Ikimokyklinėje vaikystėje suaugęs yra vaikui didžiausias autoritetas. Į daug ką vaikai žiūri „ suaugusiojo akimis“, perimdami iš jų pažiūras ir poelgius. Visą, ką suaugęs vertina neigiamai- vaikas vertina blogai, tai ką teigiamai- gerai.Suaugęs naudojasi vertinimu, tuo išreikšdamas savo požiūrį ne tik į t.t. veiksmus, bet ir vaiko asmenybę, tuo išaiškindamas vaikui kaikurių poelgių pagrindą ir galutinai paveikdamas vaikų paelgius.Tačiau ne visada vertinimas gali būti norimų rezultatų pasiekimo būdu.Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vertinimo panaudojimas nėra sunkus: negerai pasielgė vaikas- neigiamas vertinimas, gerai pasielgė – vertinti teigiamai. Tačiau ne visada toks suaugusiojo požiūris į vaikų poelgių vertinimą yra teisingas. Yra keletas ypatumų, panaudojant vertinimą 6- erių metų amžiaus grupėje.Štai viena situacija. Joną atėjo pasiimti mama, berniukas nubėgo pas ją ir abu pasuko link išėjimo. Tuo metu prie jų pribėgo Andrius ir kumštelėjo Joną. Motina užsipuolė Andrių. O tas atsakė, jog Joną skriaudė todėl, kad jis neatsisveikino su auklėtoja. Mama pasiskundė auklėtojai. O pastaroji išvadino Andrių nevykėliu ir nubaudė.Antroji situacija: Auklėtoja vaikams pavedė sutvarkyti statybinės medžiagos kampelį. Visi vaikai viską greit sutvarkė ir tik auklėtoja kruopščiai grupavo pagal formą ir spalvą kaladėles. Auklėtoja pagyrė visus vaikus išskyrus Aureliją, išvadindama ją ”tinginiautoja“. Po tokių situacijų nei Arūnas pradės atsisveikinti išeidamas, nei Aurelija taps dar kruopštesnė sekantį karta, o atvirkščiai. Pedagogas pasielgė blogai tuo, kad reagavo tik į vaikų poelgius, bet ne į elgesio motyvus, kurie skatino vaikus taip elgtis. Be to auklėtoja vartojo žodžius, kurie neigiamai vertino asmens savybes: „mušeika“, „blogas“, „tinginė“. Pedagogų stebėjimai įrodė, kad vertinimas turi būti konkretus, apibūdinantis suaugusiojo požiūrį ne tik į poelgį, bet ir į patį vaiką. Taip pat svarbu išsiaiškinti motyvus, kuriais vaikas vadovavosi taip elgdamasis. Todėl pirmu, anksčiau nurodytu atveju auklėtoja išsiaiškinusi Andriaus poelgio motyvą turėjo jam paaiškinti ir uždrausti mušti kitus už tai, kad jie užmiršo mandagumo taisyklę (išeinant atsisveikinti), tuo pačiu auklėtoja turi pažymėti, kad pats Andrius gerai įsiminė šią mandagumo taisyklę. Ir sekantį kartą jis dėl to nesimuš su bendraamžiais, bet užmiršusiems ją primins (vienu metu su neigiamu poelgio vertinimu būtina buvo pateikti ir teigiamą vertinimą, kuris vaiką orientuotų panašioje situacijoje į teisingą elgesį). Tas pats ir Aurelijos atveju. Mergaitė vadovavosi tuo motyvu, kad visus įpareigojimus būtina atlikti kruopščiai. Auklėtoja turėjo ją pagirti už sąžiningai atliktą darbą, tuo pačiu užtikrinti, kad sekantį kartą Aurelija stengsis tai atlikti greičiau, kad nepriverstų laukti savo draugų.
