Ugdymo tikrovės ir jos pažinimo problemos šeimoje

1. Ugdymas ir jo tikslai

Ugdymas apima vaiko auginimą,prusinimą,švietimą,mokymą,lavinimą,auklėjimą ir daugelį kitų junkcijų.Žodžio „ugdymas“ pagrindinė reikšmė-kelti į ūgį,t.y. auginti,kad didėtų,plėtotųsi,vystytųsi,bręstų.
Ugdymas gyvavo jau tada, kai žmogus dar nesuvokė, kas tai yra ir ką jis reiškia.Ankstesniais laikais ugdymas pirmiausia buvo suprantamas kaip būdas išgyventi.Šiandien rūpi ne tik žmogaus likimo tikslas, bet ir tai, kad žmogus galėtų savo gyvenimą pragyventi gerai ir prasmingai.Žinome, kad žmogus iš prigimties yra saviraiški, besiugdanti būtybė(K.Miškinis 2003,179p).
Pagrindiniai šeimoje vykdomi ugdymo uždaviniai :
Fizinis lavinimas pradedamas užtikrinant higieninį vaikų vystymąsi, grūdinant ir mankštinant orrganizmą.Tuo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas.
Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant pasąmonę įspūdžiais, vaizdais ir žodžiais,plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą.
Dvasinis auklėjimas šeimoje neatsiejamas nuo protinio ir religinio lavinimo.Turtinant sąmonę žinomis, siekiama formuoti pasaulėžiūrą, t.y. gebėjimą vertinti visatos, gamtos, tautos ir visuomenės, asmenybės gyvenimo reiškinius remiantis mokslo ir tikėjimo, sąveikos duomenimis.
Dorovinis auklėjimas neatsiejamas nuo pasaulėžiūros.Humanizmo principų įgyvendinimas šeimos santykiuose ugdo vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesutėms, draugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, parengtį padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas.
Darbinis auklėjimas- doorovinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti nesavanaudišką požiūrį į darbą ir jo rezultatus.Darbas bendram labui –toks ir turi būti šio auklėjimo šeimoje devizas.
Estetinis auklėjimas šeimoje turi didžiulę reikšmę vykdant visus asmenybės ugdymo uždavinius: fizinį ir protinį lavinimą,dorovinį ir darbinį au

uklėjimą ,nes siekiant bet kurios veiklos išraiškos tobulumo kuriamas grožis darbe, elgesyje, mene.(1997 L. Jovaiša).
1.1 Vaikų ugdymą neigiamai veikiančios tėvų nuostatatos.

1. Nihilizmas(lot.nihil- niekas) – pažiūra, atmetanti įprastas bendravimo normas, visko neigimas.Nihilistai nepasitiki kaimynais, bendradarbiais, valdžios atstovais, apskritai visais žmonėmis, su kuriais susiduria.Tokioje šeimije augdamas, vaikas išsiugdo įtarumą,nepasitikėjimą visais ir visur, nemoka palaikyti gerų tarpusavio santykių su kitais žmonėmis, yra linkęs konfliktuoti.
2. Hedonizmas(gr.hedone-pomėgis,malonumas).Hedonistai gyvena tik savo malonumams: jie yra lengvabudiški, mėgsta paūžti, nerūpestingai atidelioja spręstinus šeimos klausimus, ne itin domisi savo vaikų auklėjimu ir jų ateitimi.Tokiose šeimose vaikai dažniausiai būna silpnavaliai, linkę ne dirbti, bet daug pramogauti, į mokymąsi žiūri kaip į kančią, būtiną prievolę, trukdančią jiems linksmintis,ieškoti malonumų.
3. Avantiūrizmas(gr.avanture-rizikinga veikla).Kai kurie tėvai mėgsta daryti „nešvarų biznį“, stengiasi bet kokiomis priemonėmis ( dažniausiai neteisėtomis) praturtėti, tvarkyti turtinius reikalus ir paan. Tokių šeimų vaikai taip pat yra linkę i avantiūrizmą,anksti pradeda domėtis materialiais dalykais, o ne mokymusi, vertina pergales, pasiektas įdedant kuo mažiau darbo ir laiko, labai ir greitai praturtėti nedirbdami.
4. Daiktybiškumas.Pastaruoju metu pagausėjo žmonių ,kure visą savo energiją sumanumą panaudoja vaikydamiesi turto.Namai, prabangios mašinos, brangūs daiktai tampa tokių žmonių gyvenimo tikslu.Vaikai auga gražiai aprengti, skaniai pavalgę, jims trūksta dvasinės tėvų šilumos, auklėjimo.Baigtis aiški- ateina metas, kai tokie tėvai pastebi, jog gyvena prabangoje, tarp suaugusių, bet jiems svetimų žmonių- savo vaikų.
5. Jėgos ku

ultas.Kai šeimoje vertybėmis tampa tik jėga, stipresniojo teisumas, vaikai darosi priešgynūs ir pripažysta tik fizinę jėgą.Jie užauga agresyvūs, linkę skriausti kitus, ypač silpnesnius.
