ŠEIMOS FUNKCIJŲ ĮTAKA SĖKMINGAM VAIKŲ UGDYMUI

ĮVADAS

Visi nusišypsome pažvelgę į mažą, bejėgį kūdikėlį, ramiai miegantį savo lopšyje. Šis reginys sukelia pačius švelniausius, gražiausius jausmus. Bet ne kiekvienas susimąstome, kiek šiam mažajam žmogeliui reikia skirti dėmesio, laiko ir kokia atsakomybė guli ant jo gimdytojo pečių. Juk kiekvienas tėvas svajoja, kad jo vaikas išaugtų pats protingiausiais, pats gražiausias, pats stipriausias, geriausias ir pats vyriškiausias, būtų žmonių gerbiamas už darbštumą ar dalyko išmanymą. O ką reikia daryti, kad vaikas tokiu taptų? Kokį vaidmenį vaiko gyvenime vaidina jo šeima? Juk šeima vaaikui yra pirmoji jį veikianti aplinka, iš kurios jis semiasi visą jį supančio gyvenimo vaizdą.
Šeima yra ne šiaip sau kelių žmonių sąjunga. Kad ši sąjunga galėtų normaliai funkcionuoti, ji turi atlikti tam tikras funkcijas: vaikų gimdymą, jų ugdymą, ūkinę – ekonominę, komunikacinę bei kt.
Ugdyme pirma vieta priklauso šeimai, nes tėvams pirmiesiems tenka rūpintis savo vaikų ugdymu, tačiau daug kas priklauso nuo šeimoje tvyrančios aplinkos. Jei vaikas auga normalioje (tvarkingoje) šeimoje, kurioje yra abu tėvai, jų ugdymas labai skiriasi nuo tų, kurie auuga asocialiose šeimose arba šeimose, kuriose yra tik tėtis, arba tik mama. Man buvo įdomu, kokį vaidmenį atlieka šeima vaiko ugdymui, todėl ir pasirinkau šią temą.

ŠEIMOS SAMPRATA

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pi

irma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas.
Šeimos apibrėžimų yra įvairių, tačiau dažniausiai ji apibūdinama šitaip: “Šeima – santykis tarp žmonos ir vyro, tėvų ir vaikų, pagrįstas santuoka arba kraujo giminyste; socialinė istoriškai sąlygoto organizuotumo bendruomenė, kurios narius vienija buities bendrumas, tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagalba.” Šeima prasideda nuo santuokos, įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas – vaikų radimasis. Kai kas gyvena kartu ir neįregistravę santuokos, gimdo ir auklėja vaikus. Tačiau tokių žmonių sąjunga nelaikoma įteisinta šeima. Svarbiausias šeimos apibrėžimo privalumas tas, kad juo akcentuojami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Keičiant šeimos narių tarpusavio santykius, keičiasi ir jos dorovinis, psichologinis klimatas. Šeimos narių tarpusavio santykiai visaip atspindi visuomeninius santykius, kurie vyrauja toje arr kitoje visuomenėje.
Šeima kuriama remiantis ne vien jausmais, išgyvenimais, bet ir abiejų sutuoktinių subrendimu gyventi bendrą sutartinį gyvenimą, užsiimti bendra kūryba ir vaikų auginimu. Gyvenimas šeimoje nėra tik aistringi išgyvenimai. Tai sudėtingas ir sunkus, dažniausiai sutuoktinius fiziškai ir dvasiškai alinantis kasdieninis darbas, susiduriant su prieštaringais jausmais keičiantis santuokiniam gyvenimui, pasirinktų vertybių realizavimas pasinėrus į šeimyninio gyvenimo džiaugsmus, sunkumus, negandas, nepriteklius, atsitiktinumus. Tyrimais patvirtinta, kad meilė yra sudėtingas reiškinys. Ji pavojinga visoms santuokoms, kurios kuriamos remiantis aistringa meile. Tie, kurie meilę la
aiko svarbiausiu dalyku, svarbesniu už pareigą ar bet kurį nors kitą socialinį įsipareigojimą, patyrę, kad senoji meilė miršta ir atsiranda nauja, būtinai bando iškeisti buvusią meilę į naująją.
Tikrasis kiekvienos šeimos rodiklis yra ne tik tarpusavio meilė tų, kurie buvo pašaukti kartu gyventi, bet ir moralinė atsakomybė. Meilė ir moralinė atsakomybė yra svarbūs šeimos požymiai. Dingstant meilei šeimoje, nesvarbu kokio turinio ji būtų, dažnai kartu slopsta ir pareiga bei atsakomybė.
Pasak L. Klintono, būtina šeimos gyvenimo sąlyga yra vaikai. Tai neginčijama tiesa, nes šeima kuriama turint tikslą juos gimdyti ir ugdyti. Šeima yra neatsitiktinė sąjunga. Tai laisvas nusiteikimas kartu gyventi, kurti, kentėti, kovoti, laimėti ir džiaugtis, auklėti vaikus. Tai bendras likimas ir kūryba. Nori ar nenori tėvai ir vaikai, bet juos sieja bendras likimas – gyventi kartu ir pripažinti vienas kitą.
Šeima nėra paprasta bendruomenė. Tai – asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai. Šeimoje žmogus gyvena savo valia. Ji yra daugialypė, besiremianti intymia vyro ir moters draugyste, sąjunga. Tai savanoriškai sudaryta visam gyvenimui ir atvira gyvybės perteikimui ir auklėjimui bendruomenė.
Kiekviena šeima sukuria tik jai būdingus asmeninius modelius, kurie padeda ar kenkia jos narių tarpusavio santykiams bei jų ryšių su išoriniu pasauliu palaikymui. Ji taip pat turi tam tikrus yp
patingus, nepakartojamus šeimyninius ženklus, kurie pasireiškia jos narių tarpusavio santykiuose, elgesyje, planuose, vaizduotėje. Šeima turi savitą charakterį, kuris lemia narių santykius su aplinka (kaimynais, giminėmis ir kt.). Kaip pasaulyje nerasime dviejų vienodų žmonių, tai lygiai taip pat nerasime ir vienodų šeimų. Kiekviena šeima turi savas tradicijas, savitą bendravimo stilių, savas vertybes. Nuo to priklauso kaip šeima įsilies į visuomenę, kokią padėtį užims joje.
Kaip jau buvo minėta, žmonių šeima sukuriama, kai gimsta vaikas. Pilną šeimą sudaro tėvai, vaikas arba vaikai. Joje dažnai būna senelių, kitų giminių. Nepilnoje šeimoje esti tik vienas tėvas.
Šeima, kaip socialinė institucija turi vykdyti šiuos pagrindinius uždavinius:
 Puoselėti ir saugoti šeimos narių ištikimybę ir vieningumą.
 Auginti ir lavinti vaikus. Sudaryti palankias jų brendimo ir vystymosi sąlygas.
 Rūpintis vaikų bendruoju ir profesiniu išsilavinimu, pasirengimu padėti mokyklai ir mokyti ir auklėti vaikus.
 Stiprinti šeimos ūkį ir racionaliai tvarkyti jos ekonomiką.
 Rengti vaikus savarankiškam gyvenimui jų būsimoje šeimoje.

