Vertybiniai popieriai

Turinys

1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS ATSIRADIMAS IR JOS VIETA BENDROJE RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOJE 3
1.1. Vertybinių popierių rinkos padėtis tarp kitų rinkų 3
1.2. Vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija 3
2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PASKIRTIS, JŲ RŪŠYS IR SUTEIKIAMOS TEISĖS 5
2.1. Akcijos 5
2.2. Obligacijos 5
2.3. Vekseliai 6
3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS STRUKTŪRA IR JOS DALYVIAI 7
3.1. Vertybinių popierių rinkų rūšys 7
3.2. VP rinkų klasifikavimas pagal naudojamus prekybos technologijos būdus 8
3.3. VP rinkos dalyviai 8
4. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA LIETUVOJE 10
4.1. Nacionalinės VP biržos (NVPB) įkūrimas ir kiti rinkos dalyviai 10
4.2. Vertybinių popierių rūšys Lietuvoje 11
4.3. Prekybos sistema 12
4.4. Vertybinių popierių registracija 15
4.5. Vertybinių popierių kotiravimas 16
4.6. Vertybinių popierių emisija ir emitentai 17
4.7. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos valdymas 18
4.8. Vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijos 201. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RIINKOS ATSIRADIMAS IR JOS VIETA BENDROJE RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOJE
1.1. Vertybinių popierių rinkos padėtis tarp kitų rinkų
Užsienio ekonomistai įvairiai apibūdina vertybinių popierių rinkos sąvoką: iš dalies kaip potencialių mainų sferą, kaip instituciją ar mechanizmą, suvedantį atskirų prekių ir paslaugų pirkėjus( paklausos atstovus) ir pardavėjus(tiekėjus). Ši rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė – vertybiniai popieriai (VP). Taigi, VP cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t.

1 schema. VP rinkos vieta tarp kitų riinkų

Labai svarbu susieti VP rinką su tokiomis rinkų rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka, pinigų rinka ir t.t. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių &#

#8211; iki vienerių metų santaupų, kapitalo rinkoje – vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Pakankamai svarbi yra VP rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Biudžetas, kreditų rinka ir VP rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir lygiomis sąlygomis nulems piniginių išteklių, visuomenei ir ūkiui, sumažėjimą ir susiaurins bankų kreditų ir VP rinkas.
Dažnai susiduriame su kitokiu VP rinkos pavadinimu – “fondų rinka”. Reiktų pabrėžti, kad sąąvokos sutampa ir gali būti vartojamos kaip sinonimai.1.2. Vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija
Vertybinių popierių sąvoka buvo žinoma jau nuo vėlyvųjų viduramžių. Tuomet, didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai. Verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, norint pasinaudoti puikiomis aplinkybėmis. Užjūrio rinkų įsisavinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija; jos ir tapo pirmaisiais VP emitentais. XVI- XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, kitas ka
apitalui imlias šakas. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas.
Prasidėjus pramonės perversmui ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Tam tikslui Londono brokeriai 1773 m. išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono VP birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka.
Pirmoji amerikietiška VP birža pradėjo veikti 1791 m. Filadelfijoje, o po metų- garsios Niujorko VP biržos pirmtakė.
Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos, kurioms reikėjo itin didelių lėšų stambiai mašinų gamybos infrastruktūrai sukurti.
Perėjimas prie akcinės nuosavybės XIX pabaigoje sąlygojo biržų specializaciją akcijų prekyboje, o obligacijų prekyba apsistojo “gatvės” rinkoje. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksploatuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PASKIRTIS, JŲ RŪŠYS IR SUTEIKIAMOS TEISĖS
Norint sėkmingai aptarti VP rinkos funkcionavimą, būtina apžvelgti pačius VP. Egzistuoja daug požiūrių ir nuomonių dėl VP apibūdinimo: tai raštinis dokumentas, kaip korporacijos dalinis popierius (akcija), arba dokumentas liudijantis ap
pie įsiskolinimą (obligacijos, notos, sertifikatai); tai akcijos arba obligacijos formą turinti investicija, tai dokumentai, keliantys reikalavimus realiems (fiziniams) aktyvams ir t. t. Bendru atveju VP suteikia nuosavybės titulą, t. y. tokie juridiniai dokumentai, kurie liudija apie jų savininko teisę į turtą ir pelną. Tuo atveju, kai sunku parinkti tikslų ir vienareikšmį apibrėžimą, tarptautinėje praktikoje priimta apibrėžti objektą pagal tas funkcijas, kurias jis atlieka ir pagal atskirus, jį sudarančius elementus.2.1. Akcijos
Akcija – tai vertybinis popierius patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo savininkui teisę gauti dividendą. Akcijos būna įvairių rūšių ir klasių:
1. Vardinės ir pareikštinės akcijos
Vardinės akcijos negali būti nei laisvai perduodamos nei parduodamos. Jomis gali naudotis tik jų savininkas, kurio pavardė nurodyta pačiose akcijose ir kuriam šios akcijos buvo parduotos. Vardinės akcijos keičia savininką tik tada, kai akcinėje bendrovėje įforminamas atitinkamas jų perdavimo įrašas.
Pareikštinę akciją jų savininkai gali perduoti arba parduoti kitam asmeniui. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam akcijų savininkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas.
2. Paprastos ir privilegijuotos.
Visos akcinės bendrovės išleidžia paprastas akcijas. Paprastosios akcijos suteikia akcininkų susirinkime jų savininkams balsavimo teisę, leidžiančią dalyvauti bendrovės valdyme.
Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkimuose. akcininkų susirinkimuose ji
ie turi tik patariamo balso teisę. Privilegijuotos akcijos turi pirmumo teisę paprastų akcijų atžvilgiu gauti dividendą.
Privilegijuotos akcijos yra kelių rūšių:
1. Kumuliatyvinės privilegijuotos akcijos. Jos suteikia teisę perkelti dividendus vėlesniam laikui. Vadinasi, jeigu kuriais nors metais dividendas nebuvo mokamas jis vis tiek bus išmokėtas vėlesniais metais už visus neišmokėtus metus.
2. Konvertuojamos privilegijuotos akcijos. Tokių akcijų savininkas turi teisę pagal pageidavimą per tam tikrą laikotarpį pakeisti savo akcijas į atitinkamą paprastų akcijų kiekį.2.2. Obligacijos
Obligacija – tai vertybinis popierius, pažymintis, kad jo savininkas suteikė kreditą fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir patvirtinantis fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą grąžinti vertybiniame popieriuje nurodytu laiku jo savininkui šio vertybinio popieriaus nominalią kainą ir savininko teisę gauti iš anksto numatytas palūkanas už suteiktą kreditą. Obligacijos yra geras kreditavimo šaltinis. Obligacijų savininkai nepretenduoja į akcinės bendrovės turtą. Obligacijų tipai:
1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas.
2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama ir ta prasme jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.
3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašiausios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.
4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi AB aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje.
5. Obligacijos, kurios išleidžiamos nesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos.2.3. Vekseliai
Vekselis- vertybinis popierius, pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos raštišką piniginį įsipareigojimą, išduodamą besiskolinančiojo kreditoriui, ir suteikiantis teisę reikalauti iš pasiskolinusio nustatytu laiku sumokėti sumą, nurodytą vekselyje.3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS STRUKTŪRA IR JOS DALYVIAI
3.1. Vertybinių popierių rinkų rūšys
Pirminė rinka – tai pirmųjų ir pakartotinų emisijų (naujų obligacijų ir akcijų išleidimo) rinka, kurioje įvyksta pirminis VP pasiskirstymas tarp investuotojų.
Antrinė rinka – tai rinka, kurioje vyksta pirminėje rinkoje išleistų VP apyvarta.
VP gyvavimo ciklas susideda iš trijų pakopų:
1. Naujo VP išleidimas;
2. Pirminis VP paskirstymas;
3. VP apyvarta (pirkimas-pardavimas).
Pirmąsias dvi pakopas apjungę gausime “pirminę rinką”, trečioji pakopa yra susieta su “antrinės rinkos” sąvoka. Iš tikrųjų, antrinė rinka susideda iš dviejų dalių organizuotos rinkos – VP biržos ir neorganizuotos rinkos (kartais vadinamos “gatvės” rinka). Praktiškai visi VP pirmiausia patenka į “gatvės” rinką. Tai – beveik visos obligacijos ir didelė dalis akcijų (ypač mažai žinomų įmonių). Investicinio verslo pasaulinei patirčiai yra būdinga tokia tendencija: tik po to, kai akcijas išparduoda dileriai “gatvės” rinkoje, ir yra įrodomas jų patenkinamas paskirstymas, akcijomis leidžiama prekiauti biržoje. Galima daryti išvadą, kad neorganizuota (užbiržinė) rinka ruošia dirvą pilnavertei biržai. Užbiržinė VP rinka atlieka inkubatoriaus , auginančio įmones, kurių akcijos po kiek laiko atsidurs biržoje, vaidmenį.
Įvairių struktūrinių grandinių, skirtingų interesų buvimas VP rinkoje reikalauja subalansuotumo. Didžiausia reikšmę VP rinkoje turi likvidumas. Likvidi rinka charakterizuojama nedideliu skirtumu tarp pardavėjo siūlomos ir pirkėjo norimos kainos, nežymiais sandorių kainų svyravimais. Kuo didesnis yra pardavėjų skaičius ir kuo aukštesnis naujai pasiūlytų VP procentas, tuo didesnis rinkos likvidumas. Nukrypimai nuo šių normų gali sukelti kriminogeninę situaciją, paniką tarp investuotojų.
Norint to išvengti, prekyba VP turi vykti stabiliai, be ryškesnių pokyčių. Todėl VP sfera yra ypač griežtos valstybės kontrolės objektas. Kol VP rinkos valdymo organas – VP valstybinė inspekcija – neįsitikina emitento dokumentų išbaigtumu, teisėtumu, aiškumu, – prekyba VP laikoma įstatymu draudžiama. Šie veiksniai yra orientuojami į investuotojų saugumo užtikrinimą.
Reguliuojantiems organams įstatymai dažniausiai suteikia tris funkcijas: registravimą, viešumo užtikrinimą, teisėtvarkos šakoje palaikymą. Licencijų suteikimas ir registravimas, prekiaujančių ir konsultuojančių investuotojus – pagrindinė funkcija. Užsiregistruoti privalo tiek pati tarpininkaujanti VP biržoje firma, tiek visi jos darbuotojai, turintys reikalų su VP. Yra išaiškinamas kandidato profeionalus pasiruošimas, finansinė padėtis, asmeninių savybių pakankamumas, nustatomi rodikliai, ribojantys VP operacijų rinkas. Atsakomybės iškraipymo, taisyklių operuojant VP pažeidimo atveju, registracijos rezultatai gali būti anuliuoti ir atimta licencija. 1 ir 2 lentelėse pateikiamos atitinkamai pirminės ir antrinės VP rinkos schemas.

