Veiksniai sąlygojantys sėkmingą vaiko adaptaciją mokykloje

Kursinis darbas

Vilnius, 2003

TURINYS

TURINYS 2Įvadas 31. Mokykla vaiko akimis 42. Žvilgsnis į pirmoko psichines savybes 53. Pradinuko psichinio brendimo ypatybės 64. Mokinių tarpusavio santykiai 9Išvados 11NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

Įvadas

“Vaiką turime su pagarba sutikti, su meile auginti, laisvą išlydėti”.R. ŠTEINERIS

Sulaukus šešerių ar septynerių metų kiekvieno vaiko pagrindine veikla tampa mokymasis mokykloje. Į mokyklą susirenka smalsūs, žingeidūs, aktyvūs vaikai. Tačiau po kurio laiko tėvai išgirsta tokius savo vaikų pasisakymus: “Nenoriu eiti į mokyklą”, “Man nepatinka mokytis”, ar net “Nekenčiu tos mokyklos”. Kai kuriuos vaikus ima kamuoti pilvo skausmai, pykinimo priepuoliai ar neaiškios kilmės galvos skausmai. Kitiems labai sunku išmokti skaityti, skaičiuoti ar parašyti diktantą be klaidų. Dar kiti nesusiranda draugų, nuolat konfliktuoja su klasės draugais. Dažnai tikru nervų karu tampa namų darbų ruošimas.Mokykloje vaikas išgyvena psichinę įtampą, kuri susijusi su nuolatinėmis vertinimo situacijomis. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas įtampą, nerimą ar baimę gali tik padidinti.Vaikas, gavęs blogą pažymį, dažnai ginasi, meluoja, išsisukinėja, nes bijo būti išbartas ar net mušamas. Nebūtinai už blogą pažymį reikia glostyti, bet nereikia ir rėkti, nes nuo barimo blogas pažymys neišnyks. Galima žmoniškai pasikalbėti su vaiku, išsiaiškinti, padėti jam.Vaikas patiria didžiulį stresą, kai tėvai iš jo reikalauja pernelyg daug. Jei vaiko sugebėjimai yra vidutiniški, o tėvai iš jo reikalauja tik labai gerų pažymių, vaikui atrodo, kad jis tik beviltiškas nevykėlis.Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir pan.

Vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, yra aktyvūs, greičiau įveikia nesėkmes ir stresus, lengvai bendrauja, yra populiaresni bendraamžių tarpe.

1. Mokykla vaiko akimis Kai suaugusieji galvoja apie mokyklą, jie turi galvoje skaitymą, rašymą, skaičiavimą, darbelius. Vaikams atrodo kitaip. Jiems mokykla tai ne tik abėcėlė, ne tik du kart du arba pačių pagamintas drakonas, kurį jie su pasididžiavimu rodo. Mokykla – tai daug daugiau. Reikia sugyventi su kitais berniukais ir j mergaitėmis, reikia rasti savo vietą socialinėje struktūroje. Vaikas dabar patiria sėkmę ar nesėkmę matant kitiems. Išmokti pripažinti ir atmesti – tai tikras iššūkis šiuo ilgo kelio etapu, kuris veda į suaugusiųjų pasaulį. Laikotarpis tarp šešerių ir dešimties metų yra lemiamas vaiko elgesio visuomenėje formavimui. Per šiuos penkerius ar šešerius metus kiekvienas vaikas suvokia, kad privalo pats kovoti už save, kad jis tik vienas iš daugelio berniukų ar mergaičių, kurie kitaip, kartais visai priešingai, mąsto j ir laikosi kitokių pažiūrų. Vaikams reikia daug drąsos ir padrąsinimo pripažinti, jog gyvenime svarbiausia drauge su kitais žmonėmis kurti patenkinamą gyvenimo tikrovę. Aplink mokyklą knibždėte knibžda visokiausių problemų. Gal kitas vaikas kanki-na jūsų sūnų ar dukterį, gal sunku susirasti draugų, nes aplink vien grupuotės. Gal dar prisideda nesusipratimai su mokytoju. Tėvai nebegali savo vaiko lydėti, bent jau toliau kaip iki klasės durų. Vaikas vis dažniau turi eiti savo keliu vienas. Iš daugelio smulkmenų galima spręsti, ar mokykla gyva vieta, kurioje vaikai noriai praleidžia didžiąją dalį dienos. Svarbu, kad vaikai čia sugrįžtų, kad po šiuo stogu, kur jie tiek daug išmoko ir sužinojo, jie galėtų palikti savo pėdsakus.Kai vaikai gerai jaučiasi mokykloje, jie noriau mokosi. Jei jie gali prisidėti prie mokyklos formavimo ir jaučiasi atsakingi, rečiau pasitaiko nusižengimų, nekyla noras gadinti ir laužyti, ir mokiniai ir mokytojai mažiau kenčia nuo depresijų.

