valstybinio vadovavimo stiliai ir metodai...........5
3. Politiniai režimai........................6
3.1. Autoritarinio režimo tipologija...............7
3.2. Autoritarinio režimo bruožai .................9
4. Autoritarinės valstybės.....................13
Išvados..............................16
Literatūra............................18Įvadas
Politika – tai organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma. Į pirmąjį politikos planą visada iškyla veiksmai, susiję su valdymu, visų pirma kova dėl valdžios. Istorijoje, kai tik susiformuodavo visuomenė ir iškildavo valdžios problema, žmonės nuolat susidurdavo su politika, o jai visada būdingi du tarpusavyje susiję lygmenys: politinė praktika ir refleksija. Jiems abiem reikalingos politinės idėjos.
Kiekviena bendruomenė, dalyvaujanti politiniame gyvenime, susideda iš įvairių sluoksnių. Visuomenei būdinga gausybė skkirtingų interesų ir pozicijų bei įvairių argumentų ir idėjų. Intelektualiniame lygmenyje tai reiškiasi kaip idėjos. Ši idėjų įvairovė, išauganti iš troškimų ir interesų įvairovės, yra ideologijų šaltinis.
Politinėse idėjose visada turi atsispindėti realijos (yra – nėra), šių realijų vertinimai (gera – bloga) bei išvados, išplaukiančios iš vienokių ar kitokių vertinimų (turime veikti taip, o ne kitaip). Ideologija, kylanti iš vienų ar kitų vertybių, yra linkusi įprasminti kiekvieną bendruomenės politinį veiksmą, tarsi siekdama jį patvirtinti. Politinių idėjų gausa nulemia politinės veiklos krypties pasirinkimą ir poolitinės veiklos dalyvius suskirsto į atskiras grupes.
Iš politinės veiklos dalyvių galima iškirti tuos, kuriems priimtina esama padėtis. Jie mano, kad ji turinti išlikti, ir, be abejo, palaiko būtinas „pataisas ir pertvarkymus“, kurie leistų išlaikyti esamą darną. Taip mąstančius žmones vadiname saugotojais, ar

rba konservatoriais (dešinieji ir kraštutiniai dešinieji). Jie atstovauja konservatyviosioms ir reakcinėms idėjoms. Jų ideologija nukreipta į konservatizmą, autoritarizmą, nacionalizmą ir fašizmą, taip pat konservatyvųjį liberalizmą.
Šio darbo tikslas – aptarti dešiniųjų politinių pažiūrų grupę – autoritarizmą ir išsiaiškinti autoritarinių režimų bendrus bruožus bei skirtumus.1. Autoritarizmo ideologija
Autoritarizmas – dešiniųjų ideologija, atsiradusi praėjusiame amžiuje. Autoritarizmo ir jo ideologijos pradininkas buvo Napoleonas Bonapartas. Tačiau tik XX a. autoritarizmas atskleidė savo esmę ir specifiką, susidūręs su parlamentinėmis ir klasikinio fašizmo sistemomis. Autoritarizmo ideologijos esmė yra autoriteto – individo rankose vienijamos stiprios valstybės valdžios galios ir svarumo idėja. (W. T. Kulesza,1998).
Anot Federn’o, autoritarizmas yra asmenybės bruožas, pasireiškiantis tuo, kad savarankiškų sprendimų priimti nesugebantis individas paprastai būna linkęs pasikliauti absoliutinio tipo politinėmis arba religinėmis ideologijomis.
Lengvai pastebėsime skirtumą tarp autoritarinės sistemos ir faašistinės sistemos (kurioje individas turi visą valdžią) bei tarp autoritarinės ir parlamentinės valdžios (kuri sutelkta parlamento, tiksliau, demokratiškai išrinktos parlamento daugumos, rankose).
Autoritarizmo ideologija remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Šiai tvarkai priskiriami tiek antgamtiniai (religiniai) elementai, tiek laikinos socialinės realybės formos. Svarbiausia priemonė esamai darnai išsaugoti ir apginti yra valstybės organizacija, kurios pamatas – vienose rankose sukauptos stiprios valdžios principas. Valstybė iškyla virš visuomenės, bet jos neužgožia. Visuomenė yra ne tokia svarbi kaip valstybė, tačiau egzistuoja atskirai nuo jo
os. Valstybės valdžia turi plačius, bet ne visaapimančius įgaliojimus. Kai kurios visuomenės ir individo egzistavimo sferos valstybei iš principo nepasiekiamos. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svarbesnė už visuomenę ir tautą ar jos dalis – grupes bei individus. Kaip tik valstybė įgalina bendriją egzistuoti ir išlikti istorijoje. Pati visuomenė yra vientisa visuma, svarbesnė už savo dalis. Šios dalys privalo bendradarbiauti ir viena kitą remti. Visuomenė turi likti tokia, kokią ją suformavo istorija. Svarbus ir akivaizdus tos tradicijos elementas yra privati nuosavybė: nėra nei galimybės, nei reikalo keisti ją kita nuosavybės rūšimi.
Autoritarizmo ideologijos centre yra stiprios valdžios principas, pagal kurį vyrauja stipri valstybės vadovo (paprastai kartu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado bei ministro pirmininko) valdžia, kur parlamento įgaliojimai smarkiai apkarpyti, o pats parlamentas išrenkamas nedemokratiniuose arba. nelabai demokratiškuose rinkimuose. Autoritariniai vadai dažnai svajoja sukurti stiprią monopartiją. Jei jiems tai nepavyksta, tada jie apsiriboja užtikrindami valdančiajai partijai privilegijuotas pozicijas; opozicijoje lieka persekiojamos, tačiau vis dėlto egzistuojančios kitos politinės jėgos. Opozicija kartais gali naudotis spauda ir dalyvauti politiniame gyvenime.