Šių teigiamų vertinimų potekstėje charakterizuojamos asmeninės vaiko savybės: 1) dėmesingumas, gera atmintis; 2) tvarkinga, gerai atlieka pavedimus, labai sąžininga. Vaikams yra būtinas teigiamas asmenybės savybių vertinimas. Tai padeda atlikti auklėtojos pavedimus, stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir savo poelgiais, teigiamai veikia santykių su bendraamžiais formavimąsi. Duotas teigiamas vertinimas kitiems vaikams girdint, gerai veikia ir klausančiuosius, padeda geriau įsiminti elgesio normas. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad būtina labai gerai apgalvoti situacijas, suprasti vaikų elgesio motyvus, o taip pat ir turėti žinių apie vertinimo poveikio ypatumus vaiko sąmonei. Šios išvados išlieka svarbios ir vertinimo poveikis tuo pačiu formuojant vaikų tarpusavio santykius. Stebint vaikų kolektyvą jie sąlygiškai buvo suskirstyti į 3 grupes:Igr. tie vaikai, kurių pilnai išvystytos kolektyvinės savybės (moka „teisingai“ padalinti žaislus, padėti draugui, savo poreikius (norus) taikyti prie kolektyvo). Šie vaikai geri organizatoriai, kuriuos myli bendraamžiai, noriai priima juos žaisti drauge, dalijasi žaislais, patiki jiems savo paslaptis. IIgr. sudarė vaikai, kurių išsivysčiusios, arba nepilnai išsivysčiusios, tik kai kurios kolektyvinės savybės. Šie vaikai nedalyvauja aktyviame grupės gyvenime, bet ir nekonfliktuoja su bendraamžiais. Gerai atlieka darbines užduotis, bet patys niekada nepasisiūlo kam nors padėti. Tačiau tuo pat metu auklėtojai paprašius padėti draugui jie noriai vykdo jos prašymą. Šios grupės vaikus bendraamžiai į žaidimą priima tik tuomet, kai jie paprašo to patys. Organizaciniai gabumai silpnai išvystyti, tačiau jie patys to ir nesiekia. IIIgr. yra priskiriami vaikai, kurie labiausiai ir kelia rūpestį auklėtojams. Su jais niekas nenori nei žaisti, nei dirbti kartu. Tačiau jeigu jie ir įsijungia į kitų vaikų pradėtą žaidimą, visuomet žaidimas arba kita veikla baigiasi konfliktu. Kolektyviniai bendravimo įgūdžiai pas šiuos vaikus visai neišvystyti. Kokiu gi būdu auklėtoja gali žinodama šių grupių vaiku ypatybes panaudoti vertinimą, kai vieną iš efektyviausių būdų formuojant kolektyvinius ir tarpusavio santykius. Mokyti panaudojant norus ir mokėjimus savo iniciatyva ateiti į pagalbą draugui, teisingai paskirstyti vaidmenis. Auklėtojo uždavinys yra pašalinti priežastis, priverčiančias 3 pogrupio vaikus blogai jaustis bendraamžių tarpe. Tuo pačiu pakeisti jau susidariusį neigiamą bendraamžių požiūrį į juos. Vaikai ypač jautrūs neigiamiems suaugusio vertinimams, jei suaugęs teigiamai vertina 3 pogrupio vaikus, užimančius blogą padėtį bendraamžių tarpe, tai atrodo ir bendraamžiai galėtų pakeisti požiūrį į jį. Tačiau kaip galima girti vaiką, kuris pastoviai pešasi? Suaugęs turi žinoti, kad vaikas labai retai atlieka blogus darbus iš anksto sugalvoję. Dažniausiai tai būna dėl nepakankamos dorovinės patirties arba dėl nemokėjimo turimus įgūdžius pritaikyti naujoje situacijoje. Jeigu suaugęs visą laiką neigiamai vertins vaikų poelgius neatsižvelgdamas motyvų, kuriais vadovaujasi vaikas, tai jis turėdamas tik nedidelę gyvenimišką