Vokietijos švietimo sistema

VILNIAUS KOLEGIJOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
IIs KURSO STUDENČIŲ LAUROS POTIEJŪNAITĖS IR VIOLETOS VAICENAVIČIŪTĖS

REFERATAS

Darbo vadovė dėst.

Vilnius 2005

Šalies apibūdinimas. Vokietija- valstybė, išsidėsčiusi Europos viduryje, užima 357 tūkstančius kv. km. plotą. Joje gyvena arti 80 milijonų žmonių. Sostinė- Berlynas, vyriausioji rezidencija- Bona. Vokietija- parlamentinė demokratinė respublika.

Tai- aukštos kultūros, senų tradicijų ir prieštaringos istorijos šalis, savo nepriklausomybę paskelbusi 1871 metais. Fašizmo kataklizmų sukeltos problemos vos ne pusei šimto metų šalį padalijo į dvi- Vakarų ir Rytų- Vokietijas. Tik 1990 metais Vokietija vėl tapo vieninga valstybe. Be abejo, šie istorijos vingiai atsiliepė šaalies kultūrinei, socialinei ir ekonominei raidai, turėjo įtakos ir švietimui. Nors Vokietija- labai išsivysčiusi šalis, tačiau po abiejų Vokietijų susijungimo jaučia nemažai ekonominių, o ypač socialinių, švietimo problemų.

Švietimo sistemos ir jos istorinės raidos apžvalga. Vokietija, kaip ir daugelis kitų kraštų, ilgą laiką jautė Romos bažnyčios įtaką. Bažnyčiai buvo pavesta mokyklų priežiūra ir jaunosios kartos ugdymas.

Didelės permainos įvyko po 1817metų, kai Vilhelmas von Humboldtas įvykdė pedagoginė reformą, palietusią visas mokyklas. Vilhelmas von Humboldtas siekė vokiečių tautai parodyti visapusiško, klasikinio ugdymo vaaizdą bei idealą, išreiškiamą trimis žodžiais: individualumas, universalumas, totalumas. Vokiečių gimnazijos tapo klasikiniais kultūros židiniais, o universitetai- dar ir mokslo, laisvos minties puoselėtojais. Vilhelmas von Humboldtas teigė, kad darbas universitete turi būti organizuojamas vadovaujantis dviem principais- mokslo ir studijų vienovės be

ei pedagogų ir studentų bendradarbiavimo mokslo ir studijų procese.

Vokietijos edukacinę teoriją ir praktiką labai veikė neohumanizmas. Neohumanizmo paveiktas Herbartas suformulavo etika ir psichologija paremtus švietimo tikslus: „tikslą pasiekia ta mokykla, kurios pamokos yra auklėjančios“. Tačiau besikurianti visuotinė mokykla (Vokietijoje įkurta 1819m.) vis tolo nuo šio idealu tapusio tikslo, artėdama prie tokio pragmatiško tikslo: „mokykla turi parengti gerus krašto darbininkus, gerus paklusnius karius“ („Mokykla ir gyvenimas“, 1931, Nr.7-8 ir 1928 Nr.9). Greitai prūsų militarizmas, idėjos „Deutschland uber alles“ tampa švietimo tikslų pagrindu. XX amžiaus išvakarėse Vokietijos švietimo sistemos negalima vertinti vienareikšmiškai: viena- tai gerai organizuota mokyklų sistema, veikiama senų pedagoginių tradicijų, o antra- stabdoma pragmatizmo bei nacionalizmo.

Po Pirmojo pasaulinio karo švietimą norima pakeisti iš esmės. Buvo sakoma: „Mokykla parengė karą, mokykla jį ir prralaimėjo. Mokykla turi nužemintą tautą vėl iškelti“ („Lietuvių enciklopedija“, T.8, Bostonas. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 335). Buvo pradėta ieškoti naujų švietimo idealų, kuriamos naujos švietimo įstaigos, mokymo priemonės. Mokyklos ir mokytojai įgijo visišką laisvę ir sąlygas ne tik kelti naujas idėjas, bet ir jas patikrinti. Naujųjų mokyklų tikslas- ugdyti sąmoningą, kūrybiškai veiklų ir socialiai jautrų žmogų.

Mokytojai suorganizavo naują sąjungą. Jų tikslas- laisvos mokyklos idėja; mokyklos nepriklausančios nei nuo bažnyčios, nei nuo krašto politikos. Mokyklai keliamas tikslas- auklėti ne kieno nors įrankį, ne
e siaurą specialistą ir nacionalistą, bet laisvą, savarankišką, kuriančią ir veikiančią asmenybę.

1932 metais Europa galėjo pradėti tikėtis vokiečių mokyklos pasveikimo, bet šį procesą nutraukia 1933 metais įsigalėjęs nacionalizmas ir diktatūra Vokietijoje. Laisvos minties žmonės bėga iš gimtosios šalies; auklėjimas pakeičiamas dresūra. Religijai atimta teisė egzistuoti. Keliama rasės galybė. Mokyklos svarbiausias uždavinys- kareivių ruošimas. Keliamas dekretas (Švietimo ministras M. Rustas), pagal kurį keliant mokinius iš klasės į klasę turi būti atsižvelgta ne tik į įgytas žinias, bet ir į politinį išsilavinimą bei fizinį pasirengimą.

