Konstitucinė teisė

1. Konstitucine teisė vartojama 3 aspektais: 1.Teisės šaka – tam tikrų normų, teisės institutų visuma. Susiduriama su pozityviąja teise. 2. Mokslo šaka – tam tikra mokslo kryptis, kuri tyrinėja K teisę, K teisės normų, taikymą. 3. Mokymo disciplina – gali būti apibūdinta kaip abiejų anksčiau minėtų apjungimas. Konstitucines teisės dalykas – visuomeniniai santykiai susiję su visuomenine ir valstybine santvarka; nustatant tvarką ir kuriant valstybę; santykiai susiję su valstybės institucijų formavimu, veikimu. Konstitucinės teisės normos reguliuoja l santykius, kurie atsiranda tarp žmonių, žmogaus ir valstybės. Išreiškia žmogaus padėties pagrindus teeisinėje valstybėje, l Konstitucinė teisė reguliuoja svarbiausius santykius Valstybėje.
2. Konstitucines teises šaltiniai. Teisės šaltinis yra išorinė teisės normos išraiškos forma. šaltiniai grupuojami į: I. Anglosaksų teisės sistema. II. Kontinentinė teisės sistemaI. Anglosaksų teisės sistema dar vadinama bendrosios teisės sistema. Būdingi šaltiniai: 1) Statutinė teise – tai parlamento leidžiami aktai; kitų valdžios institucijų aktai, parlamento leidimu. Tai vieni svarbiausių konstitucinės teisės šaltinių. Šioje sistemoje nėra aktų hierarchijos, būdinga aktų lygybė. 2) Precedentine teisė – teismų sprendimai, kurie įgauna visuotinį pripažinimą ir yra privalomi nagrinėjant bylas, Teismas prrivalo surasti sprendimą, nors ir nesureguliuota.. 3) Konstituciniai papročiai – susiformavo 100-mečių eigoje. Monarcho vienvaldystės ribojimas. Būdinga: nėra rašytinis-teisės šaltinis, tai lyg tai susitarimas, kurių paisoma, laikomasi. Reguliuoja santykius tarp monarcho ir parlamento. 4) Doktrina – Tai išvados, rekomendacijos, l apibendrinimai mokslo veikaluose. Juose ap

pibendrintai formuluojama precedento taikymo praktika. Šiais laikais doktrina nėra taip svarbi, jos reikšmė mažėja.
II. Kontinentinė teisės sistema – seniausia teisės sistema. Ji dar vadinama romanų-germanų. Pagal šią teisės sistemą pagrindinis šaltinis yra Konstitucija. Įstatymai – antras pagal svarbą šaltinis. Įstatymai skirstomi į: Konstituciniai įst. -turintys aukščiausią galią; Organiškieji įst. – atsiranda K. blanketinių normų pagrindu; Baziniai įst. – tam tikra grupė organiškųjų įstatymų; Paprastieji įst. – parlamento priimti aktai; Deleguotieji įst. – juos leidžia ne parlamentas, o vykdomosios institucijos. Turi būti tam tikras teisinė pagrindas, kas gali tokius įstatymus leisti ir kokiu pagrindu. Turi mažesne galią negu parlamento. Parlamentas turi juos tarsi ratifikuoti, patvirtinti. Prancūzijoje yra reglamentinai įst. – nuo deleguotų skiriasi tuo, kad K griežtai atriboja tarp parlamento ir vykdomosios valdžios. Tokie aktai turi įstatymo galią. Poįstatyminiai akktai – vykdomosios valdžios, valstybės vadovo, vyriausybės priimti aktai. Leidžiami remiantis įstatymu ir negali prieštarauti įstatymams. Paskirtis – konkretizuoti įstatymų normas. Tam tikrų teritorinių vienetų vadovų (gubernatorių) leidžiami norminiai aktai. 3. Konstitucijos dalykas, paskirtis, samprata.. Pirmą kartą JAV – 1787 m. Ji galioja ir šiandien. Netrukus K, atsirado ir kitose valstybėse. Antroji K. – Prancūzijoje 1791 metais. Taip pat 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta ir Lenkijos K. Ji atsirado anksčiau nei Prancūzijos, bet gyvavo neilgai. Su K. atsirado ir konstitucionalizmas – valstybės valdymas, kuris remiasi Konstitucija pagrindinis konstitucionalizmo br
ruožas – buvo ribojama monarcho valdžia, atsiranda valdžių padalinimo principas. K. – ypatingos reikšmės, galios, teises aktas, dokumentas. Jo ypatumus apsprendžia reguliavimo dalykas. K. normos reguliuoja visuomen. santykius. K. reguliavimo dalykas susideda iš įvairių visuomeniniu santykių blokų dalių: 1) visuomen. sant., susiję su žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimu, 2) visuomen. santykiai, susiję su visuomen. gyvenimo pagrindų sutvarkymu (ekonominė, ūkinė, dvasinė, politine sfera), 3) visuomen. santykiai, susiję su valstybinio gyvenimo pagrindų įtvirtinimu Konstitucijoje (valdymo forma, valstybines santvarkos forma ir kt.), 4) visuomen. santykiai, susiję su aukščiausios valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos įtvirtinimo principais (KT normos reguliuoja aukščiausios valst. valdžios veiklą), 5) būna normos, susijusios su savivaldos organizavimu ir funkcionavimu.
Konstitucija – pagrindinis, valstybės įstatymas, Egzistuoja Konstitucijos:- formaliąja prasme – tai pati K., materialiąja prasme – tai ką ji sukuria realiame gyvenime (faktinė) K. gali būti juridinė ir socialinė.Pagrindinė paskirtis – apibrėžti, riboti valdžios galias, ginti individo teises ir laisves. Šiuolaikinė visuomenė negali gyventi be valstybės, kuri turi palaikyti darną, spręsti ginčus. Tai viena iš valstybės atsiradimo prielaidų. 4. Konstitucijos turinys – 1. socialinis turinys, kuris išreiškia aplinkybę, kad k-ja reguliuoja visuomeninius santykius. 2. teisinis turinys – tai teisinė materija, sudaranti k-ją.
Konstituciniai modeliai: 1. Liberalusis 2. Etatistinis, 3.Mišrus. Liberalusis- būdinga tai, kad ji atspindi k-jas, kurios reguliuoja tik valstybinės valdžios oraganus ir pilietines teises. Klasikinis pvz..:JAV. Etatistinis – būdinga tai, kad K-
-joje siekiama sureguliuoti maksimaliai didesnę visuomeninių santykių sritį. Mišrusis – būdinga tai, kad k-ja reguliuoja platesnį visuomeninių santykių ratą, nei liberaliosios k-jos, bet siauresnį nei etatistinės k-jos.
K-jos juridinis turinys – sudaro konstitucinės normos ir konstituciniai principai. Pagrindinis k-nės turinio atomas yra k-nė norma, kuri gali 1. nurodyti v-bės vystymosi orientaciją; 2.formuluoja bendro pobūdžio taisyklę. Konstitucinės justicijos savivaldos. K-cinis principas tai nėra konkreti teisės norma, o jis išvedamas iš viso konstitucinio reguliavimo. Būna atvejų, kad principas g.b. įvardintas kaip k-nė norma. Dažniausiai valdžių padalijimo principas yra netiesioginis ir išvedamas iš visos k-jos konteksto.
Konstituciniai principai. 1.universalieji – tautos suvereniteto, teisinės valstybės, politinio pliuralizmo ir atstovaujamosios demokratijos principai. 2. ypatingieji – jie būdingi tam tikrai valstybių grupei. Pvz..: socialistinio teisingumo, demokratinio centralizmo principai. 3. individualieji – būdingi atskiroms valstybėms. Pvz..: nacionalizmo (Afrika).
5. Konstitucijos funkcijos:1. Politinė – tai galimybė ir siekis įtvirtinti tam tikrą politinę santvarką visuomenėje ir valstybėje. Demokratinėje valstybėje egzistuoja daugiapartiškumas, t.y. politinis pliuralizmas. Galutinai ši funkcija realizuojama organizuojant valstybine valdžią ir sudarant sąlygas visuomenei dalyvauti valstybės valdyme.. 2. Teisinė – pasireiškia tuo, kad K. tenka ypatinga reikšmė teisinėje sistemoje – aukščiausias įstatymas su visomis pagrindinėmis savybėmis. Kiekviena teisės šaka turi K. normų. 3. Humanistinė – K., normos įtvirtina svarbiausias humaniškas, bendražmogiškas vertybes. (Pranc. K. neturi skirsnio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, bet nurodė, kad jo
os įtvirtintos 1789 m. “Žmogaus teisių ir laisvių “deklaracijoje”). 4. Ideologinė – K. turi ypatingą reikime kuriant teisinę valstybę, įtvirtinant teisėtvarką, ugdant pilietinę visuomene, teisėtumą.
6. Konstitucijų raidos ypatumai, pagrindiniai etapai. Etapai, parodantys Konstitucijų kryptingumą, turinį:I etapas: 18 a. pab. (JAV K. 1787m.) – l pasaulinis karas. Šio laikotarpio K. buvo liberalios, siekė apibrėžti valdžios galias, vengė detalaus konstitucinio reguliavimo. JAV K. nebuvo skyriaus apie žmogaus teises ir laisves, manyta, jog svarbiausia apibrėžti valdžios ribas. 1791 m. priimtos 10 Konstitucijos pataisų, kurios vadinamos “Teisių biliu” įtvirtinančios žmogaus teises. Per 200 metų JAV K. buvo padarytos tik 27 pataisos.II etapas: l pasaulinis karas – II pasaulinis karas. Šis laikotarpis susijęs su komunizmu, kurio idėjos įtakojo K. ir kitiems įstatymams Buvo aukštinamos soc. teisės. Daugiausia reikšmės žmogaus teisių vystymuisi, soc.- ekon. t. Likviduoti privatinę nuosavybe, visus aprūpinti darbu, pensijomis. Ne tik teisė į darbą, bet ir pareiga dirbti. Komunistiniams kraštams būdinga detaliai reguliuoti visus visuomen. gyvenimo klausimus. Išplito etatistinio tipo K.III etapas: po II pasaulinio karo (1950-60 m.). Prasidėjo kolonijinės imperijos griuvimas. D Britanija, Vokietija, Italija. Vietoj kolonijų kūrėsi savarankiškos valstybės: Afrikoje – virš 50 naujų nepriklausomų valstybių. Šios valstybės buvo
IV etapas: nuo 80 m. pabaigos –90 m.pr. Totalitarinių sistemų griuvimas. Sovietų sąj.
7. K-jos rengimo, priėmimo ir keitimo tvarka. Nauja k-ja gali atsirasti: 1. atsiranda nauja valstybė. 2. pasikeitus politiniam režimui, 3. iš esmės pasikeitęs visuomenės gyvenimas ir4. Voliutaristinis. Rengimas –1. demokratinė, kuri gali pasireikšti tuo, kad k-ją rengia per tautos atstovus. 2. autoritarinė (oktrojuota). 3. Mišri forma – problematiška k-jos rengimo priėmimo forma.K-jos demokratinio rengimo būdai – 1. piliečiai renka k-cinį susirinkimą, kuris ir turi įgaliojimus parengti k-ją. 2. k-ją gali rengti vykdomoji valdžia. Tai dažniausiai būna vyriausybės ar jos pavaldžios institucijos. Tai buvo parengta 1958m Pr. k-ja, 1949 m. VFR. 3. Jam būdinga tai, kad k-jas parengia buvusios metropolijos. Madagaskaro, Alžyro ir t.t. k-jos. K-ja g.b. priimta 1. atstovaujamąja forma- šalies parlamentas, konstitucinė taryba, kuri skirta priimti tik k-jai. 2. tautos referendumu.Priėmimo būdai yra 3: 1. K. priima vykdomoji valdžia. Tai nedemokratinis būdas. Monarchinis principas. Taikomas monarchijose. Vykdomoji valdžia suprantama kaip valdovas. Prie vykdomosios valdžios priskiriama pvz.: po karinio perversmo – generolai, karinė chunta. K. gali priimti prezidentas. (1938 m. Lietuvos K.). Pirmiausia šis būdas buvo panaudotas Prancūzijoje. 1814 m. Liudvikas 18 paskelbė “Konstitucine, chartiją”. Jis panaudojo žodį “oktroje”. Tai oktrojavimo būdas – dovanojimas. 1831 m. oktrojuota Belgijos K., 1887 m. – Japonijos K. Šis būdas taikomas ir respublikose – Lietuva, Pakistanas (1963 m.), Brazilija (1969 m.). Kai K. priimta monarchas, prezidentas, tai K. tekstas būna parengtas jo patikėtinių. Svarbiausia K. – ypatingai išaukštinamas valdovas, jo rankose valdžia, įstatymų leidyba, veto teisė. 2. K. priima tautos atstovybė – tai piliečių renkamos atstovaujamosios įstaigos. Jos gali būti: 1. – steigiamasis susirinkimas, 2 – parlamentas. 1) specialiai K. parengti it priimti suformuota tautos atstovybė. Ji trumpa-laikė, dirba tik tiek, kiek reikia parengti, suderinti ir priimti K. Tai gana paplitęs, demokratinis būdas. Vadinamas įvairiai: Nacionalinis susirinkimas, Konventas. Taip priimta JAV K., Prancūzijos – 1791 m., Italijos – 1947 m., Indijos – 1950 m., Portugalijos – 1976 m. K. 2) įprastinis įstatymų leidžiamasis organas. Ypatingo skirtumo tarp steigia-mojo susirinkimo nėra. Naudojamas, kai rengiama kita K. susiformavusioje valstybėje. Pakistane – 1973 m., Graikijoje – 1975 m. Sėkmė rengiant K. gali priklausyti nuo susidariusios politinės daugumos. Sunku pasiekti kompromisą. Todėl šaukiamas Steigiamasis susirinkimas. Jis paprastai šaukiamas kuriantis naujai valstybei, po perversmo. 3. K. priima rinkėjų korpusas – rinkimų teisę turinčių piliečių visuma. K. priėmimas referendumo būdu – tai visuotinis . balsavimas už K. Kadangi dalyvauja tauta, tai demokratiškiausias būdas. Pateikiami projektai. Šie priklauso nuo to, kas rengia projektą ir koks jis pateikiamas. Rinkėjai turi 2 alternatyvas: balsuoti už arba prieš. Šis būdas atsirado Prancūzijoje 1799 m. – plebiscitu. Danijoje – 1953 m., Turkija – 1961 m. 4. Mišrus būdas. Kai projektą rengia tautos atstovybė (parlamentas), jį aprobuoja, o tvirtina piliečiai. Paplito po II pasaulinio karo. Prancūzija -1946 ra., Lietuva – 1992 m., Rusija – 1994 m.Federacinėse valstybėse dar sudėtingesnė K. priėmimo tvarka. Egzistuoja dviguba valdžios sistema. K. priima federalinis parlamentas, po toji pateikiama ratifikuoti federaliniams subjektams. Tik po to K. įsigalioja. JAV 1787 m. priėmė konventas, o įsigaliojo – 1789 m. kai ratifikavo 3/4 valstijų. Taip pat Vokietijoje – VFR 1949 m. Rengė konstitucinė komisija, priėmė parlamentinė taryba, pateikta ratifikuoti žemėms – landtagams. Šveicarijoje – 22 kantonai.