1 lentelė
Pirminės VP rinkos mechanizmas (išleidimas ir paskirstymas)
Pasiūla Paklausa
Pasiūlos formavimasis Paklausos formavimasis
Emitentai: Investuotojai:
Pinigų poreikis; VP rūšių, tipų, kategorijų pasirinkimas; VP išleidimo apimties ir kainos nustatymas. Pinigų investicijoms turėjimas; VP rūšių, tipų, kategorijų ir kompanijos-emitento pasirinkimas; norimo VP kiekio ir kainos nustatymas.

Susiformavus pasiūlai ir paklausai, seka šie etapai:
• VP išleidimas ir paskirstymas.
• Emitento, institucinio investuotojo, juristų, auditorių sąveika.
• Paskirstymo būdai: aukcionai, konkursai, pasirašymai, derybos.
• Atsiskaitymas.
Emitentas apmoka institucinio investuotojo, juristų, auditorių paslaugas, suteikia garantijas.

2 lentelė
Antrinės VP rinkos mechanizmas (apyvarta)
Pasiūla Paklausa
Pasiūlos formavimasis Paklausos formavimasis
Pardavėjai: Pirkėjai:
pardavimo motyvai pirkimo motyvai
Pardavimo apimtis ir kainos nustatymas Pirkimų apimtis ir kainos nustatymas