Po Antrojo pasaulinio karo padalijus Vokietiją, ir Vakarų Vokietijoje, ir Rytų Vokietijoje keičiasi švietimo sistemos ugdymo tikslai ir turinys.

VDR ugdymo tikslai ir pati švietimo sistema buvo ryškiai politizuoti, akcentuojamas auklėjamasis darbas „revoliucinių darbininkų klasės tradicijų, socializmo ir komunizmo idealų dvasia“. Kaip ir visose sovietinio režimo šalyse, labiausiai rūpintasi ideologiniu auklėjimu.

VDR funkcionavo gana paprasta, neįvairi atskirose ugdymo grandyse sistema.

Nuo 2 mėnesių iki 6 metų vaikai lankė ikimokyklines įstaigas- vaikų darželius ir lopšelius. Nuo 6 metų visi vaikai pradėdavo mokytis. Pagrindinis VDR tipas buvo privalomoji dešimtmetė bendrojo lavinimo politechninė mokykla. Ji buvo skirstoma į tris pakopas: pradinę (1-3 klasės), vidurinę (4-6 klasės), aukštesniąją (7-10 klasės). 7-10 klasių mokiniai kas savaitę po keturias valandas atlikdavo praktiką įmonėse. Egzaminus moksleiviai laikydavo baigiamosiose klasėse: dešimtmetės mokyklos 10-oje klasėje ir išplėstinės vidurinės mokyklos 12-oje klasėje. Baigusieji de

ešimtmetę mokyklą gaudavo pažymėjimą, o išplėstinę vidurinę- brandos atestatą. Turintys atestatą galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas be stojamųjų egzaminų.

Išplėstinėje vidurinėje mokėsi tik dalis baigusiųjų dešimtmetę mokyklą. Daugiau kaip 30 % baigusiųjų dešimtmetę mokyklą dvejus metus mokydavosi profesinėse mokymo įstaigose. Profesinis lavinimas taip pat apėmė suaugusiųjų darbininkų ir meistrų rengimą bei jų kvalifikacijos kėlimą. Jauni kvalifikuoti darbininkai, turėdami tam tikrą profesinį pasirengimą, galėdavo stoti į specialiąsias vidurines mokymo įstaigas.

Inžinerinės ir specialiosios vidurinės mokymo įstaigos rengdavo specialistus gamybai, žemės ūkiui, sveikatos apsaugai, valstybiniams organams, švietimo sistemai, kitoms visuomeninio gyvenimo sritims. Baigus specialiąją vidurinę mokymo įstaigą, buvo galima stoti į aukštąją mokyklą, bet baigusieji šia teise naudodavosi retai.

Vaikai, paaugliai ir suaugusieji, turintys fizinių ar psichinių sutrikimų, buvo mokomi specialiose mokyklose.

VFR švietimo sistema buvo sukurta po antrojo pasaulinio karo , siekiant realizuoti šiuos švietimo tikslus:
· ugdyti demokratišką visuomenę, ypač rūpinantis jaunosios kartos puoselėjimu humanistinių idėjų dvasia;
· kurti modernią ir humanišką mokyklą, plėtoti profesinio lavinimo sistemą, didelį dėmesį skirti suaugusiųjų švietimui, sudaryti sąlygas moksliniam darbui, modernizuoti aukštąsias mokyklas.

Pagal 1949 metų Konstituciją Vokietijoje švietimą kontroliavo valstybė; Federalinė švietimo ir mokslo ministerija bei Bundestago švietimo komisija nusakydavo pagrindines švietimo normas. Kiekviena iš 15 žemių turėjo savi aukščiausiąjį organą, nagrinėjusį savo žemės švietimo klausimus, priimdavusį įstatymus. Vietiniai valdžios organai turėjo teisę spręsti, kokių tipų mokyklas atidaryti tame rajone.

Mokymo įs

staigos organizacinius klausimus sprendė savarankiškai, susitarimai tarp žemių užtikrini šalies mokymo sistemos vienybę.