Geriausiu atveju mokykla suteikia erdvę gyvam bendravimui, kuris skatina ir puoselėja asmenybę vystančias galias, slopina priešiškus impulsus, moko sugyventi. Prie to turi prisidėti visi – tiek mokytojai, tiek tėvai, tiek patys mokiniai. Ten kur tėvai ir mokytojai vaisingai bendradarbiauja, vaikai geriau jaučiasi. Geras mokyklos klimatas leidžia įgyti svarbaus patyrimo, padeda įveikti nesėkmės baimę, o suklupus – atsistoti. Žmogaus gyvenime tai labai reikšmingi dalykai, kuriuos vaikai gali gauti mokykloje, būtent ten, kur jie pirmą kartą suklumpa, bet ir vėl atsitiesia. Jei mokytojai, tėvai ir vaikai stovi vienoje pusėje, mokykla tampa ta vieta, kurioje galima ne tik šio to išmokti, bet ir įgyti tvirtą atramą gyvenime.Pamatai klojami jau pirmosiose mokyklos klasėse. Tėvai labai daug tikisi iš darželio ir iš mokyklos. Čia vaikai privalo vystytis kaip asmenybės, augti laisvi ir savarankiški, bet auklėtojų ir mokytojų uždavinys – ugdyti jų gebėjimus ir įgūdžius, kurie yra būtina prielaida, kad vaikai gerai baigtų mokyklą. Mokykloje sustatomos pagrindinės gairės visam tolimesniam gyvenimui. Tėvai suvokia, kad padėtis darbo rinkoje pasikeitė, geras mokyklos baigimo atestatas yra tarsi bilietas prestižinei profesijai, todėl jiems atrodo, jog būtina slaptai ar atvirai paspausti vaikus, kad tie rezultatai būtų geresni1. 2. Žvilgsnis į pirmoko psichines savybes Mūsų šalyje šiuo metu mokyklą pradeda lankyti septynerių metų vaikai. Daugelis jų, prieš ateidami į mokyklą, lanko vaikų darželį ir lavinasi bei mokosi. Septynerių metų vaikui prasideda svarbus mokyklinis sistemingo mokymosi laikotarpis. Jis ypač reikšmingas asmenybei formuotis.Dauguma septynerių metų vaikų esti pakankamai subrendę sistemingai mokytis, bet dėl įvairių įgimtų savybių ir ugdymo poveikių jie būna nevienodai subrendę ir pasirengę mokytis: atėję į mokyklą, jie išsiskiria tiek bendromis, tiek ir individualiomis savybėmis.