Skiriamos pagrindinės autoritarinės ideologijos antitezės: antidemokratizmas, antiliberalizmas, antikairuoliškumas ir priešiškumas fašizmui. Fašizmas yra idėjiškai skirtingas ir pavojingas dešinysis autoritarizmo konkurentas kovoje dėl valdžios arba stiprinant jau iškovotą valdžią. Liberalinėje demokratinėje sistemoje pagrindinis valdžios organas yra parlamentas, fašistinėje – visagalis va
adas, o autoritarinėje sistemoje -plačiomis kompetencijomis apdovanotas valstybės vadovas. Atitinkamai aukščiausia valdžia (suverenumas) priskiriamas tautai, vadui ar valstybei. Individo teisės yra svarbiausios (pirmesnės už valdžią) atstovaujamajai sistemai, fašizmui jos neegzistuoja, o autoritarinė sistema randa vietos piliečių teisėms, bet jų turinys ir realizavimas, aplinkybėms reikalaujant, gali būti apribotas dėl valstybės interesų. Valstybės interesai autoritarizmui yra pirminiai, o piliečių teisės tėra antrinė vertybė. (W. T. Kulesza,1998).
Atsižvelgdami į autoritarinių sistemų ideologiją, jas galime klasifikuoti. Paprasčiausias yra monarchistinių (Graikija) ir respublikoniškų (Austrija) autoritarizmo ideologijų skyrimas. Kita klasifikacija – tai skyrimas gausių autoritarinių ideologijų, kurios kartu buvo ir nacionalizmo apraiškos, pvz., Baltijos šalyse. (Lietuvių tautininkų nacionalizmas buvo ypač abstraktus). A. Smetona iš paniekos doktrinieriškumui priešinosi politinės doktrinos kūrimui ir kliovėsi politiniu pragmatizmu, situacijos diktuojamais sprendimais, remdamasis abstrakčiais „visos tautos interesais“. Šiuo aspektu A. Smetonos režimo ideologija kaip tik yra įtaigus autoritarizmo ideologijos pavyzdys.
Kai kurios autoritarinės ideologijos siekė išstumti pozicijų ir pažiūrų pliuralizmą iš politinio gyvenimo vienpartiškumo labui (Lietuva), kitose egzistavo kai kurie praktiniai politinės demokratijos elementai (Vengrija). Pirmosios autoritarizmo idėjas siejo su militarizmo principais ir laikė kariuomenę svarbiausiu sistemos elementu (Graikija). Tarp autoritarizmo ideologijų buvo ir tokių, kurie siekė stabilizuoti valstybės ir visuomenės tvarką, bet kartu bandė modernizuoti politines bei socialines ekonomines struktūras teisinėmis reformomis.
Autoritarinių sistemų ideologijoje vy
yrauja aiški socialinės tvarkos išsaugojimo idėja, visuomenės elito ir visumos pirmenybės prieš jos dalis idėja, taip pat pagarba privačiai nuosavybei ir klasių kovos idėjos neigimas. (W. T. Kulesza,1998).2. Valstybinio vadovavimo stiliai ir metodai
Valstybinė santvarka reiškia visuomenę, kurioje yra tam tikru būdu organizuota vyriausybė arba žmonių grupė, kurią sieja valdžios santykiai. Valstybinę santvarką lydi įvairios valdymo formos, nulemtos valstybinės valdžios struktūros organizavimo principų bei jos įgyvendinimo būdų. Pasirinktas valdymo stilius apsprendžia visumą principų, metodų, technikų, kurią valdančioji grupė taiko įvairioms gyventojų grupėms.
Valdymo stilius – labiausiai kintantis valstybės formos elementas. Nepaisant panašių apibūdinimų įvairių valstybių konstitucijose, valdymo stiliai gali būti labai skirtingi. Tai priklauso nuo atskirų partijų stiprumo, net nuo tų partijų vadų asmeninių privalumų bei trūkumų.
Valdymo metodai – tai vadovavimo priemonių kaupimas ir taikymas didelėms visuomenės grupėms, jų masiškiems poelgiams. Valdymo metodai sudėtingesni už atskiras idėjines-kultūrines technikas bei principus. Ideologiniai principai gali žymėti tam tikras ribas taikant priemones, kurios vertinamos kaip antihumaniškos ar net nusikalstamos. Tų ideologinių apribojimų poveikis yra istoriškai kintantis, be to, priklauso nuo to, kas vyrauja visuomenės politinėje kultūroje. Ideologiniai – kultūriniai apribojimai numato proporcijas jungiant tas priemones taip, kaip pasiūlo valdančioji grupė.
Svarbiausias yra valdymo stilių suskirstymas į autokratinius ir demokratinius:
Demokratinis valdymo stilius pasireiškia savanoriško ir atviro dalyvavimo politikoje principu, kur visų galimybės lygios, be diskriminacijos, privilegijų, be išskirtinių, uždarų ar slaptų struktūrų, be priverstinio dalyvavimo; daugumos principu, kai sprendimų priėmimo organai yra renkami, jų veiklos taisyklės ir sprendimų turinys nustatomi balsų dauguma; valdžios teisinių ribų pripažinimo principu.
Autokratiniam valdymo stiliui būdingas vieno asmens ar elito vadovavimo principas, kai maža, visuomenės nekontroliuojama grupė privalo spręsti, o „visuomenės dauguma“ privalo paklusniai vykdyti; valstybėje turi būti tik vienas, vieningas bei tvirtas valdžios centras (monocentristinė valdžia); politinės valios pirmumo teisės ir moralės atžvilgiu principas, kada vienvaldžiai vadai turi teisę nepaisyti įstatymų bei kitų normų, viešpatavimo valia bei galia yra valstybės stabilumo pagrindas; valstybės prievartos principas, kai prievarta taikoma be apribojimų, be aiškių taisyklių, nejaučiant atsakomybės už pasekmes.3. Politiniai režimai
Valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma vadinama politiniu režimu. Tai valstybės aparato metodai piliečiams valdyti, politinės sistemos funkcionavimo būdas. Jis gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).
Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi. Kai kuriose šalyse egzistuojanti absoliutinė monarchija trukdo jas demokratizuoti. Absoliutinės monarchijos likvidavimas ir respublikinės arba konstitucinės monarchijos įvedimas politiškai suaktyvina tautą, įvairius jos sluoksnius ir žymiai palengvina tų šalių demokratinio persitvarkymo uždavinius. (A. Junevičius, J. Matakas,1996).

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valstybės valdymo forma ir politinis režimas ne visada ir ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtinga valdymo forma.
Šiuolaikinėms valstybėms būdingi du politiniai režimai: demokratinis ir nedemokratinis.
Valdymo santykiai, pagrįsti laisvės ir lygybės idealais bei šiuolaikiniais daugumos arba santarvės demokratijos principais, tampa visuotinai priimtinu valstybės, pilietinės visuomenės ir asmens bendrabūvio modeliu. Valstybės mechanizmas čia glaudžiai susijęs su piliečiais ir daugiau ar mažiau nuo jų priklauso, išreiškia daugumos valią ir tikslus, gina ir saugo mažumos bei kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Vienas žymiausių XX a. teisės filosofų Hans Kelsen (Hansas Kelzenas, 1881-1973) teigė, „jei jau mes turime būti valdomi, tai norime būti valdomi savo pačių“. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).
Dėl įvairių priežasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys.
Natūraliai, istoriškai besivystanti ir gilėjanti socialinių bendrijų ekonominė ir politinė diferenciacija objektyviai lėmė visuomenės susiskaldymą, kuris neišvengiamai didino grėsmę jos egzistavimui. Politinio susitelkimo būtinumas diktavo pagrindinių sociumo sferų valdymo koncentraciją. Įvairiuose regionuose susiklosčiusios geografinės-demografinės ir istorinės-ekonominės aplinkybės lėmė kolektyvinių bei individualių (asmeninių) valdymo formų atsiradimą. Jei išorinės sąlygos (upės, kalnai, menkas aplinkinių tautų tankio ir organizuotumo lygis) nereikalavo visų bendrijos jėgų sutelkimo siekiant apsiginti ir vidinis bendrijos susiskaldymas nevirto antagonistiniu, t.y. nesutaikomu, kategorišku skirtingų jos grupių interesų supriešinimu, tai galėjo susiklostyti piliečių kolektyvo politinė valdžia -demokratija. Jei istorinė bendrija (gentis, tauta) gyveno didelėse atvirose erdvėse – lygumose, neturinčiose natūralių gynybinių barjerų nuo išorės priešų, tai būtina jos egzistavimo sąlyga turėjo tapti valdymo centralizacija, siekianti telkti komunikacijas, resursus ir jėgas vieningame centre, kuris visa tai operatyviai ir efektyviai panaudotų, ir garantuoti išorinį ir vidinį bendrijos stabilumą. ( F. Žigaras, 2001).
Būtent šios priežastys lėmė autokratijos (gr. autos-pats; kratos – valdžia) atsiradimą. Šiandien egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurių valdžios ir jos institucijų struktūra nesubalansuota. Režimas nepripažįsta konstitucinių vertybių, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės narių veiklą, naudoja prievartą ir savivalę.
Demokratiją nuo diktatūros galima atskirti pagal du principus: 1) atsakomybės savo tautai buvimas; 2) konstitucinis valstybės valdžios apribojimas. Pažeidus ar nesilaikant šių principų įsigali autoritarizmas ar totalitarizmas. Kitaip sakant, susidaro autoritarinis (pranc. autoritaire – valdingas) ar totalitarinis (lot. totaliter -visaapimantis) valdymas.( J. V. Čiplytė, 1998).
Nedemokratiniai režimai yra dviejų tipų: autoritariniai ir totalitariniai.3.1. Autoritarinio režimo tipologija
Tarp dviejų kraštutinumų – demokratinio valdymo ir totalitarinio – centrinę vietą užima autoritarinis valdymas.
Autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas turi labai senas ir gilias tradicijas. Istorinės jo formos buvo despotinės rytietiškosios monarchijos, graikiškosios tironijos politiniai režimai, imperinė Roma, vėlyvųjų viduramžių absoliutinės monarchijos. Politinės minties istorijoje taip pat nuo senovės laikų žinomos autoritarinės idėjos bei teorijos, iškeliančios aukščiausią valdžią įkūnijantį asmenį, valdantįjį elitą, „stiprias asmenybes“. Jų kūrėjai skelbė, kad turi valdyti stipriausieji ir geriausieji, o liaudis nesugeba spręsti visuomenės ir valstybės reikalų, protingai naudotis laisve.
Švietimo epochoje JAV nepriklausomybės ideologas Thom Paine (Tomas Peinas. 1737-1809) galbūt vienas iš pirmųjų iškėlė klausimą, kaip žmones pasidalijo į karalius ir valdinius. Savo darbe „Sveikas protas“ jis samprotavo: „Į vyrus ir moteris suskirstė gamta, į blogus ir gerus – Dangus: bet reikia gerai pagalvoti, kaip pasaulyje galėjo atsirasti žmonių giminė, kuri iškilo virš kitų ir virto tarsi nauja rūšimi, ir išsiaiškinti, ar tai palaima žmonijai ar jos vargų priežastis“. (Šiuolaikinė valstybė. 1999) .