Vaikai iki 6 metų dažniausiai buvo auklėjami šeimoje. Vaikų darželius, kuriuos vaikai lankydavo nuo 3 iki 6 metų, išlaikė įvairios bendruomenės, bažnyčios, susivienijimai, gamyklos arba privatūs asmenys. Vaikų darželiai buvo mokami.
VFR švietimo sistemą sudarė trys pakopos: pradinės mokyklos (6-10 metų; kai kuriose žemėse pradinis mokymas truko 6 metus), vidurinės mokyklos, aukštosios mokyklos. Po pradinio mokymo etapo mokiniai mokėsi 3 tipų mokyklose:
· Gimnazijoje. Gimnazija turėjo didžiausią prestižą ir rengė aukštojo mokslo studijoms. Gimnazijos mokymo turinys (palyginus su kitomis mokyklomis) buvo teorinės krypties, vyravo humanitariniai dalykai, ypač didelė reikšmė buvo skiriama užsienio kalboms (nuo 7 klasės pradedama mokyti antrosios užsienio kalbos). Šios mokyklos pagrindinis bruožas- kad mokymo turinys atitiktų moksleivio polinkius ir gabumus. Veikė gimnazijos su sutrumpintu mokymosi laiku, baigusiems realinę mokyklą. Moksleiviams, atėjusiems mokytis į gimnaziją iš pagrindinės mokyklos, taikytos specialios mokyklos formos.
· Realinėje. Realinė mokykla rėmėsi 4-6 metų pradine mokykla ir drauge su ja apėmė dešimtmetį mokymą. Ji teikė mokslų pagrindų žinias, reikalingas profesiniam mokymuisi. Realinės mokyklos buvo orientuojamos į praktinę veiklą. Jas baigę dirbdavo pramonės, prekybos, aptarnavimo sferose. Tai buvo aukštą prestižą turintis mokyklos tipas. Baigus realinę mokyklą buvo galima mokytis vidurinėje profesinėje mokykloje arba gimnazijoje, o ateityje įgyti aukštąjį techninį išsilavinimą.
· Pagrindinėje. 80% mokinių po pradinės mokyklos be egzaminų stodavo į pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi 3 arba 5 metus (priklausomai nuo mokymosi laiko pradinėje mokykloje). Baigus šią mokyklą, buvo galima mokytis amato profesinėse ir profesinėse techninėse mokymo įstaigose. Devynerių metų mokslas VFR buvo privalomas.

Mokyklos pasirinkimas priklausė nuo mokinio gebėjimų, mokymosi rezultatų. Nors vaikai po pradinės mokyklos buvo kreipiami į kurio nors tipo mokyklą, po bandomojo laikotarpio jie galėjo būti perkelti iš gimnazijos į realinę, iš realinės į pagrindinę mokyklą.

Vidurinių mokyklų sistema buvo kritikuojama ir tobulinama. Kritikos sulaukė ir vidurinių mokyklų tipų įvairovė: pasirinkimo prasme tai buvo gerai, tačiau 10-12 metų vaikams būdavo sunku apsispręsti, kurioje iš trijų tipų mokykloje norėtų mokytis. Todėl pradėjo veikti bendroji mokykla, sujungusi visus tris vidurinių mokyklų tipus. Bendroji mokykla, prisitaikydama prie mokinio gebėjimų bei polinkių, akcentuodavo individualų mokymą, socialinę globą: iš anksto buvo tiriama, į kurią mokyklą- gimnaziją, realinę, pagrindinę- nukreipti mokinius. Ugdymo turinio įvairovė leido mokiniams pasirinkti tinkamą mokymosi krūvį.

Nors VFR veikė ir valstybinės profesinės- techninės mokymo įstaigos, tačiau vyravo privačios amatų mokymo įstaigos. Valstybinė profesinio techninio mokymo sistema apėmė šių tipų mokyklas:
– privalomąją profesinę mokyklą, kurioje buvo mokomasi neatsitraukiant nuo gamybos (Berufsschule);
– profesinę mokyklą, kurioje buvo mokomasi atsitraukus nuo gamybos (Berufsfachschule);
– aukštesniąją profesinę mokyklą (Berufsaufbauschule);
– profesinę mokyklą (Fachschule);
– vidurinę profesinę mokyklą (Fachoberschule).

Pirmieji du profesinių mokyklų tipai buvo tiesiogiai susieti su bendrojo lavinimo mokykla ir priklausė žemesniajam profesinių mokyklų lygiui. Paskutiniai du- aukštesniajam. Norint įstoti į aukštesnio tipo profesinę mokyklą, reikėjo baigti žemesnio lygio profesinę mokyklą ir turėti 2-3 metų specialybės darbo stažą.

Inžinerinės mokyklos, ekonominės mokyklos, visuomeninių profesijų akademijos ir kitos, kuriose buvo rengiami vidurinės pakopos specialistai, 1960 metais buvo įtrauktos į aukštojo švietimo sistemą ir pavadintos aukštosiomis profesinėmis mokymo įstaigomis. Į jas buvo galima įstoti baigus arba realines mokyklas, arba gimnazijos vidurinįjį lygį, arba 2 metų vidurinę profesinę mokyklą.

Vaikai, turintys fizinių arba psichinių trūkumų, galėjo lankyti specializuotas mokyklas, kuriose buvo atsižvelgiama į šiuos trūkumus.

Šiuolaikinė susivienijusios mokyklos švietimo sistema grindžiama buvusiąja VFR švietimo sistema.vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo 6 metų. Vidurinis mokslas įgyjamas per 12-13 metų. Vidurinę mokyklą sudaro trys pakopos: pradinės mokyklos- 1-6 klasės, vidurinės- 7-10 klasės ir aukštesniosios- 11-13 gimnazijos klasės arba dvejų trejų metų specialiosios mokyklos, teikiančios ir bendrąjį išsilavinimą.