Siekiant gerinti vaikų parengimą mokyklai, steigiamos parengiamosios klasės. Mokymosi sėkmė daug priklauso nuo vaiko motorinio, sensorinio, intelektinio ir valinio subrendimo lygio bei ypatybių. Tačiau daug reikšmės turi ir mokinio požiūris į mokymąsi, jo motyvai, veiklos įgūdžiai bei elgesio įpročiai. Iš esmės dauguma pirmokų motoriškai ir yra subrendę ramiai laikytis, sėdėti, klausytis, pirminės ir antrinės nervų sistemos signalus. Tačiau tos savybės yra dar gana santykinės: pirmokas greit nuvargsta, jam reikia dažnai judėti, jis negali ilgai išlaikyti sukaupto dėmesio ir pan. Sensoriškai jis tiek subrendęs, jog skiria pagrindines spalvas, formas, garsus, bet jo suvokimas dar pasižymi konkretumu, fragmentiškumu, epizodiškumu. Pagal išorines žymes pirmokas suvokia atskirus daikto bei reiškinio bruožus, formas, spalvas, silpniau teįžvelgdamas esmines žymes. Pradinukai, ypač pirmokai, ryškiai išsiskiria individualiomis fizinėmis ir psichinėmis savybėmis. Sakysim, pirmokai vieni nuo kitų skiriasi ūgiu, svoriu, motorika, bet dar labiau elgesio, kalbos, socialinių santykių, suvokimo, aktyvumo ir kitomis savybėmis. Vieni drąsiai ir aktyviai pasireiškia, gyvai domisi aplinkos daiktais, žmonėmis, mokykline veikla ir pan. Tie vaikai psichiškai pasirengę ir nusiteikę mokytis, Tačiau ir jie dėl motorinio judrumo dar nepajėgia ilgiau ramiai sėdėti, klausytis, išlaikyti sukauptą dėmesį bei atlikti vienodus veiksmus. Juos stipriai veikia vidiniai ir išoriniai stimulai. Tuo atžvilgiu dar dažnai išryškėja darželinukams būdingas impulsyvumas. Pavyzdžiui, davus pirmokams parašyti eilutę ar dvi rutuliukų, kai kurie tai atlieka teisingai, o kiti arba prirašo tokių rutuliukų daug daugiau (jei jiems patinka), arba ima rašyti bei piešti ką nors kita.Kita dalis vaikų būna nedrąsūs, drovūs, tylūs arba itin impulsyvūs išoriniams dirgikliams, nepajėgia susikaupti, klausytis, greit nuvargsta. Jų kalbos žodynas skurdus, gramatinės formos netaisyklingos, Kartais jie kalba netgi su tam tikrais sutrikimais.

Nors mokyklinis režimas ir programa visiems vaikams vienoda, bet ne visi jie vienodai pajėgūs to režimo laikytis ir atlikti skiriamas užduotis. Mokinių įjungimas i aktyvią mokyklinę veiklą — labai svarbus pedagoginis uždavinys. Jo sprendimas daug priklauso nuo mokytojų pedagoginių sugebėjimų2.

3. Pradinuko psichinio brendimo ypatybės Pirmieji metai, netgi pirmieji mėnesiai mokykloje labai reikšmingi mokinio fiziniam ir psichiniam brendimui: vystosi raumenys, didėja fizinė jėga, ištvermė, padidėja galvos smegenų svoris, keičiasi jaudinimo ir slopinimo procesų santykis, labiau pasireiškia savitvarda ir silpnėja impulsyvumas.Visi tie brendimo pakitimai labai svarbūs mokymosi sėkmei. Tačiau fiziškai kurie ne kurie vaikai vystosi silpniau ir menkai tepajėgia atlikti mokyklines užduotis: jie negražiai rašo, nesiklauso aiškinimo, ramiai nenusėdi ir pan. Tik individualiai globojami tokie mokiniai gali įsijungti į mokyklinę veiklą. Neatsižvelgiant į individualias vaikų savybes, gali išryškėti vystymosi sutrikimai: nervingumas, astenija ir kt.Psichinei brandai pirmieji metai mokykloje ypač reikšmingi todėl, kad kyląs vaiko smalsumas žinioms, naujiems dalykams, veiklos režimas, santykiai su vienmečiais ir su mokytoju intensyvina dėmesio, suvokimo, atminties ir mąstymo raidą. Impulsyvią ir nevalingą veiklą vis labiau reguliuoja išoriniai ir vidiniai poveikiai. Stiprėja išorinių poreikių imlumas ir vidinė veikla (eksteriorizacija ir interiorizacija). Sistemingi frontalūs užsiėmimai, mokytojo aiškinimai ir skiriamos užduotys skatina dėmesingai klausytis, suvokti ir veikti. Taigi vis labiau sutelkiamas valinis dėmesys, ugdomas pastabumas, lyginimo ir analizės sugėbėjimai. Apskritai pirmokų dėmesys labai nepastovus, jie dar nesugeba savo veiklos valingai reguliuoti. Dėmesio sukaupimo ir ištvermingumo ugdymas labai daug priklauso nuo mokymo, nuo mokytojo sugebėjimo mokinius sudominti ir įvairinti jų veiklą.Pažymėtinas vis didėjąs mokinio bendravimas su vienmečiais: pirmokas pradeda pažinti klasės draugus, savo veiksmus lygina su kitų veiksmais. Čia ypač išryškėja individualios mokinių savybės. Vieni stengiasi pasireikšti, išsiskirti savo veiksmais, nori būti pastebėti draugų ir mokytojų. Tai svarbus akstinas jų psichiniam brendimui. Tuo tarpu kiti laikosi droviai, vengdami būti pastebėti, papeikti, jie nepasitiki savo veiksmais. Tokia būsena slopina jų psichinį brendimą. Tik atidus, sugebąs individualiai prieiti mokytojas gali tokius mokinius aktyvinti, padrąsinti.