6. Konformiškumas ( lot.conformis- panašus,atitinkantis)- nesąmoningas pasidavimas grupės įtakai, kitų nuomonei, elgesys sekant kitus ir neturint savo nuomonės.Ši savybė randa terpę ir šeimose.Tėvai neatsižvelgia į vaiko psichines savybes, bet auklėja jį „kaip girdėjo, kaip patarė kiti“ (tėvams kito nuomonė turi didesnę reikšmę negu realybė).Didelis komformizmas paprastai rodo menką tėvų išprusimą, nepakankamą intelektą, silpną charakterį, nepakantumą viskam, kas neatitinka tariamų nuostatų.Tėvai komformistai nejaučia atskomybės, jų nuomone, dėl nesėkmių kaltos sąlygos, valdžia, gatvė, mokykla ir visi kiti, tik ne jie patys.
7. Rigidiškumas(lot.rigidus- sustsbarėjęs).Rigidiški tėvai paprastai nepripažysta kitų nuomonės, gyvena tik savo protu.Jiems svarbiausia apginti savo nuomonę, savąjį Aš ( „bus kaip pasakiau ir viskas!”).Tokie tėvai-dogmatikai, schemiškai suvokiantys įvairius pedagoginius faktus, nepakenčiantys savo asmens kritikos. Rigidiškumas dažnai būna nuolatinių vaidų dėl vaikų auklėjimo priežastis.(K.Miškinis 2003)
2. Vaiko ugdymas įvairiuose amžiaus tarpsniuose

2.1 Ikimokyklinuko ugdymas šeimoje
Kaip yra manoma, kad žmogaus vystymasis jau prasideda nuo kūdikystės.Kiek veliau pradeda formuotis kiti vaiko bruožai, charakteris.Ikimokykliniame amžiuje vaikas viską gauna iš artimų jam žmonių.Jis nueina sudėtingą raidos etapą, kai iš mažos bejėgės būtybės tampa mąstančia asmenybe.
Vaiko ugdymo vyksmui yra svarbus ir priešgimdyminis laikotarpis, trunkąs maždaug 280 dienų.Motina turi daug progų sąveikauti su įsčiose esančiu kūdikiu ir pe

erteikti patirtį, kuri gali daryti poveikį būsimam žmogaus gyvenimui.Tuo pat metu ugdomos teigiamos ir neigiamos žmogaus savybės.
Per pirmąsias dešimt savaičių nepaprastai sparčiai formuojasi visos kūno dalys, lavėja protiniai gabumai.Atmintis atsiranda jau per pastojimą (apvaisinimą), o nervų sistema yra vaisiaus dalis, kuri nėštumo laikotarpiu vystosi greičiausiai.Atsiranda lytėjimo pojūčiai,uoslė, skonis, klausa ir rega.Tyrimų duomenimis, jau vaisius naudojasi visomis juslėmis.
Motina vaisių veikia biologiškai ir psichologiškai.Biologiniai veiksniai, turintys poveikį nėštumui, yra tiesioginiai: tai motinos amžius, jos sveikata, maisto kokybė ir kiekybė ir kt.Visa tai sudaro vaikui fiziškai bręsti reikalingą aplinką.Psichologiniai veiksniai yra specifiniai:vaikas gyvena inde, priklausančiame kitam žmogui- motinai.Tarp jų privalo būti glaudus ryšys (K.Miškinis 2003).
Jau nuo pat pastojimo motina turi mylėti ir bendrauti su savo vaisiumi.Netgi yra manoma,kad vaisius jaučia motinos nuotaikas ir reaguoja į jas.Jis gyvena vieną gyvenimą kartu su motina.Todėl ir vaiko auklėjamasis gyvenimas prasideda gerokai prieš gimimą.Pasak K. Miškinio(2003), reikia,kad motina, vaikščiodama su kūdinkiu įsčiose, kuo daugiau skaitytų, dalyvautų intelektualiuose pokalbiuos, spręstų galvosūkius ir pan.
Vaisius turi bendrauti ne vien tik su motina, turi girdėti ir jausti savo tėtį.Abu sutuoktiniai turi laukti ir bendrauti su savo būsimu mažyliu.
2.2 Naujagimystė ir kūdikystė
Čia taip pat yra svarbūs kiekvienas iš pereinamų etapų.Pasak K. Miškinio (2003),naujagimystė prasideda tą akimirką, kai perrišama virkštelė ir vaikas nutraukia ryšį su
u motinos organizmu.Kiekvienas autorius įvairiai klasifikuoja amžiaus tarpsnius.Pagal A. Gučą (1981),naujagimystės laikotarpis priklauso nuo to kaip naujagimis prisitaiko prie pakitusios aplinkos.Paprastai šis laikotarpis trunka nuo vienos iki dešimties dienų.Po naujagimystės prasideda aukštesnis etapas- kūdikystė.Ji trunka iki metų.
Tėvai turėtų žinoti kaip turi vystytis jų kūdikis.Jie privalo stebėti, sekti, ar net rašyti vaiko dienoraštį.Su kiekvienu mėnesiu mažylis turi tobulėti, mokytis, stiprėti padedamas savo tėvų.