FUNKCIJOS SAMPRATA. ŠEIMOS FUNKCIJŲ DERAMAS IŠPILDYMAS – VAIKO RENGIMAS PILNAVERČIAM GYVENIMUI.

Funkcija, išvertus iš lotynų kalbos (lot. functio) – atlikimas, įvykdymas. Šeimoje taip pat atliekamos tam tikros funkcijos. Šeimos funkcija yra suprantama kaip sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių ir su jais susijusių pareigų vieni kitiems (vyro – žmonai, žmonos – vyrui, tėvų – vaikams, vaikų – tėvams.) atlikimą ir tenkinimą. Poreikiam tenkinti reikalingos atitinkamos sąlygos. Va

aikus auginti neįmanoma be šeimos ūkio, buities, deramai sutvarkytos ekonomikos ir kt. Jei netinkami šeimos narių tarpusavio poreikiai, negali būti abipusės pagarbos, meilės ir laimės. Todėl sutuoktiniai domisi vienas kito darbu ir visuomenine veikla, vienas kitą remia, tvarko ir seksualinį gyvenimą. Dirbdami savo profesinį darbą, jie neužmiršta šeimos, vienas kitam skiria dalį laiko, dalijasi džiaugsmais ir sielvartais, gyvena vienas kito gyvenimu, myli vienas kitą, ilgainiui supanašėja. Be viso to šeima gali iširti.
Visos funkcijos glaudžiai tarpusavyje siejasi. Tad norint, kad šeima normaliai funkcionuotų, būtina vykdyti visas funkcijas.
Yra išskiriamos tokios šeimos funkcijos:
 vaikų gimdymas;
 vaikų ugdymas;
 ūkinė – ekonominė funkcija;
 rekreacinė funkcija;
 komunikacinė funkcija;
 emocinė funkcija;
 seksualinių poreikių tenkinimo funkcija;
 tautos etoso tęstinumo funkcija;
 elgesį reguliuojančioji funkcija;

Jeigu visos šios funkcijos deramai išpildomos, vaikas paruošiamas pilnaverčiam gyvenimui. Vaikas tėvams yra artimiausias asmuo nuo pat gimimo jų prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Didelę gyvenimo dalį jis bendrauja su savo šeimos nariais. Tokia grupinė integracija neįmanoma kitose auklėjimo grandyse. Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima jam padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoti stresą Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai .Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimą ,formuojasi kaip būsimieji tėvai. Šeimoje vaikai mokosi vykdyti ir visuomenės užduotis. Jie iš bando savo jėgas ir galimybes. Šeima saugo jį nuo klaidingų poelgių, padeda įveikti gyvenimo sunkumus Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia visapusiškai tenkinami jo emociniai poreikiai. Čia sudaromos sąlygos jam bręsti fiziškai ir emociškai. Rūpinamasi jo sveikata, buitimi, išorinėmis ir vidinėmis reikmėmis.

Šeima atrenka ir savitai vertina visuomenės informavimo priemonių skelbiamas idėjas. Nuo jos dvasinės, dorovinės brandos, emocijų, nuovokos, kultūros priklauso pasirenkami pavyzdžiai, kuriuos perima vaikai.

Šeima suteikia individui individualumo, jo kaip asmenybės unikalumo bruožų, išryškina juos. Žmogaus individualizacija yra ypatinga šeimos misija. Šeimoje sustiprinamas žmogaus subjektyvumas.

Šeima ugdo žmogaus jausmų kultūrą. Jis jau šeimoje išmoksta tramdyti save, slopinti savąjį ego. Čia išmoksta suprasti ir gerbti kitą žmogų, išmoksta abipusiai priimtino dialogo ir monologo bendravimo formų. Tai pagrindas jo socialiniam augimui, neišeikvojant savęs nereikalingiems konfliktams

Šeima išmoko individą pajusti psichologinę pusiausvirą, sugebėjimą laviruoti subjektyviomis galimybėmis. Jis čia orientuojamas saviauklai, mokomas harmoningai gyventi su savimi ir aplinka. Be tam tikro prisitaikymo žmogus gali prarasti socialumą, pasidaryti neveiklus. Šeima ugdo prisirišimo kultūrą prie dvasinių, materialinių, dorovinių, moralinių, tautinių, etinių kultūrinių vertybių. Prisirišimas žmonių santykiams suteikia dorovinio kryptingumo. Visa tai ugdoma per šeimos atliekamas funkcijas.