Pirmokų elgesio ir veiklos reguliavimas — itin svarbus mokytojo uždavinys,Pažymėtinos pradinukų, ypač I klasės mokinių, atminties ypatybės. Jie įsimena ir išlaiko atmintyje savaime arba valingai suvoktus vaizdinius. Pradinukams, ypač pirmokams, būdingas savaiminis, nevalinis suvokimas, jie ir įsimena, atsimena dažniau tai, kas daro stipresnį įspūdį, kas veikia emocijas, kelia malonumą, džiaugsmą ar kitokį išgyvenimą. Tuo tarpu ne visos mokymosi užduotys patrauklios, keliančios išgyvenimus. Mokantis dažnai reikia valingai sutelkti dėmesį ir valingai įsiminti, stengtis vaizdinius įtvirtinti, atsiminti. Tyrimai rodo, kad įdomias testų užduotis (konstrukcines, spalvingas, patrauklaus turinio žodžiu) 70-80 procentų pirmokų retai įsimena; valinio pobūdžio užduotis (bespalves formas, skaičius, atskirus sakinius) įsidėmi be klaidų 22 procentai mokinių, o kiti daro klaidų arba visiškai jų neįsidėmi3.

II ir III klasėje vis ryškiau iškyla valinė mokinių atmintis. Tų klasių mokiniai greičiau įsidėmi ir išlaiko atmintyje ir mažiau emociškai nuspalvintas mokymo užduotis. Pastebima skirtumų tarp atskirų klasių. Daugelis vienų klasių mokinių pasižymi valine atmintimi, o kitose klasėse dar vyrauja nevalinė atmintis. Čia matomas mokymo ir auklėjimo poveikis: vieni mokytojai sėkmingiau paveikia valinės atminties raidą, skatindami mokinius atidžiau susikaupti, įsiminti ir mažiau patrauklias mokymosi užduotis. Tuo tarpu kiti mokytojai atminties lavinimą apleidžia, ir mokinių psichinis brendimas lėtėja.Psichinį mokinio brendimą ir jo mokymosi sėkmę ryškiai rodo vaizduotės ypatybės. Gerai žinoma, kad vienų vaikų vaizduotė laki, turininga, ji sutelkia atskirus vaizdinius į bendrą visumą, tą visumą papildo savaip įsivaizduotais dalykais bei įvykiais. Nors pradinukų vaizduotėj labiau pasižymi reproduktyvumu, tačiau savaip kuriami vaizdiniai dažnai įgyja produktyvesnį, kuriamąjį pobūdį. Vaizduotės lakumas, turtingumas, kūrybiškumas daug priklauso nuo vaikystėje patiriamų įspūdžių. Vaikas pasakoja, piešia įvairius, dažnai iš atskirų fragmentų lipdomus dalykus.