Pirmojo mėnesio pabaigoje mažylis pradeda fiksuoti daiktą, krūpteli nuo stipresnio garso, stengiasi išlaikyti galvytę.Antrą mėnesį jis jau išlaiko galvutę, ima žaislą, pradeda šypsotis, juoktis.Trečią mėnesį jis jau aktyvesnis, reaguoja į pažįstamą balsą, taria daugiau garsų, palaikomas už pažastėlių remiasi kojytėmis.Ketvirtą mėnesį jis jau domisi žaislais, mėgina derinti klausos, regėjimo įgūdžius su judesiais, palaikomas sėdi.Penktą mėnesį vaikutis pažįsta artimuosius, skiria nepažįstamus, vartosi, laikomas už pažastėlių jau tvirtai stovi.Pasak K.Miškinio (2003),penktą mėnesį pradeda ryškėti kūdikio norai, todėl tėvai turi būti labai atidūs, kad vaikučiui neatsiratų nepageidaujamų įpročių.Jei visi norai bus tenkinami, tai nuo ankstyvos vaikystės formuosis neigiami charakterio bruožai.
Šeštą mėnesį kūdikis pradeda kalbėti atskirais skiemenimis.Vartosi nuo pilvo ant nugaros ir atvirkščiai, šliaužia, atsisėda, valgo iš šaukštelio.Septintą mėnesį vaikas atsiliepia šaukiamas vardu, mėgdžioja, parodo daiktus rankute, gerai sėdi, šliaužia,prilaikomas jau bando eiti.
Aštuntą mėnesį vaikutis jau pakartoja įvairius skiemenis, gerai pažįsta saviškius, jiems šypsosi, ploja katutes, ilgai žaidžia su žaislais, pats atsisėda, atsigula, jau prašosi ant puoduko.
Devynių mėnesių vaikutis jau gerai žino savo vardą, šaukiamas atsisuka.Pasak Miškinio(2003), šio amžiaus vaikas įdėmiai klausosi pažįstamų žodžių, todėl patartina kartoti tuos pačius sakinius.Vaikui galima pasakyti trumpų eilėraštukų.
Dešimtas mėnuo.Vaikas jau jungia skiemenis, suaugusio paprašytas suranda žaislą, jau žino savo kūno dalių pavadinimus, išima ir sudeda ką nors į dėžutę, rėplioja.
Venuoliktas mėnuo.Jau taria pirmus žodžius, kaip mama, tėte, duok.Jau prašosi pats ant puoduko, bando pats valgyti, eina vedamas už rankutės.Tačiau, pasak K.Miškinio(2003), stengtis,kad anksčiau pradėtų vaikščioti, nereikia, nes tai gali paskatinti plokščiapėdystę, kitus atramos ir judėjimo aparato sutrikimus.
Dvyliktas mėnuo.Vaikas jau vykdo suaugusiojo reikalavimus, ( ką atneša, paduoda, ploja), pats įsikibęs atsistoja, geria iš puodelio.
Visa šeimyninio auklėjimo paslaptis ir yra ta, kad reikia leisti vaikui pačiam lavėti, viską pačiam daryti; suaugusieji neturi skubėti, neturi nieko daryti savo pačių patogumui ir malonumui, o visada, nuo pat vaiko gimimo dienos, turi elgtis su juo kaip su žmogumi ir visiškai pripažinti jo asmenybę.(K.Miškinis,2003, p.103)
Ugdymo ypatumai kūdikystėje.Mažylį auklėti reikia pradėti jau nuo pat gimimo.Pirmieji vaiko metai yra labai svarbūs jo raidai.Vaisiaus brendimui buvo svarbus nėščiosios gyvenimo būdas, o ką tik gimusiam kūdikiui svarbiausias yra jo bendravimas su tėvais.Šiuo tarpsniu tėvai įgauna tam tikrų pareigų:
1. Tėvai turi protingai sureaguoti į vaiko riksmą, išmokti skirti vaiko norus kai reikia tuoj pat juos patenkinti, arba nepaisyti.Kad vaikas nepradėtų manipuliuoti tėvais,kūdikiui galima švelniai paaiškinti, kodėl nereaguojate į jo riksmus.Mažylis nesupras žodžių prasmės, bet supras balso intonaciją ir nusiramins.
2. Žinoti tai, kad kūdikis gali normaliai vystytis tik nuolat bendraudamas su visais šeimos nariais.Poreikį bendrauti kūdikis jaučia jau nuo pat gimimo.Kūdikio ir motinos ryšio niekas negali pakeisti, jis jaučiasi saugus , ramus žįsdamas krūtį ir jausdamas motinos šilumą.Visa tai gerina jo organizmo funkcijas, grėja jo psichinė būklė.