Visos šios funkcijos yra nepaprastai svarbios, viena kitą papildančios, stiprinančios. Vienos kurios nebuvimas nepasmerkia šeimos žlugti

VAIKŲ UGDYMAS ŠEIMOJE

Vaikai – brangiausias tėvų turtas. Kiekviena šeima nori užauginti vaiką gražų, protinga, teisingą, jautrų, stiprų ir laimingą. Bet norėti neužtenka. Čia tėvai turi įdėti daug pastangų, kad įgyvendintų savo norus. jie ypač turi gerai apgalvoti kiekvieną savo poelgį, kad jis vaikui nebūtų blogu pavyzdžiu. Todėl tėvai privalo būti, o ne atrodyti žmonėmis, privalo sugebėti atsakyti į nesuskaičiuojamus tūkstančius klausimų, problemų.
„Mūsų vaikai – tai mūsų senatvė. Tinkamas auklėjimas – tai mūsų laiminga senatvė, prastas auklėjimas – tai mūsų būsimas sielvartas, mūsų ašaros, mūsų kaltė kitiems žmonėms, visai šaliai” – sako A. Makarenka. Apie tai turėtų pagalvoti kiekvienas tėvas, nes vaikai yra stebėtojai, tyrinėtojai, romantikai ir kūrėjai – pro jų akis tartum pro kaleidoskopą slenka šeimos gyvenimo kasdienybė ir skverbiasi į vaikų sąmonę. Ką būdamas vaiku patiria šeimoje, tai tą patį atkartos sukūręs savo šeimą.
Taigi, pagrindinė šeimos funkcija – ruošti vaiką savarankiškam gyvenimui visuomenėje, mokyti jį dirbti ir kurti visuomenės labui. Tai įpareigoja tėvus aktyviai dalyvauti ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų, kuriose auklėjami ir mokomi vaikai, veikloje. Nuo to, kokie tarpusavio santykiai susiklosto šeimoje, priklauso vaiko vertybinė orientacija, vaiko ryšiai su visuomene.
Senovės Graikijoje Platonas, sekdamas Sokratu, tvirtino: visas pasaulio blogis, žmonių egoizmas, jų luominė nelygybė išauga pirmiausia iš vienodo auklėjimo šeimoje sąlygų. Beribė tėvų meilė savo įpėdiniui gimdo individualizmą, savanaudiškumą ir kitas ydas.
Būtent pačioje ankstyvojoje vaikystėje dedamas viso būsimo dvasinio žmogaus gyvenimo pamatas. Nuo to ar šis pamatas yra tvirtas bei iš kokios medžiagos jis sukurtas, ir priklauso, kokį pastatą – kokio dydžio ir kokios sandaros – ant jo vėliau bus galima pastatyti. Dvasinio, emocinio asmenybės pagrindo kūrimas ir yra šeimos auklėjimo tikslas bei prasmė. Be tėvų meilės, vaikas, kad ir turėdamas gyvus tėvą ir motiną, lieka našlaitis, bet jis toli gražu neabejingas ir jų tarpusavio santykiams. Kad ir koks mažas būtų, viską kuo puikiausiai jaučia, jautriai reaguoja į jų santarvę ir kivirčus. Tėvų meilė vienas kitam gali virsti svarbiausiu auklėjimo veiksniu, veikiančiu vaiką. Kai tėvas ir motina myli vienas kitą, daugiausia šios meilės gauna vaikas. Be jos visas pasaulis nublanksta, ir jokios pedagoginės priemonės negali kompensuoti jos įtakos vaikui.
Kai vaikai išauga iš ,,trumpų kelnių”, iš esmės kinta ir tėvo vaidmuo jų gyvenime. Kaip tik tėvas turi įpratinti savo vaikus dirbti įtemtai, net rizikingai. Jis privalo padėti pasirinkti artimus ir tolimus gyvenimo tikslus, išmokyti įgyvendinti sumanymus. Ateis laikas, ir tėvas turės berniukui išaiškinti fiziologinius jo organizmo ypatumus, įpratinti prie higienos. Taip pat paaiškinti, kaip elgtis su mergaitėmis, kaip pelnyti jų pagarbą, dėmesį, saugoti jų garbę ir orumą. Jokios knygos nepakeis nuoširdaus tėvo pokalbio su sūnumi, kaip ir motinos su dukterimi. Juk tėvas gali apsaugoti sūnų, kad pastarasis nekartotų jo klaidų, kažkada privertusių jį patį nemažai kentėti.
Vaikai daug mokosi iš tėvų pavyzdžio. Taigi tėvai, norėdami sėkmingai auklėti savo vaikus, visų pirma privalo tinkamai suderinti savo santykius. Tėvų meilė sužadina vaiko meilę tėvams, kuri perduodama kitiems žmonėms. Teisingai manoma, kad vaikai, mylintys savo tėvus, retai išauga blogais žmonėmis. Tėvų meilę labai sunku pakeisti kokiomis nors dirbtinėmis pedagoginėmis priemonėmis. Jų meilė yra neišsenkamas jautrumo, pasitikėjimo, savanaudiškumo ir daugelio kitų jausmų šaltinis.
Vaikas tėvams yra artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jų prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Didelę gyvenimo dalį jis bendrauja su savo šeimos nariais. Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima jam padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą. Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimi tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie išmoksta šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti ir visuomenines užduotis. Šeima saugo jį nuo klaidingų poelgių, padeda įveikti gyvenimo sunkumus.