Pradinėje mokykloje yra parengiamoji klasė penkiamečiams ir nesubrendusiems šešiamečiams. Parengiamoji klasė neprivaloma, ją lankyti nebūtina. Parengiamosios ir pirmosios klasės ugdymo turinys panašus, neakcentuojami mokymo dalykai, o tvarkaraštyje nurodomas tik valandų skaičius. Antrosios klasės tvarkaraštyje jau yra šeši mokymo dalykai. Nuo penktosios klasės mokoma vienos užsienio kalbos. Pradinėse mokyklose kai kurių dalykų mokoma sustiprintai (pvz.: kūno kultūros, muzikos). Po pradinio 6 metų etapo mokiniai mokosi keturių tipų mokyklose:
· Gimnazijoje. Gimnazijos tikrosios studijos- trečioji (aukštesnioji) mokyklos pakopa. Čia patenka ne visi vidurinės pakopos gimnazistai. Ateina mokinių ir iš kitų mokyklų. Priimami sėkmingai baigę 10 gimnazijos klasių, trečdalis- geriausiai baigę 10 bendrosios mokyklos klasių, gavę realinės arba pagrindinės mokyklos baigimo liudijimą ir turintys mokyklos rekomendaciją bei geresnius nei visų bendras vidurkis pažymius.

11 gimnazijos klasė- parengiamieji metai į aukštesniąją pakopą- skiriami profiliui pasirinkti, žinioms išlyginti, panaikinti kitiems mokymosi trūkumus. Įdomu, kad šį etapą galima „peršokti“, todėl aukštesniosios pakopos laikas tik apytikris: treji, „peršokus“ parengiamąjį etapą- dveji, daugiausia (norint gerai pasirengti baigiamajam etapui ir įstoti į universitetą)- ketveri, o jei reikia kartoti abitūros egzaminą- penkeri metai. Įdomus profilinių mokymo dalykų bruožas- jų turinys nenurodomas, atsižvelgiama į individualius mokinių gabumus; kiekvienam padedama mokytis tiek, kiek jis gali.

Gimnazijoje kiekvienas moksleivis turi vadovą, su kuriuo gali pasitarti, spręsdamas įvairias problemas, iškylančias siekiant brandos atestato. O šis kelias nelengvas: 1982 metų duomenimis 40% moksleivių negavo brandos atestatų.
· Realinėje. Realinė mokykla- 7-10 klasės. Baigus 10 realinės mokyklos klasių, galima mokytis kelių tipų specialiosiose aukštosios pakopos arba tik profesinio rengimo mokyklose. Kai kurie mokiniai gali mokytis gimnazijoje.
· Pagrindinėje. Pagrindinė mokykla- irgi 7-10 klasės. Pagrindinėje mokykloje mokosi tik apie 15% mokinių.jose daug emigrantų, laikinai Vokietijoje gyvenančių mokinių. Kad jiems būtų lengviau mokytis, pagrindinėje mokykloje dėstomi nauji integruoti mokymo dalykai (pvz.: „Pasaulio žinios“). Kitas šios mokyklos mokymo bruožas- kompensacinis mokymas. Šalinant atsilikimą, skiriamos papildomos namų darbų užduotys. Matematikos, anglų kalbos (atsižvelgiant į mokinių gabumus) mokoma grupėmis. Negabiems mokyklos baigimo pažymėjimai išduodami ir po 9 mokymosi metų. Šie mokiniai mokosi prastesnėse profesinėse mokyklose. 10-ties klasių baigimo pažymėjimas lygus realinės mokyklos pažymėjimui.
· Bendrojoje. Bendrojo tipo mokyklos turi aukštesniosios pakopos gimnazijos klases, kurias baigę mokiniai gali stoti universitetą arba aukštąsias technikos mokyklas

Vaikai, turintys fizinių ar psichinių trūkumų, mokomi ypatingojoje mokykloje.

90% moksleivių, baigusių realinę arba pagrindinę mokyklas, taip pat dalis baigusiųjų bendrąją mokyklą, tęsia studijas aukštesniosios pakopos mokyklose:
· Profesinėse mokyklose. Moksleiviai, tęsiantis studijas profesinėje mokykloje, daugiausia laiko praleidžia įmonėje, kurioje, be žinių, jie įgyja įvairių specialybės mokėjimų ir įgūdžių. Mokyklą jie lanko 1-2 kartus per savaitę. Pamokose, šalia bendrųjų dalykų (socialinių, politinių mokslų), mokiniai įgyja daug teorinių specialybės žinių, kurias mokykloje jie perima geriau nei gamykloje. Mokymasis profesinėje mokykloje privalomas visiems jaunuoliams, kurie dar neturi 18 metų ir nesimoko jokioje kitoje mokykloje. Dažnai didelės įmonės turi savo profesines mokyklas, kurias, joms atitikus tam tikrus reikalavimus, pripažįsta ir finansiškai remia valstybė. Mokymosi laikas profesinėje mokykloje- 3 metai.
· Specializuotose profesinėse mokyklose. Specializuotosios profesinės mokyklos taip pat rengia profesinei veiklai, pirmiausia komercinei, namų ūkio, administracinei, socialinio aprūpinimo. Šiose mokyklose pamokos vyksta kasdien.
· Aukštesniosiose specializuotose mokyklose. Aukštesniosios specializuotos mokyklos priima moksleivius, baigusius relinę mokyklą. Pirmuosius metus moksleiviai ir dirba mokyklos dirbtuvėje arba įmonėje. Antrais metais jiems dėstomi specialybės dalykai. Baigusieji aukštesniąją specializuotąją mokyklą yra visiškai pasirengę mokytis aukštojo profesinio rengimo mokykloje.
· Gimnazijos aukštesniosios pakopos mokyklose.