3. Šeimoje turi vyrauti gera psichologinė aplinka.Geri, draugiški tarpusavio santykiai reikalingi ne tik vaikui, bet ir jo mamai, nes per motiną viskas persiduoda vaikučiui.Su juo visad reikia bendrauti švelniai, kalbėti aiškiai, malonia veido išraiška.Vaikas niekad neturėtų girdėti tėvų barnių, rėkavimų, nes jį tai gasdina, negerai nuteikia, o nuolatiniai barniai jį patį įpratina šiurkščiai elgtis.Pasak K. Miškinio, tėvų meilės sušildytas, jų bendravimo praturtintas vaikas iš šeimos židinio išsineša dvasinę stiprybę visam gyvenimui.
4. Tėvai turėtų gerai žinoti apie vaiko fizinę ir psichinę būseną.Turėtų gerai žinoti vaiko amžiaus tarpsnių įpatumus, kad galėtų orientuotis, ko reikia siekti į kokias vaiko ypatybes.Jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų reikia pratinti vaiką gyventi pagal tam tikrą ritmą.Tai yra miegoti, valgyti,bendrauti pagal atitinkamą režimą.Tėvai taip pat turėtų užtikrinti vaiko saugumą (aukšta lova,aštrūs ir labai maži daiktai,saulės spinduliai, vaistai, elektros šakutės lizdai ir pan.).
5. Priimti vaiką tokį, koks jis yra.Tai yra su visomis jo teigiamomis ir neigiamimis sąvybėmis, ydomis, pasiekimais, trūkumais.Į vaiką reikia žiūrėti realiai, o ne idealizuotai.Tuomet šeimoje taps geresni santykiai, tėvai galės daryti didesnį poveikį vaikui.Jei vaikas lėtas tėvai neturėtų jo skubinti, ar peikti, nes tuomet jis taptų užsispyręs.Be to, mažyliai būna nerangūs,nes greit pamiršta , kas buvo liepta , užsižaidžia, nemoka susikaupti.
6. Tėvai turėtų nuosekliai lavinti savo vaiką.Jau nuo kūdikystės pabaigos, tėvai turėtų imti savo kūdikį kuo dažniau ant rankų ir mėginti sudomonti aplinka.Rodyti kuo daugiau į vairių reiškinių, kartoti sakinius ,paryškinti pavienių žodžių tarimą.Duoti daiktus paliesti, čiupinėti, parodyti ką daryti su atskirais žaislais.Nuo mažumės mokyti taisyklingai raiškiai kalbėti.Jei pastebimi kokie vaiko kalbos sutrikimai, reikia kreiptis į specialistus.Vaikui nepavykus atlikti kokio judesio, ar nesugebant pakartoti žodžio,tėvai neturėtų ant vaiko pykti, barti jo.Negalima daug kartų reikalauti kartoti to paties veiksmo, nes vaikai greitai pavargsta nepaiso suaugusiųjų reikalavimų.Jau pats kūdikis turėtų orientuotis kas galima, o kas ne.
7. Protingai drausti, ar bausti vaiką.Šio amžiaus tarpsnyje tėvai turėtų vengti bet kokių bausmių.Geriau vaiką daugiau pagirti, glostyti, jam pritarti.Negalima visą laiką vaikui viską drausti, nes nuolatiniai draudimai slopina iniciatyvą, ugdo nepasitikėjimą.Negalima vaiko mokyti kerštauti, geriau pamokyti būti atsargesniam, nukreipti dėmesį kitur.Kuo vaikas jaunesnis, tuo dažniau reikia jam nurodyti, įsakyti, nes jis pats dar nesupranta, kaip viskas turi būti, negali kritiškai mąstyti.Augant jam reikalavimus mažinti, nes jis pats daugiau pradeda mąstyti.Pasak (L.Jovaišos ) kraštutiniais atvėjais taikomos bausmės, bet niekada nenaudojama fizinė jėga.Vaikų mušimas juos žaloja. Taikomos tokios bausmės: nepritarimas, prieštaravimas, barimas, sugėdinimas, įspėjimas.Retais atvėjais vartotinas izoliavimas iš broliukų ar sesučių tarpo.Dažnas atsiprašinėjimas atleidimas silpnina savikontrolę, bausmės auklėjamąjį poveikį.Gerai, kai vaikas pats sau skiria bausmę.(L. Jovaiša 1997,p. 268)
Rasti laiko rašyti vaiko dienoraštį.Svarbiausia užrašyti vaiko psichinio brendimo požymius-tai kada kūdikis pradėjo sekti akimis, kada pirmą kartą paėmė daiktą, ką su tuo daiktu darė būdamas šešių, aštuonių mėnesių, kada pradėjo tarti garsus, žodžių junginius, reakcijas į įvairius žmones,kada pradejo sėdėti, ropoti, vaikščioti.Juo ilgiau yra rašomas dienoraštis, tuo jis vertingesnis.Svarbiausia,kad tėvai šiuo amžiaus tarpsnio metu nedarytų tokių klaidų:
1. Nereagavimas į vaiko ašaras.Verkiantį vaikutį reikėtų nuraminti, priglausti.Tėvai tai neturėtų suprasti kaip lepinimą.Pasak (K. Miškinio), jei verkiantis vaikas nepriglaudžiamas ir nenuraminamas, jam gali rastis nuolatinis kaltės jausmas bei kita patologija.
