Vaikus žalojantis pedagogų elgesys

Vaikus žalojantis pedagogų elgesys

Svarbiausi veikiantieji asmenys mokykloje, be abejo, visais laikais buvo ir tebėra mokytojai. Nepaisant visų naujų pedagoginių idėjų, teigiančių, kad mokyklos dėmesio centre turėtų atsidurti vaikas, nei moksleiviai, nei jų tėvai svarbiausiomis figūromis mokykloje taip ir netapo. Taigi turėtume pasistengti kuo geriau pažinti tuos, nuo kurių mokykloje priklauso mūsų vaikų likimas ir su kuriais tiek mums, tiek ir mūsų vaikams tenka nuolat bendrauti. Kuo daugiau žinosime apie bendravimo partnerius, tuo sėkmingesnis bus ir pats bendravimo procesas.
Deja, apie mookytojus tebesklando daug mitų, atkakliai laikosi per dešimtmečius ir netgi šimtmečius susiformavę stereotipai. Vienas užsienio švietimo ekspertas kartą pastebėjo, jog žiniasklaida dažniausiai mokytoją mėgsta vaizduoti dvejopai – kaip kankinį arba kaip klouną. Abu šie įvaizdžiai dažniausiai neatitinka tikrovės ir tik apsunkina bendravimą tarp mokytojų ir tarp moksleivių bei jų tėvų. Mūsų kultūrai taip pat būdingi tam tikri stereotipai, kaip antai tradicija idealizuoti mokytojus, palaikyti doro ir neklystančio mokytojo įvaizdį ir apdovanoti jį visomis įmanomomis dorybėmis. Kita vertus, tiek mūsų mokymosi laikais, tiiek ir tarp dabartinių moksleivių populiarūs anekdotai apie mokytojus; jie “apdovanojami” pravardėmis, šaipomasi iš jų kalbėjimo manieros, rengimosi stiliaus ir t. t. Toks prieštaringas pedagogo įvaizdis susiformavo dėl keleto priežasčių.
Svečiai iš užsienio neretai atkreipia dėmesį į pirmąjį, t. y. pakylėtą nu

uo žemės, mokytojo įvaizdį. Jie stebisi, o kartais ir pavydi šios tradicinės pagarbos, kadangi daugelyje kitų kraštų mokytojas visuomet buvo viso labo tik kuklus valstybės tarnautojas. Tokį požiūrį į mokytoją lėmė mūsų istorija. Pirmosios mokyklos Lietuvoje kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. Mokytojo ir kunigo pareigas atlikdavo tas pats asmuo, – ši tradicija tęsėsi maždaug penkis šimtmečius. Suprantama, kad ir vėlesniu laikotarpiu mokytojui dar ilgai buvo priskiriami kunigui būdingi bruožai. Mūsų tėvai pasakodavo, kad nepriklausomos Lietuvos laikais mokytojas buvo laikomas dideliu autoritetu, o pedagogo profesija – prestižine. Prieškario Lietuvoje buvo daug mažiau mokyklų ir mokytojų negu dabar. 1919 metais Lietuvoje tebuvo 1232 mokytojai, o 2000 metais – jau daugiau kaip 70 tūkst. įvairiose mokymo įstaigose dirbančių pedagogų. 2000 metais vien Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo daugiau kaip 3 tūkst. docentų ir profesorių. Taaigi nieko nuostabaus, kad ano meto mokytojo statusas buvo panašus kaip dabartinio profesoriaus. Turime susitaikyti su tuo, kad per prabėgusius dešimtmečius pedagogo profesija tapo masine, o masinė profesija niekada nebus itin prestižinė.

Kiekviena profesija, taip pat ir pedagogo, turi savo specifiką. Medikai juokauja, kad ilgesnį laiką su ligoniais padirbėję psichiatrai patys darosi “keisti”. Ne visi pedagogai, palikę vaikų auditoriją, sugeba prisitaikyti prie vyresnių žmonių, todėl kartais pasitaiko, kad tėvų arba kitų suaugusių žmonių kompanijoje jie ir toliau stengiasi mokyti, aiškinti, mo
oralizuoti, kalba pakylėtu tonu ir t. t. Tai taip pat sukelia ironišką šypsnį ir tampa linksmų istorijų šaltiniu.