Vokietijos profesinio mokymo sistema išlaikė šimtametes meistrų rengimo tradicijas. Istoriniu požiūriu dualinė mokymo sistema- tai ir pameistrių, ir meistrų mokymas, kvalifikacijos pripažinimas cechuose. Mokymo programas (kaip ir prieš tris šimtus metų) sudaro ir egzaminų kriterijus tvirtina pramoninkų susivienijimai. Svarbiausia- kad mokymo turinio kontrolė ir kvalifikacijos pripažinimas yra susiję su asmenimis ir įstaigomis, priimančiais absolventą į darbą.

Dualinė profesinio mokymo idėja labai paprasta: moksleiviai mokymosi laiko dalį praleidžia mokykloje, kitą- įmonėje ar įstaigoje, kuri turi teisę sudaryti su moksleiviais mokymosi sutartį. Teoriniai dalykai dėstomi profesinėje mokykloje, praktiniai- įmonėje. Čia atliekama praktika, arba įmonė ją organizuoja tinkamoje vietoje (pvz.: geresnėje kitos Vokietijos žemės mokymo bazėje ar užsienyje). Mokymosi trukmė mokykloje ir įmonėje (priklausomai nuo išsimokslinimo) keičiasi.

Nors dualinės sistemos idėja labai paprasta, tačiau jos funkcionavimas sudėtingas, nes čia veikia daug mokymo proceso dalyvių. Tai- pavyzdys, kaip derinami daugelio interesai. Dualinės mokymo sistemos teorija grindžiama keliais pagrindiniais teiginiais:
– mokymo procesą organizuoja, finansuoja ir už jo rezultatus atsako asmenys ar organizacijos, su kuriomis bendradarbiaus absolventai;
– mokymo organizacijos- tai mokymo procesą aptarnaujančios įstaigos, kurių darbo rezultatai turi tenkinti mokymo užsakovus;
– moksleivis- lygiavertis mokymo proceso dalyvis turintis teisių ir pareigų. Jis pasirašo profesinio mokymosi sutartį su būsimuoju darbdaviu. Sutartis negarantuoja, kad baigęs mokytis moksleivis būtinai dirbs pas jį. Vienintelė įsidarbinimo garantija- geros žinios, mokėjimai, įgūdžiai;
– už mokslą nemokama, moksleiviui sudaromos ekonominės mokymosi sąlygos: stipendijos, pašalpos, uždarbis atliekant praktiką;
– pagal profesinio mokymosi įstatymą valstybė atlieka koordinatoriaus, mokesčių perskirstytojo funkcijas.

Vokietijos dualinę profesinio mokymo sistemą sudaro kelios pagrindinės dalys. „Pirmuoju smuiku groja“ ne valstybinė struktūra, bet įvairios mokslo žinias suteikiančios kompanijos, suvienytos į prekybos, pramonės, amatų ir kitokius rūmus. Šias organizacijas išlaiko mokesčiai, įnašai ir įvairūs fondai.

Sistemos veiklumą lemia demokratiškumas, orientavimasis parengti savarankišką žmogų gyvenimui (mokymą sistema pritaikyta prie naujų socialinių ir individų poreikių). Modulinė mokymo proceso struktūra- tai metodinė ašis, apie kurią išsidėsto specifiniai įvairių mokyklų ir specialybių ypatumai. Modulinio mokymo sistema labai lanksti: moksleivis gali pasirinkti mokymosi tempą, jam tinkantį būsimos specialybės profilį, gauti būtinų teorinių žinių, reikalingų mokytis aukštesnėje pakopoje.

Veikia įvairios vakarinės mokyklos, kuriose besimokantys gali įsigyti norimas specialybes, neatsitraukdami nuo savo kasdieninio darbo. Tai- antrasis profesinio rengimo kelias. Veikia vakarinės pagrindinės, realinės mokyklos, vakarinės gimnazijos.

Vokietijos aukštosios mokyklos turi ilgą istoriją. Seniausia aukštoji mokykla Vokietijoje- Haidelbergo universitetas- įkurta 1386 metais. Vokietijos aukštajame moksle jau beveik du šimtus metų siekiama vadovautis pagrindiniais XIX a. pradžioje Vilhelmo von Humboldto suformuotais principais- mokslo ir studijų vienovės bei pedagogų ir studentų bendradarbiavimo mokslo ir studijų procese. Svarbus Vokietijos aukštųjų mokyklų bruožas- akademinė laisvė.