K. keitimo stadijos: I. Iniciatyvos pareiškimas Galimybę turi nedaugelis subjektų (tai garantuoja stabilumą). Dažniausiai: – parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė. Subjektų ratas labai ribotas. Atskiriems parlamentarams tokia teisė nesuteikiama.II. Pataisų projekto svarstymas ir pritarimas (iniciatyvą pareiškęs subjektas teikia projektą, kurį pirmą kartą svarsto parlamentas ir reikalinga (dažniausiai) kvalifikuota balsų dauguma, kad jam būtų pritarta). Skiriami 3 būdai: l. paprasta balsu dauguma – už tam tikrą projektą balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančių posėdyje parlamentarų. 2. absoliuti balsu dauguma – už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių 3. kvalifikuota balsu dauguma – visada reiškia daugiau kaip pusę, bet nurodoma K. ir tai dažniausiai 2/3 balsų – tai patikimas skaičius.Galutinis pritarimas pataisų projektui arba pakartotinis svarstymas parlamente po tam tikro laiko dažniausiai ir reikalinga kvalifikuota dauguma. Federacinėje valstybėje projektui turi pritarti federacijos subjektai – svarsto legistratūros ir reikalauja kvalifikuotos daugumos. JAV keičia K.: kongrese rengiama jungtinė rezoliucija, kurią turi patvirtinti atstovų rūmai ir senatas po 2/3 balsų arba sušauktas specialus konventas, bet tai nusprendžia kongresas. Po to, kai pritaria abu rūmai, projektas teikiamas ratifikuoti valstijoms. 3/4 valstijų turi sutikti (50 valstijų 3/4=38 valstijos). Ir tik tuomet pataisa įsigalioja. JAV K. pataisų
teikiama ~ 200, o priimtos tik 27 pataisos. Europos šalių K. keitimas daromas dvigubo votumo sistema. Ji reiškia dvigubą balsavimą parlamente. Abu kartus reikalinga kvalifikuota balsų dauguma (2/3 balsų), bet balsavimai vyksta su tam tikra pertrauka (Italijoje – ne mažiau 3 mėn.). Kai kuriose valstybėse dvigubas votumas dar sudėtingesnis: antras balsavimas tik kitame parlamente (t.y. po rinkimų), nes keičiasi politinė struktūra ir tai reiškia, kad pataisai pritars platesnis ratas (Olandija, Norvegija, Švedija, Suomija). Yra 2 Europos valstybės – Airija ir Šveicarija – kur K. pataisos tvirtinamos referendumu. Kai kurios pataisos ir Prancūzijoje turi būti tvirtinamos plebiscitu. Kai kuriose K. yra numatyta kurie nuostatai negali būti keičiami (dažniausiai taip saugoma valstybės forma arba teritorinį integralumą. Italija ir Portugalija – draudžiama keisti respublikos valdymo formą.
8. Konstitucijų panaikinimas. Draudimą keisti straipsnius galima apeiti keičiant visą K. 2 būdais: 1. Paprastas būdas – kai demokratiniu keliu parengiama ir priimama nauja K. 2. Ypatingasis K. panaikinimo būdas – kai įvyksta valstybinis perversmas (arba karinis perversmas) dažniausiai keičiama demokratinė sistema, pereinama prie autoritarinio režimo, nuverčiama teisėta valdžia, paleidžiamas parlamentas
10. Konstitucinė priežiūra. KP skirta K. apsaugai, dažniausiai saugo, kad K. nepažeistų valstybinės valdžios. KP atsirado savaime valstybinės praktikos eigoje. Pirmiausia susikūrė JAV. JAV K. nėra numatyta tokia priežiūra, kas ją turi vykdyti, bet gyvenime KP funkciją pasisavino JAV Aukščiausias Teismas (buvo bijomasi teisminės valdžios dalyvavimo įstatymų leidyboje), palaipsniui susitaikyta ir paplito kitose valstybėse. Iš Aukščiausio teismo vėliau perėmė valstijų teismai, kurie nagrinėjo bylas valstijų ribose ir susikūrė KP sistema. Kai KP vykdo bendrieji teismai (amerikietiškos KP sistemos bruožai) plito Amerikos Šalyse – Argentina, Kanada.. Po l pasaulinio karo atsirado nauja KP sistema. Hansas Kelzenas (austras). Jis išnagrinėjo JAV sistemą, bet jis pasiūlė KP vykdyti, steigti specializuotus teismus. Pirmieji K. teismai įsikūrė 1920 m. Austrijoje ir Čekoslovakijoje, 1931 m. Ispanijoje. Austrijos K. teismas išliko iki 5ių dienų. Po II pasaulinio karo H.Kelzeno modelis (kontinentinės europietiškos KP modelis) labai išplito. Žlungant kolonijinei sistemai daug kur perimtas ir 8-ame dešimtmetyje gavo naują įkvėpimą, žlugus TSRS. Taigi yra 2 KP sisemos: 1. Amerikietiškas modelis – KP vykdo bendros jurisdikcijos teismai. 2. Europietiškas: modelis – specializuoti Kp organai. 2 porūšiai: a) decentralizuota – kai KP vykdo visi teismai – JAV, Japonija, Skandinavijos valstybės. Paprastai konstitucingumo klausimas gali būti keliamas tik su konkrečia byla. Žemesnio teismo sprendimas gali būti skundžiamas aukštesniam teismui; b) centralizuota – kai KP vykdo tik aukščiausieji teismai, o žemesnieji teismai neturi teisės tikrinti konstitucingumo- Australija, Kanada, Indija. Panašiai Estija- KP vykdo Nacionalinis teismas, sudaroma atskira KP kolegija, jie neturi K. teismo (9 teisėjai skiriami 5 m. toms byloms nagrinėti). 2 atmainos: a) specialūs K. teismai (Europoje – 30 valstybių); b) Konstitucinė Taryba, kuri atsirado Prancūzijoje ir ten yra. Šis organas nesivadina teismu (Marokas, Mozambikas, Senegalas, Kazachstanas).
11. Subjektai, turintys teise kreiptis į Konstitucinės priežiūros institucijas.
Subjektai priklauso nuo to, kokia valstybėje yra KP sistema: 1.amerikietiška sistema – bendrieji teismai. Pagrindinis subjektas, kuris gali kelti bylą yra pilietis, FA, JA. Pati byla prasideda nagrinėjant civilinę ar baudžiamąją bylą, iškilus klausimui dėl akto konstitucingumo. 2. kai KP vykdo konstituciniai teismai, subjektai galintys kreiptis į teismą yra kiti: Tik įstatymu numatyti valstybės organai, gali būti ir FA. Tai specialūs subjektai, kuriems įstatymu suteikta teisė kreiptis į konstitucinį teismą. Jei į konstitucinį teismą kreipėsi netinkamas subjektas, tai neturės juridinių pasekmių. O europietiškoje sistemoje – specialūs subjektai. Kai subjektui suteikiama teisė kreiptis (konstitucinį teismą, tai vadinama konstitucinio skundo teise. Tai labai specifinės bylos, nes FA, JA turi įrodyti, kokia konstitucinė teisė yra pažeista, įvertinant kas ją pažeidė, kokiu atveju.
12. Konstitucines priežiūros formos ir rūšys. Pagal KP vykdymo laiką: l. išankstinė – kai tikrinamas priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto teisėtumas. Tai – preventyvinė KP. Siekiama išvengti galimų neigiamų pasekmių, jei tas teisės aktas bus pripažintas nekonstituciniu. Vykdoma iki įstatymo priėmimo, promulgavimo. Prancūzijoje, Gvinėjoje, Kazachstane ir kt. 2. paskesnioji – KT tikrina jau įsigaliojusių aktų teisėtumą. Įstatymas yra priimtas, pasirašytas, galiojantis. 3. mišri – ir išankstinė ir paskesnieji KP – Airijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Sirijoje ir kt. Konstitucines priežiūros rūšys: 1. abstrakti – tose valstybėse, kur yra amerikietiška KP sistema. Visada įstatymas siejamas su konkrečiu subjektu ir yra pažeidžiama konkretaus subjekto teisė; 2. konkreti – sutinkama europinės sistemos valstybėse. Skundžiamas tam tikras aktas, nepriklausomai nuo to, ar pažeista teisė, ar ne. Pagal KP privalomumą: l. privaloma – kai konstitucijoje ar įstatymuose numatomi atvejai, kai KP institucija būtinai turi tikrinti tam tikrus teisės aktus. Čia sutampa su išankstine KP. Nurodo, kokius aktus turi tikrinti. Pvz. Prancūzijoje – organiškuosius įstatymus privalomoji tikrinti Konstitucinė taryba, Rumunijoje – KT privalo tikrinti konstitucijos pataisas. 2. fakultatyvinė – ji yra neprivaloma. Privalomumas – ne priimtas teismo sprendimas, bet aplamai – ar subjektas gali kreiptis į konstitucinį teismą ir ar jis naudojasi savo teise. Jei kreipiasi, tai konstitucinis teismas privalo spręsti tą bylą.KT sprendimu juridinė galia: Čia kalbama apie baigiamuosius sprendimus. KT priima 2 rūšių aktus: 1. procesinius sprendimus – kai byla dar yra nagrinėjama. Tai sprendimas dėl posėdžio metu vykstančių dalykų – šalių pareiškimų pateikimai, šalių nušalinimai teisėjams; 2. baigiamuosius sprendimus – atsakoma į byloje keliamą klausimą. Byla sprendžiama iš esmės: ar prieštarauja konstitucijai, ar dalys prieštarauja, ar ne: 1. konsultacinio pobūdžio sprendimai – neturi visuotinio imperatyvumo, neprivalomi visiems. Pateikiami tam subjektui, kuris prašo tokios išvados. 2. imperatyvinis baigiamasis aktas: visuotinai privalomi. Dauguma baigiamųjų KT sprendimų yra imperatyvūs. Imperatyvumas būna 3 rūšių: 1. tik bylos šalims kai yra konkreti byla, konkreti KP. Gali prilyginti įprastinei civilinei bylai, kai sprendimas yra privalomas abiem šalims. 2. kai sprendimai privalomi bylos šalims ir žemesniems teismams – anglosaksų valstybėse, kur- yra precedentai. 3. visuotinai privalomi, kai KP vykdo KT, jie priima visuotinai privalomus sprendimus. Čia abstrakti KP.