Tuo tarpu kitų vaikų vaizduotė, kaip ir kalba, skurdi. Tokie vaikai tesugeba išvardyti, pakartoti ar atvaizduoti nieko nepridėdami, akivaizdžiai suvokiamus dalykus. Bet ir šie vaikai turi nemažai skirtumų. Vieni tiksliai atvaizduoja tai, ką suvokia arba suvokė, kiti atvaizduodami daro nemažai klaidų, kai ką iškraipo, praleidžia.Ryškesni skirtumai tarp miesto ir kaimo, tarp darželį lankiusių ir nelankiusių vaikų. Taigi čia akivaizdūs aplinkos ir auklėjimo atspindžiai. Daugiau įspūdžių patyrę ir įvairiai tuos įspūdžius išreiškę (kalba, piešiniais) vaikai pasižymėjo turiningesne ir lakesne vaizduote.Čia taip pat ryški mokymo ir auklėjimo įtaka. Vienose klasėse mokinių vaizduotė sistemingiau ugdoma, o kitose tuo mažiau rūpinamasi ir vaizduotės vystymasis lėtesnis, ji pati skurdesnė. Taigi svarbus mokyklos uždavinys ugdyti mokinių vaizduotę.Mokinio asmenybės formavimosi lygį ir mokymosi sėkmę ryškiausiai rodo pažintinių sugebėjimų arba mąstymo ypatybės. Stebėjimo, suvokimo, atminties ir vaizduotės veikla daugiausia priklauso nuo sugebėjimo lyginti, analizuoti, įžvelgti esminę, kritiškai vertinti ir atrink-ti, sintetinti, apibendrinti, sieti, perkelti.I—II klasės mokiniams dar būdingos kai kurios darželinukų mąstymo ypatybės. Suvokdami kokį nors atskirą išorinį bruožą, mokiniai remiasi realiais daiktais arba jų tiesioginiais pakaitalais, be aiškesnio esminio ryšio, be loginio pagrindo daro apibendrinančias išvadas.Mokant, ugdant valinį dėmesį, skatinant suvokiamus vaizdinius lyginti, gretinti, tikslinti, ugdomas mokinių gebėjimas įžvelgti esminius bruožus, atskirti juos nuo neesminių. Mokiniai išmoksta išskirti rūšis, supranta jų skirtybes ir panašumus. Stebėdami įvairius daiktus bei reiškinius, skaitydami tekstus, mokiniai išmoksta lyginti, gretinti, išskirti panašumus bei skirtumus4.7-ajame dešimtmetyje psichologai ir pedagogai ėmė intensyviai tyrinėti vaikų psichinį brendimą, ypač intelektinių sugebėjimų ir mokymosi ypatybes. Tyrimais įrodoma, kad iki tol per menkai tebuvo pažįstamos ir vertinamos vaikų intelektinių sugebėjimų galimybės, kad per silpnai teugdomas abstraktus bei loginis mąstymas, per ilgai remiamasi vaizdiniu konkrečiu mąstymu – taip sulėtinamas psichinis, ypač protinis, brendimas.

Išryškėja ir daugelis kitų būdingesnių psichinių mokinių savybių. Pastebėta, kad mąstymo procese ne visada eina tiesąja nuo konkretaus prie abstraktaus. Svarbus vaiko mąstymo aktas – abstrakčias sąvokas sukonkretinti. Čia ir glūdi mąstymo dialektika: indukcinis mąstymo būdas – nuo konkretaus prie abstraktaus (apibendrinimas) ir dedukcinis – nuo bendros sąvokos į jos konkrečią išraišką.Gerai žinoma, kokį vaidmenį mokyme vaidina pačių mokinių motyvacija, taip pat mokymosi sėkmė ar nesėkmė. Mūsų tyrimai iš dalies patvirtino, kad daugumas pirmokų, įvairių motyvų skatinami, nori eiti į mokyklą. Daugumas jų, atėjusių iš darželių, pasisako norį eiti į mokyklą, kad išmoktų patys skaityti pasakas, parašyti laišką draugui į kaimą, kad mokykloje mokytis įdomiau, negu darželyje žaisti, kad mokykloje linksma, gera mokytoja, kad dabar vadinami mokiniais, nebe vaikais ir pan. Kaimo vaikai, be kita ko, pasisako dabar eisią su kitais mokiniais į mokyklą, nešąsi susidėję kuprinėje knygas. Tai irgi noras pasirodyti mokiniais, atseit didesniais, nebe vaikais. Tokie motyvai būdingesni stipresniems mokiniams. Tuo tarpu silpnesnieji dažniau pasisako biją eiti į mokyklą, nes mokytoja barasi, jiems nusibostą sėdėti, sunku išmokti skaityti, jie nemoką papasakoti pasakos, aptarti paveikslėlio, kiti vaikai iš jų juokiasi ir pan. Čia išryškėja sėkmės ir nesėkmės motyvai. Kai stipriesiems pirmokams sekasi atlikti mokymosi užduotis, kai jie pagiriami mokykloje ir namie, jie būna aktyvūs, patiria malonumą. Tuo tarpu silpnesnieji mokymosi užduotis sunkiau suvokia, juos vargina, slopina ir vertinimo pastabos, palikimas po pamokų ar panašūs nemalonios išgyvenimai. Ir jeigu kai kurie silpnesni vaikai iš pradžių noromis eina į mokyklą, tai vėliau, patyrę nemalonumų, pradeda jausti, kad mokyklos lankymas – tik pareiga arba prievarta. Nors ir svarbu, kad būtų ugdomas mokymosi pareigingumas kaip dorovinė savybė ir kad mokymasis nebūtų pagrįstas vien maloniais išgyvenimais, tačiau vien mokymosi pareiga iš pirmųjų mokslo dienų neretai mokiniui virsta pažangumo bei aktyvumo stabdžiu.