VP rinkas galima skirstyti ir pagal tokius kriterijus:
• pagal naudojamus prekybos technologijos būdus
• pagal atskiras VP rūšių rinkas (pvz., privilegijuotųjų akcijų, depozitinių . sertifikatų vienerių metų termino rinkos).
• pagal emitentus (akcinių bendrovių VP rinka, valstybinių VP rinka);
• pagal terminus (pvz., neterminuotų VP rinka);
• pagal teritorinius ir kitus kriterijus.3.2. VP rinkų klasifikavimas pagal naudojamus prekybos technologijos būdus
Stichinė rinka – jai charakteringa tai, kad sandorių sudarymo taisyklės, reikalavimai VP, dalyviams ir t.t., nėra nustatyti. Prekyba vyksta laisvai, artimai kontaktuoja pirkėjas ir pardavėjas. Informacijos apie sandorius platinimo sistema neegzistuoja.
Paprasta aukcioninė rinka – tai geriausiai pažįstama rinka, kur egzistuoja tik pirkėjai. Nėra pirminės pardavėjų konkurencijos. Yra viešai paskelbiamas nuoseklus pasiūlymų sąrašas. Pirkėjai varžosi tarpusavyje, stengdamiesi įsigyti norimą prekę, o kainos palaipsniui keliamos.
Dviguba aukcioninė rinka – čia konkuruoja ne tik pirkėjai, bet ir pardavėjai. Ši rinka užtikrina VP kursų pastovumą ir rinkos likvidumą.
Dilerinė rinka – tai vieta, kur pardavėjai viešai paskelbia apie siūlomas kainas ir sąlygas pirkti VP. Pirkėjai, kurie sutinka su keliamomis sąlygomis, paskelbia apie savo norus įsigyti VP. Pardavėjai privalo sudaryti sandorius su bet kuriuo asmeniu paskelbtomis kainomis. Tiesioginės konkurencijos tarp pirkėjų ir pardavėjų nėra. 3.3. VP rinkos dalyviai
Bet kurioje pasaulio VP rinkoje pagrindinis dalyvis yra emitentas. Emitentas apibrėžiamas kaip rinkos subjektas, norintis pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka, savo vardu išleisdamas VP. Juo gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė, bankas, valstybė. Emitentas leidžia VP siekdamas šių tikslų:
1) Suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatinį kapitalą.
2)Suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Lėšos, gautos už pirminėje VP rinkoje išplatintus vertybinius popierius, naudojamos emitento veiklai vystyti, arba jo skoloms padengti.
Emitentas, išleidęs VP, įgauna šias teises:
• teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme;
• teisę į bendrovės turto dalį;
• teisę į bendrovės pelno dalį, kuri realizuojama mokant dividendus.
Akcininkai ir investuotojai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka turi įsigiję bent vieną kokios nors bendrovės VP.
Klientai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi finansų maklerio įmonių (FMĮ) teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržinėje ir užbiržinėje rinkoje, yra konsultuojami investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP paketą, FMĮ turi atsidarę VP sąskaitas.
Finansų maklerio įmonė – tai bet kokios rūšies specializuota įmonė, gavusi licenciją verstis tarpininkavimo veikla VP rinkoje. Ji savo klientų vardu, naudodama lėšas, atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus, valdo savo klientų VP paketus, atidaro jų VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teisės į VP įrodymą. Tarp FMĮ ir klientų turi būti sudarytos raštiškos sutartys pagal VP komisijos patvirtintas taisykles. Taigi, makleris (kitose šalyse – brokeris) atlieka tarpininko vaidmenį: jis yra VP rinkos dalyvis ir organizatorius, atsakingas už teisingą pavedimų vykdymą. Makleris rizikuoja tik tiek, kiek bus atsakingas už išankstinį kliento VP ir pinigų sąskaitų patikrinimą. Mokestis makleriui dažniausiai yra procentas nuo sandorio apimties, bet gali būti ir fiksuotas mokestis.
Vertybinių popierių birža – specializuota nepelno įmonė, įsteigta dėl VP pasiūlos ir paklausos koncentravimo, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per FMĮ operatyviai sudaryti sandorius, atsižvelgiant į kursą, atspindintį susiklosčiusią VP rinkos konjunktūrą. Ji formuoja oficialų, einamąjį ir kitus prekybos sąrašus. O tai skatina sąžiningą VP prekybą ir užkerta kelią manipuliavimui kainomis ir kitiems nesąžiningiems veiksmams.
Kliringo bankas – institucija, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų ir sandorių su VP įvykdymą tarp FMĮ ir bankų.
Investiciniai konsultantai – fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys konsultacines paslaugas VP emitentams.
Instituciniai investuotojai – tai draudimo kompanijos, pensijiniai fondai, labdaros organizacijos – pelno nesiekiančios įmonės. Jie valdo ištisus VP paketus, yra stambūs investuotojai, profesionaliai dirbantys VP rinkoje.
Kiekvienoje šalyje, tame tarpe ir Lietuvoje, egzistuoja VP rinkos priežiūros ir reguliavimo funkcijas atliekanti valstybinė institucija.4. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA LIETUVOJE
4.1. Nacionalinės VP biržos (NVPB) įkūrimas ir kiti rinkos dalyviai
Pirmoji birža Lietuvoje veikė Klaipėdoje nuo 1775 m. iki 1945 m. Joje buvo prekiaujama eksportui skirtomis prekėmis: mediena, linais, grūdais. 1923-1940 m. Kaune veikusi birža prekiavo užsienio valiuta bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vilniuje vertybinių popierių birža veikė 1926-1936 m. Pokario metais Lietuvos vertybinių popierių rinka nebuvo plėtojama.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., pradėjus vykdyti ekonomikos reformą, paremtą masine privatizacija, labai svarbu buvo paruošti bazę efektyviai struktūrai, kuri suteiktų akcininkams galimybes atlikti sandorius su savo akcijomis. Taigi Vertybinių popierių rinkos atkūrimą Lietuvoje lėmė ekonominės reformos, ypač masinė privatizacija.
1991 m. vasario mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Pirminio privatizavimo įstatymą, ir antroje 1991 m. pusėje prasidėjo masinė privatizacija. Šio proceso metu buvo išleistas didelis kiekis vertybinių popierių – daugiausia paprastųjų vardinių akcijų, kurių savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų.
Dėl itin didelės infliacijos buvo labai svarbu sukurti centralizuotą vertybinių popierių rinką, kuri leistų nustatyti realią išleistų vertybinių popierių rinkos kainą ir apsaugotų smulkius investuotojus. Atsižvelgdama į egzistuojančią vertybinių popierių rinką, kurioje nebuvo popierinių vertybinių popierių ir sertifikatų, o vieninteliam akcininko nuosavybės teisių patvirtinimui buvo naudojami laikinieji akcininko pažymėjimai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti nematerialios vertybinių popierių rinkos modelį.
1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Vyriausybės sprendimu Nr. 646 buvo įsteigta Nacionalinė vertybinių popierių birža. Steigiamasis akcininkų susirinkimas įvyko 1993 m. balandžio 20 d., kurio metu buvo išrinkta 15 asmenų Biržos Taryba. Birža įregistruota Vertybinių popierių komisijoje 1993 m. gegužės 11 d.
Pirmoji Biržos prekybos sesija įvyko 1993 metų rugsėjo 14 d. Jos metu prekybos sąraše buvo pateikti 19 emitentų 22 vertybiniai popieriai, įregistruota 19 finansų maklerio įmonių, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt.

