Žaidimas – vaiką ugdanti veikla.

2

Įvadas

Mylėkite vaikystę: skatinkite jos žaidimus, Išdaigas, mielą instinktą, Kas iš mūsų Nėra jos gailėjęsis, kai lūpose amžinai Skardeno juokas, o sieloje buvo taika.

Ž.Ž. RUSO

Ikimokyklinis amžius – svarbus visapusiško vaiko vystymosi ir pasirengimo mokyklai laikotarpis, ypač paskutinieji metai prieš mokyklą ( 6 -7 vaiko gyvenimo metai). Tipiškos šio amžiaus vaikų psichinio ir fizinio vystymosi ypatybės leidžia aktyviai pasirengti mokyklai.

Ikimokyklinukas daug atidesnis, dirbdamas labiau susikaupia, gali atskirti tiek bendras, tiek individualias daiktų ar reiškinių ypatybes, geba jas lyginti, apibendrinti. Visapusiškai ugdant asmenybę ir rengiant mokyklai, nepaprastai svarbią reikšmę turi vaiko praktinė veikla: žaidimai, darbas, mokomieji užsiėmimai.

Žaidimas – ne tik pramoga. Tinkamai organizuoti žaidimai padeda formuoti vertingas vaiko savybes, moko bendrauti su vienmečiais ir suaugusiais. Žaisdamas vaikas įgyja daug mokėjimų , žinių. Tam skirti didaktiniai žaidimai, kurie skatina ikimokyklinuko protinį vystymąsi, padeda išmokti naujų žodžių , ugdo kalbą. Judrieji žaidimai lavina vaiko judesius, ugdo drausmingumą, organizuotumą. Jie turi taisykles, kurių privalu laikytis, pratina žaisti lygiomis teisėmis.

Psichologai nėra vienos nuomonės, apibūdindami žaidimą, nes jis palaiko daug įvairiausių vaiko veiklos sričių, reiškiasi įvairiomis situacijomis, tačiau žaidimo svarba vaiko raidai neabejojama. Vaikas vienas ar su kitais vaikais žaidžia daugybę valandų . žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai, sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio.

Su žaidimu siejamas visas vaikų ikimokyklinis ugdymas: asmenybės, komunikacinių gebėjimų, socialinės kompetencijos ugdymas ( ( kalbos plėtojimas, aplinkos pažinimas, elementarių matematinių vaizdinių formavimas, muzikinis ir fizinis lavinimas). Žaidimas yra vaiko kalba, o žaislai -žodžiai. Žaidimu vaikas išreiškia slapčiausias ir drąsiausias savo svajones, bet taip pat žaidimas padeda atsikratyti slogių, nemalonių išgyvenimų. Žaidimas „ auga“ kartu su vaiku ir tuo pat metu žaidimas plėtoja vaiko psichofizinį potencialą. Žaidimas- svarbus asmenybės 3

raidos veiksnys, psichinės sveikatos rodiklis. Psichologai ir pedagogai seniai atkreipė dėmesį į žaidimą kaip ugdymo, vystymosi kokybės vertinimo bei terapijos priemonę.

Šio darbo tyrimo objektas – žaidimas ir jo reikšmė ikimokyklinio amžiaus vaiko gyvenime.

Tyrimo tikslas –Išanalizuoti žaidimo svarbą vaiko gyvenime, žaidimo vietą asmenybės ugdymo procese.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išnagrinėti pedagoginę, psichologinę literatūrą, susijusią su žaidimu ir jo reikšme vaiko vystymuisi.2. Išnagrinėti judriojo, didaktinio ir kūrybinio – vaidmeninio žaidimo įtaką ikimokyklinio amžiaus vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. 3. Parengti rekomendacinio pobūdžio išvadas.

4I. Žaidimas – būtina sėkmingo vaiko ugdymo sąlyga.

Mokslininkų, pedagogų ir psichologų stebėjimai rodo, kad palinkimas žaisti yra instinktyviais dalykas. Vadinasi, žaidimas yra tokia pat būtinybė, kaip valgymas, miegojimas. Pagal K. Dimeiką, reikia įpratinti žmogų siekti pastatyto jam žaidimo uždavinio kultūringai, pagal taisykles.Taip suprasdami pagrindinį žaidimo pradą , mes gauname didelį uždavinį žaidimais formuoti žmogaus valią, jausmus ir rengti kūrybiškam visuomenės gyvenimui, kur atskiro žmogaus užgaidos turi būti suderintos su kitų gerove.Vaikui yra būtinas žaisminis bendravimas su kitais vaikais. Negalime atimti iš vaiko jo gyvenimo džiaugsmo – žaidimo, be kurio jis negali normaliai plėtoti ir kurti savo asmenybę.

Vaikui žaidimas yra pagrindinė kūrybinė veikla, būtina psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Žaisdamas vaikas tenkina svarbiausius savo poreikius: kūrybos, saviraiškos, bendravimo, pažinimo, judėjimo . Lavinami vaiko protiniai gebėjimai; kalba, dėmesys, ugdomi jo mąstymo procesai( klasifikavimas, grupavimas, lyginimas, apibendrinimas ir t.t). Žaisdamas vaikas skatinamas derinti savo ir kitų interesus. Žaidimas padeda vaikui ne tik pažinti aplinką, pasaulį, bet ir patį save: giliau įsisąmoninti savo mintis, jausmus, aiškiau mąstyti, jis mokosi analizuoti, apibendrinti ir kt.

Žaidimas – tai žaidėjų kovos instinkto valdymo, emocinės būsenos ir tarpusavio santykių reguliavimo, gerųjų asmenybės ypatybių ir įpročių ugdymo priemonė. Žaidimų auklėjamoji reikšmė yra ypač ryškiai parodyti vaikų pratinime jausmus, palenkti valiai, siaurinti savivalę.

Kai kurie vaikai šalinasi draugijos ir tik žaidimas padeda įtraukti vaikus į būrį, pratina būti kartu ir bendrai veikti. Žaidimas labai veikia žaidėjų emocinę būklę.

Kiekvienas žaidimas turi savo etinę pusę. Žaisdami vaikai parodo ne tik savo fizinius sugebėjimus, bet ir savo dvasios vertybes. Didelės reikšmės žaidime turi glaudus bendradarbiavimas, vienybė, bendro tikslo siekimas. Žaidimas lavina valią, ir pasiryžimą veikti, o toks veikimas reikalauja ištvermės, iniciatyvos, drąsos. Labai svarbu yra susivaldymo ugdymas. Mokėti save valdyti, sąžiningai pasiduoti žaidimo taisyklėms, turi milžiniškos reikšmės ne tik žaidimui, bet ir visam gyvenimui.