Čia matome susikryžiuojančias svarbiausias mokymosi motyvų koncepcijas – intelektinę ir globalinę. Kai kurie psichologai bei pedagogai svarbiausiais mokymosi motyvais laiko asmenybės troškimą daugiau žinoti, pažinti tiesą ir dėl to veikti, nugalėti įvairius sunkumus. Tuo tarpu kiti į pirmą planą iškelia malonumo jausmo išgyvenimus. Šiuo atveju vyrauja emocijų ir jų veikiami valingos veiklos motyvai pasireiškia dar neišsidiferenciavę intelektiniai bei asociacijų motyvai. Aukštesniosiose klasėse kiek aiškiau iškyla intelektiniai, tačiau aktyvūs išlieka ir sėkmės išgyvenimų motyvai5.

Didelę reikšmę mokymosi motyvams turi mokytojas, jo mokėjimas prieiti prie mokinių, jo santykiai su mokiniais, mokymosi organizavimas ir mokinių tarpusavio santykiai. P. Furmano nuomone, didžiausią reikšmę mokymosi motyvams turi pirmųjų klasių mokymas, nepakankamas atsižvelgimas į individualias mokinių savybes, į jų mokyklinės sambrandos ir sugebėjimo mokytis ypatybes.Pradinių klasių mokinių sėkmė ar nesėkmė daug priklauso nuo jų sugebėjimo ir nuo pasirengimo mokytis. Klasėje vien vaikų amžius skiriasi beveik metais. Dėl tokio amžiaus skirtumo, ypač pirmosiose klasėse, atsiranda nemažų mokslumo skirtumų. Be to, dalis vaikų lėčiau bręsta. Dėl skirtingų vidinių ir išorinių brendimo veiksnių dalis vaikų, sulaukę mokyklinio amžiaus, dar būna nesubrendę mokytis. Jiems budingas stiprus impulsyvumas, lakumas, žaidybinis judrumas, menkas socialumas, stoka pareigingumo, santūrumo.Esama vidinių ir išorinių nesambrandos priežasčių – paties vaiko psichofizinė struktūra ir atitinkamai sąlygojamas brendimas ir pedagoginis apleistumas, psichinės traumos, socialinių komunikacijų, veiklos įgūdžių stoka ir kt.Mokyklinės vaikų sambrandos problemos tiriamos įvairiais požiūriais. Mūsų šalyje specialiai tyrinėjama vaikų sulėtėjusio brendimo ir jų mokymo problema, aiškinamos šio reiškinio priežastys ir ieškoma efektyvesnių ugdymo bei mokymo būdų.