Meilė vaikui – tai yra įsipareogojimas ugdyti jį, perteikti jam kultūrines vertybes, sukurti palankias sąlygas prigimčiai vystytis, palankią psichologinę atmosferą, kuri skatintų jo veiklumą, leistų patirti teigiamų emocijų, gyventi prasmingą gyvenimą. Mokytojo meilė – ne tik sugebėjmas įsijausti į vaiko dvasinį pasaulį, suprasti jo norus, gerbti juos. Meilė – ti atsakomybė už jo likimą, tėviška pagalba jam. Lietuvos pedagogų mnuomone, tokia prasminga turi būti mokytojo meilė vaikui, gimusi iš gilos atsakomybės už jo likimą ir tolydžio stiprėjanti, aktyvi, optimistė.

Pedagogai iškėlė klausimą: ar mokytojas, mylėdamas mokinius, perteikdamas jiems vertybes, neturėtų išsižadėti savo asmeninių interesų, ir savo gyvenimo? Ne. Pedagoginis procesas reikalauja iš mokytojo nusiteikimo, įkvėpimo, todėl čia negli būti savęs išsižadėjimo. Socialus mokytojas, padėdamas mokiniams perimti dvasines vertybes, savo „AŠ“ suliedamas su mokiniais, tarsi pratęsia savo dvasinę egzistenciją, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą. Visiškai savęs isižadėjęs mokytojas nereikalingas nei mokyklai, nei jaunimi. Mokytojo funkcijos – visuomenės įgaliotinio funkcijos; mokytojo reiklumas – mokytojo humaniškumo pasireiškimas auklėtiniui.

Pedagogai ypač pabrėžia pedagoginį taktą – tai subtili mokytojo orientacija konkrečioje situacijoje, keliant mokiniams reikalavimus panaudoti tokius metodus, kurie nežadintų pasipriešinimo, o skatintų pasitikėjimą mokytoju. Taktišką pedagogo elgesį lemia vaiko pažinimas, teisingumas, žodžių, darbų, veiksmų nuoseklumas, draugiškų santykių su mo
okiniais formavimas, vidinė mokytojo drusmė ir meilė, bei pagarba vaikui. Pedagoginis taktas, tai saikingas pedagoginių priemonių naudojimas – mokytojo autoriteto ir teigiamų santykių pagrindas.

Tačiau, kaip bebūtų gaila, viskas būna truputėlį kitaip. Prisiminus savus mokymosi laikus  būdavo taip: buvo labai nuostabi algebros mokytoja – ji buvo gerbiama už savo žinias (tas supratimas atėjo tik baigus mkyklą). Ji labai daug reikalaudavo (tada mums tai atrodė:)– visas teoremas ir jų paaiškinimus turėdavome žinoti – ir jeigu ateini neišmokęs ir dar pavėlavęs į pamoką, nes ji nakvodavo mokykloje ir net toje pačioje klasėje, kurioje vykdavo pamokos, ( o taip būdavo dažnai) ji reikalaudavao tą teoremą su įrodymu perrrašyti tarkim 50 kartų. Manau, reikėtų būti visiškai bukam, kad perrašius tą patį įrodymą 50 kartų, jo neįsimintum. Tada mums atrodė žiaurus ir šiurkštus elgesys.

Kitas atvejis – mano auklėtoja buvo ką tik baigusi VU. Kadangi tuo metu buvo skirstoma pagal tėvų darbo vietas – tai dauguma mano klasės draugų atstovavo darbininkų klasei, ir mes buvome“CEGIAI.; t.y mūsų klasė buvo su raidele“C“. „A“ ir „B“ – atstovai tėvų,užimančių geriausią, patogiausią luomą.