ŪKINĖ – EKONOMINĖ ŠEIMOS FUNKCIJA

Vaikų auginimas, auklėjimas yra glaudžiai susijęs su deramu šeimos ūkinės bei ekonominės funkcijos plėtojimu. Teisinga ir protinga ekonomika – vienas iš svarbiausių tvirtos šeimos uždavinių, šeimos tvirtybės pamatų. Blogas ir neprotingas šeimos ūkio tvarkymas gali net pražudyti šeimą: dingsta ją gaubianti aureolė, pasitikėjimas, meilė, išsiderina vidinė harmonija. Nepaisant to, kad dabartinės šeimos yra kitokios, šeimos ūkis ir ekonomika buvo ir lieka svarbus jos gyvenimo veiksnys.
Šeimos ekonomika apima jos santykius, susijusius su egzistavimo, materialinių ir kai kurių dvasinių poreikių tenkinimu, namų ir asmeninio ūkio, biudžeto tvarkymu, šeimos valdymu, tarpusavio parama, sveikata, darbus namuose ir įstaigoje bei gamykloje.
Nėra nieko keisto, kad ši funkcija glaudžiai siejasi su Lietuvos žmonių pragyvenimo lygiu. Vienos šeimos turtėja, kitos skursta. Kuo turtingesnė ir kultūringesnė visuomenė, tuo didesnį pasirinkimą turi šeima, tvarkydama ekonomiką ir naudodamasi jos gėrybėmis. Skurdas ir vargas nepaprastai žaloja šeimos dvasinį gyvenimą.
Nėra keista, kad šiuo metu Lietuvos ekonominė būklė, pragyvenimo lygis yra sunkus, todėl kyla grėsmė vaikams ir taip pat jaunimui degraduoti kaip asmenybėms. Dalis jų nutolsta nuo mokyklos, nes tėvai, turėdami mažas pajamas, nesugeba jų išleisti į mokyklą. Bedarbiai dažniausiai patiria psichines traumas, tad tampa blogais savo vaikų auklėtojais ir tėvais. Tad šios funkcijos plėtrai gali pakenkti neryžtingumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, geresnių laikų laukimas.
Kalbantis su tėvais aiškėja, kad skurdžiai gyvenančios šeimos, yra apimtos ypatingo taupumo. Daugelis jų prarado savo santaupas įvairiuose bankuose, tad nebeturi pinigų, kad galėtų išbristi iš kasdienių nepriteklių ir vargo. Tokiems tėvams trūkta optimizmo ir tvirtumo, blogos mintys bei jausmai griauna jų emocinę pusiausvyrą. Jos abejoja savo šeimos narių galiomis ir neduoda jiems progos iškilti. Savo bloga nuotaika tokios šeimos mažina vaikų energiją, žvalumą ir atsakomybę už savo ateitį, nemoko jų būti nesavanaudžiais ir savanaudiškai naudingais kitiems. Vaikai nemokomi teigiamai vertinti save, pakeisti nemėgstamą darbą, nes jų tėvai bijo ekonominių sunkumo ir netikrumo. Vadinasi, vienokios ar kitokios materialinės sąlygos yra svarbi, bet ne vienintelė nusikalstamo elgesio priežastis. Šeimos ekonomikos padorumui svarbią reikšmę turi jos narių santykiai. Kai jie yra normalūs, tai ūkis ir biudžetas yra tvarkomas bendromis jėgomis bei sumaniai. Santaupos skiriamos geresnei buto įrangai, maistui, kultūriniams poreikiams, palankesnių gyvenimo sąlygų sudarymui, vaikų auginimui.
Namų ekonomikos tvarkymo atžvilgiu šeimas sąlyginai galima suskirstyti į šiuos tipus:
1. Tradicinis šeimos tipas (dažniausias). Pajamos gaunamos sąžiningai dirbant visiems šeimos nariams. Tikslas – aprūpinti šeimą viskuo, kas būtina visų jos narių profesiniams sugebėjimams pritaikyti. Jie dirba, kad gyventų dorai.
2. Šeimos, kurių nariai pirmenybę teikia kūrybinių sugebėjimų ugdymui. Tokios šeimos ūkis – tik priemonė dideliems gyvenimo planams įgyvendinti. Tokiose šeimose gyvenama kukliai, nesiekiama prabangos.
3. Šeimos, kurios stengiasi gyventi nejausdamos materialinių trūkumų, savo malonumui. Darbas ir namai vertinami vienodai. Buitiniai sunkumai išgyvenami kaip didelė nelaimė, katastrofa.
4. Šeima, kurios pagrindinis tikslas – sukaupti kuo daugiau brangių daiktų, pinigų. Nevengiama ir nešvarių turto įgijimo būdų. Prarandamos tikrosios žmogiškosios vertybės: meilė, draugystė, rūpinimasis vienas kitu, viską užgožia daiktai ir pinigai.
5. Šeimos, kurių materialiniai poreikiai minimalūs, nėra garbėtrokiškų siekių. Žmonės nori gyventi tyliai, kukliai, meilėje bei santarvėje; jie esti dėmesingi vienas kitam.
6. „Bohemiška“ šeima. Tokiose šeimose vyrauja triukšmas, linksmybės, eksponuojamos brangios knygos, ruošiami pokyliai. Jos dažniausiai įlindusios į skolas, bet užtat jų namuose yra neįprastų daiktų.
7. Šeimos, neturinčios savo nuomonės ir gyvenimą planuojančios ne pagal savo išgales. Jos gyvendamos vadovaujasi kitų šeimų skoniu, nori pralenkti kitus. Vaikosi naujausios mados bei originalumo.
Gyvenime viskas keičiasi. Laikui bėgant taupumas gali virsti gobšumu, papildomų lėšų gavimas – būtinybe. Svarbu nustatyti deramą santykį tarp sąvokų „noriu“, „galiu“ ir „reikia“.