13. Žmogaus teisės ir laisves. Asmens teisinis statusas. Egzistuoja 4 koncepcijos: 1. vakarietiškoji-liberalioji, jai būdinga tai, kad žmogus nuo gimimo turi asmens teises ir valstybė privalo jas gerbti. 2. marksistinė koncepcija – būdinga tai, kad prioritetas teikiamas kolektyvui. 3. klasikinė-musulmoniškoji – pripažįsta žmogaus lygybę Šariato(Korano) pagrindais. 4. Traibalistinė – esmė ta, kad pripažįstama tai, kad žmogus save realizuoti gali tik per gentį. Šalia žmonių teisių doktrina mini ir asmens teises. Šiuo aspektu suprantamas kaip visuomenės narys, o kalbėdami apie jo teises- kaip visuomenės nario teises. Asmenybės teisinis statusas kaip teises institutas. T. institutas – tai tarpusavyje susijusių TN visuma, kuri reguliuoja vienarūšius visuomeninius santykius. Žmogaus teisinio statuso institutas, žmogaus padėtis visuomenėje įtvirtinta K. Žmogaus teisinę padėtį reguliuoja daug normų, todėl visuma TN, kurios nustato asmens padėtį ir sudaro žmogaus teisinį institutą.Žmogaus teisinis institutas turi tokius elementus: subjektiškumas – tai kas gali būti šio instituto subjektu. Subjektu yra žmogus ir jo kaip subjekto galimybės yra išreiškiamos per 2 kategorijas: Veiksnumą (subjekto sugebėjimas įgyvendinti teises, laisves ir pareigas, sudėtingesnis reiškinys, subjektui sulaukus tam tikro amžiaus). Veiksnumas: a) pilnas-nuo 18 m.; b) santykinis – nuo 14,16,17 (priklauso nuo valstybės); c) gali būti nepripažįstamas, apribojamas, neveiksnus – kreipiamasi į teismą dėl veiksnumo apribojimo. Vietoj neveiksniųjų teises įgyvendina tėvai arba globėjai arba kt. giminaičiai. Teisnumą (subjekto tam tikrų teisių ir laisvių bei pareigų turėjimas, atsiranda su pačiu subjektų, t.y. jam gimus, kai kada gali atsirasti iki žmogui gimstant). Žmogaus teisinio instituto principai: 1. Asmens prioriteto prieš valstybę principas. Tai reiškia, kad paprastai žmogaus teisės ir laisvės būna įtvirtintos įstatymuose, o juos leidžia tam tikros institucijos, tai priimama valstybės vardu ir laikoma, kad valstybė priima savo nuožiūra Taip negali būti demokratinėse valstybėse, todėl yra laikoma, kad žmogus turi prioritetą prieš valstybę. Šį principą sustiprina prigimtinių teistų koncepciją. Žmogaus teisės ir laisvės negali būti siaurinamos ir varžomos. Žmogaus teisės ir laisvės nepriklauso nuo valstybės malonės, negali būti ribojamas. Kiekvienoje valstybėje žmogaus teises ir laisves įtvirtina valdžia, suformuluodama ir įtvirtindama paprastai K. 2. Žmonių lygybes ir lygiateisiškumo principas. Svarbus įstatymo leidėjui, kuris konstruoja žmogaus teises ir laisves. Negalima l žmogui duoti daugiau teisių, kitam mažiau, negalima žmonių skirstyti į grupes. Visi lygūs nepriklausomai nuo lyties, rasės, t.t. 3. Žmogaus teisių ir laisvių gynimo įstatymu principas. Neužtenka vien paskelbti teises ir laisves. Tik įstatymu turi būti nustatomos žmogaus teisių ir laisvių ribos, kokiais būdais ginamos. Reikalaujama, kad pačia aukščiausia juridine forma būtų nusakytas žmogaus teisių ir laisvių ginimas. 4. Žmogaus teisių ir pareigų koreliacijos (derinimo) principas. Komunistinėse valstybėse – žmogus turi tiek teisių, kiek turi pareigų ir teisė priklauso nuo to, kaip ir kiek įvykdė pareigų. Demokratinėse valstybėse- į l vietą iškeliamas žmogaus teisių ir laisvių sąrašas, o pareigų sąrašas yra minimalus, tik tos, kurios yra būtinos valstybei ir visuomenei, kurios būtinos žmonių teisėms užtikrinti. Turinį sudaro žmogaus teises, laisves ir pareigos. Egzistuoja teisinio statuso įvairūs aspektai, atskiri instituto porūšiai (subinstitutai): 1. asmenybės konstitucinis statusas. Tai konstitucinėmis normomis įtvirtinti žmogaus statuso principai, žmogaus teisės, laisvės ir pareigos bei jų realizavimo garantijos. 2. asmenybės šakinis (atskirų teises šakų) statusas. Pagal atskirų teisės šakų normas suteikiamos žmogaus teisės, laisvės ir pareigos. Grindžiamas konstitucinio statuso normomis, kurios būna konkretizuotos. 3. asmenybes specialus statusas
Tam tikros asmenų kategorijos, pagal jų profesiją, socialinę padėtį. 4. asmenybės individualus statusas. Atskirų asmenų statusas – Pvz., Valstybės vadovo, Premjero, ombudsmeno ir t.t
Konstitucinių teisių ir laisvių įtvirtinimo būdai: 1. Pozityvus. Naudojamas dažniausiai kontinentinės teisės sistemoje – Europos valstybėse. t.y., kai pozityvia, teigiama forma nustatomos žmogaus teisės ir laisvės.
2. Negatyvus. Nustatomi t.t. draudimai, kurie adresuojami valstybinėms įstaigoms arba kitiems individams. JAV konstitucija..
14. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacija.
Žmogaus teisių ir laisvių sąrašas visą laiką auga.. Pagrindiniai klasifikavimo pagrindai: I. Pagal subjektus: 1. Žmogaus teisės; 2. Piliečio teisės. II. Pagal subjektus (subjektų skaičių):1. individualios teises; 2. kolektyvines teises. III. Pagal reikšme:1. pagrindinės teises; 2. papildomos teises (išvestinės). IV. Pagal turinį: 1. Asmeninės teises ir laisves; 2. Politinės teisės ir laisves; 3. Socialinės, ekonomines, kultūrinės teises ir laisvės.Asmenines teisės ir laisves – teisės, susijusios su individo asmenybe ir su jo saugumu, egzistencija. Tai visų kitų individo teisių ir laisvių pagrindas, nes jos sudaro individo egzistencijos pagrindą: a) teisė j gyvybę, fizinį integralumą ir neliečiamybę; b) minties ir sąžinės laisvė; c) privataus gyvenimo ir komunikacijų slaptumo teisė; d) kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Kiekvienas individas turi teisę pasirinkti gyvenamąją vietą arba laisvai judėti valstybėje. Autoritarinėse valstybėse šios teisės yra ribojamos. SSSR buvo registracija. Kai kuriose valstybėse ši laisvė yra laiduojama visiems, kitose (Italija, Lietuva) tik piliečiams; e) asmeninių teisių teisinės ir procesinės garantijos. Politines teisės ir laisvės: Šios teisės paprastai suteikiamos tik piliečiams (su kai kuriomis išimtimis nepiliečiams, pvz., ES vietiniuose rinkimuose gali dalyvauti ir kitų ES valstybių – narių piliečiai). Tai piliečių privilegija. Jie pilnateisiai valstybės subjektai. Politinės teisės būna susijusios su valdžios dalykais, su jo struktūra ir t.t. a) teisė dalyvauti valdant valstybe. Tai generalinė, pagrindinė ir bendra teisė. Ji pasireiškia per atskiras politines teises: rinkimų, referendumų, susirinkimų, asociacijų ir t.t. b) rinkimų teisė atskleidžia piliečių galimybes dalyvauti formuojant valstybės valdžią. Egzistuoja aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė; Prie rinkimų teisės priskiriama ir referendumo teisė. Tai yra balsavimas, aktyvioji rinkimų teisė.; c) teise jungtis (vienytis) į draugijas ir asociacijas; d) susirinkimų ir manifestacijų teise; e) informacijos laisvė; f) peticijų teisė – tai piliečių ar jų grupių teisė kreiptis į valdžios įstaigas su atitinkamu reikalavimu arba prašymu; g) teisė ir pareiga ginti savo šalį; b) teisi priešintis priespaudai. Tokia teisė buvo įtvirtinta JAV K. Dabartinėse naujose K. ši teisė įtvirtinamą ne visada, nes tai susiję su tam tikra rizika. Ši teisė gali kelti grėsmę ir valdžios institucijoms, nes asmenys gali imtis prieš jas smurtinių veiksmų. Šiuo atveju būna papildomų sąlygų, pvz., Vokietijos K numato, kad piliečiai gali priešintis, kai norima smurtu nugriauti egzistuojančią demokratinę santvarką.
Ekonominės, socialinės ir kultūrinas teisės: a) privačios nuosavybės ir jos paveldėjimo teisė; b) teisė į darbą, verslą, profesijos pasirinkimą (pvz., Ispanijoje. Konstitucijose kartais minima ir streikų teisė); c) teisė dalyvauti valdant įmonę įtvirtinta Jugoslavijos, Japonijos ir Italijos K.; d) teisė į sveiką gamtinę aplinką ir pareiga ją saugoti, taip pat laikoma naujai atsiradusia žmogaus teise; e) pareiga mokėti mokesčius įtvirtinta JAV Konstitucijoje; g) teisė į sveikatos apsaugą; b) teisė į būstą įtvirtinta Ispanijoje ir buvusiose socialistinėse valstybėse; i) teisė į mokslą ir akademine laisve; j) kūrybos laisvė ir naudojimosi kultūrinėmis vertybėmis laisvė.Konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo sąlygos: 1) Ribojimo galimybė turi būti numatyta K, įstatymai tik sukonkretina ribojimo apimtis ir dydį. 2) Žmogaus teisių apribojimai gali būti pripažinti būtinais demokratinėse visuomenėse. Ši formuluotė yra paimta iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos. Demokratinė visuomenė – tai politinis pliuralizmas, pakantumas, atvirumas. Ribojimas neturi paneigti pačių žmogaus teisių ir laisvių.
15. Žmogaus teisių ir laisvių konstitucinės garantijos. Tai sudėtingesnis uždavinys nei žmogaus teisių ir laisvių deklaravimas. Aktualus yra mechanizmų, kurie užtikrina šias teises ir laisves klausimas.
Egzistuoja 2 rūšių garantijos: I) vidaus teisės garantijos (nacionalinės). II) tarptautinės garantijos.
I) Kiekvienos valstybės viduje egzistuoja dar 2 garantijos: a) formalios teisinės garantijos,
pačių teisių ir laisvių deklaravimas, įtvirtinimas. Prie tokių galima priskirti: peticijos teisė; skundo teisė; teisė priešintis prievartai; procesinės teisminės teisės; nekaltumo prezumpcija ; teisė į nepriklausomą teismą. b) institucinės teisinės garantijos: l) bendros organizacinės garantijos – tai savivaldos institucijos, valdžios įstaigos, į kurias asmenys gali kreiptis norėdami įgyvendinti K laiduotas teises.
Ombudsmenai (parlamento kontrolieriai) – tai neteisminė institucija, kuri sukuriama prie parlamento. Šioje institucijoje priimami žmonių skundai dėl pareigūnų veiksmų ar sprendimų. 2) teisminės garantijos įgyvendinamos teismų. Yra 3 kategorijos:1) Bendrieji teismai-dažniausiai yra 3 lygių: pirmosios instancijos, apeliacinis teismas, kasacinis teismas. 2) Specializuoti teismai. Tai administraciniai. (Būna dar mokesčių, šeimos ir t.t.) Administraciniai teismai nagrinėja piliečių skundus dėl pareigūnų veiksmų. 3) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę priežiūrą, kad įstatymai atitiktų K normas, nebūtų apribojimų. Garantuojamas konstitucinis skundas, kai piliečiai gali tiesiogiai kreiptis į KT (pvz., Vokietijoje). Tačiau tokiais atvejais reikalaujama, kad individas, būtų išnaudojęs kitus teisminius kelius.
II) tarptautines garantijos: a) formalios teisinės garantijos: tai tam tikri tarptautiniai dokumentai, kuriuose įtvirtintos pagrindinės žm. teisės ir laisvės. Dabar tokių dokumentų yra pakankamai daug. Yra universalūs tarptautiniai dokumentai ir regioniniai. Universalūs dokumentai yra priimti JT Generalinėje asamblėjoje ir galioja visame pasaulyje. Tai yra: 1948 m. “Visuotinė žmogaus teisių deklaracija”, 1966 m. “Socialiniu, teisių paktas”, 1966 m. “Politinių ir pilietinių teisų paktas”. Pastarojo pirmasis fakultatyvinis protokolas įvedė individualaus skundo galimybę.
Remiantis šiais dokumentais buvo priimti įvairūs regioniniai dokumentai: 1950 m. “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija” + 11 protokolų, 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija, 1994 m. Arabų – chartija. Tobuliausias – Europos dokumentas, taip pat yra ir “Europos socialinė chartija”. Tarptautiniai dokumentai, juos pasirašius ir ratifikavus tampa privalomais.
b) institucinės garantijos – yra tam tikri apsaugos mechanizmai: universalūs, regioniniai.JT: Žmogaus teisių komisija Ženevoje. Tai daugiau politinė institucija, kuri svarsto žmogaus teisių padėtį tam tikrose valstybėse. Atliekami tyrimai, siekiant nustatyti ar iš tiesų yra kokių nors pažeidimų. Dažnai tokie pažeidimai būna autoritariniuose režimuose, tačiau juos sunku paveikti. Veiksmingesni yra regioniniai mechanizmai. Specialios institucijos nagrinėja individualius skundus. Yra tris pagrindinės institucijos: Žmogaus teisių komisija; Žmogaus teisių teismas; Ministrų komitetas. Jos yra Europos Tarybos institucijos. Ministrų komitetas aukščiausia institucija. Ji susideda iš valstybių Europos Tarybos
narių užsienio reikalų ministrų. Tai politinis organas, nes laikomas Europos Tarybos vykdomąja valdžia. Vietoj ministrų dažnai dirba atstovai – ambasadoriai. Ministrų komitetas padeda vykdyti kai kuriuos sprendimus.