Autoritarinis valdymas – tai tokia nedemokratinio valdymo rūšis, kai valstybė nėra atsakinga savo piliečiams. Tiksliai autoritarinį valdymą apibūdino filosofas, politikas Nisbetas:“ tai nuolatinės represijos, išskirtinis armijos vaidmuo tikslui pasiekti. Naudojamos tokios priemonės kaip kankinimai, įkalinimai nepateikus kaltinimo ir neatidėliojamos anoniminės egzekucijos. Valdžia yra natūraliai apribojama iš esmės laisvų institutų – šeima, klanas ir giminė, Bažnyčia, socialinė klasė, kaimas ir miestas, kooperatyvas ir susivienijimas, – reikalaujančių ir dažniausiai gaunančių juridines autonomijos teises“. (J. V. Čiplytė, 1998).
Šiuolaikinio autoritarizmo, kaip nedemokratinio režimo, skalė yra gana plati. Autoritarinių režimų skirtumus apsprendžia įvairios jo rūšys, formos ir atmainos. Kai kurie mokslininkai skiria tokius autoritarinių režimų tipus:
• teokratiniai autoritariniai režimai, kai valdžia sutelkta religinio klano rankose. Tipiškas tokio režimo pavyzdys – Iranas po 1979 m. revoliucijos, nuvertusios absoliutinę monarchistinę šacho valdžią.
• neototalitariniai režimai, kai masinės partijos visą politinę valdžią sutelkia savyje. Pavyzdys – Meksikos politinis režimas. Politinė opozicija nedraudžiama, tačiau visa valdžia priklauso valdančiajai Institucinei revoliucinei partijai; klastojami rinkimų rezultatai;
• karinis valdymas. Pavyzdys – maršalo Pilsudskio laikų Lenkija arba karinių chuntų valdoma Lotynų Amerika;
• personifikuoti autoritariniai režimai, kai valdžia priklauso lyderiui, neturinčiam stiprių valdžios institucijų, išskyrus policiją. Asmeninės tironijos pavyzdys – Amino valdžia Ugandoje. Tai labai nestabilus režimas, nes, kai nėra valdymo svertų, sunku valdžią išlaikyti ilgesnį laiką;
• Jordanijos, Bachreino, Omano, Maroko ir panašių atsilikusių šalių absoliutinės monarchijos.( A. Junevičius, J. Matakas, 1996).
Panašiais kriterijais pagrįstos ir kitos autoritarinių režimų klasifikacijos, tik išryškinami kai kurie kiti šių režimų bruožai. Tai rodo, pavyzdžiui, autoritarinių režimų skirstymas į karinius, vienpartinius, vienpartinius pusiau konkurencinio tipo ir daugiapartinius. Autoritarinių režimų tipologija rodo, kad būdingiausi yra įvairūs kariniai ir vienpartiniai režimai.
Autoritarinį valdymą sunku nuosekliai klasifikuoti, nes yra daug politinių sistemų ir daug skirtingoms autoritarinėms vyriausybėms būdingų savybių. 3.2. Autoritarinio režimo bruožai
Autoritarinėse visuomenėse, griežtai laikomasi tradicinių vertybių, ypač giminystės ryšių, religijos ir regioninės kultūros. Ispanija, valdoma Franco (1939-1975), Portugalija, valdoma Salazaro (1933-1968), Argentina, valdoma Perono (1945-1955), ir Saudo Arabija – tai XX amžiaus autoritarinių valstybių pavyzdžiai.( H. Zeigler, 1993).
Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Autoritarinės diktatūros paprastai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa (religine, socialinė-ekonomine ir kt), išreiškiančia nacionalinį interesą, ir nekelia grandiozinių tikslų. Tarkim, Libijos autoritarinio diktatoriaus M.al Qadhdhafi (M.Kadafis) pretenzijos būti pranašu ir vadovauti viso pasaulio engiamiesiems tikriausiai politinės taktikos, o ne ideologijos tikslų momentas. Be to, programos paprastai būna nuosaikios ir laipsniškos, įgyvendinamos vykdant atitinkamą, socialinę politiką. Antai, vienas iš B.Mussolini (B.Musolinis, 1883-1945) tikslų buvo socialinės harmonijos užtikrinimas, todėl jis pabrėžė socialines -ekonomines priemones, kurių šerdis – korporatyvizmas. Jis turėjo sujungti darbininkų, darbdavių ir valdžios interesus.
Autoritarinis režimas apriboja visuomenės politines teises ir laisves, tačiau siekia užpildyti susidarantį vakuumą, keldamas valdžios lyderio autoritetą. Charizmatinis „tautos tėvo“, „nacijos išgelbėtojo“ įvaizdis skirtas formuoti visuomenės nuomonę apie išskirtinį valdytojo sugebėjimą garantuoti visos tautos gerovę, klestėjimą ir pagarbą tarptautinėje arenoje.
Autoritarinė valdžia savo veikloje remiasi valdymo aparatu (biurokratija) ir armija, stengdamasi pašalinti bet kokią platesnių socialinių sluoksnių ir jų organizacijų įtaką valdymo sprendimams formuoti. Autoritarinis režimas nekursto populistinių aistrų ir nesiekia mobilizuoti gyventojų savo politikai remti, pasikliaudamas savo paties ir lyderio, kaip nacijos simbolio, valdančiosios partijos vadovo ir pan. autoritetu ir įtaka, formuojama, be kitų priemonių, ir demagogijos bei reklamos metodai.