2. Meilės nerodymas.Dauguma tėvų sąmoningai, ar nesąmoningai stengiasi atvirai nerodyti meilės savo vaikams.Vaikas retai girdintis iš tėvų, kad jis yra mylimas, ima meilę suvokti kaip kažką neigiamo, gėdingo.
3. Vaiko žeminimas, nelaikymas sau lygiu.Tėvai turėtų skaitytis su vaiko nuomone, išklausyti, ar net tartis su juo.Jei taip nėra išugdomas vaiko nepasitikėjimas savo jėgomis, visavertės stoka ar praradimas.
4. Vaiko neišklausymas.Klausymas bendraujant yra labai svarbus.Tėvai klysta manydami, kad nėra būtina išklausyti savo vaiko, jie gaišina savo brangų laiką.Vaiko neišklausymas gniuždo vaiko asmenybę, menkina jo savigarbą, nuteikia prieš tėvus.
Vengimas vaiką pagirti.Kai kurie tėvai tik peikia , smerkia ar tik baudžia savo vaikus.Jie supranta, kad pagyrimas vaiką išpuikina, bet taip nėra, nepagiriami vaikai apsileidžia ir nebesugeba ką nors daryti labai gerai.
2.3 Ankstyvoji vaikystė
Ankstyvoji vaikystė prasideda nuo metukų ir trunka iki trejų metukų.Vaikas viskuo domisi, tampa kalbančia būtybe.Šiuo tarpsniu prasideda vaiko bendravimo mokykla jis mokosi pasitikėti ar nepasitikėti žmonėmis.Šiuo laikotarpiu vieni vaikai jau kalba aiškiai, patys apsirengia, patys pavalgo.Kiti kalba skurdžiau, nemoka apsirengti ir savarankiškai pavalgyti.Čia nėra griežtų normų ką vaikas turėtų daryti , nes nevienoda vaikų prigimtis ir skirtinga aplinka.Tačiau trimetis jau bėgioja, laipioja, šokinėja, mėto, gaudo kamuolį, kalba sakiniais, klausinėja: kas? koks? kur? kodėl?Labai nori viską daryti pats, visur dalyvauti.Daugelio psichologų nuomone, ką užfiksavo vaiko psichika iki triejų metų, lieka visam gyvenimui.
2.4 Ugdymo ypatumai anstyvoje vaikystėje.
Šiuo laikotarpiu geriausiai išmokstama kalbėti.Tėvams reikėtų žinoti, kad šiuo laikotarpiu vaikai ypač reaguoja į piktą, gerą žodį, į gyvenimo sąlygų pasikeitimą.Paisyti vaikų noumonės, nešykštėti pagyrimų.Svarbu sutvarkyti vaiko dienotvarkę, žiūrėti, kad žaislai atitiktų vaiko amžių, nes kitaip vaikui jie atsibosta, vaikai tampa irzlūs, pikti.Leisti vaikams susitvarkyti savo žaislus, patiems apsirengti.Jei tėvai viską daro už vaikus, parodo jo ribotas galimybes, bejėgiškumą.Tėvai turėtų pasirūpinti vaikų saugumu, nes jie yra labai smalsūs, viską nori žinoti.
Drausmė turėtų būti pagrįsta sąmoningu vaiko supratimu, kodėl kas nors galima, o kodėl ne.Šiuo laikotarpiu vaikas jau turėtų žinoti, kas yra gera, o kas –bloga.Tėvai turėtų vaikams padėti įveikti baimę, nes jie dau ko dar nežino, todėl ir bijo.Ilgai patirdami baimę vaikai gali pradėti šlapintis lovoje, ar pradėti mikčioti.
Tėvai turėtų žinoti apie „trečiųjų metų krizę“ ir mokėtų ją įveikti.Trečiųjų metų pabaigoje vaikas darosi užsispyręs, kupinas įvairiausių norų, daug kuo nepatenkintas.Tai yra „trečiųjų metų krizė“ ir tai visai normalus reiškinys, kai vaikas sparčiai vystosi, nori atkreipti kitų dėmesį, nori buti savarankiškas.Tuo atvėju tėvai jau turėtu į vaiką žiūrėti ne į kaip bejėgę būtybę, neišmanėlį.Šiuo laikotarpiu tėvai turėtų būti ypač kantrūs.
2.5 Pirmoji vaikystė
Tai ketvirtieji, septintieji vaiko metai- ikimokyklinuko amžius.Šešiametis yra labai smalsus, lakios vaizduotės, daug klausinėja ieško visko priežasčių, padidėja jo jautrumas.
Ugdymo ypatumai.Vieni vaikai šiuo laikotarpiu yra labai judrūs, greiti, kiti linkę daugiau žaisti vieni, yra lėtesni.Tėvai neturėtų jų „perdirbinėti“, bet priimti tokius kokie jie yra.