Su žaidimu siejamas visas vaikų priešmokyklinis ugdymas: asmenybės, komunikacinių gebėjimų, socialinės kompetencijos ugdymas( kalbos plėtojimas,

5

aplinkos pažinimas, elementarių matematinių vaizdinių formavimas, muzikinis ir fizinis lavinimas).Visa vaikų ugdomoji veikla turi žaidimo elementų. Žaidimo metu vaikas randa būdą kūrybiškai išreikšti save, parodyti savo gabumus, ugdyti reikiamus gebėjimus.

Be paliovos kintančios situacijos, naujų, originalių sprendimų ieškojimas ir įgyvendinimas lavina fizines ir dvasines žaidėjų savybes. Žaidimas duoda mums brangiausią priemonę vaikui visapusiškai ugdyti. Organizuotais žaidimais yra stiprinami vaiko kūnas ir dvasia, jie gauna reikalingų gyvenimui įpročių ir charakterio ypatybių. Žaidimas savita pažinimo forma. Žaisdamas vaikas emocionaliai išgyvena ir įsisavina aplinkinio gyvenimo reiškinius , savaip modeliuoja aplinkinį pasaulį, mokosi mąstyti, analizuoti, apibendrinti. „Žaidimas – moralės mokykla‘‘ ( D. Elkoninas). Norint, kad vaikas būtų visapusiškai ugdomas per žaidimą , reikėtų vengti kraštutinumų vaikui žaidžiant t. y. nepaversti žaidimo beprasmiu, pakrikusiu, betiksliu laiko leidimu, neslopinti vaiko iniciatyvos, kūrybiškumo, vaizduotės, neprimesti vaikui savo nuomonės. Labai svarbu suprasti, kad žaisdamas vaikas mokosi.

6

I. 1. Žaidimo samprata

Žaidimas – tai yra veikla arba aktyvumo forma. Tai nėra pagrindinė, dominuojanti forma ir matyt dėl tos priežasties yra mažiau pažinta negu kitos veiklos rūšys. Žaidimas buvo žinomas ir pripažintas , bet mažai tyrinėjamas, nes turi svarbią išskirtį – žaidžiant nesukuriamas joks produktas.

Pirmieji dėmesį į žaidimus atkreipė antropologai. Ypač tyrinėdami žmonių kūrybiškumą. Vien tik žaidimui paskirtų darbų iki 19 amžiaus nebuvo. Pirmieji 19 amžiuje pradeda kalbėti Šileris ir Spenseris. Jie analizuodami meną susiduria su žaidimu. Nurodo skirtumus, panašumus. Tiek žaidiminė, tiek meninė veikla duoda tam tikro pasitenkinimo. Spenserio manymu, žaidime yra patenkinami paprastesni, ne biologinės kilmės poreikiai, be to žaidime reiškiasi tam tikri specifiniai, nesudėtingi sugebėjimai, o meninėje veikloje patenkinami aukštesni poreikiai.

Šiuolaikinės psichologijos pradininkas Ventas teigia, kad žaidimas yra pasitenkinimas. Ventas pabrėžia, kad žaidimo prototipas yra darbas. Žaidime atsisakoma darbo rezultatų. Pagrindinis tikslas – pasitenkinimo siekimas. Ventas mato žaidimo socialinę prigimtį. Žaidimo prigimties klausimas – tai yra tas klausimas, kuris labiausiai rūpėjo visais laikais.

Dažniausiai žaidimu buvo domimasi palietus prigimties klausimus. Žmogus žaidžia visą gyvenimą ( į senatvę įsitvirtina kortos, šaškės, dėlionės). Stebint gyvūnų žaidimus, galime pastebėti, kad nors gyvūnų jauniklių žaidimai ir vaikų žaidimai išoriškai panašūs, tai nėra vienas ir tas pats aktyvumas. Žmogaus žaidimas daugiau siejamas su socialine prigimtimi, su žmogaus esme. Lieka neaiškios tiktai žaidimo atsiradimo priežastys, laikas. Šitie dalykai aktualūs ir šiandieniniam mokslui. Tvirto, galutinio atsakymo nėra.

Rusų mokslininkas Elkononas sukūrė savo žaidimo kilmės teoriją . Jis sukauptais duomenimis nurodo, kad ankstyvuose žmonijos vystymosi perioduose tokios veiklos, kaip žaidimas , nebuvo. Jis pritaria ir prieštarauja Šilerio idėjoms. Menas atsirado anksčiau už žaidimą. Kita vertus parodo sąsajas tarp meno ir žaidimo.

Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje žaidimo dar nebuvo. Elkoninas sako, kad žmogaus vaikai pilnai sugebėjo dalyvauti suaugusiųjų veikloje, nes darbas buvo labai primityvus. Žmogus jau buvo kūrėjas, tačiau įrankiai buvo labai paprasti. Tobulėjant įrankiams ir darbui apskritai, vaikai išstumiami iš suaugusiųjų veiklos.

7

Jiems nebelieka kuom užsiimti. Tada ir atsiranda žaidimas. Poreikis grynai socialinis. Žmonių vaikai žaidžia specifinius žaidimus, kurie savo turiniu skiriasi nuo gyvūnų jauniklių žaidimų. Šie žaidimai išnyksta kartu su vaikyste.

Paties žaidimo kilmę bene įdomiausiai dvidešimtame amžiuje apibrėžė antropologas olandas Haizinga. Jis žaidimo kilmę tapatina su kultūros kilme. Jis sako, kad žmogus pradėjo kurti kultūrą žaisdamas. Žaidimas ir kultūra turi bendrą prigimtį. Jo pastebėjimai patys naujausi, populiariausi, bet tai nėra galutinis atsakymas į žaidimų prigimtį. Haizinga akcentuoja svarbų esminį požymį – žaidimas yra laisva veikla. Žaidimas nėra būtinas, privalomas dalykas. Galima pasiūlyti, bet versti žaisti negalima. Žaisti mūsų neverčia nei fizinė būtinybė, juo labiau moralinė pareiga.Tuo labiau, kad žaidžiame laisvu laiku. Žaidimas yra imitacinė veikla .Žaidimo metu žaidėjas savo energiją eikvoja ne tam , kad sukurtų produktą, o tam , kad imituotų to produkto kūrimą.