Autoritariniams režimams bendra yra tai, kad jie apsiriboja išorine subordinacija, t.y. pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimu. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę ir jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu paprastai nenaudojama. Ši subordinacija skiriasi nuo vidinės subordinacijos, kuri reikalauja totalinio paklusimo valdžiai protu, jausmais ir būdinga totalitariniams režimams. Tipiškiems autoritariniams režimams beveik nebūdinga politinė mobilizacija, kokios nors kampanijos organizuojamos tik sunkiu valstybei metu. Autoritarinei valdžiai būdingas tam tikras teisėtumas, nepasikliaujama vien vado charizmatinėmis savybėmis, asmens kultu. Įstatymai gali būti nedemokratiškai priimti, bet jie nekeičiami neteisėtu vieno asmens sprendimu.
Pagaliau visuose autoritariniuose režimuose labai svarbus vaidmuo priklauso kariškiams. Autoritarinis valdymas paprastai remiasi armija ir įsigali po karinių perversmų, politinių krizių. Visam kraštui pradeda grėsti chaosas ir nacionalinė katastrofa. Pvz., 1926 metų įvykiai Lietuvoje ir prezidento Antano Smetonos valdymo metai (1926-1940): sušaudomi keturi komunistai, paleidžiamas Seimas, atsisakoma rengti naujus rinkimus, uždraudžiama politinių partijų veikla ir kt. Buvo sudarytos sąlygos vystytis kultūrai, švietimui ir visuomeninių organizacijų veiklai.
Karinio tipo režimuose kariškių vaidmuo gali būti trejopas:
1) Jie gali palaikyti oligarchinį valdantįjį elitą;
2) Patys neturėti kurios nors klasės ar partijos paramos. Daug tokių režimų buvo
Pietų Amerikoje ir jie labai nestabilūs;
3) Kariškiai gali įvesti savo valdymą, kurį remia vidurinė klasė arba masės.
Pavyzdžiui, Franco y Bahamonde (Frankas. 1892-1975) režimas buvo oligarchinis karinis, bet kartu ir masinis.
Karinio valdymo galimybė įvairiose šalyse nevienoda. Ji realesnė pirmiausia ten, kur istoriškai dominuoja stipri militaristinė tradici.ja, palankus visuomenės požiūris i kariškių valdymą. Šiomis sąlygomis kariškiai, pasinaudodami fizine jėga ir, dažniausiai, pilietinės vyriausybės silpnumu, vykdo karinius perversmus. Tačiau kariškiai gali siekti įvesti savo valdymą ir dėl kitų motyvų:
1) Patriotizmo;
2) Noro apsaugoti tautinius interesus:
3) Siekio sustiprinti pašlijusią moralę;
4) Norėdami užtikrinti teisingą ir efektyvų valdymą, užkirsti kelią politinių partijų
rietenoms ir politikų ambicijoms bei suvienyti tautą.
Todėl kariškiai dažnai uždraudžia arba apriboja politinių partijų veiklą, sustabdo normalų politinį gyvenimą ir karinės tvarkos bei drausmės modelį pritaiko valstybiniam gyvenimui, tautai.
Kariškių vaidmuo reikšmingas ne tik kariniuose autoritariniuose režimuose. Armija kartu su policija, kaip svarbios valstybės mechanizmo dalys, sudaro materialinį bet kokio autoritarizmo pagrindą. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).
Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės. Autoritarinėse struktūrose valdžios centru tampa asmuo, kuris dažniausiai remiasi kuria nors viena politine partija arba kariuomene. Valdžia telkiama jos vykdomosiose struktūrose, didinami valstybės vadovo, kuris iš esmės atlieka ir vyriausybės funkcijas, įgaliojimai. Atitinkamai mažėja rinkimų būdu tautos sudarytų atstovaujamųjų organų vaidmuo ir reikšmė. Parlamentas, jeigu jo visai neatsisakoma, faktiškai nustoja buvęs aukščiausiu valdžios ir valstybės politikos kontrolės organu. Jo teisės įstatymų leidimo srityje labai susiaurinamos, o kartais jas pasisavina pats prezidentas. Rinkimų sistema taip pat pritaikoma prie asmens valdžios poreikių (neribojamos kadencijos, nekeliamos alternatyvios kandidatūros ir pan.).
Kuo stipresnis autoritarinis režimas, tuo mažesnis vietinių valdžios organų atstovaujamasis pobūdis ir kompetencijos ribos. Jie tampa klusniu centrinės valdžios priedėliu. Autoritariniuose režimuose gali būti atsisakoma konstitucionalizmo principų arba jie tampa deklaratyvūs, nes vykdomoji valdžia savo sprendimu gali apriboti ir net panaikinti piliečių konstitucines teises ir laisves.
Politinis pliuralizmas yra ribotas autoritarinėje visuomenėje, nes toleruojamos tik tos idėjos, kurios priimtinos valdžiai. Draudžiama opozicinių, o kartais ir visų politinių partijų veikla. O juk be partijų nėra demokratijos. Partijos atlieka tarpininko vaidmenį tarp pilietinės visuomenės ir valstybės ir neleidžia jų sutapatinti. Taigi partiškumas yra demokratiška piliečių ir valstybė bendradarbiavimo forma. Autoritarinė valstybė reglamentuoja taip pat kitų pilietinės visuomenės institutų bei atskirų piliečių politinį aktyvumą. Taip valstybė pajungia sau pilietinę visuomenę.
Autoritarinis valdymas susijęs su atitinkama socialine – psichologine visuomenės būkle. Plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos, vyrauja nepakantumas kitamaniams. Valdžia mistifikuojama, įsivaizduojama kaip aukštesnė visuomenės atžvilgiu jėga, autoritarinis vadovavimo stilius priimamas kaip išmintingas, natūralus ir nekvestionuojamas. Dalis gyventojų apskritai atsisako laisvo pasirinkimo teisės ir perduoda ją lyderiui, kuris personifikuoja jų socialinius idealus ir politinius siekimus. Pavyzdžiui, Ispanijoje 9 dešimtmečio pradžioje 9 proc. įvairių visuomenės sluoksnių žmonių buvo sutikę, kad įvairius klausimus už juos spręstu vienas autoritetingas asmuo.