Šiuo laikotarpiu vaikai mokosi iš artimųjų , mokosi vertinti kitus ir save.Šiuo laikotarpiu įgyjami sudėtingi buitiniai, kultūriniai, ir doroviniai įpročiai.Pasak (L. Jovaišos), svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė – darbas, darbo mokymas.Jis pradedamas tada, kai vaikas pratinamas sutvarkyti, prižiūrėti žaislus, t.y., kai jis įpareigojamas, kai jam uždedama atsakomybė.Ilgainiui vaikas gauna kitus pastovius darbus šeimoje tvarkant šeimos ūkį, atliekant ruošą.(L. Jovaiša 1997, p.262)
Jau šiuo laikotarpiu turėtų būti lavinama vaiko atmintis, mąstymas, kalba, jausmai.Tėvai turėtų daugiau bendrauti su vaiku, skatinti jį domėtis aplinka visada stengtis atsakyti į jo pateiktus klausymus.
Šeimoje yra daug galimybių estetiniam auklėjimui.Jau mandagumo mokymas kuria santykių grožį, tvarkos, švaros palaikymas- estetinį santykį su darbu, buitimi.Grožinė literatūra, skaitymas, eilėraščių deklamavimas, muzikavimas, literatūriniai vaikų bandymai, piešimas, lipdyba įveda vaikus į grožio pasaulį, kuriame jie randa gyvenimo vertybių, būtinų jų teisingam požiūriui į gyvenimą formuoti.(L. Jovaiša 1997, p. 262).Tuo pačiu jie ruošiami mokyklai, tobulėja.Leisti vaikui kuo daugiau piešti, taip jis išreiškia savo mintis.Tėvai neturėtų reikalauti, kad vaiko piešiniai būtų panašūs į tikrovę.Kuo sudėtingesni vaiko piešiniai, tuo sudėtingesnė ir ryškesnė darosi jo paties individualybė.
Čia taip pat turi buti vaiko dienotvarkė: laiku gulti, laiku keltis, žaisti, būti gryname ore.Vaikas turi žinoti, kad tėvai jį myli, vertina jo nuomonę, tuomet jis pats gerbs artmųjų tradicijas, pažiūras, klausys tėvų ir juos mylės.
Tėvai turėtų ugdyti vaiko valią.Vaikas jau turėtų šiame tarpsnyje gebėti atidėti savo poreikių tenkinimą.Mokėtų palaukti, iškęsti, ar susitvarkyti žaislus ne tada kada nori, o kai reikia.
Duoti laisę vaikams žaidžiant, parūpinti kuo įvairesnių žaislų, taip vystosi vaikų vaizduotė.
Tėvai neturėtų primygtinai reikalauti, kad vaikai žaistų „pagal taisykles“.Tegul jie žaidžia kaip nori, vėliau jie patys išmoks taip kaip reikia.Tėvai neturėtų apkrauti vaikų žaislais.Bet po truputį vaikus orientuoti žaisti su vienokiais ar kitokiais žaislais.Mergaites – su lėlėmis, berniukus su konstruktoriais, mašinomis, nes mergaitės taip pratinamos prie motinystės jausmo, o berniukams ugdomas vyriškumas.
Šiuo laikotarpiu smalsiems vaikams gali kilti klausymas kaip jie atsirado, kodėl skiriasi mergaičių ir berniukų kūnas?Tėvai turėtų mokėti tai paaiškinti, bet ne ignoruoti vaiko klausymo.Pasak (L. Jovaišos), jau ankstyvame amžiuje turi būti žinoma, kad vaikus ne gandras atneša, kad kūdikis auga prie mamytės širdies.
Jau šiame amžiaus tarpsnyje tėvai turėtų ruošti vaiką mokyklai.Pirmiausia turėtų įpratinti laikytis drausmės ir tvarkos, vaikai turi mokėti sėdėti ramiai, klausytis suaugusiųjų, neįsiterpti į jų pokalbį, rūpestingai dirbti ne tik tada,kai įdomu, bet ir tada, kai net nemalonu.Vaikas jau turi mokėti nusiprausti, susišukuoti, naudotis tualetu, gražiai valgyti., valytis dantis.Turėtų moketi elementarių saugumo taisyklių, būtų įpratęs reguliariai mankštintis, lankytų kokios nors sporto šakos būrelį, mokėtų rašyti, skaičiuoti.
2.6 Jaunesnis mokyklinis amžius
Šiame amžiuje pakinta vaiko visi organai ir audiniai, stiprėja raumenys, raiščiai.Mokymasis keičia vaiko elgesį- jis darosi valingesnis, atsiranda įprotis laikyti tam tikrų taisyklių.Šiuo laikotarpiu tėvai turi:
1. sudaryti sąlygas vaikui mokytis ramioje, nuolatinėje vietoje.Vaikui ruošiant pamokas, nereikia jungti televizoriaus, radio, garsiai kalbėtis, bartis.Tai dirgina vaiką, neigiamai veikia jo klausą, nervų sistemą.Pamokų ruošos vieta turi būti gerai apšviesta, kėdė pritaikyta.