patirtį taip ir nesupras kas jo poelgyje nepatenkina auklėtojos ar bendraamžių. Tačiau yra atvejų, kai vaikai gerai įsisavina bendravimo su bendraamžiais taisykles, bet jų nesilaiko. Vienais atvejais tai būna dėl blogo auklėjimo šeimoje, ko pasekoje vaikas įsisavino blogo elgesio patirtį, o kitais atvejais tokie poelgiai atsiranda dėl pastovių neigiamų auklėtojo vertinimų, sukeliančių norą pasielgti atvirkščiai. Auklėtojas turi neigiamai vertinti blogą vaiko poelgį, bet tai reikia pasakyti tik vaikui būnant vienam, būtinai išaiškinant jam atlikto veiksmo prasmę, kodėl jis neteisus. Būtina, kad vaikas įsisąmonintų ir suprastų savo veiksmus. Tuo pačiu bet koks geras šio vaiko poelgis turi būti pagiriamas bendrai kolektyve. Pvz. Berniuko vaikai nepriima į bendrus žaidimus, nes jis nemoka žaisti tarp vaikų, visiems trukdo, tačiau moka gražiai piešti ar lipdyti. Auklėtoja turi būtinai išnaudoti šią vaiko savybę. Auklėtojas turi vertinti tam tikrą veiksmą, bet ne vaiko asmenybę. Tai pagrinde turi įtakos tik taikant neigiamus vertinimus. Tačiau kai teigiamai vertinami vaiko poelgiai, būtina teigiamai įvertinti ir vaiko asmenybę. Pvz. Berniukas, kuris visada nėra linkęs dalytis kuo nors su draugais pasiūlo kitam vaikui apžiūrėti knygele, atsineštą iš namų. Auklėtoja būtinai visiems vaikams girdint turi įvertinti šį poelgį pabrėždama, kad jis pasielgė kaip tikras draugas. Jei suaugęs pabrėš teigiamas vaiko asmenybės puses, tai visų vaikų požiūris į jį keisis atitinkamai pagal auklėtojos vertinimus. Dažnas teigiamas vaikų poelgių vertinimas yra patvirtintas visa eile psichologinių ir fiziologinių tyrimų. Viena iš sąlygų, būtinų teigiamui vaikų veiklos formavimui yra vaiko patiriamas pasisekimo džiaugsmas. Teigiamas vertinimas suteikia vaikui pasitenkinimo džiaugsmą (įspūdį), tačiau tai nereiškia, kad visus vaikus reikia vienodai girti už tuos pačius poelgius. Vertinimas turi būti diferencijuotas: auklėtoja turi atsižvelgti į vaikų veiklos išsivystymo lygį arba į vaiko savybes. Julei ir Sigitai auklėtoja pasiūlė nuvalyti dulkes nuo žaislų komplekto. Mokėjimai abiejų skirtingi: Julę namie moko dirbti, todėl ji moka nuvalyti dulkes, šluoti grindis, plauti indus. Sigita gyvena šeimoje, kur už ją viską daro tėveliai. Sigita, matydama, kad jai ne viskas sekasi, stengiasi atidžiai šluostyti lentynas, palaistyti gėles… Kad padėti mergaitei įveikti nepatiklumą savo jėgomis ir tuo pačiu parodyti jos pastangas būtina ją pagirti prieš visą grupę. Dėl Julės, tai nebūtina girti jos darbo, bet pabrėžti būtinumą jos atlikto darbo prie visų yra būtina. Vertinimo turinys turi atskleisti veiksmų ir vaikų poelgių reikšmingumą visai grupei. Šiuo atveju vertinimas vaiką gali paskatinti tobulinti save, poelgius. Pagrindiniai vertinimo principai taikomi visose amžiaus grupėse. Remiantis teigiamom vaikų savybėm, taikant teigiamus elgesio vertinimus galima ugdyti kolektyvinius vaikų tarpusavio santykius.Remtasi:V. Kališenka ”Дошкольное воспитание“1997/7 стр.23