vaiku su elgesio sutrikimais ugdymas

PROBLEMOS:

1. Kokie tie elgesio sutrikimai?
2. Kaip ugdyti vaikus turinčius elgesio sutrikimų?
3. Nepakankamas pedagogų pasiruošimas dirbti su vaikais turinčiais elgesio sutrikimų
4. Ar reikalingas individualaus mokymo planas ir kaip jį parengti?

1. ĮVADAS

Šiandien į bendrojo lavinimo mokyklas ateina vis daugiau vaikų, turinčių žymesnių ar mažiau ryškių elgesio sutrikimų. Vaikų tėvai, kiti šeimos nariai skiriasi savo požiūriu į tokį vaiką. Tai priklauso nuo individualių kiekvieno šeimos nario savybių, nuo jų tarpusavio santykių ir socialinio, kultūrinio šeimos lygio. Tokie mokiniai negali ramiai sėdėti per pamokas, greitai susijaudina, reaguoja į pašalinius dirgiklius, ne visada teeisingai vertina savo poelgius, prastai mokosi. Apie juos mokytojai sako: “Ne toks kaip kiti”. Iš tikrųjų šie mokiniai kelia daug rūpesčių tėvams, mokytojams, bendraamžiams.
Mokinius, turinčius elgesio sutrikimų, mokytojai vertina skirtingai. Vieni mano, kad šie mokiniai gali save kontroliuoti, kiti jaučiasi bejėgiai nežinodami, kaip su jais elgtis.

2. PLANAS

Dabartinio gyvenimo nestabilumas, sudėtinga ekonominė situacija, daugelio šeimų materialiniai nepritekliai didina tėvų nerimą, nervingumą, kuris veikia ir vaikus. Šiuo metu drąsiai galime teigti, jog vaikai su elgesio sutrikimais – tai grynai socialinio apleistumo priežastys ir pasekmės, taai priklauso nuo asocialaus gyvenimo būdo, vaiko nepriežiūros, neigiamos artimiausios socialinės aplinkos įtakos. Tačiau nereiktų pamiršti, jog ir normaliose, pilnose šeimose yra tokių vaikų, bet tai mažuma.
Daugeliu atveju vaikų iš asocialių šeimų tėvų elgesys amoralus, šeimos gyvenimo būdas – neigiamas pavyzdys va

aikams. Kai kurie tėvai nepajėgia adekvačiai vertinti potencialių vaiko protinių sugebėjimų, kiti abejingi savo vaikui, treti perdėtai nuolaidūs arba priešiški savo vaikui. Tokiose šeimose vaikai dažnai patiria grubumą, nemotyvuotas ir neadekvačias bausmes, žiaurumą ar prievartą, ir maža tegauna šilumos; šeima neigiamai veikia vaiko vystymąsi. Tiek fizinis, tiek psichinis smurtas labai dažnai sukelia moralines psichologines traumas, kurios formuoja įvairaus pobūdžio ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, hiperaktyvumą, dėmesio nepakankamumas, protesto reakcijas, piktumą, kerštingumą, agresyvumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, žiaurumu, netgi sadizmu, taip pat tikas, liguistas elgesio troškimas, nagų kramtymas, kūno supimas.
Dabar trumpai aptarsime keletą iš šių elgesio sutrikimų, ir bandysime nurodyti, kaip ir kokia linkme ugdyti šiuos “sunkius” vaikus.

2.1.DĖMESIO NEPAKANKAMUMAS

Dėmesio nepakankamumas ir dėmesio nepakankamumas su hiperaktyvumu yra tarpusavyje susiję sutrikimai, priskiriami mokymosi suutrikimams. Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl galutinės šių sutrikimų priežasties, bet yra daug įvairių aiškinimų. Čia pateikiamos kelios priežastys:
 Išankstinis gimdymas;
 Nepakankama ar neteisinga motinos mityba;
 Užsitęsę konfliktai nėštumo metu;
 Nepastovus auklėjimo būdas.