REKREACINĖ ŠEIMOS FUNKCIJA

Rekreacija (lot recreatio – atstatymas) – prasmingas laiko leidimas. Tai laikas, skirtas turiningai ilsėtis, fizinėms ir dvasinėms jėgoms atstatyti, sveikatai atgauti.
Poilsis suprantamas įvairiai. Vieni jį įsivaizduoja kaip jėgų atstatymą, kiti – kaip malonumą, treti – kaip sveikatos palaikymą, ketvirti – kaip vieną svarbiausių šeimos buities elementų ir t. t.
Rekreacinę šeimos funkciją, anot A Charčevo ir M. Mackovsio, apibūdina 2 požymiai:
a) laikas, kurį kiekvienas šeimos narys gali skirti jėgų atstatymui ir pramogoms;
b) laiko naudojimo būdas.
Šios funkcijos plėtotė šeimoje priklauso nuo buitinio aptarnavimo tinklo, maitinimo įstaigų skaičiaus, tėvų bei kitų šeimos narių uždarbio. Tad itin svarbu, kad visi šeimos nariai padėtų vienas kitam atlikti namų darbus, nes antraip nebus galima pramogauti, ilsėtis. Moterims maža laiko lieka rekreacijai. Laiko problema – viena aktualiausių šeimos problemų. Poilsio šeimoje organizavimas ir kokybė priklauso nuo jos narių kultūros ir galimybių pritaikyti pasirinktą rekreacijos modelį. Vieni lanko teatrus, koncertus, kiti iškylauja, treti aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, o ketvirti girtuokliauja ir t. t.
Įtampa šeimoje gali atsirasti dėl per žemo materialinio gyvenimo lygio buitinių sunkumų ir kt. Vidiniai konfliktai, psichinė įtampa sumažėja tokioje šeimoje, kurioje reiškiama vienas kitam simpatija, pagarba, pripažinimas, užuojauta, švelnumas, kai joje galima išsikalbėti, pasidalyti rūpesčiais. Šeima pradeda iškrauti darbe ar kur nors kitur kilusias neigiamas emocijas, joje yra silpnesnė kontrolė. Dėl tokio emocijų išsiliejimo neišvengiami yra konfliktai.
Rekreacinė šeimos funkcija turėtų padėti tėvams, tėvams ir vaikams suartėti, pažadinti tėviškus jausmus vaikams, o vaikų – tėvams.