NVPB modelis, kuris buvo įdiegtas bendradarbiaujant su SBF-Bourse de Paris ir SICOVAM (Prancūzijos depozitoriumu), atitinka tarptautinius standartus ir G30 rekomendacijas.
Šis modelis yra laikomas vienu progresyviausių pasaulyje ir jau veikia Varšuvoje, Prahoje, Kijeve. Prancūzijos vyriausybė ir Prancūzijos biržų bendrovė parėmė ne tik konsultacijomis, bet ir finansiškai – padovanojo kompiuterinę, programinė įrangą.
Kodėl lietuviai pasirinko dematerilizuotus VP?
Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje jau sukurtas mechanizmas ir paruošti specialistai, kurie užtikrina nematerialaus VP rinkos modelio funkcionavimą. Antra- todėl, kad nemateriali VP rinka nereikalauja milžiniškų fizinių VP spausdinimo išlaidų. Trečia- todėl, kad nematerialūs VP visiškai apsaugoti nuo suklastojimo, padirbinėjimo, jų egzistavimo laikas neribotas. Ketvirta, nematerialių VP negalima pavogti ir parduoti.
Lietuvoje NVPB prižiūri valstybinė institucija – Vertybinių popierių komisija, kuri atlieka ir rinkos reguliavimo funkcijas.
Praslinkus vos vieneriems metams, duris atvėrė Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas – specifinės paskirties ne pelno įmonė, VP rinkos subjektams, atliekantiems operacijas su VP, teikianti įvairias paslaugas:
• atidaro VP sąskaitas emitentams ir finansų maklerių įmonėms(FMĮ);
• užtikrina VP pervedimą, vykdo atsiskaitymus tarp FMĮ ir bankų, remiantis gautais iš biržos pranešimais dėl sudarytų sandorių;
• garantuoja, kad VP bus pervesti vienu metu su piniginiais atsiskaitymais;
• kontroliuoja rinkoje cirkuliuojančių VP emisijų apimtį;
• užtikrina VP apskaitos vientisumą ir saugumą;
• kaupia, apdoroja ir teikia informaciją, yra atsakingas už VP duomenų bazės formavimą VP rinkai.
Trumpai tariant- tai vieta, kur VP pardavėjas legaliai juos parduoda pirkėjui ir kur VP saugomi kaip banke. Šiuo atveju Lietuva išnaudojo galimybę įdiegti vieną iš perspektyviausių VP .apskaitos modelių paruoštų ir sukurtų Prancūzijos VP depozitoriumo (SICOVAM) specialistų.
Per pastaruosius penkerius metus Nacionalinė vertybinių popierių birža plėtojosi ir augo kartu su Lietuvos kapitalo rinka. Per šį laikotarpį buvo sukurtas teisinis pagrindas organizuotai, valstybės reguliuojamai, profesionaliai vertybinių popierių rinkai funkcionuoti, išaugo rinkos dalyvių bei jos organizatorių patyrimas. Nuolatinis dėmesys Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistemos tobulinimui ir materialinės- techninės bazės plėtrai leido laiku reaguoti į vykstančius vertybinių popierių rinkos pokyčius.
Sparčiai augo emitentų skaičius Biržos prekybos sąrašuose : nuo 44 – 1993 m. iki 600 1997 m. Tuo pačiu, augant prekybos apimtims, augo ir vertybinių popierių biržos kapitalizacija : nuo 40 mln. litų 1993 m. iki 10 milijardų litų 1997 m. Jeigu per 1993-1996 m. laikotarpį bendra Biržos apyvarta siekė 1088 milijonus litų, tai tik 1997 metų apyvarta jau – 1463 milijonus litų.
Sėkmingai savo veiklą plečia Centrinis VP depozitoriumas. Lietuvos finansų rinkoje vis svarbesnę vietą užima finansų maklerio įmonės ir šios rinkos profesionalai – finansų makleriai.
Svarbią funkciją Lietuvos VP rinkoje atlieka finansiniai makleriai. Jie – pagrindiniai rinkos dalyviai ir organizatoriai, kuriems suteikiama teisė tarpininkauti perskirstant kapitalą, įkūnytą vertybiniuose popieriuose.
Finansinio maklerio įmonė- Lietuvos Respublikos ar užsienio juridinių ar finansinių asmenų įsteigta bet kokios rūšies specializuota įmonė, vykdanti operacijas su vertybiniais popieriais, gavusi komisijos leidimą.
Makleris – tai finansinio maklerio įmonės savininkas arba įgaliotas asmuo, išlaikęs vertybinių popierių komisijos egzaminus arba turintis kitokį šios komisijos pripažintą kvalifikacinį sertifikatą ir atstovaujantis įmonei, perkant ar parduodant vertybinius popierius. Įmonė, norinti gauti leidimą vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais, komisijai turi pateikti:
1. Pareiškimą,
2. Steigimo dokumentus,
3. Banko išduotą pažymą apie sumokėtą valstybinę rinkliavą.

Įstatymų nustatyta tvarka finansinio maklerio įmonės gali jungtis į asociacijas, kurios koordinuoja šių įmonių veiklą, atstovauja jų interesams ir tobulina vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą.
Finansinio maklerio įmonė atlieka šias funkcijas:

– siūlo vertybinius popierius viešajai apyvartai;

– esant pavedimui, saugo vertybinių popierių paketą;

– konsultuoja vertybinių popierių emisijos ir apyvartos klausimais;

– perka ir parduoda vertybinius popierius ( savo vardu ir užsakovo lėšomis, savo vardu ir savo lėšomis );4.2. Vertybinių popierių rūšys Lietuvoje
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vertybiniai popieriai yra skirstomi į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius. Geriausiai vertybinius popierius apibūdina jų suteikiamos teisės. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [21,5]. Akcijų suteikiamos teisės gali būti skirstomos į turtines ir neturtines teises. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, gali būti išrinktas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – taip ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme.
Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.
LR Akcinių bendrovių įstatyme akcijos yra skirstomos į dvi pagrindines klases:
1. Paprastosios akcijos užtikrina akcininkui nuolatinę teisę dalyvauti bendrovės valdyme ir teisę į bendrovės turto dalį. Tačiau teisė į bendrovės pelno dalį priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Tai yra, dividendai gali būti nemokami, jeigu bendrovės gautas pelnas yra per mažas arba jei pelną nuspręsta panaudoti kitiems tikslams. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [21,10].
2. Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais) į įmonės turtą ir pajamas. Daugeliu atvejų privilegijuotosios akcijos nesuteikia jos turėtojui balsavimo teisės, tai yra teisės dalyvauti įmonės valdyme. Tokių akcijų savininkams užtikrinami nustatyto dydžio dividendai. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju dividendu. Tai reiškia, jog jei kuriais nors metais įmonė nesugeba išmokėti dividendų, šie dividendai kaupiami ir perkeliami į kitus metus. Žinoma, nėra garantijos, kad tie dividendai išvis kada nors bus sumokėti. Vienas iš privilegijuotųjų akcijų porūšių yra konvertuojamosios privilegijuotosios akcijos. Šios akcijos po nustatyto laikotarpio konvertuojamos į paprastąsias.
Antrajai vertybinių popierių grupei priklauso vertybiniai popieriai, kurie nedalyvauja emitento įstatiniame kapitale, tačiau patvirtina teises, kylančias iš kreditinių santykių. Tai – skolos vertybiniai popieriai arba obligacijos. Jos išleidžiamos norint suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Obligacijos savininkas tampa emitento kreditoriumi. Pati obligacija suteikia teisę gauti atlyginimą už paskolą – palūkanas.
Skirtingai nuo akcijų, obligacijų emitentu gali būti ir valstybė. Akcinė bendrovė gali išleisti tiek akcijas, tiek obligacijas.
Populiariausios Lietuvoje obligacijos yra trumpalaikės Vyriausybės obligacijos (Vyriausybės vertybiniai popieriai). Šiuo metu investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius sumažėjo. Akcinių bendrovių obligacijos kol kas nėra labai populiarus būdas pritraukti lėšas. Šiuo metu tik AB “Mažeikių nafta” ir AB “Lietuvos energija”, keletas mažesnių bendrovių yra išleidusios obligacijas. Pirmoji įmonė – už 40 mln. JAV dolerių, antroji – už 75 mln. JAV dolerių. Šios emisijos išplatintos užsienyje, uždaruoju būdu. Nei viena Lietuvos įmonė nėra išleidus.i obligacijų viešam platinimui.4.3. Prekybos sistema
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sandoriai gali būti sudaromi centrinėje rinkoje bei tiesiogiai pirkėjui susitariant su pardavėju. Pastarieji sandoriai vadinama tiesioginiais.
Akcijų pirkėjas ir/arba pardavėjas gali dalyvauti biržos prekyboje tik per viešosios apyvartos tarpininką – finansų maklerio įmonę arba komercinio banko specializuotą padalinį, turinčius teisę prekiauti Biržoje.
Pavedimus sudaryti visų rūšių sandoriams viešosios apyvartos tarpininkai gali tiesiogiai iš savo darbo vietų kompiuterių tinklo pagalba arba naudotis Biržoje esančiomis darbo vietomis.

4.3.1. Centrinė rinka

Pagrindinė Biržos centrinės rinkos užduotis yra sudaryti viešosios apyvartos tarpininkams galimybę pateikti viešą pavedimą pirkti ir/arba parduoti vertybinius popierius. Tokiu būdu sudaroma galimybė netiesiogiai susitikti pirkėjui su pardavėju arba viešai paskelbti savo ketinimą pirkti arba parduoti vertybinius popierius.
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje centrinėje rinkoje sandorių akcijomis sudarymui naudojamos dvi prekybos rūšys – prekyba fiksuota kaina ir nepertraukiama prekyba.