2. Mokytis vaikas turi tuo pačiu laiku , toje pačioje vietoje, tvarkingai laikyti savo vietą.Tėvai neturėtų tolimesnio lavinimo primesti tik mokyklai, bet patys tęsti vaiko lavinimą.Pasak L. Jovaišos, kai vaikas pasiekia mokyklinį amžių, šeima pradeda aktyviai bendrauti su mokykla, nes šioji papildo ir užbaigia vaikų parengimą tolimesniam mokymuisi, darbui ir šeimos gyvenimui.
3. Tėvai turėtų riboti televizijos laidų žiūrėjimą ir žaidimus interneto kavinėse.Pradinių klasių vaikai televizijos laidas gali žiūrėti ne ilgiau kaip 45-60 min. Per parą.Sėsti prie televizoriaus galima tik pabuvus gryname ore.Tėvai turėtų visados žinoti ką žiūri jų vaikas, kiek įmanoma turėtų TV laidas žiūrėti kartu, nenaudotų televizijos kaip „auklės“- pririšimo prie namų priemonės, nes vaikas pripras prie tokios priemonės ir bus sunku atsikovoti šias pareigas.Tėvai neturėtų naudoti televizijos kaip bausmės ar paskatinimo priemonės.
4. Tėvai neturėtų apkrauti pradinuko rašto užduotimis,nes jų rankų raumenys nėra pakankamai išsivystę, todėl jie greitai pavargsta.Tėvai turėtų visą laiką skatinti teigiamą požiūrį į mokslą.
2.7 Vidurinis mokyklinis amžius
Šis amžiaus tarpsnis apima vaiko gyvenimą nuo 10-11 iki 15-16 metų, pereinama iš vaikystės į jaunystę.Pasak K.Miškinio, paauglystėje intensyviai veikia svarbiausios belatakės liaukos: lytinės, skydliaukė ir antinkščiai.Jų veikla keičia organizmą.Vyksta „augimo šuolis“.(K. Miškinis 2003,p.140).
Šiuo laikotarpiu kinta paauglio interesai.Tėvai turėtų domėtis jo interesais.Jei interesai pradeda trukdyti mokslui, tėvams patartina imtis priemonių paauglio pusiausvyrai sugrąžinti.Parankiausia yra riboti tai veiklai skiriamą laiką.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai ,kad jų vaikai neturėtų nesveikų potraukių, poreikių,interesų.Kad nebutų besaikio televizijos žiūrėjimo, betikslio bastymosi gatvėse, menkavertės literatūros skaitymo, azartinių žaidimų. Pasak K. Miškinio, praktika rodo, kad tiesioginis draudimas ir prievarta paprastai nepadeda.Tėvai turi mėginti pakeisti vaikų interesus arba ugdyti teigiamus polinkius, kurie tolydžio įsisąvintų paauglio sąmonėje.(K. Miškinis 2003,p. 142).
Šiuo laikotarpiu kinta paauglių sąžiningumo ir teisingumo jausmas.Dėl to tėvai turi įsiklausyti į jų nuomonę ir gerbti ją.Neturėtų tėvai elgtis diktatoriškai,nes paaugliai ima maištauti.Abipusiai ryšiai tvirtėja, kai problemos yra sprendžiamos kartu- kiek laisvės paaugliui duoti, kaip į tam tikrus klausymus žiuri visuomenė.
Tėvai turėtų plėtoti paauglio pažintinius interesus.Tėvai turėtų žinoti, kad interesų plėtotę gali stabdyti per sunkios užduotys, kurias pats paauglys kelia sau arba suaugusieji.Taip pat tėvai turi domėtis, kaip vaikui sekasi pasirinkta veikla.
Ugdyti paauglio kultūrą- kultūringo elgesio taisyklės nurodo, kaip reikia elgtis namie, mokykloje, gatvėje, svečiuose, teatre, bibliotekoje ir kitur.Reikalaudami, kad vaikai deramai elgtūsi, tėvai patys turi visą laiką atidžiai kontroliuoti savo elgesį, rodyti vaikams pavyzdį.
Svarbu visą laiką kontroliuoti paauglio laikyseną, nes taisyklinga laikysena sudaro tinkamas sąlygas vidaus organų veiklai.Netaisykliga laikysena kenkia sveikatai, išvaizdai, darbingumui.Taisyklingą laikyseną tėvai turėtų kontroliuoti nuolat, skatinti sportuoti, tinkamai parinkti baldus, ugdyti vyriškumą,moteriškumą.
Tėvai bendraudami su paaugliu neturėtų smulkmeniškai kištis į jų reikalus, bet turėtų ugdyti savarankiškumą, atsakomybę ir daugiau pasitikėti.Būtina stengtis suprasti paauglį, jo poelgio motyvus.Tėvai turi suprasti:
• Paauglys nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su suaugusiuoju.
• Nori, kad tėvai nesikištų į kai kuriuos jų reikalus.
• Nori turėti savo nuostatas
• Nori, kad būtų sušvelninti arba atšaukti kai kurie draudimai (draugauti su kuo nori , pareiti namo kada nori ir kt.)
Tėvai turėtų padėti paaugliui mokytis, aiškinti mokslo reikšmę, paskatinti įveikti sunkias užduotis, nevengti pagirti už atkaklumą, gerą mokymasį.Pakeltas tonas, riksmai ar bausmės nieko gero neduoda.
