afrikos skurdas

Įvadas

Pasirinkau šią temą, nes ji buvo labai aktuali visais laikais ne išimtis ir dabar, manau jos aktualumą labai gerai pagrįs faktai, kurie patys kalba už save:
• Vienas milijardas bedarbių.
• Beveik milijardas beraščių.
• 4,3 milijardo žmonių uždirba mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną.
• 300 mln. vaikų ir 50 mln. suaugusių vergauja (XX amžiuje !!!).
• šimtai milijonų žmonių kenčia, badauja ir miršta nuo bado ar nesunkiai išgydomų ligų.
• Pietinėje Azijoje kas antras vaikas kenčia nuo neprivalgymo, Afrikoje – kas trečias.
• Trijų turtingiausių pasaulio žmonių turtai didesni nei 48 pasaulio šalių bendras vidaus

produktas (BVP).
• 32 turtingiausių žmmonių turtai viršija Pietryčių Azijos turtą.
• 84 turtingiausi žmonės turi daugiau turto negu visa Kinija su jos 1,3 mlrd. Gyventojų.
• 200 turtingiausių žmonių pajamos didesnės negu 41% pasaulio šalių gyventojų.

Ruošdamas šį darbą, naudojausi daugiausia internete rasta literatūra, apžvelgiau kiek įmanoma įvairesnį kiekį ir iš įvairių šaltinių pateiktą literatūrą, kad nebūtų šališkumo. Mano tikslas yra parodyti, kad ne viskas Pasaulyje taip gražu, kaip atrodo, kad šiame išsivysčiusiame, kiekvieną akimirką modernėjančiame Pasaulyje yra, visiškai kitom spalvom spindinčių, kraštų, kad kažkur gyvenimas labai atsilieka ir norėdamas pasivyti turi eiti daug diidesniais žingsniais.
Pagrindiniai uždaviniai būtų: supažindinti su egzistuojančiomis problemomis, kaip jos sprendžiamos ir kaip kai kurie atstovai siūlo jas spręsti.
SKURDAS
Koks ta mūsų pasaulis?

Žmonija į XXI amžių žengia turėdama kosmoso įsisavinimo programas, pažangias technologijas, pasaulinį informacijos tinklą ir branduolinį ginklą. Paradoksalų, ka

ad tuo pačiu metu vis dažnėja pranešimų apie skurdą, vargą, neprievalgį ir badą.
Žmogaus mitybai yra svarbu maisto sudėtis ir kiekis. Mediciniškai žmogui reikia 2300 – 2600 kcal arba 70 – 100 g baltymų per parą. Tačiau šis kiekis skiriasi nuo gyvenamosios vietos, žmogaus masės, ūgio, įpročių. Svarbiausias gyvybinių procesų reguliatorius ir naujų ląstelių statybinė medžiaga yra baltymai. Jų žmogui per para vidutiniškai reikia 25 – 30 g per parą. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikystėje patirtas baltymų trūkumas palieka žmogų invalidu – smegenyse sumažėja medžiagų, skatinančių atmintį, vaizduotę, reakcijos greitį ir kt.
Žemėje be geografinių zonų, klimato ir kt. juostų yra bado juosta. Ji juosia visą pasaulį ir apima apie 50 valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu. Ši problema opiausia Afrikoje – į pietus nuo Saharos esančiose valstybėse – vadinamoje Sahelio srityje. Pasaulyje maaisto pagaminama pakankamai tačiau badaujančiose šalyse jo trūksta, nes ekonomiškai stipriose valstybėse yra maisto perteklius. Stiprių valstybių ūkininkai pagamina maisto 50 – 150 žmonių, o atsiliekančiųjų tik 2 – 5 žmonėms.
Norint pamaitinti visus pasaulio žmones reikia padidinti žemės ūkio gamybą. Tačiau silpnose šalyse tai padaryti sunku, nes čia reikia daug investuoti norint sukurti ūkį. Taip pat reikalinga modernesnė technika ir technologijos, kurie padėtų padidinti žemės ūkio produkciją. Taip pat būtų galima maisto ieškoti vandenynuose, tačiau atsilikusios valstybės neturi modernaus laivyno, o ir pasaulio vandenyno žuvų la
aimikio riba yra pasiekta. Kiekvieną dieną besivystančiose šalyse badauja 800 milijonų žmonių Pusė visų badą kenčiančių žmonių gyvena pietinėje Azijos ir pietinėje Afrikos dalyse. Pietinėje Azijoje badauja kas ketvirtas žmogus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos – kas trečias. Esant dabartinei situacijai, šiuose regionuose badaujančiųjų skaičių sumažinti per pusę bus įmanoma tik iki 2100 metų.