Autoritariniam valdymui įvesti parankesnė yra prezidentinė sistema. Kadangi autoritarizmas atmeta parlamentarizmo principus, jis neįmanomas parlamentinėje respublikoje. Kai kuriais skaičiavimais, autokratija arba kariniu perversmu baigėsi 70 proc. visų prezidentinių sistemų valdymų ir tik 30 proc. parlamentinių sistemų. (Šiuolaikinė valstybė, 1999).
Vis dėlto tarp autoritarinių ir demokratinių režimų nėra tokio ryškaus skirtumo, kaip tarp demokratini.ų ir totalitarinių. Autoritarizmas nebūtinai priveda prie visiško politinio mechanizmo pajungimo valstybei. Nors opozicija susilpninama, bet ji egzistuoja ir gali priešintis autoritarizmui. Atitinkamą vaidmenį gali suvaidinti ir parlamentiniai institutai, nors jų teises ribotos. Autoritariniams režimams nėra labai būdingi prievartos metodai, pirmenybė teikiama kompromisams. Autoritarizmas įtvirtina, stipria, mažumos valdžią politinėje srityje, nesuvalstybina ekonomikos, socialines ir kultūrinės sferos, nesunaikina pilietinės visuomenės struktūros. Ekonominė santvarka grindžiama privatine nuosavybe, todėl daugelis politikos subjektų ekonomiškai nepriklausomi nuo valstybes.
Autoritarizmo laipsnis būna įvairus, o pats autoritarinis valdymas tam tikromis sąlygomis gana efektyvus. Esant autoritariniam režimui, valdžia nesikiša į ekonomikos valdymą, todėl kai kuriose šalyse ekonomikos raida vyksta patenkinamai. Afrikoje savarankiškų valstybių susikūrimas visur įtvirtino autoritarines politinio valdymo formas. Ir tai dėsninga, nes tik stipri valstybinė valdžia galėjo spręsti nepaprastai sudėtingus socialinius ir ekonominius uždavinius, etninius bei religinius prieštaravimus ir konfliktus.
Autoritarinių režimų atsiradimas dažniausiai yra susijęs su demokratinių režimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės ekonominiu ir politiniu nestabilumu.( A. Junevičius, J. Matakas, 1996).4. Autoritarinės valstybės
Autoritarinei valstybei būdingas teiginys: jeigu nesikiši į politiką, tau suteikiama tam tikra laisvė.
Autoritarinės valstybės yra pačios gausiausios ir įvairiausios. Joms būdinga rinkiminės klastotės, korupcija ir kai kurių politinių organizacijų uždraudimas (Singapūras, Nikaragva, Egiptas) arba laisvų rinkimų nebuvimas, oficialių partijų organizavimas bei skirtingų nuomonių slopinimas (Alžyras, Zairas). Bet netgi blogiausiose iš jų žmogaus teisių balas yra 30, kadangi toleruojama religijos ideologinė laisvė. (H. Zeigler,1993).
Diktatoriškose autoritarinėse valstybėse valdžios subjektas dažniausiai yra armija ir policija, o ne vadovaujanti, disciplinuota politinė partija. Tai šiuolaikinės karinės arba karinės policinės diktatūros. Paskutinėje komunistinio totalitarizmo stadijoje partijos valdžios sistema peraugo į autoritarines, švelnesnes ir ne tokias represyvias formas.
Autoritarinė valstybė vadovaujasi ne ideologija, kaip totalitarinė valstybė, o šūkiais, kurie dažniausiai akcentuoja tris problemas: „įstatymų ir tvarkos“ sugrąžinimą, visiškai nusmukusio ūkio stabilizavimą ir kovą su valstybės pareigūnų bei piliečių demoralizacija bei korupcija. Valdančioji partija jau nėra įrankis, nuolat mobilizuojantis mases entuziastingai remti vadų elitą. Tačiau partija ir toliau išlieka centralistine hierarchija, tik jos vaidmuo mažėja, bet auga profesionalaus valstybės aparato galia. Politinė įtaka ir toliau priklauso nuo vado diktatoriaus asmeninio pasitikėjimo, o ne nuo rinkėjų paramos. Be to, autoritarizmas skiriasi nuo totalitarizmo tuo, kad nedraudžia valdžios elito kontroliuojamo nuomonių pliuralizmo ir leidžia labai siaurame rate ginčytis su vadu. Ir išoriškai autoritarinė valstybė nėra monolitas; ne tokia dirbtinė pažiūrų vienovė. Valdžios elitas taip pat nenori parodyti valstybės, kaip „liaudies, kuri remia partiją bei jos vadą“. Taip yra ir todėl, kad jau nesugebama išlaikyti aktyvios, masiškos, emocingos paramos. Autoritarinę valdžią tenkina politinė apatija, tai, kad nėra pasipriešinimo, savarankiškų veiksmų bei griežtai kontroliuojamas kaskart vis labiau ritualinis gyventojų dalyvavimas politikoje.
Autoritarizmas orientuojasi į patvarumą bei stabilumą, o totalitarizmas – į įtakos sferų plėtimą, nes yra koncentruota, ekspansyvi jėga, plintanti už valstybės ribų, besiskverbianti į kultūrą ir visuomenės struktūras. Nė viena iš tų dviejų valstybės formų neleidžia laisvai veikti pilietinei visuomenei, gyventojai traktuojami kaip masė, kuriai būtina tvirtai vadovauti, kurią valstybė turi globoti.
