Vaikų socializacija

TURINYS

Įvadas..............................3
1.Kas yra Socializavimas ?..............................4
2.Pagrindiniai socializacijos uždaviniai........................4
3.Šeimos reikšmė vaiko socializavimuisi......................5
4.Socializacija pagal lytį..............................7
Išvados..............................9
Literatūra..............................10

ĮVADAS

XXI a.- tai informacinių technologijų amžius, o šių dienų visuomenė – tai spartaus informacijos daugėjimo visuomenė. Išskirtiniausia šių dienų vaiko gyvenimo aplinkybė – technikos ir įvairių kitų priemonių perpildyta jį supanti aplinka. Vaikas jau nebemokamas gyvenimą pažinti natūraliai, tiesiogiai patirtį aplinką, gamtą. Technika baigia laiką išstumti iš tikrovės.

Prarasdamas tiesioginį ryšį su gyvuoju pasauliu, pasinerdamas į žinių pasaulį vaikas auga protingesnis, bet gebantis mažiau bendrauti, užjausti, padėti.

Iškyla svarbi vaiko socializacijos problema. Todėl kaip niekad svvarbu kalbėti apie vaiko socializacijos esmę, būtinumą.

Savo darbe rėmiausi A. Juodaitytės „ Socializacija ir ugdymas vaikystėje“, J. Vaitkevičiaus „ Socialinės pedagogikos pagrindai“, L. Jovaišos, J. Vaitkevičiaus „ Pedagogikos pagrindai“.

Darbo tikslas – atskleisti vaikų socializacijos ypatumus.

Darbo metodas – literatūros analizė.

1. KAS YRA SOCIALIZACIJA ?

Kiekviena šeima siekia, kad jų vaikas rastų vietą visuomenėje, gebėtų tinkamai bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, gerai jaustųsi nepažįstamoje aplinkoje, t.y., kad jis augtų ir užaugęs būtų laimingas. Augdamas jis turėtų vis labiau įsisąmoninti savo norus, gebėjimus, stengtis suvokti, kas padeda, o kas trrukdo bendrauti. „Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendruomenėje“

Tačiau tai nereiškia, kad žmogus visiškai susitapatina su žmonių mase. Mokydamasis gyventi tarp žmonių, priimdamas jų patirtį, jis kuria savo asmenybės individualybę. „Žmogus gyvendamas tarp žmonių, žvelgdamas į juos iš šalies, pažindamas juos, ka

artu pažįsta ir pats save, pradeda suvokti save, įgyja savęs sutapatinimo su jį supančias žmonėmis ir savo išskirtinumo iš kitų žmonių jausmą.

2.PAGRINDINIAI SOCIALIZACIJOS UŽDAVINIAI

Socializacijos procesą trumpiau apibūdinti būtų galima fraze: „ išlikti – savimi tarp kitų. „ Socializacijos procesas yra aktyvus procesas ir vyksta visuomenėje pačiam individui dalyvaujant, bendraujant su kitais. Pats aktyviausias socializacijos procesas vyksta vaikystėje. Būtent šiuo laikotarpiu vaikas perima pagrindinius socialinius įgūdžius. Suaugusiems yra patikėtas sudėtingas socialinis uždavinys – padėti vaikams tapti tinkamais visuomenei narias “Socializacija vaikystėje „tai yra“ visuminė aplinkos vaikui įtaka, kuri įjungia į sąveiką su žmonėmis ir sudaro sąlygas jam dalyvauti visuomeniniame gyvenime“

Sociologas L. Bromas teigia „ pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių formavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas.“
Šiuo vaikystės laikotarpiu vaikas perima pagrindinius soocialinius įgūdžius, kalbą, elgseną, veiklos, įvairius bendravimo būdus. Taip pat ugdosi bendražmogiškuosius siekius.
Vaikų socializacijoje vyksta trys procesai:
1. vaikai išmoksta būti visaverčiais visuomenės nariais.
2. senoji karta jiems perduoda kultūrą ir tradicijas
3. įvyksta vaiko „savęs atskleidimas“
Socializacija intensyviai vystosi ankstyvuosiuose vaiko gyvenimo perioduose. “Motina kūdikiui suteikia ne tik fizinę bet ir socialinę pagalbą. Įžymus tarybinės psichologijos pradininkas L.Vygotskis teigė, jog vaiko žindimas jam yra socialinės pagalbos aktas“

Pirmieji vaiką supantys žmonės yra tėvai, broliai, seserys. Tai šeima ir yra pirmoji vaiko socializacijos institucija. Jai tenka pagrindinė atsakomybė už

ž vaiko socializaciją, kadangi „ šiame amžiaus tarpsnyje susiformavę socialiniai vaizdiniai, pareigos jausmo, santykiavimo, bendravimo su kitais žmonėmis pradai išlieka visą gyvenimą.“

3.ŠEIMOS REIKŠMĖ VAIKO SOCIALIZAVIMUISI.