Trečiajame pasaulyje ypač bloga sveikatos apsaugos padėtis. Jungtinių Tautų metinės ataskaitos duomenimis, kiekvienais metais nuo užkrečiamų ligų miršta daugiau kaip dešimt milijonų vaikų (30 tūkstančių kiekvieną dieną!). Pasaulyje 42 milijonai žmonių serga AIDS arba yra paveikti ją sukeliančio ŽIV, 39 milijonai jų yra besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje.
Daug pasaulio stiprių valstybių skyria pagalbą trečio pasaulio šalims, tačiau šios pagalbos nepakanka. Geriau būtų leisti badaujantiesiems patiems užsiauginti maisto kuriant naujus ūkius.
„Net neanalizuojant skaičių ir statistikos, galima pamatyti nesuskaičiuojamos daugybės vyrų ir moterų, vaikų, suaugusiųjų ir senelių tikrovę, trumpai tariant, tikrovę tų žmonių, kurie kenčia slegiami baisaus skurdo. Milijonai jų jau prarado viltį, nes daugelyje planetos kraštų jų padėtis labai pablogėjo“ . Vis labiau didėja „praraja“ – skirtumai produkcijos gamyboje ir paskirstyme, darbo sąlygų, higienos, sveikatos, gyvenimo trukmės lygyje tarp pažangiųjų ir atsilikusiųjų valstybių.
KOVA SU SKURDU
„Bažnyčios“ įnašas
Pasauliui globalizuojant, kiekvienas vis labiau tampame priklausomi nuo aplink esančių, todėl šalys visais laikais kovojo, kovoja ir kovos su skurdu, nesvarbu ar ta
ai būtų sava ar svetima šalis prie viso šio proceso prisidėjo ir aukščiausi dvasininkai. Tačiau „nepaisant buvusio tam tikro optimizmo bei Jungtinių Tautų Organizacijos ir visos tarptautinės bendruomenės pastangų, per du dešimtmečius (1967-1987) nepavyko įveikti Trečiojo pasaulio šalių ekonominio atsilikimo, kuris kai kuriais atžvilgiais dar labiau išaugo“1 – Jonas Paulius II.

Taigi koks bažnyčios įnašas? 2000-ųjų rugsėjį susirinkę į Niujorką paminėti Didįjį krikščionybės jubiliejų 189 pasaulio šalių vadovai, atsižvelgdami į Šventojo Tėvo raginimus, iškėlė nemažai globalinės pažangos tikslų. Tarp pagrindinių uždavinių – iki 2015 metų numatyta per pusę sumažinti pasaulyje skaičių žmonių, kurių dienos pajamos neviršija vieno dolerio, taip pat per pusę sumažinti badaujančiųjų skaičių ir pasiekti, kad apie 2015 metus visi pasaulio vaikai galėtų mokytis bent pradinėje mokykloje. Atitinkami tikslai buvo iškelti dėl sergančiųjų AIDS liga, vaikų mirtingumo sumažinimo, aprūpinimo geriamuoju vandeniu pagerinimo ir pan.
, per pastarąjį dešimtmetį pasaulio gyventojų, turinčių dienos pajamas mažesnes nei vienas doleris, dalis sumažėjo nuo 30 iki 23 proc., bet tai daugiausia įvyko vien tik Kinijos pažangos sąskaita. Šioje didžiausioje Azijos šalyje nuo 1990-ųjų iki 2000 metų 150 mln. žmonių – 12 proc. visų jos gyventojų – pavyko pakilti iš skurdo, ir jų skaičius sumažėjo per pusę. Tačiau Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje į pietus nuo Sacharos, taip pat pokomunistinėje Vidurio bei Rytų Europoje žmonių, turinčių dienos pajamas mažesnes nei vienas do
oleris, paskutiniame praėjusio XX amžiaus dešimtmetyje skaičius gerokai išaugo.