KOMUNIKACINĖ ŠEIMOS FUNKCIJA

Bendravimas – tai tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Jis apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus supratimą ir suvokimą. Bendraujant vyksta žmonių sąveika: pasikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama.
Bendravimas – tai procesas, kuriame reiškiasi skirtingos patirties partneriai, kuriuos veikia fizinės ir psichologinės kliūtys.
Bendravimas šeimoje užima atitinkamą funkciją – komunikacinę. Komunikacija (lot. communicatio – pranešimas) – šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis apie gautą informaciją (iš televizijos, radijo, periodinės spaudos), domėjimasis literatūra, menu ir vienas kitu.
Šeima atsirenka ir savitai vertina visuomenės informavimo priemonių skelbiamas idėjas. Šeimos nariai dažnai bendrauja vieni su kitais ir jos pačios prieglobstyje.
Bendravimą didina:
 žmogaus dorovinė paskirtis ir jos dorovinis brandumas;
 savižina, sugebėjimas savikritiškai save vertinti;
 suinteresuotumas, įspūdingumas, jautrumas kito žmogaus išgyvenimams;
 suvokimo naujumas, dorovinė intuicija, vaizduotės žaismas;
 aukštas individo intelektas, sudėtingas, įvairiapusis, produktyvus jo proto išsivystymas;
 vertinančiojo ir vertinamojo dorovinių – psichologinių pasaulių panašumas.
Siekiant sutuoktinių ir vaikų prieraišumo, svarbu žinoti bendravimo šeimoje mechanizmą. Bet kuri komunikacija gali būti aptariama mažiausiai dviem aspektais:
a) turinys, t. y. komunikacijos tema;
b) komunikacijos maniera, jos būdas.
N. Epštein išskiria tokias komunikacijos rūšis:
a) Efektyvi komunikacija, kai jos metu perteikiama informacija iš esmės yra emocinga. šis bendravimo būdas dažniausiai pasireiškia tada, kai vieną kurį šeimos narį užvaldo emocijos. Esant tokioms aplinkybėms pokalbis gali arba visai neįvykti arba kelti konfliktus. Tėvai, matydami susijaudinusius vaikus, pirmiausia juos turėtų nuraminti, paguosti, o tik po aiškintis to susijaudinimo priežastis. Taip vaikas ims labiau pasitikėti savo tėvais, patikės savo paslaptis jiems.
b) Instrumentinė komunikacija. Jos metu pasikeičiama informacija, susijusia su smulkiomis šeimos gyvenimo detalėmis – užduotimis. Dar kitaip šį bendravimą galima pavadinti bendravimu “iš reikalo”. Dažniausiai vartojami posakiai: nueik į parduotuvę, paduok duonos, suplauk indus ir t. t. Šis bendravimo būdas yra labiausiai paplitęs ir tai yra negerai. Šeimos nariai turėtų kalbėtis apie jausmus, emocijas ,perskaitytą knygą, matytą filmą. Tai teigiamai veikia šeimos narių tarpusavio santykius, bendravimą daro įdomesnį.
c) Neutrali komunikacija. šis bendravimo stilius nesusijęs nei su šeimos buitimi, nei su tarpusavio santykiais. Taip kalbama apie šeimai neutralius reikalus. Pvz., “šiandien gražus oras”.
Vaikų prigimtis skatina bendrauti su tėvais. Tėvai negali spręsti šeimos uždavinių nebendraudami. Vaiko vidinis pasaulis labiausiai atsiskleidžia kalbantis, kartu dirbant, atvirai bendraujant. Jeigu tėvai praranda vaiko atvirumą, praranda ir vaiką. Sukelti ir išlaikyti visą gyvenimą vaiko atvirumą – didelis ir sudėtingas menas. Šilti, pasitikėjimu grindžiami santykiai padeda geriau suprasti vaiką, suvokti įvairių jo išgyvenimų ir poelgių priežastis ir atitinkamai reaguoti.
Bežodis bendravimas taip pat labai svarbus. Vaikai ypač jautrūs ir supranta bežodžius signalus daug greičiau nei suaugusieji. Tėvai turi išmokti skaityti vaikų kūno kalbą, kad padėtų mažiesiems jausmus išreikšti žodžiais.
Tėvai turi būti pasirengę atsiverti savo vaikams ir nebijoti nuoširdžiai bendrauti. Vaikui gyvenimą palengvina supratimas, kad jis priklauso šeimai, kur drąsiai galima reikšti jausmus, nebijoti, kad gali būti pajuoktas ar atstumtas. Bendravimas sutvirtina svarbius ryšius su kitais žmonėmis. Didžiausia bendravimo problema – nedarni šeima. Tokioje šeimoje dažnai kyla konfliktai, stengiamasi vienas kitą įskaudinti, dažnai kalbama pakeltu tonu, neišklausomas kalbantysis. Pasitaiko atvejų, kai į gautą informaciją atsakoma tylėjimu arba apsimetimu, kad ji yra ignoruojama, vengiama tikslaus atsakymo.
Ypač pavojinga šeimos narių tarpusavio santykiams yra šios komunikacijos :
a) Dviprasmiška komunikacija, kai informacija paini, bet neprieštaringa. Dažnai tėvai neskirsto bendravimo į bendravimą darbe ir bendravimą šeimoje. Jeigu jiems kyla problemų darbe, jie būna irzlūs ir namuose, nesuvokdami, kad kiti šeimos nariai visai nekalti dėl jų problemų. Bloga nuotaika užkrečia visą šeimą ir negali būti teigiamo bendravimo tarp jos narių.
b) Paradoksali (nesuderinama), paini informacija. Ji yra dviprasmiška, prieštaringa. Pvz., vienas sutuoktinių virpančiu balsu sako : “žinoma aš nepykstu, tiesiog negaliu jaudintis ir eikvoti laiką sprendžiant šią problemą.” Tokia informacija gali sutrikdyti žmogų, kuriam ji skirta.
Daugelis tėvų net nežino, kaip išreikšti mintis tinkama kalba bei balso intonacija. Tėvai dažnai meilę reiškia šiurkščiais žodžiais, kelia balsą, kad įveiktų problemą, kurią galima išspręsti daug ramesniu tonu. Daugelis tėvų dar vienpusiškai bendrauja su vaikais, o tikroji komunikacija yra abipusė. Tėvai įsiteigia, kad yra per daug užsiėmę, kad rimtai diskutuotų su vaikais ar klausytųsi jų mažų problemų. Vaiko čiauškėjimas gali atrodyti paviršutiniškas ir gaišinantis laiką, bet jei tėvai iš tikrųjų išklausys savo vaikus, tada ne tik geriau pažins, bet ir padės jiems išspręsti problemas.
Atrodytų, būtų paprasčiausia savo meilę vaikui išreikšti švelniu prisilietimu. Tačiau daugumas tėvų prie savo vaikų prisiliečia tik tada, kai to būtinai reikia – padeda jiems apsirengti, įsėsti į mašiną ir pan. Retai kuris tėvas iš geros valios, be jokios dingsties pasinaudoja galimybe paliesti savo vaiką, prisiliesti prie jo rankos, apkabinti pečius, paglostyti galvą, suvelti plaukus, juokais pasistumdyti. Nemažai tėvų mano, kad švelnus prisilietimas tinka tik mergaitėms, nes joms reikia parodomosios meilės. O su berniukais, esą, reikia elgtis griežčiau, kaip su tikrais vyrais. Jų nuomone, švelnūs jausmai gali padaryti berniuką “ mamos sūneliu “, jį išlepinti. Tačiau juo labiau tėvas patenkina vaiko emocinius poreikius, juo daugiau šis tapatina save su vyriškąja lytimi ir juo vyriškesnis auga.
Nuo pat vaiko gimimo reikia su juo kalbėtis, nors jis ir neįstengia atsakyti. Juo mažesni vaikai, juo daugiau jų vystymuisi reikia bendravimo su tėvais, ypač su motina. Tyrimais įrodyta, kad iš mažens nevienodomis sąlygomis augančių vaikų kalba ir vyresniame amžiuje skiriasi, kad geriausia išlavėjusi vaikų, augusių šeimoje, blogesnė – augusių lopšelyje, blogiausia – augusių kūdikių namuose. Šalia esančio suaugusiojo meilė, nuolatinis dėmesys reiškia, kad vaikui suteikiama pati svarbiausia parama.
Vaikai reikalauja ypatingo atidumo. Kai tėvai skiria dėmesį savo vaikui, tai reiškia, kad susitelkiama prie jo visiškai, nesidomima jokiomis smulkmenomis, kad vaikas nė akimirką neabejotų meile jam. Jis turi jaustis esąs svarbi asmenybė, kurią tėvai vertina. Atidumas leidžia vaikui jausti, kad tėvams jis yra pats svarbiausias žmogus.
Pats sunkiausias vaiko vystymosi periodas – paauglystė. Įvairių autorių tyrimų duomenys rodo, kad tinkamiausias sąlygas paauglio vystymuisi sudaro tie tėvai, kurie sukuria šiltus, stabilius emocinius ryšius šeimoje, bet kartu nusako ir leistino elgesio ribas. Tokie tėvai leidžia savo vaikams laisvai reikšti savo mintis, jausmus, skatina juos būti kuo savarankiškesniais. Patiems paaugliams labai svarbu, kaip tėvai bendrauja su jais. Jie siekia, kad su jais būtų bendraujama kaip su lygiaverčiais suaugusiais žmonėmis. Taigi augant vaikams turi “ augti “ ir tėvų požiūris į juos. Šeimoje egzistuojantis psichologinis klimatas, jos tarpusavio santykiai nulems, ar laimingas, saugus, tvirtas, savimi pasitikintis bus paauglys, kaip jis bendraus su bendraamžiais, suaugusiais.

EMOCINĖS FUNKCIJOS REIKŠMĖ VAIKŲ UGDYMUI

Emocinė šeimos funkcija – viena svarbiausių ir būdingiausių šeimos funkcijų, nes šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų rasti emocinį prieglobstį. Ši funkcija susijusi su jausmų pusiausvyros joje išsaugojimu, su smarkiais išgyvenimais. Emocinė funkcija yra viena svarbiausių šeimos funkcijų, apjungianti visas kitas, kadangi šeimos gyvenimas negali būti bejausmis. Joje nepakenčiamas šaltumas, abejingumas ir kt..