Seniau aukštosios mokyklos buvo tradiciškai skirstomos į kelis didelius fakultetus (pvz.: medicinos, psichologijos, teisės). Šiandien jos dažniausiai skirstomos į mažas specialybių sritis (Fachbereiche).

Šiuo metu Vokietijos aukštojo mokslo sistemoje galima išskirti trijų lygių institucijas:
· Universitetuose teikiamos tarpinės (nuo 1980m.) ir baigiamosios kvalifikacijos bei laipsniai. Čia priimami jaunuoliai baigę trylikametę mokyklą ir išlaikę abitūros egzaminus. Studijos pirmajam laipsniui įgyti paprastai dalomos į dvi pakopas:
1. po pirmųjų dvejų bazinio parengimo metų studentai laiko tarpinius egzaminus ir fiksuojama tarpinė kvalifikacija;
2. pirmojo laipsnio studijų pakopa, trunkanti mažiausiai 4 semestrus, yra specialybės orientacijos. Ji taip pat baigiama egzaminais.
Išlaikęs egzaminus, studentas gauna diplomą. Laisvu nuo studijų metu studentai turi atlikti 13 savaičių specialybės praktiką. Paprastai studijos diplomui įgyti planuojamos 5-6 metams, tačiau studentai, turėdami skirti laiko finansinių problemų sprendimui, linkę studijas pailginti iki 7 metų.
Magistro laipsnio studijų programa labiau skirta užsieniečiams, turintiems bakalauro laipsnį, tokiu atveju studijos trunka 1-2 metus.
Norint įstoti į doktorantūrą (į ją priima tik nedaugelis universitetų), reikia būti studijavus aukštojoje mokykloje ne mažiau kaip 4 metus, turėti diplomą ar magistro laipsnį.
Vokietijoje veikia kelių mokslo laipsnių sistema. Asmenims, turintiems daktaro laipsnį, gali būti suteikiama habilitacija. Jos siekiantys turi įvykdyti šias sąlygas: turėti didelių mokslinių pasiekimų bei publikuotų rezultatų, būti išlaikę specialų egzaminą ir perskaitę viešą paskaitą, sukeliančią diskusiją. Habilitacijos laipsnis rašomas prie daktaro titulo.
Vokietijoje įgyjančių daktaro laipsnį vidutinis amžius- 31,6 metai, habilitanto- 40 metų.
· Universaliosios aukštosios mokyklos pradėtos kurti apie 1970 metus, pamačius, kad daugėja norinčiųjų studijuoti ne tik akademines studijas, bet ir rengtis konkrečiai profesijai. Todėl šių aukštųjų mokyklų studijų programos rodo norą suvienyti universitetų ir profesinių mokyklų programas. Šiuo metu universaliosios aukštosios mokyklos- tai labai įvairaus lygio mokslinis pedagoginis personalas, studijų programos, egzaminai ir įvairiausių rūšių laipsniai. Šios mokyklos nėra populiarios tarp studentų; čia studijuoja tik apie 10% visų Vokietijos studentų.
· Aukštojo profesinio rengimo mokyklos šiuo metu labai išplėtotos ir populiarios. Į jas priimami jaunuoliai, baigę dvylikametę mokyklą; čia jie turėtų mokytis 3-4 metus, tačiau studentai yra linkę pailginti šį laikotarpį iki 4,5 metų. Paprastai šiose mokyklose studijuojama inžinerija, biznis, žemės ūkis, socialinės paslaugos, taikomieji menai: taigi studijos turi ryškią profesinę orientaciją ir akcentuoja praktinę veiklą, todėl studijų programoje numatyta ir praktika. Studijų programos suformuotos toms specialybėms, kurios yra kraštų (žemių) švietimo ministrų konferencijos priimtame registre. Baigusieji studijas ir išlaikę egzaminus gauna diplomus.
aukštojo profesinio rengimo mokyklose parengiama apie 70% visų diplomuotų inžinierių, apie 42% visų ekonominio profilio specialistų ir apie 90% visų socialinių mokslų specialistų.
Iš pradžių šios mokyklos nesusilaukė universitetų pripažinimo, bet didėjant aukštojo profesinio rengimo mokyklų populiarumui tarp jaunimo ir gerėjant parengimo kokybei, kai kurių Vokietijos kraštų universitetai svarsto galimybę šių mokyklų diplomą pripažinti ekvivalentišku pirmųjų dvejų metų universitetinių studijų baigimui arba net tik bazines aukštojo profesinio rengimo mokyklos studijas (4 semestrai) pripažinti ekvivalentiškomis 4 semestrų bazinėms universitetinėms studijoms.
Šios mokyklos ypač tapo svarbios kai kurioms jų suteikus doktorantūros teisę.