Mokiniai kurių nepakankamas dėmesys, impulsyvūs, linkę į neramų miegą, lengvai išsiblaško, daug kalba, dažnai užmiršta, sunkiai susikaupia ir yra neproduktyvūs, taip pat mažai pasiekiantys. Be to, jiems dažnai būdingas hiperaktyvumas. Tačiau tokie vaikai nebūtinai yra iš asocialių šeimų, tai gali būti ir normalios šeimos vaikas, tik paprasčiausiai, jo, toks elgesys, pasireiškė dėl ka

ai kurių priežasčių. Tyrinėtojai nustatė, jog nepakankamas dėmesys bei hiperaktyvumas gali atsirasti, dėl alerginės reakcijos į kai kuriuos maisto produktus. Taip pat šie elgesio sutrikimai gali pasireikšti dėl sutrikusio žarnyno, ar net genetikos.

Kaip elgtis su nepakankamai dėmesingais ir hiperaktyviais mokiniais?
Geriausia pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Pirmiausia reikia pasistengti pašalinti tai, kas atitraukia jų dėmesį. Išsiaiškinti, ar mokinys tiesiog labai judrus, ar jam nepatinka laikytis taisyklių. Tada įsigilinti į tinkamus “dietos“ klausimus. Jei viena strategija ar metodas netinka, padėtis dar ne beviltiška. Reiktų išmėginti kitokį metodą. Patariama nevengti profesionalių patarimų; stengtis sužinoti kuo daugiau įvairių nuomonių. Jeigu nustatoma kad vaiko elgesys priklauso nuo maisto produktų, ar žarnyno, tada reiktų kreiptis ir į medikus. Na o jei čia genetikos hipotezė (tėvai irgi yra, ar buvo, hiperaktyvūs), tuomet jau reikia elgesį koreguoti auklėjimo būdu. Kiekvienas iš šių gydymų reikalauja aktyvaus tėvų, vaikų bei mokytojų dalyvavimo.
Pirmoji pagalba tėvams reiškia dalykinę informaciją apie šį sutrikimą. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda rasti naujus kelius į savo vaiką. Sunkus vaikas virsta – vaiku, kuriam reikia padėti. Labai svarbu, kad tėvai teisingai suplanuotų vaiko dieną, nes šie vaikai sunkiai susidoroja su jam skirtomis užduotimis, jei jis matys prieš akis kažkokį raštelį, kuriame parašyta kokias užduotis jam reikia atlikti, ji

is ir stengsis jas vykdyti. Laikas ir situacijos turėtų būti kuo mažiau kaitaliojami. Visi nauji nurodymai erzina vaiką. Namų darbus patartina atlikti kartu su suaugusiojo pagalba. Bet nereikia vaiko visiškai “užkrauti” darbais, nereikia pamiršti, kad toks vaikas yra labai judrus, tad jam reikalingi fiziniai pratimai, kurių metu vaikas ir pailsėtų nuo užduočių, mokslų, bei savotiškai “išsikrautų”.
Hiperaktyvūs vaikai reikalauja nuolatinio dėmesio, reikia išmokinti juos pageidautino elgesio, kai vaikas išmoksta pats save kontroliuoti ir instruktuoti, tuo geriau jis save pažysta, ir tuo lengviau jam sekasi save kontroliuoti. Tokie vaikai mėgsta būti pagirti, taigi nereiktų vengti pagyrimų už tinkamus darbus, tai galėtų būti ir savotiškas paskatinimas.

2.2. AGRESYVUS VAIKAS

Pedagogui dažnai tenka patirti bejėgiškumo jausmą susidūrus su agresyviais vaikais ir pripažinti savo nesugebėjimą padėti susidūrus su tokiais vaikais. Ekskursas į praeitį rodo, kad fizinė vaikų prievarta, suprantama kaip fizinis jų žalojimas ar netgi nužudymas, ankstesnėse istorinėse epochose ne tik buvo įprasta santykių kultūros forma, bet ir priklausė normaliam elgesiui su vaikais. Jei vaikas vaikystėje patyrė smurtą, tai labai didelė tikimybė, kad ir jis bus likęs smurtauti.agresyvaus vaiko sąvokai galėtume priskirti ir anksčiau paminėtą – negatyvizmą, protesto akcijas, piktumus, kerštingumą, priešinimąsi bet kokiai veiklai, kenkimą, žiaurumą. Visi jie tarpusavyje glaudžiai susiję. Todėl naudosime tik pagrindinę sąvoką tolimesniame tekste –

agresyvus vaikas.
Agresyvus elgesys turi daug kitų priežasčių, pirmiausia – nevaldomas kurio nors šeimos nario temperamentas, nervingumas, per didelis aktyvumas, taip pat ir paveldėtas agresyvus ir asocialus elgesys, tyrimai rodo kad agresyvus elgesys perduodamas iš kartos į kartą. Priežastys sukeliančios agresyvų elgesį yra įvairios:
 Tėvų elgesio modelio perėmimas (kopijavimas);
 Prasti tėvų auklėjimo įgūdžiai;
 Per didelis asmenų keitimasis šeimoje;
 Lytis – agresyvaus elgesio rizikos faktorius;
 Sunkus gimimas.

Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti bendrauti. Jie amžinai įtarinėja, kad jo pašnekovas turi slaptų kėslų, nori jam pakenkti, todėl jie yra įsitikinę, jog turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose, jie niekada neįžvelgia savo klaidų, visuomet mano esą teisūs, ir niekada nėra linkę nusileisti, alternatyvių sprendimo būdų – jiems nėra. Be to jie visada yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu. Agresyvūs vaikai dažniausiai blogai mokosi, psichologiniai tyrimai parodė, jog jų intelektas dažnai būna aukštesnis, nei gaunami pažymiai. Jie nesugeba įsisavinti medžiagos, dėl per didelio savo aktyvumo, dėmesio stokos, ir begalinio išsiblaškymo. Agresyvūs vaikai kalba impulsyviai, neapgalvoję iš anksto ką sako, ir visada jų balso tonas būna aukštas ir grubus. Dažnai jų baimė yra mažinama agresyvumo išpuoliais. Taip nekyla abejonių, kad agresyvus elgesys priklauso nuo lyties. Gydomų vaikų tarpe mergaitės sudarė tik 10 – 15 procentų. Dar neįrodyta ar tai lemia biologiniai skirtumai, ar tradicinis visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas.

Kaip elgtis su agresyviais vaikais?
Pirmoji ir pati svarbiausioji pagalba – dalykiškas tėvų informavimas apie jų vaikų sutrikimo priežastis. Tėvai privalo kuo anksčiau įvertinti savo santykius su vaikais ir suderinti asmeninį bei profesinį gyvenimą su vaikų globa, bei priežiūra. Būtinas aktyvus tėvų bendradarbiavimas su mokykla ir jos mokytojais. Negalima nusigręžti nuo agresyvių vaikų, kadangi šis nusigręžimas juos dar labiau skatina būti agresyviais, kaip pavyzdį galime paimti mokyklos bendraklasius, kurie turi agresyvų draugą – elgdamiesi agresyviai, šie vaikai praranda kitų vaikų pasitikėjimą, kadangi šie nenori paklusti agresyvių vaikų nurodymams. O tai dar labiau komplikuoja padėtį, tai tampa tarsi užburtas ratas: jie neįgyvendina iki galo savo interesų, o kiti vis labiau nutola ir nusigręžia nuo jų.
Taigi reikia stengtis paaiškinti visai klasei, kad negalima elgtis nedraugiškai, kad reikia visiems padėti, o agresyviems vaikams reikėtų pasakyti, kad negalima naudotis kitų gerumu. Tėvai taip pat turėtų įsijungti į vaiko ugdymą, bei elgesio koregavimą. Kaskart iškilus negandai, reikia vėliau ją aptarti kartu su vaiku, negalima nieko kritikuoti, būtini patarimai.
Kadangi agresyvūs vaikai blogai mokosi, tėvai turėtų kartu ruošti pamokas, bei drauge suplanuoti laiką, kur kiekvienam privaloma laikytis nurodytos valandos, nes kaip žinome nuo senų laikų, tėvai – mūsų pirmieji mokytojai. Jei vaikas elgiasi neagresyviai, reikia jį girti ir prideramai apdovanoti. Svarbu teigiamai įtvirtinti pageidaujamą elgesį, tuomet geriau seksis mokytis.
Gali būti, kad paprasto auklėjimo neužteks, tuomet reiktų kreiptis į specialistus, kurie patars, kaip efektyviau gydyti agresyvius vaikus, ar naudojant šeimos terapija (visi šeimos nariai lankosi pas terapeutą), ar atsipalaidavimo technika.