Šeimoje ypač svarbus tėvų ir vaikų tarpusavio prieraišumas, kad jų bendravimas būtų natūralesnis. Savo jausmais šeimos nariai vienas kitą šildo, vienija arba stumia nuo savęs. Kadangi tėvai, jų bendravimas ,jausmų reiškimas, kaip ir visas kitas elgesys, yra pavyzdys vaikams, tai būtent iš jų vaikai mokosi reikšti savo jausmus, juos valdyti, skirti į toleruotinus ir netoleruotinus pagal visuomenėje priimtas normas. Šeimyninio intymumo atmosferoje galima pavaizduoti tai ko nėra, tik vieną kitą kartą, nes vėliau kaukė vis viena nukris. Vienas veido virptelėjimas, išsprūdęs žodis atskleidžia visą žmogaus vidų. Apsimetinėjimas išugdo priešingus jausmus negu tikimasi, nes vaikas viską mato ir supranta. Šeimoje reikia puoselėti tuos jausmus ir polinkius, kurie suartina šeimos narius. Tai visų pirma natūralus domėjimasis vaiko gyvenimu, bendravimas, skyrimas jam laiko. Tėvai turi būti lankstūs ir jautrūs aplinkybių bei nuotaikų kaitai, tiek savyje, tiek vaikuose, turi sugebėti natūraliai ir spontaniškai atsiliepti į tai. Vaiką reikia ir apkabinti, ir pabučiuoti, ir pasakyt, kad jį myli. Patyrę šeimoje meilę ir pasitikėjimą, vaikai natūraliai yra linkę matyti kituose žmonėse gėrį.

Per emocinę funkciją šeima patenkina vaiko saugumo jausmą. Vaikų saugumo jausmui labai svarbi tėvų meilė. Vaikai nuolat turi jausti jų rūpestį ir globą. Jie turi žinoti, kad yra mylimi, turi jausti , kad net stipriai prasikaltus ar prasižengus, tėvai jų neatstums, o parems ir paguos. Tik tai jausdami jie atsivers tėvams, jiems išsipasakos. Dažnai suaugusieji nesugeba palaikyti šio saugumo jausmo. Vertina ne blogą vaiko elgesį, o jį patį kaip žmogų, kaip asmenybę, gąsdina bausmėmis, atstūmimu, pvz. jeigu tai padarysi, tai gali negrįžti namo, tave čia paliksiu, atiduosiu ir pan. Tai ugdo tik baimę, o ne rodo rūpestį.
Šeimoje formuojasi ir vaiko savivertė. Nuo šeimos priklauso jo savęs vertinimas, kokiu vaikas save laiko, kaip jaučiasi. Vaikams labai svarbu girdėti teigiamų vertinimų. Jeigu jam kas dieną klijuojamos etiketės, jis pradeda tikėti, jog iš tikrųjų yra toks. Niekam netinka, yra nieko nevertas, nereikalingas. Jis paliekamas vienas su “blogu” savimi. Tik globojančioje ir mylinčioje šeimoje vaikas pajus savo vertę. Čia ugdysis jo savigarba. Jeigu šeimoje bus vertinami jo sugebėjimai, individualumas, pasiekimai, jeigu bus reiškiami nuoširdūs jausmai, atvirai bendraujama, išaugęs žmogutis galės pats pasirūpinti savo fizine, emocine gerove, nebijos intymumo ir gerai prisitaikys visuomenėje.

TAUTOS ETOSO TĘSTINUMO FUNKCIJA

Etosas – išvertus iš graikų kalbos (gr. ethos) yra paprotys, tradicija, įprotis, charakteris. Tai – natūralus, ilgainiui susiklostęs istorinis dorumo paveldas, gyva tautos dvasia, kuri sieja mus su praeitimi.
Etoso tęstinumas puoselėjamas šeimoje. Lietuvių tautos etninės kultūros kloduose slypi vaiko tautiškumo ir dorovingumo bei dvasingumo ugdymo versmės. Ypač svarbu tai dabar, kai šeima, auklėjimo darbe pasitelkusi etosą, gali objektyviai prididėti prie lietuvių tautos vienijimo, jos gaivinimo. Mūsų tautos dvasinė jungtis su praeitimi, tautos istorija stalinizmo ir stagnacijos metais buvo grėsmingai silpninama, slopinama. Taigi, lietuvių šeimos turėtų aktyviau supažindinti savo vaikus su senolių dvasios turtais – užtikrinti tautos etoso tęstinumą.
Tautos charakteristika yra mūsų paveldėjimas, kurio negali niekas sunaikinti: nei gyvenamojo krašto kultūra, nei gyvenimo būdas ar aplinka.
Tautos etosas šeimai suteikia didelę dvasinę galią, padeda išsaugoti dorovę, orumą bei psichikos tvirtybę. Tautos tradicijos yra itin svarbus dvasinės kultūros paveldas. Jose slypi liaudies pedagogikos išmintis.
Mūsų šeimai verta pažinti tautos etosą todėl, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais jis buvo menkinamas. Būdavo nagrinėjamos įvairiausios šeimos funkcijos, tačiau tautos etoso tęstinumo ir jo puoselėjimo funkcija nutylima. Ko gero nėra nieko keisto, kad Lietuvoje gyvena gan daug kitataučių, todėl yra kuriamos ir mišrios šeimos. Tokiose šeimose sunkiau sprendžiami vaikų tautybės, kalbos parinkimo ir bendravimo su jais, tradicijų vienalytiškumo klausimai. Kad ir kaip bebūtų, bet kitatautė, mišri šeima, gyvendama Lietuvoje, t. y. kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai, neturėtų ignoruoti lietuvių etoso – doros ir dvasios turtų, netrukdyti šeimai atlikti tautos etoso tęstinumo ir jos puoselėjimo funkcijos. Nė viena tauta neturėtų stengtis valdyti kitos tautos. Kiekvienos tautos žmonės turi lygias teises ir laisves mylėti savo tėvynę, kalbą kultūrą, papročius ir t. t.