Galbūt dirbdama pirmuosius metus mano auklėtoja, norėjo mus „tramdyti“, auklėti, tačiaus mes buvome „MES“. PRAĖJUS 5- IEMS mokyklos baigimo metams auklėtoja daug ką suprato, ji pradėjo mus lyginti su dabartiniais savo auklėtiniais. O juk laikai buvo kiti.. Pa
asirodo „Mes:“ buvome „Mes“ . Auklėtoją Mes mylime, gerbiame, suprantame.

Jų „vaikiški“ pokštai buvo nepastebimi, o „Mes“.. Dauguma mokytojų vaikams daužo su liniuote per pirštų galus. Tai jokiu būdu ne auklėjimo būdas, o tik agresijos iškėlimas. Daug skriaudos yra patyrę ir vaikai, rašantys kaire ranka, buvo kviečiami tėvai; jie turėjo aiškintis, kodėl Jų vaikai yra ne tokie, kaip visi..

Tai labai slegia vaiką psichologiškai – juk pirmasis mokytojas vaikui yra autoritetas. Jis net neklauso ką pasako tėvai, mokytojas jam – svarbiausiais asmuo. Ir jeigu mokytijas jį išvadian “neklaužada“, „ kvailiu“, vaikui tai labia skaudžiai atsiliepia.

Paauglystė- maištų metas. Bet koks ne tuo tonu pasakytas žodis, paaugliui sukelia maištą, pyktį, agresiją. Šiuo amžiaus periodu mokytojas vaidina vos nepagrindinį vaidmenį; mokytojas vertinamas tik tas, kuris Jį supranta.

Mokykla – tarsi gamykla, „gaminanti“ visuomenei mokytą, darnią naują kartą, kuri turės kurti, statyti ir gaminti. Svarbu pasirinkti, ko mokyti. Tai tas pats kuo būti, kuo gyventi? Sakoma, kad viską gali išmokti pats. Mokytojas – tik pagalbininkas, vadovas, kuris padeda mokytis ir vertina mokymąsi. Jis pataria, padrąsina ir apsaugo nuo lemtingų klaidų. Dvasiai atskleisti, tobulėti ir palaikyti reikia mokytojo. Šiuo metu Lietuvoje dvasinė situacija daugiau negi tragiška, nes trūksta tikrų, mūsų prigimties esmę suvokiančių mokytojų , turinčių bent minimalų visuomenės pažinimą. Svarbiausia turi būti pasitikėjimas tarp mokytojo ir mokinio.
Gyvanimas dabartiniame pasualyje yra sudėtingas, labai greitas ri, atrodo, visiškai be jokių ribų. Norėdamas išgyventi elgiasi taip, kaip jis nori, nes jam galima. Kartaisvieni kitus žemina. Blogiausia yra tas, kad viskas vyksta ‚mums leidžiant‘. Daugelį metų mokytojai pastebi, kad yra tendencija, kuri stiprėja – mokinių „neliečiamumas“. Ką tai reiškia? Vis dažniau mokytojas bijo atkreipti dėmesį mokiniui, kuris bligai elgiasi viešoje viwetoje, o taikosi, kad ir mokykloje. Vyksta savotiškas karas. Kas bus stipresnis, kas laimės šią kovą? Mokytojas, kuris dar ankstesniais laikais turėjo autoritetą, juo pasitikėta, dabar tampa mokinių ir jų tėvų priešu.

Mokėti kritikuoti – vadinasi, nesakyti kritinių pastabų, nagatyvių replikų einant pro šalį, prabėgomis. Tinkamiausia kritikos forma – pokalbiai.

Apibendrinant reikėtų prisiminti, jog kaltindami sulenkiame dešinės rankos pirštus į kumštį, o ištiestą rodomąjį pirštą nukreipiame į kaltininką. Bet, didysis, bevardis ir mažasisi nukreipti į jus. Jie rodo tą, kuris aprino vykdytoją, kuris perdavė užduotį, kuris kontroliavo. Taigi, kritikuodami kitą, iš pradžių išmokime kritiškai pažvelgti į save.

Leave a Comment