Svarbiausi autoritarinės valstybės sprendimai dažnai yra užgaidūs, sunkiai nuspėjami. Taip atsitinka todėl, kad dauguma jos elgesio reguliatorių nusibodę ar neveiksmingi: neefektyvūs įstatymai ir ideologija, rinka ir generalinis planas. Sprendimai pateikiami miglotai, šūkiais ir apibendrinimais, kad visada būtų galima priimti kitokį sprendimą ir išvengti atsakomybės už klaidas.
Autoritarinės valstybės atsiranda visuomenėse, kurioms būdinga atsilikusi civilizacijos raida, šių laikų pasaulyje jos -periferija. Tokios valstybės dažnai remiasi fundamentaliai suvoktais liaudies interesais, vyraujančios religijos dogmomis (pavyzdžiui, islamiškasis fundamentalizmas Irane parėmus valdžią ajatolai Chomeiniui). Prie tokių „ramsčių“ įsitvirtinimo prisidėjo: nesavarankiškas ūkis, silpna savų kapitalistų klasė, nestabili rinkos ekonomika. Lotynų Amerikoje, kur dažnai grįžta autoritarinės formos, nestinga pavyzdžių, siejamų su stipriu vadu, pavyzdžiui, kaudilizmas (tikėjimas tvirtu žmogumi su plieniniais gniaužtais, charizmatiška ir valdinga asmenybė; isp. caudillo – vadas), mačizmas (vyriškas orumas, garbė ir išdidumas, pasireiškiantis valingu valdymu ir jėgos panaudojimu; isp. – macho – vyras) ar kontinuizmas (siekimas amžino, neriboto išlikimo valdžioje).
Autoritarinių šalių piliečių politinės ir pilietinės teisės yra ribojamos. Dažnai jie turi didesnę ekonominę laisvę, kurios laipsnis priklauso nuo autokratinio režimo ideologijos. Tačiau. geriausias įvertinimo kriterijus yra riba tarp viešojo ir privataus elgesio. Ši riba nėra absoliuti: kai kurios autokratinės vyriausybės siekia griežtesnės žmonių kontrolės, bet jų diktatas sąlygojamas labiau resursų trūkumo nei noro įsakinėti, kaip gyventi, ir leisti gyventi.
XX a. pabaigoje, žlugus daugeliui tradicinių autoritarinių diktatūrų (Graikijos, Portugalijos, Argentinos, Brazilijos, Pietų Korėjos) žymiai sumažėjo nedemokratinio valdymo sfera. Svarbus įvykis Europoje – SSRS žlugimas ir to pasėkoje aksominės revoliucijos Rytų ir Vidurio Europoje. Tai unikalus atvejis žmonijos istorijoje. Dar nėra buvę, kad imperija sugriūtų be karo, revoliucijos, priešo įsiveržimo. Pavyzdžiui Romos imperija žlugo nuo barbarų įsiveržimo. SSRS – paprasčiausiai išsiskirstė.
Ištisai trečiojo pasaulio lyderių kartai sovietinis komunizmas buvo alternatyvinis politinės – ekonominės santvarkos modelis. (A. Junevičius, J. Matakas,1996).
Praktinėje Lietuvos politikoje jau buvo ne vienas bandymas pasislinkti link autoritarinės tvarkos. 1992 m. – tai pastangos įtvirtinti prezidento instituciją be atitinkamo atsvaro. 1993 m. – tai Krašto apsaugos savanorių pasitraukimas į pakaimės miškus. Tik 2000 m. Seimo komitetuose svarstyti du dokumentai, kurie palankūs autoritarizmui. Nauja Visuomenės informavimo įstatymo redakcija faktiškai siūlė cenzūrą, o Karo padėties įstatymo projekte buvo numatyta, kad karo padėtį, šalies dar niekam neužpuolus, gali įvesti Seimas. Ne mažiau problemiškos operatyvinės veiklos normos. (V. Laurėnas, 2001).
Šiuolaikine prasme autoritarizmas yra įtakingų elitinių grupių, kontroliuojančių ekonomiką ir ginkluotąsias pajėgas, susitarimas apriboti politines laisves tam, kad būtų išvengta visuomenės fragmentacijos ir kontroliuoti tą visuomenės dalį, kuri rinkos ekonomikos tapsmo sąlygomis pasisako už teisingą nacionalinių turtų paskirstymą (perpaskirstymą). Pokomunizmo laikotarpiu autoritarizmas gali reikšti efektyvios ekonomikos gynimą.
Tačiau jeigu prokapitalistinės autokratijos valdžios struktūros sustabdys krizės stiprėjimą, jos gali pasiekti dideli legitimumą. Politinė partija, kuri suformuos tokios valdžios struktūras, bus ta, kuri pasakys visuomenei tiesą apie esamo politinio režimo bejėgiškumą ir kurią parems stambieji darbdaviai. Tai nebūtų sutartas, ne visų politinių elitų, net ne visuomenės daugumos remiamas autoritarizmas. Dalis politinių elitų paremtų naują politinį režimą, jeigu jis turėtų policentriškumo perspektyvą. Bet prokapitalistinis autoritarizmas negali būti policentrinis, pati jo esmė – ekonominio naudingumo siekimas – tam prieštarauja.
Pats kapitalizmas nelinkęs be atodairos skatinti autoritarizmo. Kapitalizmo autoritarizmas kyla daugiau iš visuomenės etinių ir socialinių reikalavimų, kurie kapitalizmui iš esmės nepriimtini. O iš kur kyla jėga, galinti pasipriešinti visuomenės etiniams ir socialiniams reikalavimams? Tokia jėga kyla iš valstybę valdančių politikų ir tam tikrą ekonominį bei finansinį potencialą jau sukaupusių darbdavių sutarimo. Tas sutarimas yra bet kurio modernizuotos visuomenės politinio režimo potencialus palydovas. Prokapitalistinės autokratijos kurti nereikia, ją tereikia legalizuoti ir legitimuoti. (V. Laurėnas, 2001).