Žmogaus teisų teismas susideda iš kiekvienos valstybės – narės atstovu (po vieną). Kiekvienos valstybės – narės pilietis gali kreiptis į šį teismą.
16. Visuomenines santvarkos konstituciniai pagrindai. Visuomeninė santvarka – tai yra visų visuomeninių santykių visuma. Valstybė per savo įstaigas ir pareigūnus, jos vykdomos politikos pagalba daro poveikį visuomeninei santvarkai. Todėl, visuomeninės santvarkos forma priklauso nuo valstybės. Visuomeninę santvarką sudaro tam tikros posistemės. Pagal tai, kokią įtaką daro visuomenei, galima išskirti 4 grupes ar blokus, kurie atitinkamose gyvenimo sferose patys sudaro visuomeninių santykių sistemas: 1. Ekonominiai santykiai; 2. Kiti socialiniai santykiai; 3. Dvasiniai – kultūriniai santykiai; 4. Politiniai santykiai. Visuomeninės santvarkos posistemės tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau tik sąveikauja, o ne tiesiogiai įtakoja. Ekonominių santykių visuma sudaro ekonominę sistemą. Joje vyrauja nuosavybės santykiai (dar vadinami turtiniais santykiais) – gamyba, mainai, materialinių gėrybių naudojimas ir paskirstymas.nustatymą, pakeitimą ar panaikinimą Konstitucijos priskiria parlamentų kompetencijai Demokratinėse valstybėse įstaigos, revizuojančios valstybės finansus, steigiamos ne prie vyriausybės, o prie parlamentų.Socialine sistema – tai visuomeninių santykių tam tikra grupė, išskyrus ekonominių santykių grupę. Socialinė sistema suprantama kaip kiti visuomeniniai santykiai, kurie neįeina į ekonominius santykius. Socialinės sistemos uždavinys – užtikrinti socialinę taiką ir pusiausvyrą, kad nekiltų prieštaravimai ir konfliktai, kurie neigiamai veikia visas visuomeninio gyvenimo sritis (pvz.. Ispanijos K garantuoja , kolektyvinių derybų teisę tarp darbuotojų ir darbdavių darbo klausimais).
Kadangi daugelyje valstybių gyvena įvairių tautybių asmenys, socialiniai santykiai turi ir tarptautinių santykių sritį, kuri reguliuojama konstitucinės teisės normomis pagal tokias formas, kaip: 1) nacionalinė teritorinė autonomija – jos pagalba suteikiamas atitinkamas teisinis statusas; 2) kultūrinė autonomija – tai tam tikrų teisių suteikimas tautinėms mažumoms; 3) lygiateisiškumo tarp įvairių tautybių įtvirtinimas reiškia, kad negali būti diskriminacijos dėl rasės, tautybes, kalbos ar religijos; 4) tautų apsisprendimo teisės įtvirtinimas – tai reiškia, kad tauta turi teisę pasirinkti savo egzistavimo formą. Kultūrinė – dvasinė sistema. Dvasintai kultūriniai santykiai – tai santykiai tarp žmonių, tarp žmogaus ir visuomenės, visuomenės ir valstybės, kurie išreiškiami dvasinio, kultūrinio pobūdžio formomis. Šių santykių dalyką sudaro visi dvasiniai kultūriniai reiškiniai – mokslas, menas, švietimas, religija,kitos visuomeninės sąmonės sritys. Dvasiniai – kultūriniai santykiai konstitucinėje teisėje reguliuojami gerokai mažiau palyginus su kitomis visuomeninės santvarkos posistemėmis. Ir tai suprantama, nes juk čia kalba eina apie žmogaus vidinį pasaulį. Politinės sistemos. Politiniai santykiai tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie sukuria politinę sistemą ir yra susiję su politinės valdžios visuomenėje funkcionavimu, kurios koncentruota išraiška yra valstybinė valdžia. Valdžia – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie charakterizuojami vienų žmonių ar jų grupių galimybe primesti savo valią kitiems žm. ar jų grupėms. Politinis procesas – tai politinės sistemos, jos institutų funkcionavimo tvarka, įskaitant ir jų tarpusavio sąveiką. Politinis režimas, tai metodų, formų, būdų sistema vykdanti politinę valdžią visuomenėje. Politinis režimas apsprendžia politinių santykių tvarką, politinės laisvės laipsnį, valdymo formą. Demokratiniai politiniai režimai suprantami, kaip aukštu žmogaus politinių laisvių lygiu pasižymintis režimai, kuriuose realiai egzistuoja politiniai ir teisiniai institutai.
Liberalūs režimai buvo būdingi XIX a. išsivysčiusiose šalyse. Dabar jie egzistuoja besivystančiose šalyse, kurios: priartėjo prie išsivysčiusių (Indija, Filipinai). Šis režimas pasižymi aukštu politinės laisvės laipsniu, tačiau dėl kultūrinio atsilikimo, didžioji visuomenės dalis negali naudotis demokratiniais politiniais institutais. Autoritarinis režimas apibūdinamas visišku arba daliniu demokratinių politinių santykių nebuvimu. Viešoji valdžia dažnai naudojasi prievartos priemonėmis.
17. Valstybės valdymo organizavimo principai; 1)valstybės valdymo suverenumo principas, 2)valdžios padalijimo principas, 3)valstybinių institucijų įgaliojimų ir kompetencijos atribojimo principas.
4)valdžių funkciniai ryšiai bei sąveikos, 5)piliečių dalyvavimas, formuojant valstybės institucijas ir jų veikloje.
valstybėje yra bent 3 valstybės valdymo institucijos: a)įstatymų leidžiamoji, b)vykdomoji, c)teisminė valdžia.Valstybės valdymo struktūra. Valstybės valdymas įgyvendina aukščiausios valdymo institucijas ir žemesnes (vietines) institucijas. Svarbiausias klausimas susijęs su aukščiausia valdymo struktūra. Svarbiausios aukščiausios institucijos yra: a) parlamentas, b) vykdomoji valdžia paprastai susideda iš 2 institucijų: valstybės vadovo, Vyriausybės. Būna atvejų, kai vykdomoji valdžia sukoncentruota valstybės vadovo rankose. c) teisminės valdžios priekyje būna: l.Vienas Aukščiausiasis Teismas arba specializuoti Aukščiausieji teismai (Vokietija). 2.Konstituciniai teismai.
Be šių 3 institucijų dar išskiriamas literatūroje IV valdymas-valstybės kontrolė: valstybės kontrolierius, ombudsmenai, konstitucinis teismas, kitas variantas- tai rinkėjų korpusas (JAV, Nikaragva). Kontrolės valdymą kartais gali priskirti prie tų 3-ų valdymų. Pvz.: valstybės kontrolierius dirba prie parlamento, o konstituciniai teismai prie teismo. Greta valstybės valdymo egzistuoja vietos savivalda. Tai nėra valstybės valdymas, nes tai yra valdymo struktūra. Akcentuojama, kad vietos savivalda tai pačių gyventojų organizuota valdžia, kurios pagalba gyventojai sprendžia jų problemas.
18. Valdymo formos sąvoka ir klasifikacija: Tai valstybės aukščiausių institucijų formavimo arba sudarymo principai ir jų santykių sistema. Pagal jo atsiradimo būdą ir jo įgaliojimo pobūdį skiriamos dvi valdymo formos: I. Respublika. II. Monarchija..I. Respublikos rūšys: 1) prezidentinė; 2) parlamentinė; 3) mišri; 4)kitų respublikų rūšys (Pvz.: sovietinės respublikos: Kinijos LR, Korėjos LR).1.Prezidentinė kai kas vadina stipriausia respublika, nes čia yra stipriausias valdžios vadovas. Pirmoji figūra – prezidentas. Prezidentinė respublika dominuoja Amerikos kontinente (JAV ir Pietų Amerikoje-čia dar labiau išreikštos prezidento galios, todėl dar vadinamos superprezidentinėmis. Bet esant tokiai respublikai perauga į autoritarinį režimą. Nemažai Afrikoje, o Europoje nė vienos).2.Parlamentinė resp. Dominuojanti valdymo forma Europoje (Austrija, Italija, Vokietija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Estija, Latvija, Indija). Vyriausybę formuoja parlamentas ir ji atsakinga parlamentui. Paprastai formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija, ir jei neatsiranda viena partija sudaroma koalicija (jungiasi tiek partijų, kad jų junginys sudarytų absoliučią daugumą, nes jei truks dviejų balsų,-tai .likusi faktinė dauguma galės nusverti vyriausybę).paprastai vyriausybės formavime dalyvauja prezidentas. Jis premjeru skiria tos partijos lyderį kuri laimėjo rinkimus, taigi prezidentas atlieka medianos vaidmenį. Tagi Vyriausybės formavimas vyksta parlamente.3. Mišri respublika arba pusiau prezidentinė. Prezidentinės ir parlamentinės respublikos hibridas. Pvz. Prancūzija 1958 m. Šarlio De Colio konstitucija, Suomija, Portugalija, Šveicarija, Bulgarija, Kroatija, Makedonija Slovėnija ir Lietuva.Požymiai: Prezidentą tiesiogiai renka tauta.; Prezidentas turi daugiau galių formuojant vyriausybę. .II. Monarchija. Valstybės vadovo postas yra paveldimas. Monarchijos požymiai: jis ateina be politinės kovos, visiems vienodai neutralus, visiems geras ar blogas. Taigi monarchija įkūnija valstybes amžinumą, tęstinumą tol, kol gyvas monarchas, valstybė klestės amžinai. Dabar yra 44 monarchijos. Monarchija paplitusi: Europoje-11; Amerikoje-11; Azija-12; Australijoje ir Okeanijoje-6; Afrikoje-4. Geriausios monarchijos Europoje-Anglija, Ispanija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas, Lichtenšteinas. Monarchinė valdymo forma: 1. Absoliutinė (neribota) monarchija. 2. (Ribota) konstitucinė monarchija konstitucija apriboja monarcho galias.1) Absoliutinės monarchijos požymiai. Literatūra išskiria: Saudo Arabija, Omaras, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai. Susietos visos trys valdymo šakos. Nebūna jokių atstovaujamų įstaigų, neegzistuoja, nors kartais bandoma sukurti kažką panašaus į parlamentą. Dažniausiai tai būna patariamoji institucija-iš monarchų giminių, kilmingų, bet tai nėra atstovybe. Monarchas pats leidžia įstatymus, pats yra valstybės vadovas, pats skiria ministrus. Teismai egzistuoja atskirai, bet monarchas juos skiria savo nuožiūra.2)Konstitucinė monarchija 2 rūšys: a)dualistinė b)parlamentinė.a)tarpinė forma iš absoliutinės į tikrą parlamentinę monarchiją. Dualistinė monarchija ribojama pačioje Konstitucijoje, bet monarchas turi dar daug galių.
19. Valstybių forma pagal jų teritorine sandarą. Teritorinės struktūros požiūriu valstybės skirstomos į vientisas (unitarines) ir jungtines. II. Jungtines valstybes – kelių santykinai suverenių ar autonominių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis ir konfederacijomis.