“Šeima yra gana atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams pokyčiams, bet kai kuriuose srityse jos ir visuomenės poveikis vaikui nėra tapatus. Šeima yra tarsi filtras, ypač kol vaikas mažas ir neišeina iš šeimos ribų. Schematiškai šeimos ir visuomenės poveikį vaiko socializavimuisi būtų galima pavaizduoti taip:

Svarbiausi socializacijos būdai pirminiuose socializacijos etapuose pagal Z.Freudą yra:
1. imitacija, kai vaikas kopijuoja savo tėvų ir kitų šeimos narių elgesį.
2. identifikacija, kai vaikas perima kitų, pirmiausia tėvų elgesio modelį kaip savąjį ir savo elgesį sutapatina su juo.
Vaiko socializavimosi procesai yra glaudžiai susiję su jo bendravimu ir dalyvavimu žmonių veikloje. Jau pirmųjų metų eigoje labai sparčiai plečiasi vaiko socialiniai santykiai. “Aktyvumo motyvacija pasireiškusi besąlyginėmis reakcijomis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais darosi žymiai sudėtingesnė. Kūdikiui reikia socialinių kontaktų, jis nori pažįstamų artumo, draugijos, prašosi pakeliamas ant rankų tarsi laukdamas glamonių.“

„ Antraisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja vaiko kalba. Ji vystosi bendraujant su suaugusiais. Išmokus kalbą ji tampa svarbiausia jo sąmonės ir mąstymo formavimosi bei tolesnės raidos sąlyga“

„ Išmokus kalbėti labai išsiplečia vaiko žinios apie supančią aplinką, pasaulį. Pamažu plečiasi socializacijos agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys.

Vaikystė – tas laikas kaip pr

radedama mokytis socialiai svarbių vaidmenų. „ Vaidmenų mokymosi procesas turi du aspektus:
1. vaikui būtina išmokti ir atlikti pareigas ir realizuoti savo teises, atitinkančias vaidmenį.
2. įgyti nuostatas, veiklą ir siekius atitinkančius šį vaidmenį.“

Didelis vaidmuo tenka žaidimams, bendravimui su kitais vaikais. Per žaidimą vaikai mokosi atlikti suaugusiųjų vaidmenis. „ Žaidimas daro veiklą patrauklią, įdomią. Dirbdamas jis žaidžia ir žaisdamas dirba. Žaidimas nereikalauja iš jo atsakyti už veiklos rezultatus, bet žaisdamas vaikas mokosi dirbti ir pažinti tikrovę, lavina savo vaizduotę, kūrybinius sugebėjimus.“

Savo gyvenimo pradžioje vaikas neturi savojo „aš“. Jis pradeda formuotis apie antruosius gyvenimo metus. Pirmą kartą galima išgirsti „ aš pats“. Savivardžio „ aš“ susidarymo procese pirmiausiai vyksta savęs atskirimas nuo fizinio kūno, po to nuo socialinio pasaulio ir galiausiai formuojasi „ aš „ vaizdinys. Kad tai įvyktų reikalinga žmonių aplinka, bendravimas. Vaikas savo „ aš „ gali kurti tik remdamasis kitų žmonių vertinimais, reakcijomis. JAV sociologas G. Meadas teigia, jog svarbiausia socializacijos pasekmė, kurti padeda vaikystėje save reguliuoti yra savojo „ aš „ raida. „ Turėti savąjį „aš“ tai reiškia būti socialiu individu.“.

„Ir jeigu vaikystėje vaikui pavyks sėkmingai susikurti savąjį „aš“ vaikas galės labai sėkmingai veikti su kitais. “Aš“ susidarymo procese įvyksta vaiko kaip asmenybės socializacija“

4. SOCIALIZACIJA PAGAL LYTĮ.

Vaikų socializacijos procese – svarbu ir socializaciją pagal lytį. Vaikai iš tėvų mokosi ir ieško savo lyties identifikacijos. Me

ergaitės iš savo motinų mokosi motinos bei moters vaidmenų, o berniukai iš savo tėvų – vyrų ir tėvų vaidmenų. „Apskritai jaunesnio amžiaus vaikams pagrindiniai herojai yra jo tėvas arba motina. Labai gerai, kad mergaitė trokšta tapti panašia į motiną, o berniukas kuo yra jo tėvas“

„Vaikai suvokia savo lyties stereotipus per savo identifikacijos procesų raidą, susitapatindami su tais pačiais lyties žmonėmis. Šis procesas prasideda 3 – 5 metų laikotarpiu.“
Vaikas nuolatos sąveikaudamas su aplinka kiekvieną kartą vis labiau ir labiau tampa savarankiškesnis. Bendraudamas su aplinkiniais jis plėtoja savo veiksmų diapazoną. Socializacijos proceso metu vaikai išmoksta pažinti visuomenę, ar socialinę grupę, kartu įsilieja į ją laisvai veikdami ir sąveikaudami jos socialinėse struktūrose.

Žmogaus socializacijos procesas nesibaigia tik kūdikystės ar vaikystės periodais. Jis tęsiasi per visą likusį gyvenimą.

IŠVADOS

Socializacijos procesą trumpiau apibūdinti būtų galima fraze: „ išlikti – savimi tarp kitų. „ Socializacijos procesas yra aktyvus procesas ir vyksta visuomenėje pačiam individui dalyvaujant, bendraujant su kitais. Pirmieji vaiką supantys žmonės yra tėvai, broliai, seserys. Tai šeima ir yra pirmoji vaiko socializacijos institucija. Jai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko socializaciją, kadangi „ šiame amžiaus tarpsnyje susiformavę socialiniai vaizdiniai, pareigos jausmo, santykiavimo, bendravimo su kitais žmonėmis pradai išlieka visą gyvenimą.“
Savojo „aš“ susidarymo procese įvyksta vaiko kaip asmenybės socializacija. Turėti savąjį „aš“ reiškia būti socialiu individu.

LITERATŪRA

1. Vaitkevičius J.(1995) Socialinės pedagogikos pagrindai . Vilnius: Šviesa,
2. Juodaitytė A.(2002) Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius: Petro ofsetas
3. Jovaiša L., Vaitkevičius J.(1987) Pedagogikos pagrindai. Kaunas: Šviesa
4. Pikūnas J.(2000) Asmenybės vystymsis – kelias į savęs atradimą. Kaunas: Versmė

Leave a Comment