4.3.1.1. Prekyba akcijomis fiksuota kaina

Prekybos fiksuota kaina pagrindinis bruožas yra tai, kad visi sandoriai vienos prekybos sesijos metu sudaromi vienu kursu. Ši prekybos centrinėje rinkoje rūšis taikoma visoms akcijoms, esančioms Einamojo prekybos sąrašo B grupėje, o taip pat ir akcijoms esančioms kituose sąrašuose, jei joms panaikintos kainos kitimo ribos.
Iki nustatyto laiko visi viešosios apyvartos tarpininkai gali pateikti pavedimus pirkti ir/arba parduoti akcijas o taip pat juos koreguoti bei anuliuoti. Pateikdami pavedimus viešosios apyvartos tarpininkai gali susipažinti su visų viešosios apyvartos tarpininkų pateiktais pavedimais. Nustatytu laiku pavedimų pateikimas nutraukiamas. Nuo šio momento pavedimų koregavimas bei jų anuliavimas neleidžiamas. Pabaigus pavedimų priėmimą, kiekvienai akcijų emisijai, kuriai gauti pavedimai nustatomas rinkos kursas. Visi prekybos sesijai gauti pavedimai turi vienodą įtaką kurso nustatymui. Nustatant rinkos kursą laikoma, kad pirkėjas visuomet sutinka mokėti mažiau, o pardavėjas – visuomet sutinka parduoti brangiau, nei jie nurodė pavedime. Pagrindinis kurso nustatymo kriterijus – maksimalus galimų nupirkti (tuo pačiu ir parduoti) akcijų skaičius. Einamojo prekybos sąrašo B grupės akcijoms gali būti taikomos 20% kurso kitimo ribos. Tai reiškia, kad kursas vienos prekybos sesijos metu negali pakilti arba nukristi daugiau kaip 20% nuo paskutinio kurso. Jei akcijų kursas nustatytas kurso kitimo ribose, sudarant sandorius pirmiausia tenkinami pavedimai pirkti aukštesne ir parduoti žemesne kaina nei nustatytas kursas. Pavedimai nustatytu kursu tenkinami proporcingai.
Nustačius akcijų kursą, priimami papildomi pavedimai. Papildomi pavedimai priimami tik nustatytu kursu, o jei jis nenustatytas – Biržos skelbtu kursu nepriklausomai nuo rinkos disbalanso krypties. Papildomi pavedimi vykdomi laikantis laiko prioriteto.

4.3.1.2. Nepertraukiama prekyba

Nepertraukiamos prekybos būdu prekiaujama visomis Oficialaus sąrašo ir Einamojo sąrašo A grupės akcijomis, jei joms nepanaikintos kainos kitimo ribos.
Nepertraukiamos prekybos pagrindinis bruožas yra tai, kad prekybos sistema, gavusi naują pavedimą, iš karto patikrina ar yra kita atitinkanti sandorio šalis tarp anksčiau gautų pavedimų. Jei tokia sandorio šalis randama – pavedimas vykdomas iš karto, jei ne – pavedimas įrašomas tarp laukiančių. Apie įvykdytą pavedimą ir įregistruotą sandorį nedelsiant informuojami visi viešosios apyvartos tarpininkai, dalyvaujantys prekyboje.
Pavedimai vykdomi laikantis kainos ir laiko prioriteto. Tai reiškia, kad pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti aukščiausia ir parduoti žemiausia kainomis. Jei yra keletas vienos rūšies pavedimų vienodomis kainomis, pirmiausia vykdomas anksčiausiai gautas pavedimas.
Pavedimai gali būti vykdomi pilnai arba dalinai. Dalinai įvykdytas pavedimas neįvykdyta dalimi. lieka prekybos sistemoje laukimo režime iki jo pilno įvykdymo. Viešosios apyvartos tarpininkai neįvykdytus ir dalinai įvykdytus (jų neįvykdytą dalį) gali koreguoti arba anuliuoti.
Prekyba pradedama – kaupiant viešosios apyvartos tarpininkų pateikiamus pavedimus. Nustatytu laiku pavedimų pateikimas nutraukiamas ir visoms akcijoms, kurioms pateikti pavedimai, nustatomas akcijų prekybos sesijos atidarymo kursas. Akcijų prekybos sesijos atidarymo kursas negali skirtis daugiau kaip 10% nuo paskutinės nustatytos vidutinės rinkos kainos. Nustačius atidarymo kursą, nustatytu kursu priimami papildomi pavedimai. Jei kursas nenustatytas, papildomi pavedimai nepriimami. Pavedimai prekybos sesijos atidarymui bei papildomi pavedimai pateikiami ir akcijų kursas nustatomas tokiu pat kaip ir prekybos fiksuota kaina būdu.
Pasibaigus papildomų pavedimų priėmimui, pradedama nepertraukiama prekyba. Likę neįvykdyti arba dalinai neįvykdyti, prekybos sesijos atidarymui pateikti pavedimai, o taip pat ir papildomi pavedimai, nepertraukiamoje prekyboje nedalyvauja.
Nepertraukiamos prekybos metu akcijų kursas negali skirtis daugiau kaip 5% nuo akcijų prekybos sesijos atidarymo kurso. Jeigu prekybos sesijos atidarymo metu rinkos kaina nenustatyta, nepertraukiamos prekybos sesijos metu akcijų kaina negali skirtis daugiau kaip 5% nuo paskutinės paskaičiuotos vidutinės akcijų kainos.
Prekybos sesija pabaigoje paskaičiuojama vidutinė kiekvienos emisijos akcijų kaina, nuo kurios vėlesnėse prekybos sesijose bus skaičiuojamos kainos kitimo ribos.

4.3.2. Prekyba skolos vertybiniais popieriais

Šiuo metu prekyboje dalyvauja tik Vyriausybės vertybiniai popieriai.
Pateikdami pavedimus, viešosios apyvartos tarpininkai gali nurodyti minimalų vertybinių popierių kiekį, kurį sutinka pirkti arba parduoti.
Prekyba vykdoma dviem ciklais. Po pirmojo prekybos ciklo pagal gautus pavedimus birža sudaro sandorius. Neįvykdyti arba dalinai įvykdyti pavedimai (neįvykdyta dalimi) dalyvauja antrajame cikle. Neįvykdyti ir įvykdyti pavedimai gali būti anuliuojami. Sudaryti sandoriai neatšaukiami.
Sudarant sandorius vadovaujamasi kainos prioriteto principu. Jei ta pačia kaina parduodama mažiau Vyriausybės vertybinių popierių, nei perkama ir atvirkščiai, jei perkama Vyriausybės vertybinių popierių mažiau nei parduodama, tokie pavedimai vykdomi proporcingai jų dydžiui. Sandorio kaina priimama to sandorio pirkimo pavedimo kaina.