1.Unitarinė (vientisa) valstybė – teritorija skirstoma tik į administracinius teritorinius vienetus, nėra jokių politinių teritorinių darinių. Kartais tam tikroms teritorijoms suteikiama autonomija, bet tai nereiškia valstybinio teritorinio vieneto įsteigimo. Savarankiškos unitarinės valstybės dalys dažniausiai turi administracinio – teritorinio padalinio vieneto statusą. Pagal centralizacijos laipsnį unitarinės valstybės gali būti formaliai decentralizuotos ir atvirai decentralizuotos. Formaliai decentralizuotos – tos, kurių regioniniai organai formuojami nepriklausomai nuo centrinių: vietinės valdžios organus renka vietiniai gyventojai (nors faktiškai juos kontroliuoja centrinė valdžia) – Didžioji Britanija, Japonija, Naujoji Zelandija.. Atvirai decentralizuotos – visas valdžios funkcijas vykdo hierarchine tvarka sudaryti valstybės organai. Tokioje valstybėje vietiniams valdžios organams dažniausiai vadovauja centrinės valdžios skirti pareigūnai – Prancūzija, Olandija, Norvegija.II. Jungtinės valstybės – kelių santykinai suverenių ar autonominių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis ir konfederacijomis. Federacija – tai jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų dalių (valstybinių junginių). Nėra vieningos teritorijos, teritorija-tai tam tikrų valstybinių teritorinių vienetų suma. Sąlyga federacinei valstybei atsirasti-savarankiškų valstybių sąjunga, susivienijimas. Federacinių valstybių dabar yra 20. Iš jų 6 -Amerikos kontinente: JAV, Meksika, Kanada, Argentina, Brazilija, Venesuela. Europoje 7: Šveicarija, Vokietija, Austrija, Belgija, Rusija, Bosnija ir Hercegovina, Jugoslavija. Azijoje 4: Indija, Pakistanas, Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, l kontinentas Australija. Federacijos skirstomos į 2 rūšis: 1. Sutartinės atsirado sutarties pagrindu (JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija).2. Nesutartinės atsirado įvairiais kitais pagrindais. Jų kilmė dažnai paremta centrinės valdžios sprendimais, valingais aktais.Pagal tautinę sudėtį federacijos yra: 1. Daugianacionalinės (Kanada, Šveicarija, Indija, Nigerija, Meksika, Malaizija). Nors skirstymas į daugianacionalines yra sąlyginis – Kanadoje gyvena dviejų tautybių gyventojai: angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai, bet pati federacijas susideda iš 10 provincijų. Prancūziškai kalbanti – Kvebekas – stengiasi atsiskirti. Dauguma kitų – angliškai kalbančios. 2. Mononacionalinės (Austrija, Vokietija). Vienos tautybės gyventojai sudaro didžiąją gyventojų dalį, bet yra ir kitų tautų gyventojų. Taip pat Australija – dauguma gyventojų išeiviai iš Anglijos. JAV nė viena valstija nėra sudaryta nacionaliniu pagrindu.Konfederacija sutartimi įtvirtinta dvišalė ar daugiašalė sąjunga valstybių, siekiančių tam tikrų bendrų tikslų (karinių, užsienio, politikos, ekonomikos ir pan.) Konfederacijos narės valstybės išlieka tarptautinės teisės subjektais. Konfederacijos kompetencijai perduodami įgaliojimai tiksliai apibrėžiami sutartyje (o federacijos subjektas-nėra tarptautinės teisės subjektu, tik valstybės sudėtinė dalis).Konfederacijoje nėra bendros (centrinės) valdžios, diktuojančios savo valią, nėra bendro įstatymų leidimo (bendros konstitucijos) ir bendros vyriausybės. Bendri sprendimai priimami paritetiniais pagrindais ir įsigalioja tik juos patvirtinus atitinkamiems konfederacijos narių organams (parlamentui ar vyriausybės vadovui). Konfederacija – laikinas junginys. Ilgesnį laiką neišgyvena. Atsiradus, turi galimybę peraugti į federaciją arba sugriūva, išyra. Nemažai šiuolaikinių federacinių valstybių išaugo iš konfederacijos JAV. Konfederacija – tai nė sąjunginė valstybė, o valstybių sąjunga
Autonomija – tai tam tikras savarankiškumas, tam tikrų savivaldos teisių suteikimas. Būna unitarinėse valstybėse (dažniausiai) ir federacijose. Svarbiausi požymiai: jo teritorijoje veikia tam tikri įstatymai;-savas “autonominis parlamentas” ir sava “autonominė vyriausybė” nepripažįstami savarankiškais valstybiniais junginiais; jų savarankiškumas apribotas: autonominių organų veiklą nuolat kontroliuoja centrinė valdžia, skirianti į juos savo specialius atstovus (gubernatorius, komisarus);regioninius įstatymus, prieštaraujančius bendravalstybiniams interesams dažniausiai panaikina centriniai valdžios organai. Autonominis statusas dažniausiai suteikiamas tautinėms mažumoms, tenkinant jų nacionalinius poreikius, kartais šiuolaikinėse valstybėse vykdoma regionalinė politika – tai autonomijos plėtojimas, siekiant decentralizuoti valstybės valdymą, diegiant demokratinius valdymo principus. Neretai autonominis statusas suteikiamas geografiniais sumetimais (pvz., saloms, kurios priklauso valstybei. Jų nutolimas nuo .valstybės, salų-izoliuotumas sąlygoja autonominio statuso suteikimą Grenlandija ir Farerų salos priklauso Danijai). Autonomijos forma, kaip t. t. savivaldos vidinė forma labai paplitusi Europoje – apie 40 valstybių turi autonomijas. Italijoje (unitarinė v.) – 20 sričių turi autonominį statusą, Ispanijos konstitucija taip pat pripažįsta ir garantuoja regionams bei nacijoms- teisę į autonomiją. 13-ka regionų gavo autonomiją kaip istorinės sritys (vietos gyventojų išrinkta asamblėja leidžia įstatymus ir formuoja-autonominę vyriausybę).
20. Rinkimų sistema.
Rinkimų sistema – tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai. Plačiąja prasme tai būtų rinkimų teisės objektas – t.y. visuomeniniai santykiai, atsirandantys rinkimais sudarant renkam sis viešosios valdžios institucijas. Siaurąja prasme – tai rinkimų rezultatų nustatymo būdas. Rinkimų dėsnis-tai kriterijus pagal kurį apskaičiuojami balsavimo rezultatai. Patys dėsniai būna: Vienbalsiškumo – tai tūri būti vienbalsis pritarimas. Demokratinėse valstybėse šį dėsnį pakeitė daugumos dėsniu. Daugumos dėsnio – sprendimą lemia balsų kiekis, kur kiekvienas balsas turi vienodą reikšmę t.y. balsai yra lygūs. Daugumos dėsnio laipsniai yra : paprasta; absoliuti; kvalifikuota. Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkiminė sistema, kuri yra prilaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Apibendrinus visą įvairovę, galima skirti 3 pagrindinius rinkiminių sistemų tipus:1) mažoritarinę;2) proporcinė;3) mišrioji. 1) Mažoritarinė rinkimų sistema yra paplitusi visame pasaulyje, net tokia neobjektyvi, kaip mažoritarinė kvalifikuotos daugumos rinkimų sistema ji naudojama Čilėje. Mažoritarinė kvalifikuotos daugumos rinkimų sistema neatspindi rinkėjų norų, o tik valdžia primeta savo politiką. Absoliučios daugumos mažoritarinė rinkimų sistema jau yra demokratiška, pagal ją rinkėjui reikia surinkti 50%+1balsą. balsai, kuriuos tam tikroje apygardoje gavo pralaimėję kandidatai, paprasčiausiai pradingsta ši sistema yra naudinga tik stambioms politinėms partijoms, sistema nėra rezultatyvi. Jeigu balsai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, nė vienas kandidatas neišrenkamas. Pakartotinų rinkimų trūkumas yra tas, kad antrame ture nėra nustatyto rinkėjų dalyvavimo minimumo. Šia sistema yra renkamas prezidentas Lenkijoje; Prancūzijoj nuo 1998m. tam kad pereitu iš pirmo rato į antrą, reikia surinkti ne mažiau kaip 12,5% balsų, tas pats taikoma ir Šri Lankoje. Taikant mažoritarinę santykinės daugumos sistemą kandidatui reikia surinkti daugiau balsų negu kiti. Ši sistema labai paplitusi D.Britanijoje (Bendruomeniniai rūmai rinkimas), Kanadoje, bei JAV( prezidento rinkimuose). Šiuo atveju piliečiai išrenka prezidento rinkikus, kurie ir išrenka prezidentą. Sudaroma speciali rinkikų kolegija (JAV). Pvz., JAV rinkikų kolegija susideda iš 538 rinkikų. Šis skaičius sutampa su kongreso narių skaičiumi + 3: 435 – Atstovų rūmai. 100 -Senatas, 3 Kolumbijos federalinė apygarda, t.y. Vašingtono teritorija.. Ši sistema nėra naudinga vidutinėms partijoms, ir nėra pakankamai objektyvi rinkėju, bei kandidatų atžvilgiu. 2) Proporcinė rinkimu sistema, taip pat yra demokratiška ir labiau paplitusi Europoje ir jinai pakankamai atspindi rinkėjų valią. Pagal proporcinę sistemą rinkėjai balsuoja už visą sąrašą, neskirdami asmenybių-t.y. balsuojama už programą, o kurie kandidatai pateks nustatoma taip: eiliškumo principas-mandatai skirstomi nuo sąrašo pradžios; preferencinis balsavimas už sąrašą- rinkėjas gali pažymėti kandidatus, kuriuos norėtu matyti išrinktais; vienintelio nepereinančio balsų sistema-išrenka vieną kandidatą. Sistemos privalumas-partijos gali sujungti partinius sąrašus tam, kad laimėtų balsų likučius, tačiau partijos laikomos savarankiškomis. Gautos vietos paskirstomos pagal susitarimą. 3) Mišrios rinkimų sistemos yra naudojamos, norint sumažinti rinkimų sistemos trūkumus, naudojama kolegialioms institucijoms rinkti. VFR-pusė Bundestago deputatų yra renkami pagal mažoritarinę vienmandatę sistemą, kita pusė-pagal žemių partinius sąrašus. Italijoj ¾ parlamento renkami pagal mažoritarinę, ¼ pagal proporcinę, 4 proc. barjeras.Manyčiau, kad sunku išrinkti pačią geriausią rinkimų sistemą, nes beveik visos turi savo privalumų ir trukumų ir gan demokratiškos.

20. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka (Rinkimų procesas). RP – įstatymais ir kt normomis sureguliuota individų, organų, organizacijų ir grupių veikla, rengiant ir vykdant rinkimus į valstybės ir savivaldybės organus. 1. Datos nustatymas. Tam išleidžiamas specialus aktas. Svarbu kas ją nustato. (Čekija-Prezidentas). Daugely valstybių-rinkimų diena-nedarbo (sekmadienis)JAV-antradienį). 2. R. apygardos-tai teritoriniai vienetai, jungiantys piliečius renkančius kandidatus į parlamentą ar savivaldybė. Dažnai tai būna: federacijose-federaciniai organai, sub., unitarinėse-administraciniai vienetai-rajonai, sritys, provincijos. Priklausomai nuo kandidatų skiriami (t.y. kiek mandatų priklauso vienai apygardai): 1) Vienmandatės apygardos (uninominalinės) 2) Daugiamandatės: a) polinominalinės(1.daug, dešimtys kandidatų) b) pliurinominalinės (renkami keli deputatai). 3. R. apylinkės-teritorinių vienetų jungiančios rinkėjus bendra balsavimo vieta. Tai grynai techninė reikime. 4. R. organai. Funkcija: viso rinkimo proceso organizacinis valdymas. Skiriami:-teritoriniai (įskaitant centrinius) -remiasi valdymo politinė-teritorinė santvarka-apygardų-apylinkių. 5. Rinkėjų registravimas-įrašymas į rinkėjų sąrašą, tuo pagrindu rinkėjas g. b. prileistas balsuoti. Iki rinkimų nustatyti rinkėjo asmenybę .Registracija: 1). Visuotinė (būtina).(Vokietija,Švedija,Šveicarija). Gyventojų surašymas ir jų kilnojimosi registravimas. 2). Asmeninė Rinkėjas pats ateina su dokumentais įsiregistruoti. (JAV, Prancūzija). Rinkėjui išduodamas rinkimo biuletenis (kortelė)-leidimas dalyvauti rinkimuose. 6. Kandidatų iškėlimas. Šioje stadijoje nustatomas asmenų ratas, iš kurių bus išrinkti deputatai, prezidentas. Iškėlimo būdai:1) pats išsikelia. Prancūzijoje paduoda prašymą, įneša rinkimų užstatą; 2) Iškelia rinkėjų grupė. Belgija: sąrašą kandidatų su 200-500 parašų; 3) Iškelia politinė partija ar kita visuomeninė organizacija. Vokietija, Austrija, Suomija, Japonija -pateikiamas kandidatų sąrašas. Specifika: vyksta pirminiai rinkimai JAV : iš sąrašo patys rinkėjai išsirenka vieną kandidatą, kuris atstovaus rinkimams. Tik užsiregistravusios (t. y. veikiančios) partijos gali iškelti kandidatą – tai garantija, kad kandidatas turi visuomeninį palaikymą, kad gali tinkamai atstovauti interesus. Įnešamas rinkimų užstatas. Asmuo, įvykdęs reikalavimus, gauna oficialų kandidato statusą nuo įregistravimo momento ar nuo paskelbimo kandidatu momento.7. Agitacija. Problema: rinkimų kampanijos finansavimas, nes didžioji dalis lėšų eina agitacijai. Daugelyje valstybių nenumatyta normų apie valstybinį finansavimą, bet ,kai reikia , jis suteikiamas. Valstybėse, kur leidžiamas privatus finansavimas, t b. pristatoma apskaita, iš kur gauti pinigai ir kokiems tikslams panaudoti. Nustatoma rinkimų išlaidų viršutinė, maksimali riba. 8. Balsavimas – užpildant biuletenį. Kai asmens nėra tą dieną savo apylinkėje ir negali balsuoti: leidžiama balsuoti kitoje apylinkėje, tik pagal savo apylinkės biuletenį (Meksika); iš anksto gauna biuletenį, o rinkimų dieną užpildo ir įmeta toje apylinkėje, kurioje yra (Austrija); balsavimas paštu; balsavimas pagal įgaliojimą.
9) Balsų skaičiavimas ir rezultatų nustatymas. Skaičiuojama apylinkėse, po to apygardose.