2.3. NAGŲ KRAMTYMAS

Gana dažna problema šiuolaikinėse ugdymo įstaigose, atrodytų jog tai menkas sutrikimas, bet ir šis trukdo pasiekti gerų rezultatų mokymesi. Nagų kramtymas – opi problema vaikams augantiems asocialiose šeimose. Kadangi vaikai nepatiria tėvų švelnumo, neretai mato agresyvius gimdytojus, jiems kyla nerimas, baimė, kurią jie pašalina (pakeičia) nagų kramtymu.

Kaip elgtis su nagus kramtančiu vaiku?
Pirmiausia reiktų pradėti nuo tėvų, kurie galėtų naudoti teigiamo įtvirtinimo būdą. Galima vaikui paaiškinti, kad sutvarkyti žaislus ir juos sudėlioti į savo vietas yra geras ir malonus dalykas. Palaipsniui tai virsta įpročiu, o tuo gerėja vaiko psichinė būsena, jis žino, ką ir kaip reikia daryti, kaip bendrauti, ar kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Šis mokymas vyksta kiekvienoje šeimoje kasdien. Tokiu būdu vaikui perteikiamos konkrečios elgesio normos, būtinos gyvenant visuomenėje. Didesnis vaiko užimtumas padeda užsimiršti apie nagų kramtymą, o tai padeda siekti geresnių mokymosi rezultatų.

2.4. KŪNO SUPIMAS

Kūno supimas – vaikystės blogo auklėjimo priežastis. Vaikai, kurie nepatiria šilumos, nuolat yra užsidarę, neturi su kuom pasišnekėti, pažaisti, dažnai sėdėdami supa galvą ar visą kūną, tai gali atlikti ir stovėdami. Toks supimas neretai erzina, ar net gąsdina aplinkinius, todėl vaikai nenoriai prisiima juos į savo tarpą. Šis sutrikimas nėra labai žymus, todėl kad jis per daug netrukdo mokintis, tik galbūt vaikas yra daugiau užmaršesnis. Todėl šių vaikų ugdymui pirmiausia reikia dėmesį skirtį į šeimą. Šeimos nariai neturėtų atsiriboti nuo vaiko, o priešingai, turi jam padėti ruošti pamokas, vykdyti įvairias užduotis. Tai gerina mokymąsi, bei vaikas neturi kada sūpuotis.
2.5. TIKAS

Tai nėra pats blogiausias dalykas, kaip ir nagų kramtymas, ar sūpavimas, kurie trukdytų mokintis, bet vis dėl to, tokie nors ir menki elgesio sutrikimai atitraukia vaiko dėmesį ir šiam sunkiau susikoncentruoti į pagrindinį dalyką.
Tikai yra trijų rūšių:
 Motorinis – tai dažniausiai mirksėjimu ir grimasomis, palydimomis staigiu galvos judesiu. (Rankų plojimas, trypčiojimas, mirksėjimas).
 Vokalinis – tai, kai skleidžiami garsai gali būti įvairūs.
 Tureto sindromas – tai ypatinga kompleksiška forma.
Kartais tokie reiškiniai atsiranda dėl įpratimo, bet dažniausiai jie yra nesąmoningi, ir neaišku iš kur atsiradę. Tačiau šie sindromai, kaip atsiranda, taip patys ir išnyksta, todėl didesnių sunkumų vaiko ugdymui jie nesukelia. Paprasčiausiai tėvai turėtų prižiūrėti, kad jų vaikas nuolat jaustųsi stabilus, kad nebūtų jokių išorinių konfliktų, nes tai paaštrina tiką.

2.6. LIGUISTAI TROKŠTANTIS GARBĖS VAIKAS

Kartais vaikai nebesugeba atskirti kur jų fantazija, o kur realybė. Šie vaikai siekdami garbės, ir kitų žmonių šlovinimo, pasitelkia savo begalinę fantaziją, kuriai ribų nėra. Tokiems vaikams labai svarbu gauti pritarimą, pagyrimą, nes jie dažnai abejoja savimi, nesugeba tinkamai įvertinti savo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Priežasčių yra įvairių:
 Pastangų stoka;
 Paviršutiniškumas;
 Gebėjimas prisitaikyti;
 Lengvas pasidavimas įtakai;
 Fantazija;
 Lengvai pažeidžiamas, nestabilus sąmoningumas.
Pagrindinė priežastis silpni ryšiai šeimoje, savo fantazijomis vaikai siekia atkreipti suaugusiųjų dėmesį, jie pasiruošę padaryti ar pasakyti bet ką, kad tik būtų pastebėti ir įvertinti. Nors galima teigi, jog šis garbės troškimas gali būti ir išmoktas ir įgimtas. Jeigu vaikas nuolat mato tėvus besigiriančius vienu, ar kitu dalykų, vaikas taip pat bus linkęs girtis.
Šių vaikų ugdymas nėra sudėtingas, kol jie nesugalvoja savo fantazijų. Paprasčiausiai pedagogai pastebėję, kad klasėje yra tokių vaiku, turėtų jiems skirti pakankamai dėmesio, kad jiems nestigtų mokytojo pritarimo. Tuomet ir vaikų mokymosi rezultatai pagerės.