Savotišku netiesioginiu atsiliepimu į popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą pirmiausia globalizuoti solidarumą galima būtų pavadinti liepos 7-12 dienomis vykusį Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo apsilankymą keliose Afrikos valstybėse. Šį vizitą, turėjusį ryškų humanitarinį pobūdį, palankiai, kaip „vilties ženklą“ sunkumus patiriančiam žemynui, įvertino Bažnyčios atstovai. Atkreipęs dėmesį į tai, jog šioje Dž. Bušo kelionėje ypač daug buvo kalbama apie kovą su Afrikoje labai paplitusia AIDS liga, Pietų Afrikos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Derbeno arkivyskupas kardinolas Vilfridas Napjeris sakė, jog JAV prezidento vizitas „parodė, koks rimtas signalas yra AIDS paplitimas, tad neatidėliotinai reikia imtis veiksmų“. Jis viliasi, kad Dž. Bušo administracija „į tai atsilieps parūpindama reikiamų lėšų sprendžiant šią problemą“.
Pavasarį JAV sostinėje Vašingtone vykusiame metiniame šalies socialinių darbuotojų katalikų pasitarime buvo pateikta baisi AIDS ir ją sukeliančio ŽIV viruso paplitimo pietinėje Afrikos dalyje statistika. Šiame regione gyvena 10 proc. pasaulio gyventojų, o apsikrėtusių ŽIV arba sergančių AIDS yra 70 proc., tai yra apie 30 milijonų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Botsvanoje, kurią kaip tik aplankė Dž .Bušas, nešiojančių šią infekciją yra 40 proc. visų 15-49 metų amžiaus šalies gyventojų. Dėl šios nelaimės našlaičiais yra tapę vienuolika milijonų afrikiečių vaikų ir iki 2010 metų jų skaičius turėtų pasiekti 20 mln.
Dar sausio pabaigoje savo metinėje kalboje „Apie padėtį valstybėje“ prezidentas Dž.Bušas paprašė Kongreso penkeriems metams skirti kovai su AIDS Afrikoje 15 milijardų dolerių. Šią savo iniciatyvą jis ne kartą pakartojo ir pastarojo vizito Afrikoje metu. „AIDS yra pavojingiausias Afrikos priešas, ir jūs turite žinoti, kad nebūsite palikti vieniši šio priešo akivaizdoje, – kalbėjo Dž .Bušas susitikime su Botsvanos prezidentu Festu Magae.
Beje, Uganda tarptautinės paramos dėka, taip pat vietos gyventojų vieningomis pastangomis, per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo sumažinti ŽIV/AIDS užsikrėtusiųjų skaičių nuo 30 proc. iki maždaug 6 proc.

Kitų organizacijų parama
Kovos su skurdu klausimas keliamas per daugumą valstybių susitikimų, kartais susitikimai organizuojami būtent šiai problemai spręsti. Pastarojo meto įvairiuose valstybių viršūnių susitikimuose buvo duota nemažai pažadų padidinti šią paramą (kuri siekia maždaug 55 milijardus dolerių per metus) . Planuojama iki 2006 metų 22 turtingiausių valstybių paramą Trečiajam pasauliui padidinti 16 milijardų dolerių ir tada bendra paramai skirta lėšų suma sudarytų 0,26 proc. tos grupės valstybių bendrojo nacionalinio produkto.
Vienas iš tokių – Pasaulinis aukščiausiojo lygio susitikimas darnaus vystymosi klausimais Johanesburgas, 2002 m. rugpjūčio 26 d.-rugsėjo 4 d. (žiūrėti priedą Nr. 1), šiame susitikime buvo svarstoma pagalba Afrikai, kad sumažinti: skurstančiųjų kiekį, atsilikimą nuo kitų pasaulio dalių, gamtos taršą.

2000 metų spalį jubiliejiniame viršūnių susitikime Jungtinių Tautų Organizacija iškėlė „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programą, kurios esminis punktas – iki 2015 metų pagerinti žmonių gyvenimą, kad skurde gyvenančių pasaulio gyventojų, kurių pajamos mažesnės nei vienas doleris dienai, skaičius būtų sumažintas daugiau nei per pusę. „Mūsų įsitikinimu, pagrindinis iššūkis, su kuriuo esame susidūrę, yra užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia jėga visiems pasaulio žmonėms, – teigiama Jungtinių Tautų „Tūkstantmečio deklaracijoje“. – Nors globalizacijos siūlo dideles galimybes, dabar jos pasiekimai yra labai netolygiai padalyti, kaip ir jos kaina“. Pripažinus, kad su dideliais sunkumais susiduria pirmiausia besivystančios šalys ir šalys su transformuojama ekonomika, nurodoma, jog turi būti sutelktos bendros pastangos šioms valstybėms padėti užtikrinant jų pačių visavertį dalyvavimą.