21. Parlamento konstitucinis statusas. Parlamentas – svarbiausias atstovaujamosios demokratijos institutas. Tautos atstovybė vykdanti įstatymų leidybą; iš tautos gauti įgaliojimai. Parlamentarizmas – parlamento aukščiausios vietos valstybėje iškovojimas. Dauguma valstybių siekė parlamentarizmo viršūnių. Didžiausią grėsmę jam kelia autoritarizmas; išauga vykdomosios valdžios galios. Parlamentas kaip ypatinga valstybės valdžios institucija atsirado viduramžiais (XI1-XIII a.), nurodomi pirmieji parlamentai: Didžiosios Britanijos parlamentas, generaliniai kortesai, Islandijos parlamentas. Kai kas sako, kad parlamentas buvo ir senosiose valstybėse: Romoje, Graikijoje. Šiuolaikinis parlamentas atsirado buržuazinių revoliucijų pasekoje. Parlamentas suvokiamas kaip tautos, nacijos atstovybė. Parlamentas (kaip atstovaujamoji įstaiga) atsirado, kai revoliucijų metu buržua reikalavo savo atstovų. Parlamentas atsirado kaip mechanizmas absoliutinei monarchijai apriboti. Parlamentas – tai tautos nepriklausomybės požymis, kaip tautos atstovybė, į kurią renka tauta. Parlamentas renkamas periodiškai, keičiasi perlamento sudėtis. O tai garantuoja kad tautos interesai bus atstovaujami atitinkamai tos epochos dvasiai. Parlamentas siejamas su valdžios padalijimo principu (turi būti bent trys valdžios), tokia valdžia vienintelė gali užtikrinti demokratiją šalyje. Parlamentas – įstatymų leidžiamoji valdžia- viena iš trijų valdžių. Parlamentui, suteikiant valdžią leisti įstatymus, monarcho valdžia buvo apribota ir jo teisi leisti įstatymus buvo dalinai perkelta į parlamentą. Iš pradžių parlamento atsiradimas sukūrė parlamentarizmą: 1. Parlamento išimtinė teisę leisti įstatymus. 2. Parlamento išaukštinimą. 3. Parlamentas įgijo teisę kištis formuojant ir kontroliuojant vykdomąją valdžią. Parlamento vengia autoritariniai ir totaliniai režimai, nors formaliai parlamenus būdavo steigiamas su labai siaurais įgaliojimais. Taip pat ir absoliutinėse monarchijose: parlamentas yra tik monarcho patariamasis organas. Parlamento realios galios būna nevienodos įvairiose valstybėse. Todėl parlamentas skirstomi pagal turimas galias: 1. Parlamentai, turintys neribotą kompetenciją. Parlamento galios būna labai plačios ir įstatymas nenumato parlamento kompetencijos ribų. Pvz., Didžioji Britanija, Japonija. Tokia parlamento neribota galia vadinama parlamentine valdymo forma. 2. Parlamentas su absoliučiai apibrėžta kompetencija. Tie parlamentai, kurių kompetenciją įstatymas (dažniausiai k.) apibrėžia: kokiais klausimais, kokios sferos, parlamentas gali leisti įstatymus. Tai, kas nenurodyta prie parlamento kompetencijos, atitinka vykdomąją valdžią. Pvz., Prancūzija, Prancūzijos kolonijos-Senegalas. Šią sistemą 1958 m. įvedė De Colis (Va., Prancūzijos Respublika). Jis specialiai įvedė parlamento apribojimus. 3. Parlamentai, kurie turi santykinai ribotą kompetenciją. Nėra išsamaus parlamento galių įvardijimo, bet yra t. t. dalis. Bandoma lyg ir nurodyti parlamento galias, bet numatyti atvejai, kad parlamentas gali spręsti ir kitus klausimus. Tokie parlamentai dažniausiai būna federacinėse valstybėse (federalinis parlamentas – visos nacijos ir parlamentas – kiekvieno federalinio subjekto). Pvz., JAV, Ispanijos. Deleguotoji įstatymų leidyba. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja deleguotoji įstatymų leidyba – kai įstatymus leidžia ne tik parlamentas, bet ir vykdomoji valdžia. Ji būna dvejopa: 1) kai Konstitucija tiesiogiai numato, kad įstatymus gali leisti ir vykdomoji valdžia Demokratinėse valstybėse tai būna išimtys. Tai dažniausiai siejama su tuo, kai parlamentas yra atostogose bet, grįžęs iš atostogų, parlamentas gali tuos įstatymus patvirtinti (kad jie taptų tikrais įstatymais) arba nepriimti. 2) parlamentas pats gali suteikti teisę vykdomajai valdžiai priimu įstatymus. Tai susiję, kai įstatymus reikia priimti labai greitai. Kaip parlamentarizmo t. t. principų pažeidimas – kai parlamentas priima įstatymus-rėmus, nustato tartum principus, kuriais remiantis vėliau vykdomoji valdžia leidžia įstatymus. Tai taip pat taikoma, kai stiprinama parlamentarizmo sistema.
22. Parlamentų formos. Išorinė parlamento struktūra. Išorinė parlamento struktūra – iš kelių rūmų susideda parlamentas. Bikameraliniai parlamentai, paprastai federalinėse valstybėse, skirstomi: žemuosius ir aukštuosius rūmus. Žemieji rūmai – tautos atstovybe. Aukštieji rūmai – aristokratijai atstovauti. Aukštieji rūmai atstovauja federacijos subjektus. Gali būti ir unitarinėse valstybėse. Aukštieji rūmai tarsi pataiso žemųjų rūmų klaidas. Dviejų rūmų parlamentui būdingas ilgas įstatymų leidybos Velias. Korinė struktūra: Būna-vienerių rūmų arba dviejų rūmų parlamentas. Dviejų rūmų vadinami bikameraliniai. Esant respublikinei valdymo formai, aukštųjų rūmų reikime mažėjo arba net buvo atmetama. Kai kuriose respublikose išliko dveji rūmai, bet aukštieji rūmai gavo Senato pavedinimą, kuris buvo orientuotas į t. t. žinovų, specialistų atstovybe. Bet parlamento struktūra priklauso nuo valstybės istorijos, jos ypatumų. Norvegija, Islandija – unikalios savo patirtimi. Šie parlamentai renkami kaip vienų rūmų parlamentai, bet išrinktas parlamentas pasiskirsto į 2 rūmus: įstatymų projektas svarstomas I rūmuose , o vėliau vėl kartojama įstatymo priėmimo procedūra kituose rūmuose nuo pradžių. Tai lėtina įstatymų leidybą. Bet tai nebaisu senosioms valstybėms. Laikoma, kad bikameralizmas gerina įstatymų kokybę, taip pat tai stabdžių-atsvarų sistemos įtvirtinimas. Parlamento pirmininkas (spikeris), pavaduotojas, sekretorius, kancleris, pareigūnas atsakantis už finansinius reikalus. Jų visuma sudaro parlamento valdybą. Pirmininkas paskirsto pareigas, riboja kompetenciją. Nuolatiniai komitetai, nuolatinės komisijos – nuolat veikiančios parlamento grupės. Kiekvienas deputatas turi dirbti atitinkamame komitete. Parlamentarai skirstomi į komitetus pagal partinio atstovavimo principą. Veikia per visą parlamento kadenciją. Tai pagrindinai veiklos: organai. Gali būti laikinieji komitetai arba laikinosios komisijos -formuojami iškilus būtinybei. Išsprendus klausimą nustoja veikti. Parlamento viduje būna partinės frakcijos – tam tikri politiniai derinai. Partinės frakcijos turi papildomas teises, gali dalyvauti komitetuose; turi teisę siūlyti atstovus į komitetus. Frakcijose būna partijų lyderiai. Seniūnų taryba – patariamasis parlamento organas. Susideda iš frakcijų atstovų (frakcijų lyderiai arba jų pavaduotojai). Svarbiausias uždavinys- svarstyti ir rengti darbotvarkes. Didžiosios Britanijos parlamento aukštieji rūmai istoriškai išliko kaip aristokratijos atstovavimo institucija. Federacinėse valstybėse parlamentas turi dviejų rūmų sistemą: žemieji rūmai – tautos atstovybė. Aukštieji rūmai nėra tiesioginė atstovybė. Pvz., JAV į Senatą po 2 senatorius nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Parlamentarų įgaliojimų terminas, apibrėžtas įstatymu, vadinamas kadencija Kiekvienoje valstybėje Konstitucija skirtingai apibrėžia tą kadenciją: JAV atstovų rūmų nariai – kas 2 metai; Senato nariai – kas 6 metai. Rotacijos principas: kas 2 metai atnaujinamas, tik 1/3 Senato. Tai užtikrina Senato pastovumą ir periodinį atnaujinimą. Vokietijoje: Bundestagas (Žemieji rūmai); Bundesratas (Aukštieji rūmai) atstovauja Federacijos žemes, bet jo narius skiria žemių vyriausybės (dažniausiai būna Vyriausybės vadovas plius dar vienas ministras). Būna nuo 3 iki 6 narių, priklausomai nuo Žemėje esančių gyventojų skaičiaus.
Parlamento nario teisinis statusas
Jis įtvirtinamas įvairiuose teisės aktuose: Konstitucijoje, įstatymuose, parlamento statutuose. Parlamentaro teisinis statusas atsiranda bendra tvarka – nuo išrinkimo dienos (iki tol – kandidatas). Kai kuriose valstybėse numato, kad pilną statusą asmuo įgauna nuo jo mandato patvirtinimo. Mandatą tvirtina pats parlamentas arba statusas atsiranda nuo priesaikos davimo dienos. Atsisakius duoti priesaiką, mandatas gali būti atšauktas. Aukštųjų rūmų parlamento nariai dažnai ne renkami, o skiriami. Lordai – iki gyvos galvos. Jie įgaliojimus gauna, kai atsiranda pagrindas užimti lordo vietą arba nuo paskyrimo dienos (suteikus pero titulą). Parlamento nario sąvoka apima abiejų rūmų narius. Dažniausiai parlamento nariai turi skirtingus pavadinimus: Žemųjų rūmų deputatas (narys) (JAV kongresmenas). Aukštieji rūmai dažniausiai vadinamas Senatu, nariai – senatoriai (Didžiojoje Britanijoje – lordai): Ką atstovauja parlamento narys? Demokratinėse valstybėse – visą tautą, o ne atskirą rinkėjų grupę. Nepriklausomai nuo jo išrinkimo tvarkos. Laisvasis mandatas – parlamento narys atstovauja tautą; jis negali būti rinkėjų atšauktas, jo įgaliojimai pasibaigia įstatymų nustatytais pagrindais; jis turi veikti tautos, valstybės interesams ir vadovautis savo sąžine. Neturi remtis grupiniais interesais. Imperatyvusis mandatas – atsirado Paryžiaus Komunos laikais. Parlamento narys gauna pavedimu atstovauti rinkėjų grupę, kuri jam gali duoti rinkimines priesaikas. Rinkėjai gali atšaukti parlamento narį. Praktikoje tai praktiškai neveikia. Parlamentaro teises ir pareigos:1. Dalyvauti parlamento posėdžiuose. 2. Siūlyti svarstyti klausimus. 3. Teikti įstatymų programas, siūlymus dėl įstatymų priėmimo. 5. Parlamento nariai turi teise būti išrinkti į parlamento komiteto, komisijos narius.Tai ir pareiga. 6. Teisė dalyvauti ir kitų komitetų posėdžiuose, nebūnant jų nariais. Parlamentaro privilegijos: 1. Indemnitetas 2. Imunitetas: asmens neliečiamybė
23. Parlamento ir jo rūmų vidinė struktūra. Vidinė: tai reiškia pačio parlamento vidinius struktūrinius vienetus. Reikta išskirti du-momentus: 1) jei yra vienų rūmų parlamentas, tai kalbama apie vieną parlamento struktūrą; 2) jei yra dviejų rūmų parlamentas, tai jie turi savo struktūras. Pagrindiniai vidinis struktūros padaliniai: 1. Vadovybė. 2. Komisijos arba komitetai. 3. Seniūnų taryba. 4. Parlamentinės frakcijos. 5. Parlamento kontrolieriai. l. Vadovybė Didžiojoje Britanijoje. Vadovauja vykdomosios valdžios atstovas. Lordų rūmuose vadovauja lordas – kancleris, ir jis yra laikomas vyriausybės nariu. Jai priklauso parlamento pirmininkas (Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusiose kolonijose – spikeris). Taip pat parlamento pirmininko. Parlamento vadovybę renka parlamentarai, nors yra ir išimčių. Europos valstybėse vadovybę renka parlamentarai balsuodami. Kai kuriose prezidentinėse respublikose gali skirti valstybės vadovas arba valstybės vadovas vyriausybės teikimu. Ypatumas aukštųjų rūmų. Pvz., JAV Senatui vadovauja ir viceprezidentas. Jis negali balsuoti, tačiau yra išimtis: kai balsai pasiskirsto po lygiai, tai jo balsas lemiamas. 2.Komitetai (komisijos). 1) Nuolatiniai komitetai veikia visą parlamento kadencijos laiką. Išrenkami pirmoje sesijoje 2) Laikini komitetai sudaromi apibrėžtam laikotarpiui, nurodant t. t. laiką arba t. t. problemai spręsti. 1) tyrimo komitetus: sudaromi, kai būna keliama impičmento (apkaltos) procedūra parlamento nariui; 2) kontrolinius komitetus: sudaromi, kai kyla abejonės dėl t.t. institucijos; 3) revizinius komitetus: susiję su finansines veiklos kontrole. 3. Seniūnų taryba. Tai patariamasis parlamento organas, į kurį įeina parlamento vadovybė ir frakcijų atstovai. 4. Frakcijos sudarymo principas – nustatomas minimalus parlamentarų skaičius. Didelis frakcijų skaičius nenaudingas parlamentui. Frakcijos reiškia oficialų parlamentarų partinės priklausomybės pripažinimą. Frakcijos turi papildomų teisių. Būdami frakcijų nariais, parlamentarai gali geriau reikšti savo nuomone. Stambios frakcijos įgauna teisę užimti vadovaujančius postus parlamente, turi pirmenybę siūlyti komitetų pirmininkų kandidatūras. Frakcijų vaidmuo būna ypač didelis, kai sudaroma Vyriausybė. Kur yra parlamento valdymo forma, tai Vyriausybę formuoja frakcija, kuri turi absoliučią daugumą.5. Parlamento kontrolieriai (ombudsmenai). Pradžia – Skandinavijos valstybės. Tai parlamento skiriami pareigūnai t. t. funkcijoms atlikti, kontroliuoti vykdomosios valdžios pareigūnų veiklą,’ jos teisėtumą. (Didžiojoje Britanijoje – parlamentinis komisaras). Pareiga – tirti gyventojų parlamentui adresuojamus skundus. Savo iniciatyva ombudsmenai skundų netiria. Gina žmonių teises. Jų buvimas – demokratinės valstybės būtinasis požymis.