Tobulinant mokymą, taip pat ikimokyklinį auklėjimą vaikų darželyje ir šeimoje, mokyklai nesubrendusių bei sulėtėjusio brendimo vaikų mažėją. Šiuo metu randama vis tikslesnių metodų vaikų brendimą koreguoti, taigi ir pagerinti jų pasirengimą mokytis6. 4. Mokinių tarpusavio santykiai Nebendraujant su žmonėmis, negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Tai įmanoma tik kolektyve. Tačiau monokolektyvai, nesusiję su kitais kolektyvais, nepajėgus sudaryti sąlygų visapusiškam asmenybės vystymuisi. Žmogus visada yra kelių kolektyvų narys. Jie visi kartu sudaro sąlygas harmoningam asmenybės vystymuisi ir individualių jos ypatybių pasireiškimui.Remdamiesi tuo, kad visada ir visur individas gyvena asociacijoje su kitais žmonėmis, mokslininkai daro išvadą, jog vaiko bendravimas su kitais žmonėmis turi lemiamą įtaką jo vystymuisi.Svarbiausia grandis, jungianti vaiko asmenybę su visuomene, yra pirminis kolektyvas, Pirminis kolektyvas – pirmasis šaltinis visuomeninių santykių, į kuriuos sueina bendroje veikloje (dirbdamas, mokydamasis ir kt.). Kiekvieno nario ryšys su jo pirminiu kolektyvu atsiranda, bendraujant su kitais to kolektyvo nariais. Kiekvienas vaikas, kaip kolektyvo narys, bendrauja su kitais nariais, dalyvaudamas žaidimuose, kartu mokydamasis, dirbdamas, užimdamas toje veikloje tam tikrą vietą7. Vaikų mokyklinis kolektyvas, viena vertus, yra suaugusiųjų pedagoginių pastangų rezultatas, antra vertus, – spontaniškai besivystantis reiškinys. Todėl visos klasėje pasireiškiančios mokinių tarpusavio bendravimo formos skirstomos į dvi santykių sistemas: dalykinių ir asmeninių. Kai kurie pedagogai ir psichologai išskiria dar vieną klasės santykių tipą – humanistinius santykius. Tačiau šie santykiai būdingi tik labai organizuotiems, vieningiems klasių kolektyvams. Visi santykiai ir ryšiai, kurie egzistuoja klasėje, sukuria kolektyve specifinę atmosferą, kartais dar vadinamą “moralinės-intelektualinės įtampos lauku”. Šis “laukas” ir rodo kolektyvo vaidmenį, auklėjant visus jo narius. Tačiau pedagoginio poveikio i efektyvumą lemia ir vaiko padėtis kolektyve, klasės santykių sistemose.Į dalykinius santykius sueinama, atliekant savo pareigas, mokantis, dirbant, visuomeninėje veikloje. Taip susiklosto santykiai tarp klasės aktyvistų ir kitų klasės mokinių, mokytojų ir mokinių.

Dalykinių santykių formavimąsi klasėje lemia mokinių bendros veiklos aplinkybės bei sąlygos, Klasėje gali susiformuoti lenktyniavimo, tarpusavio pagalbos, kontroliavimo santykiai. Vaikų bendra veikla tik tada turės teigiamą auklėjamąjį poveikį, jei jos metu susidarys palankios aplinkybės teigiamų dalykinių santykių formavimuisi.Dalykiniai santykiai visada yra bet kokio kolektyvo kūrimosi pradinis taškas. Dalykinių santykių sistemos atsiradimas skatina užmegzti emocinius kontaktus. Taigi dalykiniai santykiai klasėje sudaro pagrindą emocinių santykių sistemai susiformuoti. Tolesnėje bendroje mokinių veikloje asmeninių santykių vaidmuo nuolat auga, galiausiai jiems tenka lemiamas vaidmuo. Šiame etape asmeniniai santykiai lemia vienokių ar kitokių veiklos rūšių ir būdų pasirinkimą, kartu ir tolesnį dalykinių santykių vystymąsi klasėje. Kiekvienas mokinys turi savo vietą tiek dalykinių, tiek emocinių santykių sistemoje. Kiekvieno mokinio vietą dalykinių santykių sistemoje lemia visa klasė ir klasės vadovas, oficialiai skirdami jam pareigas. Prie šių pareigų mokinys pritaiko tam tikrą vaidmenį, kurį atlieka, bendraudamas su klasės draugais. Jeigu skirtos pareigos ir vieta dalykinių santykių sistemoje atitinka mokinio poreikius, siekimus, sugebėjimus, interesus, tuomet jis stengiasi savo vietą bei vaidmenį išlaikyti ir bendraudamas asmeniškai. Mokinio vietą ir vaidmenį emocinių santykių sistemoje parodo jo socialinis statusas, kurį neoficialiai nustato visi klasės mokiniai. Asmeniniai santykiai – ne visada pastebimi santykiai. Juos vaikas pasirenka individualiai, siekdamas bendrauti. Vaikas nevienodai reaguoja į jį supančius žmones. Asmeniniai santykiai kolektyve gimdo simpatijos ir antipatijos jausmus, prisirišimą, norą padėti arba, atvirkščiai, – priešiškumą, neapykantą. Toks asmeninių santykių apibūdinimas rodo, kad asmeninių santykių susidarymas paremtas individualiomis asmenybės emocijomis, todėl reiktų juos vadinti emociniais santykiais8.