KAIP REIKĖTŲ KOVOTI SU SKURDU?
Krikščioniškasis požiūris
Popiežius pabrėžia pačių afrikiečių atsakomybę už savo ateitį . Liepos 11 dieną priimdamas Dž.Bušą didžiausios Afrikos valstybės, turinčios daugiau kaip 100 milijonų gyventojų, Nigerijos prezidentas Olusegunas Obansandža pastebėjo, kad „draugų parama yra labai reikalinga“, tačiau „pirmiausia patys afrikiečiai yra atsakingi už savo sėkmę ir nesėkmę“. Popiežius Jonas Paulius II kartu su tarptautinės pagalbos Afrikai svarba nuolat ragina kontinento valstybių lyderius vykdyti demokratines reformas, kovoti su išsiplėtojusia korupcija, ieškoti taikių sprendimų dažnuose pilietiniuose konfliktuose, taip greičiau įveikti neigiamas globalizacijos pasekmes.„Kadangi Afrika patiria sunkumus dėl įvairių ją kankinančių konfliktų, Dažnai iki šiol Afrikos šalyse kokia nors etninė ar nomenklatūrinė grupė paima šalyje valdžią ir disponuoja valstybine nuosavybe kaip savo asmenine nuosavybe, nesiskaitydama su kitų žmonių ir grupių interesais.
Praėjusį pavasarį susitikęs su kelių Afrikos valstybių vyskupais, atvykusiais į Vatikaną kas penkeri metai privalomam ad limina vizitui, popiežius Jonas Paulius II jiems sakė, jog daugelis afrikiečių, kaip ir viso šių dienų pasaulio, problemų yra susiję su moraline krize. „Pagarbos gyvybei, šeimos vertybėms, kurios visada buvo vilties ir stabilumo šaltinis, menkėjimas sąlygojo poligamijos, skyrybų, abortų, prostitucijos, prekybos žmonėmis ir kontraceptinio mentaliteto paplitimą, – sakė Šventasis Tėvas afrikiečių vyskupams. – Tie patys faktoriai prisidėjo prie neatsakingų nemoralinių seksualinių santykių, kurie sąlygojo AIDS išsiplėtimą kone iki epideminio lygio“.
Žemyne išplitus kariniams ir pilietiniams konfliktams, ypač svarbi lieka Bažnyčios karitatyvinė veikla, taip pat viltį nešantis mokymas apie taiką ir susitaikymą. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Bažnyčia savo mokyme turi padėti afrikiečiams suprasti, kad „atleidimas nėra nesuderinamas su teisingumu“ kelyje į taikią ateitį. Tinkamai parengti katalikai pasauliečiai gali sėkmingai atlikti savo pilietinę ir politinę misiją, pozityviai darydami įtaką Afrikos šalių valstybiniam tarptautiniam gyvenimui.
„Reikia iš pagrindų peržiūrėti tarptautinę prekybos sistemą, kuri šiandien neretai diskriminuoja besivystančiose šalyse pradėjusią formuotis pramoninės produkcijos gamybą ir skurdina žaliavų tiekėjus“, – rašo popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“.
Human Development Report autoriai
Analizuodami esamą padėtį ir ieškodami priežasčių, kodėl nepavyksta įveikti Trečiojo pasaulio šalių atsilikimo, ataskaitos „Human Development Report“ autoriai analizuoja dabartinio globalizacijos proceso poveikį. „Nepaisant pastarųjų metų protestų prieš globalizaciją, pasaulio rinkų atvėrimas prisidėjo prie ekonomikos augimo – ir skurdo sumažinimo – Indijoje, Kinijoje ir dešimtyse kitų besivystančių šalių“, – patvirtinama 2003 metų Jungtinių Tautų pranešime. Tačiau kartu pripažįstama, kad šimtai milijonų žmonių neturėjo naudos iš ekonominės liberalizacijos.