24. Parlamento kompetencija, įgaliojimų rūšys. Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupes: 1. įstatymų leidimas, 2. valstybės biudžeto tvirtinimas, 3. vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas bei jų veiklos kontrolė, 4. užsienio politikos strategijos nustatymas. Svarbiausia parlamentui veiklos sritis įstatymų leidimas, įstatymų leidyba. Ilgainiui įstatymų leidybos teisė suteikta ir kitoms institucijoms – Vyriausybei (leidžia įstatymų galią turinčius aktus. Prancūzijoje nuo 1958 metų Vyriausybė gali leisti reglamentinus aktus). Vyriausybiniams aktams nebūtinas įstatyminis pagrindas, aktus savo nuožiūra leidžia Vyriausybė. Yra apibrėžti klausimai., kuriais parlamentas leidžia įstatymus, o t. t. klausimų atžvilgiu tik Vyriausybė priima aktus. Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra: įstatymo projekto pasiūlymas; įstatymo projekto svarstymas; įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas. Jeigu parlamentas susideda iš 2-jų rūmų, tai įstatymas laikomas priimtu, kai sutarus abejiems rūmams, paskelbiamas tapatus įstatymo tekstas. Kilus nesutarimams tarp abejų parlamento rūmų, sudaroma speciali Taikomoji komisija. Priimtą įstatymą turi patvirtinti valstybės vadovas (prezidentas ar karalius). Po to jis publikuojamas oficialiame valstybės leidinyje. Kai kuriose valstybėse yra deleguotoji įstatymų leidyba. Parlamentas suteikia teisę leisti įstatymų galią turinčius aktus Vyriausybei.
25. Įstatymų leidybos procedūra. Prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės (įstatymo sumanymo). Tai formali juridinė teisė, kurią turi ribotas asmenų skaičius. Dažniausiai: 1. Parlamento deputatai: a) kiekvienas; b) ar jų grupė.2.Valstybes vadovas, tačiau kai kur kartu su Vyriausybe. 3. Vyriausybė (o kartais gali turėti kartu). Dažnai valstybės vadovas turi veto teisę, jo lemiamas žodis baigiamojoje stadijoj, todėl tas, kuris užbaigia, neturi inicijuotojo įstatymo, todėl kai kur vietoj valstybės vadovo, įstatymų iniciatyva suteikiama Vyriausybei. 4. Rinkėjų grupės – liaudies iniciatyva. Nustatomas rinkėjų skaičius, kuris gali pateikti įstatymų projektus (Italijoje- 500000, Austrijoje – 200000, JAV – tai taikoma valstijose nuo 3-5% valstijos rinkėjų). 5. Federaciniai subjektai (Šveicarija – kantonai, Meksika – valstijos). Kai kur ir unitarinėse valstybėse, ir regioninėse srityse (Italijos sritys) gali turėti įstatymų iniciatyvos teisę. Tai baigtinis sąrašas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė reiškia, kad tik šią teisę realizavus, prasideda įstatymų leidybos procedūra, būtina, kad turint iniciatyvos teisę subjektas šia teise pasinaudotų. Tai daroma: pateikiant įstatymų projektą ir nedelsiant pradėti svarstymą; Kai teikiamas projektas – jis registruojamas parlamento posėdyje. Čia parlamentas priima sprendimą priimti projektą svarstymui, ar atmesti. (pvz., Airijoje, Australijoje) atsisakyti projektą svarstyti. kai kuriose valstybėse komitetai gali projektą tvarkyli savo nuožiūra lyg mini parlamentai – gali visiškai patvarkyti projektą (pvz., JAV parlamento komitetai turi neribotas teises dėl projektų). Bet pakeitimų rizika tenka pačiam komitetui. Italijoje parlamentas gali suteikti komitetui parengti projektą ir jį apriboti, o parlamentas čia formaliai atlieka funkcijas. Reikalingas parlamentarų skaičius: čia kyla kvorumo problema. Tai minimalus parlamentarų skaičius reikalingas įstatymui priimti. Kvorumų klausimas sprendžiamas įvairiai (pvz., Didžioji Britanija. Žemųjų rūmų kvorumas, 40 narių, o yra 635 nariai, Austrijoje 1/3 parlamentarų, kitur – ne mažiau kaip 1/2 visų parlamentarų, tuomet Ui reiškia – įstatymui priimti reikia ne mažiau1/4 narių).Priėmus įstatymus vienuose rūmuose, įstatymas perduodamas kitiems rūmams. Ir įstatymas perduodamas kitiems rūmams. Ir įstatymas priimamas tik po to, kai abudu rūmai balsų dauguma įstatymą patvirtina. Tokia sistema vadinama šaudyklės metodu, kol sudaromas derinimo komitetas iš abiejų rūmų narių, kuris rengia abejiems rūmams priimtiną variantą (JAV) ir abu rūmai svarsto iš naujo, ir turi iš naujo priimti. įstatymas turi praeiti dar vieną stadiją: įstatymo tvirtinimo ir promulgavimo stadiją. Ją atlieka valstybės vadovas. Parlamente priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir pasirašymas laikomas tvirtinimu, o po to teikiamas skelbti įstatymų leidiniuose. Valstybės vadovas turi teisę per nustatytą laiką įstatymo nepasirašyti ir grąžinti parlamentui svarstyti (tai įstatymo vėlavimas; absoliutaus Veto teisė – valstybes vadovo sprendimas yra galutinis – įstatymas nepriimtas). Dabar absoliutaus veto teisė beveik nesutinkama, nes ir beveik nėra absoliutizmo. Didžiosios Britanijos monarchas formaliai turi absoliučią veto teisę, bet susiklostė konstitucinis paprotys, ir apie 280 metų karalius ja nesinaudojo.
26. Prezidentas (respublika).V. vadovo institutas reiškia vieno asmens tam tikrą padėtį ir ypatingą statusą valstybėje. Todėl v. vadovas dažnai vadinamas aukščiausiu valstybės pareigūnu. V. vadovas – aukščiausias valstybės pareigūnas, atstovaujantis valstybę tiek viduje, tiek ir užjos ribų (spec. įgaliojimų tam nereikia). Neretai v. vadovas laikomas valstybės ir tautos vienybės simboliu, ypač monarchas. Vyriausybės vadovas. Pvz., JAV, čia nėra Vyriausybės, tik Prezidentas – vyriausia vykdomoji valdžia. Pats skiria ministrus su Senato pritarimu. Jį varžo tik Senato pritarimas, o kandidatus pasirenka pats. Didžiojoje Britanijoje monarchas – parlamento dalis. Tokia situacija susiklostė istoriškai, nes siekta apriboti monarcho valdžią. Daugelį jo funkcijų perėmė parlamentas. Monarchas gali valdyti tik su parlamentu. Jis dalyvauja įstatymų leidyboje – tvirtina ir promulguoja įstatymus. Monarchas- parlamentinės monarchijos. Būdinga tai, kad valstybės vadovo “titulas” paveldimas. 4 sosto paveldėjimo sistemos: 1. salinė (monarcho sostą galui paveldėti tik vyrai – Japonija, Belgija); 2. kastilinė (pirmenybė vyriškajai linijai, bet jei nėra vyriškosios giminės palikuonių, sostą gali užimti moteris – Ispanija, Olandija, D. Britanija); 3. austriškoji (moteris gali paveldėti, kai visai nėra vyriškosios giminės įpėdinių); 4. švediškoji (nuo 1979 lygios vyrų ir moterų paveldėjimo teisės). Kiekvienos valstybės monarchui keliami įstatymu nustatyti reikalavimai. Pvz., religija. D. Britanijoje anglikonų bažnyčia yra valstybinė. Monarchas visada turi teisę į tam tikrą titulą, net keletą titulų. Jie gali būti susiję su tam tikrų žemių valdymu – hercogai, grafai.
27. Vyriausybės konstitucinis statusas. Vyriausybė – tai kolegialus aukščiausias vykdomasis – tvarkomasis organas valstybėje. Jos pagrindinis požymis – kolegialumas. Ji susideda iš grupės asmenų, vadinamų vyriausybės nariais. Dažniausiai tai būną ministrai – Ministrų būna įvairaus rango, arba visai ne ministrai. Vyriausybei pavedami spręsti visi krašto valdymo klausimai. Ji visada formuojama esant parlamentinei valdymo sistemai. O prezidentinėje respublikoje ir dualistinėje monarchijoje Vyriausybės kaip atskiros institucijos nebūna. Čia skiriami ministrai, bet jie veikia pavieniai arba prezidento vadovaujami. Dualistinėje monarchijoje visas vykdomosios valdžios galias turi monarchas: jis skiria ministrus, juos atleidžia ir Vyriausybė, kaip kolegiali institucija, neegzistuoja. Čia Vyriausybė nesudaroma arba ji sutapatinama su valstybės vadovu todėl kalbėdami apie Vyriausybę, mes orientuojamės į parlamentinę valdymo formą. Vyriausybė vadinama įvairiai: vyriausybe-tiesiogiai (Čekijoje; Japonijoje – kabinėtas); kai kur – ministrų taryba (Prancūzijoje, Indijoje); Šveicarijoje – federalinė taryba; Vokietijoje – federalinė vyriausybė. Į vyriausybę įeina: valstybės ministrai, ministrai, ministrai be portfelio ir parlamentiniai sekretoriai. Didžiosios Britanijos vyriausybėje – 100 narių. Ypač nevienodai suprantamas valstybės ministras: 1) Prancūzijoje ir Portugalijoje – aukštesnį statusą turinti pareigybė nei ministras. Valstybės ministrui suteikiami tam tikri koordinavimo ir tarpžinybiniai įgaliojimai. 2) Didžiojoje Britanijoje – žemiau negu ministro rangas. Jis laikomas viceministru. 3) Japonijoje – valstybės ministrais vadinami visi vyriausybės nariai. Parlamento sekretoriai – dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Jie dar vadinami jaunesniaisiais ministrais. Tai savotiški ministrų pavaduotojai. Jie padeda ministrui atlikti jo parlamentines pareigas. Didžiojoje Britanijoje greta vyriausybės yra dar kabinetas. Jį sudaro apie 20 narių: Ministras pirmininkas ir įtakingiausi ministrai.