Išvados

Vaikystė – pati gražiausia žmogaus gyvenimo atkarpa, iš kurios semiamės kūrybinio potencialo visam likusiam gyvenimui. Todėl svarbūs ne tik vaiko pasiekimai, bet ir jo kasdieniniai išgyvenimai. Svarbu siekti, kad vaikas galėtų eiti į mokyklą be baimės, mokymosi procesas teiktų jam džiaugsmą, dėstoma medžiaga sietųsi su realiu vaiko gyvenimu, jo patirtimi. Reikia stengtis sukurti mokykloje tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų būti atviras, jaustųsi saugus ir išklausytas, padrąsintas saviraiškai, kur nebūtų įtampos, vyrautų draugystės, o ne konkurencijos atmosfera. Toks požiūris tausoja ir vaiko sveikatą: atsparumas ligoms yra susijęs su vaiko psichine ir dvasine būkle, kurią gali neigiamai veikti emocinė įtampa, pernelyg didelis intelektualinis krūvis, reikalavimai, neatitinkantys vaiko vystymosi tempo.

Kadangi šis darbas orientuotas į pradinių klasių moksleivius, nes jiems labai reikšmingas sėkmingas adaptacijos procesas mokykloje, svarbu apibrėžti šiai amžiaus grupei būdingas ypatybes ir sėkmingos adaptacijos faktorių sąlygojančius veiksnius. Danų kilmės amerikiečių psichologas E.Eriksonas išskyrė 6-11 metų vaikų asmenybės raidos etapą, kuriam būdinga sugebėjimo atlikti-menkavertiškumo krizė. “Šiame amžiuje vaikas jau išmoksta kai kuriuos dalykus padaryti gerai ir užbaigti iki galo. Taip pat tik dabar jis tikrai moka žaisti organizuotus žaidimus, laikytis žaidimo taisyklių, suprasti ir priimti visus apribojimus. Be to, vaikas pradeda lankyti mokyklą ir jo aplinka nebėra vien tėvai, šeima. Tie santykiai ir ta aplinka, kuriuos vaikas randa mokykloje, daro didžiulę įtaką jo psichikos pusiausvyrai.Sėkmingai ugdomas sugebėjimo atlikti jausmas, jeigu suaugusieji paskatina ir pamoko vaiką ką nors daryti (konstruoti, virti, užsiimti rankdarbiais ir pan.), leidžia pabaigti pradėtą darbą, pagiria už rezultatus. Mokykloje – labai svarbu, kad būtų sudarytos sąlygos kiekvienam vaikui patirti sėkmę, kiekvienam atskleisti savo stipriąsias puses. Taip užkertamas kelias nevykėlio jausmui atsirasti. Kaip jau minėjome, mokykla gali pastiprinti asmenybę tokio vaiko, kuris neturėjo gerų psichologinių sąlygų namuose. Mokykloje gali atsiskleisti vaiko iniciatyvumas, sugebėjimai ir kt”9.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. K. Hurrelmann, G. Unverzagt “Kaip išugdyti stiprius vaikus”, 2001, Vilnius, “Alma littera”, 167 psl.2. M. Gylienė, J. Laužikas “Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse”, 1982, Kaunas, “Šviesa”, 239 psl. 3. M. Barkauskaitė “Mokinių tarpusavio santykiai”, 1979, Kaunas, “Šviesa”, 97 psl. 4. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė “Aš myliu kiekvieną vaiką”, 1996, Vilnius, “Margi raštai”, 117 psl. 5. “Psichologinė pagalba mokyklai”, 1995, Vilnius, “Leidybos centras”, 150 psl.6. V. Bernotas “Asmenybės ugdymas tautinėje mokykloje”, 1990, Vilnius, “Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas”, 65 psl. 7. L. Bulotaitė “Apie moksleivių savęs vertinimą”, 1995, Vilnius, “Mokyklų psichologinės tarnybos centras”, 11 psl.

8. www.vaikas.lt (žiūrėta 2003 06 09)9. www.svc.lt (žiūrėta 2003 06 09)10. www.tinklas.lt (žiūrėta 2003 06 09)