3. VAIKŲ SU ELGESIO SUTRIKIMAIS UGDYMO APIBENDRINIMAS

Vaikai turi būti mokomi mažiausiai varžančioje aplinkoje. Tai reiškia, kad “sunkūs” vaikai, kiek įmanoma turėtų būti mokomi normaliose klasėse. Tie kurių emocinė ar mokymosi negalia visai nedidelė, turėtų visą dieną praleisti normaliose klasėje. Tiems kurių sutrikimas šiek tiek didesnės, turėtų papildomai pagelbėti specialusis pedagogas, nesvarbu ar klasėje, ar ne čia. Juo sutrikimas sunkesnė, tuo normalios klasės mokytojo atsakomybė mažesnė, o toks mokinys turi būti papildomai mokomas specializuotoje aplinkoje, kraštutiniu atveju – internatinėje mokykloje. Praktiškai daugumos įprastinėse klasėse mokomų mokinių elgesio sutrikimais nedidelis.
Kaip jau buvo minėta, kiekvienas toks vaikas turi turėti individualizuotą mokymo planą (IMP). IMP turi parengti komitetas, į kurį įeina normalios klasės mokytojas, vaiko tėvai, specialusis pedagogas, taip pat ir kiti specialistai, tokie kaip psichologai, kalbos terapeutai, medikai. IMP turi turėti informaciją apie vaiko dabartinius mokymosi rezultatus, suformuluotus ilgalaikius ir trumpalaikius ugdymo tikslus, planą, kaip šių tikslų bus siekiama, kiek laiko vaikas praleis normalioje klasėje ir vertinimo planą. IMP kasmet turi būti patikrinamas. 1.pav. parodyta tipiška IMP forma. Tačiau dažnai mokykloje iškyla problemų siekiant integruoti “sunkius” vaikus įprastinę klasę:
 Specialistų (spec. pedagogų, logopedų, psichologų, socialinių pedagogų) trūkumas.
 Pedagogų žinių, įgūdžių (laiko ir dėmesio paskirstymo pamokoje, individualių programų sudarymo, moksleivių žinių vertinimo) stoka.
 Priemonių (vadovėlių, papildomos, metodinės literatūros, padalomosios medžiagos) trūkumas.
 Tėvų abejingumas ir dėmesio jų vaikų ugdymo problemoms stoka.
 Moksleivių lankomumas.

Tačiau yra švietimo ir mokslo ministerija pateikia Siūlymų dėl tokių vaikų ugdymo organizavimo, bei visiškos integracijos tobulinimo:
 Įsteigti reikiamą kiekį specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų, socialinių pedagogų etatų visose mokyklose.
 Specialiųjų pedagogų pagalba neturi apsiriboti 2 val. per savaitę
 Užtikrinti pilnavertį mokyklų finansavimą sprendžiant integruoto mokymo organizavimo klausimus.
 Švietimo centrui kasmet parengti mokytojų, dirbančių su elgesio sutrikimų turinčiais vaikais, visiškos integracijos forma, kvalifikacijos tobulinimo specialiųjų poreikių srityje programą.
 Plėsti pedagoginių psichologinių tarnybų tinklą apskrities savivaldybėse .

Įvertinimas turi būti nediskriminuojamas. Atrenkant vaikus, kuriems reikia specialiojo mokymo, mokyklų pareigūnams būtina remtis įvairiais testais ir atsižvelgiant į vaiko kultūrinę aplinką bei kalbą. Svarbu įtraukti į vertinimą tėvus, be kurių raštiško sutikimo nepriimami jokie svarbesni sprendimai, susiję su vaiko mokymu.