28. Teisminė valdžia. Teismai paprastai veikia ne savo iniciatyva, o kai jų prašo suinteresuotos šalys. Teismo uždavinys – nustatyti objektyvią tiesą byloje. Speciali procedūra reikalinga garantuoti šalių teises, šalių lygiateisiškumo principą, teismas iš anksto neturi turėti nuostatos kas kaltas. Kitas teisminės valdžios ypatumas: teisminė valdžia įgyvendinama pagal tam tikras procedūras (teisminį procesą). Kitas įpat. yra tai, kad teismai paprastai visada nagrinėja individualias bylas, tad būdinga konkreti veikla Teisminės valdžios paskirtis – teisės pagalba spręsti socialinius konfliktus, nagrinėti ginčus ir tuo teismai, taikydami teisės normas, kuria visuomenės pagarbą Konstitucijai, įstatymams, teisėtvarkai ir ugdo teisingumo sampratą ir padeda vengti jėgos naudojimo, kaip ginčų sprendimo būdo. Teisminė valdžia visada remiasi prievarta. Teismo sankcijos irgi yra remiamos prievarta. Bet ji remiasi įstatymu ir tam tikrose ribose. Teisėjų nepriklausomumo principas. Nepriklausomumas:- nuo valstybinės valdžios (ypač vykdomosios valdžios); – nuo politinių organizacijų- nuo visuomeninių organizacijų- nuo kitų asmenų.; teisėju nepakeičiamumas; draudimas mažinti teisėju atlyginimą. Teismų sistemos: 1. anglosaksu; 2. kontinentinė. 1. Anglosaksų teismų sistema pati seniausia (ar viena iš seniausių). Susiformavo kaip išbaigta, vieninga teismų sistema, kurios aukščiausiu organu yra Aukščiausiasis teismas. Jis apibendrina visų kitų teisminę praktiką, formuoja precedentus. Šiai sistemai būdinga: nėra specializuotų teismų; visi teismai – universalūs, gali nagrinėti bet kokią bylą. Kiti bruožai: – pripažįstama bendroji teisė – tik anglosaksų šalyse. Bendroji teisė tai iš esmės tesimų sukurta teisė: teismų praktika ir precedentai. Bendroji teisė paprastai priešpastatoma statutinei teisei – parlamento priimti įstatymai. Ši statutinė-teisė formavosi vėlyvaisiais amžiais ir dabar turi didelę įtaką Didžiojoje Britanijoje. – rungtyniškumo principas. Jis reiškia, kad bylos šalys tarpusavyje rungiasi žodžiais. Šis principas pripažįstamas ir kontinentinėje teisėje, bet čia kraštutinumas – teisėjas visai nesikiša į procesą, tik stebi. Teisėjas neužduoda klausimų, netyrinėja, netardo, neiškvočia. Šis teisminis procesas savotiškas: teisėjų vaidmuo – tik sutramdyti bylos šalis. – teisminiai sandoriai. Dažniausiai būna ir leidžiama bylose. Leidžiama ginčo šalims susitarti tarpusavy ir teisėjas priima nutarimą tuo susitarimu. – plačiai naudojamas prisiekusiųjų teismas. Daugiausia baudžiamosiose bylose, bet būna ir civilinėse bylose. – yra taikos teisėjai. Tai pirminės teismų grandinės teisėjai. Nebūtinai turi būti teisininkai, bet turi turėti gyvenimo patirtį. Sprendžia buitinio pobūdžio bylas. Jų paskirtis – rasti konflikto sprendimą, sutaikyti šalis. Jei neišsprendžia – perduoda aukštesniam teismui. Šiuos teisėjus išrenka patys gyventojai. Teisėjų rinkimas (nebūdinga kontinentinei). Nors dabar teisėjų rinkimas net JAV kritikuojamas – dažnai rinkimai formalūs – kandidatūrą iškelia tas pats teisėjas ir dažnai tik jis vienintelis. – žemesnių teismų sprendimai gali boti skundžiami tik apeliacine tvarka. 2. Kontinentinei sistemai būdinga: detalus įstatyminis teismų veiklos organizavimas (sudarymo, veiklos principai). Taigi, dominuoja statutinė teisė – įstatymai. Būdinga tai, kad nepripažįstamas precedentas, kaip teisės šaltinis (bent formaliai). Tačiau paskutiniais dešimtmečiais precedentai pamažu tampa pripažįstami, įsitvirtina. Ypač, kai pripažįsta mokslininkai. Tačiau precedentai nevaidina lemiamos reikšmės. – kitas teisėjo vaidmuo procese. Būna aktyvūs teismo metu: pats užduoda klausimus, nukreipia teisminį tyrimą į vieną ar kitą puse. Žymiai mažiau paplitę prisiekusiųjų teismai. Tačiau kai kuriose valstybėse (Vokietijoje) naudojami teismų tarėjai. – žymiai rečiau – taikos teisėjai. Jei yra teismas, tai turi atlikti profesionaliai. – beveik nepasitaiko teisėjų rinkimų. Jie skiriami. Paplitusi teisėjų savivalda (magistratas). – greta apeliacinio skundo naudojamas ir kasacinis. Yra net atskiri kasaciniai teismai (jie laikomi aukščiausiu teismu). Yra revizijos tvarka – žemesniųjų teismų sprendimų patikrinimas, kai jie apskundžiami.- plačiai paplitusi teismų specializacija. Greta bendros jurisdikcijos teismų kuriami specializuoti teismai. Vokietijoje – net 5 teismų sistemos:1bendros jurisdikcijos teismai, 2. administraciniai teismai, 3. finansų teismai, 4. darbo teismai, 5. socialiniai teismai. Vokietija yra federacinė valstybė, todėl šie teismai egzistuoja 2 lygmenyse – žemės ir federaciniai. Pvz., socialiniai teismai: žemės socialinis teismas ir Aukščiausias federacinis socialinis teismas. Bendrieji teismai (Vokietijoje) 4 grandžių: apylinkių teismai – žemės teismai – žemių aukščiausieji teismai -federalinis teismas. Šiuos teismus jungia Aukščiausiųjų teismų senatas. Teisėjų teisinio statuso ypatumai. Teisėjų parinkimas, reikalavimai. 1. Profesiniai reikalavimai- turėti teisinį išsilavinimą (aukštąjį – baigti universitetą) – išlaikyti teisėjų egzaminus (į teisėjo vietą skelbiamas konkursas). Išlaikiusieji egzaminus įrašomi į teisėjų rezervą, iš kurio vėliau skiriami teisėjais. – darbo stažas. Turi būti pagal profesiją. Stažas apibrėžiamas įvairiai: norint dirbti aukštesniame teisme, reikia išdirbti žemesniame. 2. Moraliniai reikalavimai: – nepriekaištinga reputacija. – neteistas, neturintis teistumo. – objektyvumas – tik objektyvus asmuo, kuris nesusiję su organizacijomis, politinėmis partijomis, ar kitaip suinteresuotas. Reikalavimų būna ir daugiau. Teisėjai į pareigas skiriami – skiria valstybės vadovas ar teisingumo ministras, ar vyriausybė. Gali skirti ir parlamentas (Lietuvoje skiria parlamentas su prezidentu). Kai kuriose valstybėse teisėjai renkami. Ši sistema paplitusi JAV – renkami valstijų teisėjai pagal valstijų konstitucijas. Renka piliečiai. Pagal Europos (romanu) teisinę sistemą teisėjai (teisėjų korpusas) vadinama magistratu (Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje),
29. Vietinio valdymo ypatumai. Autonomija. Vietiniu valdymu vadinamas valstybės valdymas, kuris įgyvendinamas t.t. teritoriniuose vienetuose. Ir čia įgyvendina valdymą centrinės valdžios atstovai vietose. Būdinga (ypač stambiuose vienetuose), kad vyriausybė skiria savo įgaliotinius, kurie veikia valstybės vardu ir paprastai įgaliotiniai veikia vienvaldiškumo principu. Italijoje vadovauja vyriausybinis komisaras, Švedijoje – vyriausybės skiriami gubernatoriai, Prancūzijoje prefektai (atstovauja vyriausybei). Šie vyriausybės skiriami įgaliotiniai ir vyriausybės vardu vykdo valdymą. Šie vienašmeniai pareigūnai prižiūri visas kitas valdžios įstaigas tame regione, o iš kitos pusės turi teisę prižiūrėti žemesnių teritorinių vienetų veiklą ir jų žinioje būna policijos tarnybos, valstybinės transporto įstaigos ir neretai justicijos įstaigos. Vietos savivalda ir municipalinė teisė Vietos savivalda tai administracinio – teritorinio vieneto gyventojų ir jų rinktų organų veikla, reguliuojant ir tvarkant vietos reikalus įstatymo numatytose ribose. Todėl administracinio – teritorinio vieneto gyventojai, ten kur yra savivalda, vadinami teritoriniu kolektyvu. Žinomi 2 pagrindiniai savivaldos modeliai: I. anglosaksų, II. kontinentinis. I. Anglosaksų modelis susiformavo Anglijoje ir paplitęs buvusiose kolonijose: JAV, Kanadoje, Australijoje. Būdinga: 1. Savivaldos egzistuoja daugumoje administracinių vienetų ar net visuose. 2. Savivaldos turi gana didelį savarankiškumą, laikomasi tokios taisyklės srityse, kurios priskiriamos savivaldai, tai jose savivaldos valdžios ir tvarkomos, nesikišant valstybės valdžiai. 3. Čia nėra Vyriausybės savivaldos veiklos priežiūros (neegzistuoja valstybės priežiūra). 4. Gana plačiai taikomas rinkimų principas formuojant įvairias savivaldos institucijas, ne tik atstovybės, bet ir kiti savivaldos pareigūnai (JAV šerifai (policijos komisarai), teisėjai). 5. Didelius įgaliojimus turi atstovybių komisijos ir komitetai. 15 pradžių deputatai sudaromi, vykdo šakiniu principu, vykdo kitų institucijų kontrolę. 6. Savivaldos veiklos priežiūra patikėta teismams (teisminė savo veiklos kontrolė) II. Kontinentinis modelis – tai prancūziškasis savivaldos modelis, Paplitęs Europoje ir jo pradininkė -Prancūzija, Lotynų Amerikoje – plito per Ispaniją, Portugaliją, Artimuosiuose Rytuose – Afrikoje, buvusiose Prancūzijos kolonijose. Būdinga: 1. Čia savivalda kuriama žemiausiuose vienetuose (Prancūzijos komunose). Aukštesniuosiuose jau steigiami valstybės-valdymo organai. 2. Savivalda derinama su vietos valdymu arba valstybės administracija. Ir tai pasireiškia, kad greta savivaldos kuriamos valstybės institucijos, kurios veikia paraleliai, nors kompetencija atribota, bet atrodo, lyg veiktų 2 valdžios. 3.Yra institucijos sudaromos savivaldos veiklai prižiūrėti vyriausybės įgaliotiniai. Arba tas funkcijas savivalda perduoda savo įgaliotiniams. Skiriami prefektai, kurie prižiūri, ar savivalda nepažeidžia Konstitucijos ir įstatymų (tai savivaldos administracinė priežiūra vadinama, nes ją atlieka valstybės administraciniai valdžios atstovai). Tokia priežiūra yra ir Lietuvoje- yra Vyriausybės atstovai, kurie kontroliuoja savivaldos veiklą. 4. Jeigu yra 2 grandžių savivaldybės, tai tarp jų yra t.t. pavaldumo santykiai. Paprastai žemesnė savivalda paklūsta aukštesnei, kur kompetencija sutampa. Nors kompetencija būna šiek tiek apribota. Vokietiją sunku priskirti anglosaksų ar kontinentiniam modeliui, nes yra abiejų požymių. Dabar savivaldos principai įtvirtinti Konstitucijoje. To reikalauja chartija (Konstitucija arba bent įstatymu). Po to principai detalizuojami įstatymuose, kurie dar detalizuojami kitais Vyriausybes ir žinybiniai aktais. Teisės normų visuma, kuri reglamentuoja savivaldos organizavimo tvarką,-veiklos principus ir vadinama municipaline teise.
30.Keletas pasaulio žymiausių k-jų. 1. JAV k-ja 1787 m. iki k-jos priėmimo egzistavo 13 valstijų, kurios buvo tarpusavyje konfederaciniuose ryšiuose. Tai sąlygojo vidinius prieštaravimus ypač ekonominėje srityje. Iškilo poreikis sukurti visą sąjungą, reglamentuojančią tvarką. Tad 1787 m. 05 mėn. Filadelfijoje buvo sušauktas kongresas, kurio tikslas buvo pertvarkyti galiojusią sąjungą, bet praktikoje gavosi taip, kad buvo priimta nauja k-ja. Šis kongresas dar vadinamas pusdievių kongresas, nes jame dalyvavo fasfalio facanas su forfeliu.(Legendinė asmenybė), kurio įtaka doktrinai iki šiol jaučiama. Kongresas trunka 4 mėn. Ir skirstoma į tris etapus 1.Virdžinojos – būdinga tai, kad buvo siūloma kuriant naują k-ją formuoti l. stiprią federalinę valdžią. 2.Njudžersio etapas – buvo siekiama palikti tą pačią tvarką nieko nekeičiant. 3.Konektikuto etapas- jame atsiranda siūlymas įsteigti JAV prezidento institutą, kongresą ir senatą. 1787 09 17 Filadelfijos kongresas priima JAV k-ją, nors ji įsigalioja ne iš karto, o tik po to kai Rotailendas pritaria. 1790 m. priimta konstitucija ir ji yra klasikinė atstovaujamosios valdžios.
2. Prancūzijos-1947 m. k-ja buvo neefektyvi tiek valdžių padalijimo aspektu tiek ir valstybės administraciniu suskirstymu. Prezidentas turėjo silpnų galių į parlamentą. Todėl 1958 05 29 buvo priimta 5-oji k-ja.
31. Konstitucionalizmo procesui V ir R Europai būdinga: 1. Kad visos konstitucijos deidelizuotos, 2. Kitaip sureguliuoti žmogaus teisių ir laisvių aspektai, iškeliamas bendražmogiškas aspektas, visose k-jose siekiama įgyvendinti valdžių padalinimo principą. 3. Visos atspindi respublikinę valdymo formą. 4. Dominuojanti valdymo forma yra parlamentinė respublika pvz. Čekija, Latvija, Slovakija. 5. Dominuoja vienų rūmų parlamentai. 6. Visos šalys turi Konstitucinius teismus.7. Šiam regionui būdingos kietos k-jos.
K-jos esmė suprantama1.prigimtinės teisinės m-la suprantama kaip visuomenė sutartis gyventi pagal tam tikras taisykles. 2 Normativystinė pozicija 3.Institucinė k-jos samprata, kad k-ja tai statutas, reglamentas, kuris reglamentuoja santykius tarp visuomenės institucijų,,Marksistinė k-jos samprata4.Klasikinė m-la suprantama kaip dokumentas, kuris riboja valdžią. K-ja g.b.nagrinėjama1Kaip juridinis dokumentas.2.K-ja g.b.nagrinėjama kaip politinis dokumentas,3.K-ja g.b.nagrinėjama kaip ideologinis filosofinis dokumentas.

Leave a Comment