Ataskaitos autoriai rekomenduoja didesnes investicijas į švietimą ir sveikatos apsaugą, nes tai yra išankstinė sąlyga stabiliam ekonomikos augimui. O šis augimas savo ruožtu gali didinti užimtumą ir pajamas bei stiprinti biudžetą, kuriame atsirastų naujų lėšų socialinėms programoms. Kadangi apie 70 proc. pasaulio neturtingiausių gyventojų susitelkę kaimo vietovėse, tai parama žemės ūkiui ir jo produktyvumo didinimas turi būti didžiausias vyriausybių rūpestis.
Svarbu, kad besivystančiose šalyse būtų gerinama kol kas gana prasta bazinė infrastruktūra – uostai, keliai, energetika, komunikacijos, taip sumažinant verslo savikainą ir įveikiant geografines kliūtis. Vis dėlto tvirtos ekonomikos pagrindas yra išvystyta pramonė, kuri savaime skatina verslą, vidutinio dydžio įmonių kūrimąsi ir silpnina šalies ekonomikos priklausomybę nuo žaliavų ir pusfabrikačių eksporto. Todėl šalies ekonominio atsilikimo įveikimas galutinai priklauso nuo šiuolaikinės industrijos sukūrimo (arba atkūrimo, kaip yra pokomunistinėse valstybėse), ir tam vyriausybės turi skirti didžiausią dėmesį.
Žinoma autoriai teigia, kad Jungtinių Tautų metinėje atskaitoje suplanuota, turtingų valstybių parama vargingiausioms pasaulio šalims toliau lieka labai svarbi, nes be jos nebus įmanoma įveikti skurdo. įvykdyti tuos pažadus. Be to rodydamos didesnį solidarumą, turtingosios valstybės turėtų sumažinti arba visai atšaukti kvotas bei tarifus Trečiojo pasaulio šalių žemės ūkio, tekstilės bei kitai eksportinei produkcijai.

Pačių skurstančiųjų šalių požiūris

Atsiliepdami į Dž. Bušo pažadus padėti Afrikai, „galimybių kontinentui“, integruotis į globalinę ekonominę erdvę, jo lankytų šalių lyderiai sakė, kad dėkoja už atsiunčiamas lėšas. Tačiau taip pat pabrėžė, kad pirmiausia Afrikos šalims reikia gauti priėjimą į JAV rinką savajai tekstilės ir kitos turimos pramonės gaminiams. Afrikos politiniai vadovai taip pat pabrėžė seniai žinomą problemą – Jungtinių Valstijų ir kitų turtingų valstybių milijardines subsidijas savam žemės ūkui, todėl afrikiečių ūkininkų produktų (čia kalbama pirmiausia apie cukrų ir citrinines kultūras) kainos nebegali konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Be geranoriško bendradarbiavimo tarptautiniu mastu sumažinant šias subsidijas, skurdas Afrikoje nemažės.
Dž. Bušas kalbėjo, kad yra pasiryžęs imtis tvarkyti tarptautinės prekybos klausimus, tačiau kad pačiose Jungtinėse, suteikimas Afrikos šalims didesnio priėjimo į JAV tekstilės rinką susilauktų opozicijos iš tų kongresmenų, kurie atstovauja šią produkciją gaminančioms valstijoms. Jau ir taip JAV tekstilės pramonė išgyvena nemažus sunkumus, nes vietos pramonininkai vis labiau investuoja tose šalyse, kur darbo jėga pigesnė, tuo didindami nedarbą pačioje Amerikoje. Panaši padėtis ir žemės ūkyje. Dž. Bušo pastangos sumažinti subsidijas sukeltų protestus JAV žemdirbystės regionuose, patiriančiuose nemažus išbandymus dėl padažnėjusių stichinių nelaimių ir sustiprėjusios užsienio konkurencijos.
Dž.Bušui, kuris savo rinkimų kampanijoje beveik nekreipė dėmesio į Afrikos socialines ir politines problemas, radikaliai pakeisti nuomonę padėjo 2001 m. rugsėjo 11 d. tragiški terorizmo išpuoliai Niujorke ir Vašingtone. Buvo prisimintas tai, ką patvirtino sociologijos bei politikos ekspertai, kad terorizmo šaknys dažnai būna vargingų Trečiojo pasaulio visuomenės sluoksnių neviltyje dėl perspektyvų nebuvimo, o tai paskatina jaunimą rinktis šį radikalų protesto kelią. Prieš pradėdamas kelionę pokalbyje su Afrikos žurnalistais prezidentas Dž.Bušas pabrėžė, kad rūpinimasis Afrikos ateitimi kartu yra rūpinimasis ir Amerikos ateitimi. „Mūsų nacionaliniai interesai reikalauja, kad Afrika taptų klestinčiu žemynu, – sakė jis. – Mūsų žmonės suinteresuoti, kad drauge būtų kovojama prieš terorizmą, taip pat ir su iškylančiais sunkumais, kad ir kur jie atsirastų“.