Žaidimo psichologinis mechanizmas – įtampa. Įtampoje išmėginamos žaidėjų galios. Tai ir fizinė jėga, ištvermė, dvasios stiprybė. Žaidžiant nepakanka troškimo laimėti . Būtina veikti pagal taisykles, tvarką. Reikia daug dvasios stiprybės norint laimėti ir žaisti pagal taisykles.

8I. 2. Pagrindinės vaikų žaidimų rūšys

Vaikų žaidimai yra labai įvairūs turinio, pobūdžio ir organizavimo atžvilgiu. Jų skirstymas tėra sąlyginis. Vienus žaidimus kuria patys vaikai. Tai kūrybiniai žaidimai. Kitus žaidimus duoda pedagogas – tam tikro turinio, žaidžiami laikantis tam tikrų taisyklių. Tai yra žaidimai pagal taisykles.

Kūrybiniai žaidimai – pačių vaikų tikrovės vaizdavimas. Kūrybinių žaidimų tematika – įvairi – buitis, gyvenimas namuose, darželyje, darbas , pasakų vaizdavimas ir t.t. Žaidimo metu vaikai vaidina kitus. Vaikai gali būti vairuotojais, keleiviais, eismo reguliuotojais, mamomis, vyresnėmis seserimis ir t.t. Sugalvotų vaizdų kūrimas pasireiškia statyboje.

3-4m. vaikai daugiausia vaizduoja gyvenimą šeimoje, bet juos jau traukia ir pasakos, apsakymai, noras vaizduoti tai, ko nematė gyvenime. Žaidimai greitai keičiasi, nes kinta fantazija.

5m. vaikų fantazija leidžia kurti sudėtingesnius žaidimus, tačiau sugalvotą žaidimą vaikai ne visada sugeba užbaigti. Šio amžiaus vaikai daugiau žaidžia su statybinėmis medžiagomis, lėlėmis.

6m. vaikų žaidimai dar turiningesni ir įvairesni. Jie jau sugeba planuoti žaidimą, išsamiau ir realiau vaizduoti gyvenimą, savo mintis, jausmus, išgyvenimus. Žaidimai trunka ilgiau, kartais net kelias dienas. Vaikai jau bando pasigaminti žaislus patys. Atsiranda organizatoriai ir vadai. Auklėtojas kūrybiniams žaidimams vadovauja netiesiogiai.

Žaidimai pagal taisykles .Šios rūšies žaidimai suvaržo vaiko fantaziją ir kūrybiškumą nustatytu turiniu ir organizavimu. Bet tik todėl žaidimai pagal taisykles ir gali sistemingai lavinti ne tik fiziškai, bet ir protiškai, gali auklėti, ugdyti charakterį ir valią. Pagal uždavinius ir jų sprendimo būdus žaidimai pagal taisykles skirstomi į judriuosius ir didaktinius.

Didaktiniai žaidimai – skirti jutimams ir pažinimo galioms lavinti. Didaktinių žaidimų uždaviniai sprendžiami galvojant: atspėti mįslę, parinkti tam tikro turinio paveiksliuką ir t.t.

Judrieji žaidimai – pagrindinės judriojo žaidimo žymės yra šios:

1. Laisvas, savarankiškas vaikų veikimas.9

2. Aktyvus, kūrybinis žaismingumas.3. Žaisminio veikimo kilninantis smagumas. 4. Griežtas taisyklių laikymasis.

Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes.

Vadinasi judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.

Siužetiniam žaidimui pagal taisykles – būtinas įdomus veiksmas, susijęs su kliūčių nugalėjimu, su įdomaus uždavinio sprendimu. Žodžiai ir daina žaidime turi padėti vaikams įsijausti į kuriamą vaizdą. Rateliai ir suktinėliai priklauso siužetiniams žaidimams. ( „ Arkliukai‘‘, „ Bobut, dangus griūva“).

Judrieji žaidimai, neturintys siužeto – paremti tam tikro uždavinio, kuris reikalauja vikrumo, sumanumo, , įvykdymu ( pvz. gaudynės).

10

II. Vaikų ugdymas žaidžiant

Judrusis žaidimas darželyje – veiksmingas metodas atskiriems įgūdžiams ir mokėjimams ugdyti. Jauniausioje grupėje žaidimų vadovas yra organizatorius ir dažnai tokio žaidimo iniciatorius. Vidurinėje grupėje – vadovas pats nedalyvauja, organizuoja patys vaikai. Vyresnėje grupėje vadovas lieka beveik visai nuošaliai.

3-4m. įgūdžių ugdymo žaidimų judesiai turi būti paprasti, dažniausiai imitaciniai. Turinį gali sudaryti šie uždaviniai:

I. Orientacijos ugdymas:1. V aikas orientuojasi kur jo kojytės, rankytės ir t.t.( „ O kur jūsų rankytės? – „ Štai mūsų rankytės‘‘ Taukšt, taukšt, taukšt ir t.t.).

2. Daiktų dydžio, sunkumo ir paviršiaus skyrimas. ( Vaikai eina vorele. Prieina staliuką ant kurio sudėti kontrastingi žaislai: ilga ir trumpa liniuotė, lengva ir sunki dėžutė. Paskutinis vaikas vorelėje ima vadovo nurodytą daiktą. Jeigu užduotį atliko teisingai, eina su tuo daiktu žaisti, o jei ne – stoja į voros galą.

3. Formos pajutimas palytėjimu. Į maišelį sudedami įvairūs daiktai. Liesdamas daiktą vaikas turi atspėti koks tai daiktas.

4. Iš garso spėjimas ką veikia vaikai. Pasislėpęs vaikas turi atspėti ką veikia jo draugai.

5. Pagrindinių spalvų skyrimas . Žaidimas su skirtingų spalvų kaspinais.

II. Paprastųjų motorinių įgūdžių lavinimas:

1. Pusiausvyra einant.2. Bėginėjimas.3. kamuolio ridenimas, akmenukų mėtymas į duobeles ir t.t.

11

5 -6m. vaikų žaidimais reikia lavinti:

I. Sugebėjimą atspėti matytą daiktą iš rodomų judesių. II. Sugebėjimą skirti gėlių, vaisių formą, dydį, spalvą ir kvapą žaidimais. III Skaičiavimu iki 10. IV. Sugebėjimu skurti pagrindines ir papildomas spalvas. V. Paprasti motoriniai įgūdžiai . VI. Smulkių judesių koordinacija ( medinio kiaušinio nešimas).