3.1. TRUMPAI APIE PAPILDOMĄ UGDYMĄ

Papildomąjį ugdymą lemia mokinių kontingentas, specialybės, materialinės bazes, bei mokyklos tradicijos. Šiuo ugdymu vaikai įtvirtina ir pagilina savo žinias.Ugdymas turi būti kryptingas, gerai apgalvotas, apimantis kuo daugiau praktinės veiklos sričių. Šiuo ugdymu pedagogai vaikams gali daugiau laiko skirti kiekvienam atskirai. O tai labai svarbu vaikams, kurie nepatiria šilumos šeimoje.

3.2. KOREKCIJA

Mokinių su elgesio sutrikimais mokosi daugelyje bendrojo lavinimo mokyklų. Jiems siekiame padėti – pakeisti nepageidaujamą elgesį. Prieš sudarant elgesio koregavimo programą, mokinį 2 – 4 savaites reikia stebėti. Stebėjimo laikotarpiu netaisome mokinio elgesio, neduodame pastabų, kol nėra išaiškintos netinkamo elgesio priežastys.
Siūloma naudoti keletą būdų, kurie padeda išvengti nepageidaujamo elgesio:
1. Nepalankios situacijos, provokuojančios blogą elgesį, vengimas.
2. Nuoseklus elgesio taisyklių mokiniui.
3. Mokinio dėmesio atitraukimas nuo numatomo netinkamo elgesio.
4. Aplinkos, darbo vietos pakeitimas.
5. Gero elgesio pastebėjimas, jo įvertinimas ir skatinimas.
6. Prielaidų probleminiam elgesiui šalinti numatymas.
7. Rėmimasis mokinio gebėjimais ir galimybėmis.
8. Sėkmės įvertinimo kriterijaus numatymas.

Pedagogų pastangos koreguoti mokinio netinkamą elgesį yra viena sudėtingo proceso dalis, kita – turi tobulėti pats pedagogas. Pasak žinomo JAV pedagogo Dr. Stephen E. Williams, mokinio elgesio pakeitimas labai dažnai reikalauja suaugusiųjų elgesio pasikeitimo: savanaudiškumo, pagarbos mokinio asmenybei, pasitikėjimo, geranoriškumo.

4. IŠVADOS

Su visomis šiomis problemomis vaikas iš šeimos ateina į mokyklą ir paprastai greitai išryškėja jo nepajėgumas išmokti programą kartu su kitais bendraamžiais. Jei prie viso to prisideda dar ir socialinės problemos šeimoje, vaiko pedagoginis atsilikimas nuolat gilėja, mokinys lieka kartoti kurso, vaiko pedagoginis atsilikimas nuolat gilėja, mokinys lieka kartoti kurso, netenka mokymosi motyvacijos, išryškėja elgesio nukrypimai ir kt. Tada pedagogai yra bejėgiai pasiekti pozityvių rezultatų. Gerai, jeigu laiku kreipiamasi pagalbos į pedagogines – psichologines tarnybas, kurių specialistai rekomenduoja tokiems vaikams modifikuoti ar net adaptuoti bendrojo lavinimo mokyklų programas.
Taigi matome, kad sąvokas “pedagoginis apleistumas” ir socialinis apleistumas” praktiškai neįmanoma atsieti, nes socialinį apleistumą beveik visada lydi pedagoginis apleistumas.
Kadangi tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai – jie turėtų būti nuolat kviečiami į mokyklas, bei reikia juos nuolat informuoti apie vaikų pasiekimus. Taip yra siekiama sustiprinti pasitikėjimą vaiku, jo galimybėmis. Asocialių šeimų “nurašyti” negalime, paprastai šiose šeimose yra daugiausiai vaikų. Vaikui labai svarbu turėti darnią šeimą, nes nei viena institucija negali to atstoti. Kiekvienam vaikui ir kiekvienai šeimai reikalingas individualus priėjimas. Pedagogai darbui su tėvais skiria ypatingą dėmesį, dirba jautriai, taktiškai. Kalbant su tėvais apie vaiką, būtina pabrėžti jo gerąsias savybes, nes tai sustiprins ryši tarpusavyje. O tai kas be ko, pagrindinis kelias elgesio sutrikimams šalinti.

Leave a Comment