Taip pat trečio pasaulio šalys teigė, kad amerikiečiai, turėdami akivaizdų karinį ir politinį pranašumą pasaulyje, kaip vienintelė „supervalstybė“ galėtų aktyviau dalyvauti sprendžiant ir kitus Afriką apėmusius pilietinius konfliktus, kurie yra rimtos kliūtys galimos pažangos kelyje. Iki šiol taikos atstatymu labiausiai rūpinosi buvusios kolonijinės valstybės, – Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, – tačiau ir amerikiečiai jaučia istorinę atsakomybę dėl buvusios prekybos vergais praeities, kurios adresatas dažniausiai buvo Jungtinės Valstijos.

Ekspertų požiūris
Ekspertai vieningai sutaria, kad vykstanti globalizacija daro poveikį visoms pasaulio šalims ir visoms gyvenimo sferoms – socialinei, kultūrinei, ekonominei ir politinei, kurios patiria teigiamų arba neigiamų šio proceso aspektų įtaką. Taigi globalizacija tampa esminiu iššūkiu politikos ir valdymo struktūroms, kurios turi būti atitinkamai pertvarkytos ir pritaikytos efektyviam funkcionavimui naujoje globalinėje aplinkoje.
Ypač tai svarbu neturtingoms ir nepakankamai išsivysčiusioms šalims, kurių gyventojai pirmieji pajunta neigiamus globalizacijos efektus, nes nėra stabilių ir patikimų socialinių tarnybų, kurios apsaugotų pažeidžiamus gyventojus nuo iškylančio neteisingumo bei diskriminacijos ypač ekonominėje ir socialinėje sferose.
Ši padėtis tęsiasi, nepaisant to, kad iš esmės žmonių gyvenimo sąlygos praėjusiame XX amžiuje pagerėjo labiau nei per visą ankstesnę istoriją. Tačiau gerovės ir kitų pasiekimų paskirstymas bei naudojimasis jais liko labai nevienodas ir kartais pasiekia iki šiol neregėtų kraštutinumų. Pastebima, kad nacionalinės valstybės, iki šiol vaidinusios svarbiausią vaidmenį palengvinant gerovės išlyginimą tarp skirtingų gyventojų sluoksnių per iš biudžeto finansuojamas socialines programas, tapo nepajėgios kovoti su naujuoju skurdu ir nelygybe. Įdomu pastebėti, kad tarptautinės monetarinės institucijos, iki šiol skatinusios tautines valstybes mažinti socialines išlaidas ir sukaupti dėmesį į ekonomikos augimą, dabar pačios pripažįsta, kad ši strategija netapo pakankamai efektyvi kovojant su skurdu.
Pastaruoju metu stiprėja įsitikinimas, kad vien tik ekonomikos augimas ir technologijų pasiekimai nėra pakankami siekiant įveikti išplitusį skurdą. Teigiama, kad atitinkamas dėmesys, o kartu ir lėšos turi būti sutelktos stiprinti taikią politiką, stabilumą, teisingumą, efektyvų įstatymų veikimą, pagarbą žmogaus teisėms, tinkamą infrastruktūros išvystymą, gerą bei nekorumpuotą administravimą, kad būtų sukurta aplinka augti tikrajam žmogiškumui. Kalbama apie kapitalo socialines investicijas, kurios pagerintų sveikatos apsaugą, švietimą ir ekologinę aplinką bei visų gyventojų efektyvų ir atsakingą dalyvavimą nuolatiniame ekonomikos vystymesi naujomis globalizacijos sąlygomis.