4.3.3. Tiesioginiai sandoriai

Pagrindinė tiesioginių sandorių užduotis yra suteikti pirkėjui galimybę sudaryti sandorį su jam iš anksto žinomu pardavėju. Jei pirkėjas arba pardavėjas savarankiškai neranda antrosios sandorio šalies, Birža savo informacinės sistemos pagalba sudaro galimybę viešai paskelbti ketinimą pirkti arba parduoti akcijų paketą tiesiogiai derantis dėl pardavimo sąlygų.
Tiesioginio sandorio dydžiui apribojimai netaikomi. Jei tiesioginį sandorį sudaro viešosios apyvartos tarpininkas su savo klientu, taikomas apribojimas sandorio akcijos kainai. Tokiu sandoriu akcijų kaina negali skirtis daugiau kaip 35% nuo paskutinės vidutinės kainos arba paskutinio įregistruoto kurso. Kainos bei dydžio apribojimai sandoriams Vyriausybės vertybiniais popieriais netaikomi.
Sandorio šalims sutarus sandoriai gali būti atšaukiami. Jei tiesioginis sandoris atšaukiamas iki prekybos sesijos, kurioje jis įregistruotas pabaigos, jis neregistruojamas ir prekybos sesijos rezultatuose neskelbiamas. Jei tiesioginis sandoris atšaukiamas iki atsiskaitymo dienos, Birža apie tai paskelbia viešai. Atsiskaitymo dieną, o taip pat po jos tiesioginis sandoris neatšaukiamas.

4.3.4. Atsiskaitymai

Atsiskaitymai pinigais už sandorius sudarytus centrinėje rinkoje vykdomi per Kliringo banką. Kliringo banko funkcijas atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras. Atsikaitymai už tiesioginius sandorius gali būti vykdomi per Kliringo banką, o taip pat, sandorio šalims tarpusavyje susitarus, tiesiogiai.
Atsiskaitymai už centrinės rinkos sandorius vykdomi. pagal suvestines pozicijas. Viešosios apyvartos tarpininkams suvestinės pozicijos skaičiuojamos atskirai pagal kiekvieną atsiskaitymo ciklą. Už sandorius, sudarytus centrinėje rinkoje akcijomis, atsiskaitoma T+3 dieną, laikant, kad sandorio sudarymo diena yra T. Už sandorius, sudarytus centrinėje rinkoje Vyriausybės vertybiniais popieriais – atsiskaitoma T+1 dieną.
Jei viešosios apyvartos tarpininkas negali pateikti vertybinių popierių atsiskaityti už centrinės rinkos sandorius, jam suteikiama teisė per tris artimiausias prekybos sesijas juos surasti. Jei tai padaryti nepavyksta, Birža organizuoja specialų aukcioną. Nepavykus nupirkti ir tokiu būdu – vertybinių popierių pritrūkęs viešosios apyvartos tarpininkas privalo nukentėjusiai sandorio šaliai sumokėti kompensaciją.
Jei viešosios apyvartos tarpininkas nesukaupia pakankamo pinigų kiekio Kliringo banke centrinės rinkos sandoriams apmokėti, birža sandorius apmoka Garantinio fondo lėšomis, o nuosavybės teisė už tokiu būdu apmokėtus vertybinius popierius pereina Garantiniam fondui.
Garantinio fondo pagrindinis tikslas sudaryti sąlygas, kad Biržoje sudaryti sandoriai būtų vykdomi pilnai. Garantinis fondas susideda iš visų Biržoje turinčių teisę prekiauti viešosios apyvartos tarpininkų įnašų. Garantinis fondas draudžia tik centrinėje rinkoje sudarytus sandorius.
Atsiskaitymų ciklas už tiesioginiais sandoriais įsigytus vertybinius popierius gali būti nuo T+1 iki T+5 dienos, o jeigu sandorį sudaro du vieno viešosios apyvartos tarpininko klientai, atsiskaitymai gali įvykti ir sandorio sudarymo dieną. Už kiekvieną tiesioginį sandorį atsiskaitoma atskirai. Jei sudarant tiesioginį sandorį sandorio šalims atstovaujantys viešosios apyvartos tarpininkai numatė, kad atsiskaitymai vyks per Kliringo banką, ne vėliau kaip nurodytą atsiskaitymo dieną jie privalo sukaupti atitinkamą pinigų kiekį kliringo banke. Jei sudarant tiesioginį sandorį buvo numatyta, kad sandorio šalys atsiskaitys tiesiogiai, viešosios apyvartos tarpininkai atstovavę sandorio šalims privalo ne vėliau atsiskaitymo dienos pristatyti biržai rašytinį patvirtinimą apie atsiskaitymus.
Nesukaupus pakankamo pinigų kiekio Kliringo banke atsiskaityti už tiesioginius sandorius arba nepristačius rašytinio patvirtinimo apie atsiskaitymus tiesioginio sandorio vykdymas sustabdomas.4.4. Vertybinių popierių registracija
Vertybiniai popieriai registruojami Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje.
Emitentas, nusprendęs išleisti vertybinį popierių, privalo pateikti komisijai paraišką, kurioje nurodyti šie dokumentai:
1. Emitento pavadinimas ir buveinės adresas.
2. Informacija apie išleidžiamų vertybinių popierių klases, rūšis , emisines kainas.
3. Numatomas vertybinių popierių platinimo būdas.
Pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomus vertybinius popierius pateikiama prospekte. Kiekvienam potencialiam investitoriui turi būti suteikta galimybė susipažinti su prospektu.

Prospekte turi būti nurodoma:

– emitento pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis;

– emitento stebėtojų tarybos, valdybos narių vardai, pavardės, mokslo cenzas, laipsnis, profesija;

– informacija apie emitento įstatinio kapitalo dydį, nekilnojamo turto sudėtį ir jo balansinę vertę, akcijų skaičių pagal rūšis ir klases;

– nepriklausomų auditorių patvirtinta informacija apie emitento paskutiniųjų vienerių veiklos metų finansinius rezultatus, akcininkam paskirtus dividendus;
– informacija apie lėšų, kurios bus gautos išplatinus vertybinius popierius, naudojimą ir ekonominį pagrindimą;

– rizikos veiksniai, susiję su emitento veikla;

– išleidžiamų vertybinių popierių skaičiavimas, nominali vertė, emisinė kaina;

– vertybinių popierių platinimo terminas;

– informacija apie ankstesnes vertybinių popierių išlaidas.

Prospekto pradžioje išdėstytos dokumentų santraukos, supažindinančios investitorius su emisine informacija apie emitentą ir jo vertybinių popierių veikla. Jei vertybinis popierius numatoma platinti ne viešai, tai pateikiamas supaprastintas prospekto variantas.
Komisija privalo išnagrinėti pateiktą paraišką bei prospekto ( memorandumo ) duomenis ir per 30 dienų nuo paraiškos pateikimo duoti atsakymą. Emitentas Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka atsako už prospekte pateiktų duomenų teisingumą.4.5. Vertybinių popierių kotiravimas
Kotiravimas – tai kainų, kuriomis vykdomi biržos sandoriai, fiksavimas ir viešas skelbimas. Kotiravimo biuras, išnagrinėjęs paskutinės prekybos sesijos rezultatus, pateikia juos akcijų pardavėjams ir pirkėjams biržos prekybos dieną specialiame biuletenyje.
Kaip vykdoma kotiruotė ( tai yra parinkimas optimaliausios tiek pirkimo, tiek pardavimo kainos ) galima pailiustruoti šiuo pavyzdžiu.
Vertybinių popierių birža kiekvieną dieną gauna iš klientu pasiūlymų, kuriuose nurodoma maksimali pirkimo kaina (pavyzdžiui, 25 akcijos po 150 lt., 22 akcijos po 151 lt., 19 akcijų po 152 lt., 13 akcijų po 153 lt., 7 akcijos po 154 lt.). Tuo pačiu metu keli klientai pateikia biržai pasiūlymus parduoti vertybinius popierius, nurodydami pardavimo kainą (pavyzdžiui, 8 akcijos po 150 lt., 13 akcijų po 151 lt.,16 akcijų po 152 lt., 20 akcijų po 153 lt.,23 akcijos po 154 lt.). Turint šią informaciją sudaroma paklausos – pasiūlos suvestinė.
Biržos tikslas – nustatyti optimaliausią akcijos kainą, kad biržos prekybos dieną įvyktų kuo daugiau sandėrių, tai yra būtų patenkinta didžioji dauguma pirkėjų ir pardavėjų. Naudojant šį principą suvedama akumuliuota paklausa ir pasiūla. Todėl pirkėjai, norintys nusipirkti akcijų po 154 lt., geriau jas nusipirks po 153 lt. ( tuomet akumuliuota paklausa 7 +13 = 20 ). Taip pat parduodantys po 150 lt., noriai parduos akcijas po 151 lt. ( akumuliuota pasiūla 8 + 13 = 21 ). Tokiu būdu apskaičiuojama akumuliuota paklausa ir pasiūla kiekvienai kainai. Toliau parenkama optimaliausia kaina. Šiuo atveju bus 152 lt., tuomet bus įvykdyti 29 sandėriai. (Lieka 10 akcijų ). Bet kuriuo kitu atveju, pavyzdžiui, parinkus kainą 153 lt., įvyktų 20 sandėrių (lieka 29 akcijos neparduotos ).
Taigi, standartinis kotiravimas išaiškina aukščiausią pirkimo kainą ir žemiausią- pardavimo.