ELGESĮ REGULIUOJANČIOJI ŠEIMOS FUNKCIJA

Reguliuojančioji šeimos funkcija – tai jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkcija. Šeimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiksmų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų pagrindinius šeimos, mokyklos bei visuomenės tikslus. Tai ir visos šeimos emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu.
Pasak P. Šteinhauer, šeima gali būti suvokta trimis tarpusavyje susijusiais lygiais:
1. Vidinis psichologinis lygis. Kiekvienas žmogus turi palaikyti deramą biologinių, psichologinių ir socialinių poreikių balansą.
2. Tarpasmeninės sąveikos lygis. Šeimos nariai patys veikia ir yra veikiami vienas kito. Vieno žmogaus elgesys šeimoje keičia kitų jos narių elgesį.
3. Socialinio poveikio šeimai lygis. Visa šeima, kaip vienetas, sąveikauja su socialine aplinka, yra elgesio standartų veikiama.
Anot P. Šteinhauer, yra 6 pagrindiniai principai, kurie lemia šeimos pusiausvyrą:
 Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus vaidmenis, kurie yra jų pačių prisiimti ir kitų šeimos narių jiems priskirti.
 Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius ir neapibrėžtus vaidmenis. Juos nustato pati šeima. Jos nariai vienas kitam šia prasme pavaldūs.
 Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingų užduočių – problemų sprendimo būdą.
 Kiekvienas šeimos narys išlaiko tarpusavio pusiausvyrą. Vienas atsako už kitą tai šeimai būdingu būdu.
 Šeimos pusiausvyra reguliuojasi pati savaime. Bet kokios pastangos pakeisti ją šeimoje ar už jos ribų gali sukelti pasipriešinimo reakciją.
 Šeimos pusiausvyra yra susijusi su jos pačios savigyna. Ji ginasi nuo to, ką savo gyvenime laiko skausmingu dalyku.
Anot P. Šteinhauer, nėra nei vieno geriausio ar teisingiausio būdo įvairių šeimos narių vaidmenims nustatyti. Svarbu ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet žinoti, ar yra tarp jų vidinė darna, t. y. ar kiekvienas šeimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti. Taip pat aktualu papildyti vaidmenis, kad būtų galima juos sėkmingai sujungti į vieną visumą. Tada dažnai atsiranda kitas blogis – tarpusavio santykių nepastovumas, kuris kartais išardo šeimą.
Taigi šeimos vienybę sąlygoja protingas jos narių vaidmenų suderinimas, nepažeidžiant tėvų, tėvų ir vaikų individualybių ir asmenų poreikių.

IŠVADOS

Šeima – tai pirmoji ir svarbiausia aplinka, kurioje vaikas auga, vystosi, įsijungia į visuomenės gyvenimą. Koks vaikas bus užaugęs, kaip jį priims visuomenė ir kaip jis žvelgs į ją, daugiausia įtakos turi jo šeima. Šeimoje susiformuoja nuostatos, požiūriai, bendravimo stilius, vertybės ir daug kitų dalykų, kurie yra perduodami vaikams. Makarenka sako: „Patys geriausi vaikai – laimingų tėvų.“. Taigi, pirmiausia tėvai, kad galėtų būti geru pavyzdžiu savo vaikams, turi atitinkamai susitvarkyti savo gyvenimą. Jie turėtų nepamiršti, kad vaikai jiems yra paskolinti, o ne duoti, todėl jie turi stengtis vaikams perduoti visa, ką savyje turi geriausia, gražiausia. Jei vaikai perims tinkamą, tėvų sukurtą gyvenimo stilių, jiems bus daug lengviau tvarkytis gyvenime, auginti ir auklėti savo vaikus.
Rašydama šį darbą supratau, kad vaikų auginimas ir auklėjimas yra pats atsakingiausias darbas, kurį žmogus gali atlikti savo gyvenime. Šio darbo rezultatai svarbūs ne tik jam pačiam, bet ir plačiai visuomenei, į kurią jo vaikas įsilies ir užims vienokią ar kitokią vietą joje. Atidžiau pasižvalgę aplinkui, galime pastebėti daugybę apsileidusių šeimų, kurios nekreipia jokio dėmesio į savo atžalų auklėjimą ir neskiria tam laiko. Su tokiais vaikais kyla didelių sunkumų ir mokykloje, ir vėliau, jiems patiems sukūrus šeimas. Analizuodama šia tema pasirinktą literatūrą, supratau, kad labai svarbu pasirinkti žmogų, su kuriuo ruošiesi sukurti šeimą bei kokia atsakomybė yra auginti ir auklėti vaikus, kad jie taptų dori ir protingi, pilnaverčiai visuomenės nariai.
TURINYS:

Įvadas.

Šeimos samprata.

Funkcijos samprata. Šeimos funkcijų deramas išpildymas – vaiko rengimas pilnaverčiam gyvenimui.

Vaikų ugdymas šeimoje.

Ūkinė – ekonominė šeimos funkcija.

Rekreacinė šeimos funkcija.

Komunikacinė šeimos funkcija.

Emocinės funkcijos reikšmė vaikų ugdymui.

Tautos etoso tęstinumo funkcija.

Elgesį reguliuojančioji šeimos funkcija.

Išvados.

Literatūra.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Z. Bajoriūnas. Šeimos edukologija

G. Navaitis. Psichologinė parama šeimai

Titarenka V. Šeima ir asmenybė.

Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija.

Perecas M., Minzel B., Vimeris H.. Ką turėtų žinoti tėvai.

Beržinienė E. Skaitiniai tėvams.

Mayers D. G. Psichologija.

Internetas

Leave a Comment