Žaisdamas vaikas įgyja daug mokėjimų, žinių. Didaktiniai žaidimai skatina priešmokyklinuko protinį vystymąsi., ugdo kalbą. Žaisdamas vaikas laisvai priskiria norimas reikšmes daiktams, veiksmams, jas keičia, žaidžia jomis. Jis vartoja sutartinius garsus, žodžius, simbolius, užrašus. Gebėjimas atsieti reikšmę nuo realaus daikto – tai žingsnis raidės link, skiemens simbolinės prasmės perpratimo. Žaidimo patirtis padeda lengviau suvokti naujas bendravimo situacijas, pritapti prie kitų, pelnyti pripažinimą.

Žaidimas atpalaiduoja vaiką, padeda išgyventi įvairias emocijas: išlieti nerimą, patirti malonumą. Veikimo laisvė žaidžiant skatina daug kartų mėginti, keisti, interpretuoti, modeliuoti, atrinkti. Visa tai stiprina ryžtą realiame gyvenime reikšti norus, rodyti iniciatyvą ir pastangas, priimti sprendimus, kūrybiškai keisti aplinkybes arba prisitaikyti prie to , ko negalima.

Vaikų kūryboje ryškus žaidimo ir meninės raiškos giminingumas: vaikas žaidžia garsais ( mėgdžioja gamtos garsus, perkuria girdėtas daineles), judesius ( žmonių ir gyvūnų judesių mėgdžiojimas). Vaikas mielai žaidžia suaugusįjį, pamėgdžioja jį, kalba kaip suaugęs žmogus, padeda įgyti mokymosi ir suaugusiojo gyvenimo pradmenis.

Žaidimas – tai turtingas ir įvairus vaikų poilsis. Žaidimai padeda pažinti vaikų charakterį, išryškinti jų gabumus. Aktyvi veikla, geranoriškos žaidėjų pastangos, siekiant žaidimo tikslų, daro žaidimą tikslinga auklėjimo priemone. Pedagogas gali kryptingai veikti žaidėjus, ugdyti teigiamus asmenybės bruožus.

12

II.1. Judrusis žaidimas ir jo reikšmė vaiko fiziniam vystymuisi

Judrieji žaidimai , kaip ir didaktiniai, priklauso žaidimų su taisyklėmis grupei. Jie yra kildinami iš liaudies žaidimų. Netgi klasifikuojami panašiai. Judrieji žaidimai labai vertingi bendram vaiko vystymuisi. Visų pirma jie tenkina vaiko biologinį poreikį judėti, skatina normalų fizinį vystymąsi: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes ( vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių ( bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.

Judrieji žaidimai turi įtakos vaikų protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Suaugęs, supažindindamas vaikus su nauju judriu žaidimu , moko suprasti naujus žodžius, išsireiškimus, žaidimo turinį, taisykles. Eilėraštukai ir dainelės žaidimuose turtina vaikų kalbą, lavina vaizduotę. Žaidimais plečiamas vaikų akiratis apie supančią aplinką, gyvenimo tikrovę, lavinamas dėmesys, atmintis, kūrybiniai sugebėjimai.

Žaisdami judriuosius žaidimus, vaikai pratinami savarankiškai spręsti, rasti išeitį įvairiose žaidybinėse situacijose. Žaidžiant judriuosius žaidimus galima savarankiškai, konkrečiai taikyti savo žinias ir mokėjimus, kūrybiškai pritaikyti jau turimus vieno ar kito judesio įgūdžius.

Judriųjų žaidimų judesių ritmingumas, plastiškumas, pačių vaikų sugalvotų figūrų grožis, šmaikštūs, eiliuoti žaidimų tekstai, skaičiuotės, dainelės, muzikinis pritarimas teikia vaikams džiaugsmą, malonumą, estetinį pasitenkinimą.

Itin svarbus judriųjų žaidimų vaidmuo doroviniam auklėjimui. Dažnai vaikai dorovines normas supranta elementariai, nors žino kaip elgtis, bet tų normų ne visada laikosi žaisdami. Jiems sunku laikytis žaidimo taisyklių, deramai elgtis draugų tarpe , planuoti ir derinti savo bei bendraamžių veiksmus, nepajuokti, o geranoriškai padėti draugui nugalėti sunkumus. Daugumą judriųjų žaidimų žaidžia vaikų grupės, todėl neišvengiamai jiems tenka išmokti savo veiksmus derinti su draugo veiksmais, savo asmeninius interesus pajungti visų žaidžiančiųjų interesams. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.

13

Judriajam žaidimui būdingi šie momentai:1. Greitas situacijos keitimasis sukelia būtinumą orientuotis , laiku ir vikriai reaguoti, pereiti iš vieno veikimo į kitą2. Žaidimas sukuria palankias palankias sąlygas savarankiškiems veiksmams – žaisme pasireiškia aktyvumas, iniciatyva, atsakingumas, kūrybiškumas, drąsumas, atkaklumas.

3. Žaidimas reikalauja sąmoningos drausmės, į taisykles reikia žiūrėti kaip į elgesio įstatymus, taip susidaro kolektyvaus elgesio įpročiai.

4. Žaidimo veiksmai – natūralūs – jie geriausiai tobulina bendrąją judesių koordinaciją ir motorinius įgūdžius, kuriuos yra gana lengva perkelti į praktinį veikimą.

5. Žaidimui yra būdingas lenktyniavimas – kas sumanesnis, vikresnis, greitesnis, ištvermingesnis, stipresnis. Lenktyniavimas didina ne tik emocionalumą, bet ir ištobulina minėtąsias psichofizines ypatybes.

6. Žaidimui negalima nustatyti differenijuoto veikimo ir tiksliai dozuoti pastangų, užtat žaidimus reikia papildyti gimnastika.

Jaunesniojo amžiaus vaikams būdingas polinkis kurti, mėgdžioti, interpretuoti žinomus veiksmus .Jie labiausiai nori žaidimų, kuriuose daugiausia nesudėtingų judesių. Pirmieji vaikų žaidimai turi būti paprastesni, taisyklės nesudėtingos. Vaikiškų žaidimų turinys dažniausiai grindžiamas siužetu imituojant gyvūnus ar įvairius buitinius gyvenimo reiškinius. Tokie žaidimai praplečia mokinių pažintinę veiklą, turtina jų žinias, skatina kūrybingumą. Vaiko noras judėti sukelia poreikį žaisti kuo dažniau. Kiekvieno vaikų žaidimo pagrindas – veikla, kuri vaikams yra ir jo tikslas. Pedagogas turi visuomet prisiminti, kad reikia ne tik šiaip žaisti , bet ir siekti geresnių rezultatų.