4.5.1. Kotiravimo metodai

1. Kotiravimas šaukiant. – Šio metodo esmė ta, kad susirenka biržos bendrovių atstovai, kurie balsu sako pasiūlas ir paklausas, užrašytas knygutėse, tol, kol nusistovi pusiausvyra. Siekdami išvengti nesusipratimų tame šurmulyje, jie savo žodžius palydi rankos ir pirštų ženklais, kurie reiškia, ko jie nori, kiek akcijų ima ar paduoda. Vienas biržos bendrovių atstovas, vadinamas kotiruotoju, užrašo iš eilės kursus, apie kuriuos sukasi diskusija, ir jų nenutrina tol, kol nusistovi pusiausvyros kursas. Tas kursas pabraukiamas ir tampa kotiravimo kursu.
Seansas tęsiasi, įvertinami nauji užsakymai, kurie gali būti gauti po pirmojo kurso kotiravimo ir, savaime suprantama, įvertinami tie užsakymai, kurie įvykdyti, nes neatitiko nurodyto kurso.
Kotiravimas šaukiant taikomas visoms vertybėms, o labiausiai – “ einančioms “ obligacijoms.
Šis metodas plačiausiai vartojamas Paryžiaus rinkoje, nes ji yra sulėtinta rinka. Tačiau tais atvejais, kai užplūsta užsakymai ir išsibalansuoja rinka, tiesiogiai susitarti visiems šaukiant darosi nebeįmanoma. Be to, labai sunku susitarti, jei rinka labai maža. Tokiais atvejais tenka vartoti vieną iš dviejų, beje, panašių procedūrų, kurios leidžia ramiai išnarplioti pateiktų užsakymų pynę: kotiruojant per kartoteką ar per dėžutę.
2. Kotiravimas per kartoteką. Kiekvienai vertybei “kartotekoje“ sukaupiami visi užsakymai toje biržos bendrovėje, kuri yra tos vertybės “specialistė“.
Kiekviena biržos bendrovė nori, kad jai būtų patikėta misija kotiruoti tam tikrų bendrovių akcijas ar obligacijas ir kiekvieną dieną nustatyti kursą.
3. Kotiravimas per dėžutę. Ši procedūra tokia pat kaip ir kotiruojant per kartoteką, bet visus užsakymus centralizuotai tvarko pati biržų bendrovė. Tai išimtinis kotiravimo būdas, taikomas tik tada, kai kurios nors vertybės rinkoje atsiranda ypatingų sunkumų.4.6. Vertybinių popierių emisija ir emitentai
Viešosios apyvartos įstatyme emisija apibrėžta kaip vertybinių popierių, suteikiančių jų savininkams vienodas turtines ir neturtines teises, serijos išleidimas. Pagal vertybinių popierių išleidimo periodiškumą skiriamos pirminė ir pakartotinė (sezoninė) emisijos. Pirminė emisija atliekama steigiantis arba reorganizuojantis iš kitos nuosavybės formos atviro tipo akcinei bendrovei. Tokia emisija dažnai vadinama ir neišbandyta emisija, nes ją leidžia bendrovė, nežinoma vertybinių popierių rinkoje, jos metu formuojamas akcinės bendrovės nuosavas kapitalas. Pakartotinės vertybinių popierių emisijos – periodiškai išleidžiamos vertybinių popierių serijos didinant nuosavą kapitalą.
Vertybinių popierių emisijos gali būti atliekamos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš papildomų įnašų – pritraukiant lėšas iš išorinių finansavimo šaltinių: parduodant naujus vertybinius popierius investuotojams ir akcininkams arba didinant įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų: akcionuojant bendrovės nepaskirstytąjį pelną, akcijų priedus, perkainojimo ir kitus paskirstytinus kapitalo rezervus, išdalinant naujas akcijas seniesiems akcininkams.
Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą, arba kaip procesą, kurio metu emitentas, arba kitaip fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu siūlantis leisti ar leidžiantis vertybinius popierius, kapitalo rinkai pateikia savo investicinę prekę. Rinkai pateiktų vertybinių popierių kokybę lemia emitento statusas, ekonominės – finansinės veiklos rezultatai bei sugebėjimas tenkinti skirtingų kategorijų investuotojų poreikius, kuriuose skirtingu eiliškumu atsispindi likvidumo, saugumo ir pelningumo reikalavimai.

3 Lentelė
Didžiausios emisijos Lietuvoje 1997-1998 metais
Akcinės bendrovės pavadinimas Pritraukta lėšų mln. Lt
Vilniaus bankas 220.80
Lietuvos taupomasis bankas 114.75
Bankas Snoras 110.12
Klaipėdos nafta 102.00
Hermis 69.00
Litimpeks bankas 60.00
Lietuvos dujos 49.83
Lietuvos taupomais bankas 44.66
Lietuvos žemes ūkio b. 42.88
Klaipėdos nafta 40.00

Nuosavybės vertybinių popierių pirminėje rinkoje dominuoja atviro tipo akcinės bendrovės, kurios dažniausiai mobilizuoja kapitalą leisdamos pakartotines vertybinių popierių emisijas. Vertinant emitentų, leidžiančių vertybinių popierių emisijas, sudėtį matoma, kad aktyviausiai Lietuvos pirminėje vertybinių popierių kapitalo rinkoje veikia bankai (žr. 3 lentelę). 1997-1998 net 41% procentą nuo visų vertybinių popierių emisijų, didinant įstatinį kapitalą papildomais įnašais, vertės sudarė bankų akcijų emisijos. Taip pat nemažą svorį turi energetikos sektoriaus bei transporto bendrovių emisijos.
Emitento veikla vertybinių popierių rinkoje nesibaigia vien tik išplatinus vertybinius popierius. Emitentas pastoviai susietas su kapitalo rinka informaciniais saitais – vertybinių popierių išplatinimas įpareigoja emitentą pateikti informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Be to, galvojantis apie ateitį emitentas veikdamas vertybinių popierių rinkoje ruošia dirvą pakartotinėms emisijoms – operuoja savo vertybiniais popieriais palaikydamas kursą.4.7. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos valdymas
Biržos valdymo sistemą sudaro jos renkami organai:

– Biržos akcininkų susirinkimas,

– Biržos taryba,

– Biržos valdyba.
Aukščiausias Biržos valdymo organas yra Biržos akcininkų susirinkimas, kuris vyksta ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Susirinkimas tvirtina, papildo Biržos įstatus, renka Biržos tarybos narius, Revizinės komisijos narius, Biržos arbitražą, taip pat tvirtina maklerių etikos taisykles, nustato baudų koeficientus už prekybos ar etikos taisyklių pažeidimus. Be to, turi teisę reorganizuoti ar likviduoti Biržą.
Biržos taryba yra kolegialus organas, atliekantis Biržos veiklos stebėjimo, analizės ir kontrolės funkcijas laikotarpiais tarp akcininkų susirinkimų. Biržos taryba sudaroma iš 15 narių metų laikotarpiui. Biržos tarybos nariai privalo saugoti slaptą informaciją, kuri jiems tapo prieinama, vykdant savo tarnybines pareigas.
Biržos valdyba – taip pat kolegialus organas, kuris vadovauja bendrai Biržos ūkinei – komercinei veiklai ir tvarko jos reikalus tarp akcininkų susirinkimų. Biržos valdyba sudaroma iš narių 3 metų laikotarpiui. Biržos valdybos nariai solidariai atsako už bendrovei padarytus nuostolius.
Biržos Tarybos ir Valdybos nariai negali būti kitos vertybinių popierių biržos steigėjais, valdybos ar tarybos nariais.
Biržos valdyba samdo administraciją atlikti vykdomąsias funkcijas. Su administracijos generaliniu direktoriumi sudaroma darbo sutartis, pagal kurią direktorius gali disponuoti Biržos turtu ir piniginėmis lėšomis pagal Valdybos patvirtintą sąmatą, teikti pasiūlymus dėl administracijos sudėties, atstovauti biržai, sudarant sutartis, tvarkyti akcijų registracijos knygą.
Biržos akcininkų susirinkimas renka Revizinę komisiją, kuri tikrina Biržos finansinės apskaitos dokumentus, metinį balansą, Biržos steigimo sąmatą. Revizijos vykdomos ne rečiau kaip vieną kartą per metus.
Biržos akcininkų susirinkimas taip pat išrenka arbitražą, kuris teikia juridinio pobūdžio konsultacijas ir sprendžia su vertybinių popierių prekyba susijusius ginčus.

Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) pirmą kartą buvo išleisti 1994 m. liepos 19 dieną.
Lietuvos Bankas, būdamas Finansų Ministerijos atstovu, parduoda Vyriausybės vertybinius popierius aukcionuose. Dažniausiai jie vyksta pirmadieniais ir antradieniais. Pastaruoju metu populiariausi yra 91 ir 182 dienų aukcionai.
Aukcionų dalyviais gali būti tik tos įmonės, kurios yra užregistruotos Lietuvos Centriniame Vertybinių Popierių Depozitoriume (LCVPD). FMĮ “Spekonis ir Gastonas” turi LCVPD licenciją.
Vertybiniai popieriai išperkami už nominalią vertę. VVP yra diskontiniai instrumentai t. y. jie perkami su diskontu nuo 100 ir išperkami už 100. Vyriausybės vertybinių popierių pelningumas skaičiuojamas 365 dienų pagrindu. Sumą, kuri turi būti įmokėta galima skaičiuoti šiuo būdu:
Sx = 365 * 100 * Sn / (T * i + 365 * 100).
• Sx – suma, kuri turi būti įmokėta.
• Sn – nominali vertė.
• T – vertybinių popierių terminas.
• i – palūkanų norma.
Vyriausybės vertybiniai popieriai yra likvidūs. Kiekvieną darbo dieną jais vyksta prekyba Lietuvos Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje.
Paskutiniųjų VVP emisijų aritmetinis svertinis metinės palūkanų normos vidurkis, emisijos apimtis ir paklausos procentas yra parodyti grafikuose.4.8. Vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijos
Šių institucijų pagrindinis tikslas kontroliuoti, kad rinkos dalyvių veikla atitiktų galiojančius šalies įstatymus. Taip pat tokios institucijos gina visų rinkos dalyvių teises.
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija yra vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. 1996 m. sausio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas, pakeitęs Vertybinių popierių komisijos statusą ir jos narių skyrimo tvarką. 1996 m. birželio 18 d. Komisija iš Vyriausybės įstaigos prie Finansų ministerijos buvo reorganizuota į Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją ir perėmė iki tol veikusios Vertybinių popierių komisijos teises bei pareigas.
Vertybinių popierių komisija susideda iš pirmininko ir keturių narių. Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems metams skiria Seimas, Respublikos Prezidento teikimu.
Vertybinių popierių komisija atlieka šiuos uždavinius:
• prižiūri, ar laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių viešojoje vertybinių popierių apyvartoje;
• imasi priemonių, garantuojančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsaugą;
• bendradarbiaudama su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoja vertybinių popierių rinkos plėtrą skatinančią valstybės ekonominę politiką;
• skleidžia informaciją apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus.
Vykdydama LR Viešosios apyvartos įstatyme numatytus uždavinius, Vertybinių popierių komisija vykdo šias funkcijas [9]:
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;
• rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų bei periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir paskelbimo tvarką;
• teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais;
• vertybinių popierių biržoms, finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, makleriams bei kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams, kurių licencijavimas numatytas kituose įstatymuose, išduoda ir panaikina leidimus bei licencijas ar sustabdo jų galiojimą;
• stebi, analizuoja, tikrina bei kitaip prižiūri vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, jų asociacijos, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo bei jo narių veiklą;
• taiko šiame bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą, taip pat Vertybinių popierių komisijos, Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų asociacijos bei vertybinių popierių biržų patvirtintas taisykles ar instrukcijas;
• registruoja vertybinių popierių emisiją;
• turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių pažeistų teisių gynimo, jeigu emitentų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, kitų ūkio subjektų ar maklerių veiksmais buvo pažeisti daugelio investitorių interesai;
• organizuoja kursus, publikuoja ar dalyvauja publikuojant bendro pobūdžio ir specialius leidinius apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir reguliavimą;
• rengia egzaminus ir atestacijas finansų maklerių žinioms ir kompetencijai įvertinti.
Lietuvos bankas ir Draudimo įmonių priežiūros tarnyba šalia Vertybinių popierių komisijos netiesiogiai reguliuoja bankų ir atitinkamai draudimo įmonių veiklą pirminėje vertybinių popierių rinkoje, nors oficialiai jos ir nėra vertybinių popierių viešosios apyvartos kontrolės ir reguliavimo institucijos. Be Lietuvos banko ar Lietuvos draudimo priežiūros tarnybos leidimo, Vertybinių popierių komisija neregistruoja vertybinių popierių emisijų, šios in.stitucijos priima sprendimus dėl bankų arba atitinkamai draudimo įmonių susijungimų, įsigijimų.

LITERATŪRA

1. Defosse G., Balley P. Vertybinių popierių birža.- K., 1994.
2. Gaidienė Z. Finansų valdymas.-K.,1995.- 112p.
3. Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža

http://www.nse.lt
4. Lietuvos Centrinis Vertybinių Popierių Depozitoriumas

http://www.csdl.lt

Leave a Comment