Universitetai ir aukštojo profesinio rengimo mokyklos teikia vienodą akademinį (kvalifikacinį) laipsnį. Tačiau jos yra labai skirtingos. Dažniausiai nurodomi 3 principiniai skirtumai: studijų struktūra, didaktinė koncepcija ir mokslinių tyrimų raidos laipsnis.

Specialistų rengimą universitetuose, palyginti su aukštojo profesinio rengimo mokyklomis, nusako tokie požymiai:
1. platus ir nuodugnus , mokslinis studijų turinys;
2. didesnis studijų laisvumas ir savarankiškumas;
3. didesni profesinės karjeros šansai;
4. aukštesnis socialinis prestižas.

Studijas aukštojo profesinio rengimo mokykloje, palyginti su universitetais, nusako:
1. labiau praktinės orientacijos studijų turinys;
2. trumpesnis studijų laikas;
3. glaudesni studentų ir dėstytojų kontaktai;
4. mažesnė studijų kaina.

1993-1994 metais Vokietijoje pradėta aukštojo mokslo reforma. Ji daugiausia liečia aukštojo mokslo struktūrą ir programas. Jau priimtas sprendimas sutrumpinti minimalų mokymosi laiką aukštosiose mokyklose, siekiant pirmojo akademinio laipsnio: universitetuose iki 9 semestrų, aukštojo profesinio rengimo mokyklose iki 7 semestrų. Numatyta, kad studijų procesas studentams teiks daugiau teisių ir laisvių, ypač formuojant individualią studijų programą.

Vokietijos liaudies aukštesniosios mokyklos- tai suaugusiųjų lavinimo centrai. Pedagoginė jų veikla grindžiama kiekvieno regiono gyventojų poreikių tyrinėjimu. Kadangi skirtingų regionų poreikiai turi savų ypatumų, tai suprantama, skiriasi veiklos formos ir darbo turinys.

Fakultetai komplektuojami atsižvelgiant į klausytojų išsilavinimą, dėstomo dalyko išmanymą, kurso sudėtingumą, taip pat pagal tai, kuriomis savaitės dienomis ir valandomis jiems patogiausia lankyti užsiėmimus. Kuo kursas sunkesnis, tuo mažiau surenkama klausytojų. Nuo dėstomo dalyko sunkumo taip pat priklauso mokymo trukmė ir intensyvumas. Veikia specialūs fakultetai, kuriuose klausytojams pageidaujant kursą galimą baigti greičiau (pvz.: dvejų metų per vienerius metus). Mokomasi dažniausiai pagal valstybinių mokslo įstaigų programas. Reikalaujama, kad dėstytojai būtų ne tik geri specialistai, bet ir išmanytų bendravimo su suaugusiais specifiką, mokėtų naudotis aktyviomis darbo formomis, kai klausytojai pavargę.

Liaudies aukštesniąją mokyklą baigę klausytojai gauna pažymėjimus. Kai kuriuose fakultetuose pagal įgytas žinias išduodami kelių laipsnių pažymėjimai.

Liaudies aukštesniajai mokyklai vadovauja direktorius, o jam padeda pavaduotojas ir fakultetų vadovai.

Liaudies aukštesniosios mokyklos Vokietijoje labai vertinamos. Jas finansuoja ir visokeriopai remia valstybė. Kadangi už mokslą iš klausytojų imamas mokestis, 40% išlaidų liaudies aukštesniosios mokyklos sugrąžina valstybei.

Pedagoginių kadrų rengimas. Mokytojų rengimas sukoncentruotas universitetuose. Čia pradėti rengti ne tik gimnazijų, bet ir realinės bei pagrindinės mokyklos 5-10 klasių, taip pat pradinių, specialiųjų, profesinių mokyklų mokytojai.

Mokytojų rengimo programą sudaro trys pagrindinės dalys:
1. bendrasis pedagoginis rengimas;
2. specialybės dalykai ir jų didaktika bei mokymo metodika;
3. pedagoginė praktika ir ja besiremiančios studijos.

Pradinės bei realinės mokyklos mokytojų rengimas trunka 6 semestrus, o specialiųjų mokyklų, bei gimnazijos- 8 semestrus. Kiekvienas semestras baigiasi egzaminų sesija.

Pirmoji pedagoginė praktika paprastai prasideda po trečiojo semestro, baigus pirmąjį mokymo etapą. Antroji pedagoginė praktika , kurią studentas atlieka pradėjęs pagrindines studijas, skiriama specialybės didaktikai.

Švietimo finansavimas. Švietimo finansavimui valstybė skiria dideles lėšas. 1989 m. jos sudarė apie 6% bendrojo nacionalinio produkto. Tai siekia apie 17-18% valstybės biudžeto. Toks valstybės dėmesys švietimui duoda teigiamus rezultatus.

Valstybė ir suinteresuotos korporacijos remia suaugusiųjų švietimą. Besimokantieji darbininkai gauna atlyginimą už tas dienas, kurias jie praleidžia mokymo įstaigose.