2.8 Vyresnysis mokyklinis amžius
Šis amžiaus tarpsnis apima nuo 15-16 iki 18-19 metų .Vyresniame mokykliniame amžiuje išryškėja nervų sistemos ir smegenų kitimai, baigiasi lytinis brendimas, ryškėja antriniai lytiniai požymiai.
Šiuo momentu tėvai turėtų daugiau suteikti savo vaikams autonomijos, akcentuojant jų atsakomybę už savo poelgius.
Tėvai neturėtų atleisti savo vaikus nuo fizinio darbo, pabrėždami, kad mokytis yra sunku.Tėvai turėtų skatinti jaunuolių saviugdos poreikį, bendrauti su jais kaip su suaugusiais.
Rengiant jaunimą šeimos gyvenimui, svarbus erotinis auklėjimas, kurio tikslas- formuoti taurius kitos lyties asmeniui jausmus, pagarbą ir asmeninį orumą.(L. Jovaiša 1997, p. 264).Formuojami jausmai , gyvenimo laimės supratimas, noras sukurti gražią šeimą.
Tėvai turėtų pratinti jaunuolius skaityti knygas, bet tuo pačiu turėtų pasidomėti kokią literatūrą jie skaito.Taip pat tėvai turėtų padėti pasirinkti profesiją.Ir būtinai neprimesti savo nuomonės, suteikti žinių apie svarbiausias profesijas.Neturėtų versti rinktis savo profesijos.
2. Tipiškos auklėjimo klaidos
Tėvų autoritetą labai menkina jų daromos auklėjimo klaidos:
• Sąmoningas ir organizuotas pedagoginės veiklos stygius, kol vaikas mažas, ir skubotos auklėjimo priemonės, stengiantis pašalinti auklėjimo spragas.Tėvai daugiau rupinasi buitiniais reikalais, užmiršta vaikus.Jie visą dėmesį sutelkia į asmeninę veiklą, darbą.
• Vaikams suteikiama visiška laisvė, kuriai jie nepasiruosę.Dažniausiai tai skyrybų priežastis, kai yrstant šeimai, trūksta laiko ar noro auklėti vaikus.Gavę tokią laisvę jie nemoka ja naudotis.Pasak Bajoriūno(1997), vaikas paliekamas sau, jo poelgiai nevaržomi.Dėl to jis įpranta slankioti be darbo.Jam neugdomi nauji interesai ir polinkiai.(Z. Bajoriūnas 1997,p. 281)
• Per didelis tėvų griežtumas kol vaikai maži, ir nemokėjimas jiems vadovauti jų doroviniam brendimui paauglystėje.Vaiko elgesys labai kontroliuojamas, slopinamas savarankiškumas.Tuomet vaikas ima priešintis ne tėvų reikalavimams, bet šiurkščiai jų formai.Tėvai nemoka pritaikyti pedagoginio auklėjimo priemonių ir galvoja, kad jų vaikas jau prarastas.
• Tėvų nežinojimas visų vaiko amžiaus tarpsnių, nemokėjimas atsižvelgti į juos.Tėvai dažniausiai nesupranta savo vaikų ir nesugeba kartu „augti“ su jais.
• Nesugebėjimas suderinti tėvų ir kitų šeimos narių pedagoginių veiksmų.Pasak Bajoriūno, jiems keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti- švelnumu, nuolaidžiavimu.Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis.(Z. Bajoriūnas 1997,p. 280).
• Neprotinga meilė vaikams.Tėvai tiksliai nesuvokia ką reiškia meilė vaikui.Dauguma motinų tenkinasi tik priežiūra, rūpinasi,kad vaikas būtų skaniai pavalgęs, gerai išsimiegojęs, gražiai apsirengęs.Tokios mamos saugo vaikus nuo tėvo reiklumo, slepia blogus poelgius.Taip šeimoje auga nepaklusnūs, įžūlus vaikai.
• Klaidingai galvoja, kad geroje šeimoje auga geri vaikai.Nebūtinai taip būna, tai priklauso ne nuo to , kokia yra šeima, bet kaip joje yra auklėjama.
• Vienodas visų vaikų auklėjimas.Viena iš didžiausių klaidų- vienodas vaikų auklėjimas šeimoje.Vaikai ,kad ir toje pačioje šeimoje, yra skirtingi.Skirtingas jų gimimas, auginimo sąlygos, skirtingi vaikų draugai, mokytojai.
• Nuolatinis moralizavimas.Priekaištai, barimai, gąsdinimai ir pamokymai vaikus bukina,nuteikia prieš tėvus, žlugdomas vaikų savarankiškumas.Vaikai verčiami slapukauti, apgaudinėti.

Literatūra

1. A. Dumčienė Auklėjimo pagrindai,
2. Z. Bajoriūnas Šeimos edukologija, 1997.
3. A. Gučas Vaiko psichologija, 1981.
4. L. Jovaiša Edukologijos pradmenys, 1997.
5. K. Miškinis Šeima žmogaus gyvenime, 2003

Leave a Comment