Siedamas į vientisą veiksmą įvairias žaidimo dalis, auklėtojas organizuoja jį taip, kad vaikai nepastebėtų mokymo ir lavinimo elementų, o paprasčiausiai žaistų. Žaidimo patirtis ateina pamažu, todėl ir žaidimus pasirinkti turėtume tikslingai, siekdami, kad vaikas laipsniškai tobulėtų fiziškai bei nuosekliai plėstų žaidimo patirtį.

14

Didaktinis žaidimas – ikimokyklinuko atminties ugdymo priemonė

Jis įgalina mokyti, lavinti, ugdyti protinius gabumus, formuoti vertingus asmenybės bruožus ir vaikų savitarpio santykius.Tai- savitas pažintinio turinio, mokymo elementų ir vaikus džiuginančios žaidybinės veiklos turinys.

Didaktinio žaidimo centrinė ašis yra žaidimo sumanymas, žaidimo veiksmas, taisyklės, ir pažintinis turinys.Didaktinis žaidimas savo veiksmais skatina domėjimąsi vienais ar kitais reiškiniais, lavina dėmesį, žadina smalsumą, formuoja vaikų požiūrį į aplinką.Didaktinis , t.y. mokomasis, žaidimas tam tikru mastu padeda mokytis.Tai –protinio auklėjimo priemonė, nes žaidime aktyvinami įvairūs protiniai procesai.Sprendžiant žaidimo uždavinius, reikia sukaupti dėmesį, be to , turi aktyviai veikti analizatoriai ir skyrimo, lyginimo bei apibendrinimo procesai.

Didaktinis žaidimas yra viena priemonių formuoti vaikų sugebėjimą protauti t.y. paruošti juos spręsti įvairius uždavinius.Šis žaidimas nepakeičiama priemonė , įveikiant įvairius atskirų vaikų protinės veiklos sunkumus.( nepakankamai išvystyta kalba, žodyno skurdumas sudaro vaikams keblumų, pasakojant apie paveikslėlius)

Š ie žaidimai skatina visų žmogaus asmenybės pusių vystymąsi. Auklėjamoji pusė yra ta, kad jis formuoja vaikų savitarpio santykius, mokėjimą drauge žaisti, derinti savo interesus su kolektyvo interesais, padėti vienas kitam ir džiaugtis draugo sėkme. Daugelis žaidimų įgalina formuoti kilnius asmenybės bruožus – sąžiningumą, teisingumą, pratina dorai elgtis, sudaro sąlygas kaupti moralinį patyrimą.

Per žaidimus vaikams sudaromos įvairios gyvenimiškos situacijos.Žaidimo taisyklių ir kolektyvo reikalavimų pažeidimas, griežtas neteisingų veiksmų pasmerkimas iš pedagogo pusės, paaiškinimas, kad tai neleistina, įrodymas pavyzdžiais, kad elgtis reikia sąžiningai, ir tikėjimas, jog visi vaikai žais sąžiningai, laikydamiesi kolektyvo reikalavimų ir žaidimo taisyklių,- visa tai daro vaikams auklėjamosios įtakos, stiprina jų valią.

Auklėjamoji didaktinio žaidimo įtaka pasireiškia ir tuo, kad jis padeda ugdyti vaikų savarankiškumą. Vadinasi , didaktinis žaidimas yra reikšmingas ir tuo, kad jis sudaro sąlygas moraliniam vaikų auklėjimui.

Šių žaidimų pagrindas- pažintinis turinys ir pažintinė veikla. Reikalaujama, kad ateinantys į mokyklą vaikai būtų išsivystę, turėtų kompleksą konkrečių vaizdinių, gerą, tarimą, kalbėtų rišliai, gramatiškai taisyklingai, mokėtų stebėti, orientuotis laike ir erdvėje, lyginti, naudotis elementaria analize ir sinteze. Lyginimas yra kiekvieno mąstymo pagrindas. Siekiant įtvirtinti žinias, pritaikyti jas praktikoje, panaudojamos įvairios formos, tame tarpe visokiausi žaidimai, aišku, ir didaktiniai. 15

Augant didaktinių žaidimų turinys praplečiamas. Akivaizdūs daiktai gali būti pakeičiami iliustracijomis- paveikslais. Paruošiamojoje mokyklai grupėje rekomenduojami žaidimai, kuriems reikia nuovokos, vikrumo ir judesių koordinacijos, – žaidimai turintys lenktyniavimo elementų: šaškės ir kiti. Daug dėmesio skiriama vadinamiesiems ’’žodiniams” žaidimams, reikalaujantiems tikslumo, parenkant žodžius, posakius, vienus žodžius pakeičiant kitais. Žymią vietą užima’’galvosūkių’’ pobūdžių žaidimai, kurie reikalauja pagalvoti, paieškoti žaidimo užduoties sprendimo būdų.

Paruošiamojoje mokyklai grupėje ypatingą vietą turi užimti žaidimai, įtvirtinantieji vaikų orientavimąsi erdvėje. Vaikai turi orientuotis kaip sustatyti suolai, kaip išdėstyti stulpeliai knygos puslapyje, paveikslėliai, rašto skiltys, skaitmenys. Rašydami jie turi tiksliai žinoti eilutės plotį, raidės, ženklo palinkimą.

Šioje grupėje žaidimas sudaro vaikams tokias sąlygas, kad, prieš ką nors atlikdami , jie privalo prisiminti , pagalvoti , suvokti, palyginti vieną reiškinį su kitu ir tik po to veikti. Pavyzdžiui, žaisdami ‘‘domino’’, vyresni vaikai ne paprastai dėlioja paveikslėlį prie paveikslėlio, kaip tai daro mažyliai, jie svarsto , kurį paveikslėlį panaudoję , labiau apsunkins priešininko ėjimą.

Gamtinė medžiaga

Didaktiniam žaidimui gali būti plačiai panaudojama gamtinė medžiaga: vaisiai, sėkloa, gėlės, medžiai, krūmai, varpiniai augalai.Gamtinė medžiaga tinka įvairiems žaidimų veiksmams, rūšiavimui, palyginimui, gali būti skaičiuojamos, klasifikuojamos. Jos duoda begalę galimybių lingvistiniam vaikų lavinimui.

Paveikslėliai

Paveikslėlis nepakeičiamas didaktinio žaidimo reikmuo ir priemonė žaidimo situacijai sudaryti. Paveikslėlis atspindi tai, ko vaikai negali tiesiogiai stebėti. Jie padeda spręsti mokomuosius ir auklėjamuosius supažindinimo su gamta uždavinius.Žaidimai “poromis’’padeda ugdyti pastabumą.Paveikslėliai ugdo kalbą, moko skaičiuoti ir t.t. Darbe su vaikais plačiai naudojami loto, domino.