Yra autoritarinių šalių, kur numaldžius nesutarimus, puikiai vadovaujama ekonomikai, o gyventojų padėtis žymiai geresnė nei Lotynų Amerikoje ir, vargu, jei kils nepasitenkinimas, ar bus statomos revoliucijos barikados.
Apskritai autoritarinės šalys yra arba stulbinančios sėkmės, arba nerimą keliančio nesugebėjimo pavyzdžiai. Greičiausiai jų potencialiai pavojingas trūkumas yra institucinio mechanizmo, užtikrinančio taikų valdžios perdavimą, nebuvimas..Išvados
Politinės veiklos dalyvių ideologija lemia, kokioms idėjoms jie atstovauja. Autoritarizmo šalininkų ideologija nukreipta į konservatizmą, autoritarizmą, nacionalizmą ir fašizmą, taip pat konservatyvųjį liberalizmą.
Autoritarizmo ideologijos centre yra stiprios valdžios principas, pagal kurį vyrauja stipri valstybės vadovo (paprastai kartu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado bei ministro pirmininko) valdžia, kur parlamento įgaliojimai smarkiai apkarpyti, o pats parlamentas išrenkamas nedemokratiniuose arba. nelabai demokratiškuose rinkimuose. Autoritariniai vadai dažnai svajoja sukurti stiprią monopartiją. Jei jiems tai nepavyksta, tada jie apsiriboja užtikrindami valdančiajai partijai privilegijuotas pozicijas; opozicijoje lieka persekiojamos, tačiau vis dėlto egzistuojančios kitos politinės jėgos.
Valstybinę santvarką lydi įvairios valdymo formos, nulemtos valstybinės valdžios struktūros organizavimo principų bei jos įgyvendinimo būdų. Pasirinktas valdymo stilius apsprendžia visumą principų, metodų, technikų, kurią valdančioji grupė taiko įvairioms gyventojų grupėms.
Autokratiniam valdymo stiliui būdingas vieno asmens ar elito vadovavimo principas, kai maža, visuomenės nekontroliuojama grupė privalo spręsti, o „visuomenės dauguma“ privalo paklusniai vykdyti.
Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi.
Autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas – tai nuolatinės represijos, išskirtinis armijos vaidmuo tikslui pasiekti. Autoritarinių režimų nedemokratinis pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad piliečiai daugiau ar mažiau nušalinami nuo valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymo, valstybės mechanizmo formavimo, jo kontrolės. Autoritarinėse struktūrose valdžios centru tampa asmuo, kuris dažniausiai remiasi kuria nors viena politine partija arba kariuomene. Valdžia telkiama jos vykdomosiose struktūrose, didinami valstybės vadovo, kuris iš esmės atlieka ir vyriausybės funkcijas, įgaliojimai. Atitinkamai mažėja rinkimų būdu tautos sudarytų atstovaujamųjų organų vaidmuo ir reikšmė.
Šiuolaikinio autoritarizmo, kaip nedemokratinio režimo, skalė yra gana plati. Pagal tai, kas ir kokio stiprumo turi valdžią savo rankose skiriamos įvairios autoritarinio režimo rūšys, formos ir atmainos.
Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Autoritarinis režimas apriboja visuomenės politines teises ir laisves ir iškelia valdžios lyderio autoritetą, bei apsiriboja pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimu: žmogus turi tam tikrą elgesio, veiklos laisvę ir, jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu nenaudojama. Autoritarinis valdymas įsigali po karinių perversmų, politinių krizių, todėl juose yra labai svarbus kariškių vaidmuo.
Autoritarinėje visuomenėje politinis pliuralizmas yra ribotas, nes toleruojamos tik tos idėjos, kurios priimtinos valdžiai. Čia plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos, vyrauja nepakantumas kitamaniams.
Autoritariniai režimai vyrauja autoritarinėse valstybėse, kurioms būdinga rinkiminės klastotės, korupcija ir kai kurių politinių organizacijų uždraudimas arba laisvų rinkimų nebuvimas, oficialių partijų organizavimas bei skirtingų nuomonių slopinimas; jų pavojingas trūkumas yra institucinio mechanizmo, užtikrinančio taikų valdžios perdavimą, nebuvimas.
Šiuolaikine prasme autoritarizmas yra įtakingų elitinių grupių, kontroliuojančių ekonomiką ir ginkluotąsias pajėgas, susitarimas apriboti politines laisves tam, kad būtų išvengta visuomenės fragmentacijos ir kontroliuoti tą visuomenės dalį, kuri rinkos ekonomikos tapsmo sąlygomis pasisako už teisingą nacionalinių turtų paskirstymą.Literatūra
1. W. Lamentowicz. Šių laikų valstybė. 1998, Vilnius, Alma Littera
2. Šiuolaikinė valstybė. 1999, Kaunas, KTU
3. H. Zeigler. Politinė bendruomenė. 1993, Kaunas
4. V. Laurėnas. Normalios politikos genezės atvejis. 2001, Klaipėda, KU
5. A. Junevičius, J. Matakas. Valstybės pagrindai. I dalis. 1996, Kaunas, KTU
6. W. T. Kulesza. Mūsų laikų ideologijos. 1998, Vilnius, Alma Mater
7. J. V. Čiplytė. Politologija visuomenei. I dalis. 1998, Vilnius, Homo Liber
8. F. Žigaras. Politologija. 2001, Vilnius, UAB Gimtinė

Leave a Comment