Vokietijoje švietimą finansuoja žemės (72%), bendrijos (19%) ir federacija (mažiau nei 9%). Kiekviena žemė turi nepriklausomą finansinių organų sistemą. Žemės biudžeto lėšos naudojamos naujų pastatų (mokyklų, bibliotekų, muziejų ir t.t.) statybai ir įrengimui, mokytojų darbo užmokesčiui. Bendrovių lėšos skiriamos mokykloms išlaikyti.

Aukštąjį mokslą finansuoja federacija. Vokietijos mokslo plėtros draugija, žemės, privatūs fondai skiria labdarą. Kai kurios aukštosios mokyklos turi savą pajamų šaltinį, tiesa, jų dydis nepalyginamas su lėšomis, gaunamomis iš federacijos ar žemių biudžeto.

Švietimo ypatumai, susiformavę po Vakarų ir Rytų Vokietijų susijungimo:
· Atsirado tokia mokyklų įvairovė, kad sunku išsaugoti vientisą bendrojo lavinimo mokyklų sistemą.
· VDR aukštesniojoje bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje galėjo mokytis tik dalis mokinių, baigusių privalomą mokyklą. Šiuo metu buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje yra labai daug norinčių įstoti į gimnazijas, tačiau dar nesukurta stojančiųjų atrankos sistema.
· Siekiama mokymo planų ir programų pranašumo Rytų ir Vakarų žemėse, bent jau jų palyginamumo; susitarta dėl žemesniosios vidurinės mokyklos vienodų programinių reikalavimų gimtajai kalbai, matematikai ir vienai užsienio kalbai; visose žemėse įvestas tikybos mokymas.
· Žlugo Rytų Vokietijos teisinė sistema, o kuriant demokratinę visuomenę teisėtvarka gyvybiškai būtina. Norint atkurti teisės mokyklas, reikia kvalifikuotų dėstytojų- juristų. Kad sutiktų dirbti žymūs garsių universitetų mokslininkai, etatai turi būti gerai apmokami. „Naujųjų žemių“ finansinė padėtis kebli, todėl sunku rasti gerų dėstytojų.
· Labai pagausėjo bedarbių, todėl būtina perkvalifikuoti daugybę specialistų.
· Studentų aukštosiose mokyklose pagausėjo kur kas greičiau, negu ten dirbančių profesorių, todėl suprastėjo mokymo kokybė.
· Aukštųjų mokyklų pedagogai per mažai dėmesio skiria moksliniam darbui, kadangi labai padidėjo jų pedagoginis užimtumas. Be to profesoriai atlieka daug administracinių pareigų, taip pat teikia konsultacines paslaugas firmoms.
· Palyginti nedaug studentų stoja į universitetus. Nors ir baigę gimnazijas, išlaikę abitūros egzaminus, jaunuoliai pasirenka aukštąsias profesinio mokymo įstaigas. Dėl materialinių problemų dauguma neteikia pirmenybės studijoms, o eina dirbti.
· Studijų aukštojoje mokykloje faktiškas laikas yra beveik 1,5 karto ilgesnis už numatyta minimalų. Tik 5% studentų diplomą ar magistro laipsnį įgyja nustatytais terminais.

________________________________________

Išvados:
· VFR, palyginti su VDR, buvo sukurta kur kas geresnė mokyklų bazė, mokiniai buvo geriau parengiami. Todėl siekiant sukurti vientisą švietimo sistemą Vokietijoje, orientuojamasi į Vakarų Vokietijos švietimo sistemą.

· Visose Vokietijos žemėse susitarta dėl vienodų programinių reikalavimų pagrindiniams dėstomiems dalykams žemesnėje vidurinėje mokykloje.

· Jau nuo VII klasės mokymas diferencijuojamas, garantuojama, kad bet kokių gabumų mokiniai, net turintys fizinių ir intelekto trūkumų, galėtų įgyti profesiją ir būtų naudingi visuomenei.

· Siekiama bendrojo ir profesinio viduriniojo parengimo ekvivalentiškumo, ypač atveriant jaunuoliams, baigusiems profesines vidurines mokyklas, galimybę stoti į universitetus.

· Gilias šaknis turintis Vokietijos aukštasis mokslas vadovaujasi pagrindiniais XIXa. pradžioje suformuluotais Vilhelmo von Humboldto principais- mokslo ir studijų vienovės bei pedagogų ir studentų bendradarbiavimu studijų procese. Tai atitinka šiuolaikinę pasaulio aukštojo mokslo politiką.

· Vokietijos aukštosios mokyklos yra valstybinės. Jas finansuoja federacija, žemės ir bendrijos. Aukštosios mokyklos turi autonomiją.

· Į universitetus gali įstoti kiekvienas brandos atestatą turintis pilietis.

· Vokietijoje, sąlyginai mažėjant universitetinių studijų populiarumui, didėja aukštojo mokslo sistemos profesinio mokymo poreikis.

· Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje Vokietijos aukštajame moksle vykdoma struktūrinė ir programų reforma.

**********

Naudota literatūra: P. Jucevičienė „Lyginamoji edukologija“

Leave a Comment