Norėdami parodyti vaikams sąryšį tarp žmogaus darbo ir daikto bei jo atsiradimo , išugdyti pagarbą darbui, mes stengiamės parinkti tokius paveikslėlius , kad vaikas matytų žmogų kūrybinio darbo procese arba pasiekusį darbo rezultatų. Ši priemonė ypč reikšminga kalbos, ir žodyno turtinimui, mąstymo ir kalbos vieningumo ugdymui. Paveikslėliai užklijuojami ant kartono , laikomi vokuose, aplankaluose.16

II.3. Kūrybinis – vaidmeninis žaidimas – vaiko dvasinių jėgų ženklas.

Ikimokyklinis amžius – intensyvaus žaidimų vystymosi periodas. Žaidimai, kurių veiksmus, turinį, vaidmenis, taisykles sugalvoja patys vaikai, vadinami kūrybiniais – vaidmeniniais žaidimais. Tai specifinė ikimokyklinio amžiaus vaikų veiklos rūšis, atspindinti aplinkinio gyvenimo tikrovę, suaugusiųjų darbą, visuomeninius santykius. Anot, D. Elkonino, tai veikla, kai vaikai, pasiskirstę suaugusiųjų vaidmenis, apibendrinta forma, specialiai sudarytomis žaidimo sąlygomis atkuria suaugusiųjų veiklą, bei jų santykius.

Vaidmeniniai žaidimai – tai spontaniška, savarankiška veikla, kurios metu vaikai patikrina, išsiaiškina, praplečia savo ir aplinkinio pasaulio suvokimą. Nors įvairių šalių ir kultūrų vaikų žaidimo detalės skiriasi, bet temos panašios.

Meninė vaidyba ir vaidmenimis žaidimas – ypač kai tai mažų vaikų veikla – negali būti izoliuojami arba saistomi su konkrečiu laiku ar vieta. Kad ir kur tai vyksta – grupėje, namie, ar bendruomenėje,- meninė vaidyba ir vaidmeniniai žaidimai padeda vaikams tapti atsakingais, išsiugdyti naujų pomėgių ir sužinoti ką nors nauja. Žaisdami vaidmeninius žaidimus vaikai susikuria savo pasaulį, padedantį pažinti realųjį. Įsivaizduojamame pasaulyje jie bando spręsti gyvenimiškas problemas.Vaikai kartoja, pervaidina, sugyvina savo potyrius.

Žaisdami vaidmeninius žaidimus vaikai savaimingai renkasi kitp žmogaus vaidmenį ar elgesio būdą ( dedasi gaisrininkais, gesinančiais gaisrą), naudoja daiktus padedančius atrodyti kitu asmeniu ( sėdi ant kaladės ir vairuoja „ sunkvežimį“), bei susikuria įsivaizduojamą šeimos šventę ( eina į parduotuvę apsipirkti). Mažiems vaikams tai idealus jaudinamo ir prasmingo išmokimo būdas.

Žaisdamas vaidmeninius žaidimus ir vaidindamas, darželinukas dalyvauja veikloje, kuri:

• padeda lavinti penkis jutimus;• vysto išraiškingą ir priimtiną kalbėseną;• padeda įžvelgti modelius ir suvokti ryšį;• skatina kūrybingai mąstyti ir įveikti sunkumus;• ugdo savigarbą;• moko reikšti emocijas ir jausmus;

17

• lavina pirštų ir riešo bei viso kūno judesius • aukština vaikystės laisvę ir džiugesį.

Žaisdami vaidmeninius žaidimus vaikai mokosi susikaupti, lavina vaizduotę, išbando ką sumanę, mokosi elgtis kaip suaugusieji ir kontroliuoti savi pasaulį. Lygia greta jie subtiliau ima suvokti grožį, ritmą, juos supančią aplinką bei savo kūnus, išmoksta tobuliau perteikti mintis, jausmus bei emocijas.

Vaidmeniniuose žaidimuose beveik visada dalyvauja keli vaikai. Vaidinant dažnai reikia planuoti ir bendradarbiauti: „ Aš būsiu mama, o tu – vaikelis, gerai?“ arba „ Einame apsipirkti , Robertas bus tėvelis“. Vaidinant mokomasi spręsti nesutarimus.

Į žaidimą vaikai įpina viską, ką žino apie gyvenimą: teisingą ir klaidingą jo suvokimą, tai, ko geidžia ir bijo, kartais ir skausmingus savo prisiminimus. Maži, dar nesugebantys gerai kalbėti vaikai per žaidimą suvokia ir įprasmina juos supantį pasaulį. Tik žaidime atsiskleidžia jų visuomeninių vaidmenų ir santykių suvokimas. Pavyzdžiui, iš patirties vaikai žino , kas vyksta šeimoje: kas verda valgį, kas skalbia, kas eina į darbą, ar tėvai tarpusavyje kalbasi ar barasi, ar jų šeimos laimingos. Panašiai jie dalinasi patirtimi apie gydytojo, seselės, mokytojo ar parduotuvės savininko veiklą. Jie sugyvina tuos vaidmenis taip, kaip patys juos suvokia. Vaikai vaizduoja žmones ir įvykius ne vien tokius, kokie jie yra ; dažnai žaidimas išreiškia jų troškimus, nusivylimą ar baimę. Žaidimai – gera proga išreikšti neigiamas emocijas, kurių mažylis nesugebėtų pasakyti žodžiais.

Vaiko gyvenimui ir mokymuisi šie žaidimai svarbūs ir tuo, kad ugdo bendravimo bei socialinius įgūdžius.

Kūrybinis – vaidmenimis žaidimas – tai natūrali vidinė vaiko būsena, jo dvasinės saviraiškos ( minčių, jausmų, norų, svajonių), saviauklos bei lavinimosi būdas. Tai veikla, vedanti vaiką į pasaulio tyrinėjimą, naujus atradimus, padedanti realizuoti svarbiausius jo poreikius: kūrybos, pažintinius, praktinio veiksmo, bendravimo ir judėjimo. Kūrybinis – vaidmenimis žaidimas – tai aktyvus, savitas realaus gyvenimo reiškinių atkūrimas ir modeliavimas, išradingumo ir vaizduotės reiškimosi forma. Žaidimo savitumas priklauso nuo vaiko fizinio ir psichinio išsivystymo, tam tikrų faktų, reiškinių, ryšių supratimo ir įprasminimo, patirties, emocijų, socialinių jausmų ir kūrybinių sugebėjimų. Šios veiklos išsivystymo lygis atskirais amžiaus tarpsniais priklauso nuo tinkamai organizuoto pedagoginio proceso, suaugusiojo vadovavimo.