Išvados

Tyrimas parodė, kad pasibaigus šaltajam karui, vis didėja šalies viduje vykstančių
konfliktų, o ne tarpvalstybinių konfliktų (kaip buvo anksčiau), svarba. Toks
pasikeitimas daro įtaką civiliams gyventojams, kurie tapo pagrindiniais žiaurių
konfliktų taikiniais. Pagal Heidelbergo Tarptautinių konfliktų tyrimo instituto
1

parengtą klasifikaciją, surinkti duomenys rodo, kad nuo 2002 m. gruodžio iki 2003
liepos vyko ne mažiau kaip 165 politiniai konfliktai, o 52 jų buvo laikomi žiauriais
konfliktais (krizėmis, giliomis krizėmis arba karais), o 113 – nežiauriais konfliktais
(nematomais konfliktais, matomais konfliktais). Gauti tyrimo duomenys vėlgi
patvirtina, kad Azija ir Afrika yra regionai, kuriuose vyksta daugiausiai žiaurių
konfliktų, dėl kurių iškeldinama labai daug gyventojų ir kurie sukelia žmonių
kančias.
Pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų skaičius išryškina geopolitinės padėties
humanitarinį matmenį. 2002 m. bendras pabėgėlių skaičius pasaulyje sumažėjo
beveik 14 % – nuo 12 mln. iki 10,4 mln., lyginant su 2001 m.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. http://www.ifrc.org/publicat/wdr2003/: IFRC World Disasters Report 2003 pradinis puslapis.
2. http://www.idpproject.org/global_overview.htm .
3. http://www.unhcr.ch/cgi-bin/texis/vtx/basics
4. http://www.un.org/unrwa/publications/index.html
5. http://www.hiik.de/en/index_e.htm
6. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/08/25/pasa_02.html
7. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030723/krikpas_01.html
8. http://www.am.lt/VI/article.php3?article
9. http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/19990203/uzg02-
10. 3_03.html
11. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/07/02/krsiand_01.html
12. http://www.zalieji.lt/temos/TarptFinans/biblijairfinans
13. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030723/krikpas_01.html
14. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030820/krikspas_01.html
15. WORLD GEOGRAPHY A Psysical and Cultural Approach, James L. Swanson, p.306 – 397.

Priedas Nr.1
PASAULINIS AUKŠČIAUSIOJO LYGIO SUSITIKIMAS DARNAUS VYSTYMOSI KLAUSIMAIS
Johanesburgas, 2002 m. rugpjūčio 26 d.-rugsėjo 4 d.
JOHANESBURGO DARNAUS VYSTYMOSI DEKLARACIJAm
Nuo mūsų ištakų į ateitį
1. Mes, pasaulio tautų atstovai, susirinkę viršūnių susitikime darnaus vystymosi klausimais Pietų Afrikoje, Johanesburge, 2002 m. rugsėjo 2-4 d., dar kartą patvirtiname mūsų darnaus vystymosi įsipareigojimus.
2. Mes įsipareigojame kurti humanišką, teisingą ir globojančią visuomenę, suvokiančią poreikį visuotinai užtikrinti žmogiškąjį orumą.
3. šio viršūnių susitikimo pradžioje su mumis kalbėjo pasaulio vaikai, kurie paprastai, bet aiškiai pasakė, kad ateitis priklauso jiems, ir tuo pat metu įpareigojo mus užtikrinti, kad mūsų vykdoma veikla paliks jiems tokį pasaulį, kuriame nebūtų dėl skurdo kylančių pažeminimų ir nusižengimų moralei, aplinkos niokojimo ir nesuderinto vystymosi reiškinių.
4. Kaip atsaką šiems vaikams, kurie yra mūsų bendra ateitis, galima teigti, kad visus mus, susirinkusius iš visų pasaulio kampelių, susidūrusius su skirtingu gyvenimišku patyrimu, vienija ir jaudina gilus įsitikinimas, kad būtina neatidėliotinai sukurti naują ir šviesesnį vilties pasaulį.
5. Savo ruožtu mes prisiimame bendrą atsakomybę vietiniu, nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu mastu tobulinti ir stiprinti tarpusavyje susijusius ir vienas kitą papildančius darnaus vystymosi ramsčius – ekonominį vystymąsi, socialinę pažangą ir aplinkos apsaugą.
6. Iš šio kontinento, žmonijos lopšio, priimdami Įgyvendinimo planą ir šią Deklaraciją, mes skelbiame apie mūsų atsakomybę vienas kitam, platesnei žmonių bendrijai ir savo vaikams.
7. Suprasdami, kad žmonija yra atsidūrusi kryžkelėje, mes susivienijome vedami bendro siekio dėti ryžtingas pastangas, kad būtų imtasi reikiamų veiksmų parengiant praktinį ir aiškų planą, kuris leistų panaikinti skurdą ir skatintų žmonijos vystymąsi.

Leave a Comment