18

III. žaislas – vaikų veiklos organizavimo priemonė. Žaislo istorija

Žaidimas ir žaislas – neatskiriami vienas nuo kito. Žaislas – vaikų veiklos realizavimo priemonė. Jis padeda vaikui plėtoti veiklą. Žaislas žaidime yra tam tikras etalonas daiktų, kurių paskirtį vaikai sužino ir su kuriais išmoksta įvairių veiksmų. Žaislas labiausiai atitinka vaiko poreikį aktyviai veikti, padeda įgyvendinti savo sumanymą, įsijausti į vaidmenį.

Žaislas atsirado ne tik tenkinant vaikų žaidimo poreikį. Jis turi tūkstantmetę istoriją. Nuo seniausių laikų buvo kuriamos žmonių ir gyvulių figūrėlės, nes tikėta magiškąja jų jėga. Vienos iš jų buvo nešiojamos kaip amuletai, kitos – naudojamos buičiai papuošti bei religinių apeigų metu. Tik žymiai vėliau figūrėlės neteko savo ankstesnės reikšmės ir tapo vaikų žaidimo priemone.

Žaislas, kaip ir žaidimas, yra socialinis reiškinys ir atspindi savo epochą. Jis keičiasi , keičiantis visuomenės materialiniam gyvenimui, dvasinei kultūrai, pažiūroms ir t.t. Visuomenės gamybos, kultūros išsivystymo lygis, paplitę gyvenamojoje vietoje verslai , lėmė žaislų gamybą. Literatūros šaltinių duomenimis seniausi iki mūsų dienų išlikę yra senovės Egipto ( 3-5 tūkstantmetis pr.m. e.) žaislai. Tai lėlės iš medžio, molio, audinio ( kamuoliai iš odos ), stilizuotos gyvūnų figūrėlės ir kt. Senovės Graikijoje ir Romoje žaislai daugiausia buvo gaminami iš kaulo ir gintaro. Iš sidabro ir marmuro – pagal turtingųjų užsakymus. Jau senovės graikų filosofas Aristotelis minėjo žaislus, automatiškai judančius dėl krentančio žemyn smėlio ir kt. Su Platono amžininko Rachito iš Tarento vardu susiję pirmieji mechaniniai žaislai –skraidantys balandžiai.

Rusijoje atrastų žaislų amžius siekia antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Tai moliniai kirvukai. Indeliai, barškučiai, rateliai ir pan. Ilgą laiką suaugusieji žaislus gamino savo vaikų pramogai. Vėliau pradėjo juos pardavinėti. Pamažu atsirado žaislų verslas. Stambi žaislų verslovė buvo Bogorodsko kaime prie Maskvos. Vertingiausias žaislas buvo lokys – nejudrus, šeivakojis , su žmogui būdingomis savybėmis: darbštus, smalsus, linksmas. 1911 m. Maskvos apskrities Podolsko rajone susikūrusi rusų meistrų artelė pradėjo gaminti tekintus, poliruotus žaislus.: kūgius, bokštelius, įdedamuosius žaislus ir kt. Žinomi Dimkovo kaimo moliniai žaislai: ryškiai nudažytos žmonių, gyvūnų figūrėlės.

Lietuvių liaudies, žaislo atsiradimas taip pat siejamas su gilia senove. Duomenys apie jų gamybą, pedagoginę reikšmę yra išsibarstę po įvairius šaltinius. Daugiausia

19

žinių apie lietuvių žaislus randama etnografinėje, istorinėje literatūroje ( P. Dundulienė, A. Vyšniauskaitė, J. Kudirka ir kt.).

Archeologų rastų iškasenų tarpe yra mažų , vaikiškų strėlių, antgalių, kirvukų ir kitų įrankių, savo kilme siekiančių žalvario amžių. J. Kudirkos duomenimis, vieni iš seniausių lietuvių žaislų yra keramikiniai žaislai. Tai žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, gaidžiukai, pempės, ožiai, švilpynės, švilpukai, rečiau lėlės. Jų atsiradimas sutampa su žmonijos civilizacijos pradžia. Pagrindiniai keramikinio žaislo gamintojai buvo pasenę puodžiai, jų šeimos nariai, vaikai, piemenys.

R. Dundulienės duomenimis kaulo ir rago dirbiniai Lietuvoje žinomi nuo paleolito laikų mustjerinės kultūros epochos. Prosenovinis lietuvių muzikos instrumentas yra ragas arba ragelis, padarytas iš riesto ir ilgo ožio rago. Švilpynės iš paukščių, gyvūnų ir kitų gyvulių kaulų buvo daromos jau paleolito ir vėlesniais – akmens ir metalo – amžiais. Barkūnų ( dab. Utenos raj. ) piliakalnyje rasta dūdelė iš kaulo, datuojama žalvario amžiumi. Panašių kaulinių švilpynių, datuojamų geležies amžiumi, rasta Kernavės piliakalnyje. Akmens amžiuje buvo daromos švilpynės iš augalų stiebų, iš šiaudų, paukščių plunksnų, medžių žievės.

Apie lietuvių, kaip ir kitų tautų, prosenolėje naudotas žilvičio, drebulės, alksnio, pušies ir kitokios žievės švilpynes, kai kur vadintas lumzdeliais, žinoma iš mitinės tautosakos. Iš pirmykščių muzikos instrumentų , kai kur išlikusių dar dvidešimto amžiaus pradžioje ir jau naudojamų kaip vaikų žaislas, yra išpūsta ir išdžiovinta kiaulės pūslė su keliolika žirnių. Ją kratant, gaunamas savotiškas garsas. Vyresni vaikai žaisdavo su kiaulės pūsle kaip su sviediniu. Nedideli, barškantys muzikos instrumentai buvo daromi iš išdžiovintos žąsies gerklės, į ją įdedant žirnių, susukant ir išdžiovinant. Tobulesnis muzikinis žaislas buvo daromas iš kaulo su skylutėmis, pro kurias praveriama virvelė. Sukant ją kaule išgaunamas specifinis garsas. Šito alternatyvaus muzikos instrumento pėdsakų išliko vaikų žaidime, kai sukama ant siūlo užverta saga – tai vadinamasis „ vilkelis“ arba „ūžė“. Spėjama, kad žaislai buvo gaminami ir iš medžio, bet dėl nepatvarumo nėra išlikę.

Dvidešimto amžiaus pradžios vaikų gyvenimo, jų auklėjimo sąlygas labiausiai atspindi siužetiniai vaizdiniai žaislai. Vaikai pagal išgales mokydavosi dirbti suaugusiųjų darbus su jiems pritaikytais darbo įrankiais, buities apyvokos daiktais. Tai mediniai kirvukai, grėbliukai, bertuvės, akėčios. Visi šie įrankiai buvo naudojami ir žaidžiant. Juos papildydavo iš meldų nupinti plaukiojantys žaislai: laiveliai, antytės ir pan. Vienas iš svarbiausių siužetinių vaizdinių žaislų buvo lėlė. Kaip j ie kiti žaislai, lėlė neatsiejamai susijusi su visuomenės materialiniu gyvenimu. Ankščiau lėlė atliko labai

20

svarbų vaidmenį mergaičių auklėjime. Berniukus smerkdavo už tai, kad jie žaidžia su lėlėmis. Šis priekaištas berniukams yra išlikęs iki mūsų dienų. Lėlė mergaites ruošdavo mamos, šeimininkės vaidmeniui. Pasikeitus laikmečiui, buičiai, kultūrai, šis ribotas požiūris . Pasikeitė ir vaiko žaidimas su lėle, paties to žaidimo turinys. Pagrindiniai lietuviškos lėlės gamintojai buvo vaikai, jų mamos, senelės. Lėlės gamybai buvo naudojama labai įvairi medžiaga: medis, žievė, molis, audinys, pakulos, pjuvenos, šiaudai, žolės, daržovės ir t.t. Įdomiausios , patraukliausios būdavo „ skudurinės‘ lėlės, pagamintos iš audinio, pjuvenų, pakulų ir vilnonių siūlų.

Mėgstamiausi berniukų žaislai buvo šaudynės, svaidyklės, šautuvėliai, arkliukai ir t.t. dažniausiai šiuos žaislus vyresni vaikai pasidarydavo patys. Iš ilgų medinių pagalių ar plonų rąstelių berniukai darydavosi kojokus ir vaikščiodavo jais. Labai mėgstami to meto vaikų buvo pramoginiai žaislai. Vaikams buvo duodami žaislai kurie džiugintų, atkreiptų dėmesį spalva, forma, garsu. Buvo pakabinami ryškūs kaspinėliai, paukšteliai iš šiaudų , skiedrų. Vyresniems vaikams suaugusieji padarydavo ir sudėtingesnius žaislus. Tai „ linksmasis Vincukas“, „ žirgelis“ , „ vilkelis“. „ Linksmasis Vincukas‘‘ – tai žaislas , primenantis vikrius gimnasto judesius ant skersinio. Berniukai iš balandėlių darydavo lėktuvėlius, ,alūnėlius.

Žaislai – būtinas vaikų žaidimų palydovas. Jie teikia vaikui pramogą, jo gyvenimą daro džiaugsmingą. Žaislas padeda vaikui sukurti žaidimo sumanytą vaizdą, papildo jo veiksmus. Žaislas – labiausiai vaikui prieinamas meno kūrinys, jis ugdo estetinį skonį ir vaizdiniu būdu pažadina vaiką su jį supančiu gyvenimu.

21

Išvados

1. Geri rezultatai pasiekiami tada, kai išvengiama kraštutinumų vaikui žaidžiant t.y. žaidimas nepaverstas beprasmiu, pakrikusiu, betiksliu laiko leidimu.

2. Žaidimas – vertinga veikla visapusiškam vaiko vystymuisi ( protiniam, doroviniam, fiziniam ir t.t. ).

3. Žaidimo metu galima išugdyti teigiamą savęs vertinimą.

4. Žaidiminė veikla turi būti organizuojama taip, kad skatintų vaikų savarankiš- kumą, aktyvumą , kūrybiškumą, saviraišką, padėtų formuotis ir atsiskleisti vaiko individualybei.

5. Žaidimas turi būti pritaikytas atskiriems amžiaus tarpsniams, atsižvelgiant į vaikų fizinį bei psichinį išsivystymą.

6. Pedagogas neturi nusmelkti mokinių iniciatyvos ir savarankiškumo.

7. Pedagogas turi žiūrėti , kad žaidimas atliktų savo auklėjamąjį ir lavinamąjį vaidmenį.

8. Gero žaidimo turinyje atsispindi teigiama vaikų patirtis.

9. Žaisdamas vaikas mokosi.

10. Žaisdamas vaikas turi derinti savo ir kitų interesus.

22

Literatūra

1. IVANOVAS, P. ( 1994). Vaikų žaidimai. Šiauliai.2. MONKEVIČIENĖ, O. (1995). Vėrinėlis . I dalis. Vilnius. 3. DAPKIENĖ, S. (1998) Papildomojo ugdymo formos.Šiauliai.4. ŽUKAUSKIENĖ, R. (2001) Raidos psichologija. Vilnius.5. PAMELA A. COUGHLIN,KIRSTEN A. HANSEN, DINAH HELLER, ROHANE K. KAUFMANN, JUDITH ROTSCHILD STOLBERG, KATE BURKE WALSH.(1997) Vilnius.6. Vaikų darželių programa. Vėrinėlis. (1993). Vilnius.7. DINEIKA K. (2000). Žaidimai. Vilnius.8. ŽITNIKOVA, L. ( 1981) Ugdykime vaikų atmintį. Kaunas. 9. MOCKEVIČIENĖ, O. (1995) . Vėrinėlis. II. Dalis10. IKIMOKYKLINIO UGDYMO GAIRĖS. (1993). Vilnius.11. RUSTEIKIENĖ, G.(2001). Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Šiauliai.12. Z.KONTAUTIENĖ. ( 1978). Žaidimų teorija.Vilnius.

Turinys

Įvadas 2

I. Žaidimas – būtina sėkmingo vaiko ugdymo sąlyga 4I. 1. Žaidimo samprata 6 I. 2. Pagrindinės vaikų žaidimų rūšys 8

II. Vaikų ugdymas žaidžiant 10II. 1. Judrusis žaidimas ir jo reikšmė vaiko fiziniam vystymuisi. 12II. 2. Didaktinis žaidimas – ikimokyklinuko atminties ugdymo priemonė. 14II . 3. Kūrybinis – vaidmenimis žaidimas – vaiko dvasinių jėgų

ženklas. 16

III. Žaislas – vaikų veiklos organizavimo priemonė. Žaislo istorija. 18

Išvados 20

Literatūra 21